Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ambasadorius ypatingiems pavedimams Linas Linkevičius teigia, kad diskusijos dėl rusų dezertyrų įsileidimo į Europos Sąjungą (ES) turėtų vykti Bendrijos mastu. Reaguodamas į Berlyno pareiškimus, kad Vokietija yra pasirengusi priimti nuo karo tarnybos prievolės bėgančius rusus, diplomatas pabrėžė, kad priimant visus rusus Europos šalyse gali kilti rimtų saugumo problemų.
„Viena vertus, tai nėra paprasta pagalba žmogui. Kita vertus, tai galimai sukūrimas kažkokių saugumo įtampų, kurių visiškai šiuo metu niekam nereikia“, – Eltai sake L. Linkevičius.
„Mobilizacijos atveju kilo grėsmė jiems (rusams – ELTA) patiems ir jie mėgina dėl to išsisukti. Bet žmonės iš esmės nepasikeitė. Mes esame tikrai girdėję ir matę tuos sociologinius tyrimus, kur daugelis kalba, kad 3/4 visuomenės palaiko šitą karą. Vadinasi, tie žmonės vis tiek gali sukelti grėsmę saugumui“, – situaciją vertino ekspertas.
Anksčiau šią savaitę Užsienio reikalų ministerija pranešė, kad visų Rusijos piliečių humanitarinių vizų prašymus Lietuva ir toliau vertins individualiai. Tokią šalies poziciją L. Linkevičius vertino kaip „gana lanksčią ir nekategoriška“. Buvęs užsienio reikalų ministras mano, kad ir kitų ES šalių elgesys turi išlikti panašus ir nuoseklus.
„Yra humanitariniai atvejai, kai žmonės yra persekiojami ar dar labiau persekiojami po kilusių viešų demonstracijų. Ką gali žinoti – galbūt jie pakeis savo nuomonę. Čia yra labai individualūs atvejai. Bet mes kalbame, kad neturėtume masiškai uždegti žalios šviesos visiems, kurie dabar čia bėga, nes nežinia, ką jie po to čia veiks“, – kalbėjo jis.
Apie Rusijos visuomenės reakciją: kur jie visi buvo, kai buvo informacija apie Bučą?
Abejoti, ar Europa turėtų priimti visus nuo mobilizacijos bėgančius rusus, verčia ir didžiuosiuose Rusijos miestuose kilę protestai – pasak L. Linkevičiaus, jie yra gerokai pavėluoti.
„Peršasi tokia nuomonė, kad visa visuomenė tylėjo, galbūt dauguma apsimetė, kad išvis nedalyvavo politikoje, žiūrėjo per televiziją į tą karą ir staiga karas atėjo arti prie jų pačių, pradėjo grasinti jiems patiems. Tada išėjo į gatves. Kiek kas turėjo pinigų – pabėgo arba dar mėgina pabėgti iš šalies. Tą rodo ir kamščiai prie sienų, ir (skrydžių – ELTA) bilietų kainos. Tie, kas neturi tam lėšų, išeina į gatves protestuoti“, – teigė diplomatas.
„Tai tikrai, prieštaringi jausmai. Viena vertus, galima suprasti tą jų protestą. Bet kur jie visi buvo, kai buvo informacija apie skerdynes Bučoje?“ – svarstė jis. Linas Linkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visgi, žinios apie mobilizaciją sukėlė didžiulę Rusijos visuomenės įtampą, sako ambasadorius, todėl protestų banga gali būti esminių pokyčių Rusijoje pradžia.
„Paprastai Rusijoje vyksta kažkokie pokyčiai ne tada, kai žmonės bando protestuoti, bet kai vyksta karas, revoliucijos – tada kažkas pasikeičia. Dabar, matyt, irgi toks atvejis, kai karas atėjo į pačią Rusiją. Žmonės pajuto, kad tai susiję su jais pačiais ir jie turi kažkaip reaguoti – arba pasiduoti ir kaip iki šiol toleruoti visa tai, ką su jais daro, arba imtis pokyčių, nes pokyčių Rusijoje gali imtis tik patys rusai“, – pabrėžė L. Linkevičius, akcentuodamas, kad ir prognozuoti, kokios bus šių įvykių pasekmės, yra sunku.
ELTA primena, kad trečiadienį Vladimiras Putinas pasakė kreipimąsi į tautą, kuriame pareiškė, kad šalyje skelbiama dalinė mobilizacija. Žinia apie mobilizaciją sukėlė gyventojų neramumus – protestų metu sulaikyta daugiau kaip 1 tūkst. rusų. Oro linijų ir kelionių agentūrų duomenimis, trečiadienį paaiškėjo, kad šią savaitę beveik visi skrydžiai iš Rusijos jau užsakyti – žmonės, nenorintys dalyvauti kare, bando išvykti iš šalies.
Švedijos karalystė tris savaites plačiais mastais imituoja tikrus mūšius, kartu norėdama patraukti ir civilių švedų dėmesį, rašo Le Figaro žurnalistas Frederikas Fo.
Mūšiai, įsisiautėję Stokholmo centre Herdet parke, apstulbino daug žiūrovų. Švedijos armija parodė publikai tikras kautynes, sakoma straipsnyje. „Pas jus, Prancūzijoje, rengia karinius paradus, kareiviai patruliuoja gatvėse, pas mus to nėra, – primena majoras Andersonas. – Mūsų piliečiai nepratę gyventi šalia kariškių, tuo labiau, kai jie kaunasi. Tai didelė premjera. Manau, kad svarbu pademonstruoti jiems mūsų meistriškumą“.
Oficialiai pratybos „Aurora–17“ turi imituoti, kaip „fiktyvi, iš Rytų atėjusi šalis užpuola Švediją“. Tačiau, Švedijos Gynybinių tyrimo instituto eksperto Nikloso Granholmo nuomone, toks kariuomenės išdėstymas faktiškai reiškia, kad Rusijos grėsmių akivaizdoje karinė strategija visiškai keičiasi. Kas toji „fiktyvi šalis“, kurią diplomatija draudžia įvardyti, niekam nėra paslaptis. „Optimizmas, lydėjęs šaltojo karo pabaigą dešimtajame dešimtmetyje, jau nedera, – aiškina jis. – Atmosfera pradėjo keistis 2008-aisiais, po Rusijos karo su Gruzija, bet mazgą suraizgė Krymo aneksija 2014-aisias ir Maskvos įsikišimas į Ukrainos konfliktą“.
Švedija įtikinėja, kad jau pajuto Rusijos ekspansinės politikos padarinius. Rusijos karinis suaktyvėjimas Baltijos jūroje ir Švedijos teritoriniuose vandenyse, kaip tai atsitiko 2014 metų rudenį, kai povandeninis laivas, kurio kilmė taip ir nebuvo nustatyta, įplaukė į Stokholmo archipelagą. Vietinė spauda reguliariai spausdina nerimą keliančius straipsnius apie Rusijos branduolinių ginklų arsenalų kaupimą, o tuo tarpu Vladimiras Putinas grasina, kad nepaliks be atsako galimą Švedijos stojimą į NATO, rašo Fo.
Dar vienas tų pratybų tikslas – įtikinti švedus, kad atėjo metas vėl investuoti į savo armiją ir kad šalies gynyba yra visos visuomenės prioritetas.
„Pasibaigus šaltajam karui, Švedijos karalystė visiškai sumenkino bet kokias karines pastangas, – nurodo straipsnio autorius. – 2015 metais buvo priimtas sprendimas padidinti gynybos biudžetą – pirmą kartą per 20 metų, pasibaigus anai epochai. Karinė prievolė, atšaukta 2010 metais, neseniai vėl įvesta. Rugpjūčio 16-ąją ministras pirmininkas Stefanas Liovenas net paskelbė apie papildomus biudžetinius – 8 mlrd. kronų (840 mln. eurų) – asignavimus 2018 – 2020 metais, sakydamas, kad tai „reikšmingas signalas mus supančiam pasauliui“.
