Prieš jus – knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.
Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…
Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.
Jūsų dėmesiui – įžanginis žodis.
XXX
Įtariu, kad mano Gerbiamą skaitytoją galįs sudominti žodis „žvaigždė“, atsidūręs mano knygos pavadinime. Apie kokią žvaigždę čia gali būti šnekama? Kol kas, atrodo, dar niekur pasaulyje nėra įsteigtas specialus ordinas ar medalis, tarkim, „Žurnalisto aukso žvaigždė“, kurį skirtų žurnalistams už nuopelnus ieškant tikrųjų tiesų.
Gal greičiau reikėtų prisiminti „žvaigždę“, kurią įkaitinta iki baltumo geležimi išdegindavo kaktoje laisvės ištroškusiam vergui, pamėginusiam pabėgti iš vergijos valstybės žemių į nežinomus nepriklausomus kraštus? Tokį neklaužadą pagaudavo ir pažymėdavo „žvaigžde“, idant visi iš tolo matytų ir vengtų susidėti su neklusniuoju, įsigeidusiu laisvės ir teisybės…
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Norėjosi įdėti žodį „žvaigždė“ į dienoraštinių užrašų ir prisiminimų knygos pavadinimą tik todėl, kad nuo pat vaikystės man patikęs senovinis įvaizdis „kelrodė žvaigždė“. Skaitydavau, kaip nė velnio nebijantys jūrų vilkai išplaukdavo savo burlaiviais ar irklinėmis galeromis į nežinomas žemes laimės ir turto ieškodami, o kryptį tamsiomis naktimis jiems rodydavusi būtent „kelrodė žvaigždė“: plauk į mane, nenukrypk nuo kurso ir atplauksi ten, kur tave veda tavo viltis, protas ir daugeliui atrodantis kvailas, nuostolingas sumanymas, rizikingas užsispyrimas, o tau pačiam – tavo keistos gyvenimo kelionės „kelrodė žvaigždė“…
Taigi kviečiu mano Gerbiamą skaitytoją, pavartant laisvalaikiu šią knygą, pasekti mano žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsa, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškoti prasmingų nuotykių.
Iš anksto perspėju, kad rengdamas knygą vengiau taisyti anuometinę laikraštinę kalbą, jos žurnalistinę leksiką, tarp kita ko, – ne per daugiausiai nutolusią nuo mūsų šiuolaikinio žargono spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje.
Pamaniau: telieka kasdienės „žurnalizmo duonos“ skonis – kartais sprangus, kartais aitrokas, aštrus…
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad dėl į Lietuvą bandančių patekti neteisėtų migrantų srautų buvo nuspręsta paankstinti automatinių šautuvų G-36 perdavimą Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT). Ministras akcentuoja, kad kol į Lietuvą neteisėtai bandančių patekti migrantų srautas nemažės, pasieniečiams ir toliau talkins papildomos kariuomenės pajėgos.
„Aš tiesiog priminsiu, kad dar pernai, kai prasidėjo nelegalios migracijos krizė, sutarėme, kad Krašto apsaugos ministerija priima lėšas skirtas sienos apsaugos tarnybos aprūpinimui į savo pirkimą. Ir tiesiog darome bendrą pirkimą, kadangi, kai perki daugiau ir kaina atitinkamai sumažėja, ir tas susitarimas yra vykdomas: dabar pirmi 500, po to nuo gruodžio likusieji ginklai. Būtent tokiu principu tai įgyvendinta“, – žurnalistams penktadienį teigė A. Anušauskas.
Visgi ministras akcentuoja, kad net ir VSAT aprūpinus naujaisiais ginklais, pasienyje pastačius fizinį barjerą bei vaizdo stebėjimo sistemas, kariuomenės papildomos pajėgos pasieniečiams talkins tol, kol bus fiksuojamas intensyvesnis neteisėtų migrantų srautas.
„Šiuo atveju, mes tarėmės ir dar pasiūlėme Vidaus reikalų ministerijai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai naudotis papildomomis kariuomenės galimybėmis šiuo laikotarpiu, kai yra šioks toks suaktyvėjimas nelegalių migrantų skaičiaus, didėjimas“, – sakė jis.
Krašto apsaugos ministerija (KAM) penktadienį pranešė, kad siekdama atliepti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos poreikį pereiti prie naujų automatinių ginklų, KAM ankstina automatinių šautuvų G-36 perdavimą. Lietuvos kariuomenė artimiausiu metu perduos 500 ginklų, o likusių 1187 ginklų perdavimą planuojama pradėti šių metų gruodį.
VSAT prašymą dėl ginklų perdavimo pateikė šių metų birželį. Ginklai įsigyti už lėšas, kurios Krašto apsaugos ministerijai skirtos ginklų VSAT pirkimui.
Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, balandžio 22 d. (ELTA). Buvęs Lenkijos sausumos pajėgų vadas generolas Waldemaras Skrzypczakas apkaltino Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Borisą Johnsoną atskleidus karinę paslaptį. Tai penktadienį pranešė Lenkijos laikraštis „Fakt“.
Lankydamasis Indijoje su vizitu, Jungtinės Karalystės premjeras pareiškė: „Galiu pasakyti, kad dabar Lenkijoje mokome ukrainiečius ginti oro erdvę, o Didžiojoje Britanijoje – valdyti šarvuočius“.
„Didžiosios Britanijos premjeras atskleidė karinę paslaptį. Man iš lūpų veržiasi negražūs žodžiai… Kariškių rengimas yra kariuomenės reikalas, šiuo atveju tai – paslaptis. Būtų gerai, kad žmogus pagalvotų, prieš kalbėdamas tokius dalykus“, – piktinosi lenkų generolas.
„Gal ponas premjeras to nesuvokia, bet tokiais pareiškimais jis kelia pavojų visai karinei operacijai ir karių saugumui“, – pabrėžė W. Skrzypczakas.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad, atsižvelgiant į demografinius pokyčius bei kylančią geopolitinę įtampą, šią savaitę ketinama diskutuoti dėl visuotinio šaukimo.
„Šią savaitę Krašto apsaugos ministerija rengs pristatymą ir diskusiją per socialinius tinklus, bus diskutuojama dėl to (visuotinio šaukimo – ELTA). Tai klausimas, kuris nuolat keliamas, ir demografinė situacija verčia apie tai kalbėti”, – pirmadienį Krašto apsaugos ministerijoje kalbėjo A. Anušauskas. Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23
Ministro teigimu, galutinis sprendimas priklausys nuo visuomenės išsakytos nuomonės, politinių jėgų sutarimo bei resursų.
„Aš manau, kad visuomenė turi apie tai kalbėti. Koks bus tos diskusijos galutinis rezultatas, priklauso ir nuo politinių jėgų sutarimo, ir nuo resursų. Pabrėšiu, kiekvieną politinį sprendimą įgyvendinant reikia skirti ir papildomus pinigus”, – sakė A. Anušauskas.
Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį vyks šalies prezidento Gitano Nausėdos šaukiamas Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdis, kuriame ketinama aptarti Vyriausybės pateiktą atnaujintą Nacionalinio saugumo strategiją, Lietuvos karių įsitraukimo į tarptautines misijas bei kariuomenės infrastruktūros klausimus.
,,Prezidentas kviečia reguliarų Valstybės gynimo tarybos posėdį, kuriame bus aptariama atnaujinta Nacionalinio saugumo strategija, Lietuvos karių dalyvavimas tarptautinėse operacijose ir misijose 2022-2023 m., krašto apsaugos sistemos infrastruktūros plėtra”, – komentare Eltai teigia prezidento patarėjas Ridas Jasiulionis.
ELTA primena, kad rugsėjo pabaigoje Vyriausybės pasitarime nuspręsta naujos redakcijos Nacionalinio saugumo strategiją teikti svarstyti Valstybės gynimo taryboje, o tuomet šis dokumentas būtų pateikiamas Seimui.
Naujos redakcijos strategijos projektą rengė Krašto apsaugos ministerijos kuruojama darbo grupė.
VGT svarsto ir koordinuoja svarbiausius valstybės saugumo užtikrinimo ir valstybės gynybos klausimus. Į Valstybės gynimo tarybą įeina prezidentas – vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, ministras pirmininkas, Seimo pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja prezidentas.
Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23
Seimo narys Arvydas Pocius antradienį ketina pateikti Seimui Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo pataisas, kuriomis siūlys numatyti galimybę suteikti Lietuvos kariuomenės veterano vardą kariams, kariams savanoriams ar kitiems savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos kariams, atliekantiems krašto apsaugos savanorių karo tarnybą.
Projekte apibrėžta Lietuvos kariuomenės veterano sąvoka, numatyti atvejai ir nustatyti reikalavimai, kada suteikiamas Lietuvos kariuomenės veterano vardas.
Pagal siūlomą teisinį reguliavimą, Lietuvos kariuomenės veteranas – Lietuvos Respublikos pilietis, profesinės karo tarnybos karys, atliekantis nuolatinę karo tarnybą kariuomenėje, karys savanoris ar kitas savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos karys, atliekantis krašto apsaugos savanorių karo tarnybą, ištarnavęs Lietuvos kariuomenėje ne mažiau kaip 20 metų arba nepertraukiamai ne mažiau kaip 30 dienų dalyvavęs tarptautinėse operacijose ar specialiosiose misijose, arba garbingai atlikdamas tarnybą paleistas iš karo tarnybos dėl sveikatos sutrikimo, kuris atsirado dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, ar dėl priežasčių, susijusių su kario statusu, arba Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos ( SSRS) karinės agresijos laikotarpiu, 1991 m. sausio 11 – rugpjūčio 21 d., tarnaudamas krašto apsaugos sistemoje gynęs Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę ir tarnavęs iki 1993 m. rugpjūčio 31 d. – Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos.
Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos kariuomenės veterano vardas būtų suteikiamas pagal krašto apsaugos ministro patvirtintus Lietuvos kariuomenės veterano vardo suteikimo nuostatus.
„Kariuomenės veterano vardo suteikimas sustiprintų ne tik kariuomenės potencialą, bet ir paskatintų jaunąją kartą eiti senelių, tėvų pramintais takais, nes pasiaukojimas ir ryžtas ginti Tėvynę ir pagarba tokiam asmeniui yra geriausios pilietiškumo ir patriotizmo pamokos. Kartu bus įgyvendintas 1990 m. Vyriausybės sprendimas dėl Lietuvos kariuomenės veteranų“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.
Jame primenama, kad Vyriausybė, 1990 m. gegužės 17 d. nutarimu, patvirtindama Krašto apsaugos departamento prie Vyriausybės veiklos uždavinius, pavedė rūpintis kariuomenės veteranais, karių ir jų šeimų socialinio aprūpinimo reikalais.
Projekto iniciatoriaus A. Pociaus teigimu, kariuomenės veterano vardo suteikimas išreikš pagarbą Lietuvos valstybės gynėjui ir suteiks Lietuvos kariams galimybę dalyvauti NATO šalių karių veteranų organizacijose ir jų renginiuose.
Karo policija. KAM nuotr.
Dėl nelegalios migracijos krizės Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen antradienį sušauktoje neeilinėje parlamento sesijoje ypatingos skubos tvarka ketinamos priimti Karinės jėgos naudojimo statuto pataisos, kuriomis kariams ekstremalios situacijos sąlygomis būtų galima suteikti daugiau teisių, įveikė pateikimo stadiją.
Projektą pateikimo stadijoje palaikė 87 parlamentarai, prieš balsavo 5 ir dar 27 susilaikė.
Antradienį projektas iš karto bus svarstomas komitetuose, o dėl jo priėmimo bus balsuojama vakariniame posėdyje.
Siūlo ekstremaliosios situacijos sąlygomis kariams suteikti platesnius įgaliojimus
Siūloma ekstremaliosios situacijos atveju, siekiant sudaryti sąlygas padėti policijai, pasieniečiams ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnams, kariams suteikti platesnius įgaliojimus.
Siūloma, kad daugiau teisių kariai įgytų esant atitinkamam krašto apsaugos ministro įsakymui, gavus Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininko motyvuotą rašytinį prašymą ir šį siūlymą suderinus su prezidentu.
Platesnius įgaliojimus būtų galima suteikti ne ilgesniam nei 3 mėnesių laikotarpiui su galimybe juos pratęsti pagal tą pačią procedūrą, ir tik tuo atveju, kai įvykio mastai sparčiai didėja, siekiama išvengti grėsmės visuomenės rimčiai ir yra būtina atkurti institucijų, kurioms padėtų kariuomenė, būtinąsias veiklos sąlygas.
Kariai tokiu atveju galėtų duoti privalomus nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims, kitoms organizacijoms ir jų padaliniams; persekioti ir sulaikyti asmenis, nevykdančius karių privalomų nurodymų arba įtariamus padarius ar darančius nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą; laikinai apriboti galimybę patekti į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti joje vykdomus darbus, tam tikroje teritorijoje apriboti ar uždrausti transporto priemonių eismą; tikrinti asmenų, transporto priemonių, ginklų ir kitų daiktų dokumentus; atlikti asmens apžiūrą ir jo turimų daiktų patikrinimą; sustabdyti, tikrinti ir apžiūrėti transporto priemones, jose esančius krovinius ir daiktus, taip pat asmenis ir jų bagažą; panaudoti specialiąsias priemones. Antrankiai
A. Anušauskas: tai nėra nepaprastajai padėčiai tapatūs įgaliojimai
Projektą pristatęs krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pabrėžė, kad siūlomi suteikti įgaliojimai nebūtų tapatūs tiems, kuriuos kariai įgytų nepaprastosios padėties atveju.
„Ekstremalių situacijų metu suteikiami įgaliojimai nėra tapatūs karių įgaliojimams nepaprastosios padėties metu. Nepaprastosios padėties metu kariai karinę jėgą galėtų naudoti visa apimtimi. Šiuo atveju išskirtos tik spec. priemonės. Taip pat nėra ribojamos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės“, – iš Seimo tribūnos kalbėjo A. Anušauskas.
Visgi ministro argumentais neliko įtikintas Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos narys Julius Sabatauskas, posėdyje teigęs, kad šį projektą vertina kaip „bandymą pro užpakalines duris įeiti nepaprastąją padėtį“. Pasak jo, visi minimi įgaliojimai kariams suteikiami būtent tada, kai yra įvedama nepaprastoji padėtis.
Visgi krašto apsaugos ministras dar kartą pabrėžė, kad nepaprastosios padėties atveju įgaliojimai kariuomenei yra nepalyginami platesni, o šiuo atveju tiesiog siekiama suteikti įgaliojimus, kurie kariams leistų tinkamai vykdyti savo funkcijas, kai jie padėtų Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams.
„Tikslas yra įgaliojimų suteikimas. Vienokią teisinę formą pasirinksime ar kitokią, įtrauktas krašto apsaugos ministras ar neįtrauktas, aš manau, čia tik technikos klausimas. Svarbiausia yra pasiekti tikslą, kad kariai vykdydami tas pareigas, kaip ir pasieniečiai, turėtų galimybes sulaikyti įstatymus pažeidžiantį sieną neleistinoje vietoje pereinantį nelegalą“, – aiškino A. Anušauskas.
Tuo metu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijai priklausantis Tomas Tomilinas pabrėžė demokratinėje sistemoje galiojančios stabdžių ir atsvarų sistemos svarbą.
„Demokratinė sistema yra stabdžių ir atsvarų sistema. Kad ir koks būtų pasitikėjimas Vyriausybe ar visuomenės racionalumu, vis tiek kada nors ateityje krašto apsaugos ministru gali būti ne toks išsilavinęs, ne toks demokratiškas žmogus kaip jūs. Gali būti bet kas, sąlyginis Šustauskas gali būti krašto apsaugos ministru arba premjeru. Kas trukdo tą stabdžių ir atsvarų sistemą naudoti ir čia”, – ministrui klausimą uždavė T. Tomilinas.
Tačiau A. Anušauskas teigė nemanąs, kad ministru galėtų tapti bet kuris asmuo, o šiuos pakeitimus parengti, jo teigimu, buvo apsispręsta tuomet, kai nelegalios migracijos srautai šalyje buvo pasiekę patį piką.
„Nemanau, kad Šustauskas gali būti krašto apsaugos ministru, tam yra jau veikianti atsvarų sistema (…) Kadangi situacija buvo staigiai besikeičianti, mes šį projektą parengėme, kai manėme, kad reikia labai skubaus sprendimo. Tai buvo pats pikas tą savaitgalį, kai nelegalai perėjo per Lietuvos sieną, mes matėme, kad reikia tų papildomų įgaliojimų“, – kalbėjo krašto apsaugos ministras, kartu pažymėdamas, jog kariams svarbu suteikti aiškumą dėl jų įgaliojimų.
„Svarbu, kad tie žmonės galėtų vykdyti savo pareigas be baimės, kad peržengs savo įgaliojimų ribas“, – teigė jis. Nelegalūs migrantai. VSAT nuotr.
Posėdyje klausimus ministrui kėlė ir LSDP frakcijos seniūnas Algirdas Sysas. Jis teiravosi, kaip bus užtikrinama, kad įgaliojimais nebūtų piktnaudžiaujama civilių Lietuvos piliečių atžvilgiu. A. Anušauskas, atsakydamas į socialdemokrato klausimą, pažymėjo, kad panašius įgaliojimus jau turi kitos viešosios tvarkos ir saugumo institucijos, o įgaliojimų apimtį kas kartą turėtų patikslinti šalies prezidentas.
„Turiu pasakyti, kad policija, pasieniečiai juk turi įgaliojimus, gali ir civilių Lietuvos piliečių, ne tik nelegalų atžvilgiu pritaikyti. Ar yra piktnaudžiavimo rizikos? Žinoma, kad yra ir mes žinome tokių atvejų, bet mes norime jų išvengti. Dėl to konkretūs įgaliojimai, juos kariai galėtų įgyti, bet kokie jie bus suteikiami, tai čia jau suderinus su prezidentu, jie gali būti gerokai siauresni“, – tikino A. Anušauskas.
Opozicijos lyderis teikia siūlymą, kad platesnius įgaliojimus kariuomenė galėtų įgyti tik su Seimo pritarimu
Teikiamam projektui pasiūlymą turėjo ir opozicijos lyderis Saulius Skvernelis. Jis siūlo, kad tam, jog kariuomenė gautų platesnes teises ekstremalios situacijos sąlygomis, būtų reikalingas ne tik Vyriausybės, bet ir Seimo pritarimas. Tokį pasiūlymą ekspremjeras motyvuoja tuo, kad pagal KAM projektą, kariuomenei būtų galima suteikti praktiškai identiškus, kaip ir nepaprastosios padėties atveju, įgaliojimus, tačiau nepaprastąją padėtį įvesti galima tik esant parlamento pritarimui.
„Remiantis siūlomu reguliavimu, krašto apsaugos ministro įsakymu, gavus Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininko motyvuotą rašytinį prašymą ir suderinus su Respublikos prezidentu, esant tik ekstremaliai situacijai ir labai neapibrėžtoms sąlygoms, Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms galės būti suteikti analogiški įgaliojimai, kurie suteikiami ir nepaprastosios padėties metu. Iš sprendimų priėmimo pašalinamas Seimas, kurio ir yra pareiga įvesti karo ir nepaprastąją padėtį, skelbti mobilizaciją ir priimti sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas“, – pasiūlymo projektui argumentus dėstė S.Skvernelis.
Pastabų KAM projektui turėjo ir Seimo teisininkai
Tuo metu Seimo kanceliarijos Teisės departamento teisininkai išsakė pastabas ir dėl pačios formuluotės, kuria apibrėžiama, kad kariuomenei platesnius įgaliojimus galima suteikti, „kai būtina atkurti policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ar Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pajėgų būtiniausias veiklos sąlygas“. Pasak teisininkų, būtiniausių veiklos sąlygų atkūrimas reikštų, kad kariuomenė būtų pasitelkiama tik atkuriant reikiamą infrastruktūrą.
„Formuluotė (…) suponuoja, kad kariniai vienetai ar kariai būtų pasitelkiami būtent šių valstybės institucijų veiklos sąlygoms atkurti, t.y. užtikrinti labiau kažkokio infrastruktūrinio (atstatomojo) logistinio ar organizacinio pobūdžio pagalbą, kas sudarytų sąlygas toms valstybės institucijoms vykdyti savo funkcijas“, – rašoma Teisės departamento išvadoje. Lietuvos – Baltarusijos pasienyje budi mūsų kariai. Lietuvos kariuomenės foto
Visgi pažymima, kad kariuomenę siekiama pasitelkti minėtų saugos institucijų atliekamoms viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo funkcijoms įgyvendinti, o ne tik infrastruktūros atkūrimui, todėl teisininkai siūlo šias sąlygas apibrėžti aiškiau.
„Sistemiškai vertinant kitas teikiamo projekto nuostatas bei atsižvelgiant į projekto aiškinamąjį raštą, yra aišku, kad kariai šiuo atveju betarpiškai padėtų minėtoms valstybės institucijoms vykdyti tiesiogines jų funkcijas jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu“, – rašoma dokumente.
Taip pat Seimo teisininkai siūlo, kad daugiau teisių kariams būtų galima suteikti esant gautam Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos, o ne tik jos pirmininko motyvuotam rašytiniam prašymui.
„Komisija priima jos kompetencijai priklausančius sprendimus, o komisijos pirmininkas tik atstovauja komisijai“, – akcentavo Teisės departamentas.
Prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su parlamentinių partijų lyderiais ir ministre pirmininke Ingrida Šimonyte. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad susitikime su premjere Ingrida Šimonyte ir parlamentinių partijų lyderiais buvo aiškiai ir vieningai sutarta dėl užsienio politikos krypties sprendžiant iš Baltarusijos plūstančių nelegalių migrantų krizę. Vis dėlto, šalies vadovo teigimu, šiek tiek išsiskyrė siūlymai, kokią taktiką taikyti sprendžiant susidariusią krizinę situaciją.
„Džiaugiuosi, kad šiandieną įvyko susitikimas, kuriame dalyvavau aš, premjerė ir parlamentinių partijų lyderiai. Puiku, kad pasiekėme tokio pobūdžio formatą tokiai problemai, kuri šiuo metu yra migracija, spręsti. Šiandieną prie stalo daug kartų girdėjau žodį „sutariame vieningai“ ir tai teikia vilčių, kad šią tikrai nelengvą problemą mes gebėsime įveikti“, – Prezidentūroje surengtoje spaudos konferencijoje teigė G. Nausėda.
„Kalbėjome apie užsienio politikos principus, apie tai, kad užsienio politikos principai Lietuvoje buvo formuojami pastaruosius 30 metų ir jie yra nekintami, jie yra pagrįsti principais ir vertybėmis. Ir dėl to Baltarusijos režimo vertinimai iš esmės nesikeičia“, – pabrėžė prezidentas.
Visgi, šalies vadovo teigimu, susitikimo metu šiek tiek išsiskyrė nuomonės dėl to, kokią taktiką taikyti sprendžiant migrantų krizę.
„Galbūt išsiskyrė šiek tiek nuomonės dėl to, kokią taktiką turėtume taikyti, kaip spręsti diplomatinėmis ir politinėmis priemonėmis migracijos problemą, tačiau esminiai klausimai, užsienio politikos kryptys yra įvardintos labai aiškiai. Ir, aš manau, kad tai sudaro puikų pagrindą pratęsti tą 2014-2020 metų politinių partijų susitarimą dėl užsienio politikos, ekstrapoliuoti jį į ateitį ir tai galėtume padaryti jau šį rudenį“, – sakė jis.
Susitikimo metu, G. Nausėdos teigimu, buvo aptarta ir tai, kaip kuo skubiau spręsti sienos kontrolės su Baltarusija problemą, kuri, pasak jo, buvo apleista labai ilgą laiką.
„Esame pasiūlę ir tikimės labai pilietinės iniciatyvos iš statybos organizacijų, nekilnojamojo turto organizacijų, kurios jau dabar atsiliepė į tą kvietimą, kurį išplatinau prieš keletą dienų, laukdamos konkrečių nurodymų ir laukdamos pirmiausiai to vadybinio gebėjimo valdžios institucijų pradėti šį procesą“, – akcentavo G. Nausėda.
„Manau, kad netradicinės priemonės netradicinei problemai spręsti yra tinkamos ir šioje vietoje mums svarbiausia greitis, mums svarbiausia efektyvumas ir svarbiausia, kad turėtume stiprią politinę valią padaryti šį darbą kaip galima greičiau“, – teigė jis.
Aptartas nepaprastosios padėties įvedimo klausimas
Susitikimo metu buvo aptartas ir nepaprastosios padėties įvedimo pasienio savivaldybėse klausimas. Prezidento teigimu, partijų bendras susitarimas buvo, kad šį klausimą reikia spręsti artimiausioje ateityje.
„Daugiau mažiau konsensusas yra toks, kad mes esame atviri visiems klausimams ir šį klausimą taip pat galime spręsti pačioje artimiausioje ateityje, tačiau iki to laiko turime įvertinti du dalykus. Pirma, įvertinti teisines šio sprendimo įvedimo aplinkybes ir kokią įtaką šis sprendimas turėtų ne tik mūsų sienos užkardymo klausimams, bet taip pat ir pilietinių teisių Lietuvoje aspektu“, – sakė G. Nausėda.
Prezidento teigimu, svarbiausia sprendžiant dėl nepaprastosios padėties įvedimo įsivertinti, kokia galias nepaprastoji padėtis suteiktų atskiroms struktūroms.
„Aš esu įsitikinęs, kad kariuomenę mes įgalinsime ir esame pajėgūs tai padaryti šiandieną ir ekstremalios situacijos sąlygomis. Ir, be jokios abejonės, tai darome jau dabar ir darysime ateityje“, – sakė šalies vadovas.
Melagėlis
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad daugelis melagingų pranešimų yra skleidžiami Rusijos finansuojamų informacinių portalų, tačiau susiduriama su iššūkiais siekiant identifikuoti, kas konkrečiai kuria Lietuvoje skleidžiamas melagingas žinutes. Ministras to nelaiko problema, tačiau kartu akcentuoja, kad su dezinformacija Lietuvos kariuomenė susiduria nuolatos.
„Per savaitę susidaro keletas tokių žinučių, kurios dažniausiai platinamos panaudojant socialinius tinklus“, – LRT radijui antradienį sakė A. Anušauskas, pažymėdamas, kad kariuomenė puikiai žino, iš kur yra skleidžiama klaidinga informacija.
„Tiesą sakant, tai nėra jokia paslaptis. Visai dezinformacijai pagrindiniai šaltiniai skleisti yra Kremliaus finansuojami internetiniai portalai. Jie, aišku, vaidina, kad pasiima tą informaciją iš kokių nors mūsų lietuviškų šaltinių, bet dažniausiai jie patys sau sukuria šaltinį dezinformacijai“, – teigė krašto apsaugos ministras. Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę pasirodė klaidinantis pranešimas, skelbiantis, kad „Didįjį šeimos gynimo maršą“ minės ir Lietuvos kariuomenė. Krašto apsaugos ministras pažymi, kad yra puikiai žinoma, kur buvo paskelbta ši informacija, tačiau susiduriama su sunkumais bandant išsiaiškinti konkrečius asmenis, kūrusius šį turinį.
„Kas ją kūrė, čia jau kitas darbas, dabar nepasakyčiau. Tiesą sakant, visada yra sunkiau nustatyti, kas konkrečiai sukūrė. Stebint to maršo organizatorių išsisukinėjimą nuo atsakomybės, kad, pavyzdžiui, naudojo autorinius kūrinius, kuriais negalėjo naudotis. Atsakomybė verčiama nuo vienos galvos ant kitos. Sakoma: „aš nepažįstu tų draugų“. Tai tik rodo, kad norint ką nors nustatyti, nėra toks paprastas darbas. Su melagienų skleidimu taip pat“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Iš spaustuvės parsivežiau knygą – „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.
Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…
Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.
Jūsų dėmesiui – įžanginis autoriaus žodis.
XXX
Įtariu, kad mano Gerbiamą skaitytoją galįs sudominti žodis „žvaigždė“, atsidūręs mano knygos pavadinime. Apie kokią žvaigždę čia gali būti šnekama? Kol kas, atrodo, dar niekur pasaulyje nėra įsteigtas specialus ordinas ar medalis, tarkim, „Žurnalisto aukso žvaigždė“, kurį skirtų žurnalistams už nuopelnus ieškant tikrųjų tiesų.
Gal greičiau reikėtų prisiminti „žvaigždę“, kurią įkaitinta iki baltumo geležimi išdegindavo kaktoje laisvės ištroškusiam vergui, pamėginusiam pabėgti iš vergijos valstybės žemių į nežinomus nepriklausomus kraštus? Tokį neklaužadą pagaudavo ir pažymėdavo „žvaigžde“, idant visi iš tolo matytų ir vengtų susidėti su neklusniuoju, įsigeidusiu laisvės ir teisybės…
Norėjosi įdėti žodį „žvaigždė“ į dienoraštinių užrašų ir prisiminimų knygos pavadinimą tik todėl, kad nuo pat vaikystės man patikęs senovinis įvaizdis „kelrodė žvaigždė“. Skaitydavau, kaip nė velnio nebijantys jūrų vilkai išplaukdavo savo burlaiviais ar irklinėmis galeromis į nežinomas žemes laimės ir turto ieškodami, o kryptį tamsiomis naktimis jiems rodydavusi būtent „kelrodė žvaigždė“: plauk į mane, nenukrypk nuo kurso ir atplauksi ten, kur tave veda tavo viltis, protas ir daugeliui atrodantis kvailas, nuostolingas sumanymas, rizikingas užsispyrimas, o tau pačiam – tavo keistos gyvenimo kelionės „kelrodė žvaigždė“…
Taigi kviečiu mano Gerbiamą skaitytoją, pavartant laisvalaikiu šią knygą, pasekti mano žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsa, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškoti prasmingų nuotykių.
Iš anksto perspėju, kad rengdamas knygą vengiau taisyti anuometinę laikraštinę kalbą, jos žurnalistinę leksiką, tarp kita ko, – ne per daugiausiai nutolusią nuo mūsų šiuolaikinio žargono spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje.
Pamaniau: telieka kasdienės „žurnalizmo duonos“ skonis – kartais sprangus, kartais aitrokas, aštrus…
Baltieji rūmai. EPA – ELTA nuotr.
JAV ketvirtadienį įspėjo sąjungininkės Armėnijos ginkluotąsias pajėgas nesikišti į politiką, kai išrinktasis šalies premjeras apkaltino jas bandymu įvykdyti karinį perversmą. Nikolas Pašinianas ragina Armėnijos kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.
„Raginame visas puses elgtis santūriai ir vengti bet kokių eskalacinių ar smurtinių veiksmų“, – teigė JAV valstybės departamento atstovas Nedas Price’as.
„Primename visoms pusėms pagrindinį demokratijos principą, kad valstybės ginkluotosios pajėgos neturėtų kištis į vidaus politiką“, – pridūrė jis.
Ketvirtadienį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paskelbė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir vyriausybė atsistatydintų.
N. Pašinianas kariuomenės pareiškimą pavadino bandymu įvykdyti karinį perversmą ir paragino savo šalininkus eiti protestuoti į gatves.
Nikolas Pašinianas ragina kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ketvirtadienį paragino kariuomenę vykdyti savo pareigą ir tarnauti šalies žmonėms bei išrinktiems pareigūnams, po to, kai kariuomenė skatino jį atsistatydinti.
„Kaip išrinktas premjeras, įsakau visiems generolams, pareigūnams ir kariškiams – vykdykite savo pareigas saugodami šalies sienas ir teritorinį vientisumą“, – per mitingą, į kurį susirinko premjero rėmėjai, sakė jis.
N. Pašinianas tikino, kad kariuomenė „turi paklusti žmonėms ir išrinktai valdžiai“.
Ketvirtadienį premjeras kreipėsi į tūkstančius rėmėjų, atsiliepusių į jo raginimą ir susirinkusių į mitingą Jerevane.
Naujienų agentūros AFP žurnalistai apskaičiavo, kad į centrinę sostinės aikštę susirinko maždaug 20 tūkst. žmonių. Mitingas vyko maždaug kilometro atstumu nuo opozicijos protesto, kur apie 10 tūkst. demonstrantų ragino N. Pašinianą atsistatydinti.
Karo policija. KAM nuotr.
Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys teigia, kad kariuomenė kitoms institucijoms kovoje su COVID-19 pandemija skirs 25 Karo policijos ekipažus.
„Lietuvos kariuomenė plečia savo pagalbą kitoms institucijoms kovoje su COVID-19 pandemija – nuo gruodžio 17 d. viešosiose erdvėse patruliuojantiems policijos pareigūnams padėti kasdien bus skiriama iki 25 Lietuvos kariuomenės Karo policijos ekipažų“, – teigia V. Rupšys.
Pasak jo, skiriami karo policininkai kartu su policija patruliuos didžiuosiuose šalies miestuose ir padės kontroliuoti karantino reikalavimų laikymąsi.
Pagalba civilinei policijai skiriama reaguojant į Sveikatos apsaugos ministerijos prašymą ir bus teikiama vadovaujantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymu.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovas vyr. ltn. Mažvydas Kunevičius. SAM nuotr.
Nors dezinformacijos ir klaidinamų žinių skaičius nemažėja, įstatymiškai nubausti pažeidėjus nėra paprasta, sako Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius.
„Melagingos informacijos skleidimas (…) apsunkina valstybės institucijų priimamus sprendimus, kurie padeda kovoti su koronavirusu, bet labiausiai tai apsunkina medikų darbą“, – pirmadienį spaudos konferencijoje sakė kpt. M. Kunevičius.
Pasak jo, skatinimas nesilaikyti nustatytų taisyklių apsunkina tikrosios informacijos radimą. Vis dėlto, jo teigimu, kenkėjišką informaciją skleidžiantys asmenys balansuoja ant „žodžio laisvės“ ribos.
„Visi veiksmai, kurie pažeidžia įstatymų numatytą tvarką, užtraukia atsakomybę, bet čia yra kitų institucijų laukas“, – kalbėjo kariuomenės atstovas.
M. Kunevičiaus tvirtinimu, melagingas žinias platina tiek pavieniai žmonės, tiek savo veiksmus gerai apgalvoję trečiųjų valstybių atstovų grupės.
„Visų pirma mes gyvename demokratinėje valstybėje, viena iš teisių yra žodžio laisvė. Pagal dabartinius įstatymus, (…) kovai su dezinformacija mes neturime jokių įstatymų, kurie tai apibrėžtų. Jei tuose komentaruose yra skleidžiama informacija, kuri yra įstatymiškai apibrėžta Baudžiamajame kodekse arba kursto neapykantą, čia jau tam tikros institucijos gali imtis sprendimų.
Kol kas šie žmonės veikia viešojoje erdvėje, jie čia yra matomi, (…) yra žinomi. Deja, mes negalime imtis daugiau jokių sprendimų, tik tai, kas yra pagal įstatymą“, – pridūrė kapitonas.
Pirtyje galiojo nerašytos taisyklės. Jei norite ant įkaitusių akmenų šliūkštelėti vandens su kvapniaisiais eterinių aliejų lašais, pirmiausia mandagiai pasiteiraukite, ar niekas iš besikaitinančiųjų neprieštarauja. Jei visi ant medinių gultų sutūpę pritaria – liekite kiek širdis trokšta.
Tačiau jei bent viena moteriškaitė prieštaraudama mosuos rankomis, girdi, jai per tvanku, – nuolankiai laukite, kol ji išeis. Prie pirties kabantis užrašas įsakmiai skelbė, jog griežčiausiai draudžiama ant akmenų pilti vandenį. Bet jis nieko nereiškė. Karščio mėgėjai vadovavosi niekur neskelbta nuostata: svarbiausia, kaip susitarsi viduje.
Kai į pirtį įsiveržė smulkutis, nedidelio ūgio vyras, aš, atsišliejęs į medinę sieną, meditavau ant pačios aukščiausios pakylos tolimiausiame kampe. Tiesiai virš metalinio kubilo su akmenimis. Pirtininkų profesionalų manymu, pačioje puikiausioje vietoje. Ten kaupdavosi pasiučiausi garai. Visi karštį dievinantys vyrai stengdavosi būtent ten prisiglausti. Kampas virš akmenų buvo mėgiamas dar ir todėl, kad ten įsitaisęs jausdavosi nematomu. Pirtyje tvyrojo ne tik garai, pakibę ties lubomis, bet ir prieblanda. Todėl, jei pavykdavo įsirangyti ant aukščiausio medinio suolo toje pusėje, kur nuo karščio riogsojo kumščio dydžio riedulių krūva, visus matydavai kuo puikiausiai, o jie tavęs – ne.
Be manęs pirtyje karščiu džiaugėsi dar dvi moteriškės ir du vyrai. Tad laisvų vietų – kiek nori. Lipk kur tik užsimanysi. Bet įsmukęs smulkutis vyras ant laktų ropšis nepanoro. Jis, nė neapsidairęs, ar bus prieštaraujančiųjų, ant akmenų papylė vandens. Nuo šnypščiančių riedulių pasklido maloniai kvepiantys garai. Bet taip pasielgęs žmogus paniekino šventą pirtininkų taisyklę – pirmiausia išsiaiškink, ar niekas neprotestuos. Šio nerašyto potvarkio vyriškis negalėjo nežinoti. Sporto klube jį dažnai matydavau.
Štai tada viskas ir prasidėjo. Vandens be sutikimo ant akmenų paliejęs vyriškis, žinoma, sulaukė priekaištų. Galėjau prisiekti pačiais brangiausiais dalykais – jis skubės atsiprašyti. Nuolankiai teisinsis, kad užsisvajojęs. Dar pridursiąs, esą daugiau taip neapgalvotai niekad nesielgsiąs. Ir konfliktas išgaruosiąs kaip garai, kelioms minutėms pravėrus pirties duris. Jis visiems pasirodys esąs galantiškas džentelmenas.
Bet vyras, mano didžiausiai nuostabai, neatsiprašė. Jis tarsi nuo grandinių nutrūkęs piktas šuo puolė atakon. Ėmė užgaulioti jam pastabą atsargiai pateikusią merginą. Jis neprivaląs prašyti leidimo. Jis – laisvas žmogus. Pirtis tam ir įrengta, kad ant akmenų nuolat būtų krapinamas vanduo. O jei damai nepatinka, tegul nešdinasi lauk. Durys – atviros. Jis per prievartą jos nelaikąs. Kodėl jis turįs su ja meiliai šnekučiuotis? Argi ji – jo meilužė? Maždaug taip.
Niekas nesitikėjo, kad šis kalbėsiąs taip agresyviai. Ypač man buvo keista.
Įžeista mergina suskubo mandagiai priminti, kas užrašyta stambiomis raidėmis prie įėjimo pirtin. Tas atšovė spjaunąs į kvailus užrašus, juolab kad sporto klubo administracija pati nesilaikanti įsipareigojimų. Pirtį turėjo įkaitinti bent iki 90 laipsnių, o dabar – vos 70. Baseino vandens temperatūrą privalėjo kilstelėti iki 23 termometro padalų, o iš tiesų – tik 18 laipsnių. Jei sporto klubo administracija nesilaiko taisyklių, kodėl jis negalįs nusispjauti į jų nuostatas?
Merginai į pagalbą suskubo prieš ją kitoje pusėje sėdėję vyriškiai. Jie sutartinai gėdino akiplėšą, nejaugi būtų nulūžęs liežuvis paprašius leidimo? Brandaus amžiaus sulaukę vyrai turėtų žinoti, su kuo valgoma etika. Tačiau nedidukas vyriškis nesiliovė aršiai prieštaravęs, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties reikalas: lieja ir lies, niekas jam neuždraus, jis savo teises puikiai išmanąs, jis ypač nepernešantis svetimų moterų prakaito kvapo…
Ir demonstratyviai iš plastmasinio buteliuko dar šliūkštelėjo vandens.
To jau būta per daug. Neapsikentusi mergina energingai pakilo nuo medinio gulto ir demonstratyviai išlėkė lauk. Likusieji pirtyje dar mėgino diskutuoti. Tik taisykles sulaužusiam smarkuoliui – nusišvilpt. Kiekvienai pastabai atremti jis pažerdavo mažiausiai tris priekaištus.
Ką tuo metu veikiau aš? Tylėjau. Nenutuokiau, kaip pasielgti. Gal vis tik pirtininkams išduoti paslaptį, kas gi tas nepraustaburnis? Bet kol dvejojau, demonstratyviai iš pirties pabiro ir visi kiti. Duris užtrenkdami išdėjo viską, ką maną: „su chamais pirtyje kaitintis savigarba neleidžianti“.
Likome vienui du. Jis, triukšmadarys, ir aš, tylenis. Tik tada mažo ūgio liesutis vyriškis pažvelgė mano pusėn. Pažvelgė ir tarsi suakmenėjo. Vis tik pažino mane. Apsimetė nepažinęs, bet pažino. Aiškiai mačiau, kaip krūptelėjo. Iš jo veido išnyko įžūlus pasitikėjimas savo jėgomis, savo teisumu. Tikriausiai pagavojo apie tą patį, kokia ir man mintis netikėtai šovė į galvą: o jei dabar pačiupčiau jį už ausų ir pasodinčiau ant net nuo karščio pabalusių akmenų? Žinoma, taip neketinau pasielgti. Taip niekad nebūčiau padaręs. Bet savimyla vyriškis staiga susigūžė. Aš už jį buvau dvigubai stambesnis. Tokį mažylį pagriebti už pažastų ir švystelėti – vieni juokai. O paskui apsvilusiais sėdmenimis tegul ieško teisybės mūsų teismuose.
Nejauki tyla tvyrojo gal keletą mnučių. Triukšmadarys staiga teatrališkai sumojavo rankomis, esą jam tapo per karšta, ir išlėkė pro duris lauk.
Aš tupėjau pačiame viršuje apsipylęs prakaitu ir negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau. Man niekaip netilpo galvoje, kad jis taip bjauriai elgsis. Pats metas išduoti paslaptį, kas gi tas žmogysta. Tai būta teisėjo. Neklystu, neapsirinku, nesapnuoju: tą merginą įžeidinėjo aukšto rango teisėjas, apygardos teisme narpliojantis baudžiamąsias bylas.
Jums įdomu, iš kur tai žinau? Būtent jis mane nuskalpavo solidžia pinigine bauda neva už tai, kad savo publikacijomis įžeidžiau Prezidento posto siekusį karininką. Atseikėjo tokią sumą, kad net žaktelėjau. Gerai, kad bent neskyrė laisvės atėmimo bausmės.
XXX
Iš pradžių byla atrodė paprastutė. Niekas netikėjo, kad mane pripažins kaltu. Prezidento rinkimuose dalyvauti sumanęs atsargos generolas, būdamas viešas asmuo, negalėjo pretenduoti į pergalę. Visi maniškiai teiginiai – nepaneigiami, neužginčijami. Bet bylą pralaimėjau. Apylinkės teisme pripažino, kad aš ir apšmeižiau, ir įžeidžiau. O šis, pirtyje skandalą sukėlęs, tą nuosprendį užtvirtino. Tiesa, aukštesnėje instancijoje šmeižto nebeliko. Palikto tik įžeidimą. Tačiau bauda – vis tiek milžiniška. Ir už ką gi – ne už tai, ką konkrečiai suraičiau straipsnyje, o už tai, ką galįs pamanyti statistinis skaitytojas ir rinkėjas. Kvailiau ar besugalvosi?
Neketinu analizuoti visų teisinių niuansų. Būtų velniškai nuobodu. Priminsiu tik tiek: šiandien aš visiškai išteisintas. Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas.
Nors iš tiesų tai buvo ne klaidos. Tai buvo puikiai suplanuotas, sąmoningas kerštas.
Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.
Priešistorija tokia – kai slaptoji tarnyba gudriai išstūmė mane iš redakcijos, beliko du keliai: nešdintis kur nors toliau į užsienį, viską pamiršus, arba Vakaruose darbuotis nieko nepamiršus. Pasirinkau antrąjį. Po kelerių metų trankymosi po anglijas ir danijas išleidau prisiminimų knygą apie žvalgybų intrigas Lietuvoje. Pasakojau ne apie tai, kas dėjosi prieš pusę amžiaus, pasakojau, kas nutiko vos prieš keletą metų. Toji knyga buvo labai atvira ir sąžininga. Nieko neslėpiau – nei pavardžių, nei laipsnių, nei pareigų. Todėl jos pavadinimas keletą mėnesių puikavosi aukščiausiuose knygynų reitinguose. Kelias savaites nė nemanė užleisti pirmosios vietos. Būčiau turėjęs daugiau, būčiau ir jas pardavęs. Atminčiai pasilikau tik du egzempliorius.
Džiaugiausi žurnalistine sėkme. Džiaugiausi … baimindamasis keršto. Nujaučiau, kad visi tie, kurie pateko į maniškių prisiminimų puslapius, liks apstulbinti. Juos, be abejo, šokiravo maniškis stilius – rašyti be menkiausios savicenzūros. O apstulbę iš netikėtumo jie ieškos menkiausios progos, kaip mane kuo skaudžiau pamokyti. Pergyvenau, kad nuoskaudų turės ir teisėjai, kuriuos aršiai kritikavau už kreivai ištirtą Rygos omonininko bylą.
Štai jų visų interesai ir susipynė. Tereikėjo menkiausio preteksto.
Generolas, kurį buvau išpeizavojęs savo knygoje, padavė į teismą privataus kaltinimo tvarka, vos tik brūkštelėjau naują publikaciją, jam panorus prezidentauti. Bylos pralaimėti negalėjau. Per daug buvo aišku, kad aukšto rango generolas ieškąs to, ko nepametęs. Bet aš patekau į teismo, kurio pirmininką ir jo kolegas trejetą metų gėdinau dėl nesąžiningai pasmerkto latvių omoninko, rankas.
Mano likimas buvo nulemtas bylai dar nė neprasidėjus…
XXX
Po pralaimėtos bylos su savo advokate užsukome į pirmą pasitaikiusią kavinę. Dar ir šiandien prisimenu, kaip ji kartojo: privalau nuoskaudas pamiršti, privalau galvoti apie ateitį. Jokių kerštingų straipsnių, kokie negeri teisėjai. Pats vyriškiausias žingsnis būsiąs, jei neleisiu žlugti savo leidiniui, jei nemesiu žurnalistikos. Privalau sukąsti dantis ir dirbti, dirbti, dirbti. Tai šutvei būsią skaudžiausia, jei nepavyks užgniaužti manyje noro rašyti.
Atsisveikindama advokatė netikėtai ištarė:
Dievas viską mato. Jis viską sureguliuos. Jei mėginsi kištis į dieviškus reikalus, tik apsijuoksi, viską sujauksi…
Nemaniau, kad advokatė buvo iš tų, labai tikinčiųjų. O ir aš greičiau ateistas, nei uolus katalikas. Jos prašymą priėmiau kaip paguodą.
Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, akivaizdu, jog advokatė buvo teisi.
Teismo verdiktas
Iškalbingiausia net ne tai, kad, sušvelinus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kad nesąžiningai tyrė bylas. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu cento. Nepaspirsiu koja, bet ir neduosiu išmaldai. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų. Už jos kančias dovanoti negaliu.
Ir vis tik šiandien man nieks neuždraus pasigirti: Dievas ar kažin kokia atgamtinė Dievu vadinama jėga sužlugdė visus teisėjus, kurie teismo posėdžiuose gniuždė mane.
Išsilaikė tik tas, pirtyje sutiktas. Bet tarp garų nugirstas ginčas pradžiugino: taip žygiuodamas greitai suklups ir šis ponas. Šiame pasaulyje – viskas svarbu. Net, kaip bebūtų keista, nerašytos pirties taisyklės.
XXX
Poryt išskrendu į Baku. Azerbaidžaniečiai pakvietę aprašyti karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho. Žadėjo nuvešią prie pat pasieno, kur nuolat susišaudoma, kur krenta bombos, kur kojos nėra kėlęs nė vienas Vakarų žurnalistas. Tikino parodysią, kaip gyveną iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvyti jų pabėgėliai. Komandiruotės trukmė – net dvi savaitės.
Valdemaras Rupšys – generolas leitenantas, Lietuvos kariuomenės vadas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Aliaksandrui Lukašenkai pareiškus, kad pasienyje su Lietuva reikia stiprinti karinius pajėgumus, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys teigia, kad tokie žodžiai skamba neįtikinamai, nes Lietuva laikosi gynybinės politikos. Tiesa, V. Rupšys neslepia manąs, kad A. Lukašenka turi sumanymą.
Pasak generolo leitenanto, Lietuvos kariuomenė kartu su sąjungininkais nuolat stebi ne tik įvykius kitose valstybėse, tačiau ir kibernetinę erdvę. V. Rupšio teigimu, informacinis karas yra šių dienų realybė ir, tikina kariuomenės vadas, „praloš tie, kurie jį ignoruoja“.
Kalbėdamas apie naujausius įvykius Baltarusijoje, V. Rupšys naujienų agentūrai ELTA taip pat papasakojo, ko ėmėsi šalies karinės pajėgos, įvertino Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono idėją dėl Europos autonomiškumo didinimo ir įvardijo, kam reikalingas Vakarų Lietuvoje planuojamas statyti naujasis karinis poligonas.
– Vertinant įvykius Baltarusijoje, Aliaksandras Lukašenka net porą kartų sakė, kad pasienyje su Lietuva yra arba reikia sustiprinti karių pajėgumus. Ar yra realios karinės grėsmės Lietuvai?
– Pradedant nuo A. Lukašenkos sprendimų, kuriuos jūs minite, – kad reikia perkelti karinius vienetus į Vakarų pasienį, pasienį su Lietuva ir Lenkija, tai jis turi kažkokį sumanymą. Turi sumanymą tikriausiai ir tie, kurie patarė jam tai daryti. Neatmetu ir jų kariuomenės generalinio štabo ar karinių vadovų. Aišku, turbūt neteisinga būtų viešai spėlioti jo sumanymų. Neatmetu, kad tas sumanymas yra nevienareikšmis ir tikrai nėra tiesiogiai siejamas su kažkokia grėsme iš NATO valstybių, tarp jų – ir iš Lietuvos bei Lenkijos. Mūsų aktyvumas čia, mūsų karinė strategija ir viešai deklaruojama mūsų saugumo politika yra gynybinė. Taip pat ir sąjungine prasme – mes esame NATO karinio, politinio aljanso valstybė. Jam turėtų būti akivaizdžiai matoma, kad iš čia jokios grėsmės nėra. Ir jeigu yra čia kažkokie mūsų sąjungininkų vienetai dislokuoti, tai yra su tikslu atgrasyti, sustiprinti mus, kad kažkam nekiltų noras čia ateiti. Kitas tikslas – kad turėtume čia bendrus mokymus ir kiltų mūsų profesionalumas, karinis pajėgumas. Bet tai tikrai niekaip nėra nukreipta prieš Baltarusiją tiesiogiai.
Todėl tas jo pareiškimas, kad perdislokuos pajėgumus ir kad yra kažkokia grėsmė, skamba tiesiog neįtikinamai. Aš galiu asmeniškai daryti tokią prielaidą, kad jis turi kažkokių kitokių sumanymų, – ar vidinei auditorijai, patiems baltarusiams nukreipta, ar kažkas kito. Jeigu jam taip tikrai atrodo, tai mažų mažiausiai man keista.
– „Laisvės kelio“ metu į Lietuvos oro erdvę buvo įskridęs Baltarusijos orlaivis. Ar po tokių A. Lukašenkos pareiškimų nepadažnėjo provokacijų? Pavyzdžiui, šalies oro erdvės pažeidimų?
– Kalbant apie Baltarusijos karinius ar civilinius orlaivius, tai oro erdvės pažeidimų praktiškai išvis nebuvo. Čia buvo toks labai išimtinis atvejis, kai Baltarusijos karinių oro pajėgų orlaivis kirto sieną, ir tai buvo fiksuota mūsų oro stebėjimo sistemomis. Pasakyčiau, kad tai praktiškai vienetinis atvejis.
Mūsų NATO oro policijos vienetas tikrai dažnai kyla, bet kyla dėl įvairiausių priežasčių – artėjimo, neatsakymo į mūsų užklausas.
Automatiškai, pagal standartines procedūras, mūsų NATO orlaiviai kyla iškart, kad nebūtų pažeidimų. Bet dažniausiai tokie įvykiai būna susiję su Rusijos orlaiviais.
– Kokie žingsniai buvo atlikti, kalbant apie Lietuvos kariuomenę, po įvykių Baltarusijoje?
– Jeigu įvyksta tokie veiksmai mūsų kaimyninėje valstybėje arba pamatome, jog pakilo kovinė parengtis kitoje valstybėje, mes turime aiškiai nusimatę planus, kaip reaguojame pagal esamą situaciją ten. Ir mes reagavome taip, kaip dera buvo reaguoti tada, kada jie perkėlė vienetus arčiau Lietuvos sienos ir pradėjo mokymus. Aš nenoriu dabar detalizuoti, ką mes darėme, yra planai, ir mes tuos planus įgyvendinome. Galiu pasakyti, – jeigu įvyksta kažkoks situacijos eskalavimas, tarrp jų ir karinis, mes tikrai esame pasiruošę labai greitai reaguoti. Ir atitinkamai bei adekvačiai reagavome. Iš šiandienos perspektyvos pasakyčiau, kad reagavome labai teisingai. Tikrai nebuvo jokio pagrindo jiems sakyti, kad mes „žvanginame ginklais“, – to tikrai nebuvo. Mes situaciją labai gerai ir atidžiai stebėjome, manyčiau, kad ją puikiai įvertinome, ir stebime, kas ten vyksta, toliau.
Baltarusijos kariškiai ruošiasi kariniam paradui. EPA – ELTA nuotr.
Ir NATO reaguoja, ypač politiniu lygmeniu. Jie sako, kad NATO yra susirūpinusi dėl situacijos. NATO, kaip gynybinė karinė ir politinė organizacija, sako, kad klausimai turi būti sprendžiami taikiais metodais, ir tai turi būti išspręsta pačios Baltarusijos viduje, nesikišant kitoms valstybėms. Ir NATO aiškiai sako, kad kažkokių karinių priemonių ar kažkokio karinio spaudimo tikrai negali būti. Karinio veiksmo iš NATO tikrai nėra, tik politinis. Jeigu jūs pastebėjote, dažniausiai yra pasisakoma, daromi pareiškimai ir vertinimai NATO generalinio sekretoriaus (Jenso Stoltenbergo – ELTA) arba jo štabo.
– Jau kalbėjome apie oro gynybą. Lietuva įsigijo oro gynybos sistemą NASAMS. Kiek, vertinant pastarųjų 5 metų perspektyvą, patobulėjo Lietuvos oro gynyba?
– Po įvykių Ukrainoje pradžios, Krymo okupacijos mes privalėjome padaryti tinkamas išvadas, ypač, kokių karinių arba kovinių pajėgumų pas mus trūksta. Vieni iš jų ir buvo visų lygių oro gynybos pajėgumai – artimo trumpo, vidutinio ir tolimo ilgo nuotolio sistemos. Atitinkamai buvo suplanuoti resursai ir lėšos technikos įsigijimui bei pajėgumų plėtojimui.
Kalbant apie artimo trumpojo nuotolio oro gynybą, tai ji yra skirta savų vienetų apsaugai. Vidutinio nuotolio – dešimtimis kilometrų – skirta ginamo objekto apsaugai. Tai mes dabar jau esame pajėgūs tą daryti. Noriu pasakyti, kad tai nereiškia, jog anksčiau negalėjome to padaryti, bet turėjome tai daryti su sąjungininkų pagalba. Turime dabar trumpojo nuotolio oro gynybos priemones, tokie ginklai priskiriami sausumos manevro vienetams, ir turime vidutinio nuotolio priemones. Ir tai nėra pabaiga, toliau plėtosime oro gynybos pajėgumus, bet ilgojo nuotolio oro erdvės gynyba dabar yra NATO uždavinys. NATO planuose yra numatyta, kad jie mus „dengs“ su tomis oro gynybos sistemomis.
– Paminėjote, kad toliau bus plėtojami pajėgumai. Kur būtų svarbu nukreipti investicijas ir kokie įsigijimai paramai iš oro turėtų būti įgyvendinti, kad galėtume pasakyti, jog esme visiškai pasirūpinę savo apsauga?
– Reikia žiūrėti mūsų gynybos strategiją. Mes 2004 metais įstojome į NATO dėl to, kad mokesčių mokėtojų pinigų tiek neišleistume gynybai ir neskirtume tiek savo biudžeto kažkokio pajėgumo priemonių įsigijimui. Susumavus sąjungininkų ir mūsų pajėgas mes atliksime tą uždavinį. Būtų sunkiai įgyvendinama, kad galėtume viską pasiekti vieni, todėl esame NATO valstybė narė – kartu su sąjungininkais galime užtikrinti sausumos, jūros ir oro gynybą. To, ko mums trūksta, tai padengia mūsų sąjungininkai. Ko jiems trūksta ir mes turime, tą mes duodame sąjungininkams. Nėra tikslo, kad mes vieni 100 proc. savarankiškai galėtume tai padaryti, todėl, kad tai turbūt būtų mums sudėtinga įgyvendinti ir tikriausiai visuomenei irgi tai būtų nepriimtina.
Dabartinis etapas, kai mes įsigijome NASAMS, turi baigtis ne įsigijimu, o tų sistemų sujungimu į vieną visumą, vieną sistemą. Kad radarai, kurie stebi, fiksuoja taikinius ir perduoda informaciją per valdymo sistemas ir valdymo centrus, veiktų kartu su NASAMS vidutinio nuotolio oro gynybos sistemomis. Šios mūsų sistemos integruotos į NATO tokias pat sistemas, ir tai būtų vienas bendras „skėtis“. Oro gynyba veikia taip: jei taikinį galima sunaikinti su mūsų trumpojo ar vidutinio nuotolio sistema, tai ji ir bus naudojama, bendras centras žiūri, su kokia priemone galima naikinti. Jei oro erdvės stebėjimo centras mato, kad su mūsų sistemomis to nepavyks padaryti, tada duodamas uždavinys NATO kažkurioms pajėgoms, ilgo nuotolio priemonių paleidėjui, ir taikinys sunaikinamas jomis.
Per „Tobruko palikimo“ (angl. „Tobruq Legacy 20“) pratybas tą sistemą mes jau išbandėme – mūsų valdymo, vadovavimo sistema yra integruota ir gerai veikia mūsų visoje bendroje NATO oro gynybos sistemoje.
– Klaipėdos jūrų uostas yra strateginės svarbos objektas. Jis buvo minimas ir įvykių Baltarusijoje kontekste. Ar skiriamas dėmesys jo apsaugai yra pakankamas?
– Apie uostą paskutiniu metu buvo diskutuota prekybine, ekonomine prasme, apie galinčias kilti problemas. Apie saugumą diskutuota mažiau, bet bendrai tai rodo, kad grėsmės, deja, tik didėja ir auga. Karine prasme aš sakyčiau, kad įvykiai Baltarusijoje – jos bendradarbiavimas su Rusija ir šitų karinio bendradarbiavimo ir integracijos santykių gilinimas – yra mums rūpestis. Tai siejasi su visais objektais, tarp jų ir jūrų uostu, nors yra ir kitų strateginių objektų, kurie karine prasme yra mūsų prioritetiniai. Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
Reikia suprasti, kad taikos metu jie yra saugomi, jų saugumas yra užtikrinamas ne kariuomenės pajėgumais, o kitų institucijų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Policijos departamento, administracijų samdomų apsaugos tarnybų ir taip toliau. Bet jeigu žiūrime išorės grėsmių prasme, tai mes turime planą, esame numatę, kurios pajėgos ir kokie vienetai bus atsakingi už šito objekto saugumą bei gynybą, jeigu reikėtų. Tai yra taip pat ir mūsų sąjungininkų, NATO planuose, dvišalių santykių su kitomis valstybėmis planuose irgi yra numatytas jūrų uosto saugumo užtikrinimas bei gynyba. Yra aiškiai numatyti veiksmai, pajėgos, eiliškumas laike ir erdvėje.
– Kaip pasikeitė Suvalkų koridoriaus situacija po Baltarusijos įvykių. Kaip keistųsi, jei Baltarusijoje realiai atsirastų Rusijos kariai?
– Tai susideda ir iš karinio, ir iš politinio vertinimo. Mes turime karinį vertinimą – karinės grėsmės prasme tai keistų daug ką, bet mes tai buvome ir anksčiau numatę. Iš esmės Rusijos pajėgų atsiradimas prie mūsų sienos, nepaisant įvykių Baltarusijoje, tikrai buvo neatmestinas ir anksčiau. Šios dvi valstybės kartu su kitomis valstybėmis turi karinę sąjungą (Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (CSTO) – karinis aljansas, kuriam priklauso 6 posovietinės šalys: Armėnija, Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas, Kirgizija – ELTA), NVS, yra pasirašiusios sutartis dėl išorinės šių valstybių gynybos ir gali sudaryti prielaidas bei situacijas, kad bet kada galėtų atsirasti, kur tik reikia. Aišku, jų fizinis atsiradimas ar bazių steigimas sutrumpintų laiką ir galbūt sprendimus palengvintų, bet praktiškai ta grėsmė – Rusijos karinių pajėgų dislokavimas Baltarusijoje – ir anksčiau buvo neatmestina.
Reikia prisiminti paskutinių pratybų „Zapad 2017“ scenarijų – ten buvo naudotasi baltarusių infrastruktūra, teritorija ir buvo bendri Rusijos ir Baltarusijos labai gerai suderinti veiksmai. Tai buvo pratybos, kurios skirtos praktikuoti kažkokį veiksmą, kurį, prireikus, būtų galima kažkada įgyvendinti. Dėl to aš sakau, kad čia nieko naujo dabar šiame kontekste nėra. Tik, jei Rusija dislokuotų savo pajėgumus ten, situaciją jiems palengvintų. Turbūt Rusija to ir siekia, jie tai – glaudesnį bendradarbiavimą su Baltarusija – ir deklaruoja.
– Kaip suprantu, kariuomenė jau buvo pasirengusi ir yra nusimačiusi planus įvairiausioms situacijoms. Ar būtų teisinga sakyti, kad mes esame pasirengę ir hibridinėms grėsmėms?
– Mes pamatėme, kad tokios gali būti tada, kai buvo įvykiai Kryme, kai Rusija panaudojo hibridinę strategiją ir taktiką, užimant, okupuojant šitą Ukrainos dalį. Mes turime vertinti tai, kas buvo, ir numatyti, kas gali būti. Yra visokių hibrido variantų, ir tai nereiškia, kad kitą kartą potencialus priešininkas panaudos tokį pat veiksmą arba tokią pat taktiką, kokia buvo. Mes tikrai nuolat stebime, žiūrime, vertiname ir planuojame, kaip mes veiktume prieš kažkokį hibridą. Tai yra įvairių priemonių suderinamumas, tarp jų – ir nuslepiant tiesioginę karinę agresiją. Tai jie gali panaudoti dar ir kitokių variantų, mes esame pasiruošę.
Reikia paminėti, kad ir teisės aktai pas mus buvo patobulinti, mes sudarėme atitinkamas pajėgas – greitojo reagavimo pajėgas, jeigu civilinės institucijos – Lietuvos policija, Viešojo saugumo tarnyba ar kitos – jau nebegalėtų likviduoti grėsmės ir toje teritorijoje reikėtų įvesti karinę padėtį, kur mes galėtume veikti su savo karinių vienetų pajėgomis. Tai esame numatę ir pasiruošę, bet taip jau yra karybos istorijoje, kad dažnai tas, kuriam reikia reaguoti, kartais nebūna kažkam pasiruošęs. Mes negalime niekada sakyti, kad mes 100 proc. esame pasiruošę kažkam, nes visą laiką priešininkas kažką naujo gali sugalvoti. Dėl to visada turime stebėti, analizuoti ir numatyti, kaip gali būti kitaip. Mes tai darome ir hibridinės grėsmės atsakui nesame vieniši – turime labai gerai koordinuoti veiksmus su kitomis valstybinėmis institucijomis. Hibridinių grėsmių užkardymas ir likvidavimas nėra vien kariuomenės atsakomybė. Tai yra kompleksinis dalykas.
– Jau kone 10 metų kalbama apie tai, kad Lietuvai pagrindinės grėsmės kyla kibernetinėje, informacinėje erdvėje. Kaip tai pakeitė kariuomenės darbą?
– Tai tikrai dabar jau yra realybė ir su šitomis kibernetinėmis grėsmėmis bei kariniais veiksmais kibernetinėje erdvėje nieko unikalaus Lietuvai nėra. Tai yra viso pasaulio problema, visi – visas pasaulis ir mūsų sąjungininkai – tai supranta. Tik gal sprendimai nėra mūsų visų sąjunginėse valstybėse vienodi. Yra trys pagrindinės strategijos priimtos: yra tokios valstybės, kur kibernetinį saugumą ir kovą kibernetinėje erdvėje užtikrina ne kariuomenės, yra, kur tai yra grynai vien kariuomenės atsakomybė, ir yra mišrus modelis. Žiūrint efektyvumo prasme, efektyviausia atrodo, kai tai (kibernetinio saugumo klausimas – ELTA) atiduodamas karinei struktūrai su išorės agresijos dimensija. Vilniaus gatvėmis žygiuoja Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dažniausiai kibernetinės grėsmės ateina iš išorės todėl, kad, taikos metu užtikrinant saugumą kibernetinėje erdvėje, karo metu pobūdis niekaip nesikeis. Karo metu mes savo karinius, ryšio tinklus visada turėsime užtikrinti, todėl tikslinga ir taikos metu turėti tas priemones, dirbti realiu laiku ir su realiu priešu ir taikos metu. Čia nėra karo paskelbimas. Tai yra kasdienė veikla, nes kasdienis įsiskverbimas į mūsų kibernetinę erdvę jau vyksta.
Todėl mes turime turėti praktikos. Praėjusią savaitę turėjau svečią – NATO karinio komiteto pirmininką (Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų maršalą serą Stuartą Williamą Peachą – ELTA), ir mes aptarėme šią problemą. Sakome, kad NATO turi aiškiai suprasti, jog tai – kovoti su kibernetinėmis grėsmėmis – yra didžiulis ir kariuomenės reikalas bei atsakomybė. Mes tam tikrai skiriame dėmesį, pagrindinis uždavinys šioje plotmėje yra skiriamas krašto apsaugos sistemai. Ir dabartinės Vyriausybės programos įgyvendinimo plane tai yra numatyta, yra numatomas ir finansavimas priemonių įsigijimui, personalo ruošimui, visos sistemos plėtojimui.
– Kaip suprantu, negalime nuvertinti kibernetinių ir informacinių grėsmių.
– Čia yra šiuolaikinė, šiandienos problema. Kibernetinio mūšio lauke kova jau yra, kaip ir informaciniame lauke, – informacinis karas vyksta, tiesiog ignoruoti tai būtų kvailystė. Praloš tie, kurie ignoruoja arba nemato jo. Dėl to mes, kariuomenė, į tai žiūrime pakankamai rimtai, mes turime įsteigę Strateginės komunikacijos departamentą, kur žiūrime, kas ir kaip vyksta informacinėje erdvėje. Ar tas pajėgumas mūsų yra pakankamas, tai, pasakyčiau, dar yra klaustukas. Man atrodo, kad mes dar turėtume tobulėti. Kibernetines grėsmes mokosi užkardyti kariuomenės specialistai per pratybas „Gintarinė migla“, kurių metu tobulinamas tarpinstitucinis ir tarptautinis karinis bendradarbiavimas, saugant nuo kibernetinių grėsmių ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą.
– Galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvos prioritetas teikiamas bendradarbiavimui su didžiosiomis valstybėmis, bet ne su Baltijos valstybėmis. Kaip vertinate karinį Lietuvos ir Baltijos valstybių bendradarbiavimą? Ar turėtų Baltijos šalių bendradarbiavimas šioje srityje būti gilesnis?
– Aš asmeniškai, kaip kariuomenės vadas, ir kariuomenė, kaip institucija, turi labai glaudų bendradarbiavimą su Latvija ir Estija. Sakyčiau, kad patys geriausi sąjunginiai ryšiai išlaikyti tarp Baltijos valstybių. Tikrai. Mes dalinamės ir apsikeičiame ta informacija, kokia nesidaliname su kitomis valstybėmis, žiūrime, kaip kartu galime treniruotis, kaip galime turėti viena kitą papildančias struktūras, remiame vienas kitą.
Galiu iliustruoti – toks projektas kaip Baltijos gynybos koledžas – karininkų karinis rengimas yra vykdomas kartu su latviais ir estais. Tai yra puikiai veikiantis mūsų bendras projektas. Taip pat yra atskiri karinių oro pajėgų kursai čia, Lietuvoje, jūrų pajėgų kursai – Latvijoje. Net įsigijimų prasme mes deriname savo veiksmus. Apsitariame dažniau nei per ketvirtį tarp kariuomenės vadų, ką galėtume kartu nuveikti, kad įgautume vienokį ar kitokį pajėgumą. Taigi mūsų bendradarbiavimas yra labai geras.
Pirmas iš dešinės – NATO kovinės grupės vadas plk. ltn. Ch. Huber
Gali susidaryti įspūdis, kad mes labai daug dėmesio skiriame kitiems sąjungininkams, nes, nors ir turime vienokius ar kitokius pajėgumus, bet esame limituoti resursais. Didieji NATO sąjungininkai tai kompensuoja bei į tą bendrą katilą „sumeta“ tuos pajėgumus, kurių mes neturime. Baltijos šalių pajėgumai yra labai panašūs ir galimybės yra vienodos, todėl mes visada akcentuojame JAV, Vokietijos kariuomenės, Didžiosios Britanijos karių buvimą čia ir pajėgų, kurių mes negalime patys skirti, skyrimą mūsų regionui. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad bendradarbiavimas daugiau nukreiptas į didžiąsias valstybes.
Beje, dažniausiai bendraujant ir formatas yra: trys Baltijos valstybės ir didžioji valstybė. Pavyzdžiui, sausumos pajėgų lygmeniu pokalbiai su JAV sausumos kariuomene visą laiką vyksta ne dvišaliu formatu, bet kalbasi trys Baltijos valstybės, plius Amerika. Taip pat ir su Didžiąja Britanija. Aišku, yra ir dvišaliai santykiai, bet šiaip mes visada einame kartu.
– Buvo pranešta, kad Vakarų Lietuvoje bus kuriamas naujas karinis poligonas. Kam reikalingas dar vienas poligonas? Kokia bus jo paskirtis?
– Kalbant apie valstybės gynybą, tai reikia visiems labai gerai suprasti, kad, nepaisant situacijų, pasirengimo tai dienai arba turėjimo/neturėjimo kažkokios priemonės, mūsų Lietuvos kariuomenė gins valstybę ginklu. Tikrai. Aš tą garantuoju. Nebus jokių pasiaiškinimų, jokių išimčių. Antras dalykas, kad to nereikėtų daryti, reikia atgrasyti ir parodyti potencialiam priešininkui, kad jiems neverta čia eiti, kad jie nepadarys, ko nori, arba to kaina bus baisi. Kad tai parodytume, mes turime turėti sąjungininkus – vieniems atgrasyti, žinant kaimynus iš Rytų, būtų labai sudėtinga. Matėm, kas vyksta Ukrainoje, Sakartvele ir kaip vyksta kitur. Taigi būkime realistais.
Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet mes esame NATO nariai, turime sąjungininkus, su kuriais kartu galime atgrasyti, o tam reikia turėti sąjungininkus ir čia, Lietuvoje, – sudaryti sąlygas tiek mūsų kariuomenei, tiek sąjungininkams treniruotis. Reikalinga infrastruktūra treniruotėms, apgyvendinimui, taip pat reikia užtikrinti tinkamą logistinį paketą, mokymo laukus, vietoves. Plėtojant mūsų kariuomenę tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai, reikalingas atitinkamas karinių vienetų skaičius ir pakankamai teritorijos mokymams. (…) Norint užtikrinti mokymų kokybę ir pasiekti rezultatus, turime turėti atitinkamą infrastruktūrą. Todėl šiuo metu svarbu visada turėti sąjungininkus čia.
Po Velso sprendimo, ačiū Dievui, mes turime čia priešakinį NATO batalioną, vadovaujamą Vokietijos, mes turime dvišalius susitarimus su JAV, turime kitus tarptautinio bendradarbiavimo planus su Didžiąja Britanija bei atskiras pratybas. Mes labai daug skiriame teritorijų sąjunginių valstybių pajėgų dislokavimui ir mums jau trūksta patiems. Taigi neišvengiamai turime turėti papildomą teritoriją, kurioje galėtume patys treniruotis ir pasiekti kažkokį lygį ir atgrasyti potencialų priešininką.
– Kurioje vietoje bus naujasis poligonas?
– Mes dabar žvalgomės Vakarų Lietuvoje. Yra padaryta studija, kurią atliko VGTU, užsakius Krašto apsaugos ministerijai. Dabar politiniu lygmeniu vyksta pokalbiai su Šiaulių rajono, Akmenės, Mažeikių, Telšių ir Kelmės rajono savivaldybėmis, kur galėtų būti šis poligonas. Jeigu visiems sąlygos ir idėja bus tinkama, nuspręsta vieta, mes tai įgyvendinsime. Jeigu ne, žiūrėsime kitas teritorijas, nesame prisirišę, nors prioritetas būtų ten. Tai priklausys nuo savivaldos, gyventojų, nes jiems būtų ten ūkinės veiklos veiksmai apriboti, – ten vis tiek bus karinė technika, kuri važinės, šaudys ir taip toliau. Dabar vyksta žvalgyba prieš priimant galutinius sprendimus.
– Ar vienas naujas poligonas – riba? Ar būtų prasmės, žvelgiant į ateitį, steigti daugiau?
– Jeigu aš būčiau tik kariuomenės vadas, nešiočiau tik kamufliažinę ar kitokią karinę uniformą, o nebūčiau Lietuvos pilietis, tai pasakyčiau taip. Bet aš esu toks pat, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, ir žinau, kad gerovės valstybė susideda ne tik iš saugumo nuo išorės priešų, bet ir iš daugelio socialinės gerovės, ūkio plėtojimo bei kitų komponentų. Tad aš kaip pilietis sakau – reikia turėti tiek, kiek reikia, ir neturėti iliuzijų, kad būsime kažkokia militaristinė valstybė ir mūsų teritorija bus sukarinta. Tikrai to nereikia ir nebus. Tai yra tik dėl to, kad mes atgrasytume, kad nereikėtų Lietuvai kariauti, kad mes gyventume saugiai ir galėtume vystytis kaip valstybė.
– Kiek nuo šaukimo į kariuomenę sugrąžinimo 2015 metais tarnybą kariuomenėje atliko šauktinių ir savanorių karių? Ar šiuo metu yra pakankamas Lietuvos kariuomenės mobilizacinis rezervas?
– Mes turime nuolatinę privalomąją karo tarnybą, turime terminą, kuris nėra oficialus, bet yra faktas – kasmet pusė šaukiamųjų pareiškia norą savarankiškai atlikti tą privalomąją tarnybą. Juos vadiname savanoriais-šauktiniais. Lietuvos Seimas yra nustatęs, kad kasmet turime pašaukti apie 3 800 karių, iš kurių praktiškai pusę kasmet turime tų tikrų savanorių. Kita dalis, kurie pakliūva atsitiktinai, yra atrenkami į šaukiamųjų sąrašus, kai būna ta neteisingai viešumoje pavadinta „loterija“ po naujų metų, iš jų arti 45 proc. yra pareiškę pirmumo teisę.
Bendroje sumoje praktiškai turime apie 90–95 proc. tų tikrųjų ir pirmumo teisę pareiškusiųjų, ir tie likę 5 proc. yra tie, kurie nenori eiti, bet Tėvynė liepia, Lietuvos Konstitucija ar kiti teisės aktai įpareigoja atlikti privalomą karo tarnybą, ir jie ateina. Taigi lieka iki 10 proc., priklausomai nuo metų, tų, kurie būna pašaukti privaloma tvarka. Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje
Dėl rezervo tai parengto personalo skaičius po pasiteisinusio, teisingo mūsų mažai valstybei sprendimo, atkuriant privalomą šauktinių tarnybą, auga. Mes dabar turime apie 20 tūkst. parengto aktyviojo personalo rezervo, kurio nereikėtų permokinti. Jeigu kiltų dabar grėsmė ir reikėtų paskelbti mobilizaciją, jie galėtų atlikti pareigą be papildomo parengimo ir būti integruoti į karinius vienetus. Likusioji dalis yra parengtasis personalo rezervas – jis siekia apie 70 tūkst. Jie galėtų būti skirti paprastesnėms užduotims vykdyti, atkurti kariuomenės patirtus personalo nuostolius ir panašiai, bet jiems reikėtų atnaujinti žinias ir įgūdžius.
– Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris lankėsi ir Lietuvoje, buvo ne kartą pareiškęs, kad europiečiai turi patys gamintis ginklus. Galbūt tai buvo žinutė dėl ginklų įsigijimo iš Prancūzijos? Tai galėtų būti ir partnerystės stiprinimas.
– Kariniams įsigijimams, jeigu tai nėra išimtis, taikomos viešųjų pirkimų procedūros. Tai yra atviri, tarptautiniai konkursai, juose dalyvauja ir Prancūzijos įmonės arba karinio sektoriaus įmonės. Žiūrint į visus iki šiol vykdytus įsigijimus, tikrai prancūzai nebuvo tie, kurie nedalyvautų konkurse. Turbūt žinomas dabar yra didžiausias mūsų pirkimas – pėstininkų kovos mašinų įsigijimas, kur buvo vertinamos bei dalyvavo ir Prancūzijos analogiškos pėstininkų kovos mašinos. Paprasčiausiai, pagal mūsų reikalavimus, jos nenugalėjo. Nugalėjo kitos įmonės todėl, kad labiau atitiko mūsų poreikį. Čia elementarus dalykas. Bet mes jau šiandien naudojame „Airbus Helicopters“ sraigtasparnius, karinėse oro pajėgose turime tris sraigtasparnius AS365N3+ „Dauphin“ – jie yra prancūziški. Prancūzijos įmonės dabar teikia techninę paramą ir atlieka remontus. Ir ateityje, jeigu pagal nustatytus standartus Prancūzijos gamintojų produkcija arba karinė įranga, ginkluotė, atitiks reikalavimus ir bus geresni už kitus, jie ir laimės. Tarp kitko, aš dabar aviu prancūzišką karišką avalynę, taigi ne viskas remiasi į techniką. Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas prezidento Macrono pareiškimas – tai, kad kiekvienas proteguoja savo ekonomiką ir karinę pramonę. Jis taip pat kalbėjo apie Europos valstybių karinio potencialo didinimą, autonomiškumą. Mes sakome, kad ES valstybių karinis pajėgumas turi kilti, turime tam skirti daugiau dėmesio, bet tai neturi būti kažkokia atsvara NATO – tai turi būti papildymas NATO. Kuo daugiau bus to pajėgumo, ypač tarp didžiųjų ES valstybių, tai tuo stipresnė bus NATO ir tuo bus didesnis saugumas.
– Lietuva šiuo metu neturi šalies ambasadoriaus JAV. Ar gynybos atašė visiškai atstovauja mūsų gynybos interesams ir politikai mūsų pagrindinės sąjungininkės valstybėje?
– Gynybos klausimai yra plati sąvoka. Kariniais-gynybiniais klausimais tikrai atstovauja gynybos atašė, tai yra karinis mūsų atstovas, jis turi nuolatinį ryšį su Pentagonu ir su kitomis karinėmis institucijomis Amerikoje. Taigi šiuo klausimu visiškai atstovaujama. Aišku, kur reikia politinio-diplomatinio lygmens, tada atstovauja ambasadorius. Dažniausiai būna, kad gynybos atašė dirba karinio bendradarbiavimo plotmėje ir toliau susitarimai vyksta tarp valstybių.
Kur važiuoja šie rusų tankai
Politologų nuomonės išsiskiria diskutuojant dėl to, kokiai auditorijai skirtas Baltarusijos faktinio vadovo Aliaksandro Lukašenkos pareiškimas, esą šalis uždaro sieną su Vakarais.
Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas įsitikinęs, kad A. Lukašenka tokiais pareiškimais siekia pateisinti Rusijos kariuomenės atvykimą ir nuolatinį buvimą Baltarusijoje. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas tik iš dalies sutinka su tokiomis įžvalgomis ir mano, kad A. Lukašenkos žinutė labiau yra skirta Baltarusijos vidaus auditorijai, siekiant parodyti būtinybę ginti baltarusius nuo tariamų pavojų.
„Daugelis mąsto, kad A. Lukašenka nori legitimizuoti savo valdžią, ieškodamas išorės priešų. Tačiau aš būčiau linkęs manyti, kad šie pareiškimai yra apgalvota Rusijos kariuomenės atvykimo ir nuolatinio buvimo Baltarusijoje dalis. Būtų prisidengiama nuolatinių pratybų poreikiu, stiprinant vakarines sienas, iš kurių Rusija mato daugiausiai grėsmės sau“, – Eltai teigė G. Česnakas.
„Aš tai matyčiau ne tik kaip kažkokį A. Lukašenkos dėmesio nukreipimą, bet didesnio plano struktūros dalį“, – pridūrė jis.
Politologas taip pat akcentuoja, kad šioje situacijoje Lietuvai reikėtų koncentruotis ne į faktinio Baltarusijos vadovo žodžius, o į tai, kokių veiksmų yra imamasi.
„Mes turėtume žiūrėti ne į tai, kas yra kalbama, o į tai, kas yra daroma. Jeigu Rusijos karinės pajėgos nuolatos pradės dalyvauti pratybose, tai bus jau ne retorikos problema, tai bus faktas, kurio ignoruoti nebebus galima. Po šita retorika, aš bijau, kad gali slėptis Rusijos karinio buvimo pateisinimas Baltarusijoje“, – savo nuomonę išsakė politologas.
Visgi G. Česnakas įsitikinęs, kad karinio saugumo prasme situacija regione blogėja. Politologas mano, kad Lietuvai reikėtų derėtis su savo sąjungininkais dėl didesnio jų įsitraukimo, siekiant užtikrinti saugumą regione.
Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
„Man atrodo, kad čia reikėtų kalbėtis su mūsų sąjungininkais dėl saugumo užtikrinimo ir galbūt net dėl jų šiek tiek stipresnio buvimo regione. Tačiau čia, akivaizdu, kad kyla tam tikros įtampos. Kai kurie Vakarų sąjungininkai, žinant iš jau ankstesnių patirčių, būtų linkę mažinti savo dalyvavimą Baltijos šalių gynyboje. Lietuva neturėtų to leisti, turėtų būti labai plačiai kalbama su partneriais apie realią saugumo situaciją“, – sakė G. Česnakas.
Jis taip pat pridūrė, kad Lietuva, siekdama didesnio saugumo, turėtų stiprinti ir savo oro gynybos pajėgumus. G. Česnakas mano, kad stiprinti oro gynybą būtina dėl to, jog provokacijų iš Baltarusijos pusės, jo įsitikinimu, gali daugėti.
„Mano suvokimu, reikia labai stebėti ir stiprinti oro gynybos galimybes, nes įvairių pažeidimų gali pagausėti. (…) Atrodo, kad tų provokacijų skaičius gali išaugti, gali padaugėti visokių kitų neplanuotų pratybų ir aš nebūtinai manau, kad tai galėtų išsivystyti į kažkokį potencialiai karinį konfliktą, tačiau pagausėjęs greitų pratybų skaičius, jis labai palengvina galimybes pradėti inicijuoti kažkokį karinį konfliktą“, – įžvalgomis dalinosi politologas.
„Pratybų metu kariuomenės būna aukštoje parengtyje ir iš esmės pasirengę veikti. Taigi, pratybos bet kada gali potencialiai virsti konfliktu. Žinoma, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių saugumo situacija nuo to tikrai negerėja“, – taip pat pridūrė jis.
T. Janeliūnas: A. Lukašenkos pareiškimai skirti Baltarusijos vidaus auditorijai
Visgi politologas T. Janeliūnas laikosi kitokios pozicijos ir mano, kad A. Lukašenkos pareiškimai yra nukreipti tik į Baltarusijos vidaus auditoriją.
„Šios žinutės yra nukreiptos tik į vidaus auditoriją, nes jam reikia parodyti ryžtą ir būtinybę ginti baltarusius nuo tariamų pavojų. Kai kas jau sako, kad A. Lukašenka yra visiškai neadekvatus ir jo sprendimai yra neadekvatūs, rodo pasimetimą, galbūt kažkokį perdėtą nerimą. Visgi aš manau, kad tam tikro racionalumo jo veiksmuose yra, todėl kažkokios provokacijos prieš NATO šalis A. Lukašenkai dabar būtų mažiausiai reikalingos“, – teigė T. Janeliūnas.
Politologas, atkreipia dėmesį, kad kol kas A. Lukašenkos kalbos nėra palydėtos konkrečiais veiksmais. T. Janeliūnas įsitikinęs, kad tai tėra dar vienas faktinio Baltarusijos vadovo bandymas sustiprinti savo autoritetą.
„Kiek mes matome, ligi šiol nėra jokių ženklų, kad jis būtų liepęs iš tikrųjų uždaryti perėjimo punktus, nebepraleisti jokių keliautojų ar mašinų. Aš įsivaizduoju, kad tai yra tik retoriniai bandymai dar šiek tiek sustiprinti savo autoritetą“, – sakė T. Janeliūnas.
Jis taip pat tik iš dalies sutinka su G. Česnako mintimi, esą A. Lukašenka tokiais pareiškimais siekia pateisinti Rusijos kariuomenės atvykimą ir nuolatinį buvimą Baltarusijoje. Politologas mano, kad A. Lukašenkai pretekstų į Baltarusiją pakviesti Rusijos karius nereikia. TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Jeigu A. Lukašenkai iš tikrųjų reikėtų papildomų rusų karių, tai jam reikėtų ir kažkaip tai pagrįsti. Todėl atitinkamai būtų ieškoma preteksto, dėl ko rusų kariuomenės reikia. Bet iš kitos pusės, sakyčiau, kad apskritai A. Lukašenkai kažkokių ypatingų pretekstų pasikviesti Rusijos karius turbūt nereikia, nes pagal sąjunginės valstybės susitarimus ir Rusijos interesus, jam užtektų priimti sprendimą leisti Rusijai įsisteigti nuolatines bazes Baltarusijos teritorijoje“, – teigė politologas.
„Šia prasme nesu tikras, ar jam labai reiktų kažkokių papildomų provokacijų ar veiksmų, kad rusų kareiviai į Baltarusiją įžengtų. Tačiau variantų gali būti, neatmesčiau tokios galimybės, bet kol mes nematome kažkokių konkretesnių veiksmų iš Rusijos pusės karine prasme, tai yra tik interpretacijos“, – pridūrė jis.
T. Janeliūnas teigia, kad kol kas į A. Lukašenkos pareiškimus Lietuvai reaguoti būtų neadekvatu. Visgi politologas pripažįsta, kad, jeigu iš žvalgybos tarnybų būtų gautos žinios, patvirtinančios, kad tai reiškia didesnę Rusijos kariuomenės įtaką Baltarusijoje, Lietuva turėtų į tai reaguoti.
„Manau, kad reaguoti į tokius A. Lukašenkos pareiškimus būtų neadekvatu. Iš kitos pusės, jeigu būtų gauta žinių iš žvalgybos tarnybų, kad tai reiškia ir didesnę Rusijos kariuomenės įtaką ar aktyvumą, tada, žinoma, į tai turėtume reaguoti ir stiprinti NATO pajėgas šalia Baltarusijos sienų“,– savo nuomonę išsakė jis.
Aliaksandras Lukašenka nurodė kariuomenei numalšinti bandymus „sukelti revoliuciją“ Baltarusijoje. EPA-ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka šeštadienį nurodė imtis „pačių griežčiausių priemonių“ ir užkirsti kelią bandymams nuversti jo režimą, paskelbė valstybinė Baltarusijos žiniasklaida.
65-erių A. Lukašenka Baltarusiją valdė pastaruosius 26 metus, tačiau šiemet susidūrė su didžiausiu pilietinės visuomenės pasipriešinimu iki šiol.
Lankydamasis karinėje bazėje Gardine, netoli Lietuvos ir Lenkijos sienų, A. Lukašenka pareiškė, kad užsienio jėgos bando sukelti revoliuciją Baltarusijoje.
„Akivaizdu, kad vidaus politinė situacija mūsų šalyje yra kurstoma planuojant spalvotąją revoliuciją“, – A. Lukašenką cituoja valstybinė naujienų agentūra „BelTA“.
A. Lukašenkos teigimu, Baltarusijos kariuomenė turi „imtis pačių griežčiausių priemonių, kad apsaugotų mūsų šalies teritorinį vientisumą“.
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai laikomi suklastotais. Oficialiais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas A. Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja – 10,12 proc.
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje Šiaulių rajono gyventojas, kaltinamas kariuomenėje nevykdęs vado įsakymų. Kaltinamasis per teismo posėdį prisipažino ir prašė teismo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
26 metų V. M. teisme sakė, kad savo noru nėjęs į kariuomenę. Anot buvusio šauktinio, jau antrą dieną batalione jis pareiškė nenorintis tarnauti. Kaltinamasis tvirtino, jog labai nenorėjo tarnauti, dėl to ir maištavęs. Anot kaltinamojo, prieš priimant priesaiką jau buvo nusprendęs daryti viską, kad būtų netinkamas tarnauti.
Kaltinamasis prašė teismo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau nepateikė duomenų apie laiduotoją. Todėl kitame posėdyje, kuris numatytas liepos 8 dieną, teismas planuoja apklausti laiduotoją.
Buvęs šauktinis kaltinamas dėl keturių nusikalstamų veikų. V. M. nuo 2019 m. rugpjūčio pabaigos buvo paskirtas atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Radviliškyje. Būdamas nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariu, kaltinamas nevykdęs bataliono vado įsakymo dėl priesaikos priėmimo. Be to, jaunuolis kaltinamas be pateisinamų priežasčių atsisakęs dalyvauti bazinio kario kurso užsiėmimuose, nedalyvavęs pratybose ir saviruošos užsiėmimuose. Be to, jis kaltinamas tyčia atsisakęs dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Giedrės Maksimovicz (KAM) nuotr.
Kariuomenė ne vaikų darželis ir ne džentelmenų klubas, sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, komentuodamas pastarąją savaitę viešojoje erdvėje pasirodžiusį vaizdo įrašą, kuriame besitreniruojantys ir karinėmis uniformomis vilkintys vyrai naudoja necenzūrinę leksiką. Kaip įrašą paskelbusiam portalui „15 min“ teigė Lietuvos kariuomenės atstovai, filmuotoje medžiagoje užfiksuoti Karinių oro pajėgų Oro gynybos bataliono kariai, o siekiant nustatyti visas šio nufilmuoto įvykio aplinkybes, kariuomenės vado nurodymu, yra pradėtas tarnybinis patikrinimas.
R. Karoblio teigimu, patikrinimo metu būtina išsiaiškinti, ar vaizdo įraše užfiksuotas elgesys kariuomenės gyvenime yra praktikuojamas plačiau, ar tai tiesiog leksika, naudojama specifinių pratybų metu, kuomet būtina karius paruošti ir stresinėms situacijoms.
„Yra pradėtas tyrimas, kadangi yra signalas ir turime išsiaiškinti visas esamas aplinkybes. Tačiau ką tai reiškia? Ar tai yra sisteminis elgesys – t.y. ne tik pratybų metu, bet ir už jų ribų, pavyzdžiui, poilsio režime ar maitinimosi metu. Ar tai yra taikoma tik pratybų metu?“, – LRT radijui teigė R. Karoblis, akcentuodamas, kad pastarajame įraše kariai gali būti tiesiog ruošiami stresinėms situacijoms.
„Pratybos yra tam, kad ruoštumės gynybai, įskaitant ir stresinėms situacijoms“, – akcentavo jis.
Jei, tęsė R. Karoblis, yra būtent taip, tai diskusijas viešojoje erdvėje sukėlusiame vaizdo įraše nėra nieko, kas leistų kalbėti apie padarytus nusižengimus.
„Ruošiantis stresinėms situacijoms, priemonės gali būti įvairios, ir naivu tikėtis, kad galimame kare kariams bus sakoma, kad, gerbiami kariai, o dabar prašome mesti granatas. To tikrai nebus. Kariuomenėje yra specifika, yra skirtumas nuo civilinio gyvenimo – tai ne vaikų darželis ir ne džentelmenų klubas ir tos priemonės, ruošiant karius, turi būti taikomos. Tačiau ar tai yra sistema konkrečiose pratybose, ar plačiau – tai yra esmė. Antras dalykas yra ir tai, kas ir kokiais būdais patalpino vaizdus feisbuke (…) Tos aplinkybės turi būti nustatytos“, – apibendrino R. Karoblis.
