Šiaurės Korėjoje surengtas didžiulis karinis paradas. EPA-ELTA nuotr.

Nepaisydama koronaviruso apribojimų, Šiaurės Korėja, kaip manoma, šeštadienio rytą surengė didžiulį karinį paradą, pranešė Pietų Korėjos kariuomenė.
 
„Anksti šįryt rasta įrodymų, kad Kim Il Sungo aikštėje vyko plataus masto karinis paradas, kuriame būta (karinės) technikos ir daugybės žmonių“, – sakoma Seulo štabų vadovų pranešime.
 
Jie pridūrė, kad „renginį atidžiai stebėjo“ Pietų Korėjos ir JAV žvalgybos agentūros.
 
Šis paradas yra šalies valdančiosios Darbininkų partijos 75-ųjų metinių minėjimo dalis.
 
Tokio pobūdžio renginiuose įprastai žygiuoja tūkstančiai karių, kuriems iš paskos seka virtinė šarvuotų transporto priemonių ir tankų. Kulminacija tampa raketų demonstravimas.
 
Šiuos renginius atidžiai stebi stebėtojai, ieškodami įžvalgų apie šalies ginklų kūrimo procesus.
 
Iki ankstyvos popietės valstybinis transliuotojas KCNA nebuvo paskelbęs nuotraukų iš galimai vykusio parado.
 
Tačiau tarnyba „NK News“ citavo kelis šaltinius, kurie teigė ankstų šeštadienio rytą girdėję skrendančių lėktuvų, bepiločių skraidyklių ir sunkiosios technikos garsų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.11; 06:00

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas antradienį paskelbė, kad dėl koronaviruso pandemijos atidėtas Pergalės dienos karinis paradas bus surengtas šiemet birželį.
 
Karinis paradas, skirtas paminėti 75-ąsias Sovietų Sąjungos pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metines, turėjo vykti dar gegužės 9-ąją. Tačiau, siekiant pažaboti naujojo koronaviruso plitimą, paradą buvo nuspręsta atidėti ir surengti vėliau šiais metais.
 
Prezidentas nurodė gynybos ministrui Sergejui Šoigu pradėti pasiruošimą šiam renginiui, vyksiančiam birželio 24 d.
 
Rusija kasmet gegužės 9-ąją švenčia Pergalės dieną, surengdama didžiulį karinį paradą. Šiųmetis paradas buvo laikomas svarbiausiu metų politiniu įvykiu Rusijoje, į kurį buvo pakviesti pasaulio lyderiai ir veteranai iš visos Rusijos.
 
Rusijoje koronaviruso plitimo situacija pamažu stabilizuojasi. Antradienį šalis pranešė, kad per parą buvo patvirtinta 8 915 naujų infekcijos atvejų. Bendras užsikrėtusiųjų skaičius Rusijoje siekia 362 342.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.27; 00:30

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pergalės Didžiajame tėvynės kare 75-metį mininčioje Rusijoje oficialiai paskelbta, kad karas nusinešė 26,6 milijono žmonių gyvybių, veikiančioji armija neteko 8,6 milijono karių. Kare žuvo 20 milijonų vyrų ir 6,5 milijono moterų.

Chrenas težino, kaip laimėjome

Gegužės 9 d. Rusijos vyriausybės laikraštis „Rosijskaja gazeta“ parašė, kad tiksliam žuvusiųjų skaičiui nustatyti prireikė dešimtmečių. Daugiau kaip du milijonai karių žuvo vaduodami Lenkiją, dar 1 milijonas – Čekoslovakiją ir Vengriją, daugiau kaip 300 tūkstančių – imdami Berlyną. Beveik 14 milijonų piliečių žuvo okupuotose teritorijose… Jeigu nieko daugiau nežinotume, vis viena iš karto kristų į akis, nekalbant apie visa kita: kiek daug vyrų – ne karių… Maskvoje vienas teatrų parodė spektaklio „Linksmasis kareivis“ pagal to paties pavadinimo rašytojo, karo dalyvio Viktoro Astafjevo apysaką vaizdo įrašą. Pastatymo meno vadovas Sergejus Bezrukovas pasakė juos norėjus parodyti, kas iš tikrųjų nugalėjo – „paprasti rusų kareiviai, kurių, deja, neskaičiavo (не считали)“.

1987 metų pabaigoje Viktoras Astafjevas laiške tyrėjų nenustatytam karvedžiui rašė: „O kiek pragaišinote liaudies kare? Žinote juk ir pamenate. Baisu pasakyti tikrą skaičių, tiesa? Jį paskelbus, vietoj paradinės kepurės reikėtų dėtis vienuolio ašutinę, Pergalės dieną klauptis ant kelių vidury Rusijos ir maldauti žmonių atleidimo už nevykusiai laimėtą karą, kuriame priešus užvertė lavonais, paskandino rusų kraujyje.“

Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje pagarsėjęs aktorius Jevgenijus Vestnikas Didžiojo tėvynės karo metais tarnavo artilerijoje (tėvą sušaudė 1937 metais, motiną ištrėmė, pats augo „liaudies priešų“ vaikams skirtame internate). Dvi dešimtys metų po karo jam pasitaikė keliauti vienu traukiniu su Sovietų Sąjungos maršalu Semionu Timošenka (šis karo išvakarėse ir jo pradžioje buvo SSRS liaudies komisaras, dvejus pirmuosius karo metus vadovavo įvairiems frontams – tai buvo Raudonosios armijos triuškinimo laikotarpis). Maršalas pakvietė aktorių į kupė, kur neapsieita be konjako ir karo prisiminimų. Nuo vaišių įdrąsėjęs aktorius paklausė: „Drauge maršale, o juk vokiečiai buvo daug stipresni už mus. Kaip gi išėjo, kad vis dėlto karą laimėjome mes?“ Maršalas, tais metais – Sovietinio karo veteranų komiteto pirmininkas, gurkštelėjo konjako, patylėjo ir atsakė: „O velniai žino“. Taip pasigirdo (А хрен его знает) TV kanalo „Kultura“ laidą žiūrėjusiam rašytojui Vladimirui Čunichinui, parašiusiam ne vieną knygą apie Sovietų Sąjungai katastrofiškai susiklosčiusią karo su vokiečiais pradžią.

(Kai kas aiškina, kad tą kasdien vartojamą ne visiškai delikatų žodį (хрен) reikia rašyti didžiąja raide – esą tai senovės slavų išminties dievo vardas; minėtas posakis vartojamas, kai slapta įvykio prasmė neįkandama paprastam mirtingajam.)

Žinoma, maršalas turėjo galvoje ne Chreną. Timošenka, aiškina Čunichinas, taip atsakė todėl, kad tuometės ideologijos rėmuose nebuvo kito atsakymo – negi nuoširdžiame pokalbyje pliaukšti apie kolektyvinę komunistų partijos išmintį, atvedusią didvyrišką liaudį į pergalę. Pasak šio rašytojo, visaip komentuojant šį maršalo atsakymą (kaip antai: maršalų ir generolų bukumo liudijimas) pamirštamas pats klausėjas. Jaunesnysis leitenantas Vestnikas matė sovietinę kariuomenę iš vidaus, galėjo palyginti su vokiečių, bet ir praėjus dvidešimt metų buvęs frontininkas tebieškojo atsakymo į jį kankinantį klausimą. Nepadėjo ir pokalbis su maršalu…

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Čurichinas 2011 metais išleistoje knygoje („Когда нас в бой пошлёт товарищ Сталин…“) aiškina, kad ir dabar tūlas atsakytų panašiai, kaip senas maršalas, aišku, turėjęs savo nuomonę. Čurichinas irgi turi savo nuomonę: SSRS buvo tada ne šiaip silpnesnė už Vokietiją, ji buvo daug silpnesnė.

Pasak jo, stebėtina ne tai, kad 1941 metais įvyko katastrofa. Stebėtina, kad vis dėlto Raudonoji armija atsilaikė. Teisybę sakant, neturėjo atsilaikyti. Ant plaukelio viskas kabėjo, bet atsilaikė. Tai atsitiko, šio rašytojo galva – ir dar daugelyje galvų tas pats, todėl, kad kaip tik visaip smerkiamas Molotovo ir Ribentropo paktas ir buvo tas plaukelis: suteikė Sovietų Sąjungai 20 mėnesių taikos laikotarpį, per kurį pavyko (ne be to paties Timošenkos pastangų) labiau apsiginkluoti ir bent kiek įgusti pėstininkams šaudyti, o vadams – vadovauti…

2015 metais baigto leisti 12-os tomų enciklopedinio veikalo „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istorija“ autoriai rašo negalėję nutylėti to, kad per visą visą pokario metą pasaulinėje istoriografijoje buvo iškreipiami Didžiojo tėvynės karo įvykiai, jų klastojimas įgavo neregėtą mastą.

Todėl šiame veikale autoriai ėmėsi svarbaus uždavinio: apginti istorinę tiesą apie karą. Ir vis dėlto 1-ajame tome jie pripažįsta: „Kad ir kas būtų sakoma, tiesa yra ta, kad pergalės kaina galėjo būti ir ne tokia aukšta.“

Nespėjo užsėti aerodromų…

Sovietinių laikų istorikai arba nutylėdavo Raudonajai armijai katastrofiškai susiklosčiusią  karo pradžią, arba aiškindavo – kaip tai daro minėtas rašytojas ir kiti – esą daug stipresnis priešininkas klastingai užpuolė taikingą šalį etc. Iš tikrųjų karo išvakarėse iki galo nemobilizuotoje Raudonojoje armijoje buvo 5 774 tūkstančiai karių – daugiau negu Vokietijos su sąjungininkais – 4 307  tūkstančiai.

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

1992 metais pasirodė veikalas „1941 metai – pamokos ir išvados“ (1941 год — уроки и выводы), tiesa, su žyma „Tarnybiniam naudojimui“. Matyti, jį pradėjo rašyti Gorbačiovui valdant („Sovietų Sąjunga, vykdydama savo taikingą politiką…“), o baigė po SSSR žlugimo („kas iš esmės buvo Hitlerio galutinis tikslas jo sukurstytame kare“). Gynybos ministerijos suburta karo istorikų grupė turėjo paneigti neperseniausiai išėjusiose Viktoro Suvorovo knygoje („Ледокол“) paskleistą „kliedesį“, kad SSSR rengėsi užpulti Vokietiją, bet Hitleris aplenkė Staliną; autoriai piktinosi: „išeina SSRS lygiai su Vokietija atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą!“

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

Šios knygos autoriai priėjo prie išvados, kad priešininkas užklupo RKKA nepasirengusią netikėtam puolimui – jo laukta ne anksčiau kaip liepos mėnesio antroje pusėje (iš tikrųjų – Gynybos liaudies komisaro 1941 m. birželio 19 d. įsakymo viename punktų skaitome: iki liepos 1 d. užsėti visus pasienio aerodromus žole). Viena Generalinio štabo planavimo klaidų (pabraukta pačių autorių) yra ta, kad „ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo ir operatyvinių kariuomenės grupuočių išdėstymo Vakarų strategine kryptimi sampratoje vyravo puolamieji tikslai„. Praktiškai neliko ribos tarp kovinių veiksmų pagal sienos priedangos planą ir pirmųjų didelių operacijų (kovinių veiksmų perkėlimo į priešininko teritoriją).

Greičiausiai jau nesužinosime, ar Stalinas ketino kokia nors išprovokuota dingstimi (kaip ją sumanė Suomijai pulti) smogti Vokietijai, bet akivaizdu, kad per dvi savaites nuo karo pradžios turėjo būti mobilizuotas ir visiškai pasirengęs koviniams veiksmams kariuomenės pirmasis strateginis ešelonas, smogtas triuškinamas smūgis ir toliau puolama priešininko teritorijoje – Varšuvos, Liublino, Krokuvos kryptimis. Hitleris užpuolė tuo metu, kai šimtai sąstatų su kariais iš vidaus karinių apygardų (ten nuo gegužės vidurio mokymų priedanga papildomai sutelkė 755 tūkstančius prievolininkų) ir visa kita karui būtina teberiedėjo į vakarus. Birželio 22 d. pasienį buvo pasiekę 83 ešelonai, o 455 sąstatus karas užklupo kelyje.

Viktoro Rezuno – Suvorovo knygos apie Antrąjį pasaulinį karą – jo priežastis, eigą ir pasekmes. Slaptai.lt nuotr.

Kuro, šaudmenų, ginklų atsargos sandėliai, taip pat aerodromai atsidūrė visiškai prie pat valstybinės sienos irgi dėl to paties: „vyravo puolamieji tikslai“. Tai dar 1988 metais pripažino generolas pulkininkas Genadijus Pastuchovskis (po kelerių metų bus pskirtas Užnugario ir transporto karo akademijos viršininku) straipsnyje apie tai, kodėl karo pradžioje Raudonosios armijos užnugario tarnybą ištiko suirutė: operatyvinio užnugario paskleidimas  kariuomenei užėmus strateginę gynybą ar traukiantis nebuvo numatytas; agresijos atveju pasienio frontai turėjo veržtis į priešininko teritorijos gilumą. Vien Pietryčių fronte traukiantis susprogdino 1933 vagonus šaudmenų ir sunaikino daugiau kaip 38 tūkstančius tonų kuro; praėjus dviem karo savaitėms, apie 200 sandėlių atsidūrė vokiečių rankose. Priešininkas bombardavo aerodromus su nepakilusiais lėktuvais.

Maršalas Konstantinas Rokosovskis savo prisiminimuose („Kareivio pareigą“ pirmą kartą išleido 1969 metais smarkiai apkarpytą ir tik po daugelio metų išbraukta buvo grąžinta) rašė, kad tuoj po Vokietijos užpuolimo jis, mechanizuoto korpuso vadas, atplėšęs ypatingo slaptumo operatyvinį paketą, rado visiškai parengtam koviniam junginiui skirtą direktyvą. Tuo tarpu korpusas buvo dar tik formuojamas, be kovinės technikos ir transporto. Ir nieko apie tai, kas darytina, priešininkui užpuolus tokioje padėtyje. „Apie ką galvojo tie, kurie kūrė tokias direktyvas ir dėjo jas į operatyvinius paketus, saugomus po devyniomis spynomis? – klausė autorius 1969 metų leidime išbrauktoje atsiminimų dalyje. – Juk jų nurodymai buvo aiškiai neįvykdomi. Ir jie tai žinojo, bet vis viena rašė nurodymus, esu tikras, tam, kad pasiteisintų ateityje, mes, žiūrėkite, buvome įsakę tokiems ir tokiems junginiams „ryžtingai“ veikti. Jiems buvo nė motais, kad toks įsakymas – tai mechanizuoto korpuso siuntimas sunaikinimui. Nelygiuose mūšiuose krito geriausi tankistai, kautynėse pasiaukojamai vykdydami pėstininkų užduotis.“

Tą pačią birželio 22-ąją RKKA vadovybė pasiuntė keturių frontų karo taryboms direktyvą su įsakymu „smogti galingą atsakomąjį smūgį“ ir baigiantis birželio 24-ajai užimti Suvalkų ir Liublino rajonus. Deja, apgailestauja vienas pradžioje minėtam rašytojui artimas autorius, kontrpuolimas Gardino rajone nieko iš esmės nepakeitė, nors „sovietiniai kareiviai nenumaldomai troško nugalėti priešą“ (vokiečių akimis, šis kontrpuolimas buvo „didelis taktinis pralaimėjimas“, kainavęs RKKA daugiau kaip 100 tankų).

Vokiečių generolo Franco Halderio, sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininko (iki 1942-ųjų rudens, kai Hitleris dėl nesutarimų atstatydino jį iš pareigų) Antrojo pasaulinio karo metais rašytame dienoraštyje apie pirmąją karo su SSRS dieną randame parašyta: vokiečių kariuomenės puolimas užklupo priešininką nepasirengusį. Taktikos požiūriu priešininko kovinė rikiuotė nebuvo pritaikyta gynybai. Priešas traukiasi padrikai, operatyvinio traukimosi požymių nematyti nė ženklo, labai tikėtina, kad tokio atsitraukimo galimybė tiesiog nebuvo svarstoma.

Tankų taranai  ir žmonių lavinos

Kitas Vermachto generolas, Fridrichas fon Melentinas, vadovavęs Rytų fronte tankų korpuso štabui, parašė kelias knygas apie tankų kautynes, jos buvo išleistos ir Rusijoje, viena jų leidyklos sumanytu pavadinimu „Šarvuotas vermachto kumštis“. Vokietijos-SSRS karo pradžioje kaip tik galingi tankų junginių „pleištai“ skrodė Raudonosios gynybines linijas, smelkėsi į gilumą, kol galiausiai viskas baigdavosi ištisų divizijų apsupimu – „katilu“ ir šimtų tūkstančių RKKA karių pasidavimu į nelaisvę. 1941-ųjų liepos viduryje iš 170 Raudonosios armijos divizijų, stojusių prieš Vermachtą, 28 buvo visiškai sutriuškintos (iš jų 24 – Vakarų fronte), 70 divizijų neteko daugiau kaip pusės karių ir technikos. 1941 metų pabaigoje beveik ištirpo visas RKKA pirmasis strateginis ešelonas. Vokiečių nelaisvėje atsidūrė apie 3,9 milijono sovietinių karių. Vermachto nuostoliai: apie 100 tūkstančių nukautų, sužeistų ir dingusių be žinios.

1941-ųjų rugsėjį, 76-tą karo dieną, generolas Halderis rašo, kad viename fronto bare „priešininkas vėl pradėjo įnirtingas atakas praėjusio karo dideliems mūšiams būdingu stiliumi“. Vermachto vadai ryžtingai atsisakė Pirmajame pasauliniame kare, kuriame patys dalyvavo, vokiečių generolų taikytos taktikos, kai puolimo metu veržiamasi iki pat priešininko apkasų ir tada imama darbuotis durtuvais. Pagal naują taktiką puolamas priešininkas turi būti naikinamas iš atstumo – vos atsidūrus pozicijoje, iš kurios galima pataikyti; Vermachto pėstininkas dabar pagrįstai buvo vadinamas šauliu.

Tam pačiam generolui Melentinui anksčiau teko planuoti ir Vermachto pėstininkų veiksmus, tad išnarstė ir „rusų“ pėstininkų taktiką, kurią paskui aprašė daug plačiau nei jo viršininkas. Jis tikino, kad rusai visada niekino mirtį, bet komunistinis režimas dar labiau sustiprino šį bruožą. Rusų koviniams veiksmams būdinga tai, kad vadai siunčia į mūšį, ypač puolime, daug gyvosios jėgos ir technikos, ir nesitraukia: du kartus nepavykus atakai, kuri dažnai būna neapgalvota, puolama ir trečią, ir ketvirtą kartą, nežiūrint patirtų nuostolių, su tuo pačiu užsispyrimu ir šaltakraujiškumu. Iki pat karo pabaigos rusai, nepaisydami didelių nuostuolių, siuntė į puolimą pėstininkus beveik glaustomis eilėmis ir turėdami jėgos persvarą pasiekė didelių pergalių.

Karinis paradas Maskvoje

Labai gausios rusų divizijos paprastai puldavo siauru frontu, kareiviai prieš gynybos barą išdygdavo kaip iš po žemių ir atrodydavo neįmanoma sulaikyti atslenkančią laviną. Gynybos ugnimi padarytos spragos būdavo kaip mat užtaisomos; viena po kitos risdavosi pėstininkų bangos ir tik žmonių ištekliams išsekus galima buvo tikėtis jų atoslūgio. Bet tada rusai dažniausiai nesitraukdavo ir vėl verždavosi į priekį. Jie pakeisdavo savo nukraujavusius dalinius neįtikėtinu greitumu. Tokioms atakoms atremti labiau reikalinga buvo ne ginklo galia, o nervų stiprybė… Tiesa, generolo nuomone, rusai darė vieną taktinę klaidą, kurios taip ir neįstengė atsikratyti net patyrę žiaurias pamokas. Jiems rodėsi labai svarbu užimti aukštumas. Jie mušėsi dėl kiekvienos aukštumos su didžiausiu atkaklumu, nors rodėsi tam nesant nė menkiausios taktinės būtinybės. Bet jie vis viena šturmuodavo ir patirdavo didelius nuostolius.

Savų bijojo labiau nei priešų

Vokiečių generolas tokią nuomonę susidarė žvelgdamas per žiūronus iš savo štabo stebėjimo punkto. Patiems Raudonosios armijos eiliniams ir sežantams atrodė kitaip. Menotyros profesorius iš tuomečio Leningrado Nikolajus Nikulinas atsiminimus apie karą parašė 1975 metų rudenį, atostogaudamas „kurortiniame Baltijos jūros miestelyje“ – per savaitę išklojo ant popieriaus viską, kas buvo pritvinkę širdyje. Rankraštis daugiau kaip 30 metų pragulėjo autoriaus rašomojo stalo stalčiuje, jis neketino jos teikti spaudai nė subyrėjus Sovietų Sąjungai, bet jį skaičiusieji vis dėlto prikalbėjo… 2007 metais leidyklos „Ermitažas“ (profesorius kaip tik šiame pagarsėjusiame meno muziejuje ir darbavosi) Sant Peterburge išleista knyga „Atsiminimai apie karą“ susilaukė dar kelių leidimų. Ermitažo direktorius Michailas Piotrovskis pratarmėje rašė: „Knyga rūsti ir baisi. Skaityti ją skaudu. Skaudu todėl, kad joje labai nemaloni tiesa“.

smersh
Smersh

Nikulinas, žygyje nuo Leningrado iki Berlyno keturis kartus sužeistas ir, jo paties žodžiais, per stebuklą išlikęs gyvas, rašo žvelgiantis ne iš viršaus, generolų varpinės, iš kur viskas matyti, o iš apačios – ką mato kareivis, šliaužiantis ant pilvo fronto purvynu. Kare, rašo, visu akivaizdumu pasimatė bolševikų santvarkos niekšiškumas. Štai pavyzdys. Iš aukštųjų sferų ateina įsakymas: užimti aukštumą. Pulkas šturmuoja ją savaitė po savaitės, kasdien netekdamas daugybės žmonių. Tačiau gretos vis papildomos, žmonių užtenka. O tarp jų ir sutinę distrofikai iš Leningrado, kuriems gydytojai nurodę gulėti lovoje, ir keturiolikamečiai, kuriuos dar anksti šaukti į kariuomenę. „Pirmy-y-yn!!!“, ir viskas. Galiausiai kuris kareivis ar leitenantas, būrio vadas, ar rečiau kapitonas, kuopos vadas, visu tuo pasibaisėjęs, neišlaiko: „Negalima galabyti žmonių! Ten, aukštumoje, betonas, mūsų 76 mm patrankėlė jo nepramuš!“ Tuoj sukrunta politinis vadovas, SMERŠ’as („Mirtis šnipams!“ – 1943 metais įsteigtos trys kontržvalgybinės represinės organizacijos, pavaldžios Gynybos, Karinio jūrų laivyno ir Vidus reikalų komisariatams). Visada atsiranda kurie paliudys: „Taip, kareivių akivaizdoje suabejojo dėl mūsų pergalės.“ Tuoj pat iš anksto atspausdintame lape, kur tereikia įrašyti pavardę, brūkštelėjama: „Sušaudyti rikiuotės akivaizdoje!“ arba „Pasiųsti į bausmės batalioną!“ Ir  vėl: „Pirmy-y-yn!!!“

„Kariuomenė ėjo į ataką, – rašo Nikolajus Nikulinas, – genama siaubo. Siaubą kėlė susitikimas su vokiečiais, su jų kulkosvaidžiais ir tankais, su ugnine bombų ir artilerijos mėsmale. Ne mažesnį siaubą kėlė nenumaldoma grėsmė būti savų sušaudytam.“ Sušaudymus vykdė prieš mūšį – griebdavo kokius suvargėlius arba kas nereikalinga leptelėjo, arba pirmus pasitaikiusius dezertyrus, kurių niekada netrūko, išrikiuodavo diviziją „П“ raide ir be kalbų pribaigdavo nelaimėlius. Todėl kareivis NKVD ir komisarų bijojo labiau negu vokiečių. Puolime, jeigu pasuksi atgal, gausi užtvaros būrio (заградотряд) kulką. Šie būriai, būdavo, iš kulkosvaidžių šienaute šienaudavo be įsakymo atsitraukiančius pulkus. „Baimė vertė kareivius eiti į į mirtį.“

Nikulinas prisimena: 1941-ųjų sausyje atsiuntė papildymą iš Sibiro – penkis šimtus 17-18 metų jaunuolių. Augaloti, stiprūs vyrukai, slidininkai, kraujas su pienu. Visi naujais puskailiniais, veltiniais. Komjaunuoliai. Visi su automatais. Veržiasi į mūšį. O čia kaip tik atsirado puolančiųjų kelyje vokiečių atsparos punktas – kaimelis ant kalvos vidury laukų. Iš namų telikę akmens pamatai – už jų daug kulkosvadžių ir minosvadžių. Įveikti  septynių šimtų metrų užsnigtą plynę niekaip neįmanoma – viskas apšaudoma. Puolimas įstrigo. Ir tada girtas generolas įsako slidininkams: „Pirmyn!! Užimti kaimą!“ Ir batalionas, šaukdamas „Urrrааааа!!!“ pasileido lauku. Apie du šimtus metrų nušliuožė slididininkai, o po dešimt minučių ant sniego gulėjo vieni lavonai. Negrįžo nei vienas…

Nikolajus Nikulinas lankėsi Vokietijoje, Bavarijoje, kur pabuvojo svečiuose pas tuose pačiuose mūšiuose prie Leningrado dalyvavusį Erviną. Šis su feldmaršalo fon Manšteino divizija, užkariavusia Sevastopolį, 1942-ųjų vasarą atvyko prie Leningrado. Buvo įsakyta žūtbūt užimti miestą. Neišdegė. Žiauriuose kautynėse padėjo galvas sovietų 2-oji armija, tačiau ir vokiečių gyvų išliko nedaug. Artilerijos stebėtojas Ervinas tada darė tą patį, ką ir ir artileristas seržantas Nikolajus: šaudė iš patrankų arba gynėsi nuo puolančiųjų kulkosvaidžių ugnimi… Svečiui iš Rusijos susidarė įspūdis, kad šeimininkas širdies gilumoje tebeniekina rusus. „Kas per keista tauta? – kalbėjo vokietis buvusiam priešininkui. – Mes priklojome jų dviejų metrų aukščio rietuves. O jie vis lenda ir lenda po kulkomis, ropščiasi per lavonus, mes mušame, mušame, o jie vis lenda ir lenda…“ Ponas Ervinas prisiminė kautynes Kurše, kur jis su kitais pateko į nelaisvę ir po to trejus metus vertė maumedžius Sibiro taigoje: „Kartą rusai didelėmis pajėgomis pakilo į ataką. Mes juos pasitikome sutartina kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų ugnimi. Likę gyvi ėmė trauktis. O tada iš rusų tranšėjų smogė dešimtys kulkosvaidžių ir prieštankinių pabūklų. Mes matėme, kaip  niekieno juostoje blaškėsi ir žuvo minios jūsų nuo siaubo pamišusių kareivių!“

Profesorius Nikolajus Nikulinas gal vis dėlto tikėjosi, kad kada nors tautiečiai perskaitys jo prisiminimus. „Didžiojo Stalino neslėgė nei sąžinė, nei moralė, nei tikėjimas ir jis sukūrė tokią pačią didžią partiją, kuri ištvirkino visą šalį ir pamynė kitamintystę. Todėl radosi ir toks požiūris į žmones.“ Vieną kartą seržantas netyčia nuklausė kautynėse dalyvaujančio šaulių bataliono vado ir komisaro pokalbį: „Dar dvi dieneles pakariausime, paklosime likusiuosius ir keliausime į užnugarį performavimui. Tada tai pagyvensime!“ O kiek sykių girdėjo pasakant panašiai į vieno generolo žodžius: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės!“

Patys sušaudė 15 divizijų

Rinkinyje „Nuslėptoji karo tiesa“ (1992) nurodoma, kad 1941-ųjų vasarą buvo respresuota 30 aukštų karo vadų (po Stalino mirties juos reabilitavo) ir nežinia kiek vidutinės ir žemesniosios grandies. Teisininko Viačeslavo Zviagincevo knygoje „Karas ant Temidės svarstyklių“ (Война на весах Фемиды) sakoma oficialiai skelbiamą karo metų teismų statistiką visiškai neatitinkant tikrojo to meto vaizdo. Autoriaus skaičiavimu, nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1942 m. liepos 21 d. buvo suimta 107 aukšti vadai: vienas maršalas, 72 generolai, 6 admirolai, likusieji –  ​divizijų ir kiti vadai. Iš jų 45 žmones (34 generolus) nuteisė mirties bausme, 10 žmonių mirė kalėjime. Ir tai dar ne visi – kai kuriuos suėmė prieš karą ir nuteisė karo metu. Dar vieno autoriaus duomenimis, represuota iš viso 54 generolai ir admirolai, 48 sušaudė, 6 mirė kalinami. Tai sudarė apie 12 % sovietinio generaliteto netekčių per visą karą.

Profesorius „Karo prisiminimuose“ anaiptol nesutirštino spalvų. Antai Pietvakarių fronto politinės propagandos valdybos viršininko pranešime sakoma: 1941-ųjų vasarą, nuo birželio 29 d. iki liepos 1 d., sulaikyta ir grąžinta į frontą iki 5 000 kareivių, pabėgusių iš 6-to šaulių korpuso, ypatingasis skyrius sušaudė 100 dezertyrų. Vienoje divizijų mūšio metų 80 prievolininkų iš vakarinių Ukrainos SSR sričių atsisakė šaudyti – visi jie sušaudyti rikiuotės akivaizdoje. Kitas dokumentas. Leningrado fronto ypatingojo skyriaus Vyriausiosios būstinės atstovui Klementijui Vorošilovui rašoma, kad 1942 metų gegužės-gruodžio mėnesiais apkaltinus šnipinėjimu, išdavikiškais ketinimais, kenkimu, dezertyravimu ir luošinimusi suimta beveik 4 tūkstančiai kareivių ir karininkų, iš kurių 1538 žmonės nuteisti aukščiausiąja bausme.

1941-ųjų rugpjūčio pradžioje Vyriausioji būstinė išleido įsaką (vėliau vadintą „Nė žingsnio atgal!“): vadus ir politinių darbuotojus, kurie mūšio metu nusiplėšia skiriamuosius ženklus, pabėga į užnugarį ar pasiduoda į nelaisvę, laikyti piktybiniais dezertyrais, jų šeimos turi būti suimtos kaip sulaužusiųjų priesaiką ir išdavusių savo tėvynę šeimos. Įpareigoti visus aukštesniuosius vadus  ir komisarus šaudyti vietoje tokius dezertyrus… Kiekvienas karo karys, nepriklausomai nuo jo tarnybinės padėties, privalo  pareikalauti iš viršininko, kad apsuptyje būtina muštis ( драться) iki paskutiniųjų, o jeigu toks viršininkas ir dalis raudonarmiečių linksta pasiduoti į nelaisvę – naikinti juos visomis priemonėmis, antžeminėmis ir oro, o iš pasidavusių į nelaisvę raudonarmiečių šeimų atimti valstybines pašalpas ir paramą.   

Pietvakarių fronto vado įsakyme rašoma apie šio fronto karinio prokuroro pateiktus duomenis, liudijančius kai kurių dalinių vadus viršijant valdžią, savavališkai sušaudant, smurtaujant; neretai tai daroma būnant neblaiviems raudonarmiečių ir vietinių gyventojų akivaizdoje (nurodomi konkretūs atsitikimai). Šie ir kiti piktinantys faktai nustatyti jau po to, kai Gynybos komisaras Stalinas 1941-ųjų rudenį išleido įsakymą dėl piknaudžiavimo represijomis.

stalinasPAL
Stalinas

1995 metais justicijos generolas pulkininkas Anatolijus Muranovas (buvęs SSRS teisingumo ministerijos karo tribunolų valdybos viršininkas) paskelbė straipsnį apie karo prokurorų veiklą Didžiojo tėvynės karo metais („Деятельность органов военной юстиции в годы Великой Отечественной войны“) su tokiais duomenimis: karo metais tribunolai nuteisė 2 530 663 žmones už karinius, kriminalinius ir kontrrevoliucinius nusikaltimus; iš jų mirties bausmė skirta 284 344 teisiamiesiems; sušaudė 157 593 žmones… Skaitytojams buvo ko nustebti: sunaikinta vos ne 15 divizijų! Knygos autorius nurodo, kad daugiausia neteisėtų nuosprendžių buvo paskelbta kontrrevoliucinės propagandos ir agitacijos bylose. 1941-ųjų rudenį teisingumo komisariato vyriausiosios karinių tribunolų valdybos viršininkas ir RKKA vyriausiasis prokuroras išleido direktyvą, kurioje perspėjama: nepagrįstai keliamos bylos paėmusiems rastus fašistinius atsišaukimus, jeigu nenustatytas tų asmenų piktvališkumas.

(Antihitlerinės koalicijos statistika: britų karo tribunolas nuteisė myriop 40 karių, prancūzų – 102, amerikiečių – 146; per penkerius karo metus vokiečių karo tribunolu nuosprendžiais mirties bausme nubausta 7810 žmonės.)

„Pergalės maršalą“ vadino „Mėsininku“

Apie maršalą Jurijų Žukovą (Liaudies maršalas, Maršalas kareivis, Pergalės maršalas) jo gerbėjai sako, kad buvo griežtas, bet teisingas. Negailėjo kitų, bet ir savęs negailėjo. Kentėjo nuo Stalino 46-aisiais ir nuo Chruščiovo 57-aisiais, nes šie, girdi, negalėjo pakęsti nepriklausomo ir ryžingo maršalo, ginančio prieš valdovus tikruosius liaudies interesus.

zukov_tikras
Žukovas

Pats Žukovas 1944-ųjų vasaros pabaigoje viename pranešimų į Būstinę svarstė, kaip tvarkyti armiją po karo, rašė, kad vadas turi būti išsilavinęs žmogus (культурным человеком). „Teisybę sakant, dėl mūsų kadrų išsilavinimo ir kultūros stokos mes labai dažnai patirdavome didelių technikos ir gyvosios jėgos nuostolių, nepasiekę galimos sėkmės.“ Gal dabar jis manė kitaip, negu 1941 metų rudenį, kai vadovaudamas Leningrado frontui, šifruotame įsakyme 1941 m. rugsėjo 28 d. grasino griežtesnėmis bausmėmis nei kiek anksčiau Stalinas įsakyme „Nė žingsnio atgal“: išaiškinti visai asmeninei sudėčiai, kad visų pasidavusių į nelaisvę šeimos bus sušaudytos ir sugrįžę iš nelaisvės jie taip pat bus sušaudyti?

1943-ųjų rudenį, Raudonajai armijai ėmus trūkti pajėgų įveikti Dnepro upei, vadai pradėjo telkti vietinius gyventojus. O uniforma, ginklai? Tikinama, maršalas Žukovas supykęs: dar aprengti ir apginkluoti juos (хохлов)? „Visi jie išdavikai! Kuo daugiau Dnepre nuskandinsime, tuo mažiau po karo į Sibirą reikės siųsti.“ Čia ir kitur pasitelktieji buvo vadinami „juodašvarkiais“, nes vilkėjo panešiotais švarkais ar šimtasiūlėmis, ginklą turėjo kas kelintas. Kam jiems uniforma, juk daugelis žus pirmosios atakos metu! Ukrainos tyrėjai teigia, kad vykstant mūšiams Ukrainos teritorijoje į Raudonąją armiją mobilizavo 900 tūkstančių „vienkartinių kareivių“. Vienu jų pabuvusio ukrainiečių rašytojo Anatolijaus Dimarovo atsiminimais, „juodašvarkiams“ prieš puolant įsitvirtinusius vokiečius davė po pusplytę – gal priešininkas pamanys, kad puolančiųjų rankose granatos ir eikvos šovinius; iš 500 nuėjusių į ataką gyvų liko penkiolika… Ukrainoje lankęsi vokiečiai karo veteranai pasakojo gailėjęsi miniomis prieš juos varomų paauglių ir šaudę jiems į kojas…

Tarp karo atsiminimų autorių, be maršalų, generolų ir kitų, randame ir vairuotojo prisiminimus. Tiesa, tai maršalo Žukovo asmeninis vairuotojas Aleksandras Bučičius, kuriam 66 puslapiuose išguldyti ką matė ir patyrė pakeliui į Berlyną padėjo istorijos profesorius („170 000 километров с Г.К.Жуковым“). Vairuotojas pasakoja maršalą  prieš Varšuvos šturmą įsakius vadams ir politiniams darbuotojams: visas užduotis vykdyti su mažiausiais nuostoliais, branginti kiekvieną žmogų. Dar keli puslapiai, ir vairuotojas pasakoja apie patį šturmą.

Keistai prasidėjo puolimas – artilerinis parengimas netruko ir pusės valandos. Tada pakilo „ypatingasis ešelonas“ – daugiausia pėstininkai. Galingi tankai tebestovėjo sutelkimo rajonuose. Viskas klostėsi ne taip kaip įprasta, bet pergalė buvo neįtikėtina. Priežastys išaiškėjo vėliau ir autoriui pasirodė būtina apie jas pasakyti, nes ši operacija patvirtino sovietinius vadus savo gebėjimais pranokstant vokiečių generolus. Kodėl toks trumpas buvo artilerijos parengimas? Maršalas Žukovas sutaupė sviedinių, kurie netrukus labai pravertė. Kodėl pirmoji pakilo „karo lauko karalienė“ – pėstininkija? Maršalas išsaugojo tankus, kurie prasiveržė „nemirtingųjų pėstininkų“ padarytais „koridoriais“…

berlynas_musis_1945
Mūšis dėl Berlyno 1945 metais

Oficialieji istorikai seniai sielojasi, kad vis mėginama (tų mėginimų įtartinai daug ir galima įtarti vykstant suplanuotai kampanijai) „sovietų (rusų) vykdomų kovos veiksmų strategiją ir taktiką susieti su nereikalingomis ir nepateisinamomis aukomis“. Esą rusų generolų buvo viena taktika: pergalė bet kokia kaina. Blogiausia, kaip kartais taip rašoma net mokykliniuose istorijos vadovėliuose, kurių autoriai ištisus mūšius paverčia beprasmio kraujo praliejimo pavyzdžiais ir aiškina, kad to galima buvo išvengti. Vienas iš tokių neteisingai aprašomų mūšių vyko Berlyno prieigose 1945-ųjų balandžio viduryje  – tai tris paras trukęs maršalo Georgijaus Žukovo vadovaujamas Zelevo aukštumų šturmas. Esą tai buvo net ne operacija, o puolimas kaktomuša, „mėsininkui“ Žukovui žengiant per savo kareivių lavonus aplenkti kitus generolus ir pelnyti nugalėtojo laurus. Ir atsiranda, deja, tuo patikinčių. Tuo tarpu, aiškina tie istorikai, tai buvo nestandartinis maršalo sprendimas, supainiojęs visas Vermachto generolų kortas. Šis šturmas atitraukė pagrindines vokiečių kariuomenės jėgas ir leido viso labo per tris dienas sutriuškinti vokiečius. Tai, kad Raudonoji armija Zelevo aukštumose prarado apie 25 000 karių, nereiškia visus juos žuvus – apie 70% buvo sužeisti ir vėliau grįžo į rikiuotę.

…Zelevo auštumų šturme (visaip jis vadinamas, taip pat ir“ beprotišku“) dalyvavaujančio bataliono vadas mėgino priešintis įsakymui vėl pulti. Esą vokiečių ugnies sistema  nenuslopinta ir artilerijai vertėtų dar padirbėti. Jam prigrasino sušaudymu, jeigu tuoj pat neįsakys valdiniams pulti. Po kelių atakų iš 800 karių rikiuotėje liko ne daugiau kaip šimtas. Kai bataliono likučiai jau rengėsi trauktis, šaudymas netikėtai  nutrūko. Bataliono vadas su keliais kariais įsiveržė į betono lizdą. Kulkosvaidininko padėjėją nušovė. Paties kulkosvaidininko nelietė: jis pamišo, regėdamas prieš save lavonų kalną…

2020.05.09; 18:00

Minske švenčiama Pergalės diena. EPA – ELTA nuotr.

Tūkstančiai baltarusių nepabūgo šalyje plintančio koronaviruso ir šeštadienį Minske susirinko stebėti Pergalės dienos paradą, skirtą pažymėti 75-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje metines, praneša dpa.
Minskas. Gegužės 9 diena. EPA – ELTA nuotr.
 
Kreipdamasis į tautą Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad „karo tragedija yra nepalyginama su jokiomis šiandienos negandomis.“
 
Anksčiau jis ragino baltarusius dirbti kaip įprasta ir nepasiduoti „koronaviruso psichozei“.
 
Parade dalyvavo apie 3 000 karių, dešimtys lėktuvų ir daugiau nei 150 karinės technikos vienetų, įskaitant Antrojo pasaulinio karo laikų tankus T-34.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.09; 15:18

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Nepaisydami pastarosiomis savaitėmis itin išaugusio koronaviruso atvejų skaičiaus šalyje, tūkstančiai baltarusių šeštadienį Minske rinksis į Pergalės dienos paradą, žymintį 75-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje metines, praneša dpa.
 
Prezidentas Aliaksandras Lukašenka, valdantis Baltarusiją ilgiau nei ketvirtį amžiaus, teigė, kad žmonių nerimas dėl koronaviruso pandemijos yra tarsi psichozė.
 
Parade dalyvaus daugiau nei 3 000 karių, 185 karinės technikos vienetai ir 42 lėktuvai.
 
Dešimtys milijonų žmonių žuvo Sovietų Sąjungoje per Antrąjį pasaulinį kartą, o pergalė prieš nacistinę Vokietiją tebelieka svarbiu nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu tiek Rusijoje, tiek Baltarusijoje.
 
Maskvoje šįmet buvo planuotas dar didesnis paradas, kuriame dalyvauti turėjo Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Kinijos vadovas Xi Jinpingas. Tačiau jį teko atidėti neribotam laikui dėl koronaviruso pandemijos protrūkio.
 
Rusijoje registruota 188 000 koronaviruso atvejų, o Baltarusijoje – 20 000, nors pastarosios gyventojų skaičius apie 15 kartų mažesnis.
 
Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas anksčiau šią savaitę išreiškė susirūpinimą, kad Baltarusija, artimiausia Rusijos sąjungininkė, ruošėsi surengti karinį paradą siaučiant pandemijai.
 
D. Peskovas vylėsi, kad po to infekuotų žmonių skaičius neišaugs drastiškai.
 
Tuo metu A. Lukašenka mano, kad atšaukus paradą būtų parodyta nepagarba žuvusiesiems.
 
„Jie žuvo už mus, kad ir kaip tai beskambėtų. Negalime tiesiog imti ir atšaukti paradą“, – Baltarusijos prezidentas šią savaitę sakė šalies žiniasklaidai.
 
Anksčiau jis teigė, kad pandemijos sukelta ekonominė krizė turės kur kas liūdnesnių pasekmių nei koronavirusas.
 
„Daugiau žmonių mirs dėl nedarbo ir bado nei dėl koronaviruso“, – A. Lukašenka pareiškė kovo mėnesį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.09; 00:55

L. Linkevičius ir V. Makėjus. URM nuotr.

Lietuva išsiuntė Baltarusijai notą, kurioje kaimyninė šalis raginama teikti pirmenybę darbų statomoje Astravo atominėje elektrinėje saugai. Kartu, informuoja Užsienio reikalų ministerija, Baltarusija paprašyta dėl plintančio koronaviruso atsižvelgti į visas Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas.
 
„Kaimyninė šalis raginama teikti pirmenybę saugai, o ne statybų grafikui ir nekelti grėsmės nei savo, nei kitų šalių gyventojams. Atitinkamai konstruktyvus žingsnis šia kryptimi, kurio tikisi Lietuva ir Europos Sąjunga, būtų sustabdyti paleidimo darbus ir skubiai organizuoti Baltarusijos nacionalinio veiksmų plano dėl Baltarusijos AE streso testų rekomendacijų įgyvendinimo oficialią ES ekspertų peržiūrą bei nedelsiant priimti tarptautinių ekspertų grupę proceso monitoringui užtikrinti“, – rašoma Užsienio reikalų ministerijos (URM) išplatintame pranešime spaudai.
 
Kaip informuoja URM, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius trečiadienį kalbėjo telefonu su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi dėl Baltarusijos paskelbtos informacijos apie atvežtą branduolinį kurą į Astrave statomą atominę elektrinę. Pokalbis įvyko L. Linkevičiaus iniciatyva.
Ne – Astravo atominei elektrinei. Slaptai.lt nuotr.
 
„Dar kartą akcentavau, kad tarptautinių institucijų rekomendacijos susijusios su elektrinės saugumu privalo būti įgyvendintos iki elektrinės darbo pradžios. Tad raginame Baltarusiją nekrauti branduolinio kuro, kol nebus įgyvendintos visos tarptautinių ekspertų pateiktos rekomendacijos. Sutarėme visais šiais klausimais nuolat konsultuotis“, – pranešime cituojamas L. Linkevičius.
Pasak ministro, nerimą kelia ir situacija dėl šalyje plintančios pandemijos.
 
„Su nerimu stebime situaciją dėl koronaviruso plitimo. Primygtinai raginame atsižvelgti į visas Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas – ir dėl karantino įvedimo, ir dėl planuojamo Gegužės 9-osios parado Minske. Be to, Baltarusija prašo finansinių institucijų paramos kovojant su COVID-19, todėl tas lėšas būtent šiam tikslui būtina ir tinkamai panaudoti. Tai svarbu ne tik Baltarusijos piliečiams, tai svarbu ir viso regiono koronaviruso pandemijos suvaldymui“, – sakė L. Linkevičius.
 
Gegužės 6 d. duomenimis, Baltarusijoje per paskutinę parą nustatyti 905 nauji COVID-19 atvejai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.06; 16:43

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nevyks į gegužės 9-osios paradą Minske. Tai trečiadienį pranešė valstybės vadovo biuro atstovai.
 
„Ukrainoje – karantinas. Prezidentas kol kas nerengia vizitų į užsienį“, – sakė jie „Laisvės radijui“.
 
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka gegužės 5 d. pakvietė kitų valstybių vadovus atvykti į Pergalės paradą Minske. Jis pabrėžė, jog tikisi, kad atvažiuos „bent jau buvusios Sovietų Sąjungos“ šalių lyderiai.
 
Anksčiau, gegužės 3 d., A. Lukašenka pareiškė, jog Pergalės 75-osioms metinėms skirtas karinis paradas turi Baltarusijai didelę ideologinę ir emocinę reikšmę, todėl jis negali būti atšauktas net ir kilus koronaviruso pandemijai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.06; 16:52

Kaimyninės Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai teigiant, kad koronaviruso pandemija nėra pakankama priežastis atšaukti gegužės 9 dieną planuojamą karinį paradą, minėsiantį Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vakarų Europoje 75-ąsias metines, Lietuvos Prezidentūra tvirtina, jog kiekvienos valstybės vadovai patys turi priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę už pandemijos suvaldymą.
 
Prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas Simonas Krėpšta teigia, kad šiuo atveju, įvertinusi rizikas dėl koronaviruso, Lietuva gali reaguoti sprendžiant, ar atverti sienas kaimyninėms valstybėms, ar ne.
 
„Kiekviena valstybė, jos vadovai geriausiai žino situaciją ir mato skaičius. Jie turėtų priimti sprendimus ir atsakomybę už sprendimus, valdant šį virusą. Ką Lietuva gali šiuo metu padaryti – ji sprendžia, kaip atverti sienas ir su kuriomis valstybėmis tą padaryti. Šiuo atveju galime stebėti, kaip vystosi viruso situacija įvairiose valstybėse ir priimti sprendimus atveriant sienas pagal tai, kokios yra rizikos kiekvienoje užsienio valstybėje“, – „Žinių radijui“ antradienį kalbėjo S. Krėpšta.
 
Tuo tarpu Rusija vieną svarbiausių planuotų  politinių įvykių – karinį paradą – dėl koronaviruso pandemijos atidėjo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.05; 00:30

Rusija atideda didelį karinį paradą, skirtą 75-osioms Sovietų Sąjungos pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metinėms. To priežastis – koronaviruso pandemija, ketvirtadienį pranešė prezidentas Vladimiras Putinas, kurį cituoja agentūra „Interfax“.
 
Rusijai gegužės 9-ąją planuotas paradas buvo svarbiausias metų politinis įvykis.
 
Rizika dėl viruso neleido pasirengti paradui, sakė V. Putinas. Tačiau jis esą įvyks dar šiais metais. Data kol kas nenustatyta. V. Putinas taip pat atšaukė visus kitus masinius renginius gegužės 9 dieną.
 
75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga Maskvoje buvo laukiama svečių iš daugelio pasaulio šalių. Planuotas didžiausias paradas Rusijos istorijoje.
 
Paradas Raudonojoje aikštėje laikomas ir branduolinės Rusijos galios demonstravimu. Jį kasmet stebi šimtai tūkstančių žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.17; 03:00

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ragina Europos Sąjungos valstybių atstovus nevykti į Pergalės dienos minėjimą Maskvoje gegužės 9 dieną. Pasak jo, Rusija mėgsta simbolius, todėl, akcentuoja ministras, Kremliaus pasiekta pergalė Antrajame pasauliniame kare, bus pasitelkta įprasminti ir dabartinę Rusijos karinę politiką.
 
„Rusija mėgsta simbolius. Gegužės mėnesį vyksiantis paradas Maskvoje – ne vien pergalės II-ajame pasauliniame kare iškilmės. Juo taip pat siekiama pažymėti šiuo metu vykdomos Rusijos karo politikos pergales”, – teigia L. Linkevičius Užsienio reikalų ministerijos išplatintame pranešime.
 
Neformalioje ES užsienio reikalų ministrų diskusijoje L. Linkevičius pabrėžė, kad šiuo metu nėra prielaidų keisti ES politikos Rusijos atžvilgiu. Kaip teigė Lietuvos diplomatijos vadovas, Rusija ir toliau nekeičia savo užsienio politikos, toliau kišasi į kaimyninių ir kitų valstybių reikalus, o pastaruoju metu jos elgesys tapo dar agresyvesnis.
 
„Rusija demonstruoja savo galybę ne tik regione, bet ir pasaulyje. Vakarai negali kliautis partneryste su Rusija, nes ši ne dalyvauja sprendžiant konfliktus, o juos kuria. Kalbame ne tik apie Sakartvelą ar Ukrainą, bet ir apie Idlibą Sirijoje, apie eskalaciją Libijoje”, – sakė L. Linkevičius.
 
Jis taip pat pabrėžė, kad ES santykius su Rusija ir toliau privalo grįsti penkiais principais, dėl kurių buvo sutarta 2016 metais ir kurie dar kartą ES valstybių narių patvirtinti 2018-aisiais.
 
Ketvirtadienį L. Linkevičius dalyvavo neformaliame ES užsienio reikalų ministrų susitikime (Gymnich) Zagrebe, kuriame daugiausiai dėmesio skirta bendrai ES politikai Rusijos atžvilgiu.  
 
ELTA primena, kad 2015 metais Vakarų valstybių lyderiai atmetė kvietimus dalyvauti 70-ųjų pergalės metinių minėjime Maskvoje. Tai lėmė Rusijos vykdyta agresija Ukrainoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.06; 00:01

Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) foto.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Kariuomenės dienos proga pasveikino šalies, sąjungininkų ir partnerių karius. Vilniaus Katedros aikštėje įvyko iškilminga Lietuvos karinių pajėgų rikiuotė ir paradas, kuriuose taip pat dalyvavo krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Šaulių sąjungos būriai, Lietuvoje dislokuotų NATO Priešakinių pajėgų kovinės grupės padaliniai iš JAV, Norvegijos, Nyderlandų, Vokietijos, Belgijos ir bendros Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigados kariai.

Šalies vadovo teigimu, šiemet sveikindami prieš 101 metus atkurtą šalies kariuomenę, joje matome profesionalumo, ryžto bei pasiaukojimo pavyzdį. Šią dieną 1918 m. Lietuvos valstybės Ministro Pirmininko Augustino Valdemaro įsakymu pradėtas formuoti pirmasis pulkas.

Prezidentas pabrėžė, kad mūsų protėviai, atkūrę Lietuvos valstybę ir ją apgynę, mus moko atkaklumo ir įkvepia naujiems žygdarbiams. Jų istorija primena, kad privalome net ir taikos metu darbuotis, stiprindami savo šalies saugumą ir ruošdamiesi ateities iššūkiams.

„Šiandien jūs galite pasigirti esą kur kas stipresni, negu kuokomis ir kitais primityviais ginklais ginkluoti mūsų 1863-1864-ųjų metų sukilėliai, kuriuos vakar palydėjome amžinojo poilsio. Šiandien jūs esate mobili, šiuolaikinė, geriausiais ginklais apginkluota mūsų kariuomenė, galinti nugalėti bet kokį priešą. Tačiau geriausias mūšis yra tas, kurio priešas net nenori pradėti. Kelkite sau aukščiausius reikalavimus, būkite karšti savo tėvynės patriotai, kad agresorius net nenorėtų sutrikdyti taikaus mūsų gyvenimo ir taikaus žmonių darbo“, – į karius kreipdamasis sakė Prezidentas.

Karinis paradas Vilniuje. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka

Šalies vadovas pasidžiaugė, kad šiandien Lietuvos kariuomenė ne tik mokosi iš kitų, geriausią patirtį ir ginkluotę turinčių užsienio šalių kariuomenių, bet ir pati tampa patikimu partneriu ir pavyzdžiu. Sveikindamas karius su Kariuomenės diena Prezidentas palinkėjo jiems kelti profesionalumą ir auginti kovinę dvasią, nes Tėvynės meilės jiems linkėti nebereikia – jis žinąs, kad ji užtrikrintai radusi vietą jų širdyse.  

Prezidentas Gitanas Nausėda yra Vyriausiasis Lietuvos ginkluotojų pajėgų vadas.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2019.11.24; 05:48

Rusijai ketvirtadienį minint 74-ąsias pergalės Antrajame pasauliniame kare metines, prezidentas Vladimiras Putinas sakė, kad Rusija toliau stiprins savo ginkluotąsias pajėgas, informuoja naujienų agentūra AP. 

Tuo pačiu Rusijos prezidentas sakė, kad Rusija yra atvira bendradarbiavimui su visais, kurie yra pasiruošę priešintis terorizmui, nacizmui ir ekstremizmui.

Prezidentas sakė kalbą tūkstančiams karių ir veteranų, susirinkusių Raudonojoje aikštėje, kasmetinio karinio parado pradžioje. 

Parade, skirtame paminėti 74-ąsias pergalės prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare metines, dalyvavo 13 tūkst. kariškių ir daugybė įvairios karinės įrangos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.10; 06:55

Pirmadienį vakare Lietuvos kariuomenės vado kvietimu oficialaus vizito į Lietuvą atvyko Lenkijos kariuomenės vadas generolas leitenantas Rajmundas Andrzejczakas ir jį lydinti delegacija. Vizitu siekiama stiprinti Lietuvos ir Lenkijos karinį bendradarbiavimą bei regiono saugumą.

Pagal pranešimą, antradienį svečias bus iškilmingai sutiktas prie Krašto apsaugos ministerijos, susitiks su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu, Lietuvos kariuomenės vadu gen. ltn. Jonu Vytautu Žuku ir kitais kariuomenės atstovais. 

Oficialiuose susitikimuose bus diskutuojama apie NATO ir Europos Sąjungos saugumo stiprinimo iniciatyvas, JAV karių buvimą regione, paramą Ukrainai, bendras karines pratybas, regiono oro gynybos užtikrinimą, karinį mobilumą, šalių pasirengimą kolektyvinei gynybai ir trišalės (Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos) brigados plėtojimą.

Lietuvos kariuomenės atstovai svečius iš Lenkijos ketina supažindinti su šalies gynybos planavimo procesu, karinių pajėgumų plėtojimo prioritetais ir planais, informacinės erdvės analize ir Krašto apsaugos savanorių pajėgomis. 

Po oficialių susitikimų Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių vadai vyks į Antakalnio kapines, kur gen. ltn. R. Andrzejczakas padės gėlių prie žuvusiems už Tėvynę Lietuvos kariams skirto memorialo ir lenkų karių atminimui skirto paminklinio kryžiaus.

Trečiadienį Lenkijos kariuomenės vadas Šiauliuose, Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje, aplankys NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdančius Lenkijos karius.

NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse iš Šiauliuose esančios aviacijos bazės nuo šių metų pradžios vykdo keturi lenkų naikintuvai F-16 „Fighting Falcon“. Lenkai šioje misijoje yra vieni aktyviausių – dabartinė keturių mėnesių trukmės misija Lietuvoje jiems yra aštuntoji. Planuojama, kad pajėgumus šiai misijai lenkai skirs ir kitąmet.

Gen. ltn. R. Andrzejczakas Lenkijos kariuomenei vadovauja nuo 2018 m. rugpjūčio vidurio. Eidamas šias pareigas generolas į Lietuvą atvyksta antrą kartą. Pirmas vizitas buvo pernai lapkritį, kai generolas dalyvavo Lietuvos kariuomenės atkūrimo 100-mečiui skirtuose iškilminguose renginiuose.

Lietuva santykius su Lenkija karinėje srityje plėtoja nuo 1993 metų. Šalys yra vieno regiono dalis, tad išaugus grėsmėms iš Rytų jos nuosekliai stiprina karinį bendradarbiavimą.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.01; 07:00

Lietuvos kariuomenė, kaip ir Lietuvos valstybė, šiais metais mini savo atkūrimo šimtmetį. Pagrindinis šios šventės akcentas – lapkričio 24 d. iškilmingas karinis paradas Konstitucijos prospekte Vilniuje.

Parade, be Lietuvos karių, su savo technika dalyvauti planuoja ir NATO sąjungininkai, Lietuvoje dislokuoto NATO priešakinių pajėgų bataliono, NATO Oro policijos misijos Baltijos šalyse, trišalės Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos LDK K. Otrogiškio brigados LITPOLUKRBRIG kariai, taip pat Lietuvos šaulių sąjungos būriai, sakoma pranešime.

„Stipriai kariuomenei būtina visuomenės parama ir palaikymas, todėl karinis paradas – puiki proga parodyti, kaip modernėja ir stiprėja Lietuvos kariuomenė, pademonstruoti turimą karinę techniką bei moderniąją ginkluotę, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. – Tikimės, kad sprendimas paradą rengti vienoje pagrindinių sostinės gatvių pritrauks daug vilniečių ir miesto svečių bei suteiks jiems įsimintinų akimirkų“.

Planuojamas paradas bus didžiausias iki šiol karinis renginys Lietuvoje, surengtas miesto gatvėmis. Numatoma, kad iškilmingame parade dalyvaus apie pusantro tūkstančio Lietuvos ir NATO sąjungininkų bei partnerių karių su karine technika ir modernia ginkluote. Į renginį kviečiami atvykti ir aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai, užsienio svečiai.

Renginio metu šventės dalyvius pasveikins Lietuvos karinių oro pajėgų ir NATO Oro policijos misiją Baltijos valstybėse vykdantys orlaiviai sveikinimo skrydžiais virš Vilniaus.

Pastarąjį kartą toks karinis paradas su gausia karine technika surengtas 2013 metais minint Lietuvos kariuomenės atkūrimo 95-ąsias metines. Tąkart paradas vyko Gedimino prospekte Vilniuje, o jame dalyvavo apie 500 Lietuvos ir sąjungininkų karių su karine technika.

Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimtmečio proga vilniečiai ir miesto svečiai galės apžiūrėti ir tradicinio Tado Dambrausko fotografijų konkurso „Lietuvos kariuomenė fotografijoje 2017-2018“ parodą, kuri duris atvers lapkričio 22 d. 

Taip pat vyks apdovanojimo – statulėlės „Lietuvos karžygys“ įteikimo ceremonija, kiti šventiniai renginiai.

Įsakymas dėl Lietuvos kariuomenės atkūrimo buvo pasirašytas 1918 m. lapkričio 23 d., ir ši data yra minima kaip Lietuvos kariuomenės diena. Jos metu kasmet yra organizuojami iškilmingi renginiai ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-28

Išpuolio auka. EPA – ELTA nuotr.

Irano karinis paradas buvo apšaudytas užpuolikų, keli žmonės žuvo, įskaitant civilius, o sužeista mažiausiai 20 žmonių, valstybinę žiniasklaidą cituoja naujienų tarnyba BBC.

Užpuolikai šovė iš parko netoli parado vietos. Jie vilkėjo karines uniformas, praneša reporteriai. Valstybinė žiniasklaida teigia, kad už atakos slepiasi islamo kovotojai.

Iranas mini 1980-1988 metų karo pradžios su Iraku metines ir šia proga šalyje organizuoja keletą paradų. Užpuolikai šaudė į civilius ir bandė pulti karinius pareigūnus. Du užpuolikus nukovė saugumo pajėgos, o kiti du buvo areštuoti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.23; 09:10

Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos kariuomenė, kaip ir Lietuvos valstybė, šiais metais mini savo atkūrimo šimtmetį. Pagrindinis šios šventės akcentas – lapkričio mėnesį planuojamas surengti iškilmingas karinis paradas Konstitucijos prospekte Vilniuje, skelbia Krašto apsaugos ministerija.

Parade, be Lietuvos karių, su savo technika dalyvauti planuoja ir NATO sąjungininkai, Lietuvoje dislokuoto NATO priešakinių pajėgų bataliono, NATO Oro policijos misijos Baltijos šalyse, trišalės Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigados LITPOLUKRBRIG kariai, taip pat Lietuvos šaulių sąjungos būriai.

„Stipriai kariuomenei būtina visuomenės parama ir palaikymas, todėl karinis paradas – puiki proga parodyti, kaip modernėja ir stiprėja Lietuvos kariuomenė, pademonstruoti turimą karinę techniką bei moderniąją ginkluotę, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. – Tikimės, jog sprendimas paradą rengti vienoje pagrindinių miesto gatvių pritrauks daug vilniečių ir miesto svečių bei suteiks jiems įsimintinų akimirkų“.

Planuojamas paradas, pasak Krašto apsaugos ministerijos, bus didžiausias iki šiol karinis renginys Lietuvoje, surengtas miesto gatvėmis. Planuojama, kad iškilmingame parade dalyvautų apie 2 tūkst. Lietuvos ir NATO sąjungininkų bei partnerių karių su karine technika ir modernia ginkluote. Į renginį būtų kviečiami atvykti aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai, užsienio svečiai.

Vilniaus gatvėmis žygiuoja Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Renginio metu taip pat yra planuojami NATO Oro policijos misiją Baltijos valstybėse vykdančių orlaivių sveikinimo skrydžiai virš Vilniaus.

Pastarąjį kartą toks karinis paradas su gausia karine technika surengtas 2013 metais minint Lietuvos kariuomenės atkūrimo 95-ąsias metines. Tąkart paradas vyko Gedimino prospekte Vilniuje, o jame dalyvavo apie 500 Lietuvos ir sąjungininkų karių su karine technika.

Įsakymas dėl Lietuvos kariuomenės atkūrimo buvo pasirašytas 1918 m. lapkričio 23 d. ir ši data yra minima kaip Lietuvos kariuomenės diena. Jos metu kasmet yra organizuojami iškilmingi renginiai ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.23; 05:00

Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir kariuomenės vadą gen. ltn. Joną Vytautą Žuką prašydamas įvertinti galimybę lapkričio 23 d., minint Lietuvos kariuomenės dieną ir Lietuvos kariuomenės atkūrimo 100-ąsias metines, arba 2019 m. vasario 16 d., minint pirmojo Lietuvos kariuomenės parado Kaune šimtmetį, surengti Lietuvos kariuomenės paradą, kuriame dalyvautų ir karinės technikos priemonės, Lietuvos kariuomenės kariai su istorine apranga ir ginkluote, taip pat Lietuvoje dislokuoto NATO priešakinių pajėgų bataliono kariai.

Vilniaus gatvėmis žygiuoja Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Toks paradas turėtų atspindėti šalies ginkluotųjų pajėgų istoriją, skatinti pasididžiavimą savo kariuomene bei patriotizmą. Tai ypač svarbu pasikeitusios geopolitinės ir saugumo situacijos kontekste. Nes būtent Lietuvos narystė NATO, gynybinių pajėgumų stiprinimas yra tapę priešiškos propagandos, kuria siekiama sukelti visuomenės nepasitikėjimą tuo, abejones ir palaužti jos valią gintis, taikiniais. Tuo metu kariuomenės paradas, jo kuriamas pasididžiavimo savo valstybe ir jos kariuomene jausmas kaip tik stiprintų žmonių valią gintis, ypač tarp jaunimo“, – teigia L. Kasčiūnas.

Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje

Panašūs kariniai paradai iškilmingų švenčių metu rengiami ir kitose Europos šalyse. Rugpjūčio 15 d. Lenkijoje, minint Kariuomenės dieną ir Lenkijos kariuomenės atkūrimo 100-ąsias metines, vyko didžiulis karinis paradas, per kurį buvo surengtas aviacijos šou, kariai žygiavo vilkėdami Napoleono laikų uniformas. Parade dalyvavo apie 1500 karių, 150 karinės technikos priemonių, 50 karo lėktuvų ir sraigtasparnių, taip pat Lenkijoje dislokuoti JAV kariai. Didžiausias ir seniausias karinis paradas Europoje kasmet rengiamas Prancūzijoje minint Bastilijos paėmimo dieną. Tai yra istorinė tradicija, pradėta 1880 m.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.21; 07:00

Karinis paradas Azerbaidžano sostinėje Baku

Birželio 26-ąją dieną Azerbaidžano sostinėje surengtas iškilmingas kariuomenės paradas. Kodėl būtent birželio 26-ąją? Kaip ir Lietuva, taip ir ši musulmoniška valstybė šiemet švenčia daug svarbių jubiliejų. Viena iš Azerbaidžanui reikšmingų datų – diena, kada oficialiai įkurtos ginkluotosios pajėgos. Toji diena – 1918-ųjų metų birželio 26-oji.

Tad nenuostabu, kad tądien vienoje iš svarbiausių Baku aikščių kiekvienais metais rengiamas karinis paradas. Šiemet karinis paradas buvo įspūdingas kaip niekad. Jame dalyvavo 4000 karininkų ir kareivių, 240 vienetų moderniausių tankų ir šarvuočių bei 70 modernių lėktuvų, orlaivių. Taip pat įsidėmėtina, kad į Kaspijos jūrą specialiai atplaukė keliolika naujausių karinių laivų.

Beje, Azadlyg aikštėje taip pat žygiavo ir Turkijos armijos atstovai. Mat Turkija ir Azerbaidžanas – giminingos šalys. Juolab kad azerbaidžaniečiai iki šiol prisimena, kaip 1918-ųjų metų rugsėjo 15 dieną Kaukazo Islamo armija, į kurios sudėtį įėjo tiek turkų, tiek azerbaidžaniečių kariniai daliniai, išlaisvino Baku miestą nuo bolševikų ir teroristinių dašnakų gaujų.

Azadlyg aikštė. Birželio 26-oji

Azerbaidžaną su kariuomenės įkūrimo diena pasveikino šalies Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azerbaidžano prezidentas negailėjo pagyrimų ginkluotosioms pajėgoms. Azerbaidžano kariuomenė šiandien tikrai viena iš stipriausių regione. Bet svarbiausia, kad ji niekam negrasina, nieko neterorizuoja, nieko nepuldinėja – tik ginasi. Konfliktas dėl Kalnų Karabacho, kilęs 1988 – 1992-aisiais metais ir po kruvinų mūšių įšaldytas 1994-aisiais, – inspiruotas Rusijos, kuri siekė ir tebesiekia tarpusavyje kiršinti Kaukazo tautas. Tuomet Kremlius tiesiog pasinaudojo armėnų separatistų, svajojančių apie Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų, kvailumu, primityvumu, bei 1991 – 1993-aisiais Azerbaidžane tvyrojusiu politiniu chaosu, todėl ir sugebėjo, prisidengdamas armėnų teroristinėmis – separatistinėmis organizacijomis, okupuoti Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausančią teritoriją – Kalnų Karabachą (panašų metodą Rusija naudojo atimdama teritorijas iš Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos).  

Todėl Azerbaidžanas šiandien negali neskirti dėmesio savo ginkluotųjų pajėgų stiprinimui. Šalies vadovybė teisi, kai sako, jog Azerbaidžanas iki šiol įtrauktas į karinį konfliktą. Net keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos, liepiančios armėnų – rusų pajėgoms trauktis iš Juodojo Sodo, – neįgyvendintos. Vakarai nežino, kaip gražiuoju, nenaudojant jėgos, priverst armėnų – rusų pajėgas nešdintis iš Kalnų Karabacho. Azerbaidžanas lengva ranka šiandien susigrąžintų Kalnų Karabachą. Jo pajėgos daug sykių stipresnės už tas, kurias turi Armėnija. Bet oficialusis Baku siekia susigrąžinti žemes taikiu keliu, nepraliedamas nei savo, nei svetimųjų kraujo. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog Armėniją gina bei remia Rusija. Bent kol kas. Todėl kilus kariniam konfliktui į mūšius įsiveltų greičiausiai ir Rusijos karinės pajėgos (Armėnijoje dislokuota iki dantų ginkluota rusų karinė bazė).

Karinis orlaivis

Beje, Azerbaidžano kariuomenė pelnytai džiaugiasi sėkmingai surengusi atsakomąsias karines operacijas 2016-ųjų balandžio ir 2018-ųjų gegužės mėnesiais.

Priminsime: 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų ginkluotosios pajėgos surengė provokaciją fronto linijoje – apšaudė tiek azerbaidžaniečių karines pozicijas, tiek azerbaidžaniečių civilių gyvenamus miestus bei gyvenvietes. Azerbaidžano armija skubiai surengė kontrpuolimą ir susigrąžino dalį Agderino, Fizulino ir Džebrailo rajonų (apie du tūkstančius hektarų). Dabar Leletepe ir Agdere plaikstosi Azerbaidžano vėliavos. Azerbaidžaniečiai nuo šiol kontroliuoja strategiškai svarbias aukštumas šiuose regionuose. Pažymėtina ir tai, kad tomis balandžio dienomis Armėnijos pusė patyrė didelių uostolių – buvo sudeginta 30-imt armėnų tankų.

O 2018-ųjų metų gegužės mėnesį Nachičevanėje dislokuoti azerbaidžaniečių daliniai surengė specialią inžinerinę – žvalgybinę operaciją, kurios metu susigrąžino apie 11 tūkst. hektarų 1990-aisiais prarastų žemių. Taigi Giunut kaimas (Šarursko rajonas) ir strateginės aukštumos Hunut, Gyzylgaja ir Mexridag grįžo teisėtiems šeimininkams.

Tiek 2016-ųjų, tiek 2018-ųjų karinės operacijos parodė, kad Azerbaidžano kariuomenė – daug stipresnė už Armėnijos ginkluotąsias pajėgas. Tai netiesiogiai patvirtina ir Armėnijos spaudoje pasirodžiusi dezinformacija, esą armėnų kariškiai nepasitraukė iš minėtų teritorijų.

Karinė technika

Žodžiu, Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos – vienos stipriausių visame Kaukazo regione. Nenuostabu, kad stipriausios. Azerbaidžano ekonomika pastaraisiais metais šoktelėjo į viršų 3,2 karto. Šie laimėjimai pasiekti nesinaudojant jokia ekonomine pagalba iš svetur. Būtent ženklus ekonomikos augimas leido Azerbaidžanui nuo 2003-ųjų metų padidinti karines išlaidas net 15 kartų. Azerbaidžanas nūnai turi 20 karinių gamyklų, kurios tiekia 1200 pavadinimų produkcijos savo ginkluotosioms pajėgoms bei eksportui. Visiems kariškiams, sąžiningai ištarnavusiems dvidešimt metų, nemokamai skiriami butai. Azerbaidžano ginkluotosiose pajėgose tarnauja 20 tūkst. civilių asmenų (sukurtos darbo vietos civiliams, o kariškiai išlaisvinti nuo ūkio darbų). Tvirtinama, kad iki 2020-ųjų metų bus suremontuoti visi iki vieno kariniai miesteliai.

Kariniame parade Azadlyg aikštėje 2018-ųjų birželio 26-ąją buvo galima išvysti pačios naujausios, moderniausios karinės technikos. Sakykim, raketų kompleksus SPAYK ER, šarvuotus automobilius MARAL – 1 ir MARAL – 2, šarvuočius BTR-82A, stebėjimo stotį „Lorens“, bepiločius skraidančius aparatus „Orbiter 1K“, AEROSTAR, GERON, Garop, Germes, tankus T-90C, mobiliąją raketų paleidimo sistemą C-300 Favorit, priešlėktuvinės gynybos kompleksus Ildyrym ir Galhan, sraigtasparnius MI-17…

Azerbaidžano karinis sraigtasparnis

Nors oficialusis Jerevanas šaukia, jog Vakarai privalo atkreipti dėmesį (vaizdžiai tariant, – išsigąsti), kaip sparčiai ginkluojasi Azerbaidžanas, pastarųjų dviejų dešimtmečių istorija rodo, kad ši šalis jėgą naudoja tik tuomet, kai priversta gintis.

Karinį paradą Azadlyg aikštėje šiemet stebėjo Turkijos, Pakistano, Baltarusijos, Bahreino, Jungtinių Arabų Emyratų, Gruzijos, Ukrainos, Irano, Izraelio, Kazachstano, Uzbekistano, Rusijos diplomatijos ir karinių įstaigų atstovai.

2018.06.28; 10:00

Trečiadienis, lapkričio 23 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Kariuomenės dienos proga pasveikino Lietuvos ir sąjungininkų karius.

Vilniaus Katedros aikštėje įvyko iškilminga Lietuvos karinių pajėgų rikiuotė ir paradas, kuriuose taip pat dalyvavo krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Šaulių sąjungos būriai, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos ir bendros Lietuvos, Lenkijos bei Ukrainos brigados kariai.

Šiemet minimos 98-osios Lietuvos Kariuomenės atkūrimo metinės. Šią dieną 1918 m. Lietuvos valstybės Ministro Pirmininko Augustino Valdemaro įsakymu pradėtas formuoti pirmasis pulkas.

Šalies vadovės teigimu, Lietuvos kariai yra visos šalies pasididžiavimas, viltis ir garbė. O jų įsipareigojimas saugoti ir ginti Tėvynę yra aukščiausia pareiga. Tai kario priesaikos žodžiai, kuriuose girdimas visų Tėvynės gynėjų – pirmųjų savanorių, partizanų, Sausio 13-osios didvyrių balsas. Prezidentė palinkėjo kariams visados būti vertiems jų pasiaukojimo

Pasak valstybės vadovės, šauktinių savanoriškas apsisprendimas atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje patvirtina, jog ryžtas prisiimti atsakomybę už savo valstybę ir jos laisvę yra gyvas.

Šiuo metu karinę tarnybą atlieka antroji šauktinių laida. Visi 3000 karių, kaip ir pirmoji šauktiniu laida, tarnauti Tėvynei apsisprendė savanoriškai. 

Prezidentė taip pat pabrėžė, kad Lietuvai pasitikėjimą ir tvirtas saugumo garantijas suteikia NATO sąjungininkų sprendimai Baltijos šalyse bei Lenkijoje dislokuoti tarptautinius Aljanso batalionus, atsiųsti savo karius reguliarioms pratyboms. Šiuo metu Lietuvoje vyksta tarptautinės „Geležinio kardo“ pratybos, kuriose dalyvauja 4000 karių iš 11 NATO valstybių. 

Lietuvos kariuomenė aktyviai prisideda ir stiprinant tarptautinį saugumą bei stabilumą. Vien šiemet mūsų valstybės kariai dalyvavo 6 NATO, ES ir JT misijose.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra Vyriausioji Lietuvos ginkluotojų pajėgų vadė.

Lietuvos kariuomenės dienos proga Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų iš Vilniuje surengto karinio parado.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.



2016.11.23; 16:49