Mianmare pirmadienį per dar vieną neramumų ir protestų prieš chuntą dieną žuvo mažiausiai 20 žmonių, skelbia vietos stebėsenos grupė.
 
Mianmaro kariuomenei prieš šešias savaites įvykdžius perversmą, nuvertus ir suėmus lyderę Aung San Suu Kyi, protestai šalyje rengiami beveik kasdien. Mianmaro saugumo pajėgos protestuotojams išvaikyti naudoja ašarines dujas, gumines kulkas, taip pat šaudo kovinėmis kulkomis.
 
Pagalbos politiniams kaliniams asociacija Mianmare – sulaikytus žmones ir aukas skaičiuojanti grupė – paskelbė, kad pirmadienį dėl smurto žuvo mažiausiai 20 žmonių.
 
„Aukų skaičius drastiškai auga“, – teigiama antradienį organizacijos paskelbtame pranešime. Grupė pranešė, kad nuo vasario 1 d. įvykdyto perversmo dėl smurto Mianmare jau žuvo daugiau nei 180 žmonių.
 
Didžioji dalis pirmadienį žuvusių asmenų buvo prieš perversmą nusiteikę protestuotojai, nors žuvo ir civilių, „net nedalyvavusių protestuose“, teigiama pranešime.
 
Didžioji dalis aukų užregistruota centrinėje Mianmaro dalyje, dar trys asmenys žuvo Jangone. Tarp trijų aukų Jangone buvo dvi moterys, kurios žuvo savo namuose, saugumo pajėgoms pradėjus šaudyti gatvėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.16; 14:00

Baltieji rūmai. EPA – ELTA nuotr.

JAV ketvirtadienį įspėjo sąjungininkės Armėnijos ginkluotąsias pajėgas nesikišti į politiką, kai išrinktasis šalies premjeras apkaltino jas bandymu įvykdyti karinį perversmą.
Nikolas Pašinianas ragina Armėnijos kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.
 
„Raginame visas puses elgtis santūriai ir vengti bet kokių eskalacinių ar smurtinių veiksmų“, – teigė JAV valstybės departamento atstovas Nedas Price’as.
 
„Primename visoms pusėms pagrindinį demokratijos principą, kad valstybės ginkluotosios pajėgos neturėtų kištis į vidaus politiką“, – pridūrė jis.
 
Ketvirtadienį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paskelbė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir vyriausybė atsistatydintų.
 
N. Pašinianas kariuomenės pareiškimą pavadino bandymu įvykdyti karinį perversmą ir paragino savo šalininkus eiti protestuoti į gatves.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.26; 12:42

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu ketvirtadienį pareiškė, kad Ankara smerkia mėginimą įvykdyti perversmą Armėnijoje.
 
„Turkija yra prieš mėginimus jėga užgrobti valdžią bet kurioje pasaulio šalyje, taip pat ir Armėnijoje“, – sakė jis per spaudos konferenciją Budapešte po derybų su Vengrijos URM vadovu Péteriu Szijjártó.
 
Anot M. Çavuşoğlu, Turkija „neturėjo kontaktų su Armėnijos valdžia“, bet Ankara „laikosi principinės pozicijos perversmų atžvilgiu“. Turkijos diplomatijos vadovas pridūrė, kad „regione yra galimybių langas, kuriuo visi turi pasinaudoti“.
 
Anksčiau ketvirtadienį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paskelbė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir vyriausybė atsistatydintų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.25; 18:00

Nikolas Pašinianas ragina kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ketvirtadienį paragino kariuomenę vykdyti savo pareigą ir tarnauti šalies žmonėms bei išrinktiems pareigūnams, po to, kai kariuomenė skatino jį atsistatydinti.
 
„Kaip išrinktas premjeras, įsakau visiems generolams, pareigūnams ir kariškiams – vykdykite savo pareigas saugodami šalies sienas ir teritorinį vientisumą“, – per mitingą, į kurį susirinko premjero rėmėjai, sakė jis.
 
N. Pašinianas tikino, kad kariuomenė „turi paklusti žmonėms ir išrinktai valdžiai“.
 
Ketvirtadienį premjeras kreipėsi į tūkstančius rėmėjų, atsiliepusių į jo raginimą ir susirinkusių į mitingą Jerevane.
 
Naujienų agentūros AFP žurnalistai apskaičiavo, kad į centrinę sostinės aikštę susirinko maždaug 20 tūkst. žmonių. Mitingas vyko maždaug kilometro atstumu nuo opozicijos protesto, kur apie 10 tūkst. demonstrantų ragino N. Pašinianą atsistatydinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.25; 15:00

„Facebook“ pašalino Mianmaro ginkluotųjų pajėgų puslapį. EPA-ELTA nuotr.

Praėjus kelioms valandoms po kelių protestuotojų prieš karinį perversmą Mianmare žūties, „Facebook“ pašalino šalies ginkluotųjų pajėgų administruojamą puslapį.
 
„Šį rytą, atsižvelgdami į savo pasaulinę politiką, dėl pakartotinai pažeistų bendruomenės standartų, kuriais draudžiama kurstyti smurtą ir organizuoti žalos sukėlimą, iš „Facebook“ pašalinome „Tatmadaw True News Information Team Page“ puslapį“, – sakoma socialinio tinklo atstovų pranešime.
 
Mianmaro ginkluotosios pajėgos šalyje vietine kalba vadinamos „Tatmadaw“.
 
Anot vietinės žiniasklaidos, prieš karinį perversmą surengtame proteste Mandalėjaus mieste šeštadienį žuvo mažiausiai du žmonės, dar šeši dalyviai buvo sužeisti.
„Facebook“ pašalino Mianmaro ginkluotųjų pajėgų puslapį. EPA-ELTA nuotr.
 
Saugumo pajėgos į antrame pagal dydį mieste susibūrusius protestuotojus paleido tikras kulkas. Socialiniuose tinkluose paskelbtose nuotraukose iš įvykio vietos matyti neštuvais nešami kraujuojantys žmonės.
 
Daugiau nei 50 milijonų gyventojų turinčiame Mianmare feisbukas yra labai populiarus socialinis tinklas. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.21; 17:51

Mianmare tęsiasi protestai prieš karinį perversmą. EPA-ELTA nuotr.

Didžioji Britanija įvedė sankcijų trims Mianmaro generolams, įtariamiems žmogaus teisių pažeidimais po šalyje neseniai įvykusio karinio perversmo.
 
„JK smerkia karinį perversmą ir savavališką Aung San Suu Kyi ir kitų politinių veikėjų sulaikymą“, – sakoma užsienio reikalų sekretoriaus Dominico Raabo pranešime.
 
„Mes kartu su tarptautinėmis sąjungininkėmis patrauksime atsakomybėn Mianmaro kariuomenę už žmogaus teisių pažeidimus ir sieksime teisingumo Mianmaro žmonėms“, – priduriama pranešime.
 
Trys asmenys, kuriems bus taikomos sankcijos, yra gynybos ministras Mya Tun Oo, vidaus reikalų ministras Soe Htutas ir vidaus reikalų viceministras Thanas Hlaingas.
 
Didžioji Britanija taip pat paskelbė, kad imasi priemonių užkirsti kelią, jog šalies teikiama užsienio pagalba nesuteiktų netiesioginės paramos naujajai karinei vadovybei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.19; 07:39

Mianmare – protestai prieš karinį perversmą. EPA-ELTA nuotr.

Mianmare tūkstančiai įvykdytam kariniam perversmui nepritariančių žmonių nepaisė naujo kariuomenės draudimo rengti mitingus ir antradienį – ketvirtą dieną iš eilės – išėjo į gatves.
 
Stebėdamas, kaip šimtai tūkstančių žmonių protestuoja prieš praėjusią savaitę įvykdytą perversmą, chuntos vadas generolas Minas Aungas Hlaingas pirmadienio vakarą pasakė kalbą per televiziją, siekdamas pateisinti valdžios perėmimą. Jis teigė, kad karinis valstybės perversmas yra grindžiamas „rinkėjų sukčiavimu“, tačiau pažadėjo atiduoti valdžią po naujų rinkimų.
 
Jo kalba pasirodė po to, kai kariuomenė uždraudė daugiau kaip penkių žmonių susibūrimus Jangono – šalies komercinės sostinės – dalyse ir kitose šalies vietose, kur savaitgalį ir pirmadienį vyko didžiuliai protestai. Be to, karštuosiuose protestų taškuose buvo įvesta naktinė komendanto valanda.
 
Nepaisant to, antradienio rytą įvairiose Jangono vietose, taip pat šalia Nacionalinės demokratijos lygos (NDL) partijos, vadovaujamos nuverstos lyderės Aung San Suu Kyi, būstinės kilo nauji protestai. Moteris buvo sulaikyta perversmo dieną.
 
Protestuotojai nešė plakatus su užrašais „Norime savo lyderio“, omenyje turint Aung San Suu Kyi, ir „Jokios diktatūros“.
 
San Čaungo rajone, kur buvo uždrausti dideli sambūriai, daugybė mokytojų žygiavo pagrindiniu keliu. Kamajuto rajone taip pat susirinko šimtai protestuotojų, dainuodami dainas ir mosuodami plakatais.
 
Sostinėje Neipide policija ne kartą panaudojo vandens patranką prieš nedidelę protestuotojų minią, kuri atsisakė pasitraukti. „Nutraukite karinę diktatūrą“, – šaukė jie.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.09; 08:00

Mianmare – protestai prieš karinį perversmą. EPA-ELTA nuotr.

Mianmare šeštadienį įvyko didžiausi iki šiol protestai prieš karinį perversmą, o jauni demonstrantai išėjo į gatves pasmerkti šalies naujosios karininkų valdžios, nepaisant visoje šalyje išjungto interneto ryšio, siekiant numalšinti visuomenės nepasitenkinimą.
 
Apie 1 000 protestuotojų žygiavo netoli Jangono universiteto, iškėlę tris pirštus kaip pasipriešinimo prieš karinį perversmą simbolį.
 
„Šalin karinę diktatūrą!“ – skandavo minia. Daugelis protestuotojų buvo užsirišę raudonus raiščius. Ši spalva siejama su nuverstos šalies lyderės Aung San Suu Kyi partija.
 
Gretimas gatves blokavo daug policijos pareigūnų, o šalia protesto stovėjo du vandens patrankų sunkvežimiai.
 
Mianmare jau antrą kartą šią savaitę išjungtas internetas. Pirmą kartą internetas išjungtas pirmadienį, tuo metu, kai buvo sulaikyta Aung San Suu Kyi ir kiti aukšto rango šalies lyderiai.
 
Pirmadienį buvo nutrauktas vos 10 metų trukęs Mianmaro demokratinis valdymas, o karinis perversmas paskatino įtūžio bangą, praūžusią visur – nuo socialinių tinklų iki Mianmaro miestų gatvių.
 
Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas tikino, kad JT specialusis pasiuntinys Mianmare jau susitiko su šalies kariuomenės vado pavaduotoju ir paragino karinę chuntą grąžinti valdžią civilinei vyriausybei.
 
Mianmaras apimtas protestų. EPA-ELTA nuotr.

„Darysime viską, ką galime, kad suvienytume tarptautinę bendruomenę ir užtikrintume, jog būtų sudarytos sąlygos atšaukti šį perversmą“, – penktadienį sakė A. Guterresas.
 
Savo ruožtu Mianmaro valstybinė žiniasklaida šeštadienį paskelbė, kad karinės chuntos atstovai kalbėjosi su užsienio šalių diplomatais ir prašė jų bendradarbiauti su naująja šalies valdžia.
 
„Vyriausybė supranta tarptautinės bendruomenės nerimą dėl Mianmaro demokratinio pereinamojo proceso tęstinumo“, – teigė Mianmaro karinės chuntos tarptautinio bendradarbiavimo ministras Ko Ko Hlaingas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.07; 03:00

Bojan Pancevski / The Times

„Juodkalnija pateiks kaltinimus aukšto rango Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiui“, – praneša The Sunday Times žurnalistas Bojanas Pančevskis. Valdžia kaltina tą žmogų organizavus bandymą nuversti vyriausybę ir sužlugdyti Juodkalnijos įstojimą į NATO. 

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

„46-rių metų Rusijos KJP kapitonas Eduardas Šišmakovas, demaskuotas kaip GRU – karinės žvalgybos – agentas, kaltinamas tuo, kad vadovavo dimisijos karininkų ir sukarintų formuočių kovotojų iš Juodkalnijos ir kaimyninės Serbijos tinklui, susijusiam su bandymu surengti perversmą (Juodkalnijoje, – red. pas.) praėjusį spalį“, – tvirtina korespondentas.

Leidinio duomenimis, Juodkalnija paskelbė Šišmakovo ir „kito Rusijos agento“ Vladimiro Popovo tarptautinę paiešką.

„Atliekamas tyrimas dėl trečio Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbio, kuris, kaip manoma, dirbo FSB naudai, bet jo asmenybė neišsiaiškinta“, – praneša autorius. 

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.

„Sužlugdžiusi numanomą sąmokslą, Serbijos valdžia suėmė Šišmakovą ir Popovą. Juos paleido po to, kai į tą šalį skubaus vizito atvyko Rusijos Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas. Numanoma, kad tiedu žmonės grįžo į Maskvą kartu su juo.  Nelabai tikėtina, kad Putino Rusija išduotų Šišmakovą ir jo draugą sąmokslininką, bet oficialių Maskvos sąsajų su perversmu įrodymai pastatys į nepatogią padėtį Kremlių, kuris neigia kišimosi į Juodkalnijos reikalus faktą“, – sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis: laikraštis The Times ir inopressa.ru internetinis leidinys.

2017.03.02; 06:18

Gruodžio 21 d. Vilniuje Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“.

Joje paminėtas svarbus Lietuvos istorijos įvykis, kada patriotiškai nusiteikę nepriklausomos Lietuvos karininkai (1926-ųjų gruodį) užkirto kelią komunistuojančiai valdžiai įstumti šalį į Rusijai naudingą chaosą bei atvėrė galimybes kurti modernią, vakarietišką, bet tuo pačiu lietuvišką Lietuvą.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – įžanginis Seimo nario Lauryno Kasčiūno žodis ir kelios ištraukos iš istoriko dr. prof. Algimanto Liekio pranešimo „Nepriklausoma tautinė prezidentinė Lietuva ir to laikotarpio vaidmuo istorijoje“.

video

2016.12.22; 09:16

 

1926 metų gruodžio 17 dieną Lietuvos Respublikoje buvo pakeista valdžia: vietoje vadintojo seimokratinio valdymo pradėtas įgyvendinti prezidentinis, vietoje politinių partijų, visos tautos atstovų – savivaldybių atstovų – tarybų renkama valdžia, o taip pat vietoje Seimo daugumos partijų, irgi visos Tautos, jos ypatingųjų atstovų renkamas Prezidentas.

Istorikas Algimantas Liekis, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po gruodžio 17 – osios imta kurti nauja rinkimų ir valdymo sistema daug kuo buvo panaši į dabartinę JAV, jos Prezidento bei kitos valdžios rinkimų sistemą.

Tačiau iki šiol apie šį įvykį neretai rašoma ir kalbama kaip apie juodžiausią Lietuvos istorijoje, aiškinant, kad Prezidentas A.Smetona buvęs diktatorius, padaręs krašte žmonių gyvenimą nepakeliamą, pasmaugęs iki tol tariamai klestėjusią demokratiją, privertęs atsitatydinti Prezidentą K. Grinių. O pastaruoju laiku kai kurie išmanieji globalistai ėmė skelbti, kad iš viso 1926 m. gruodžio 17 d. valdžios pakeitimą organizavo Stalinas, rusai, kad galėtų lengviau prisijungti Lietuvą. Nors, žinoma, logikos čia mažai.

Juodinama, nepaisant kad iš 20-ies tarpukario Nepriklausomybės metų A. Smetona prezidentavo daugiau kaip 15 metų ir kad lietuvių Tauta po beveik 500 metų trukusio nuožmaus lenkinimo, germanizavimo, rusinimo, po okupacijų ir Pirmojo pasaulinio karo sunaikinimų, po dar beveik trejų metų Nepriklausomybės karų, Lietuva Sovietijos okupacijos išvakarėse pasaulyje jau minėta tarp labiausiai išvystytų ekonomikos, kultūros  valstybių.

Tarp juodintojų nemažai ne tik prosovietikų, bet ir lenkų ponų batlaižių. Ypač išsiskiria apdvanuotieji ordinais “Už nuopelnus Lenkijai”. Tokių, beje, buvo ir yra ne tik tarp mūsų politinio eito, bet ir istorikų. Vienas jų, negęstsanti mūsų TV ekranų “žvaigždė” visais istorijos klausimais, turi net visą komplektą “Už nuopelnus Lenkijai” ordinų – Riterio, Karininko, Komandoro ir kitus. Bet ordinais nė viena valstybė neapdovanoja, ypač svetimšalių, – tik dėl jų gražių akių.

Bėda, kad daug mūsų politikų, istorikų tebesivadovauja lenkiška, sovietine istoriografija, kurioje pažangu tai, kas stiprino lenkus ir Lenkiją, Rusiją, SSRS, SKP, tik ne lietuvių Tautą,  jos nepriklausomą  valstybingumą. 

Kas lėmė 1926 12 17 valdžios pakeitimą? Koks buvo Prezidento A. Smetonos vaidmuo ir kaip tai prisidėjo prie mūsų Tautos ir nepriklausomo valstybingumo stiprinimo? Tai ir norėčiau su Jumis pasvarstyti, žvelgiant į laiką pro mūsų Tautos ir jos Nepriklausomybės stiprinimo prizmę.

Prezidentas A.Smetona buvo išskirtinė asmenybė mūsų Tautoje. Jei jis nebūtų buvęs Prezidentas, jis būtų prisimenamas kaip talentingas  ir produktyvus publicistas, filosofas, lietuvių kalbos ir istorijos žinovas, daugybės leidinių redaktorius, visuomenininkas. Po Jo Lietuva neturėjo kito tokio vadovo, kuris savo intelektu ir kūryba būtų galėjęs jam prilygti, kuris būtų tiek dirbęs dėl lietuvių Tautos. A.Smetona Lietuvių konferencijos buvo išrinkusi LVT pirmininku. 1919 m. balandžio 4 d. vadovaujantis Laikinąja Lietuvos Konstitucija, Pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Jam faktiškai buvo suteiktos įstatymų leidybos ir jų vykdymo teisės bei kontrolės galios.

Tai, kad mūsų Tauta tada išsivadavo nuo beveik trečdalį teritorijos okupavusių rusų bolševikų, o iš dalies ir nuo nuožmiųjų lenkų ordų, vadovaujamų J.Pilsudskio, nuo bermontininkų, buvo didelis Prezidento A.Smetona nuopelnas. Jo pastangomis organizuoti ir demokratiniai rinkimai į Steigiamąjį Seimą, kuris 1920 m. gegužės 15 d. pradėjo savo darbą.

Prezidentas A. Smetona pačiais sunkiausiais nepriklausomos Lietuvos kūrimo ir gynybos metais buvo svarbiausiu lietuvių  vairininku. Bet Prezidento juodintojai, negalėdami paneigti A. Smetonos nuopelnų kuriant ir ginant Nepriklausomybę 1919 – 1920 m., bando atsigriebti bent tuo, kad Tauta, girdi, neišrinko jo ir bendražygių – tautininkų į Steigiamąjį Seimą (nors iš 20  Lietuvos valstybės Tarybos 8 buvo tautininkai), nes buvusi jais nusivylusi.

Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą laimėjo krikščionys demokratai. Steigiamojo Seimo Pirmininku ir Respublikos Prezidentu išrinktas krikščionis  demokratas Aleksandras Stulginskis.

Tokius rinkimų rezultatus lėmė, kad tautininkai ir pats A. Smetona nevarė jokios priešrinkiminės agitacijos, tikėdami, kad žmonės ir taip žino, kad jie daugiausiai už visus kitus yra nuveikę atkuriant lietuvių valstybę. Bet jie klydo, kitos partijos dėl visų sunkumų krašte kaltino Pirmąjį Prezidentą A. Smetoną, tautininkus. Ir nemažai kas tuo patikėjo. Bet tuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje pokario Europoje, žmonės po karinių diktatūrų veržėsi prie daugiapartinio, parlamentinio valdymo. Tad ir lietuviai rinkimuose į Steigiamąjį Seimą daugiausia balsų atidavė už atkakliausiai agitavusius.

Steigiamasis Seimas padėjo pamatus nepriklausomai teisinei Lietuvai, parengė ir priėmė LR Konstituciją. Daug Seimo narių, iš posėdžių karts nuo karto  vykdavo į frontą prieš J.Pilsudskio ordas, puolančias Lietuvą.

Didelė Lietuvai parama, o J.Pilsudskiui smūgis buvo, kad Lietuvos Vyriausybė pasirašė Taikos ir sienų pripažinimo sutartis su Sovietų Rusija, kuri tada buvo pirmoji pripažinusi Lietuvos valstybingumą de jure. Beje, to Lenkija nepadarė iki Antrojo pasaulinio karo.

Steigiamajam Seimui baigus darbą, prasidėjo seimų laikotarpis. 1922 m. spalyje iš 78 narių išrinktas Pirmasis Seimas. Bet dėl vidinių rietenų, jis po pusmečio buvo paleistas. Antrasis Seimas, kuriame daugumą turėjo krikščionys demokratai, išsilaikė  visą kadenciją iki  l926 m. pavasario . Prezidentu abiejų tų Seimų buvo A.Stulginskis.

Trečiojo Seimo rinkimuose 1926 m. birželyje daugumą laimėjo kairiosios jėgos: valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3 (tarp jų ir Prezidentas A.Smetona), Ūkininkų partija – 2, tautinių mažumų atstovai – 9 vietas. Kadangi nė viena partija neturėjo daugumos, tad praktiškai beveik visų sprendimų priėmimas ar atmetimas ėmė priklausyti nuo „tautinių mažumų“ atstovų užgaidų.

Tarp kandidatų į prezidentus buvo pasiūlyti: A. Smetona, F. Bortkevičienė ir K. Grinius. Kadangi Seime vyravo kairieji, tai jie Prezidentu ir išsirinko liaudininką, gydytoją K.Grinių. Premjeru – M. Sleževičių. Abu buvo dideli patriotai ir demokratai, bet ne kokie, ypač K.Grinius, „masių vadovai“ ir nepakankamai apdairiai vertino tuometinę padėtį tiek valstybėje, tiek už jos ribų. Panaikino visame krašte karo stovį, cenzūrą, komendantūras, paleido iš kalėjimų ir bolševikinių organizacijų vadus, pradėjo mažinti finansavimą kariuomenei, sklido kalbos, kad ir  Lietuvos šaulių sąjunga būsianti perduota profsąjungoms ir t.t.

Didelį pavojų Nepriklausomybei daugelis jautė iš  Lenkijos bei Prancūzijos, Anglijos ir kitų imperialistų, kurie, siekdami sustiprinti Lenkiją, paversti barjeru prieš SSRS, nenoriai reagavo į mažos Lietuvos siekį išlikti Nepriklausoma. Tad Vakarai pritardavo net niekingiausiems lenkų planams, tarp jų, pavyzdžiui, P. Himanso, pagal kurį Lietuva turėjo būti padalinta į Kauno ir Vilniaus kantonus, bet pastarąjį valdant iš Varšuvos.

Taip pat Vakarų šalys laimino Lenkiją prisijungti ir Klaipėdą, jos kraštą, reikalavo iš Lietuvos leisti lenkams netrukdomai naudotis prekių tranzitu per Lietuvą į Klaipėdą ir t.t.

Didelį nerimą lietuviuose sukėlė  1926 m. gegužės pradžioje J. Pilsudskio klano ginkluotas pučas Lenkijoje, jo pasiskelbimas diktatoriumi. J. Pilsudskio pučo dienomis vien Varšuvoje pagal kai kuriuos archyvinius dokumentus žuvo per 1500 žmonių. Netrukus tas lenkų diktatorius ėmė siųsti į užgrobtąją Rytų Lietuvą naujus savo kareivių pulkus. Sklido gandai apie lenkų agresorių pasirengimą pavergti visą Lietuvą.

Nerimą lietuviams patriotams didino dar ir tai, kad krašte smarkiai padaugėjo komunistų demonstracijų, o taip pat prasidėję puolimai ir juodinimai lietuvių patriotų bei jų organizacijų ir pan.

Neteikė pasitikėjimo ir Seimas su nesibaigiančiomis diskusijoms, neretai iššaukiančiomis net peštynes. Tad nemažai kam atrodė, kad užtektų poros parsidavėlių, kad Seime būtų priimti nepriklausomai Lietuvai pražūtingi sprendimai.

Daugelį lietuvių jaudino, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose tebekabėjo nuo okupacijos metų žydiškos, rusiškos, lenkiškos iškabos, kad masiškai steigtos mokyklos svetimtaučiams, ypač lenkams, kai jų okupuotoje Rytų Lietuvoje buvo naikinama visa kas lietuviška, kad ir Seime reikalauta kalbėti žydiškai, lenkiškai ar rusiškai. Dėl Prezidento, Premjero ir kai kurių kitų vadovų pataikavimo lenkams, žydams ne kartą Seime pasigirsdavo protesto balsai.

Taip 1926 m. rudens pradžioje iš tribūnos Seimo narys Ūkininkų sąjungos atstovas Dionizas Trimakas, išrėžė: “…žydams, lenkams, bolševikams lobti renkami iš ūkininkų mokesčiai … Tėvynės sūnūs, kurie kelia balsą prieš Lietuvos lenkinimą ir bolševizaciją, nagaikomis kapojami, arklių kanopomis mindomi… Ar igai dar lietuviai kentės ir duosis iš širdies išplėšti jos brangiausią kalbą, laisvę, tikėjimą…“

Spaudoje ir susirinkimuose vis dažniau buvo prisimenami Antano Smetonos prezidentavimo metai, jo gebėjimai organizuoti valstybės kūrimą ir gynybą.

Vis dažniau  prisimintos ir Pirmojo Prezidento mintys, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė turi būti ne vieno kurio luomo, ne vienos kurios ar grupės partijų valdoma, o visos lietuvių Tautos. Tik tautinė Lietuva gali būti tikrai demokratinė.

Prezidentas A.Smetona buvo tarp pirmųjų, kuris gan kritiškai vertino Italijoje valdžią paėmusį diktatorių Musolinį, kaip ir Lenkijos  diktatorių Pilsudskį bei Vokietijoje  beiplečiantį  fašistų sąjūdį ir jo vadus. A. Smetona tuo metu rašė: mums, lietuviams, mūsų Lietuvai reikia ne rusiškojo socializmo ar bolševizmo, ne itališkojo ar lenkiškojo fašizmo, mums reikia eiti tik savu, tik lietuvišku keliu, tik kuriant ir stiprinant Lietuvą kaip visų lietuvių nepriklausomą valstybę, valdomą pačių lietuvių, o ne svetimtaučių ar iš užsienio. Mūsų Tauta per daug buvo svetimųjų mindoma ir dusinama ir tik tada, kai pasijus visai atspari nuo svetimųjų įtakos, gal ir galės ryžtis kokioms sąjungoms.

Tačiau pakeisti dalies Seimo narių kairuoliškas nuostatas atrodė beviltiška.

Iš to meto Lietuvos saugumo departamento agentų pranešimų matyti, kad padėtį Lietuvoje 1926 m. spalio pradžioje slaptame susirinkime apsvarstę Lietuvos vyskupai ir nutarę: kadangi rinkimai bus negreitai ir maža vilčių kad juose laimėtų pirmiausia krikščionys  demokratai, nutarę paremti karines ir civilines jėgas, kurios ryšis pakeisti kairiųjų  valdžią į tautinę. Beveik visi sutarę, kad labiausiai lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos interesus tenkintų Pirmasis Lietuvos Prezidentas, III Seimo narys Antanas Smetona, didžiausią autoritetą Tautoje turintis ir nepaliaujamai skelbiantis tautines  nuostatas.

1926 m. spalio 16 d. “Ryto” laikraščio redakcijoje susirinkusi grupė kariškių sudarė komitetą, kad jis organizuotų Lietuvos nukreipimą eiti tautiniu  keliu. Į tą komitetą įėjo plk. V.Grigaliūnas – Glovackis, plk. J.Petruitis, vyr. ltn. A.Mačiuika, gen. K.Ladiga, plk. P. Plechavičius. Buvo sutarta pasiūlyti Prezidentui K.Griniui ir Premjerui M.Sleževičiui atsitatydinti, užleidžiant savo vietas Prezidentui A.Smetonai ir prof. A. Voldemarui.

 Ar apie tą kariškių planą žinojo Prezidentas K.Grinius ir Premjeras M.Sleževičius? Atrodo, kad taip. Prezidentas kaip ir Premjeras matė, kaip iš jų rankų išslysta valdžia, buvo  pasimetę, lyg ir pritarė visur girdimoms kalboms patiems atsisakyti valdžios vardan neabejotino patrioto ir visos Tautos mylimo Pirmojo Prezidento Antano Smetonos. Iš dalies tai paaiškina, kodėl Prezidentas K. Grinius lyg nereagavo į saugumiečių  pranešimus, kad iš gruodžio 16 į 17 d. kariškiai rengiasi užimti Seimą. Prezidentas toliau gruodžio 16 d. vakare rengėsi rytdienos savo gimtadienio 60 – mečio iškilmėms, į kurias buvo pakvietęs ir šalies auštąją karininkiją, daug  savanorių, šaulių, Nepriklausomybės karų didvyrių. Dėl to ir perversmo  organizatoriai naktį be jokio pasipriešinimo užėmė Seimą, kuriame tebevyko posėdis, paėmė savo žinion kitas svarbiausias valstybės institucijas.

Prezidento K.Griniaus ir Premjero M.Sleževičiaus atsistatydinimo pareiškimus patvirtino toliau veikęs Trečiasis Seimas. Jis naujuoju Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, Premjeru – prof. A.Vodemarą. Tas įvykis daugeliui atrodė natūraliu valdžios pasikeitimu, pagal veikiančią 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtąją Konstituciją. Tad niekas  neprotestavone tik Kaune, bet ir visoje šalyje. Priešingai – visur vyko tik pritarimo mitingai, plaukė Prezidentui A.Smetonai   sveikinimo laiškai.

Nebuvo didesnių protestų ir dėl tų keturių bolševikų sušaudymo. Tik vėliau suvokta, kad buvo galima apsieiti ir be to, nes tą sušaudymą probolševikinės jėgos panaudojo antilietuviškajai propagandai.

Tuometinė LKP buvo per menka, kad būtų galėjusi kėsintis paimti valdžią – turėjo apie 800 narių, iš kurių apie 80 proc. buvo svetimtaučiai žydai, rusai ir jie buvo daugiausiai TSRS išlaikomi kaip „penktoji kolona“ tam atvejui, kada SSRS nuspręs  prisijungti Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis. O tuo metu buvo naudingiau, kad prie vakarinių sienų egzistuotų nepriklausomos, bet SSRS atžvilgiu neutralios mažos Baltijos valstybėlės; tad ir SSRS beveik iki 1938 m. reklamuodavosi kaip Baltijos valstybių nepriklausomybės gynėja pirmiausia nuo imperialistinės Lenkijos, kurios sustiprėjimo Maskva ypač bijojo.

Tarp tų nedaugelio  A. Smetonos priešininkų buvo III Seimo narys liaudininkas Juozas Pajaujis, kuris už antivalstybinę kalbą Šiauliuose buvo areštuotas. Už tai Seimas, kad buvo suimtas be jo sutikimo, pareikalavo atsistatydinti Premjerui A. Voldemarui. Bet Prezidentas A. Smetona nesutiko ir, vadovaudamasis dar Steigiamojo Seimo Konstitucija, 1927 m. balandžio 12 d. paleido patį Seimą. Tačiau buvo blogai, kad Prezidentas nepaskelbė tada naujos rinkimų datos.

Daug peno antilietuviškiems rašeivoms ir kitiems veikėjams davė ir patys mūsų, lietuvių, patriotai, buvę savanoriai, kariai tada susijungę į „Geležinio Vilko“ organizaciją. Jos nariai turėdavo besąlygiškai paklusti savo vadui A. Voldemarui. Pasiremdamas „vilkais“ A. Voldemaras planavo tapti „tikruoju“ Lietuvos vadu, palikus Prezidentą tik kaip vėliavą. Bet A.Voldemaras dėl 1929 m. gegužės  6 d. įvykdytą prieš jį pasikėsinimo nepagrįstai apkaltino Prezidentą ir buvo atleistas iš Premjerų, išsiųstas iš Kauno. Naujuoju Premjeru paskirtas Juozas Tūbelis.

A.Voldemaro nušalinimas ir ištrėmimas sukėlė jo pasekėjų nepasitenkinimą. Jie organizavo įvairius protesto žygius, kad Prezidentas sugrąžintų jų vadą ir vėl paskirtų Premjeru. 1930 m. gegužės 24 d. Prezidentas gavęs žinią apie „vilkų“ rengiamą ginkluotą pučą dėl A.Voldemaro sugrąžinimo, uždraudė šios organizacijos veiklą. Tada daugelis jos padalinių perėjo į pogrindį, vėliau persitvarkė į Lietuvos nacionalistų partiją, bet nenutraukė veiklos, organizavo bene 13 viešų išstojimų, kuriuose reikalaudavo iš Prezidento sugrąžinti A. Vodemarą ir imtis griežtesnio valdymo. Tačiau niekada nereikalavo Prezidento atsitatydinimo ar pakeisti valdymo sistemą. Deja, mūsų istoriografijoje tebemuilinamos žmonėms akys, teigiant, kad tie voldemarininkų išstojimai lyg buvę ir visos tariamai lietuvių liaudies protesto akcijos prieš „smetoninį režimą“. Tik viena rimtesnė protesto akcija tada buvo – tai Suvalkijos valstiečių streikas.

Prezidentas A.Smetona ir tuometinė Lietuva buvo pirmoji pasaulyje, kuri 1934 m. organizavo teismo procesą prieš nacius  Klaipėdoje ir jo krašte. Beje, tuo procesu, kaip rodo kai kurie archyviniai dokumentai, savo labui mėgino pasinaudoti Lenkijos diktatorius J. Pilsudskis ir kai kurie jo patikėtiniai: siūlė  Hitleriu už nepagarbą jam ir didžiąjai Vokietijai, pasidalinti Lietuvą – jiems, lenkams, rytinę Lietuvos dalį iki Dubysos, o vokiečiams – vakarinę, Žemaitiją.

Nacių Vokietijos ir Lenkijos draugystė baigėsi, kai Hitleris pareikalavo iš „draugų lenkų“ perleisti Vokietijai vadinamąjį „Gdansko koridorių“ geležinkeliui ir autostradai į Rytų Prūsiją  nutiesti.

Nieko gero tada Lietuva negalėjo tikėtis ir iš demokratinių Vakarų valstybių. Anglija ir Prancūzija dar prieš Molotovo – Ribentropo paktą pasirašė slaptą sutartį su Lenkija dėl bendros gynybos ir kad Lietuva bus perduota Lenkijos „įtakos sferon“, o iš kitos pusės Lenkija neprieštaraus, jei Olandija ir Belgija bus „Anglijos įtakos sferoje“. Karo tarp SSRS ir Vokietijos pradžioje lenkų vadas V. Sikorskis iš Londono buvo nuvykęs į Kremlių pas Staliną tartis dėl po karo Lietuvos perdavimo Lenkijai, o taip pat dėl Lenkijos vadovaujamos Baltijos šalių, o taip pat Čekoslovakijos, Rumunijos federacinės valstybės skūrimo. Bet Stalinas atsakė, kad ir po karo Baltijos šalis pasiliks sau, dėl lenkų federacijos nutylėjo, bet pažadėjo V.Sikorskiui, kad prijungs prie Lenkijos Rytprūsių (apie 70 proc.) dalį nuo Baltijsko iki Gdansko. Vadai sutarė iš lenkų, esančių SSRS, sudaryti ir apie 120 tūkst. lenkų armiją SSRS (Lenkijos ginkluotąsias pajėgas SSRS), vadovaujamas generolo Vladislavo Anderso.

(Bus daugiau)

2016.12.24; 05:34

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Nuo 1926 m. gruodžio 16 d. vakaro perversmininkai pradėjo vykdyti savo sumanymą – pakeisti valdžią. Jų atstovai važinėjo po kariuomenės dalis, duodami paskutinius nurodymus. Gruodžio 17 d. 2 val. ryto, antrojo pėstininkų pulko vadas plk. J. Petruitis, aliarmu pakėlęs karius, paskelbė, kad bolševikai rengia perversmą ir ginklu reikia jiems pasipriešinti, ir nuvedė karius prie Prezidentūros, Seimo rūmų ir jus apsupo. Greitai prie jų prisidėjo husarų pulkas, karo aviacijos, šarvuočių rinktinės, talkinami studentų ateitininkų ir neolituanų.

Perversmininkai iš daboklės paleido gen. štabo majorą Povilą Plechavičių, iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo – ats. plk. Vincą Grigaliūną-Glovackį. Buvo užimta Krašto apsaugos ministerija, kartu ir Vyriausiasis kariuomenės štabas. Majoras P. Plechavičius paskelbtas vyriausiuoju kariuomenės vadu ir laikinuoju Lietuvos diktatoriumi, Kauno miesto ir apskrities karo komendantu – plk. V. Grigaliūnas-Glovackis, plk. J. Petruitis – Kauno įgulos viršininku. Gatvių sankryžose ir ant kelių į Kauną stovėjo šarvuočiai ir tankai.

Trečiojo Seimo išvaikymas. Tuo metu Seime tautos atstovai, dar nieko nenutuokdami, diskutavo apie 1927 m. valstybės biudžetą, kai jų posėdį nutraukė įsiveržusi grupė karininkų, vadovaujamų aviacijos vyr. ltn. A. Mačiuikos, kuris įsakė Seimo nariams skubiai išsiskirstyti; atstovai, pamatę už langų stovinčius šarvuočius ir ginkluotus karius, pakluso. Seimo Pirmininkas dr. J. Staugaitis ir vicepirmininkas S. Kairys karininkų buvo nuvežti ir uždaryti Vyriausiajame kariuomenės štabe. . Beveik visi Vyriausybės narai irgi buvo nuvežti ir uždaryti Vyriausiajame štabe. Prezidentas K. Grinius paliktas Prezidentūroje, bet atjungti visi telefonai ir pastatyta sargyba.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 6 )“

smetona_3

Sueina 85 metai, kai seimokratinis Lietuvos valdymas buvo pakeistas į prezidentinį. Ta proga Kaune, istorinėje Prezidentūroje, tautininkai, šauliai organizavo tos datos iškilminga paminėjimą (vadovas – Algirdas Augustinas Intas). Skaitytojų dėmesiui siūlome tame minėjime perskaitytą dr. Algimanto LIEKIO pranešimą.

Prieš  85 metus Lietuva, karininkijai remiant  iš parlamentinės – seimokratinės tapo prezidentine Respublika. Tas įvykis vertintas ir vertinamas gan prieštaringai. Vieniems – tai karinis perversmas, kitiems – fašistinis, tretiems – demokratijos priešų ar kitokių  sąmokslas   ir pan.

Vertinimai dažniausiai priklauso nuo pačių vertintojų politinių, ideologinių įsitikinimų, nuo jų vertybinių nuostatų, nuo valstybės vykdomos  politikos. SSRS okupacijos metais  Gruodžio 17 – oji – tai tik fašistinis perversmas. Vadovėliuose ir istorikų darbuose jis tik taip ir tevadintas, kaip ir visas Prezidento Antano Smetonos valdymas.

Continue reading „Gruodžio 17 – oji – tautinės Lietuvos valstybės gimimas“

Smetona

Tarpukario Lietuva, kurios mėginimas kurti demokratinę santvarką baigėsi 1926 m. gruodžio 17 d. kariniu perversmu, sovietų, o ir dabartinės Rusijos literatūroje vadinama fašistine.

Autoritarinį Antano Smetonos režimą kai kurie kalbėtojai ir rašytojai yra lyginę su nacistinės Vokietijos realijomis. Ką visgi apie tą “kraugeriškumą” realiai byloja istorija ir kokiais aukų skaičiais A. Smetonos valdymas gali susilyginti su fašistine Vokietija, Augusto Pinočeto Čile ar Sovietų Sąjunga?

Mirties bausmę ne kartą tarpukario Lietuvoje mėginta panaikinti, tačiau vieną sprendimą nuolat keisdavo ar apribodavo kitas – visgi tokią bausmės rūšį pateisinantis.

Continue reading „Mirties bausme nepiktnaudžiavusi diktatūra“