Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Valstybės dienos šventės paskatino diskusijas apie monarchijos atkūrimo galimybes Lietuvoje. Ta proga liepos 11 d. Trakų pilies Didžiojoje menėje vyks monarchijos įvedimo 1918 m. 100-ųjų metinių minėjimas, kuriame dalyvauja ir Wilhelmo von Uracho vaikaitis, princas Inigo von Urachas. Siūlome žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO straipsnį, paskelbtą žurnalo „Apžvalga” gegužės-birželio numeryje ir autoriaus žurnalistiniame tinklaraštyje www.iskauskas.lt„.

Apie valstybės valdymo formas diskutuojama nuo Platono ir Aristotelio laikų. Šiandien vadovėliai priskaičiuoja apie 40 valdymo tipų – nuo anarchijos iki etnokratijos. Dažnai jie susipynę, vieni iš kitų perėmę gerąsias ir blogąsias savybes, įvairiais atstumais nutolę nuo idealios demokratijos modelio. Dabar vien tik monarchiją – paveldimą ir renkamą, konstitucinę ir absoliutinę – yra pasirinkę apie 30 pasaulio valstybių.

Pagal pirmąjį Lietuvos Konstitucijos straipsnį mūsų valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Bet ginčijamasi, koks vyrauja valdymo tipas. Teisininkai sutaria, kad esame pusiau prezidentinė valstybė, o tiksliau – parlamentinė ir prezidentinė. Kovo mėnesį apie demokratijos užuomazgas, valdymo formas LDK ir Abiejų Tautų Respublikoje, karalystės paveldą bei istorinę patirtį nagrinėjo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro suburti diskusijos dalyviai.

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, demokratinės šalys seniai atsiribojusios nuo autokratinės sistemos. Ši takoskyra eina kažkur ryčiau nuo Lietuvos. Kovo 18 d. prezidento rinkimuose Rusija patvirtino, kad V. Putino režimas turi stabilių autokratinių bruožų, paveldėtų tiek iš carinės, tiek iš bolševikinės-stalininės valstybės, sutvirtintų komunistinės sovietinės sistemos. Lengva pasakyti, kad mums nepakeliui su tokia valdymo sistema, nes autokratija, kaip ir diktatūra, keičia savo formas ir gali atsirasti „lygioje vietoje“ – netgi demokratiniu principu veikiančiose valdžios institucijose.

Istoriniai monarchijos išbandymai Lietuvai

Senosios Lietuvos valdymo formą apibrėžti sunku. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas tvirtino, kad daug klasikinių valstybių, kaip Romos, Frankų imperijos, anglo-skandinavų Knuto Didžioji Šiaurės jūros imperija arba mongolų chano Timūro-Tamerlano imperija, nors ir buvo nukariavusios didžiules teritorijas, žlugdavo iškart po jas sukūrusių valdovų mirties. Po karaliaus Mindaugo nužudymo 1263 metais atrodė, kad Lietuva taip pat išnyks iš pasaulio žemėlapio dėl kunigaikščių tarpusavio kivirčų.

Bet kodėl LDK per kelis dešimtmečius išaugo iki didžiulės valstybės? Gediminaičių dinastija ne tik sustiprino lietuvių kilmės politinį elitą, bet ir – nesant stipraus konkurento – išplėtė savo karinę monarchiją „nuo jūros iki jūros“, prieš keletą metų tvirtino R. Petrauskas LRT laidoje „Mokslo ekspresas“. Sėkmingas Gediminaičių valdymo mechanizmas, kai vietinis elitas remiasi paveldimumu ir neįvedinėja jokių naujovių (tik Vytauto Didžiojo atvežtiems totoriams buvo suteiktos gana plačios privilegijos, pavyzdžiui, imti duokles ir užimti aukštas pareigas kunigaikščio tarnyboje), leido atsispirti rusiškai invazijai ir klestėti keletą šimtmečių iki pat ATR laikų.

Paveldimąją monarchiją pakeitė kita forma, kai 1569 m. buvo sudaryta Liublino unija ir susidarė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, nustojusi egzistuoti 1791 m. gegužės 3 d. priėmus Lenkijos ir Lietuvos konstituciją.

Wikipedia aiškina, kad Liublino unijos akte, kuriuo sukurta ši dualistinė valstybė, jos pavadinimas nėra nurodytas. Vėliau susiklostęs oficialus valstybės pavadinimas buvo Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie, t. y. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Valstybės gyventojai valstybę paprastai vadino „Žečpospolita“ (Rzeczpospolita). Lenkiškas terminas Rzeczpospolita yra tiesioginis lotyniško Rei Publicae („viešasis reikalas“) vertimas, dėl to į lietuvių kalbą dažnai verčiamas kaip „Respublika“. Lenkijos karalystę gyventojai dažniausiai vadino „Karūna“ (Korona), o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – Lietuva, kartais – Didžiąja Kunigaikštyste. Užsieniečiai šią valstybę paprastai vadino tiesiog Lenkija. Taigi, dažnai Lietuvos vardo net neminint…

Nors XVI-XVII a. tai buvo viena didžiausių ir daugiausia gyventojų turėjusių Europos valstybių, iki ATR iširimo ir trečiojo padalijimo Lietuvos padėtis joje buvo diskriminacinė. ATR turėjo savo Seimą – Senato ir Atstovų rūmus, bet sprendimų galią turėjo monarchas, renkamas Varšuvos elekciniame susirinkime. Jo įgaliojimai irgi buvo ribojami, tačiau, XVII a. įsigalėjus monarchijai, abiejų Seimų vaidmuo tapo simbolinis.

Carinės okupacijos laikais Lietuvą per savo vietininkus valdė caras. Ji įėjo į Rusijos imperijos Vakarų guberniją. Apie kokią nors savarankiško valdymo formą nedera net kalbėti. XIX a. pradžios sumaišty Baltijos šalys pasinaudojo suirute Rytuose ir Vakaruose ir paskelbė nepriklausomą respubliką. Tai kartu buvo ir valstybės atkūrimas, kurio 100-metį švenčiame. Apsupta įvairių priešų, plėšančių valstybę į gabalus, respublika bandė žengti vakarietiškos demokratijos keliu.

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Demokratija ir yra tokia valdymo forma, kai visi valstybės gyventojai gali išsakyti savo nuomonę, kaip reikia valdyti šalį, ir dalyvauti tame valdyme. Nuo 1918 m. buvo visko: anarchijos, diktatūros, autokratijos, demokratijos klestėjimo, okupacijos siautėjimo… Suirutės laikais, kai Lietuvai iš tiesų buvo sunku, išryškėjo balsai tų, kurie kvietė atkurti monarchiją, t.y. karalystę.

Trečiasis Lietuvos karalius – vėl ant slenksčio

Prieš penkerius metus DELFI portale rašiau, kad mūsų šalyje egzistuoja Lietuvos karalystės rūmai (LKR). Rekvizituose galima rasti net jų adresą, telefoną, nuorodą Lietuvos monarchistų judėjimo (LMJ) svetainėje ir šios asociacijos prie Vilniaus miesto savivaldybės vadovo – LKR senato maršalo Stanislovo Švedarausko pavardę. Tiesa, šiuo metu svetainė nerodo gyvybės ženklų.

LKR buvo įkurti prieš kokius septynerius metus, o 2012 m. lapkritį Vokietijos ambasados Vilniuje ir šios nevyriausybinės organizacijos pastangomis buvo surengtas kunigaikščio Inigo von Uracho – Uracho hercogo Viurtembergo grafo Frydricho Wilhelmo von Uracho anūko – antrasis vizitas Lietuvoje. Vizitas praėjo gana pompastiškai, ir LKR su „šimto dienų valdovo“ palikuonimi Signatarų namuose pasirašė pretendento į Lietuvos Karalystės sostą sutartį. Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2009 m. save vadinantis Mindaugu III laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ sakė, kad jis čia jau daug investavęs į nekilnojamąjį turtą, ir teigė kuriąs socialinį-kultūrinį Karaliaus Mindaugo institutą, koks, pavyzdžiui, Lietuvių kultūros fondo pagrindu nuo 1950 m. veikia Australijoje. Dabar apie tokios instituto egzistavimą jokios informacijos neaptikau. Anksčiau naujo karaliaus rezidencija buvo pasirinkti Verkių rūmai, o per antrąjį vizitą sakęs, kad gal tiktų ir Valdovų rūmai…

Kvietimas į susitikimą su Inigo von Urachu ir princese Danielle von Urach Trakų pilies Didžiojoje menėje 2018 metų liepos 11 dieną.

Dar kartą Lietuvoje Inigo von Urachas apsilankė visai neseniai – šių metų kovo pradžioje, kai Lietuva pažymėjo Kovo 11-osios 28-ąsias metines. LTV laidoje „Dėmesio centre“ jo pretenzijos į valstybės karūną buvo ne tokios kategoriškos, o ir savo misiją mūsų šalyje jis apibūdino nuosaikiau: čia norįs įkurti labdaros organizaciją, kuri būtų skirta remti „nereikalingiems, į šiukšlyną išmetamiems kūdikiams“. Neatsisakydamas vilčių tapti monarchu aukštas svečias pabrėžė, kad monarchija valstybei yra pigiau, negu, pavyzdžiui, prezidento institucija ar parlamentas. Anot jo, politikai, tapę valstybių vadovais, stengiasi tapti turtingais, yra daug pavyzdžių, kad net po savo kadencijos, kaip antai Rusijos „Rosneft“ koncerno valdybos nariu tapęs G. Schroederis, neatsisako turtinių ir įtakos ambicijų.

Monarchija – 113 dienų…

Priminsiu, kad baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvai grėsė vienokia ar kitokia aneksija. Tad buvo manyta, kad karalystės paskelbimas apsaugotų šalį nuo pavojaus visiems laikams atitekti Vokietijai, kuri nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė reikšti pretenzijas į Lietuvą. Antraip, vokiečiams pralaimėjus karą, vėl tektų pakliūti į Rusijos nagus. Vokiečius keitė bolševikai, šiuos – lenkų okupantai. Šiuo nepaprastai sunkiu Lietuvai metu Lietuvos taryba 1917 m. gruodžio 8 d. priėmė rezoliuciją, kuri numatė, jog „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų dinastu“. Vokietijos reichstago katalikų frakcijos narys Matthias Erzbergeris Berlyne viešėjusiems Šveicarijos lietuvių atstovams rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą, kuris turėjo giminystės ryšių su Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka, valdžiusia Šiaurės ir Rytų Lietuvos žemes nuo XV a. iki 1811 m., kai Biržų pilį nupirko ir perstatė grafas Juozas Tiškevičius. 1918 m. Lietuva pradėjo slaptas derybas su pretendentu.

Jau liepos 11 d. Valstybės taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o už vokiečių karaliaus kvietimą iš 13 tarybos narių balsavo 8. Bet W. von Urachas, šiek tiek pramokęs lietuvių kalbos, nespėjo susikrauti net lagaminų. Vokietijai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės ir Lietuvoje kilus nepasitenkinimui Valstybės tarybos sprendimu, naujasis karalius nedrįso atvykti į Lietuvą. Bet karą pralaimėjusioje Vokietijoje nuvilnijo revoliucija. Berlynas spalio 20-ąją vis dėl to pripažino nepriklausomą Lietuvą, o Valstybės taryba lapkričio 2-ąją atšaukė ankstesnį sprendimą, ir tą dieną priimtoje laikinojoje Konstitucijoje numatė šį klausimą deleguoti Steigiamajam Seimui. Tačiau šis buvo išrinktas tik po pusantrų metų – 1920-ųjų balandžio 14-15 d. ir per 29 mėnesius trukusią ypač aktyvią veiklą, ko gero, taip ir nerado laiko patvirtinti tarybos sprendimo. Kitaip sakant, Mindaugas II Lietuvos karaliumi „už akių“ teišbuvo 113 dienų… Jis mirė 1928 m. kovą Rapale, palikęs savo anūkui, kaip sakė Inigo von Urachas Vilniuje, visus monarcho priesakus…

Kas pakeis demokratiją?

Kol kas Lietuvoje veši utopinės idėjos – turėti savo antrąjį ar trečiąjį monarchą – nedrąsūs želmenys. Šios svajonės sustiprėja tuomet, kai rinkėjai pajunta čaižius paperkamojo parlamentarizmo kirčius, rekordiškai krinta Seimo reitingai, kai ateina ekonominiai kataklizmai ar šalies vadovas daro sunkiai suvokiamus viražus. Diskusijos, ar neverta atkurti monarchiją, taip pat plūsteli, artėjant istorinėms datoms.

Taigi, šiandien Lietuva vėl turi atsarginį karalių. Per pirmąją savo viešnagę 2009 m. monarchijos šalininkų viltis atgaivinęs ir Lietuvoje viešėjęs 55-rių metų Inigo von Urachas (jis gimė 1962 m. balandžio 12 d. Bavarijoje ) „Ūkininko patarėjui“ sakė: „Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms ir būti savo senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją ir jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ir mano senelis. Tačiau tai yra ne mano, o Lietuvos žmonių sprendimas.“

Bet paklauskime savęs: ar dabartinė valdymo forma mums nebetinka? Gal lietuviai išsiilgo vokiškos tvarkos ar stiprios rankos? Gal ilgisi XX a. diktatorių valdymo metodų? Pasaulis nieko naujo neišgalvojo, tad demokratija yra laikmečio neišvengiamybė, ir ji yra universali bei šiuo metu Lietuvai labiausiai tinkanti valdymo forma.

2018.07.08; 18:14

S. Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Penktadienį Lietuva mini Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę.

Vidudienį Simono Daukanto aikštėje surengta iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija.

Joje dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis su žmona Gražina, prezidentas Valdas Adamkus, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis su žmona Silvija, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis su žmona Irena, diplomatinio korpuso atstovai, Lietuvos kariuomenės vadovybė, valstybės institucijų vadovai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai ,savanoriai ir policijos veteranai, sostinės svečiai ir vilniečiai.

Į šventę atvyko garbūs užsienio svečiai – Suomijos parlamento (Eduskuntos) Paula Ritiko, Italijos prezidentas Sergio Mattarella su dukra Laura.

Iškilmingą vėliavų pakėlimo ceremoniją vykdė Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa ir Lietuvos kariuomenės orkestras, pirmą kartą prisistatęs su rekonstruota XVIII a. grenadierių apranga.

Buvo iškeltos valstybinė ir istorinė Lietuvos vėliavos. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino atkurtos Lietuvos šimtmetį švenčiančius šalies žmones Mindaugo karūnavimo dienos proga.

„Sveikinu Jus su nuostabia švente – Valstybės diena! Šiemet Liepos šeštoji karūnuoja mūsų valstybės atkūrimo šimtmetį! Kita tokia šventė bus tik po šimto metų.

Mums visiems labai pasisekė, kad esame ypatingo jubiliejaus dalyviai ir liudininkai.

Ši diena primena, kad valstybė esame jau beveik aštuonis šimtus metų, kai Karalius Mindaugas atvedė suvienytą Lietuvą į Europą.

Mūsų valstybingumo kelyje buvo visko, tačiau net sunkiausiais laikais, kai svetimi naikino tautos atmintį ir pačią tautą, Lietuva visada surasdavo jėgų atgimti ir pakilti dar aukščiau.

Štai kodėl su tokiu pasididžiavimu kartojame: prieš šimtą metų atkūrėme valstybę. Ir daugiau niekam neleisime jos savintis“, – kalbėjo prezidentė, linkėdama, kad šventė įsisiūbuotų per visą Lietuvą ir pasaulį – visur, kur yra mūsų tautiečių ir draugų, kur iškelta Trispalvė.

Vėliavų pakėlimo ceremonijoje dalyvavo šalies miestų ir miestelių vėliavos bei jų pasiuntiniai. Dainavo Lietuvos šimtmečio Dainų šventės „Vardan tos…“ dalyviai.

Istorinis pabūklas iššovė tris salves: už Karalių Mindaugą, Lietuvos valstybę ir Lietuvos žmones. Valstybės šventės proga skrydžiu virš Vilniaus pasveikino NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdantys Portugalijos ir Ispanijos naikintuvai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.08; 04:00

Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė valstybės apdovanojimus. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-osios – Valstybės dienos – proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo 57 Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius. 

Dalia Grybauskaitė teikia valstybės apdovanojimus. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Valstybės dieną norime ypatingai pagerbti ir pabrėžti žmogaus, visų pirma – piliečio – svarbą valstybei ir jos pažangai“, – kreipdamasi į iškilmingos apdovanojimų ceremonijos dalyvius pažymėjo prezidentė. Pasak jos, šiemet tai dar ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetis, kada pati istorija labai įtikinamai kalba apie tai, jog mūsų žingsniai, darbai, ryžtas ir drąsa nelieka be pėdsako.

„Šiandien, Valstybės dieną, labiausiai norisi pabrėžti tai, kas jau nuveikta, ir padėkoti visiems, kurie iš širdies dirba Lietuvai. Tiems, kurių pilietiškumas – ne poza ir ne tušti žodžiai, kuriems ši šalis – svarbiausia pasaulyje.

Tai Jūsų dėka Lietuva per mažiau nei tris dešimtis metų nuėjo tokį valstybingumo kelią, kad šiandien drąsiai lygiuojasi su daugeliu Europos ir kitų pasaulio valstybių, su kuriomis mus sieja tvirti draugystės ryšiai“, – kalbėjo šalies vadovė prieš pradėdama apdovanojimų iškilmes.

Prezidentės dekretu apdovanotas Eurolygoje trečią vietą užėmusio Kauno „Žalgirio“, vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius. Jis pagerbtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi.

Už nuopelnus Lietuvai, stiprinant šalies saugumą Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiaisiais kryžiais apdovanoti buvęs JAV viceprezidentas Josephas Bidenas ir JAV Kongreso senatorius, aktyvus demokratijos ir saugumo Baltijos valstybėse rėmėjas Johnas Sidney McCainas.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didieji kryžiai skirti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) generaliniam sekretoriui Angeliui Gurriai, pianistei Mūzai Rubackytei-Golay ir teatrologei Irenai Veisaitei.

Už europinės integracijos ir demokratijos skatinimą bei Lietuvos ir Moldovos bendradarbiavimo konstitucinio saugumo srityje puoselėjimą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius įteiktas buvusiam Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkui Alexandru Tanasei.

D. Grybauskaitė suteikė apdovanojimus jau mirusiems kovotojams su sovietine sistema. Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiais apdovanoti per susišaudymą su stribais žuvęs Algimanto apygardos partizanų Žaliosios rinktinės vadas Jonas Vytautas Česnakavičius – Valas bei antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis Ričardas Bernardas Nakas.

Prezidentė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi apdovanojo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorių Rymantą Mockevičių. Šiuo apdovanojimu pagerbtas ir Lietuvai EBPO nare tapti padėjęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Albinas Zananavičius.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiai įteikti Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovei Vidai Juliai Bandis, EBPO Teisės direktorato direktoriui Nicolai Bonucci, buvusiam CERN direktoriui Rolfui-Dieteriui Hellmutuo Heuriui, vertėjui Vladui Petrauskui, Vilniaus universiteto profesoriui Dainiui Pūrui, literatūrologei Claudiai Sinnig Lucas, Švedijos parlamento Riksdago nariui Bjornui Gustafui von Sydowui, Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenės Sausumos pajėgų vadui Jorgui Kurtui Willy Vollmeriui.

Karalius MINDAUGAS. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiais apdovanoti gydytojai Vincas Abalikšta, Eugenija Reinikovienė, Vaidotas Urbonas, Jūratė Barysienė, širdies chirurgas Gediminas Kundrotas, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos skyriaus viršininkas Mindaugas Kūlokas, prokurorė Deimantė Nikitinienė.

Už indėlį stiprinant valstybės saugumą bei puoselėjant kultūrą dėkojo ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius prezidentė įteikė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirto koncerto „Gloria Lietuvai“ idėjos autoriui Daliui Abariui, etnologei Elenai Bradūnaitei Aglinskienei, dirigentui Artūrui Dambrauskui, baleto artistei Jurgitai Droninai, operos solistei Asmik Grigorian, Lietuvos nacionalinio kultūros centro Tautodailės poskyrio vadovei Teresei Jurkuvienei, Sakartvelo režisieriui Gelai Kandelaki, Lietuvos menininkui Gintarui Karosui, Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ vadovui Eduardui Kaukliui, psichologei Aušrai Kurienei, Europos gynybos agentūros Bendradarbiavimo planavimo ir rėmimo direktorato direktoriaus pavaduotojui Edvardui Mažeikiui, muzikologui Vitezslavui Mikešui, istorikui Eugenijui Peikšteniui, CERN patarėjui Christophui Schaferiui, pianistui Micheliui Jeanui – Jacques Sogny, Krymo totorių Medžliso pirmininko pavaduotojui Ilmi Umerovui, archeologui Gintautui Vėliui, socialinių projektų dalyviui Tadui Arvydui Vizgirdai, aktyviam lietuvių tautinės savimonės ir kultūrinės veiklos puoselėtojui Jungtinėse Amerikos Valstijose Williamui Algirdui Zalpiui.

Ore – Lietuvos valstybės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Vyčio Kryžiaus ordino medaliu apdovanojo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadą Nerijų Alekną ir buvusią Dainavos apygardos partizanų ryšininkę Oną Veličkaitę-Mėtą.

Šalies vadovė už nuopelnus šaliai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliais pagerbė žurnalistus Ernestą Alesiną, Vaidotą Beniušį, Jūratę Damulytę Semėnienę, Renatą Vidtmant, istorikę Vidą Girininkienę, vidaus tarnybos majorą Gintarą Jankūną, dirigentą Raimondą Katiną, tinklaraštininką Ričardą Savukyną.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotas ugniagesys Aidas Ardzijauskas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus tyrėja Dalia Cidzikaitė, kūrybinės vaikų ir jaunimo stovyklos „Lietuvos atgaja“ įkūrėja ir direktorė Aušra Lasauskaitė, Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Kauno regioninio padalinio Padauguvos girininkijos girininkas Kęstutis Markevičius.

Prezidentė padėkojo visiems, kuriems rūpi Lietuva.

„Visiems, kurie čia gyvena, augina vaikus, siekia ateities tikslų, dalyvauja valstybės gyvenime. Ir gausiems užsienio šalių bičiuliams, be kurių pagalbos, palaikymo ir padrąsinimo nebūtume taip toli nuėję“, – pasveikindama Valstybės dienos proga dėkojo prezidentė D. Grybauskaitė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.08; 07:00

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis dalyvavo Valdovų rūmų atkūrimo pabaigtuvių iškilmėse ir dviejų tarptautinių parodų – „Saksonijos kurfiurstai – Lietuvos didieji kunigaikščiai“ bei „Florencija renesanso ir baroko laikais“ – atidaryme. Vyriausybės vadovas pasveikino visus susirinkusius su Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, diena.

„Prasminga ir simboliška, kad senosios Lietuvos valstybės pradžią ir vietą Europoje žyminčią datą minime Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose, kurių architektūros reliktai mena ir Mindaugo laikus. Pagaliau baigta atkurti istorinė Lietuvos valdovų rezidencija Vilniaus Žemutinėje pilyje. Šiandien nebeįsivaizduojame Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus be Valdovų rūmų, kaip istorinio valstybingumo simbolio, gyvybingo kultūros ir istorinės atminties centro, Lietuvos europietiškumo ženklo“,- sakė premjeras.

Pasak Ministro Pirmininko, galima tik pasidžiaugti, kad nuo 2001 m. net šešios Vyriausybės, nepaisant jų partinės priklausomybės, rūpinosi šiuo Lietuvos tūkstantmečio programos projektu, simboliškai užbaigiamu minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį. S.Skvernelis 17-osios Vyriausybės ir valstybės vardu nuoširdžiai padėkojo visiems, prisidėjusiems prie šių rūmų atkūrimo.

Valdovų rūmuose atidarytos dvi tarptautinės parodos, neturinčios sau lygių Lietuvos muziejininkystės istorijoje.

„Tai suteikia mums išskirtinę progą pasigrožėti ne tik deimantais nusagstytomis brangenybėmis, Florencijos dailininkų darbais, bet ir išvysti gražiausius XVIII a. lietuvaičių portretus. Unikalu ir jautru, kad daugelis šių eksponatų papuošti Lietuvos herbais – Vyčiais“, – pabrėžė premjeras.  

Vyriausybės vadovas padėkojo Dresdeno ir Florencijos meno bendruomenėms už šią puikią dovaną Lietuvai ir jos gyventojams bei sostinės svečiams. Jis taip pat išsakė padėkos žodžius jauno ir aktyvaus Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų darbuotojams, kurie savo veikla ir projektais kelia Lietuvos muziejininkystę į naują lygmenį.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2018.07.08; 07:35

Liepos 6-oji – ypatinga diena. Tai – Lietuvos didybės diena. Liepos 6-ąją mes didžiuojamės, kad turėjome Karalių Mindaugą ir Lietuvos karalystę. Visa mūsų istorija turtinga svarbių įvykių. Liepos 6-oji – būtent ta diena, kada prasminga prisiminti Žalgirio mūšį ir Vytautą Didįjį, Prezidentą Antaną Smetoną ir partizanų auką, Vasario 16-ąją ir Birželio sukilimą su Kovo 11-ąja.

Liepos 6-ąją mes visi vieningai giedame Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę”, tądien mes didžiuojamės turį Dainų šventę, tąsyk mes visi suvažiuojame į Lietuvą iš amerikų, australijų, brazilijų ir rusijų, kad pamirštume nesutarimus ir taptume vieningi, draugiški, pasiruošę stiprinti ir puoselėti Lietuvą iš visos širdies, kad ji, mūsų Lietuva, ir po tūkstančio metų būtų graži, stipri bei lietuviška…

Slaptai.lt gerbėjų dėmesiui – 15 min. trukmės videoreportažas apie iškilmingą eiseną Gedimino prospekte.

2018.07.07; 10:45

 

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Penktadienį Lietuva mini Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę.

„Didžiausias mūsų narsios tautos laimėjimas – išsaugotas ir įtvirtintas Lietuvos valstybingumas. Didžiuojamės juo ir su visu pasauliu švenčiame savo Valstybės, dar kartą atkurtos prieš 100 metų, dieną“, – sveikindama visus su Liepos 6-ąja pažymėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga.

Šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju, mat sugebėjo vykdyti tokią politiką, kuri niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus.

Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą. Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.

Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.

Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.

2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.

Šiemet, minint Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną, numatytos ne tik iškilmingos ceremonijos, bet ir įvairūs renginiai, primenantys valstybės ištakas. Didžiausias jų – Šimtmečio dainų šventė. 14.00 val. šventės dalyviai iš Katedros aikštės žygiuos į Vingio parką, kurio estradoje 17.00 val. prasidės Dainų diena „Vienybė težydi“. 21.00 val. lietuviai Lietuvoje ir užsienyje kviečiami giedoti Tautišką giesmę.

Tarp gausybės nepaminėtų Valstybės dienai skirtų renginių – 23.00 val. – šventinis fejerverkas su specialiai jam sukurtu muzikiniu garso takeliu Neries krantinėje prie Baltojo tilto.

O penktadienio rytą, dar prieš Dainų šventės renginius, Prezidentė Dalia Grybauskaitė Prezidentūros Baltojoje salėje už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje įteiks valstybės apdovanojimus Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams.

Vidudienį Simono Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Prezidentė pasveikins atkurtos Lietuvos šimtmetį švenčiančius šalies žmones Mindaugo karūnavimo dienos proga.

Po ceremonijos S. Daukanto aikštėje – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.06; 09:11

« 2 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2013.07.10

Slaptai.lt skelbia antrąjį videointerviu su skulptoriumi, menininku, poetu Gediminu RADZEVIČIUMI. Jei 1-ojoje dalyje kalbėjomės apie Pasaulio lietuvių Vienybės Karūną, tai 2-ąjame videointerviu skulptorius pasakoja, kokį jis įsivaizduoja Karalių Mindaugą.

Videointerviu trukmė – 10 min.

2018.04.29; 10:46

Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.

Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.

Daugiau nei paminklas

Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.

Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką”. Slaptai.lt nuotr.

Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.

Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.

Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.

Keistas paminklų rinkinys Vilniuje

Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.

Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.

Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.

Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę)  – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.

Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.

Prie bendros eklektikos pritampa

Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.

Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.

Diskredituotas dar nepastačius

Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.

Pigus ir brangus skurdas

Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.

Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.

O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.

Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.

Laisvei paminklų nebestatome

Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.

Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.

Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.

Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?

Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo.  Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.

Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.

Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės

Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.

Paminklai išreiškia dabartį

Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.

Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.

Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.

Du pasirinkimai

Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus  ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.

Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.

2017.12.03; 06:00

Karalius MINDAUGAS. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-osios – Valstybės dienos – išvakarėse už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanojo mūsų šalies ir užsienio valstybių piliečius.

„Artėjant Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai visada aplanko didelio dėkingumo jausmas. Ir mūsų protėviams, kurie prieš daug amžių prie Baltijos sukūrė mūsų valstybę, ir, žinoma, pirmiausia Jums – šių dienų Lietuvos žmonėms. Visiems, kurių dėka ir esame šiuolaikinė valstybė. Jūs visi, tie, kurie susirinkote čia, dirbate šiandien, Jūs dirbote vakar ir dirbsite rytoj. Jūs kuriate Lietuvą“, – teikdama valstybės ordinus ir medalius sakė šalies vadovė.

Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi Prezidentės pasirašytu dekretu apdovanotas Vilniaus arkivyskupas, metropolitas Gintaras Linas Grušas. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius įteiktas Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Liudui Mažyliui, Vokietijoje suradusiam Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą.

Prezidentės teigimu, apdovanotųjų dėka Lietuva šiandien yra inovatyvi, girdima pasaulyje ir kaip niekada anksčiau turinti daug draugų. Ši pažanga yra neatsiejama nuo visų susirinkusiųjų indėlio ir pastangų. Šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad kai ateina sudėtingas laikas, mes matome, kas ateina pas mus ir suremia pečius, kad prie mūsų valstybės laimėjimų ir pripažinimo yra daug prisidėję ištikimi Lietuvos draugai užsienio šalyse.

„Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi apdovanoti NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas gynybos politikai ir planavimui Heinrichas Brausas ir Vokietijos Makso Planko biochemijos instituto mokslininkas, Nobelio premijos laureatas, aktyvus tarpvalstybinio akademinio ir mokslinio bendradarbiavimo puoselėtojas Robertas Huberis. 

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanoti Makoto Asashima, aktyvus Lietuvos ir Japonijos mokslinio bendradarbiavimo puoselėtojas, taip pat archeologijos ir paveldosaugos puoselėtojas Albinas Kuncevičius.

Prezidentė pabrėžė, kad visi susirinkę į savo darbą žiūri kaip į žmogišką misiją ir gerai suvokia, kokią daugybę darbų dar turime nuveikti, kad gyvenimo kokybė Lietuvoje didėtų, kad socialinės atskirties liktų kuo mažiau ir kuo daugiau būtų vilties, pažangos ir šviesos – tikro išsilavinimo, profesionalumo, sveikų ambicijų ir pilietiškumo.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanoti nusipelnę šalies daktarai: Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojai Jonas Ališauskas, Jolita Jakutienė, Arūnas Liubšys, Žaneta Petrulionienė, Skaistė Tulytė bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų gydytojai Rimantas Kėvalas ir Arimantas Tamašauskas.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanota savižudybių prevencijos pradininkė Lietuvoje Danutė Gailienė; Prezidento Kazio Griniaus muziejaus įkūrėjas Vytautas Grinius; NATO priešakinių pajėgų bataliono Lietuvoje vadas Christophas Huberis; Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas; psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis; Lietuvos gynybos atašė pavaduotojas Ukrainoje Raimundas Markauskas; filosofas Algis Mickunas; Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis; žurnalistas Andrius Tapinas; puslaidinininkių technologijų bendrovės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai Augustinas, Dominykas ir Kristijonas Vizbarai bei karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas. 

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyčio Kryžiaus ordino medaliu – Kriminalinės policijos biuro komisaras Linas Karčiauskas ir Muitinės kriminalinės tarnybos inspektorius Ernestas Komaras.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanota labdaros fondo „Rugutė“ steigėja Edita Abrukauskienė; Lietuvos garbės donoras Antanas Damarckas; dailininkai, aktyvūs kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai Algirdas ir Remigijus Gataveckai; bendrovės „Evaldo daržovės“ įkūrėjas Evaldas Masevičius; aktyvi neatlygintinos kraujo donorystės propaguotoja Vijolė Miškinienė; labdaros fondo „Prieglobstis“ steigėjas Mindaugas Palionis; treneris Romualdas Petrukanecas; „Betzatos bendruomenės“ direktorius Rimantas Ramonas; Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Milda Ričkutė; vertybinių popierių paslaugų įmonės „Nasdaq“ viceprezidentė Arminta Saladžienė; kino režisierius Donatas Ulvydas ir asociacijos „NVO vaikams konfederacija“ direktorė Elena Urbonienė.

Už drąsą, sumanumą ir ryžtą išgelbėjant tvenkinyje skendusį vyriškį Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti karo policininkas Tadas Grimaila ir Karinių oro pajėgų skyriaus vadas Audrius Steponavičius.

Prezidentė padėkojo apdovanojimus pelniusiems žmonėms ir palinkėjo, kad jų pavyzdys ir gyvenimo kelias būtų užkrečiantis ir įkvepiantis. Artėjančios Valstybės dienos proga šalies vadovė visiems palinkėjo gražios ir įspūdingos šventės.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2017.07.06; 04:08

Krėvos aktas – ne vienintelis Lietuvos karalystę liudijantis šaltinis

Mūsų jau apžvelgti ir dar neapžvelgti (beje, ne kiekybės siekiame) Lietuvos valdovų karališki titulai ir jų variantai bei keitimai, be abejo, buvo visais  bekaralmečiais, sakyčiau, daugiau vidinių dinastijos kovų reikalas, negu tarptautinės diplomatijos ar Europos viešosios nuomonės dalykas. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašiai, kaip šių dienų skaitytojai nedaug ką žino apie Algirdaičių kovas dėl Lietuvos Didžiojo karaliaus titulo, tolimesni nuo Lietuvos vidinių reikalų metraštininkai ir Vakarų kronikų autoriai laikėsi senai įtvirtintos lotynų bei vokiečių šaltiniuose tradicijos tituluoti Lietuvos valdovus karaliais, nepaisant jokių valdžios ar tikybos pokyčių pačioje Lietuvoje.

Antai XV a. pradžioje, tai yra – jau po Jogailos vedybų ir net po Žalgirio mūšio, nuošalesnėje nuo Lietuvos ir net Lenkijos aktualijų vokiškoje Silezijoje (dabar Lenkjos teritorija), cisterų ordino (ordinis Cysterciensis) vienuolyne buvo rašomas 970-1410 m. įvykių sąvadas „Trumpoji Silezijos kronika“ ( lot. Breve chronicon Silesiae ). Įvykius Silezijoje vienuoliai nuolat papildydavo žiniomis apie Lenkiją, Bohemiją (Čekiją), Lietuvą, ir, matyt, XV a. pradžioje atsirado platesnė žinutė apie lietuvių valdovus, dalyvavusius tarptautinėje arenoje.

Kronikos autoriui, kuris naudojo ankstesnes lenkų kronikas, atrodo, buvo  svarbu paaiškinti, kas gi tie lietuviai, kurie labai neigiamai aprašinėjami senosiose lenkų kronikose.

Taigi, Silezijos kronikos sudarytojas, kuris, drįstu manyti, nebuvo skaitęs šiuolaikinių Lietuvos istorikų, labai trumpai papildė savo kroniką dviem žinutėm apie du itin svarbius įvykius Lietuvos karalystėje.

Pirmiausia jis praneša, kad

 1386 Viešpaties Dievo metais „lietuviai ir jų karalius atsivertė į Kristaus tikėjimą“ (Litwani et rex eorum ad fidem convertuntur Cristi[1]).

Akivaizdu, kad sąvado sudarytojas visiškai natūraliai suvokia šio krikšto ceremoniją, kaip lietuvių pagonių karaliaus atsivertimą į kitokią tikybą. Karaliaus titulas čia, kaip ir mūsų anksčiau apžvelgtuose popiežiaus Inocentijau IV laiškuose ( XIII a.), nieko dėtas ir nesikeičia nuo krikšto. Tą patį mes konstatavome lotyniškoje Livonijos dokumentikoje ir vokiečių kronikose, kur lietuvių pagonių karaliaus Mindaugo titulas nepasikeitė nuo to, kad Mindaugas atsivertė į Kristaus tikėjimą.

Čia pat seka antroji informacinė kronikos žinutė.

Silezijos sąvado kronikininkas smulkiau nusako įvykį ir jo reikšmę:

„tasai karalius …atsiversdamas paėmė sau į žmonas Vengrijos karaliaus dukterį, buvo pakrikštytas Krokuvoje tenykščio vyskupo, ir tokiu būdu dar gavo šios karalystės provincinę valdžią“ (qui eciam optinuit regnum eiusdem provincine; ibidem).

Galimas dalykas, pastarasis sakinys turi dar ir kitų viduramžių teisės aspektų, kuriuos nelengva išversti į dabartinę šnekamąją kalbą, tačiau, galima manyti, jog Silezijos kronikos autorius puikiai žinojo, jog Vengrijos karalystė turi savo karūnos provincinę dalį – Lenkijos karalystę, kurią testamento teisėmis į savo valdžią buvo gavęs lietuvių karaliaus žmonos tėvas Vengrijos karalius Liudvikas Didysis po lenkų karaliaus Kazimiero Didžiojo mirties.

Tokiu atveju, Silezijos kronika suvokia lietuvių karaliaus vedybas su Vengrijos karaliaus dukterimi, kaip Lietuvos ir Vengrijos valdovų dinastines vedybas, kurios davė lietuvių karaliaus valdžion atskirą Vengrijos karūnos kraštą  – provincinę [Krokuvos]  karalystę.

1878 metais tapyto Jano Mateikos paveikslo ŽALGIRIO mūšis fragmentas

Tai visiškai nauja ar bent netradicinė Lietuvos istoriografijoje teisinė Jogailos ir Jadvygos vedybų koncepcija, kuri daugel kam gali atrodyti visiškai nepagrįsta ir neįtikėtina, kadangi Lietuvos bei Lenkijos istoriografija visas šių dinastinių vedybų interpretacijas grindžia pirmiausia  Krėvos akte išdėstytomis piršlybų aplinkybėmis, titulais, pažadais, kuriuos, kaip matėme, skirtingai interpretuoja istorikai jau ne vieną šimtmetį.

Tuo tarpu Silezijos kronikos autorius, manau, nebuvo skaitęs Krėvos akto nuorašų ir nepatyrė šimtmetinio istoriografinių nuomonių presingo. Teisinė vedybų pusė jam atrodo visiškai aiški: lietuvių karalius veda vengrų karaliaus dukterį ir gauna savo valdžion Vengrijos karūnos dalį – Lenkijos karalystę, kurią ne vienas anuometinis šaltinis, kaip matėme Vladislovo Lokietkos atveju, vadindavo Krokuvos karalyste.

Gruboka schema, tačiau iš principo atspindi viduramžių dinastinių vedybų tipiškus procesus bei tikslus. Niuansai šiuo atveju Silezijos kronikos autoriui, tolimam ir nuo Lietuvos, ir nuo Krokuvos politinių aistrų bei patriotinių ambicijų, matyt, nelabai svarbūs atrodė.

Galimas dalykas jis buvo girdėjęs, jog lenkų didikai jau buvo suspėję dvylikametę Vengrijos karaliaus dukrelę išsirinkti ir paskelbti „Lenkijos karaliumi“, po to dar Jogailą išsirinkti Lenkijos karaliumi, po to abu „karalius“ apvesdinti, tačiau visos tos diplomatinės gudrybės nuošalesniam stebėtojui galėjo atrodyti tik antraeiliai dalykai galutinio rezultato akivaizdoje: lietuvių karalius dinastinių vedybų dėka tapo Lenkijos karalystės valdovu.

Beje, daugtaškis mano pateiktoje citatoje nereiškia, kad kažką praleidau nepacitavęs. Jis tik žymi, pasak šaltinio leidėjo W. Arndt/o, tuščią vietą, kurioje turėtų būti įrašytas lietuvių karaliaus vardas. Gal autorius nežinojo lietuvių karaliaus pagoniško vardo, tik patį faktą, jog lietuviai ir jų karalius priėmė krikštą. Akivaizdu, jog kalbama apie Jogailą, kadangi pranešama, jog atsivertęs į Kristaus tikėjimą lietuvių karalius gavo Vladislovo vardą.

Dar toliau seka informacinė žinutė, jog 1410 m.

aukščiau minėtas karalius sulaukė triumfo Prūsijoje, nuniokojo kraštą, užėmė daugelį miestų ir tvirtovių, išskyrus Marienburgą. Tame kare žuvo ordino magistras kartu su nesuskaičiuojama daugybe kryžniašių ir kitų svetimšalių riterių“.

Pastarasis pranešimas sileziečiams turėjo būti gerai žinomas ir net skaudus, kadangi 1410 m. prie Vokiečių Ordino prisijungė samdinių sąlygomis Silezijos „riteriai iš daugelio miestų, kiekvienas atsivesdamas nuo 10 iki 52 ietininkų“ [2]

XV a. įrašas Silezijos kronikoje, gal būt  vienas iš paskutiniųjų lotyniškų tekstų, kur dar rašoma apie lietuvių karalius iki atsivertimo į Kristaus tikėjimą. Čia jį priminiau tik tam, kad papildyčiau kol kas itin kuklų šaltinių sąrašą, kurio dokumentai patvirtina lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės titulus iki katalikybės priėmimo.

Turiu galvoje – Krėvos akte minimą, bet istoriografinėse akto interpretacijose (ir net vertimuose) nutylimą Lietuvos karalystę (regnum Litvaniae ).

Dvi epitafijos Jadvygai iš Dlugošo analų apie „sutartimi sujungtas lenkų ir lietuvių karalystes”

Laikui bėgant pagoniškos Lietuvos karalystės prisiminimai blėso ir Lietuvos kaimynų lotyniškuse bei vokiškuose tekstuose, ir pačioje Lietuvoje.

Lemiamą žodį tradicinėje Lietuvos istoriografijoje šiuo atžvilgiu, be abejo, tarė didysis lenkų paleoistorikas Janas Dlugošas (Jan Długosz; 1415 – 1480), kuris savo garsioje kronikoje nepaprastai tiksliai įgarsino XV a. viduryje savo globėjo vyskupo Z.Olesnickio strateginę idėją: panaikinti Lietuvos valstybinį suverenumą ir paversti Lietuvą viena iš Lenkijos karalystės provincijų.

Tuo tikslu ir siekiu Dlugošas iš principo neigė senovės Lietuvos karalystės titulą bei statusą, visur vadindamas ją kunigaikštyste.

Aš nesirengiu čia leistis į Dlugošo raštų vertinimą.

Priminsiu tik tą iškalbingą faktą, kad Jogailos sūnūs ir kiti Jogailaičių dinastijos atstovai buvo ne kartą uždraudę platinti Dlugošo kroniką. Praktiškai veikalas buvo saugomas savotiškame, kaip dabar pasakytume, specfonde, kuriuo naudotis galima buvo tik su specialiu aukščiausios valdžios leidimu.

Taip elgtasi, manau, ne tik todėl, kad Jogailaičius piktino nuolatiniai Dlugošo išpuoliai prieš Jogailą ir jo artimuosius, prieš jo pasirinktas ir, nepaisant lenkų didikų protestų, Lenkijos karalienėmis karūnuotas žmonas ir pan.

Manau, kad Jogailaičių dinastijos atstovams nepriimtina buvo ir esminė Dlugošo nuostata visaip nuvainikuoti ikikrikščionišką Lietuvą, pavaizduoti ją kaip laukinį ar pusiau laukinį kraštą, kuriam „civilizacijos saulę“ atnešė tik Lenkijos įsiūlytas Lietuvos krikštas po Jogailos vedybų su Jadvyga.

Dlugošo darbą tęsė ir kiti paleoistorikai bei lenkų Istorijos Tėvo kūrybingi perrašinėtijai bei kompiliatoriai, kuriems buvo leista naudotis Dlugošo veikalu (Mechovita, Kromeris, M.Belskis ir kt), ir visų jų tekstais patikliai rėmėsi vėlesnieji įvairių šalių istorikai ir beletristai. Dlugošo gerbėjams noriu priminti, jog ir man jis labai patinka dėl tiesaus žodžio sakymo, bet jo vaizdingos plunksnos įtaką nurodo ir patys lenkai.

„Keletą šimtmečių, – jau XIX a. pabaigoje rašė puikus lenkų istorikas ir tekstologas A. Semkovičius, – Dlugošo veikalas maitino lenkų visuomenę, tačiau vietoje jo kiti skynėsi laurus. Dlugošą paprasčiausiai sutrumpino Miechovitas, bet išsunkęs vos kelis pagyrimo žodžius, išdrįso teigti, esą prieš jį – Miechovitą – dar nėra buvę parašytos tikros istorijos […] Nusirašinėjo nuo Dlugošo ir Kromeris, bet ir jis nematė reikalo priminti Dlugošo nuopelnus[3]

Ilgai netruko, ir Dlugošo kronikos istoriniai duomenys, teiginiai ir vertinimai su visais prasimanymais perėjo ne tik į kitas lenkų kronikas (paskutinioji reikšmingesnė parašyta Janko Čarnkiečio [Janko z Czarnkowa, lot. Jancone de Czarnekow; 1320 – 1387], bet ir Naujųjų laikų istoriografijos veikalus.

Ir, žinoma, į populiariausius istorinės beletristikos kūrinius.

Pakanka prisiminti žymų čekų kilmės Lenkijos istoriką Karolį Šajnochą (Scheynoha de Wtellensy; vėliau Karol Szajnocha; 1818 – 1868), kuris nepaprastai išgarsėjo Lenkijoje savo keturių tomų veikalu „Jadvyga ir Jogaila. 1374 – 1413” (Jadwiga i Jagiełło ,1861).

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Rinkdamas savo veikalui istorinę medžiagą iš įvairiakalbių istorinių šaltinių Šajnocha turėjo progos akivaizdžai įsitikinti, kaip Dlugošo idėjos ir net prasimanymai su dalykinėmis klaidomis keliauja iš vienos kronikos į kitą, iš vieno autoriaus knygos į kito autoriaus kūrinį. Kiekvieno tomo kiekvienam skyriui pateikęs išsamius komentarus su šaltinių nuorodomis, Šajnocha ne kartą buvo priverstas konstatuoti Dlugošo paklaidų plitimą lenkų istoriografijoje. Nesismulkindami iki atskyrų pavyzdžių dėstymo, atkreipkime dėmesį, kad komentaruose kone standartiškai kartojasi Šeinochos teiginiai: „Visi kronikų autoriai pakartojo Dlugošo žinią ir galiausiai gimė „amžių padavimas”[4] apie…”; „paskui Dlugošą nuėjo visi vėlesnieji istorikai, ypač Naruševičius…” (op. Cit, p.674) ir t.t.

O juk, prisiminkime, Adomas Naruševičius (Adam Stanisław Tadeusz Naruszewicz, 1733 – 1796) buvo, kap žinome, paskutiniojo unijinės Lenkijos-Lietuvos valstybės karaliaus Augusto Stanisovo Poniatovskio oficialusis istoriografas.

Natūralu, kad per kelis šimtmečius Lietuvos karalystės statusas ir lietuvių ikikrikščioniškų karalių titulai buvo ištrinti ne tik iš lenkų, bet ir iš lietuvių tautos istorinės atminties.

Bet štai kazusas, kuris patvirtina, kad neįmanoma, kaip lietuviai sako, paslėpti ylos maiše.

Rašydamas apie karalienės Jadvygos mirtį Janas Dlugošas ties 1399 m. žiniomis apie karalienės mirtį, vardina įvairius atsiliepimus apie jos nuopelnus ir čia pat įdeda epitafiją, kuri, pasak jo, buvo užrašyta ant jos antkapio.

Štai ką ten galime perskaityti. Jadvyga pavadinama Lenkų žvaigžde ir sakoma, kad šitoji Liudviko dukra (cituoju):

Tarsi sagtis sujungė susipykusias

Lenkų ir lietuvių karalystes nuoširdžia sutartimi.

Pacituosiu ir lenkišką vertimą iš lotynų kalbos, kaip jis pateikiamas naujausiame lenkiškame Dlugošo analų vertime:

Jakby klamra spoila zwasnione krolewstwa

Polakow i Litwinow serdecznym przymierrzem[5]

Lenkų literatūros specialistai šios epitafijos autorystę įvairiai aiškina, bet akivaizdu, kad lenkų poetas, rašęs epitafiją, matyt, iš karto ar neilgai trukus po Jadvygos mirties (1399 m.), visai nuoširdžiai tiek Lenkiją, tiek Lietuvą vadina karalystėmis.

Akivaizdu, kad tuo metu propagandinė Dlugošo ir kitų metraštininkų kampanija dar nebuvo įsibėgėjusi ir, matyt, Lenkijoje vyravo bendras supratimas, kad Jadvygos ir Jogailos jungtuvėmis buvo nuoširdžiai sujungtos dvi karalystės – lenkų ir lietuvių.

Jadvygai skirta epitafija, beje, atkartota Dlugošo analuose ir daug vėliau.

Cituoti ir lotyniškai…

Tiek dėl istorinės ylos, išlindusios iš istoriografinio maišo. Ir ne kur kitur, o paties Dlugošo chrestomatiniame lenkų istorijos veikale…

Ir vis dėlto lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės titulai po Krėvos unijos ėmė sparčiai nykti lotyniškuose ir net vokiškuose šaltiniuose, kuomet juose buvo paliečiama ikiunijinė Lietuvos praeitis.

Paskutinį teisinį tašką čia padėjo, kaip isšsiaiškinome II knygos dalyje, 1414 m. Harodlės sutartis tarp Jogailos ir Vytauto.

Suratyje aiškiai nusakyti abiejų valdovų titulai ir įtvirtintas naujas buvusios Lietuvos karalystės statusas bei titulas atskirame Lietuvos bajorų akte, kur tie bajorai savo parašais patvirtintame „Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bajorų akte“ sutartinai ir jau oficialiai įteisina naują terminą „Lietuvos didžioji  karalystė“ (Actum nobilum Magni Dukatus Lithuaniae[6]).

Čia, kaip sakoma, nieko nepridėsi nei atimsi.

Nuo to meto galima ir privalu Lietuvos valstybę tituluoti ir vadinti Lietuvos didžiąja kunigaikštyste.

Tačiau neišleiskime iš akių mums labiausiai rūpimo pagrindinio klausimo: kas atsitiko su ankstesniu nepriklausomos Lietuvos karalystės statusu, oficialiai 1413 m. pakeitus Lietuvos karalystės statusą į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės stausą, kai Lenkijos karalius Vladislovas Jogaila prisiėmė dar ir Lietuvos Aukščiausiojo kunigaikščio statusą bei titulą (Rex Poloniae atque Supremus dux Lithuaniae), o jo pusbrolis Vytautas prisiėmė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio (Magnus dux Lithuaniae) statusą ir titulą?

Ką sau galvojo 1413 m. abu Gediminaičiai, išėję nugalėtojais iš ilgai užtrukusio Lietuvos interregnum politinio ir titulinio chaoso?

Kadangi istoriniai šaltiniai čia, be abejo, tyli ir tylės, pamėginsiu pateikti savo spėjimą.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.26; 15:18

[1] Breve chronicon Silesiae // Scriptores Rerum Silesiacarum. Hg. von G. A. Stenzel. Bd. 1. Breslau, 1835, p. 37.

[2] Voigt (Marienburg, I), p. 266

[3] Aleksander Semkowicz .Krytczny Rozbior Dziejow Polskich Jana Dlugosza ( do roku 1384).Krakow, 1887, p. V.

[4] Karol Szajnocha. Jadwiga i Jagiełło. 1374 – 1413., Warszawa, 1974, t. 2, p. 629. Čia ir toliau m ano versta iš lenkų klb.

[5] Jana Dlugosza Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego. Księga pierszwa. Warszawa, 1960, p. 71. Čia ir toliau cituota iš naujausio daugiatomio akademinio leidinio. Mano versta iš lenkų kalbos . Aleksander Semkowicz .Krytczny Rozbior Dziejow Polskich Jana Dlugosza ( do roku 1384).Krakow, 1887, p. 5.

[6] Žr. „ Actum nobilium Magni Dukatus Lithuaniae“. In: 1413 m. Horodlės  aktai.( Dokumentai ir tyrinėjimai).- Lietuvos istorijos institutas. Polska Akademija umiejętnosci – Vilnius/ Krakow, 2013, p. 29- 35.

Pradedame skelbti naują ištrauką iš spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

Ne taip seniai Lietuvos aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbė VI knygos dalį „Gediminaičių dinastijos Lietuvos karaliai lietuvių ir svetimšalių dokumentikoje (XIV a.)“, kuri buvo skirta 700 metų sukakčiai, kai Gediminas tapo 1316 metais Lietuvos karaliumi. Publikacija sukėlė nemažą susidomėjimą, jos ištraukos buvo  panaudotos kitų portalų, kilo diskusijos.

Manome, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su knygos VII dalimi „Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje“. Šioje dalyje nagrinėjamas karaliaus titulo likimas po Algirdo mirties.

Paskelbti naują knygos dalį paskatino ir tas faktas, kad Lietuvos kultūros taryba nusprendė neskirti finansinės paramos jau parengtos knygos leidybai, taigi savaip apsunkino Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui skirtos knygos kelią pas lietuvių skaitytojus.

Pirmiausia portalo skaitytojus supažindiname su autoriaus Pratarme visam veikalui ir pirmąja ištrauka. Po to jūsų dėmesiui – dar kelios dešimtys paties autoriaus parinktų ištraukų.  

Pratarmė

Pirmiausia norėčiau informuoti Gerbiamą skaitytoją, jog ši knyga vargu ar būtų išvydusi dienos šviesą prieš kelis dešimtmečius. Greičiausiai ji būtų iš anksto pasmerkta anoniminių leidyklos ekspertų, kurie rašydavo leidyklos užsakymu vadinamąsias „vidines recenzijas“. Valstybinei ideologijai neparanki knyga, jei prasmuktų pro pirmąjį filtrą leidykloje, būtų vis vien uždrausta spausdinti išankstinės valstybinės cenzūros nurodymu. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl taip manau?

Atsakymas paprastas: mano knyga skirta sugriauti nusenusį, bet neįtikėtinai giliai įsišaknijusį lietuvių savimonėje ir iki šiolei viso pasaulio informaciniame tinkle viešpataujantį Mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253 – 1263) gyvavusią Lietuvos karalystę.

Įvairiomis kalbomis rašytoje Lietuvos istoriografijoje nerasime rimtesnių specialių darbų, skirtų senosios Lietuvos valdovų titulams ištirti. Ir tuo nedera per daug stebėtis.

Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386 – 1795), nuo Rusijos carų (1795 – 1918) ir TSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940 – 1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema.

Kodėl? Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Neigiant arba nutylint pagoniškos Lietuvos karalystės istorinę egzistenciją, visais minėtais priklausomybės laikais būdavo oficialiai platinamas mitas, esą per visą Lietuvos istoriją yra buvęs vienas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, karaliavęs, beje, tik vieną dešimtmetį (1253 – 1263).

Atseit, visais kitais lietuvių tautos gyvavimo laikais kraštą bei valstybę valdė tiktai „kniaziai“ (rusišk. князья) ir „ksienžentai (lenkišk. księžęta), kurie iki šiolei lietuviškai vadinami vėlyvos kilmės (XVI a. pabaigos) naujadaru „kunigaikščiai“.

Tradicinės istorikų tezės ilgainiui tapo oficialių švietimo programų nuostatomis. Visų Lietuvos valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a. ir buvo pats pirmutinis bei paskutinis Lietuvos karalius.

O kas buvo visi kiti Lietuvos valdovai iki to ir po to?

Kiekvienas mokinukas atsakys, kad visi to meto valdovai buvo „kunigaikščiai“, ir dar pridės, kad buvo ir „didieji kunigaikščiai“, kurie valdė visus kitus „kunigaikščius“.

Lietuviuko atsakymas natūralus, kadangi jam taip aiškina mokytojai. O mokytojams lygiai taip pat aiškino Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose.

Ilgus šimtmečius šis teiginys buvo ne tik mokyklinių vadovėlių „abėcėlinė tiesa“, bet ir Lietuvos istorijos mokslo nediskutuotina dogma. Kiekvienas istorikas, kuris išdrįsdavo viešai suabejoti ar neigti tradicinę dogmą, tapdavo „balta varna“ akademinėje istorikų bendruomenėje, rimtai rizikuodavo savo sėkminga karjera.

Vienintelio lietuvių karaliaus mitas buvo oficialiai palaikomas ir diegiamas apie septynetą šimtmečių, pradedant nuo XIII a. žinučių lenkų kronikose. Iš mito išdygo ir atšaka, esą, Lietuvos karalystė egzistavo tik dešimtį metų, kol valdė Mindaugas, o visais kitais laikais lietuvių valstybę būtina vadinti slaviškos kilmės terminu Великое княжество Литовское (rusišk. variantas) arba Wielkie Księstwo Litewskie (lenkišk. variantas).

Verčiant į lietuvių kalbą atsirado „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė (kitas variantas – Didžioji Lietuvos kunigaikštija), arba dirbtine santrumpa „ LDK“, taikant slaviškos kilmės pavadinimą visai Lietuvos istorijai nuo pat XIII a. iki XVIII a. pabaigos.

Tas pavadinimas iki šiolei istorinei Lietuvai taikomas, visiškai neatsižvelgiant į Lietuvos istorijos skirtingas epochas ir valstybinių struktūrų istorines skirtybes.

Mūsų atkurtos valstybinės nepriklausomybės metais gavome progą atkurti ir tikrąjį, istorinį lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės iki XV a. pradžios statusus, atsisakant slaviškų terminų ir senosios Lietuvos pavadinimų, paveldėtų iš mūsų geopolitinės priklausomybės laikų.

To darbo imtis galime ir privalome, nors anksčiau, kaip minėjau, pats sumanymas būtų išvadintas eretišku ir beprasmišku.

Nusenusio mito griovimą šiuo atveju suprantu kaip kruopščią istorinę jo analizę ir galutinį jo atmetimą kaip moksliškai nebepateisinamą dogmą, neturinčią pamato vienalaikiuose (iki XV a. pradžios) Lietuvos istorijos šaltiniuose. Šiuo atveju pirmiausiai būtina pasitelkti istorinius šaltinius Vakarų Europos kalbomis (senąja vokiečių kalba, senąja anglų kalbą) ir viduramžių tarptautine lotynų kalba, kadangi jie aiškiai liudija baltų bei lietuvių karalių titulus ir leidžia mums atidengti lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės legitiminius principus, įstatyminius pamatus nuo seniausių laikų iki XV šimtmečio pradžios.

Stambi knygos apimtis yra nulemta pačios tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu:

1) istoriniu atžvilgiu teko chronologiškai apžvelgti bene tūkstančio metų rašytinių šaltinių chronologinius duomenys nuo V-VI a., kai Europoje ėmė kurtis etniniu pagrindu naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet Lietuvai buvo oficialiai suteiktas ir teisiškai įtvirtintas Didžiosios Kunigaikštystės statusas bei pavadinimas (Magnus Ducatus Lithuaniae).

2) geografiniu atžvilgiu teko praplėsti tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.

Knyga turi du tikslus ir abu privertė derinti du medžiagos ir minčių dėstymo stilius.

Mokslo žmonėms pateikiu visą jiems įprastą dėstymo stilių su konkrečiomis istorinių šaltinių citatomis, jų bibliobiografinėmis nuorodomis, naudotos literatūros sąrašu, žodžiu, su visu tuo moksliniu aparatu, be kurio jie nelinkę tikėti niekuo, netgi savo šešėliu. Ir darau tai ne todėl, kad norėčiau prisitaikyti prie šiandien madingų mokslinio šnekėjimo standartų, o tam, kad mano būsimieji oponentai galėtų lengviau surasti mano naudotus tekstus ir imtų tiesiogiai ginčytis su istoriniais šaltiniais, palikę mano trumpą pavardę šventoje ramybėje.

Savo ruožtu tikiu ir tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie pratęs mano darbą, atras naujų svarių argumentų lietuvių karalių dinastijų istorijai plėtoti, patikslinti ir plačiau aprašyti viduramžių Europos etninių karalysčių atsiradimo ir suklestėjimo tarptautiniame kontekste.

Antrasis tikslas svarbesnis: būčiau laimingas, jei šiuolaikiniai ir ateities lietuviai perprastų ir atmestų atgyvenusį mitą, esą mes per visą savo daugiaamžę istoriją nuo seniausių laikų turėjome tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, o ir tas karaliavo vos vieną dešimtmetį….

Nekviečiu manimi tikėti  ir nesirengiu nieko įtikinėti kilniais patriotiniais monologais – siūlau ir kviečiu Gerbiamą Skaitytoją permesti akimis mano pateiktus, tiriamai problemai aktualius istorinių šaltinių fragmentus, kuriuos nagrinėju literatūrologiniu požiūriu kaip senųjų autorių įvairiomis kalbomis surašytus tekstus.

Lygiai tuo pačiu literatūrologijos požiūriu aptariu ir naujųjų laikų istorikų interpretacijas, kurias jie plėtojo ir tebeplėtoja savo tekstuose, aiškindami istorinių šaltinių liudijimus.

Kitaip sakant, ir senųjų, ir naujųjų laikų tekstus stengiausi nagrinėti tuo pačiu literatūrologiniu požiūriu, remdamasis savo specialybės (filologijos daktaras ir literatūros teoretikas) pozicija, kaip nepriklausomas ekspertas, nesusijęs su jokia Lietuvos valstybinių isntitucijų ar užsieninių fondų finansine parama.

Istorinių šaltinių – metraščių, kronikų, diplomatinių sutarčių, vienalaikių laiškų ir dokumentų – duomenys kiekvienoje knygos dalyje čia pat sugretinami su vėlesniųjų istorikų interpretacijomis, atidengiant jų nutolimą arba artimumą istoriniams šaltiniams.

Tekstai nagrinėjami kuo platesniame tarptautiniame viduramžių Europos kontekste, kurį atkuriu kartu su savo komentarais metraščių bei kronikų duomenims apie senovės lietuvių karalius ir Lietuvos karalystę.

Lyginamosios šaltinių analizės išryškintame tarptautiniame kontekste mes gauname progą ir galimybę aiškiau pamatyti visą istoriografinio mito evoliuciją nuo anksčiausių Rusios metraštininkų nuomonės apie lietuviams vadovaujančius „kniazius“ (князи) iki lenkų kronikininkų įtvirtintos dogmos, esą lietuvius visados valdė „ksionžentai“ (ksiąžęta).

Istoriografinių tekstų analizė parodys mums, kaip slavų paleoistorinių kronikų taikyti lietuviams titulai virto istoriografine tradicija, kurios laikėsi ir lietuvių istorikai, kuomet pradėjo rašyti savas Lietuvos istorijos sintezes, naudodamiesi, pasak epigrafan iškeltų mūsų įžymaus istoriko Zenono Ivinskio žodžių, kitataučių istorikų „jau pagamintomis plytomis“.

Tradicinės istoriografijos diegiamas mitas apie vienintelį lietuvių karalių ilgainiui tapo savotišku informaciniu kultūriniu memu, savaime plintančiu po viso pasaulio istorinę literatūrą nuo knyginių bei elektroninių enciklopedijų iki mokyklinių vadovėlių.

Apgailestaudamas turiu prisipažinti, kad ir aš pats, tyrinėdamas anksčiau nežinomus ir net nepaskelbtus seniausios lietuvių literatūros kūrinius, išspausdinau tris knygas apie Mindaugo epochos XIII a. literatūrinius tekstus, ir, deja, visose trijose patikliai vartojau šiandien viešpataujančius slavų kilmės titulus („kniazja“ = „kunigaikščiai“),  naiviai kartojau memu tapusį mitą apie vienintelį lietuvių karalių ir t.t. 

Bet palaipsniui gilindamasis į rašytinius XIII – XIV a. istorinius šaltinius, įsitikinau, jog Vakarų Europoje vokiškai ir lotyniškai rašyta dokumentika ir kronikos pateikia visiškai kitokius lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės titulus negu Rytų ir Vakarų slavų šaltiniai.

Kaip ankstesniais laikais lietuviai vadindavo savo valdovus, vieningos nuomonės neturime, tad šioje knygoje cituosiu Rytų ir Vakarų istorinių šaltinių užfiksuotus titulus autentiškai, neversdamas jų į lietuvių kalbą, kaip mes neverčiame, tik sulietuviname lietuviškomis galūnėmis titulus „caras“, „imperatorius“, „sultonas“, „hercogas“, „grafas“ ir t.t.

Tikiuosi, kad šioje literatūrologinėje studijoje pateikta ne tik slaviškų, bet ir germaniškų bei lotyniškų šaltinių medžiaga bei analizė leis aiškiau pamatyti mus dominančio mito kilmę bei evoliuciją link istoriografinės dogmos, kuri XXI šimtmetyje privalo atmirti ir išnykti naujesnės istorinių  šaltinių analizės šviesoje.

Taigi kviečiu Gerbiamą skaitytoją pirmiausiai atidžiau susipažinti su istorinių šaltinių konkrečiais tarptautiniais duomenimis, ir tik po to pasidaryti savas išvadas apie nusenusio mito kūrėjus ir skleidėjus įvairiais laikais.

Vardan to visur, kur įmanoma, stengiuosi šnekėti kasdiene lietuvių kalba, vengiu profesinio literatūrologijos bei istoriografijos žargonų, kurie pasmerkia mūsų knygas siauram (jei ne uždaram) būviui humanitarinio kolegų dėmesio rate.

Ir svarbiausia, kaip seniau sakydavo, kviečiu, meldžiu ir primygtinai prašau pasidalinti savo išvadomis su tais, kas mus pakeis, su savo vaikais ir vaikaičiais, kol jie dar lanko mokyklą ir linkę naiviai tikėti  visomis spalvotų vadovėlių pasakomis apie vargšelę nekilmingą senovės Lietuvą be savo karalių, karalienių ir karalaičių…..

VII dalis

Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje 

Lietuvos istoriografjoje, kurioje kelis šimtmečius klestėjo ir tebeklesti mitas apie vienintelį Lietuvos istorijoje karalių Mindaugą, nerasime, savaime aišku, ir tarptautinio viduramžių termino interregnum.

Interregnum laikotarpiai juridiniu požiūriu 

Interregnum laikotarpiai, arba laikotarpiai be karalių, kai senasis karalius nebevaldo (mirė, žuvo, pašalintas perversmu ir pan.),  o naujasis karalius dar neišrinktas ar juridiškai neįteisintas, visame pasaulyje pasižymi tuo, kad juridinėje valdžios titulų sistemoje įsigali laikina betvarkė.

Vienu metu atsiranda ir gali ilgokai egzistuoti keli – legitimūs ir nelegitimūs – karaliai, „didieji  kniaziai“, „carai“ ir pan.

Visi žinome, kad net labiausiai hierarchinę valdžios struktūrą prižiūrėjusioje ir ją sakralizavusioje Romos Katalikų Bažnyčioje būdavo laikotarpiai, kai Vakarų Europoje egzistavo ne vienas, o keli popiežiai, palaikomi vienų ar kitų valstybių valdovų.

Lietuvos valdovų karūnos. Valdovų Rūmų eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip tik tuo metu, kada Jogaila ir Vytautas jau buvo išsprendę tarpusavio ginčus dėl faktinės aukščiausios valdžios (Jogaila – Lenkijoje, Vytautas – Lietuvoje), kaip tik tuo metu visa katalikiškoji Europa virte virė, nesusitardama, kurį iš kelių popiežių pripažinti „tikruoju“, o kuriuos pavadinti „antipopiežiais“ ir pasmerkti[1].

Tokie faktai, tačiau argi dėl to mes turėtume garsinti, esą Romos katalikų Bažnyčioje neegzistavo ir neviešpatavo šventa tvarka renkant ir skelbiant pasauliui teisėtus popiežius?

Titulinė bekaralmečių painiava, lygiai kaip vidinių karų nulemta aukščiausių valdžių kaita, anksčiau ar vėliau baigiasi, ir valstybė sugrįžta į savo legitiminės santvarkos būklę.

Žinoma, legitiminė aukščiausios valdžios būklė ir visos valstybės struktūra gali likti senoviška, pagrįsta, kaip iki tol, tradicinėmis aukščiausios valdžios ir ją atspindinčių titulų paveldėjimo ar gavimo teisėmis, bet gali tapti ir kitokia, naujoviška.

Pasaulinėje  istoriografijoje analogiškus periodus, kuomet ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą karalystėje po vieno karaliaus mirties ar žūties kurį laiką neišrenkamas naujas karalius, įprasta vadinti  interregnum (lotyn.  pažodžiui –  tarp karalių).

Berods, vienintelis tarp lietuvių istorikų Antanas Tyla pasiūlė šiam terminui lietuvišką vertinį „bekaralmetis“, kurį toliau ir vartosime, nors tebėra neįprastas lietuvio ausiai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Informacijos šaltinisAlgimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.04.25; 05:55

[1] Galima sakyti, iš karto po Lietuvos karaliaus Algirdo mirties (1377 m.) Vakarų Europoje buvo išrinkti skirtingose vietose du popiežiai, turėję užimti  mirusiojo (1378 m.)  popiežiaus Grigaliaus XI (1370-1378) sostą, o būtent – Urbanas VI (Bartolomejus Prinjano iš Neapolio; Apaštališkajame soste 1378. IV.18 – 1389. X.15) ir Klemensas VII (Robertas iš Ženevos grafų; 1378.X.31 – 1394. IX.16); Urbanas VI buvo pripažintas teisėtu popiežiumi, o Klemensas VII paskelbtas antipopiežiumi (antipapa), tačiau pastarasis nepripažino sprendimo ir skelbėsi popiežiumi tiek Urbanui VI gyvam esant, tiek po jo mirties, kai buvo išrinktas naujas popiežius iš Neapolio – Bonifacijus IX (1389 – XI.9 – 1404. X.1). Taigi Vakarų Bažnyčios skilimas (Magnum schisma occidentale, arba  ecclesiae occidentalis schisma) tęsėsi  nuo 1378 iki 1417 m., ir visą tą laiką Europoje skelbėsi popiežiais ir pretendavo į Šv.Apaštališką sostą net keli popiežiai ir antipopiežiai, gyvenę Romoje, Avinjone, Pizoje ir kitur.

Krinta lapas uosio,

Krinta lapas klevo –

Dėdė rudenėlis

Žemėn atkeliavo.

Purto jis berželį,

Purto jis žilvitį,

O pro jo kepurę

Saulės nematyti.

Šokit, lapai uosio,

Šokit, lapai klevo

Dėdė rudenėlis

Žemėn atkeliavo.

Vytė Nemunėlis – Bernardas Brazdžionis

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016-10-23; 11:00

 

Pradėjome skelbti ištraukas iš būsimos Algimanto Bučio knygos „LIETUVIŲ KARALIAI IR LIETUVOS KARALYSTĖ DE JURE IR DE FACTO VIDURAMŽIŲ EUROPOJE. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“. 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Turbūt dažnas istorijos mėgėjas nusistebės: bet juk Lietuva turėjo tik vieną karalių – Mindaugą! Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas vos netapo karaliumi, bet netapo, o Bučys būsimos knygos antraštėje vartoja daugiskaitą: „karaliai“.

Jokios klaidos čia nėra. Nors nei istorikas Adolfas Šapoka, nei istorikė Vanda Sruogienė, juo labiau okupacijos laikų istorikai, juo labiau šių laikų istorikai, – Lietuvos karaliumi vadina tik vieną Mindaugą. Visi kiti jiems – didieji kunigaikščiai.

Niekas dar neskaitė minėtos Bučio knygos, bet kas jau kas, o šių laikų istorikai žino, apie ką kalba: kad ne tik Mindaugą, ne tik Gediminą popiežiai, kitų šalių valdovai titulavo karaliais.

Savo nuostatas, kad Lietuvos karalystę Viduramžiais ir de jure, ir de facto valdė ne didieji kunigaikščiai, o karaliai, Bučys yra išdėstęs Mokslų Akademijos mažojoje salėje, man pačiam tame renginyje teko dalyvauti.

Galima sakyti – jis vienas prieš visus. Ne, ne vienas. Labai tvirtai jį remia nenuginčijami dokumentai.

Omenyje turėdamas mūsuose dažnai pasireiškiančią savinieką, pacituosiu filosofą Antaną Maceiną: 

Sakysime: lenklas istorikas vargu ar pasmerks Želigovskio sukilimą Vilniaus krašte, o lietuvis istorikas – sukilimą Klaipėdos krašte; vokietis istorikas Klaipėdos sukilimo niekad nepateisins, kaip ir Neumanno bei Sasso bylos su jų šalininkais (1935); Izraelis istorikas niekad nesugebės suprasti ir tinkamai interpretuoti žydų dramos Lietuvoje, prasidėjus vokiečių-sovietų karui. O kaip gerai Crocės etinis principas tinka Ribentropo-Molotovo paktui, pagal kurį buvo pasidalintos ir net parduotos- pirktos svetimos žemės! („Pokalbių akiračiai“.“Vaga“, 1991. Iš pokalbio su filosofu Antanu Maceina, 1983).

Akivaizdu, kad istorinius įvykius, faktus tautos interpretuoja taip, kaip joms naudingiau. Tik ne lietuviai. Filosofas Maceina mano, kad lietuvis istorikas vargu ar pasmerks sukilimą Klaipėdos krašte. Tada, 1983-iaisiais, tokių gal tikrai nebuvo, bet dabar ne vienas teigia, kad 1923 m. Klaipėdos kraštą mes ne išvadavome, o okupavome. Tuo tarpu net vokiečių istorikai vengia šio negero žodžio, bevelydami meluoti, kad viduramžiais jie į Klaipėdos kraštą kėlėsi kaip į neapgyventas žemes.

Šiais laikais įvairiose diskusijose kartais abejojama, ar ne per dažnai mes, lietuviai, idealizuojame savo istoriją, ar ne per dažnai vengiame nemalonių, neparankių istorinių temų? Bandoma viską perrašyti neigimo, menkinimo prasme.

Ir pasipila… Šapokos „Lietuvos istorija“ – tik primityvus Antano Smetonos politinis užsakymas… Vytautas – šunsnukis, o to meto Lietuva – Europos pauodegys arba papilvė…

Šunsnukiai ir senovės prūsai, kurie nepuolė į kojas katalikų misionieriui šv. Vaitiekui. Šiuolaikiniai senosios baltų tikybos išpažinėjai bei puoselėtojai vadinami katalikų Bažnyčios dezertyrais, nevykėliais, keliančiais gailestį, melo jūroje besipliuškenančiais įvairaus plauko baltofilais.

Bandoma „mus įtikinti, esą lietuvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu visoje Europoje pagarsėję Pilėnų gynėjai, pasirinkę savižudybę vietoj vergijos, viso labo buvo bailiai, prasti kariai, o lietuvių istorikai, rašytojai (pradedant M.Valančiumi ir baigiant V.Krėve), kompozitoriai, rašę apie Pilėnų gynėjus straipsnius, poemas, operas ir net norėję kurti filmą, buvo ir tebėra naivūs romantikai, apžavėti tautinės idėjos“ (A.Bučys, „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“).

Pastangos mums įpiršti nepilnavertiškumo kompleksą įvertinamos net Patriotų premija.

O muzikologas, radijo ir televizijos laidų vedėjas Viktoras Gerulaitis tyčiojasi iš Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“, kurią, pasak jo, reikia keisti, kuri, esą, niekam tikusi, ne šventa karvė, o V.Kudirka – joks genijus, joks kompozitorius, joks poetas. Kliuvo ir tiems, kurie tą giesmę gieda.

Ir šis nebrendila po tokių šventvagiškų kalbų tapo net  populiaresnis – be jo paslaugų visuomeninė LRT televizija niekaip neišsiverčia. Patinka jis ir iškiliam tenorui Virgilijui Noreikai. Minėtas muzikologas turbūt taip supranta Laisvę: ką noriu, tą pliauškiu; svarbu bet kokiomis priemonėmis atkreipti į save dėmesį.

Bet grįžkime prie literatūrologo A. Bučio pastangų priešintis akivaizdžiai skiepijamai saviniekai pirmiausia knygomis „BARBARAI VICE VERSA KLASIKAI: centras ir periferija rašytojo strategijoje: studijinis straipsnių rinkinys“ ir „SENIAUSIOJI LIETUVIŲ LITERATŪRA. MINDAUGO EPOCHA“.

Autorius atskleidžia visiškai naują lietuvių literatūros skyrių – XIII amžiaus sakralinius tekstus, beveik 700 metų nematytus, nepaskelbtus, nenagrinėtus mūsų literatūros istorijose ir vadovėliuose. Jis paneigia įsigalėjusį teiginį, esą iki XVI a. vidurio Lietuva neturėjo nė vieno iš jos kilusio šventojo. Skelbiami sakraliniai tekstai byloja, kad jau XIII a. viduryje ir XIV a. pradžioje turėjome ne tik iš Lietuvos kilusius, bet ir lietuvių motinų pagimdytus, išauklėtus, lietuvių žemėje išaugintus šventuosius krikščionis.

Ir štai nauja tiesos porcija į nutylėtą, menkintą, netyrinėtą Lietuvos istoriją – spaudai parengta knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“. Kaip suprantu, apie valdovus,kuriuos mes patys pravardžiuojame didžiaisiais kunigaikščiais, o popiežiai vadina karaliais. Tie karaliai šiandien neretai vadinami net šunsnukiais, bailiais, sukčiais… Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto portale „Orbis Lithuaniae“, „skirtame lengvatikiams istorijos mėgėjams ar pirmakursiams studentams“, Gediminas vaizduojamas sukčiumi, melagiu, storžieviu…

Kaip galėjo atsitikti, kad mes praradome ne tik didžiulę karalystę, bet net jos pavadinimo neišsaugojome? Net tą, kas tikrai buvo, neigiame, nenorime tikraisiais vardais vadinti. Viską atidavėme lenkams, vokiečiams, rusams. Kažkoks prakeikimas.

Ir nepilnavertiškumo jausmas mums skiepijamas tuo metu, kai Rusija ne tik nesmerkia Stalino bolševikų nusikaltimų žmoniškumui, bet ir rengiasi juos pakartoti, ne tik įžūliausiai klastoja savo ir kaimyninių tautų istoriją nuo seniausių laikų – ji net vakarykščius, istorija dar, galima sakyti, netapusius faktus interpretuoja savo nuožiūra.

O ką mums iš viduramžių Lietuvos istorijos palieka baltarusiai?!

Labai vieniša, bet paguodžianti bus Algimanto Bučio knyga, kurioje, kaip spėju, lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė išsaugota bent dokumentuose.

2016.08.02; 10:30

Dėl ko tartasi Gedimino ir Jono XXII laiškuose

Galima būtų manyti, kad Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus korespondencijos tekstai atspindi tiktai pradinę derybų stadiją, kai šnekama apie Gedimino galimą atsivertimą į katalikybę ir dar neatėjo metas kalbėti apie karaliaus karūną. 

Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet atkreipkime dėmesį, kad tekstuose nešnekama ir apie karūnavimą.

O juk tai labai svarbus karaliaus atsivertimo ir krikšto momentas. Neveltui visų laikų Lietuvos istorikai tiek daug yra rašę apie Mindaugo ir jo žmonos karūnas ir atkakliomis komparatyvistinės analizės pastangomis mėgino atkurti Mindaugo karūnavimo ceremoniją pagal katalikiškąjį karalių vainikavimo formuliarą[1].

Gedimino atveju apie tai nešnekama – tyli ir istoriniai šaltiniai, ir, žinoma, istorikai, mintantys rašytiniais šaltiniais.

Kodėl?

Atsakyti tenka, mano manymu, labai aiškiai: derėtasi ne dėl Lietuvos karaliaus titulo ar karalystės statuso (tai nekvestionuojama), o dėl Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimo į katalikų tikėjimą.

Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimas į katalikų tikėjimą – štai Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus derybų objektas, labai aiškiai suformuluotas paties Jono XXII. Savo laišką (1324.V I.1) Gediminui popiežius pradeda tituliniu kreipiniu „Žymiam ir didingam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiam karaliui“ ir išreiškia savo nuomonę dėl dviejų Gedimino laiškų (1322 m. vasarą ir 1323 m. gegužę?). Popiežius primena karaliaus Gedimino išsakytus dalykus bei prašymus ir duoda aiškų atsakymą:

“Taigi mes drauge su minėtaisiais broliais reikiamu atidumu apsvarstę tiek pirmąjį, tiek antrąjį laišką, tokį laišką su tais pačiais broliais tinkamu dėmesiu ištyrę, Visagalinčiam Dievui Tėvui, iš kurio gauna pradžią visos gėrybės, kurio rankoje yra karalių širdys ir kurio kiekvienam norui paklūsta viskas be jokio prieštaravimo, dėkojame visais būdais už tai, kad šventosios dvasios malonė savo skaisčiais spinduliais, matyt, apšvietė tavo dvasios akis ir parodė tau katalikiškosios tiesos kelią, kad tavo karališkoji išmintis išganingai grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs, nors paskui nuo jo atkrito ir su didele sau žala nusmuko į senąją klaidą, kaip tavo laiške paminėta“ ( M.Ročkaus vertimas[2]).

Trumpai tarus, popiežiui rūpi, kad Gediminas jo valdomoje karalystėje „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“ (ac ostendisse tibi viam catholice veritatis, ut regalis providencia reformet salubriter fidem ipsam catholicam, quam predecessor tuus predictus cum suo regno susceperat“).

 S.Rowellas pateikia savąjį šios frazės vertimą į lietuvių kalbą:

 „Šventosios Dvasios dėka Tėvas nušvietė tavo vaizduotę savo šviesos spinduliais ir parodė tau katalikiškos tiesos kelią, idant karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“ (dok. 41).

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mano galva, abu vertimai neprieštarauja vienas kitam, tik išryškina įvairius frazės niuansus. Vienu atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“. Antru atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“.

Taigi abiem vertimo atvejais akivaizdu, kad korespondencijos objektas yra karaliaus katalikiško krikšto reikalas, o ne karaliaus titulo ar karalystės statuso  gavimas ar suteikimas, apie ką nė neužsimenama.

Kodėl Gediminas nebuvo gundomas „karūnos blizgesiu“?

Turime ne vieno tradicinio istoriko mėgiamą hipotezę, esą ir Mindaugas, ir Gediminas, ir Kęstutis būdavo anuomet gundomi katalikiškai krikštytis ne vardan paties krikšto, o vardan karališkos karūnos.

Tačiau istorijos veikaluose ir vadovėliuose išpopuliarinta gundančio „karūnos blizgučio“ hipotezė neturi jokios atramos Jono XXII ir Gedimino korespondencijoje.

Abiems neakivaizdinių derybų ar korespondentinio disputo dalyviams rūpi suderinti savo skirtingus interesus, kurie neturi nieko bendra su gundančiu „karūnos blizgesiu“.

Gediminas pirmasis buvo išdėstęs popiežiui savo interesą  su konkrečiu pagalbos prašymu ir konkrečiu pasiūlymu iš savo pusės: 

„O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes , kaip ir kiti krikščionių karaliai (sicut ceteri reges christiani) , esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti katalikų tikėjimą (et fidem catholicam recipere), kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent minėtasis magistras ir broliai“.

Gedimino pasisiūlymas priimti katalikų tikybą, atidžiau analizuojant tekstą, yra grynai pragmatiškas teisiniu požiūriu: prašydamas Romos popiežiaus globos ir apsaugos nuo Vokiečių ordino savivalės bei smurto, Lietuvos karalius puikiai supranta, jog tokios globos galima susilaukti tiktai atsidūrus Romos Bažnyčios jurisdikcijoje, taigi praneša, jog yra pasiruošęs visuose dalykuose paklusti Romos popiežiaus jurisdikcijai ir atsiversti į katalikų tikėjimą.

Popiežius Jonas XXII taip pat neslepia savo svarbiausio intereso:

„…mes tikimės, kad išsipildys mūsų ir pačios Bažnyčios didelis ir [tikrajam gyvenimui] naudingas troškimas, jei matysime, jog ta pati Bažnyčia didėja augant gausiems palikuonims ir įvairioms pagonių tautoms, to paties tikėjimo saugojamoms, sueinant į vieną mielą Kristui tautą, kuri gyvena Viešpaties namuose“.

Vardan to Romos popiežius pažada Lietuvos karaliui savo pagalbą:

 „…kreipeisi pagalbos dėl anksčiau išvardytų minėtuose pirmame ir antrame laiškuose skundų prieš minėtus magistrą ir brolius, mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo […] mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje, be kurios tinkamai nepagerbiamas taikos Kūrėjas.

Betgi būdamas puikus ir prityręs juristas Jonas XXII iškelia ir pažado įvykdymo sąlygą.

Katalikiškas pagonių karaliaus krikštas – pagalbos sąlyga

Apaštalų sosto pagalba bus suteikta tiktai tuomet, jei Gediminas atsiduos Apaštalų sosto jurisdikcijai ir tik po to, kai priims iš Romos katalikišką krikštą (quod nostrum et ipsius ecclesie subire in illis iudicium non recusas et imploras auxilium confidenter, eius obediencie te submittens, […] te post suscepcionem eiusdem fidei ad gremium eiusdem ecclesie redeunte“.

Minėti du vertimo variantai šią neakivaizdinio tarimosi sąlygą pateikia vėlgi su nevienodais griežtumo ir aiškumo niuansais.

S.Rowelas teikia tarsi atsargesnį vertimą:

„mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo, jog neatsisakai tuose dalykuose paklusti mūsų ir tos pačios Bažnyčios sprendimui ir drąsiai prašai pagalbos, atsiduodamas tai pagalbai, tau priėmus tą patį tikėjimą ir į tos pačios Bažnyčios glėbį sugrįžus, mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui“ ir t.t.

M.Ročkos atliktas ir galbūt L.Valkūno patikrintas vertimas skamba aiškiau:

„[atsižvelgdami] į tai, kad neatisakai priimti tuose reikaluose mūsų ir pačios bažnyčios sprendimo, paklusniai jam nusilenki ir su pasitikėjimu prašai pagalbos, mes, po to, kai tu priimsi tikėjimą ir sugrįši į bažnyčios globą, tam magistrui ir broliams savo laišku nurodysime“ ir t.t. ( p.107).

Kitoje savo laiško vietoje popiežius dar kartą pakartoja savo pagalbos sąlygą:

„post tue felicis conversionis auspicium adeo favorabilis iusticie plenitudinem ac defensionis presidium tibi tuisque natis et regno exhibere proponimus“.

Abu vertimai niuansuoja popiežiaus pažadų įvykdymo sąlygą:

Pirmasis:

„… po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“ (S.Rowellas, 2003)

Antrasis:

„…mes , gavę tavo laimingo atsivertimo ženklą, prižadame tau, tavo vaikams ir karalystei įvykdyti tokios palankios teisybės pilnybę ir taip saugiai ginti, kad tu, kuris mus ir minėtuosius mūsų brolius kardinolus, kaip pradžioje sakoma, drauge su savo vaikais išsirinkai tėvais, vertai galėsi džiaugtis tokių tėvų pasirinkimu ir tuo, kad mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje radai tai, ką buvai tikėjęs rasti tėvo ir motinos pagalboje“ (M.Ročka, 1966, p. 109).

Gan detaliai, įvairiais aspektais aptarinėti popiežiaus ir karaliaus laiškus, mano manymu, verta jau vien todėl, kad Jono XXII ir Gedimino korespondencijos juridiniai aspektai, sakyčiau, atsiduria Lietuvos istoriografijos tolimiausiame plane, jeigu iš viso atsiduria, nustelbti įvairiausių paties krikšto pažado ir netesėjimo interpretacijų, grindžiamų politinėmis hipotezėmis arba moraliniais išvedžiojimais.

Mums gi svarbiausia Gedimino titulo ir valstybės statuso klausimas, kurio galutiniai aspektai, papildantys popiežiaus laiškus, yra dėstomi popiežiaus legatų pasiuntinių pas Gediminą ataskaitose.

Popiežiaus legatų pasiuntiniai pas Lietuvos karalių (ad regem Lethowie)

Visą derybų su Romos kurija chronologiją yra glaustai išdėstęs lietuvių istorikas Mečislovas Jučas:

„Nuo pirmojo [1322 m. vasara] Gedimino laiško popiežiui Jonui XXII iki jo atsakymo praėjo beveik dveji metai. Per tą laiką įvykiai vertė Gediminą pakeisti savo ankstesnį nusistatymą. Turime užrašytą be galo gražų ir nepaprastai gyvą Rygos pasiuntinių pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais. Popiežiaus legatai atkeliavo į Rygą 1324 m. rugsėjo 22 d. Jie nevyko į Vilnių, o pasiuntė pasiuntinius – Rygos pranciškonus pasiteirauti, ar Gediminas nepakeitė savo nuomonės.

Vadinasi, kažkoks įtarimas jau buvo kilęs. Iš Rygos pasiuntiniai atkeliavo į Vilnių 1324 m. lapkričio 3 d., šeštadienį. Gediminą jie rado savo menėje – in aula sua. Kadangi buvo vėlus vakaras, Gediminas tą dieną jų nepriėmė. Lapkričio 4 dienos, sekmadieno, rytą jie išklausė šv.Mišias pas Vilniaus pranciškonus.[…] Po pietų Lietuvos valdovas kartu su 20 žmonių taryba priėmė Rygos pasiuntinius […] Lapkričio 5 d. Gediminas pasiuntė pas Rygos pasiuntinius vieną savo tarybos narį kalbėtis dėl Vilniaus [ taikos] sutarties. Lapkričio 6 d. valdovo vertėjas nuvedė rygiečius pas pranciškonus, kur buvo valdovo įgaliotinis su tarėjais[…] Rygos pasiuntiniai dar tikėjosi slaptai susitikti su Lietuvos valdovu, bet jis rytojaus rytą atsisakė juos priimti, nes esą susitinkąs su totorių pasiuntiniais. Prieš išvykdami į Rygą, pasiuntiniai prašė tarybos paveikti Gediminą, kad jis atsakytų raštu Rygoje esantiems popiežiaus legatams. Bet jis to nepadarė. Pasiuntiniai iš paties Gedimino išgirdo neigiamą atsakymą dėl jo krikšto.[…] Lapkričio 25 d. pasiuntiniai grįžo į Rygą. Juos lydėjo įtakingas lietuvis, antrasis pagal įtaką valstybėje po Gedimino – secundus post regem. Jis dar kartą laidavo legatams, kad Gediminas liks su savo tėvų tikėjimu. Pasiuntiniai, buvę Vilniuje, tą pareiškimą patvirtino“[3]

Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos "Europos Sarmatijos aprašymas" iliustraciją.
Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos „Europos Sarmatijos aprašymas” iliustraciją.

Kaip matome, didžiąją 1324 m. lapkričio dalį Romos popiežiaus legatų pasiuntiniai praleido Vilniuje, bendraudami su Gedimino tarybos nariais, įgaliotiniu ir tarėjais, su pačiu Gediminu, su jo vertėjais, su Vilniuje gyvenančiais pranciškonų vienuoliais, su dominikonu vienuoliu Mikalojumi, kuris priklausė valdovo tarybai ir kt.

Reikia manyti, jog pasiuntiniai turėjo pakankamai laiko ir progų susipažinti su situacija Gedimino sostinėje ir net jo artimiausioje aplinkoje, kuomet Gediminas, priėmęs atvykusius pasiuntinius savo menėje, pirmiausia pasiūlė jiems po kelionės pailsėti, būti geros ir džiaugsmingos nuotaikos“ iki rytdienos derybų…

M.Jučas tikrai teisus, pabrėžęs, kad pasiuntiniai paliko mums anuomet užrašytą „be galo gražų ir nepparastai gyvą pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais“, įjungtą į bendrą ir gana detalią rašytinę savo ataskaitą Rygoje jų laukusiems popiežiaus legatams[4].

Tuo pačiu metu M.Jučas, vengdamas tradicinės istoriografijos reliktų, perpasakoja Vilniaus susitikimų eigą, vadindamas Gediminą neutraliu žodžiu „valdovas“, matyt, nenorėdamas tituluoti Gediminą nei „karaliumi“, nei „didžiuoju kunigaikščiu“.

Toks diplomatinis atsargumas, kurio vis dažniau griebiasi XXI amžiuje Lietuvos istorikai, deja, dar atrodo per daug diplomatiškai suktas, jei prisiminsime, kad atvykę pas Gediminą XIV šimtmečio diplomatai, popiežiaus legatų pasiuntiniai iš Rygos be jokių gudrybių ir „istoriografinių saugiklių“ visoje savo ataskaitoje visur ir ištisai vadina Gediminą karaliumi.

Tas titulas naudojamas ir pačių pasiuntinių kalboje, ir jų kalbintų žmonių perpasakojimuose  – niekas niekur nepavadina Gedimino „dux/u ar „didžiuoju dux/u, tai yra „didžiuoju kunigaikščiu“.

Ypač įdomu titulatūros atžvilgiu panagrinėti Rygos pasiuntinių pokalbius su Gediminu ir jo įgaliotiniais po to, kai pasiuntiniai suprato, jog Gediminas nesiruošia katalikiškai krykštytis nepaisant visos popiežiaus legatų pasiuntinių argumentacijos.

Trys svarbiausieji katalikų argumentai pagonių karaliui dėl krikšto

Popiežiaus legatų pasiuntiniai, atvykę į Vilnių pas Gediminą, labai aiškiai išdėsto pagrindinę popiežiaus įgaliotinių legatų užduotį:

„Pavalgius karalius pasiuntė mūsų [rex misit pro nobis]; o atvykę radome jį menėje su maždaug dvidešimčia patarėjų; tai mums labai nepatiko, nes tikėjomės jį rasti vieną. Mums pasitarus tarpusavyje, atrodė aiškiai suprantama, jog karalius priešiškas“.

Dar iki susitikimo su Gediminu Rygos pasiuntiniai iš kelių neoficialių pkalbių su dvariškiais ir Vilniaus krikščionimis vienuoliais sužinojo, kad ankstesnis „karaliaus nusistatymas dėl krikšto yra pakitęs tiek, kad jis visai nenorįs priimti Kristaus tikėjimo“ (…quod nequaquam vellet recipere fidem Christi“).

Gal dėl to pasiuntiniai paaiškino priežastį, kodėl Romos kurija tylėjo beveik porą metų[5], ir pranešė, jog dabar popiežius ėmėsi ryžtingų veiksmų Gedimino labui:

„ … popiežius tuoj pat negalėjo rasti tinkamų asmenų tokiam dideliam ir naudingam darbui atlikti, bet, praėjus šiek tiek laiko, jis pasiuntė gerbiamus Kristuje tėvus ir ponus VV su visuotine galia pagal jūsų norą, kaip Apaštališkajam Viešpačiui ir arkivyskupui rašėte. Tie pasiuntiniai, Dievo padedami, sveiki atvyko į Rygą su ponu arkivyskupu, siųsdami mus pas jus, trokšdami, kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę, ir jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo; jie su didžiuliu nekantrumu trokšta jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“.

Kitaip sakant, popiežius Jonas XXII atsiuntė savo legatus į Rygą, idant sutvarkytų karaliaus Gedimino atsivertimą (pro expedicione conversionis vestre).

Kodėl Gediminui vertėtų atsiversti tikyboje iš pagonybės į katalikybę?

Pasiuntinių argumentacija ypač įdomi.

1) „…jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę…“

Vienas ir bene svarbiausias iš pasiuntinių pateikiamų argumentų nusakytas gana žemiškai ir paprastai: trokšdami, „kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“… ( vestrum statum \de bono/ in melius prosperari). ..

Ką tai galėtų reikšti?

Lietuvos istoriografijoje populiariausia interpretacija tapo militaristinė atsivertimo ir katalikiško krikšto nauda, kurios neslepia, nors ir neakcentuoja popiežiaus legatai ir jų žodžius Vilniuje persakantys pasiuntiniai iš Rygos:

„jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo“.

S.Rowell šiuos žodžius komentuoja, kaip atsiliepimą į Gedimino 1322 m. vasaros laišką popiežiui (kom. Nr. 14), kur buvo išsakyti Gedimino kaltinimai vokiečių ordinui, per amžius trukdžius lietuviams ramiai gyventi ir net plėtoti  katalikišką tikybą Lietuvoje.

Taigi vienas iš pasiuntinybės argumentų – akivaizdi atsivertimo į katalikybę nauda, kadangi tuo keliu pasukus būtų užkirsta ligšiolinė Romos katalikų Bažnyčios palaikoma vokiečių ordino teisė ir galimybė po senovei toliau puldinėti Lietuvą katalikiško krikšto pretekstu.

Tačiau, pasak pasiuntinių, ne tik dėl to karaliaus  Gedimino „padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“.

2) „ dėl jūsų išgelbėjimo…“

Pasiuntiniai persako karaliui Gediminui popiežiaus legatų troškimą „jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“ (sunt pro vestra salute et exaltatione vestri regni).

„Išsigelbėjimas“ šiuo atveju suprantamas tradicine teologine prasme.

Čia, ko gero, derėtų mūsų laikų skaitytojams priminti, kaip buvo katalikų suvokiamas „Išsigelbėjimas“ viduramžių Europoje.

Jau dviejų tūkstantmečių sandūroje, kai Lietuvos vardas buvo pirmą kartą paminėtas (1009 m.) Vakarų Europos kronikose, blaiviausieji ir galingiausieji viduramžių krikščionijos protai, lygiai taip, kaip silpniausieji, buvo apimti ir persmelkti eschatologinės pasaulio pabaigos laukimo. 

Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas. XVI a. raižinys iš A.Gvanjinio knygos.
Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas. XVI a. raižinys iš A.Gvagnjinio knygos.

Pasaulio pabaiga turėjo ateiti 1000-aisiais metais nuo Kristaus gimimo. Kai neatėjo, buvo ne mažiau įtemptai laukiama, kad ateis 1033-aisiais, tai yra – nuo Kristaus mirties ir Prisikėlimo. Būtent tais metais, kaip laukė milijonai žmonių Europoje, turės įsikūnyti Jono Apreiškime išpranašauta pasaulio pabaiga. Būtent tada,  atrodė, įvyks paskutinis eschatologinis mūšis, kai pasirodys paslaptingas raitelis „krauju permirkusiu drabužiu ir jo vardas – Dievo Žodis“, o ant „jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS“ ( Apr 19, 11 – 16). Būtent tada bus sugautas mistinis Žvėris, „o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą“. Būtent tada abu jie bus įmesti į ugnies ežerą su degančia siera, o jų pasekėjus visus užmuš raitelis „kalaviju, einančiu iš burnos“ ir visi paukščiai prisiles jų lavonų (Apr 19, 20- 21).

O visų svarbiausia, kad pasibaigus neteisybės ir nedoros tūkstantmečiui, nužengs iš dangaus angelas, „laikantis rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę“, jis nutvers senąją blogio gyvatę, „kuri yra Velnias ir Šėtonas“, suriš jį tūkstančiui metų, įmes į bedugnę, užrakins ją ir iš viršaus užantspauduos, „kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui“ ( Apr 20, 1- 3).

Štai ko laukė Europos krikščionija viduramžiais, ir štai kodėl ištikimiausieji katalikų dvasininkai, misionieriai ir karinių vienuolių ordinų broliai skubėjo žūt būt ir kuo skubiau išgelbėti Kristaus mokymo nepažįstančias tautas, nes priešingu atveju jos negalės atgyti po paskutinio mūšio ir  negalės gyventi atnaujintoje naujo tūkstantmečio karalystėje.

Dabar galbūt mano skaitytojams aiškesnis ir labiau suprantama bus daugelio ano meto kronikų, kryžiaus žygių ir Romos popiežių politikos retorinė terminija, nuolat pabrėžianti pagoniškų ir klaidatikių tautų „išsigelbėjimo“ galimybę ir būtinybę.

Visi Kristaus žodžio pasekėjai, skelbėjai ir įkūnytojai galėjo rasti išsigelbėjimą Paskutiniajam Teismui pasibaigus pranašiškame pasaulio pabaigos regėjime (Jono Apreiškimas), kur jų sieloms numatytas būsimojo išsigelbėjimo likimas:

Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų. Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų“ (Apr 20, 4).

Sunku pasakyti ir kažin ar dera spėlioti, ką Gediminui galėjo reikšti katalikiško išsigelbėjimo ir pomirtinio sielos atgijimo koncepcija.

Matyt, ir pasiuntiniai rygiečiai naudojo šį pasakymą (pro vestra salute) iš tradicijos ir čia pat nusprendė jį paremti kur kas žemiškesniu argumentu:

3) „ dėl jūsų karalystės didybės…“

Ką galėtų reikšti trečias legatų išsakytas tikslas: „ ..missi sunt pro … exaltatione vestri regni“, esą, „jie yra pasiųsti dėl jūsų karalystės didybės“ (Rowello vertimas, dok. 54) arba „…dėl jūsų karalystės išaukštinimo“ (Ročkos vertimas, p. 127).

Legatų pasiuntiniai, matyt, numanė, kad Vilniuje jiems teks paaiškinti karaliui Gediminui tokį mįslingą svetimšalių rūpestį dėl jo „karalystės didybės“.

Iš esmės tai ir buvo pasiuntinių užduotis, taigi jie vėliau ir aiškino karaliaus advokatui ir jo tarybos keliems nariams:

„pradėjome jiems pasakoti užduotį, kurią mūsų ponai mums pavedė, ir išaiškinome jiems, kiek galėjome, prašydami, kad per tarybą jie praneštų karaliui, jog jei pasiliktų tvirtai ir pastoviai prie gero sumanymo [atsivertimo], pats gautų tokią garbę, kaip bet kuris kitas krikščionis karalius turi pasaulyje, ir didesnę, ir savo karalystę išaukštintų, ir visa jo gentis [garbę turėtų]“.

Šiame tekste svarbu išskirti ir suvokti raktinį pasakymą: „savo karalystę išaukštintų“. Čia atsikartoja karalystės statuso lygyje pradinis argumentas „jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“

Karaliaus Gedimino sūnus Kęstutis. V.Gersono paveikslas.
Karaliaus Gedimino sūnus Kęstutis. V.Gersono paveikslas.

Paprastai tarus, konstatuojama, kad realiai egzistuojanti Lietuvos karalystė iš karto po jos karaliaus atsivertimo į katalikybę būtų paties karaliaus poelgiu (atsivertimu) „išaukštinta“, įgytų „aukštesnį statusą“.

Ypač įdomu, kad pasiuntiniai tą „išaukštinimą“ sieja ne su kuo kitu, o su pačiu karaliumi, jie šneka, kad savo poelgiu (atsivertimu) jis pats išaukštintų savo karalystę (regnum suum exaltaret).

Čia turime dar vieną problemą: koks gi tuomet katalikų popiežiaus vaidmuo, jeigu karalius Gediminas, atsivertęs į katalikybę, pats išaukštintų savo karalystę?

Problema tuo įdomesnė, kad Jono XXII korespondencijoje ir jo pasiuntinių pokalbiuose net neužsimenama, kaip minėta, apie karaliaus karūną, kurią katalikiško karūnavimo atveju turėtų jei ne popiežius, tai bent jo paskirti arkivyskupas ar vyskupas, uždėti Gediminui ant galvos.

Dar paprasčiau tarus, Romos popiežiaus vardu Lietuvos karaliui Gediminui duodama suprasti, jog egzistuoja dviejų tipų karalystės, taigi Lietuvos karalystė turi galimybę pereiti į „aukštesnį“ lygį.

Mes dar turėsime progos pasižiūrėti (IX knygos dalyje), kaip pats karalius Gediminas vertina svetimšalių hipotezę apie dviejų lygių karalystes ir savo paties karalystės statusą, bet mūsų knygos diskurse svarbu konstatuoti, kad nei pasiuntinių ataskaitoje, nei popiežiaus laiškuose niekur nė karto nešnekama apie tai, kad po atsivertimo Romos Bažnyčios popiežius, Vyriausias žynys (Pontificis supremus) Kristaus vietininkas žemėje suteiksiąs Lietuvos valdovui karaliaus titulą (rex) ir tiktai po to Lietuvos valdovas galėsiąs būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuva galėsianti būti vadinama  karalyste (regnum).

Kiekvienas logiškai ir teisiškai mąstantis žmogus, o tokie ir buvo Jonas XXII, jo legatai ir pasiuntiniai, negalėjo nei sugalvoti, nei siūlyti Gediminui panašios teisinės nesąmonės. Jie, kaip rodo visi šaltiniai, žinojo ir neabejojo, kad Gediminas jau yra lietuvių ir rusų karalius ir seniai bei teisėtai valdo savo paveldėtą karalystę.

Kokiu užsispyrėliu ar dogmatiku reiktų būti, kad nematytum, kaip absurdiškai atrodo vėlesnių istorikų išpopuliarinta hipotezė, esą Jonas XXII siūlė Gediminui karaliaus karūną ir jo valstybei suteikti karalystės statusą tuo metu, kai pats visur nuo pirmojo laiško vadino Gediminą karaliumi ir visiems suinteresuotiems katalikams rašė apie Lietuvos karalystę, kurios karalius su savo pavaldiniais, karalystės gyventojais žada priimti katalikišką krikštą…

Įsiklausykime, kaip tuomet skambėtų tradicinės istoriografijos išpuoselėta formulė: po Lietuvos karaliaus atsivertimo į katalikybę Romos popiežius suteiks Lietuvos karaliui (rex) karaliaus titulą (rex) ir tuomet Lietuvos karalius (rex) galės būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuvos karalystė (regnum) galės būti vadinama  karalyste (regnum)…

Tai būtų absurdas, tolygus absurdui, jei kas nors, tarkim, nuo amžių ramiai tekančiai upei suteiktų teisę vadintis upe ir žadėtų duoti jai teisę tekėti…

Pagonių karalius atsisako katalikų karaliaus titulo

Taigi, kaip minėjau, derėtasi dėl kitko – dėl Lietuvos karaliaus ir karalystės gyventojų atsivertimo į katalikybę.

Neužmirškim, jog tai būtų buvęs sudėtingas dvilypis procesas, o ne šiaip elementarus krikštas, apie kurį nuolatos šnekama tradicinėje Lietuvos istoriografijoje.

Iš vienos pusės, Romos popiežius su Lietuvos karaliumi tarėsi dėl paties pagonybę išpažįstančio karaliaus katalikiško krikšto.

Bet egzistavo ir kita sudėtinga Gedimino katalikiško krikšto ir karalystės problema, kadangi didžioji Gedimino valdomos karalystės gyventojų dauguma jau senai buvo priėmusi krikštą, tik, žinoma, ne katalikiškomis apeigomis.

Lietuvos karalius Gediminas ir, be abejo, popiežius Jonas XXII žinojo, kad Gedimino, „lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“, valdytuose kraštuose didžiulė gyventojų dalis jau seniai buvo graikų apeigų krikščionys. Dar daugiau – visiems akivaizdu buvo, kad Rusios žemių krikščionys niekados savo noru nesutiks persikrikštyti į katalikus, kuriuos Bizantijos patriarchas Konstantinopolyje jau seniai, nuo 1054 metų krikščionijos skilimo, buvo  atskyręs kartu su Romos popiežiais nuo graikų apeigų Bizantijos ortodoksų Bažnyčios.

Karaliaus Gedimno katalikiškas krikštas, kurį jam siūlė Romos popiežius, reikalavo, popiežiaus žodžiais tariant, „kad jis [ karalius] ir visi netikintieji atsiverstų į katalikų tikėjimą“ .

Jei turėsime galvoje strateginius Romos popiežių planus atvesti į teisingąjį katalikų tikėjimą visus atskalūnus, taigi – graikų tikybos schizmatikus Rusioje, nesunkiai galėsime įsivaizduoti, kokia grėsmė ilgainiui kiltų Gedimino valstybei. Toks žingsnis praktiškai turėtų anksčiau ar vėliau įtraukti visą valstybę į religinės schizmos (skilimo) konfliktą, kurio nemėgsta minėti nei aptarinėti Lietuvos tradiciniai istorikai, iki šiolei priekaištaujantys  Gediminui ir kitiems „kietakakčiams Lietuvos valdovams“, ne kartą atsisakiusiems katalikiško krikšto. 

Neatsitiktinai vėliau būtent tradicinių istorikų giriamas katalikiškas Jogailos krikštas ir katalikybės priverstinis platinimas daugiareliginėje Gediminaičių palikuonių valstybėje tapo viena iš esminių priežasčių, kurios pakirto daugiatautės Gediminaičių valstybės politinę strategiją. Pastarasis faktas po personalinių ir valstybinių unijų su Lenkija įstums Lietuvą ir Lenkiją į pražūtingus, šimtmečiais užtrukusius religinius konfliktus, atkakliai stengiantis pravoslavus atversti į katalikus, nors efektas buvo priešingas – pravoslaviškos slavų žemės pasiprašė pravoslaviško Rusijos caro globos ir valdžios Ukrainoje ir kitose slavų žemėse, tačiau tai jau atskira tema[6].

Grįždami prie Gedimino derybų su popiežiaus legatų pasiuntiniais Vilniuje, paklausykime, ką gi atsakė Lietuvos karalius, išklausęs visus tris mūsų aptartus pasiuntinių argumentus.

Ataskaitoje užfiksuoti Gedimino žodžiai:

„ …karalius paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos jis buvo paskyręs Apaštališkajam Viešpačiui, ponui arkivyskupui ir visam pasauliui. Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, kad jis norįs priimti Kristaus tikėjimą ir apsikrikštyti. Tada jis atsakė, kad  nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta.“ Bet jei kada nors galvojau apie tai, tepakrikštija mane velnias“. (Ročkaus vert., p. 127).

Atsakymas, sakyčiau, nereikalauja komentarų.

Derybos buvo baigtos.

Drįsčiau teigti, jog iš Gedimino pusės vietoje katalikiško krikšto buvo pasirinkta daugiatautės ir daugiareliginės valstybės darna ir saugumas.

Iš pasiuntinių pusės, atrodo, buvo gauta Lietuvos karaliaus nuomonė apie Vakarų krikščionis, kurią pasiuntiniai, manyčiau, sąžiningai užfiksavo:

„Ką sakote man apie krikščionis? Kur randama didesnė neteisybė, didesnė nuodėmė, prievarta, pražūtis ir lupikavimas negu tarp krikščionių, ir ypač tarp tų, kurie atrodo pamaldūs, kaip kryžiaus nešėjai [T. y. Vokiečių ordinas], o daro visokį blogį. Tie paėmė į nelaisvę vyskupus, uždarė juos į kalėjimą ir laikė varge kiek reikėjo, kad sutartų su jais pagal jų valią, kai kuriuos ištrėmė, dvasininkus ir vienuolius nužudė, Rygos miestui didžiausią žalą atnešė ir ką tik nuo pirmo šitos krikščionybės įsikūrimo [čia] priesaika buvo pasižadėję, mažiausiai laikėsi, ypač praėjusiais metais, kai žemės valdovų pasiuntiniai čia buvo. Visiems sutinkant, neverčiami taiką sudarė visos krikščionybės labui ir sutvirtino ją priesaikomis, bučiuodami kryžių, bet tuojau po to, ką priesaika buvo sutvirtinę, absoliučiai nieko nesilaikė, kadangi mano pasiuntinius, kuriuos, kaip buvome susitarę, siunčiau taikai sutvirtinti, nužudė, ir ne tik juos, bet daug kitų ir ne kartą nužudė, pagrobė, surišo ir žiauriai laikė; ir dėl to visokiomis jų priesaikomis nebetikiu” (Rowell vertimas; dok.54).

Po to Gediminas daugiau nebepriėmė popiežiaus legato pasiuntinių:

„… advokato atkakliausiai prašėme, kad vienui vieni ir atskirai galėtume kalbėtis su karaliumi; tas pasakė, jog nori pranešti karaliui. Ir kitą dieną karalius pasiuntė tą patį savo advokatą su kai kuriais kitais iš savo tarybos, kurie turėjo slapta su mumis kalbėtis, kadangi karalius negalėjo kalbėtis su mumis atskirai – buvo užsiėmęs su totoriais“. (Rowell vertimas; dok.54).

Lietuvos istoriografijoje galime rasti daugybę šių derybų interpretacijų, kurios skirtos Gedimino korespondencijai su popiežiumi ir deryboms su popiežiaus legatų pasiuntiniais, netrūksta išmintingų ir išmoningų pasvarstymų dėl Gedimino atsisakymo priimti katalikišką krikštą pasekmių ir padarinių tolimesnei Lietuvos istorijai, tačiau…

Mus dominančios temos kontekste galime padaryti išvadą, kad nepaisant visų skirtingų etapų derybose dėl krikšto ir net po atsisakymo priimti katalikišką krikštą, Lietuvos karalius Gediminas iki pat savo mirties visoje tarptautinėje diplomatikoje, lygiai kaip jo paties sutartyse bei laiškuose, buvo ir liko tituluojamas rex, bet ne „dux“, ne „furst, tai yra – ne „kunigaikštis“ (nei didysis, nei koks mažasis).

Mums dabar dera toliau aiškintis, kaip buvo tituluojami vienalaikiuose šaltiniuose Gedimino pirmosios kartos palikuonys [….Toliau VI knygos dalyje aptariami Gedimino sūnų ir anūkų titulai].

Istorikų interpretacijos

Mes jau esame išsiaiškinę (II, III ir IV knygos dalys), kad Lietuvos istoriografijoje nuo seno vyko savotiška istorikų kova su istoriniais šaltiniais, besistengiant pateikti savus istorijos veikėjų titulus, kurie, deja, neturėjo jokio pagrindo vienalaikiuose šaltiniuose.

Matėme, jog moksliškai parengęs Gedimino epochos dokumentikos leidinį „Gedimino laiškai“ istorikas S.Rowellas, pateikęs visus dokumentų tekstus originalų kalba su vertimais į lietuvių kalbą, kuriuose, ačiū Dievui, išsaugomas titulas (rex) su visais karališkais kreipiniais ir valstybės nusakymu (regnum), savo paties tekstuose bei komentaruose tarsi užmiršta šaltinius ir visur savo leidinio įžangoje, laiškų aprašuose, paaiškinimose bei angliškame reziumė nuolatos tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir „grand duke“…

Kodėl?

Argumentum ad populum (dauguma taip manė ir tebemano)

Savo apsisprendimą lotyniškus ir vokiškus Gedimino titulus (rex ir konig) versti į lietuvių kalbą „didysis kunigaikštis“ , o į anglų kalbą „Great Duke“, istorikas paaiškina įvairiais argumentais.

Kiek galime spręsti iš jo pareiškimo monografijoje „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ (lietuviškai  2001; angliškai „Lithuanian ascending“, 1994), savo keistą poziciją istorikas pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.

Sakau „keistą“, kadangi jau pati knygos paantraštės terminija „Pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295-1345“ ( angl. A pagan empire within east-central Europe) paradoksaliai kertasi su visoje knygoje naudojamu tos „pagoniškos imperijos“ titulavimu „didžiąja kunigaikštyste“.

Nors kita vertus, turėtume tik dėkoti anglų istorikui už tokį gražų poetišką veikalo pavadinimą ir lietuvio širdžiai malonią paantraštę…

Kitas dalykas, minėtas titulų „perdirbinėjimas“.

Didžiai gerbiu S.C.Rowello veikalus, atvėrusius Lietuvos istoriografijai naujus istorinių šaltinių klodus ir naujas konceptualias idėjas, tačiau negaliu atsistebėti, kad istorikas, apsvarstęs Gedimino titulavimo istoriografiją, nusprendžia pats savo „valia ir galia“ suteikti Gediminui tokį titulą, kokio Gediminas niekados nėra nei prisiėmęs, nei gavęs, nei pavartojęs.

Štai ta nuostabi titulavimo„ceremonija“, kada XX a. istorikas, nepaisydamas „painios viduramžių terminijos vertinimo problemos“, vienu sakiniu tituluoja viduramžių valdovą nauju „didžiojo kunigaikščio“ titulu, kurio titulantas, ko gero, net nesapnavo:

„Tačiau nepaisydami visų šitų nesusipratimų ir to, kad Gediminas, kiek žinoma, nevartojo epiteto „didysis“, mes ir toliau pagal istoriografinę tradiciją retrospektyviai tituluosime jį didžiuoju kunigaikščiu“ (Ten pat, p.71).

Gaila, kad Lietuvos karalius negali šiandien pasakyti „ačiū, bet…“.

Ties šiuo „bet“ ir apsistokime.

Juo labiau, kad šis „ačiū, bet…“ sietinas ne tik su Gediminu.

Panašiai atbuline data Lietuvos istorikai de gaite de coeur (savo noru, be pamato arba tyčia) įvairiais laikais titulavo „didžiaisiais kunigaikščiais“ Vytenį, Algirdą ir kitus, nors įvairiausių tautybių amžininkai juos titulavo karaliais.

Pertituluotų valdovų kiekis šiuo atveju nėra svarbus.

Mus galėtų dominti „pertutitulavimo“ tradicijos gajumas, tačiau tai ne esminis klausimas, kadangi šiuo ir panašiais atvejais turime reikalo su mėgdžiojimo procedūra.

Logikos terminais tariant, mokslinio įrodymo nėra ir viskas grindžiama tik daugumos nuomone, tai yra – argumentum ad populum, kuomet tikima tuo, kuo tiki daug žmonių, šiuo atveju – dauguma XIX- XX a. istorikų, rašiusių arba rašinėjusių apie pagonišką Lietuvos valstybę.

Be abejo, tenka pripažinti, kad viduramžių Lietuvos karalių pakeitimas „didžiaisiais kunigaikščiais“ tikrai laimėjo nemaža šalininkų, kurie ir teisinasi bei remiasi tuo, kad jų nemaža, taigi jie teisūs…

Ir vis dėlto visi žinome, jog niekad neverta mistifikuoti kiekybinės daugumos.

Bent jau aš, kaip eilinis istorijos veikalų skaitytojas, linkęs ne mistifikuoti, o priešingai – diferencijuoti itin prieštaringą ir margą tradicinę Lietuvos istoriografiją, kurioje ypač ryškūs net keli savotiški kanonai.

Tradiciniai Lietuvos istoriografijos kanonai

Ryškiausiai ir ypač gausiai išsišakojęs buvo ir tebėra slaviškasis (rusų bei lenkų, šiek tiek čekų, vėliau – ukrainiečių, ypač – baltarusių) kanonas, kiek mažiau – germaniškasis, o kukliausiai atrodo, jei pažvelgsime į tą pačią pagoniškos Lietuvos istoriografiją iki XXI a., pačių lietuvių rašytas istoriografijos blokas.

Mano manymu, visi šie kanonai savo įvairiakalbiais tekstais daugiau ar mažiau atspindi įvairius geopolitinius savų tautų ar valstybių interesus, o savoms šalims ir kalboms atstovaujantys istorikai daugiau ar mažiau buvo patyrę arba savanoriškai prisiėmę savų tautinių valstybių ir jų piliečių istorines inspiracijas.

Kiekvienas istorikas, net arčiausiai mokslo idealo prikopęs, nėra kažkoks sterilus mokslinės laboratorijos prietaisas, o viso labo – žmogus, pilnas savų kompleksų ir valdomas, kaip sakydavo Platonas, savų demonų.

Dėl to ir suminėtus kanonus derėtų savo ruožtu diferencijuoti, nes juose taipogi plika akimi galima išskirti skirtingas Lietuvos istoriografijos tendencijas nuo patriotiškų, nacionalistinių ir net atvirai šovinistinių iki daugiau mažiau neutralių ir net pataikaujančių lietuviškam patriotizmui.

Lietuvių istorikų santykis su visais šiais kanonais ir jų tendencijomis, kiek patyriau, nuolatos kito. Ir ne visados savo noru. Neretai Lietuvoje gyvenantys istorikai buvo tik „karūninės“ Varšuvos, carinio Sankt-Peterburgo ir komunistinės Maskvos kuriamų istoriosofinių koncepcijų kruopštūs iliustratoriai, dosniai atlyginami moksliniais titulais, laipsniais ir juos proteguojančių valstybių valiuta. 

Naivu būtų visko to nematyti ir nepriskirti šių amžinų „akademinio mokslo“ atributų prie Lietuvos istoriografijos tradicijos gana svarių „priedų“.

Mūsų laimei, Didžiosios Britanijos istoriografinėje kultūroje išaugusiam istorikui ir filosofui S.C.Rowellui visos tos vietinės istoriografijos pagundos mažiausiai rūpi, tad  mums turėtų būti ypač svarbu suvokti, kodėl ir kaip angliškai rašantis istorikas savo keistą poziciją grindžia ir pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.

Pastaroji tradicija iki šiolei palaikoma nemažos lietuvių istorikų dalies, nors, kaip matėme (II mūsų tyrimo dalyje), ne vieno lenkų ir lietuvių istorikų, specialiai tyrusių LDK (Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės) terminą, jau senokai yra įrodyta, jog ne anksčiau, o tiktai XV a. trečiajame dešimtmetyje Vytautas, „būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo, titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“ .

Įrodyta ir tai, kad ne anksčiau, o tik „į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka“[7].

Taigi – taikyti LDK (tai yra – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) sąvoką ir terminą Lietuvos valstybei iki XV a., juolab vadinamai „pagonių imperijai“, yra  akivaizdus anachronizmas, nors jis turi labai seną ir, kaip matome, labai gają tradiciją Lietuvos istoriografijoje.

Deja, mokslinėje literatūroje jokia tradicija negali būti pagrįsta ir priimtina, jeigu ji remiasi… ne istoriniais šaltiniais, o tiktai istoriografine tradicija…

Net jeigu ją paskelbtume „šventa tradicija“…

Kertiniai „šventos tradicijos“ argumentai

Publikuodamas Gedimino epochos dokumentiką, S.Rowellas patalpino lietuviškoje ir angliškoje Įžangoje ištisą skyrelį „Valdovo titulas“ (The Ruler’s style), kur pats mėgina savaip pagrįsti tiek minėtą istoriografinę tradiciją, tiek, atrodo, savo įsitikininimą, esą „rex Gediminae“ reikia suprasti kaip „dux Gediminae“ ir versti lietuviškai „kunigaikštis“ ir angliškai „duke“.

Savo nuomonę ir vertėjišką praktiką istorikas grindžia visa eile argumentų, kuriuos, manyčiau, verta dėl šventos ramybės atskirai įvertinti.

1) „ … Gediminas pats save pavadino karaliumi…“

Pagrindinę argumentų grupę sudaro apriorinis tikėjimas ir įsitikinimas, esą Gediminas pats save pavadino karaliumi. Čia vienintelė konkretesnė istorikų atrama šaltiniuose mūsų jau analizuotas popiežiaus Jono XXII laiškas (1323 m. lapkričio 27 d.) frankų karaliui Karoliui IV. Pastarojo argumento silpnumą jau esame aukščiau aptarę ( žiūrėk poskyrį Retorinės abejonės dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo).

Taigi, išsiaiškinome popiežiaus frazės („se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“; dok. 28) vertimų įvairovę, netikslumus ir net tendencingumą, kai prisistatymas „lietuvių ir rusų karaliumi“ adresatui laiško pradžioje (intitulatūroje) interpretuojamas kaip laiško autoriaus pasiskelbimas karaliumi.

Deja, klaidinantys vertimai nėra pakankami argumentai, norint įrodyti, esą prisistatyti laiške savo įprastu titulu „lietuvių ir rusų karalius“ yra tas pats, kas skelbtis karaliumi.

2) „… Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi …“

Tiesiogiai ir netiesiogiai gindamas savo įsitikinimą, tradicinis istorikas čia pat pareiškia, jog būtent Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi“. Taip teigdamas  istorikas, atrodo, mėgina mums paaiškinti, kodėl vokiečių kronikose, konkrečiai Petro Dusburgiečio kronikoje Gediminas tituluojamas Lietuvių ir rusų karaliumi“.

Gal istorikas ir turi įrodymų, jog Petras Dusburgietis buvo skaitęs Gedimino laiškus popiežiui arba vokiečių miestiečiams bei vienuoliams. Neginčytinas dalykas tik tas, kad Petras Dusburgietis savo kronikoje (posk. De legatis sedis apostolice, et pace facta inier infideles et Cristianos;) pranešė, jog popiežius Jonas XXII , atsižvelgęs į Rygos arkivyskupo pranciškono Fridriko pasiūlymą, pasiuntė į Livonijos kraštą du legatus, „idant šie pakrikštytų lietuvių ir rusų karalių“ (ut regem Lethowinorum et Ruthenorum baptizarent“[8]).

Kitaip sakant, Petras Dusburgietis, tituluodamas Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi, rėmėsi ne tik paties Gedimino laiškais, bet ir kitais šaltiniais, nesusijusiais su Gedimino diktuotais raštais.

Maža to, Petras Dusburgietis praneša, jog legatai pasiuntė oficialius pasiuntinius pas Gediminą, lietuvių karalių (ad Gedeminnum regem Lethowinorum), idant išdėstytų jam reikalą, jiems pavestą Apaštališkojo Sosto, ir atidžiai išsiaiškintų, ar jis pats [karalius] su visais savo karalystės gyventojais (ipse cum populo regni sui)  nori krikšto malonę priimti ir, palikęs stabmeldybę, nuolankiai garbinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą“.

Šios žinios tikrai ne iš Gedimino laiškų.

Dar daugiau, iš Petro Duisburgiečio kronikos galima matyti, jog jam buvo prieinamas ar bent žinomas kažkuris Vilniaus sutarties (1323 m.) variantas, kadangi jis susako taikos sutarties tarp Gedimino turinį.

Kitas dalykas, kad kronikos autorius, perskaitydamas sutartį, atrodo, susipainiojo ir iš Gedimino dvigubo titulo (rex Lethowinorum et Ruthenorum) nusprendė, esą sutartis buvo sudaryta su dviem karaliais (lietuvių ir rusų karaliais). O būtent:

„sudarė taiką tarp minėtųjų karalių bei jų pavaldinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos (fecerunt pacem inter dictos reges et eorum subditos ex una parte et Christifideles ex altera ).

Keisčiausia, kad iš Petro Dusburgiečio paklaidos, referuojant 1323 m. sutartį, istorikas padarė išvadą, jog tai ne kronikos autoriaus, o Gedimino kaltė, esą jo

„titulas davė dingstį metraštininkui arba vėlesniam perrašinėtojui paminėti „du karalius”. Toks titulo įvairavimas yra visai suprantamas, ypač jei atsižvelgsime į tai, kad Gediminas neturėjo nei kanceliarijos, nei archyvo“. (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas).

Kuo čia dėtas Gedimino archyvas, kai žinome, kad  Petras Dusburgietis naudojosi Vokiečių ordino archyvu ir kita vokiška dokumentika?

Kas jau kas, bet tikrai ne Gedinmino laiškai buvo tas šaltinis, kuriuo pasinaudojo Petras Dusburgietis, palikęs mums itin vertingą pranešimą apie tai, kad Gedimino tėvas buvo karalius Pukuveras, o jo sūnus buvo karalius Vytenis:

„Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiai metais pasiuntė savo sūnų Vytenį su didžiule kariuomene į Lenkiją“ (Pucuwerus rex Lethowie eciam hoc anno filium suum Vithenum cum magno exercitu misit versus Poloniam).

Kiek vėliau vėl turime Petro Disburgiečio žinią, jog

„Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis su savo kariais patraukė prieš lenkus (Eodem anno Vithenus filius regis Lethowie cum octingentis viris intravil terram Polonie).

O dar vėliau, matyt, jau po tėvo Pukuvero mirties, Vytenis Petro Dusburgiečio kronikoje visur tituluojamas Lietyvos karaliumi. Iš Rygos miestiečių laiško Gediminui istorikai sužinojo, kad Vytenis buvo Gedimio brolis, taigi Gediminas, kurį Petras Dusburgietis visur tituluoja Lietuvos karaliumi, buvo karaliaus Pukuvero jaunesnysis sūnus.

Kaip matome, toli gražu ne Gedimino laiškai ir ne paties Gedimino pateikti jo paties titulai paskatino Petrą Dusburgietį tituluotį Gediminą Lietuvos karaliumi, lygiai taip kaip jis titulavo Lietuvos karaliumi Pukuverą, Vytenio ir Gedimino tėvą.

3) „… XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“

Manyti, jog Petras Dusburgietis prastai išmanė viduramžių valdovų titulus daugiau negu naivu. Itin naiviai skamba tikinimai, esą „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai, kurių pasirodymas tam tikrame kontekste priklauso nuo to, kaip rašantysis lingvistiškai traktuoja valdovą“ (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas“).

Keistas teiginys, bet aišku, kad jis neturi pamato vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.

Užtenka prisiminti, jog Petras Dusburgietis savo kronikos toje pačioje vietoje, kur praneša apie lietuvių karalių Pukuverą (rex) ir jo sūnų Vytenį, rašo apie du lenkų valdovus, kuriuos be jokių abejonių labai konkrečiai tituluoja dux/ais:

kuomet Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis įsiveržė į Lenkiją, „Kazimieras ir Lokietkas, Lenkijos kunigaikščiai (Casimirus et Lochoto duces Polonie), rūpindamiesi gelbėti savo žmones, kreipėsi į brolį Meinikę, Prūsijos [ordino] magistrą, pagalbos. Kuomet jis, atėjęs su didele kariuomene, pradėjo kautis su minėtais pagonimis, minėti kunigaikščiai (prefati duces) su visais savo lenkais pabėgo“.

Kaip žinoma, šioje savo kronikos vietoje Petras Dusburgietis rašo apie būsimąjį „Krokuvos karalių Vladislovą Lokietką“ (Wladislaw Lokietek; 1260/61 – 1333), kuris tuo metu buvo, berods, Kujavų ir Seradzo ksienžius (dux Siradie et Cujavie.) ir, matyt, jo brolį Lenčicos ksiežnių (dux Lancicie) Kazimierą II (Kazimierz II łęczycki ; 1262/65 – 1294).

Petras Dusburgietis juos abu vadina Lenkijos dux/ais.

Kitą kartą rašydamas apie Lietuvos karaliaus sūnų Vytenį (Vithenus filius regis Lethowie ) ir jo žygį į Lenkiją, Petras Dusburgietis vėlgi rašo apie lenkų valdovus, bet nė vieno jų nevadina nei karaliais, nei karaliaus sūnumis.

Rašo apie tą patį Kazimierą (Casimirus dux Polonie) ir apie Mazovijos valdovą ksienžių Boleslovą  II (Bolesław II mazowiecki ; 1251 — 1313). Pastarąjį Petras Dusburgietis tituluoja Mazovijos dux/u (Bonislaus dux Masovie) ir stebisi, kodėl šis sutarė taiką su pagonimis, matyt, nežinodamas, kad Boleslovas, liūdnai pagarsėjusio Mazovijaus dux/o Konrado, atsikvietusio į savo žemes Vokiečių ordiną, anūkas, buvo vedęs (1279 m.) Lietuvos karaliaus Traidenio dukterį Gaudimantę (Sofija Boleslovienė).

Beje, kaip tik vėliau sulenkėję Gaudimantės sūnūs jau nebegalėjo, kaip matėme (žr. V knygos dalį), suvokti, kodėl popiežiaus raštuose pagonių Lietuvos valdovas Gediminas yra tituluojamas karaliumi ( rex), o ne dux.

Atrodo, net jiems neatrodė, kad „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“ …

4) „… nevadinamas rusų karaliumi“

Gedimino karališkojo titulo esmės niekaip nekeičia ir tas S.Rowello pateikiamas argumentas, kad Vokiečių ordino korespondencijoje Gediminas tituluojamas Lietuvių karaliumi, neminint „rusų karalius“.

Taip, net popiežius, rašydamas ordinui (1324.VIII.31), naudoja sutrumpintą titulą (magnifici viri Gedemini regis Letwinorum). Taip, Vokiečių ordino vokiškuose tekstuose Gediminas tituluojamas sutrumpintu titulu (Gedemminen,  koninge van Lettowen, ir pan.), bet kuo čia dėtas Gediminas ir jo pilnasis titulas?

Gal verčiau patyrinėti Vokiečių ordino raštinės darbą, dokumentų atpasakojimo, perrašinėjimo ir net falsifikatų gamybos praktiką, trumpinant karališkus titulus?

Galima būtų svarstyti ir popiežiaus kurijos diplomatines paslaptis ir tekstų stilistiką susirašinėjant su Vokiečių ordinu, kuomet karališkas Gedimino ttitulas būdavo sutrumpinamas.

Visais atvejais svarstytume ne karališką Gedimino titulą, o jo sutrumpinto naudojimo priežastis ar tikslus.

5) „… neatsisakęs vadintis karaliumi … uzurpavo popiežiaus privilegiją“

Prieštaringą tradicinio istoriko reakciją sukelia vėlesniuose Gedimino laiškuose jo paties vartotas titulas „Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie…“.

Iš vienos pusės, tradicinė reakcija šiuo atveju pasireiškia tuo pačiu monoparadigminės prigimties tikėjimu, esą neįmanoma būti karaliumi Dievo malone be Romos popiežiaus sutikimo ir palaiminimo.

S.Rowellas  tvirtina, jog šiuo atveju Gediminas, naudojęs savo karališką antspaudą su lotyniškai įrašytu titulu „dei gracia Gedeminni letwinor. et rutkenor. Reg.“ ir apskritai, „neatsisakęs vadintis karaliumi“, tiesiog „uzurpavo popiežiaus privilegiją“ (Gediminas neatsisakė vadintis karaliumi (uzurpuodamas popiežiaus privilegiją)“ – Įvado posk. „Gedimino antspaudas“).

Monoparadigminiu požiūriu kitaip ir sunku būtų tvirtinti.

Betgi pasaulis negali sutilpti į vieną paradigmą.

Europos istorija poliparadigminė iš prigimties, ir galima būtų nesunkiai įrodyti, jog teisniu požiūriu Romos popiežiai viduramžių Europoje kaip tik ir bandė uzurpuoti tautų privilegiją rinkti savo karalius pagal savo tautos tradicijas.

Dievo samprata skirtingų tautų tradicijose taipogi būdavo skirtinga daugiareliginėje Europoje. Lietuva čia nebuvo išimtis ir mes dar turėsime progos (VIII knygos dalyje) aptarti Gedimino teologinę Dievo koncepciją, kurioje katalikai buvo tik dalis „vieno Dievo“ išpažinėjų. Gediminas į juos kreipiasi pagarbiai, taikydamas savo kvietimą atvykti į jo karalystę „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims“. Akivaizdu, kad jau šiuo kreipiniu Gediminas numato ir kitus bei kitokius „vieno Dievo“ išpažinėjus, nebūtinai „Kristaus garbintojus“, nors pastarieji ir paplitę visame pasaulyje.

Kristaus garbintojus Gediminas suvokia kaip „Vieno Dievo“ garbintojų atšaką, kas iš esmės atitinka daugiareliginio pasaulio istoriją ir viso pasaulio religinę įvairovę.

Ir S.Rowellas, kita vertus, to neneigia, labai įžvalgiai pastebėdamas, kad Gedimino pozicija ir koncepcija, vartojant titulą „rex Dei gratia“, turi tiek istorines prielaidas, tiek teologines šaknis. Istorinės priežastys:

„Gedimino teologinio valdžios prado perėmimas (Dei gratia) gali būti Mindaugo titulo (Myndowe Dei gratia rex Lettowie) sekimas arba skolinimasis iš katalikų kunigaikščių, su kuriais jis susirašinėjo. Žinoma, tai tik dalis istorinių titulo prielaidų“.

S.Rowellas pasiūlo ir teologinį aspektą, kuris dar laukia nuodugnių tyrimų, o būtent – įžvalgusis istorikas daro konceptualią prielaidą:

„Galimas daiktas, jog DG [Dei Gratia] vartota apgalvotai, norint parodyti didžiojo kunigaikščio valdžią pareinant ne nuo socialinių santykių, bet nuo dangiškųjų jėgų. Gediminas yra Dievo paskirtas valdovas. Tokia interpretacija daro prasmingą tiek teologinio pasakymo, tiek retorinių reikalavimų jo korespondencijoje vartojimą. Šis nukreipia į dieviškąją apvaizdą ir seka pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.

Čia Rowellas deda pamatą naujoms teologinėms ir filosofinėms Gedimino raštiškojo palikimo studijoms.

Ir tuo, matyt, nederėtų stebėtis prisiminus, jog St.Ch.Rowell 1991 m. įgijo Kembridžo universitete filosofijos mokslų daktaro (Ph. D. (Cantab) laipsnį už studiją „Krikščionybės vaidmuo paskutinėje Europos pagoniškoje valstybėje: Lietuva 1315–1342“ (The role of Christianity in the last pagan state in Europe: Lithuania, 1315-1342).“

Galima būtų tik spėlioti, kiek ankstyvieji krikščionybės vaidmens pagoniškoje valstybėje tyrimai turėjo įtakos ir subrandino istoriko požiūrį, esą pagoniškos valstybės ir jos valdovų negalima tituluoti karalyste ir karaliais be Romos popiežiaus ar Šventosios Romos imperatoriaus sutikimo ir palaiminimo.

Mano manymu, čia tektų svarstyti išankstinį apriorinį įsitikinimą, kuris, deja, neranda atramos vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.

6) „ … pagonys troško karaliaus titulo su visais atributais“

Vargu ar dera aprioriškai tvirtinti, esą pagoniškos Lietuvos valdovų požiūris į Romos popiežių siūlymus katalikiškai krikštytis yra susijęs su kokiomis nors Lietuvos karalių „pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.

Tokia istorikų pozicija automatiškai subanalina teologinę Gedimino koncepciją, tyčia ar netyčia nukelia teologinio tyrimo galimybę į pigios buitinės psichologijos lygį, kuriuo dažniausiai ir apsiribojama Lietuvos istoriografijoje.

Pagoniškos Lietuvos imperijos valdovai imami suvokti kaip maži vaikai, kurie tarsi blizgančių žaisliukų siekia katalikiškos karūnos.

S.Rowello manymu, „Pagonys, nors ir tektų būti griežtai kontroliuojamiems (Algirdo kaltinimai Segewaldui), troško šio titulo su visais atributais“.

Galimas dalykas, jog panašiai, kaip istorikas, samprotavo ir kai kurie viduramžių popiežiai. S.Rowellas konstatuoja, kad

„vėlesni popiežiai atsižvelgė į teisėtą karališkojo statuso, koks buvo suteiktas Mindaugui 1253 m., priskyrimą kaip didžiausią paskatinimą pagonims atsiversti. 1350 m. popiežius Klemensas VI pažadėjo Kęstučiui ir Algirdui papuošti juos ir jų palikuonis „karališkuoju titulu ir insignijomis” (Rowell, Gedimino laiškai; Įvadas, posk. Valdovo titulas).

Deja, tas pigus „papuošimo“ argumentas ar masalas, vėlgi buvo vieno ar kito popiežiaus mąstymo rodiklis, kuris, beje, ir liko Romos kurijos retorikoje ir ją atkartojančių istorikų vaizduotėje kaip galimas pagonių gundymo argumentas, siūlant priimti katalikišką krikštą.

Mes jau matėme, jog vienas įžvalgiausių XIV a. popiežių Jonas XXII savo korespondencijoje net nemėgino naudoti „puošnios karūnos masalo“. Neatsitiktinai jis buvo vienas geriausių savo meto  kanoninės bei pasaulietinės teisės žinovas.

Kas kita jo pavaldiniai.

Kuomet popiežiaus legatų pasiuntiniai Vilniuje mėgino 1323 m. gundyti Gediminą retoriniais „blizgučiais“, esą jis po katalikiško krikšto bus dar didesnis karalius, o jo karalystė bus išaukštinta ir t.t., Lietuvos karalius Gediminas net neužsiminė apie kokią nors karūną iš popiežiaus rankų. Užtat labai aiškiai išsakė savo žmogišką, bet anaiptol ne sakralinę pagarbą popiežiui:

„norįs laikyti, kaip rašė, Apaštališkąjį Viešpatį kaip tėvą; kadangi yra vyresnis už mane, ir tokius laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą panašiai kaip tėvą laikau, kadangi yra vyresnis už mane, o kurie yra panašūs į mane, laikysiu broliais, o mažesnius už mane — sūnumis[17] ir [leisiu], kad krikščionys garbintų savo dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną dievą“(Gedimino laiškai, Rowell, dok. 54).

(Bus daugiau)

2016.08.01; 05:40

[1] Naujausias mėgnimas atkurti Mindaugo karūnavimo aplinkybes ir eigą pateiktas E.Gudavičiaus monografijoje „Mindaugas“ (1998) skyr. „Karūnacija“ ( p. 227- 240).

[2] Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. – Lietuvos mokslų akademija. Istorijos institutas. – Leidykla Mintis, Vilnius, 1966, p.99

[3] Jučas M., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai. – Nacionalinis muziejus. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai. Lietuvos Dailės muziejus. – Vilnius, 2010, p. 44-45.

[4] Rygos pasiuntinių ataskaitą žr.: Gedimino laiškai,2003, dok.54

[5] Dėl popiežiaus delsimo priežasčių S.Rowell pateikia savo komentarą:  : „ Atsiprašymas už delsimą atsakyti į Gedimino siūlymus. Šis vėlavimas buvo tikras ir negali būti laikomas priežastimi abejoti laiškų autentiškumu, kaip daro Forstreuteris. Nėra reikalo keisti 1323 m. sausio mėn. siųsto, bet pakeliui sunaikinto laiško datos, kaip elgiasi Nikžentaitis, norėdamas kitu būdu apginti Gedimino laiškų autentiškumą. Kodėl popiežius neskubėjo įsivelti į dar vieną konfliktą su Vokiečių ordinu ir apie įvykius, nulėmusius jo 1324 m. rugpjūčio mėn. politiką: žr. Mažeika ir Rowell, ‘Zelatares maximi“ ( Gedimino laiškai, dok. 54, kom. Nr. 13)

[6] Plačiau apie tai esu rašęs: A.Bučys. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha.  Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija. – Vilnius, 2009. Žr. skyr.: Viduramžių religiniai konfliktai ekumenizmo šviesoje– 1.Du požiūriai į senovės Lietuvos aisbergą; 2.Lietuva po krikšto ir unijos su Lenkija:istorinio finalo retrospekcija ( matomoji pusė); 3.Lietuva po krikšto: istorinio likimo retrospekcija ( nematomoji pusė); p. 287- 320

[7] [7]  Skurvydaitė L.  Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. – XV a. viduryje. – LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 7; http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=7&ArchyvasPSL=18&ArchyvasKiekis=1).

[8] Gedimino laiškai,2003, dok.83

Užrašų knygelėje pasižymėjau: šių metų spalio 8 – 9 dienomis derėtų aplankyti teatrą „Lėlė“, kuriame bus demonstruojama Rolando Kazlo režisuoto spektaklio „Lietuviškomis temomis“ premjera.

Lietuvos vardas Katedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl panorau pamatyti būtent R.Kazlo spektaklį „Lietuviškomis temomis“? Juk pastaraisiais metais nebevaikštau į teatrus. Šiuolaikinis teatras, kur daug triukšmo, maivymosi, darkymosi, o tikrų jausmų maža, man neįdomus. Modernusis teatras, kuriame siekiama šaipytis iš visko, kas lietuviška, tradiciška, įprasta, šventa, – atstumiantis.

Būtent dėl įsivyravusių šiuolaikiškumo, modernumo tendencijų beveik išnyko poreikis skubėti į Nacionalinį dramos ar Jaunimo teatrus net tais atvejais, kai, regis, ir režisieriai iškilūs, ir temos – aktualios. Nenoriu dar sykį nusivilti. Kiek jau kartų jaučiausi apgautas: afišos, anotacijos, recenzijos – puikios, o spektaklis – tuštuma ir nusivylimas.   

Bet R.Kazlo kūrinys „Lietuviškomis temomis“, regis, nepanašus į tuos, kuriuose lietuvybė – tarsi keiksmažodis. Intrigą sukėlė „Lietuvos ryte“ paskelbtas interviu su R.Kazlu. Dėmesį patraukė retorinis klausimas:  „ar mes išliksime“. Lietuvoje ne tiek daug garsių, žymių meno, kultūros žmonių, kuriems viešai rūpi, ar išbandymas laisve, demokratija, respublika ir atviromis sienomis bus paskutinis lietuvių tautai? Lietuvoje jau ne visi intelektualai drįsta viešai ginčytis su tais, kurie mūsų istoriją tik menkina, žemina, nes, esą, lietuviai negali turėti nieko didingo bei įspūdingo.

Sprendžiant iš lrytas.lt publikacijos, aktoriui R.Kazlui – skauda dėl tokios perspektyvos. Ir jis nevengia apie tai prabilti. Jis mato, kad lietuviai nūnai – „išblaškyti, pasimetę dabartyje, neramiai žvelgia į ateitį“, kad „išgyvena dramatišką laikotarpį“, kad „turi daug galimybių, bet tuo pačiu metu vyksta tylus pasitraukimas to, kas gyvybiškai svarbu ir sava“.

Štai vaidinimą, kur nesityčiojama iš lietuviškumo, norėčiau pamatyti. Tokie spektakliai, knygos, filmai, straipsniai – jau retenybė. Vis dažniau vyrauja anie, kitokie.

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Net Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos proga „Lietuvos žinios“ paskelbė interviu su istoriku Dariumi Baronu, tuo liūdnai pagarsėjusiu istoriku, kuris tyčiojosi iš Pilėnų gynėjų aukos, esą Margirio kariai, pasirinkdami ne vergiją, bet mirtį, pademonstravo ne tiek drąsą, kiek bailumą.

Tad ar verta stebėtis, kad ir visi kiti teiginiai, Liepos 6-osios proga užrašyti pokalbyje „Baltų Atlantidos paieškos: kodėl klesti pasakos“, – panašūs į samprotavimus apie Pilėnų tragediją.

Pavyzdžiui, kritikuojama Jūratė Statkutė Rosales, parašiusi knygą „Europos šaknys“. Tame veikale – nieko tikro, vien pasakos?

Abejojama ir tvirtinimais, kad Lietuva galinti didžiuotis karalystės statusu. Istorikas D.Baronas nekreipia dėmesio, kad rimtų istorinių romanų autorius rašytojas Petras Dirgėla, be kita ko, ne mažiau už istoriką gilinęsis į Lietuvos praeitį, tvirtino: „Lietuvos valstybingumo pamatas – karalystė“. Taip, karalius nėra amžinas, jis mirė, bet juk karalystės statusas – neatšaukiamas. Sykį sukurta valstybė išliko ta pati, net ir svetimųjų užimta („Apie Karalystę“; „Naujasis židinys – Aidai“, 2016 metai).

Tad kas galėtų man paaiškinti, iš kur atsiranda begalinis noras menkinti viską, kas sava, artima, suprantama? Galėtume per amžių amžius didžiuotis Pilėnų žygdarbiu, bet štai atsiranda istorikų, kurie mano, jog pasirinkę vergiją lietuviai būtų buvę narsesni.

Laimė, literatūrologas Algimantas Bučys straipsnyje „Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje, arba kaip mokslininkas virsta pamokslininku“, vaizdžiai ir įtikinamai papasakojo, ko verti D.Barono priekaištai viduramžiais gyvenusiems lietuvių kariams.

Kur kas skaitlingesnės už mus tautos Pilėnus būtų išaukštinusios ir filmuose, ir romanuose, ir dramose, ir paminkluose. Mes – tarsi bijome didžiuotis dalykais, kurie neabejotinai verti pagarbos. Kur kas gausesnės už mus tautos dantimis ir nagais būtų įsikibusios į Karalystės statusą. Mes gi savanoriškai save menkiname, tuo pačiu padėdami žeminti mus ir mūsų išnykimu suinteresuotoms skaitlingesnėms tautoms.

Nejaugi nematome, neaugi nesuprantame, kad mums neleidžiama, mums trukdoma atkurti tai, ką praradome ilgais rusifikacijos, polonizacijos ir germanizacijos šimtmečiais? Mus tarsi specialiai įvelia į gynybinius karus, kad negalėtume eiti į priekį.

Štai „Lietuvos ryte“ skaitau Kotrynos Šimaitienės tekstus ir netikiu savo akimis. Ji ragina Lietuvos lenkus į mus, lietuvius, žvelgti „kaip į savo jaunesniuosius, mažuosius brolius, kurie dažnai prikrečia eibių“, nes mes, lietuviai, tik pamanyk, niekaip nenorime į savo abėcėlę įsileisti svetimų raidžių.

Į tuos, kurie mano, jog lietuviškosios abėcėlės nedera taikyti prie lenkiškų užgaidų, K.Šimaitienė svaido įžeidžius epitetus: „kalbos talibanas terorizuoja“, „nukriošęs sovietikas sunkiai gali adaptuotis demokratinėje visuomenėje“, „girdžiu mekenimus“, „perkaitę superpatriotai“…

Šią dažnai lrytas.lt portale kategoriškas pastabas skelbiančią autorę pavadinčiau komentatore, kuri menkina, niekina viską, kas lietuviška. Jai atrodo bloga ne tik lietuviškoji abėcėlė, jai jau užkliuvo ir Lietuvos himas – Tautiška giesmė. Ji entuziastingai sveikina sukūrusius naująją lietuviškojo himno versiją.

Kiek anksčiau muzikologas Viktoras Gerulaitis tvirtino, kad mūsų himnas yra niekam tikęs, nes primityvus ir per daug ilgas. Dar anksčiau kelios feministės bjaurojo mūsų himną, esą jame diskriminuojamos moterys, mat kalbama tik apie sūnūs, o dukros pamirštos… Akivaizdi, kryptinga, bjaurių tikslų turinti politika: kad lietuviams būtų gėda giedoti puikią, melodingą, prasmingą, gražią, didžiausios pagarbos vertą Vinco Kudirkos Tautišką giesmę.

Prie šios kompanijos, mano manymu, galima priskirti ir K.Šimaitienę. K.Šimaitienė mano, kad Lietuvai būtina „atsikratyti senų baimių“. Esą Erikos ir Jurgio Didžiulių sukurta naujoji himno versija – neabejotinas gėris, grožis, meniškumas, modernumas, kūrybiškumas. Ukraina ir Amerika turi roko versijas saviesiems himnams, tad ir mes neišsiversime be naujovių? O visi tie, kurie bandys abejoti naujosios versijos prasmingumu, bus išvadinti paskendę „stagnacijos gniaužtuose“, „neleidžiantys skleistis nei menui, nei grožiui, nei muzikai, nei kūrybai“?

Kokius pakeitimus turėsime padaryti dar, kad K.Šimaitienė mūsų nebevadintų „pasilikusiais mažame kambarėlyje tarp keturių sienų, kuriame iki pat gyvenimo pabaigos niūniuosime tik vieną melodiją, tik vienu ritmu ir su rūsčiu kartėliu lūpose“?

Gal netrukus pasipils raginimų keisti ir patį Lietuvos vardą, nes jam gi trūksa modernumo, trūksta lenkiškos „W“, be to, tautinių mažumų atstovams jį sunku ištarti. Tikriausiai neteks ilgai laukti dienos, kai bus kalbama, jog Lietuva – puiki šalis, tik blogai, kad joje gyvena per daug lietuvių.

Vienintelė paguoda:  Varšuvos viršūnių susitikime nebūta atsižegnojimų nuo prisiimtų įsipareigojimų bei duotų pažadų. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje netrukus turėsime po tūkstantį NATO karių. Žinoma, omenyje turint Kremliaus agresyvumą, jų divizijas mūsų pasienyje, – nedaug. Bet tas rusiškas divizijas sustabdys ne tiek tas tūkstantis karių, kiek NATO ryžtas mus ginti.

2016.07.17; 16:41

Valstybės diena arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena švenčiama liepos 6 dieną. 1253 m. liepos 6-ąją dieną buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas.

1990-ųjų spalio 25-ąją liepos 6-oji paskelbta Valstybės švente.

« 1 2 »

 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.07.06; 15:21

Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) vyko minėjimas, skirtas Valstybės – Mindaugo karūnavimo dienai pažymėti. Į renginį susirinkusius VRM ir kitų vidaus reikalų sistemos įstaigų darbuotojus bei vadovus pasveikino vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas. 

Karalius Mindaugas. Skulptorius - Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo karūnavimo dieną kaip valstybinę šventę minime jau 25-erius metus. Ši data svarbi mums visiems. Karaliaus Mindaugo dėka Lietuvos vardas tapo garsus visoje Europoje. Linkiu semtis stiprybės iš mūsų valstybės praeities, kurti Lietuvos ir jos žmonių gerovę, kasdien sau keliant ambicingus ir prasmingus tikslus“, – sakė ministras T. Žilinskas.

Už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą Valstybės dienos proga vidaus reikalų ministras įteikė padėkas ir apdovanojimus VRM ir įstaigų prie VRM – policijos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir Vadovybės apsaugos departamento darbuotojams. 

Susirinkusiems į iškilmingą minėjimą koncertavo VRM Reprezentacinis pučiamųjų orkestras, vadovaujamas meno vadovo Egidijaus Mikniaus.

Orkestrui dirigavo Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas”  vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis.

2016.07.06; 05:49

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Jūra“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų kovo 18 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų portalas slaptai.lt yra numatęs paskelbti.

Continue reading „Suvokimai. Jūra”

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų akademijos narys emeritas, šalyje gerai žinomas sociologas, vadybos žinovas, filosofas ir tautotyrininkas. Parašė apie tūkstantį mokslinių ir beveik tiek pat publicistikos straipsnių, taip pat išleido keliolika monografijų bei esė knygų.

Už keturių monografijų ciklą, skirtą lietuvių tautos socialinei organizacijai ir jos pokyčiams atskleisti, 2002 m. profesoriui suteikta Lietuvos mokslo premija. Jis – daugelio kolektyvinių monografijų ir rinkinių sudarytojas bei redaktorius.

„Lietuvių tautos išlikimo drama“– naujausias Romualdo Grigo darbas. Įgudusia mokslininko ir rašytojo ranka parašytoje knygoje gausu ne tik skaitytojo smalsumą žadinančios informacijos. Dėmesį patraukia puikiai valdoma gilios, plačios ir emocionalios minties intriga. Dramatiškos lietuvių tautos istorijos „aštrių kampų“ ir nutylėjimų atskleidimas, pati žinių perteikimo stilistika negali nejaudinti net ir to skaitytojo, kurio širdį jau graužia abejingumo Tėvynės likimui ėduonis.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“”