karantinas
Per stačiatikių Velykas šiemet Vladimiras Putinas nėjo į cerkvę
Gėlos gyvenvietę maisto produktais aprūpins mobili parduotuvė
Vilniaus rajono savivaldybės merė Marija Rekst sako, kad dėl koronaviruso infekcijos protrūkio įvesti apribojimai Nemenčinėje įgyvendinami sklandžiai, o į susidariusias problemas reaguojama operatyviai ir jos sprendžiamos.
M. Hancockas: karantiną atšaukti dar anksti
Česlovas Iškauskas. Kodėl atleidžiami karantino varžtai?
Pradedu tikėti, kad šią viruso „koronę“ mums atsiuntė Aukščiausiasis. Taip mes mokame už savo per didelį atsipalaidavimą, paklydimus, išlepimą ir politikų klaidas. Kaina kol kas ne itin didelė: būsiu ciniškas – tik keliasdešimt mirčių, vienam iš šimto pasitvirtina infekcija, o valdžia nesiliauja triūbyti, kad ta užkrato kreivė „plokštėja“, mes brendame iš krizės, pasiektas lūžio taškas ir pan. Specialistai gi teigia, kad piko sulauksime po savaitės ar daugiau, ir dabar atlaisvinti karantino varžtus dar ne metas…
Kur tau!
Premjeras su savo gvardija tiesiog trepsi, kaip jam norisi atidaryti mažas kavines, kioskus, atverti nedideles prekybos įmones, kirpyklas ir t.t… Tiesa, norisi ne jam, o stambiojo verslo rykliams, kurie karantine regi kilpą Lietuvos ekonomikai. Vyriausybė su savo patarėjais pasitelkė ir mokslininkų būrį, kuris šaukte šaukia, jog neabejotinai „situacija gerėja“. Antai, VU Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininkų komanda, balandžio 3 d. pristatę ilgalaikę prognozę dėl viruso plitimo, dabar tikina, jog jie pranašavę blogesnius rezultatus, o dabar štai jie gerėja… Ir visi lengviau atsikvepia.
Į šį chorą įsijungė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklas, kurios vadovė bėdoja, kad Lietuvos „po didelių socialinių sukrėtimų lauks skurdo ir emocinės būsenos problemos“. TV ekranuose ypač dažnas finansų ekspertas N. Mačiulis, tapęs kone psichoanalitiku, virkauja, kad, nesušvelninus karantino reikalavimų, šalyje padaugės savižudybių ir kitų problemų…
Dažnai klausiame: kas už viso to stovi? Akivaizdu, kad stambusis verslas daro neregėtą spaudimą valdžios institucijoms, kad šios, dar nepasiekus pandemijos piko, imtų vilioti į kavines potencialius užkrato nešiotojus kavutės išgerti, pabendrauti, leisti į tavo veidą alsuojančiai kirpėjai šukuoti garbanas ar skusti per mėnesį užžėlusią barzdą, plikomis rankomis kiosko pardavėjai vynioti prekes ir skaičiuoti grynuosius…
Gal aš taip sutirštinu spalvas, tačiau įsivaizduoju vėl pilnėjančias gatves, eilutes prie parduotuvių, be kaukių geriantį energetinius gėrimus jaunimą, vieną kitą senolį, linguojantį be kokių nors apsaugos priemonių. Kas kontroliuos mažųjų įmonių savininkus? Kokia jų atsakomybė už galimą viruso platinimą? Kas atsakys, jeigu po kokių dviejų savaičių tas iš namų išviliotas žmogelis atsidurs reanimacijoje su kvėpavimo aparatūra ant veido?
Šie klausimai retoriniai. Vyriausybė, atlaisvindama karantino verslus, užsikrauna sau didelę atsakomybės naštą ir nepaiso rimtų patyrusios epidemiologės D. Razmuvienės perspėjimų, nors ir šie specialistai jau pučia į vieną dūdą su S. Skverneliu ir A. Veryga.
Suprantu, kad verslas visose valstybėse daro didžiulę įtaką politikų sprendimams. Įsivaizduoju tokį scenarijų: įtakingas verslo veikėjas skambina valdančiosios daugumos atstovui ir netiesiogiai reikalauja atšaukti karantiną, atsargiai primindamas, kad spalį numatyti Seimo rinkimai. Nėra tokios rinkiminės jėgos ar partijos, kuri be stambiųjų verslo ryklių dotacijų pasiektų ženklesnių rezultatų kovoje už kuo aukštesnį valdžios postą.
Juk praėjusį ketvirtadienį paskelbta Seimo rinkimų politinės kampanijos pradžia. Beje, balandžio 14-ąją sukako 100 metų, kai Nepriklausomos Lietuvos žmonės rinko Steigiamąjį Seimą…
Tad jeigu sakytume, kad šią infekcinę „koronę“ kažkas mums atsiuntė už mūsų išglebimą ir konformizmą, tai logiška tvirtinti, jog visuomenės amorfiją skatina ir socialinį imunitetą silpnina pati valdžia, stumdama žmones į dar didesnę riziką.
2020.04.15; 14:40
Siūloma stabdyti lėšų skyrimą reprezentacijai ir parlamentinei veiklai
Vyriausybė apribojo judėjimą Nemenčinės miestelyje
Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (XIV)
Jau kelis kartus paskutinių įvykių kontekste akis užkliuvo už mūsų viešojoje erdvėje teikiamos nuorodos į Albero Kamiu (Albert Camus) romaną Maras, nors taip ir nepavyko iki galo perprasti to, kodėl kolegos dabar laikosi beveik šventu tapusio įsipareigojimo, jog esant net mažiausiai progai reikia paminėti šį kūrinį. Ar tokiam sugretinimui pakankamą pagrindą teikia užstojusios užkrečiamos ligos negandos, žmonių gyvybes šienaujanti pandemijos situacija, nežiūrint to, kad COVID-19 protrūkis kol kas negalėtų būti prilygintas marui, galėjusiam sunaikinti net didžiąją dalį populiacijos? O gal autorius naujai įdomus tampa jau vien dėl to, kad savo garsiajame romane taupiai, bet labai reljefiškai sugebėjo perteikti karantino atmosferą?
Žinia, romane Maras piešiamos maro scenos gali būti suprantamos labiau išplėtotame kontekste kaip žmoniją kartas nuo karto ištinkančių negandų parabolė, didelę apibendrinančią galią turintys vaizdiniai. Dar ir šiandien yra sutinkamas fašizmo kaip rudojo maro įvertinimas, o literatūros apžvalgininkai išties yra linkę nurodyti būtent į romano pasirodymo metu dar gyvu įspūdžiu tebesančius prabėgusio pasaulinio karo žiaurumus ir fašizmo užkrato pavojų kaip prasminį šių užrašų foną, tačiau man atrodo, kad tokia sociologinio pobūdžio konkretizacija yra pernelyg tiesmukiškas pritempimas prie iš anksto pasigamintų schemų. Kad ir kaip ten būtų, šis romanas yra sugestyvus ne tik galimais simboliniais užšifravimais, bet ir pagilinto realizmo potėpiais.
Jau pačioje pradžioje pravartu pastebėti, kad A.Kamiu-rašytojas nebuvo tik A.Kamiu-filosofo idėjų iliustratorius, apipavidalintojas meniniais vaizdiniais.
H.G. Gadameris, kitas XXa. filosofas, tvirtina, kad filosofija yra tai, kas atsiranda iš kalbos trūkumo. Manding A.Kamiu tą trūkumą, siekiant aprašyti materijos atsparumą proto žvilgsniui, jos nepersmelkiamumą, nesitenkindamas tik filosofijos naujakalbės ir naujai atrastų metodų teikiamomis priemonėmis, suprato dar radikaliau nei H.G Gadameris, hermeneutinės filosofijos vėliavnešys.
Apie ką šis romanas? Trumpai tariant, apie mylimųjų išsiskyrimus ir pareigos neatstojamumą.
A.Kamiu su savo absurdo teorija ir Sizifo mito interpretacija yra tapęs egzistencijos filosofijos, dažnai vadinamos tiesiog egzistencializmu, emblematikos dalimi. Tačiau romanas Maras, pasirodęs 1947 m., iškrinta iš visų egzistencializmo kontekstų kaip netipiškas šiai mintijimo pakraipai kūrinys. Jeigu iš viso A.Kamiu kūrybinio palikimo žinotume tik jo romaną Maras, prie egzistencializmo (sąlyginai suprantamo vis tik kaip tam tikra doktrina) šio autoriaus nesugebėtume pritemti net su didžiausio traktoriaus pagalba. Jeigu egzistencializmą vis dėlto ryžtamės suprasti išties kaip tam tikrą doktriną, Marą konceptualiu kūriniu darančios, vedančiosios romano idėjos yra griežtai antiegzistencialistinio pobūdžio.
Paminėkime bent dvi tokias idėjas, radikaliai prasilenkiančias su egzistencijos filosofijos kuriamais orientyrais, t. y. 1) A. Kamiu moralę susieja ne su individualiu-situaciniu išgyvenimu, kaip būtų galima laukti iš ištikimo kanonui egzistencialisto, o su protu ir pažinimu, 2) moralės pagrindu čia yra nurodoma pareiga arba net pareigos abstrakcija, tam tikras pareigos automatizmas, nors, nesunku įsivaizduoti, kad pareigos metafizika egzistencijos filosofijai tūrėtų sukelti ne kažką mažiau, o tikro šoko alergiją. Maras apskritai yra moralistinio pobūdžio kūrinys, taigi esmiškai svetimos egzistencializmui mintijimo stichijos pavyzdys.
Štai čia yra gera proga pastebėti, kad didžiausi prasiveržimai moralės teorijoje moralės fenomeno specifikos atpažinimo linkme yra sietini su labiausiai tampriu moralės ir proto suglaudinimu arba net persidengimu, kai moralinė refleksija didesniu ar mažesniu laipsniu yra nusakoma kaip proto funkcija. Sekant šia linija, moralė yra ne širdies dosnumo, o proto reikalas. Kas be ko, tokio prasiveržimo moralės specifikos atpažinimo linkme paradigminės figūros yra Sokratas ir Immanuelis Kantas. Sunku tuo patikėti, bet Maro autorius neabejotinai yra šios Sokrato-Kanto linijos pasekėjas.
Kaip ir Sokratas, tapatinęs dorovę su pažinimu, A.Kamiu tvirtina, kad blogis atsiranda iš nežinojimo, o pažįstantis žmogus jau neva automatiškai yra pastūmėjamas į gėrio pusę.
Dėl pažinimo ir dorovės tapatinimo Sokratui priekaištavo dar Antikos filosofas Aristotelis, pastebėdamas, kad Sokrato etika neva yra pernelyg intelektinė, o štai garsusis moderniųjų laikų filosofas Georgas Hegelis sako, kad Sokrato etikai trūksta širdies momento (galima mirti iš juoko, kad taip tvirtina būtent garsiausias visų laikų panlogistas, kurio loginių staklių dundėjime išaustame pasaulio aiškinime iš žmogaus konstitucijos nelieka jokio gyvo organo, tik – loginės kategorijos). Žinia, Sokrato pasvarstymai išveda į bendražmogiškos moralės plotmę, paneigdami anksčiau gyvavusį dorybės supratimą, kad skirtingoms žmonių grupėms turėtų būti keliami skirtingi reikalavimai. Sokratas skelbia, kad dorovė yra nedali. Kita vertus, kaip suprasti du, vienas kitam tarsi ir prieštaraujančius Sokrato filosofijos teiginius, 1) dorovės ir žinojimas yra tas pat, 2) dorumo išmokyti neįmanomą, žr. mano pastabas čia https://kaunozinios.lt/lietuva/apie-sazininguma_98091.html/
I. Kantas pirmasis išryškino moralinės elgesio reglamentacijos savitumą tarp kitų žmogaus elgesį reglamentuojančių normų, apibrėždamas moralę per laisvės galimybės idėją („moralė yra valios autonomija, kai savo ruožtu valios heteronomija yra visų netikrų moralės principų šaltinis“). Moralė čia yra atpažįstama kaip giliausias laisvės vykdymas, nors, kita vertus, I. Kanto etika nė iš tolo neprisileidžia savivalės principo užkrato.
Pagal I. Kantą moralė nėra išvedama nei iš mokslinio tyrimo rezultatų, nei iš Dievo valios, tačiau, anot I.Kanto, pagrindinis moralės dėsnis, apibrėžiantis kiekvieno poelgio moralinį vertingumą, yra randamas, kyla iš proto ir pats yra svarbiausias proto praktinio turiningumo liudijimas. I.Kantas tvirtina, kad nėra jokio reikalo filosofams išrasti pagrindinį moralės dėsnį, esą pagrindinis moralės dėsnis, čia vadinamas kategoriniu imperatyvu, kaip toks yra įaugęs į žmogaus proto prigimtį, dar daugiau, – yra toks beprielaidinis proto faktas, kuris savo turiningumą parodo tuo, jog pats yra bet kokio moralinio pasirinkimo prielaida. Apie tai plačiau mano pastabos nurodomo straipsnelio antroje dalyje https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/235081/dialogo-ribos-ir-uzribis.
Pagal I. Kantą, pagrindinis moralės dėsnis galioja ne tik žmogui kaip protingai būtybei, bet protingai būtybei apskritai (jeigu be žmogaus būtų dar ir kitos rūšies protingos būtybės), taip pat ir Dievui kaip begalinei inteligencijai.
Kartais I. Kanto etinė doktrina yra pavadinama pareigos etika, savo ruožtu A. Kamiu vykusiai pagauna, kad pareigos meniniam įvaizdinimui labiausiai parankus yra gydytojo profesijos tipažas. Kaip nesunku įsivaizduoti, gydytojo veiklos sėkmingumo sąlygą greičiau yra pareigos naštos prisiėmimas nei sentimentalumas, perteklinis jautrumas ar širdies lobiai.
Kažkada Levas Tolstojus yra bandęs įpiršti nuomonę, kad mediko profesija yra priešiškumo žmogaus dvasingumo raiškai forpostas, savo ruožtu A. Kamiu romane Maras tvirtina, kad žmogui, netikinčiam Dievu, bet norinčiam padėti kitiems žmonėms, geriausia būtų rinktis gydytojo profesiją.
Taigi jau čia būtų pats laikas prisipažinti, kad iš A.Kamiu pasiskolinęs maro metaforą, Lietuvą ištikusios pandemijos savitumo nusakymui būčiau linkęs vartoti maras mare įvardijimą. Mūsų situacija yra neįtikėtinai paradoksali ta prasme, kad kovoje su koronavirusu stoja lietuviškojo tipo medicina, apkrėsta sukčiavimų ir baisaus kyšininkavimo maru. Kas išdrįs pasakyti, kad dabar čia visai be pagrindo, išsigalvodamas nebūtus dalykus, dergiu Lietuvos gydytojus, galbūt tokiu būdu net pasitarnaudamas putininei propagandai? Kitas klausimas – ar laikas dabar atsainiai moralizuoti, kai troba liepsnoja iki stogo ir reikėtų visų pirma galvoti apie tai, kaip išnešti sveiką kailį? Kaip atrodo bent man, būtent dabar, kai pamatėme didelio būrio gydytojų sugebėjimą prisiimti visą pareigos naštą, pats laikas būtų pakalbėti apie medikų gretose išplitusio moralinio maro užkratą, pabandant nunulinti situaciją ir ieškant naujo atsparos taško, nes vaizduotė purtosi nuo vaizdinio, kad tie dori žmonės anksčiau ar vėliau privalės sugrįžti į aplinką, kur papročius diktuoja padugnės.
Kažkada juoką keldavo sovietinių propagandistų užkeikimai, kad alkoholizmas yra buržuazinės santvarkos liekana, tačiau dabar ne juokais galime tvirtinti, kad masinis kyšininkavimas medicinos sferoje išties yra anų laikų palikimas su naujais laisvosios rinkos visuomenėje pacientų žiauraus finansinio prievartavimo ir įpainiojimo į finansinę baudžiavą, privačių kabinetų piktnaudžiavimo, išnaudojant valstybinių medicinos įstaigų infrastruktūrą, ir didelių ligoninių vadovų patronažo elementais. Kartais atrodo, kad čia sukasi kontingentas savo cinizmu pranokstantis net Pravieniškių pataisos namų klientūrą.
Net jeigu ir pavyktų kažkam užčiaupti koserę šių eilučių autoriui, vis tiek išliktų tas pat, o būtent tai, kad Lietuva iš savo medicinos sistemos pusės jau senokai atsiduoda įtrešusiu puvėsiu.
(Bus daugiau)
2020.04.13; 14:26
Dėl per didelio žmonių srauto Vilniuje uždaromas sakurų parkas
Nuo šeštadienio Vilniuje uždaromas sakurų parkas. Tai feisbuke pranešė sostinės savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Adomas Bužinskas.
Šeštadienį užsikrėtė dar 27 žmonės
Karantinas vis dar neįvestas Baltarusijoje
Šventinį savaitgalį keičiasi parduotuvių darbo laikas
Renatas Požėla – apie situaciją prie miestų
Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla sako, kad naktį į šeštadienį konfliktinių situacijų nepasitaikė, tačiau keli šimtai vairuotojų į miestus nepateko.
„Buvo tokių, kurie sakė „važiuoju aplankyti mamos“, buvo „važiuojame pas drauges“. Jaunimas, ypač mėgstantis leisti savaitgalius ir vakarus sostinėje, galvojo, kad taip ir bus šį savaitgalį, bet buvo pasakyta grįžti ten, iš kur atvažiavo“, – pridūrė jis.
Tris šventines dienas kasdien budės 30 karo policijos ekipažų
Penktadienio vakarą Lietuvos kariuomenės Karo policija pradeda papildomais pajėgumais remti šalies policiją ir šventinio periodo metu budėjimams įvairiuose šalies miestuose kasdien skirs 30 ekipažų, sakoma pranešime.
Maskvos artimiausiomis savaitėmis laukia sunkūs išmėginimai
Rusijos sostinės meras Sergejus Sobianinas penktadienį paragino maskviečius apsišarvuoti kantrybe, kadangi jų laukia sunkūs išmėginimai, praneša „Interfax“.
Bulgarijos premjeras per Velykas prašo pasilikti namuose
Izoliacijoje esančių asmenų – beveik 10 tūkstančių
Jūratė Laučiūtė. Saugodama(s) save, saugau tave!
Karantinas, būtinybė saviizoliuotis labai susiaurino akimis, ausimis ir šypsenomis aprėpiamą pasaulį. Bet tai tik – pirmas įspūdis. Atsiverčiame laikraštį, įsijungiame radiją, televiziją, paspaudžiam išmanios ar nelabai išmanios plokščios dėžutės mygtuką – ir pasaulis veržte įsiveržia į mūsų namus. O kadangi iš kažkur atsirado daugiau laiko, tą pasaulį galima apžiūrėti atidžiau, neskubant, įsigilinant į tokius niuansus, kurių anksčiau lyg ir nepastebėjome.
Pavyzdžiui, pastebėjome, jog karantinas atskleidė dvi pagrindines išgyvenimo strategijos linijas, kurių laikosi dauguma virusu apsikrėtusių šalių.
Vienos šalys vėliau ar anksčiau įsipareigoja laikytis griežto karantino politikos, nevengdamos, žmogaus teisių fanų nuomone, ir kai kurių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų.
Kitos šalys vadovaujasi filosofija, kurią pirmas aiškiai suformulavo (bet dabar jau jos išsižadėjo) JAV prezidentas D. Trumpas: „Vaistai nuo ligos neturi būti pražūtingesni už pačią ligą“ – tuo siekiant išsaugoti nuo kolapso ekonomiką. Sulig šita filosofija, pernelyg ilgai užsitęsęs ekonomikos stabdymas, atvedantis į pirmo būtinumo prekių stygių, visuomenei gali atnešti dar neigiamesnių pasekmių, nei toji priežastis, dėl kurios ekonomika buvo sustabdyta. Beje, taip manančių šalių – mažuma, o laikui bėgant, jų dar labiau mažėja. Europoje kol kas spyriojasi Švedija, Nyderlandai, iš dalies Islandija. O Anglijos premjeras, epidemijai prasidėjus aršiai neigęs karantino reikalavimus, dabar kovoja už savo gyvybę…
Lietuva, kaip visi jau supratome, pasirinko pirmąjį kovos su epidemija būdą, ir iškart į griežčiausio karantino narvelį patupdė “rizikos grupę“, kurios pagrindą sudaro senoliai arba kaip juos mandagiau vadina, senjorai. Mat, virusas su ypatinga aistra šienauja būtent juos, vyresnius nei 60 metų žmones. Todėl jau ir reklaminiai klipukai, ir žvaigždžių pasistaipymai ekrane prasideda ir baigiasi užkeikimu, skirtu vyresnio amžiaus žmonėms: saugokitės, saugokitės, nekiškite nei nosies, nei kitų kūno dalių iš namų. Maža to, tai grupei skirtą specialų kreipimąsi paskelbė ir premjeras S. Skvernelis.
Bet vietoj džiaugsmo, kažko neramu: sunku patikėti tokia staiga įsiliepsnojusia nuoširdžia ir nesavanaudiška meile senoliams šalyje, kurioje iki šiol visos vyriausybės, ir kairiosios, ir dešiniosios, ir kombinuotosios, senolius prisimindavo tik rinkimų išvakarėse, kai kovodamos už senolių balsus, susimylėdavo ir dribtelėdavo didesnį nei 10 litų ar 4 eurų priedą prie pensijos… Vienas kitas egoistiškesnis senolis net nugailėdavo, kad Seimo rinkimai nevyksta kasmet…na, gal bent kas antrus metus.
Sakote – perdedu? Bet pasižvalgykite po mūsų aukščiausios valdžios kabinetus: ar daug ten rasite vadinamojo „rizikos amžiaus“ atstovų? Ką ten – po kabinetus… ir koridoriais pavaikščioję, tarp pulko padėjėjų ir patarėjų vargu ar sutiksite tokių, kurie savo amžiumi būtų tolygūs ar vyresni už tuos, kuriems patarinėja. O ką gali patarti trisdešimtmetis patarėjas keturiasdešimtmečiui „bosui‘?
Specialių profesinių žinių jis gal turi ir daugiau už viršininką, bet kaip suderinti žinias su visuomenės psichologija, kad valdžios idėja, potvarkis rastų ir supratimą, ir pritarimą, jaunimas nelabai išmano. Tam reikia gyvenimiškos išminties, kurią gludina ir tobulina tik pats gyvenimas metų girnose.
Bet yra kaip yra. Ir kiekvienoje padėtyje galima rausti tuneliuką į šviesą…
Įdomu, kas gi tokio yra „mūsyse“, tuose senoliuose, dėl ko taip atkakliai (gal net iki įkyrumo) visi puolė raginti mus sėdėti namuose?
Na, negalime nematyti, jog per eilę metų mumyse išvešėjo marga puokštė įvairių įpročių, kurie mums psichologiškai padėdavo pakelti amžiaus naštą, bet gali atrodyti nenaudingi ar net žalingi šiandien, kai epidemijos akivaizdoje būtent mes, vyresnieji, atsidūrėme pirmose eilės į amžinybę gretose.
Toje puokštėje ryškiausiai šviečia įprotis reguliariai susitikti su vaikais, ypač – vaikaičiais, noras juos ne tik girdėti, bet ir matyti, glostyti ir būti paglostytiems.
Kiti senoliai, atsiprašau, senjorai, susikūrė gražią tradiciją reguliariai susitikinėti ir kuo glaudžiau bendrauti su būrelių bendraklasių, bendrakursių, bendradarbių.
Kažką ištiko laimė, gimus naujai šeimos atžalai, ar nelaimė, mirus artimam žmogui. Ir kaip čia nenuėjus, nepasidalinus džiaugsmu ar užuojauta!
Dar kiti išsiugdė įprotį kiekvieną dieną išeiti pasivaikščioti parke, apžiūrėti miesto gėlynus. O neretas, gyvenantis prie vandens telkinio, įprato pamaitinti vandens paukštelius, jau nebekalbant apie įprotį (beje, nesvetimą ir man) užbėgti į biblioteką, apsilankyti muziejuje, kultūros renginyje.
Tikintieji vėlgi kupini savo problemų. Štai Šv. Velykos atskambina varpais, atidunda būgnais prie Žemaitijos bažnyčių… Rodos, naudodamiesi juos staiga ištikusia galimybe (ar nelaime) pabūti vieniems, be įsipareigojimų vaikams, anūkams, kaimynams, vaikystės draugams ir draugėms, katalikai ir kiti krikščionys gali glėbiais kuopti iš savęs, iš proto ir širdies visus juodulius, sąžinės priekaištus, o tuo pačiu – priekaištus artimesniems ir tolimesniesiems giminaičiams ar draugams… Bet ne. Jų neguodžia galimybė pabūti akistatoje su savo siela. Nerimsta be pamaldų, be išpažinties, be kunigo palaiminimo, be verbų, velykaičių pašventinimo!
Ir kaip nurimsi, jei tenka atsisakyti viso to, kas taip puošė vyresnio amžiaus žmonių gyvenimus!… Todėl ne visi lengvai nurimsta. Ką ten – „lengvai“… Kai kam raginimas susivynioti tuos mielus įpročius ir laikinai padėti į sandėliuką sukelia net pyktį, agresiją. O tai, mieli senjorai, aplinkiniams yra taip pat nemalonu, kaip ir iš užsienio grįžusių budulių įžūlus nesiskaitymas su Lietuvoje priimtais sprendimais ir rekomendacijomis.
Paprastai žmogaus socialinis „bagažas“ susideda iš kelių sluoksnių, tarp kurių reikšmingiausi yra žinios, įgūdžiai ir įpročiai. Jaunystėje, brandos amžiuje žmogus tą bagažą gausina, o gyvenimo saulėlydyje sankaupos ima trauktis, mažėti, netgi nykti, ir tada paaiškėja, jog daugumai – žinoma, ne visiems, – žmonių kibiausias, ilgiausiai išliekantis sluoksnis yra įpročiai. O būtent įpročiams karantinas uždėjo didžiausius apribojimus, ir dėl to vyresnieji žmonės jaučia didelį psichologinį diskomfortą.
Mūsų valstybė pasirinko pragmatinį, emociškai šaltoką kovos su epidemija kelią, karantino būtinybę aiškindama ypatingu vyresniojo amžiaus žmonių „paklausumu“ virusui. Gal todėl iš sveikatos ministro A. Verygos lūpų išsprūdo ir ne itin taktiškas pasvarstymas, kad epidemijai įsisiautėjus ir susidarius tokiai padėčiai, kad, neduok Dieve, gali pristigti būtinų reanimacijos priemonių itin sunkiems ligoniams gelbėti, medikai gali būti priversti rinktis, ką gelbėti, ar senolį, ar jauną šeimos tėvą/motiną.
Prieš tokį paties nelabojo diktuojamą pasirinkimą ne kartą jau buvo atsidūrę Italijos, ypač Bergamo miesto medikai, ir mus jau pasiekė žinios, ką jie pasirenka… Tai, mano nuomone, yra baisiausia, ką per šitą epidemiją tenka patirti medikams, ir būtent įsipareigojimas gelbėti medikus nuo tokio nežmoniško pasirinkimo turėtų stabdyti vyresnio amžiaus žmones nuo neatsakingo, egoistiško savo įpročių puoselėjimo.
Atėjo laikas be jokių išsisukinėjimų pasakyti sau ir kitiems: saugodama(s) save, saugau tave!
Beje, besidomėdama, kaip kitose valstybėse yra grindžiama būtinybė griežtame karantine laikyti vyresniojo amžiaus žmones, aptikau ne tokį pragmatišką, kaip pas mus, bet labai humanišką, dangiškai šviesų argumentą: esą, visuomenei todėl labai svarbu išsaugoti senolius, nes būtent jie saugo ir perduoda ateities kartoms žmonijos kultūrinę atmintį!
Taigi, senoliai, senjorai, pensininkai ar kaip ten dar mus vadina vaikų ir vaikaičių karta, aukštyn galvas: mes – ne tik didžiausią mirtingumo statistiką teikianti karta, bet ir pasaulio dvasinės kultūros lobynas, gyvoji atmintis, gyvoji istorija! Kaip rašė viena garsiausių XX a. mąstytojų, prancūzų filosofė Simone Weil, tautos praeitis, istorija ir ją sauganti atmintis yra tai, kas sudaro tautos sielą. Atimk iš tautos praeitį – išrausi jos šaknis, išplėši sielą.
Todėl – už jūsų ir mūsų sveikatą, kad sveikame kūne jaukiai jaustųsi sveika siela!
2020.04.08; 06:00
Algirdas Paleckis teismo lauks laisvėje
Lietuvos apeliacinis teismas tenkino kaltinamojo Algirdo Paleckio gynėjų skundą, kuriuo buvo prašoma Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartimi pratęstą kardomąją priemonę – suėmimą – pakeisti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis.
Šalyje dėl karantino draudimų nesilaikymo nubausti jau 156 asmenys
Nuo penktadienio, kai policijai buvo suteikta teisė išrašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, dėl karantino draudimų nesilaikymo nubausti jau 156 asmenys. Dėl galimų pažeidimų per savaitgalį policija sulaukė 450 pranešimų: šeštadienį – 183, sekmadienį – 267.