Regime stebuklą. Vakarų civilizacija sulyg kiekviena karo Ukrainoje diena tampa padoresne, sąžiningesne, principingesne. Tampa tokia, kokia turėjo būti visuomet – ir taikos, ir karo dienomis.
Ką turiu galvoje? Tiek JAV, tiek kitos NATO bei Europos Sąjungos šalys vis drąsiau ir gausiau tiekia rimtos ginkluotės nuo agresoriaus narsiai besiginančiai Ukrainai. Net vokiečiai, dar visai neseniai gėdingai tūpčioję vietoj (iš pradžių žadėjo Kijevui atsiųsti tik šalmų ir medicininės įrangos), dabar prabilo net apie sunkiosios ginkluotės siuntas. Ne tik pažadėjo, bet jau siunčia.
Džiugu, kad vis daugiau Vokietijos politikų kritikuoja buvusios kanclerės Angelos Merkel politiką nuolaidžiavus Kremliaus diktatoriui. Juk Vokietija ilgokai iš Rusijos gaudavo dujų ir naftos pigiau, nei Rytų Europa, ir už tai tarsi prostitutė privalėdavo Rusijai atidirbti. Vienas iš paskutiniųjų vokiškos prostitucijos pavyzdžių – Vokietijos prezidentas Frank-Walter Steinmeir, pagarsėjęs tuo, kad Kijevo ir Maskvos derybų metu Ukrainai brukte bruko pražūtingas, tik V. Putinui naudingas formules. Ne veltui oficialusis Kijevas pareiškė, kad ponas Steinmeir nepageidaujamas Ukrainoje.
JAV politika taip pat pasikeitė. Kardinaliai pasikeitė. Vasario 24-ąją oficialusis Vašingtonas pasielgė itin šlykščiai, siūlydamas Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui sprukti iš šalies. JAV prezidentas Joe Bidenas garantavo V. Zelenskiui politinį prieglobstį. Žvelgiant giliau, J. Bidenas kvietė V. Zelenskį išduoti Ukrainą. Kvietė pasielgti taip, kaip elgiasi iš skęstančio laivo sprunkančios žiurkės. J. Bidenas pasižymėjo ir tuo, kad karo išvakarėse nedavė Ukrainai ginklų, skūpiai dalino finansinę paramą, neskubėjo į Ukrainą siųsti JAV ambasadoriaus.
Kaip ten bebūtų, šiandien J. Bideno neįmanoma atpažinti. JAV pagalba Ukrainai – neįkainuojama. Jau ko vertas vien 40-ies valstybių gynybos ministrų pasitarimas JAV karinėje bazėje Ramšteine (Vokietija). Oficialusis Vašingtonas skuba sureguliuoti lendlizo (karinės technikos gamybos ir gabenimo į Ukrainos frontą klausimus). Vis garsiau užsimenama ir apie tai, kad Amerika siųs savo karius į Ukrainą, jei V. Putinas ten panaudos cheminius, baktioroliginius ar branduolinius ginklus.
Žodžiu, Vakarai atsikvošėjo. Dabar jau ne tiek svarbu, kad atsikovošėjo ne patys, o būtent Ukrainos dėka (tikiuosi, Vašingtonas ir Briuselis tai įsidėmėjo). Nūnai svarbiausia, kad NATO ir ES vėl ėmė ginti laisvę ir demokratiją ne vien lozungais.
Ukrainos prezidento tarnybos patarėjas, karinės žvalgybos darbuotojas Aleksejus Arestovičius tvirtina (Marko Feigino internetinė televizija), kad Vakarai dabar jau lenktyniauja, kas Ukrainai greičiau ir daugiau atveš sunkiųjų artilerijos pabūklų, tankų, priešlėktuvinių ginklų. Šis karinės žvalgybos ekspertas mano, kad Vakarų pasikeitimai po Ukrainos sėkmingo pasipriešinimo agresoriui, – ne vienadieniai. Jie – giluminiai.
O tai tekia vilčių, jog Kremliui bus smogta į dantis taip stipriai, kad ten sėdintys išgamos greitai neatsigaus.
XXX
O Lietuvoje, deja, nematau šviesių pragiedrulių. Pirmiausia sukrėtė valdžios sumanymas pakoreguoti rinkimų įstatymą taip, kad į mūsų Parlamentą galėtų veržtis kuo jaunesni žmonės. Esą taip Lietuvos jaunimas skatinamas domėtis politika. Be to, žiūrėta, kaip mūsų įstatymai dera su bendrąja ES politika (kad tik nepasirodytume senamadiški), aiškintasi, kokio amžiaus vyrai ir moterys gali siekti mero, savivaldybės nario kėdės (tarsi savivaldybės nario pareigos būtų tapačios Seimo nario atsakomybei).
O man atrodo, kad labai jauniems žmonėms neleistina tapti Lietuvos parlamento nariais. Parlamento neleistina paversti vaikų darželiu. Labai jaunas žmogus, netarnavęs kariuomenėje, nebaigęs nė vienos aukštosios mokyklos, neturi nei žinių, nei gyvenimiškosios patirties. Ir vis tik šventai įsitikinęs, kad seniai viską išmokęs ir perpratęs. Būtent todėl jam nevalia tapti parlamentaru. Perfrazuojant Vladimirą Leniną, ne kiekviena melžėja galinti valdyti valstybę. Bet mūsų Seimo nariai šio svarbiausio argumento beveik nelukšteno. Jie primityviai pataikauja jaunimui.
Kita liūdnokai nuteikusi žinia – teisme išnagrinėta vadinamoji MG Baltic byla. Taip ir įtariau, jog kaltų nebus. Nes, atvirai sakant, sunku nustatyti prekybą poveikiu remiantis nenuginčijamais, aiškiai apčiuopiamais įkalčiais.
Prekyba poveikiu – keistas terminas. Bet tuomet belieka gūžčioju pečiais: kam reikalingos STT ir FNTT, jei šių institucijų teikiamos bylos subliūkšta lyg pradurtas oro balionas? Dar pridėkime nuolatinius šūkaliojimus, esą teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, todėl Lietuvos Prezidentas neturi teisės komentuoti Temidės sprendimų, – ir turėsime skandalingai keistą situaciją.
Skadalinga vien dėl to, kad Lietuvos teisėjai susigriebę tiek daug įvairiausių saugumo garantijų, jog neturėtų bijoti nei Prezidento, nei kitų politikų komentarų. Bet elgiamasi taip, tarsi bijotų.
Mano supratimu, Lietuvos prezidentas išdėstyti savąją nuomonę apie itin svarbias bylas ne tik turi teisę, bet jam net privalu tarti žodį. Nebent būsiu pražiopsojęs, kada iš demokratijos nusiritome iki diktatūros, kur negalima turėti savo nuomonės.
Trečioji liūdna žinia – pavardžių ir vardų rašymai oficialiuose dokumentuose. Žvelgdamas į šį dirbtinai sukeltą ginčą vadovaujuosi kalbininko, profesoriaus, habilituoto mokslų daktaro Vinco Urbučio moksliniu darbu „Lietuvių kalbos išdavystė“ (išleista dar 2006-aisiais metais). Ten viskas kuo puikiausiai išaiškinta, parodyta.
Ne švarką turime derinti prie sagų, o sagas – prie švarko. Ne lietuvių kalbą privalu derinti prie ne lietuviškas pavardes ir vardus turinčių asmenų, o jų pavardes – prie lietuvių kalbos taisyklių. Kitaip iš lietuvių kalbos netrukus nieko nebeliks – tik skutai.
O jei nebeliks lietuvių kalbos, kas beliks iš Lietuvos valstybės?
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS
2022.05.06; 07:16
