Benediktas XVI tapo vyriausiu popiežiumi istorijoje. EPA-ELTA nuotr.
Būdamas 93-ejų metų ir beveik penkių mėnesių amžiaus, Benediktas XVI penktadienį pagerino ligšiolinį Katalikų bažnyčios vadovo amžiaus rekordą – nors ir ne kaip pareigas einantis, o kaip popiežius emeritas.
Italijos katalikiškų žurnalų „Famiglia Cristiana“ ir „Avvenire“ duomenimis, 1927 metų balandžio 16 dieną gimęs Benediktas XVI vyriausio popiežiaus titulą perima iš Leono XII, kuris mirė būdamas kiek daugiau nei 93-ejų. „34 111 dienų Dievo, pasaulio ir bažnytinės bendruomenės tarnystėje“, – tiksliai suskaičiavo „Famiglia Cristiana“.
Tiesa, kiti Vatikano ekspertai abejoja, ar vokietis Josephas Ratzingeris kaip popiežius emeritas apskritai gali būti lyginamas. Be to, į rekordą esą reikia žiūrėti atsargiai, nes duomenys apie ankstesnių šimtmečių popiežių amžių ne visad yra patikimi.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Žygimantas Pavilionis, manydamas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) iš dalies neteisingai išsprendė bylą ir nepagrįstai suvaržė jo, kaip Tautos atstovo, teisę ir pareigą ginti Lietuvos valstybės interesus, nes uždraudė net Seimo posėdžio metu kalbėti apie procesus, kurie Seimo nario nuomone, gali būti naudingi Rusijai, Vilniaus apygardos administracinio teismo liepos 10 d. sprendimą apeliacine tvarka skųs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT), o jei reikės – ir Europos Sąjungos institucijoms.
Seimo narys kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2019 m. rugsėjo 11 d. išvadą, kurioje pripažinta, kad jis pažeidė Valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnyje nustatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo ir pavyzdingumo principus ir nurodyta artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją „Romuva“.
Liepos 10 d. VAAT teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Seimo nario Ž. Pavilionio skundą, atsakovams Seimo kanceliarijai ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, taip pat trečiajam suinteresuotam asmeniui – Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ – dėl Komisijos sprendimo panaikinimo, priėmė sprendimą, kuriuo skundas buvo patenkintas iš dalies.
VAAT panaikino Seimo etikos sargų išvados 2 punktą, kuriuo Seimo narys Ž. Pavilionis įpareigotas artimiausio Seimo plenarinio posėdžio metu paneigti paskleistus žinomai neteisingus duomenis apie bendriją „Romuva“.
„Ketinu skųsti Vilniaus apygardos apeliacinio teismo sprendimą, kadangi demokratija privalo būti apginta, o laisvoje Europos Sąjungos valstybėje negali įsitvirtinti precedentas, kuriuo net politikams būtų draudžiama priešintis A. Dugino idėjoms. Tautos atstovo laisvą mandatą ir saviraiškos laisvę laikau fundamentaliu demokratijos veikimo pagrindu, o Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadą – pažeidžiančia indemnitetą, kurį garantuoja Konstitucijos 62 straipsnio 3 dalis, įtvirtinanti absoliutų draudimą persekioti Seimo narį už jo pareigų vykdymą“, – pažymėjo parlamentaras. Bendrijos „Romuva“ krivė Inja Trinkūnienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Anot Seimo nario, jo kalba Seimo vakarinio plenarinio posėdžio metu, 2019 m. birželio 27 d., išsakyta jam atliekant konstitucinę Tautos atstovo priedermę, siekiant, be kita ko, atkreipti dėmesį į procesus, kurie gali būti naudingi Rusijai.
Pasak krivės Inijos Trinkūnienės, melagingi Ž. Pavilionio pasisakymai ir viešas Katalikų bažnyčios hierarchų spaudimas Seimo nariams neabejotinai turėjo įtakos Seimo narių apsisprendimui balsuojant dėl „Romuvos“ valstybinio pripažinimo. „Manau, kad po šio teismo sprendimo Seimas turi pakankamą pagrindą „Romuvos“ pripažinimo klausimą svarstyti dar kartą. Tikiuosi, kad naujos kadencijos Seime prie šio klausimo bus sugrįžta“, – sakė „Romuvos“ religinės bendrijos vadovė.
Negavusi valstybinio pripažinimo Senovės baltų religinė bendrija Romuva pernai kreipėsi ir į Europos Žmogaus teisių teismą, prašydama pripažinti, kad Lietuvos Respublika, Seimui atsisakius suteikti Romuvai valstybės pripažinimą, pažeidė net kelis Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnius: dėl minties, sąžinės ir religijos laisvės, diskriminacijos draudimo ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.
Birželio 3 d. Vilniaus katedros aikštėje, nepaisydami karantino draudimų, susirinko didelė minia jaunų žmonių, protestuojančių prieš rasizmo apraiškas JAV ir visame pasaulyje, užsimojusių pagerbti brutaliai policininko uždusinto juodaodžio nusikaltėlio Georgo Floydo atminimą.
Čia dalyvavo ir kelios antrosios jaunystės politinės tetos, nepraleidusios progos pasinaudoti paauglių ir jaunuolių naivumu.
Ar sakote, kad nuodėmė būtų kvestionuoti ar šaržuoti tokį įvykį, kai neretai abejingumu bei apolitiškumu kaltinamas Lietuvos jaunimas dabar staiga pademonstravo neįtikėtinai monumentalų, besiliejantį per kraštus empatijos proveržį?
Norėčiau ir aš džiaugtis su kitais dėl jaunimo staigaus prabudimo, tačiau negaliu atsikratyti bjaurios nuojautos, kad aptariamu atveju visa jėga pasireiškė ne tiek pratrūkusi empatijos čiurkšlė, kiek turėjome progą dar kartą pamatyti ir įsitikinti, kad beždžioniavimo užkratas, naikinantis žmogaus valią, dvasią ir protą, dar spartesniais tempais nei koronavirusas, kuris kelią pavojų fizinei senjorų su didėjančių metų kraičiu sveikatai, jau yra mirtinai pajungęs mūsų jaunimo dvasines pajėgas.
Beždžioniavimas yra dvasinio susargdinimo virusas, dvasinis negalavimas ir pagaliau neįgalumas, dvasios sunykimas, kai išsižadant savo kūrybinio potencialo, nueinama mažiausio pasipriešinimo keliu, tikrus dalykus išmainant į klastotes ir surogatus.
Čia tinka pasakojimas apie Hansą, kuris taip mainikaudamas už tarnybą gautą arklio galvos dydžio aukso gabalą galop išmainė į niekam nereikalingą, t. y. visiškai atšipusį galąstuvą. Tačiau dar svarbiau bus pastebėti tai, jog toks tikrų dalykų išmainymas į surogatus nėra tik paprastas, doras, jaukus kvailumas, nepakaltinamas išsiblaškymas, neatsargumas. Iš tiesų, tai yra blogis labiausiai konceptualia to žodžio reikšme.
Gintaras Beresnevičius
Jeigu norite, blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, krikščioniškuoju požiūriu, blogis yra gėrio trūkumas, būties nepakankamumas. Taigi dažnai atsitinka ir taip, kad į būtį neužsandarintas substancionalumo rėmuose blogis prasisunkia, būtiškosios pamėklės pavidalą įgyja tik dėvėdamas gėrio kauką. Neatsitiktinai garsusis filosofas ir teologas Vladimiras Solovjovas tvirtina, kad šėtonas yra Dievo beždžionė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2014/05/07/news/rusija-kaip-dievo-bezdzione-4663347/.
Kaip ir kitus suaugusiojo mentaliteto žmones, mane labiausiai nuliūdino tai, kad Georgo Floido pagerbimo mintinguose jaunimas buvo mokomas atsiklaupti nežinia prieš ką.
Tokia per pasaulį nuvilnijusi atsiklaupimo akcija išties įgijo neįtikėtinai šiurpų, beveik demonišką beždžioniavimo pavidalą. Kaip visi matėme, reikalavimas atsiklaupti čia neturėjo jokios mirusiojo pagerbimo reikšmės, o buvo tik apgailėtinas žmogaus sugebėjimo savanoriškai atsisakyti savo orumo testavimas, nešvanki religinio nusižeminimo karikatūra!
Immanuelis Kantas Kristijono Gotlibo Milkaus Lietuvių-vokiečių ir Vokiečių-lietuvių žodyno „Draugo prieraše“ pastebi, kad lietuviai iš kitų tautų išsiskiria savo išdidumu, jie esą nesiklaupia net prieš savo vyresniuosius. Savo ruožtu naujausiųjų laikų Lietuvos poetas, vadinamas tautos dainiumi, lietuviško mentaliteto duotybėje pabandė įžvelgti stiprią nuolankumo dozę, tvirtindamas, kad lietuvį atsiklaupti išmokė katalikų Bažnyčia. Kaip atrodo, poetas yra neteisus net faktografiniu požiūriu, prisimenant tą aplinkybę, jog sovietmečiu katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo disidentinio judėjimo už tautos ir tikėjimo laisvę pagrindiniu šaukliu. Tačiau iš tiesų nieko nėra baisiau už tai, kai religinio kulto ir apeigų ceremonijos dalis pamėgdžiojimo būdu yra išnešama į politinio šou areną. Tai – velniškas nesusipratimas!
Nežinau Lietuvoje kito tokio universiteto dėstytojo, kurį studentai būtų taip gerbę ir besąlygiškai mylėję, kaip Gintaras Beresnevičius. Tačiau studentai nesirinko į mitingus, neprotestavo dėl to, kad jų mylimas dėstytojas buvo uždusintas policininkų, įkišusių jį į šunims vežioti pritaikytą policijos mašinos bagažinę.
Vilniuje – eisena, smerkianti rasizmą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žinia, G. Beresnevičius nebuvo nei juodaodis, nei nusikaltėlis, o tik rašytojas, talentingas mokslininkas, studentų širdis užbūręs dėstytojas, geras žmogus, nuostabus bičiulis.
Kaip atrodo, mūsų tyruose tuomet nesigirdėjo nė vieno jauno žmogaus protesto balso tik dėl to, kad nebuvo patogaus masiniam pamėgdžiojimui pavyzdžio, o savarankiškos mintys labai retai veisiasi ne tik jauno, bet ir seno žmogaus galvose.
Nemoku angliškai keiktis, todėl apie G. B. žudikus policininkus lietuviška maniera pasakysiu taip: šūdvabaliai!
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį, kai Lietuvoje švenčiamos Šeštinės – Kristaus žengimo į dangų iškilmė, Katalikų bažnyčioje minima Pasaulinė komunikavimo diena.
„Šių metų Žinią norėčiau skirti pasakojimo temai, nes tikiu, kad nesutriktume, mums reikia alsuoti gerų istorijų tiesa – ugdančių, o ne niokojančių istorijų, padedančių atrasti šaknis ir teikiančių jėgų drauge eiti pirmyn“, – Žinioje 54-osios Pasaulinės socialinio komunikavimo dienos proga atkreipė dėmesį popiežius Pranciškus.
Pasak Šventojo Tėvo, mus supančių balsų ir žinių sumaištyje mums reikia žmogiško pasakojimo, kuris kalbėtų apie mus ir mumyse gyvenantį grožį. Reikia pasakojimo, kuris geba žvelgti į pasaulį ir įvykius su švelnumu, byloja apie mūsų dalyvavimą gyvame audinyje, iš ko matyti, kaip susipina mus siejančios gijos.
Ne visos istorijos yra geros, – atkreipia dėmesį popiežius: „Kiek daug pasakojimų mus narkotizuoja, stengiasi įtikinti, kad siekdami būti laimingi turime nuolat turėti, savintis ir vartoti. Beveik nesuvokiame, kaip labai trokštame apkalbų bei paskalų, kiek daug smurto ir apgaulės suvartojame. Dažnai, užuot komunikavimo audmenimis kūrus ugdančius pasakojimus, sutvirtinančius visuomeninius ir kultūrinius ryšius, gaminamos destruktyvios ir provokuojančios istorijos, kurios naikina ir sutrauko trūkias bendrabūvio gijas. Pateikiama nepatikrinta informacija, kartojamos banalios ir apgaulingai manipuliuojančios kalbos, rėksmingi ir neapykantos kupini lozungai“. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad visa tai nekuria žmonijos istorijos, tik nuplėšia žmogaus orumą.
„Šioje epochoje, kai apgaulė tampa vis rafinuotesnė ir įgauna neįtikėtiną lygmenį (kaip melagiena), mums reikia išminties rinkti bei kurti gražius, teisingus ir gerus pasakojimus. Mums reikia drąsos atmesti melagingas ir piktavales istorijas. Reikia kantrybės ir įžvalgumo, kad iš naujo atrastume istorijas, padedančias mums nepamesti gijos fragmentiškoje šiandienos aplinkoje; reikia istorijų, kurios vėl iškeltų į šviesą mūsų būties tiesą, taip pat nepastebimą kasdienos heroizmą“, – sako popiežius Pranciškus.
Popiežius Pranciškus trečiadienio ryto mišias skyrė žurnalistams ir žiniasklaidos atstovams. „Jūs dirbate daug ir rizikuojate daug. Tepadeda Dievas jums skleidžiant tiesą“, – sakė Katalikų bažnyčios vadovas tiesiogiai transliuotose mišiose.
Nuo koronapandemijos pradžios popiežius ryto pamaldose prisimena kokią nors asmenų grupę ar su pandemija susijusį prašymą.
Kasdieninės popiežiaus Santa Martos svečių namų koplyčioje aukojamos mišios transliuojamos Vatikano žiniasklaidos kanalais. Čia pastaruoju metu jų kasdien klausėsi 50 000 žmonių.
Šeštadienį Molėtų rajone, Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje, iškilmingas padėkos Šv. Mišias už Mykolo Giedraičio pripažinimą palaimintuoju aukojo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos vyskupai.
Iškilmių dalyviams sveikinimo žodį perdavė išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda, dalyvavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, pal. M. Giedraičio giminės atstovai, kiti svečiai.
Kaip padėkos Šv. Mišių homilijoje pabrėžė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, palaimintasis Mykolas visada siekė būti su Jėzumi. Likdamas vienuoliu broliu, jis norėjo būti vienybėje su Juo, kontempliuoti Nukryžiuotąjį, tarnauti Eucharistijos slėpiniui, tiesiog gyventi šalia Jėzaus, kuris yra Švenčiausiajame Sakramente.
„Šventieji sudaro pačią Bažnyčios gyvenimo šerdį. Šventieji šiai Bažnyčiai suteikia universalų, visuotinį matmenį, dėl to ji nuolat pranoksta valstybių, tautų ir visuomenių sienas ir jungia jas į vieną Dievo tautą. Šventųjų dėka, kad ir kur pasaulyje atsirastume, visuomet jaučiamės esą namie“, – kalbėjo Krokuvos arkivyskupas metropolitas.
Pal. M. Giedraitį arkivyskupas M. Jędraszewskis vadino dar vienu dvasiniu tiltu, jungiančiu Lenkiją su Lietuva ir leidžiančiu išgyventi vienos Dievo tautos bendrystę.
Iškilmėse Krokuvoje už M. Giedraičio pripažinimą palaimintuoju Kaišiadorių vyskupui Jonui Ivanauskui įteikta pal. M. Giedraičio relikvija po padėkos Šv. Mišių buvo įnešta į Giedraičių koplyčią. Ypatingos šventės proga tikintieji relikviją galėjo pagerbti prisiliesdami prie jos.
Lietuvos vyskupų konferencija primena, kad prieš 400 metų didikų Giedraičių pastatytoje Videniškių bažnyčioje ir vienuolyne šiame krašte gimęs M. Giedraitis šventuoju pradėtas laikyti tuoj po savo mirties.
Dar XVI a. Krokuvos vyskupija ėmėsi veiksmų, būdingų skelbimui palaimintuoju: Mykolo palaikai iš palaidojimo vietos Šv. Morkaus bažnyčioje buvo perkelti į sarkofagą altoriuje viešai gerbti. Paveiksluose jis pradėtas vaizduoti su aureole.
M. Giedraičio beatifikacijos byla pradėta 1634 metais, tačiau tik 2018-ųjų lapkričio 7 dieną Apaštalų sostas paskelbė dekretą, pripažindamas Dievo tarno M. Giedraičio herojiškas dorybes ir patvirtindamas jo kultą, gyvavusį nuo neatmenamų laikų.
M. Giedraičio beatifikacijos bylą teikė Katalikų Bažnyčia Lenkijoje, todėl pirmosios padėkos Šv. Mišios už garbingojo M. Giedraičio pripažinimą palaimintuoju šių metų birželio 8 dieną buvo švenčiamos Krokuvoje.
Ekvipolentinės beatifikacijos dekrete apie M. Giedraičio dorybių herojiškumą ir kultą nuo neatmenamų laikų rašoma, kad apie 1420 metus kilmingoje šeimoje, Giedraičiuose, netoli Vilniaus gimęs M. Giedraitis gavo tvirtą religinį ir kultūrinį lavinimą, puoselėjo pamaldumą Nukryžiuotajam Kristui.
Pagal anuometinę tradiciją Mykolas turėjo tapti riteriu, tačiau jo fizinė negalia neleido jam to padaryti. Būsimasis palaimintasis įstojo į Atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dabartinės Baltarusijos teritorijoje). Žinoma, kad išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą, vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir Mykolą. Čia jis ir užbaigė noviciatą, Krokuvoje davė vienuoliškus įžadus ir apsigyveno Šv. Morkaus reguliariųjų atgailos kanauninkų konvente.
Palaimintasis baigė filosofijos mokslus Krokuvos akademijoje, 1465 m. gaudamas laisvųjų menų magistro laipsnį. Gyveno kukliai ir pamaldžiai. Prižiūrėjo šventovę, rūpinosi jos švara, puošė altorių – atlikdavo tai, kas įprasta zakristijono tarnystei. Daugybė žmonių kreipdavosi į M. Giedraitį patarimo ir pagalbos įvairiais dvasiniais reikalais, taip pat užklupus gaisrams, ligoms ar kitokiems išbandymams. Mykolas stengėsi su visais susitikti, visiems padėti. Pal. M. Giedraičio užtarimui amžininkai priskyrė ir ne vieną išgijimą.
Tiksliai žinoma Mykolo mirties data – 1485 metų gegužės 4-oji. Jis palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje. Videniškiuose kiekvieno mėnesio 4 dieną meldžiamasi pal. M. Giedraičio litanija, vidurdienį bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios.
M Giedraitis – trečiasis palaimintuoju paskelbtas lietuvis po Jurgio Matulaičio ir Teofiliaus Matulionio.
Popiežius Pranciškus priėmė JAV kardinolo D. Wuerlo (nuotraukoje), susijusio su pedofilijos skandalu, atsistatydinimą. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus priėmė JAV kardinolo, Vašingtono arkivyskupo (nuo 2006 metų) Donaldo Wuerlo atsistatydinimą. Tai penktadienį pranešė Šventojo Sosto spaudos tarnyba.
Kaip patikslina naujienų agentūra ANSA, D. Wuerlo vardas figūruoja daug triukšmo sukėlusiame pranešime apie nepilnamečių seksualinį išnaudojimą Pensilvanijos valstijoje. Be kita ko, hierarchas iš Pitsburgo kaltinamas tuo, kad dangstė jam pavaldžių dvasininkų pedofilų nusikaltimus, kai buvo vyskupas šiame mieste. Reikia pažymėti, kad prieš kelis mėnesius atsistatydino jo pirmtakas – buvęs Vašingtono garbės arkivyskupas, kardinolas Theodore`as McCarrickas, kuris kaltinamas seksualine prievarta prieš mažamečius tuo metu, kai jis dar buvo eilinis kunigas.
Romos katalikų bažnyčią krečia dvasininkų pedofilijos skandalas. Jis ypač platų mastą įgavo Šiaurės Amerikoje ir Pietų Amerikoje.
Pranciškus jau ne kartą pasmerkė dvasininkus už seksualinę prievartą prieš mažamečius tikinčiuosius ir pavadino tai mirtina nuodėme. Jis taip pat pripažino, jog Katalikų bažnyčia pavėlavo imtis priemonių, kad užkirstų kelią tokiems nusikaltimams.
Popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą pristatymas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Lietuvą, Latviją ir Estiją lankysiantis popiežius Pranciškus nakvos tik Vilniuje, nes T. Kosciuškos gatvėje esanti Apaštalinė nunciatūra – jo namai“, – šią savaitę surengtoje spaudos konferencijoje popiežiaus vizitui priminė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
Nei Latvijoje, nei Estijoje apaštalinės nunciatūros nėra.
„Natūralu, kad popiežius po susitikimo grįš nakvoti namo“, – pridūrė ir apaštališkasis nuncijus Lietuvoje – arkivyskupas Pedras Lopezas Quintana.
Popiežiaus Pranciškaus valstybinio ir apaštalinio vizito Lietuvoje programoje minima, kad pirmąją vizito dieną į Apaštalinę nunciatūrą sostinės T. Kosciuškos gatvėje Šventasis Tėvas važiuos papamobiliu. Po susitikimo su Jaunimu Katedros aikštėje popiežių bus galima išvysti T. Vrublevskio ir Arsenalo gatvėse.
Kaip spaudos konferencijoje užsiminė arkivyskupas G. Grušas, yra tradicija popiežiams keliaujant po įvairias šalis pasveikinti tikinčiuosius iš Nunciatūros balkono, jei susirenka žmonių.
Oficialiojoje programoje nėra minima, kad Šventasis Tėvas pasveikins tikinčiuosius iš Nunciatūros balkono, kaip ir spontaniškumu pasižyminčio popiežiaus Pranciškaus stabtelėjimai pasikalbėti su žmonėmis, juos palaiminti ir pan.
Apaštalinėje nunciatūroje gyventojai palieka dovanas, skirtas Šventajam Tėvui. Ar visos jos bus gabenamos į Vatikaną, apaštališkasis nuncijus plačiau nekomentavo, tik sakė, kad latvių ir estų dovanos popiežiui taip pat keliaus į Apaštalinę nunciatūrą Lietuvoje.
ELTA primena, kad popiežius Pranciškus rugsėjo 22-23 dienomis Lietuvoje lankysis prezidentės Dalios Grybauskaitės, Katalikų Bažnyčios ir visų šalies žmonių kvietimu.
Antrasis Šventojo Tėvo vizitas per atkurtos mūsų valstybės istoriją, šalies vadovės teigimu, yra ypatinga žinia ir dovana šimtmetį mininčiai Lietuvai bei išskirtinis Šventojo Sosto draugystės ir palaikymo ženklas.
Šventasis Tėvas valstybinį vizitą pradės Vilniuje. Šeštadienį, rugsėjo 22 d., 11.30 val., Vilniaus oro uoste įvyks oficiali popiežiaus pasitikimo ceremonija, per kurią jį pasveikins prezidentė Dalia Grybauskaitė ir jos vadovaujama valstybinė delegacija, Lietuvos Bažnyčios vadovai bei maldininkai.
Po iškilmingos ceremonijos oro uoste popiežius atvyks į Prezidentūrą, kur įvyks dvišalis Šventojo Sosto vadovo ir prezidentės susitikimas. Jame bus kalbama apie pasauliui ir Lietuvos žmonėms tenkančius iššūkius, geopolitinę padėtį, vertybių svarbą politikoje, būtinybę atsigręžti į žmogų, mažinti socialinę atskirtį, prisidėti sprendžiant Europos ir globalias problemas.
Vėliau prezidentė ir popiežius Pranciškus kreipsis į Lietuvos visuomenę S. Daukanto aikštėje. Būtent ši Šventojo Tėvo kalba bus pagrindinė ir pirmoji žinia Lietuvos valstybei bei jos žmonėms. Susitikime taip pat dalyvaus šalies valstybės vadovai, dvasininkai, signatarai, diplomatai, tradicinių religinių ir tautinių bendruomenių, savivaldos atstovai, ateitininkai, skautai, šauliai, jaunimo, neįgaliųjų, labdaros ir verslo organizacijų, medikų, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir bei kitų susivienijimų nariai.
Šeštadienį popiežius Pranciškus taip pat lankysis Gailestingumo Motinos (Aušros vartų) šventovėje ir susitiks su Lietuvos jaunimu Katedros aikštėje.
Sekmadienį, rugsėjo 23 dieną, popiežius Kaune, Santakos parke, aukos šventąsias Mišias ir lankysis Kauno katedroje, kur susitiks su kunigais, vienuoliais, pašvęstaisiais ir seminaristais.
Grįžęs į Vilnių Šventasis Tėvas susikaups tyliai maldai prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti, aplankys Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms susitiks su už Lietuvos laisvę kovojusiais rezistentais ir tremtinių atstovais.
Antradienį, rugsėjo 25 dieną, 8.15 val., – oficiali prezidentės ir popiežiaus atsisveikinimo ceremonija Vilniaus oro uoste.
Popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą pristatymas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Popiežiaus Pranciškaus metu Lietuva bus viso pasaulio dėmesio centre. Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) pirmininko Gintaro Grušo teigimu, vizitas bus tiesiogiai transliuojamas į visus kontinentus, verčiamas į daugybę kalbų.
Rugsėjo 23 dieną iš Kauno Santakos į visą pasaulį bus transliuojamos Šv. Mišios, kurias popiežius Pranciškus aukos kartu su Lietuvos ir užsienio vyskupais, kunigais, susirinkusiais tikinčiaisiais.
Kaip atkreipė dėmesį Lietuvos vyskupai, įprastai sekmadienio vidurdienį popiežiaus kalbama Viešpaties angelo malda, po kurios jis kreipiasi į viso pasaulio tikinčiuosius, šį kartą sklis ne iš Apaštališkųjų rūmų lango Vatikane, bet iš Kauno.
Pasak LVK pasiruošimo popiežiaus vizitui generalinio sekretoriaus kun. Sauliaus Rumšo, popiežius atvažiuoja pasimatyti su Lietuvos žmonėmis, tačiau į susitikimus taip pat pakviesti kitų konfesijų atstovai, laukiama maldininkų iš kaimyninių šalių – Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos. Popiežiaus susitikime su jaunimu ir Šv. Mišiose Kauno Santakoje išgirsime meldžiantis įvairiausiomis kalbomis, kuriomis kalba Lietuvoje gyvenantys skirtingų tautybių žmonės.
Antradienį Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius artėjant Šventojo Tėvo vizitui Lietuvoje, primindami, kad lygiai prieš 25 metus tapome istorinio įvykio liudininkai – pirmą kartą popiežius apsilankė Lietuvos žemėje.
Šv. Jono Pauliaus II apsilankymas tapo vienu didžiausių naujai atgimusios Lietuvos valstybės įvykių.
„Šiuo metu mūsų Tėvynė rengiasi istoriniam susitikimui. Tai bus ypatinga pamatyti ir išgirsti Šventąjį Tėvą, kuris atvyksta aplankyti savo bendruomenės Baltijos šalyse. Katalikų Bažnyčios vadovas planuoja susitikti ne tik su tikinčiaisiais, bet ir su visais laisvos valios žmonėmis, kuriems yra svarbios žmogiškosios vertybės, žmogaus prigimtinių teisių apsauga bei pagalba patiems vargingiausiems“, – pabrėžia vyskupai.
Popiežiaus vizitą ganytojai vadina svarbia tikėjimo ir vilties sustiprinimo proga bei demokratinės visuomenės pamatų tvirtinimu.
Spaudos konferencijoje (iš kairės): Gintaras Grušas, Saulius Rumšas ir Pedro Lopezas-Quintana. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ką reiškia toks svarbus istorinis momentas Lietuvai? Pasak vyskupų, visų pirma tai nuostabi Dievo dovana: mūsų nedidelis kraštas, palyginti su kitomis pasaulio tautomis, sulauks tokio svarbaus svečio. Antra – mus visus pasieks Šv. Petro įpėdinio žodis, kuris ilgiems metams taps kelrodžiu stiprinant tikėjimą ir pasitikėjimą maloninga Dievo apvaizda. Trečia – į visą pasaulį pasklis žinia apie mus ir mūsų kraštą. Tai suteiks galimybę daugeliui žmonių pasaulyje susipažinti su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis, padrąsins vis daugiau maldininkų ir turistų aplankyti Lietuvą.
„Švęsdami Lietuvos atkurtos laisvės ir nepriklausomybės 100 metų sukaktį dar kartą turime unikalią progą iš naujo pajusti Atgimimo sąjūdžio nuotaiką, tarsi vėl pasikartojantį Baltijos kelio vienybės momentą. Drąsinkime savo šeimos narius, kaimynus, bendradarbius tapti istorinio įvykio dalyviais. Popiežiaus vizito šūkis – „Kristus Jėzus – mūsų viltis“ vėl naujai težadina tą jaudinančią patirtį, kai prieš 25 metus Lietuvoje priėmėme popiežių Šv. Joną Pauliu II. Kvieskime vieni kitus atvykti! Padovanokime sau ir savo artimiesiems tikėjimo įkvėpimo progą ir mūsų tautos vienybės patirtį!” – kviesdami atvykti susitikti su popiežiumi Pranciškumi ragino Lietuvos vyskupai.
Kaip skelbė ELTA, popiežius Pranciškus rugsėjo 22-23 dienomis lankysis Lietuvoje prezidentės Dalios Grybauskaitės, Katalikų Bažnyčios ir visų šalies žmonių kvietimu. Tai antrasis Šventojo Tėvo vizitas per atkurtos mūsų valstybės istoriją.
Šalies vadovės teigimu, tai ypatinga žinia ir dovana šimtmetį mininčiai Lietuvai bei išskirtinis Šventojo Sosto draugystės ir palaikymo ženklas. Pasaulyje yra tik nedaugelis šalių, kuriose popiežius lankosi antrą kartą per tokį trumpą laikotarpį, rašoma Prezidentūros pranešime.
Prieš 25 metus į Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II atvežė padrąsinimo žinią laisvę iškovojusiems ir demokratinę valstybę kuriantiems žmonėms. Po kelių savaičių laukiamas popiežius Pranciškus yra stipriausias taikos ir sąžinės balsas pasaulyje, raginantis atsigręžti į vertybių politiką, siekti santarvės, taikos ir vienybės, padėti engiamoms valstybėms ir tautoms.
Antradienį Vatikanas paskelbė galutinę popiežiaus Pranciškaus valstybinio ir apaštalinio vizito Lietuvoje programą.
Šventasis Tėvas valstybinį vizitą pradės Vilniuje. Šeštadienį, rugsėjo 22 d., 11.30 val., Vilniaus oro uoste įvyks oficiali popiežiaus pasitikimo ceremonija, per kurią jį pasveikins prezidentė D. Grybauskaitė ir jos vadovaujama valstybinė delegacija, Lietuvos Bažnyčios vadovai bei maldininkai.
Po iškilmingos ceremonijos oro uoste popiežius atvyks į Prezidentūrą, kur įvyks dvišalis Šventojo Sosto vadovo ir prezidentės susitikimas. Jame bus kalbama apie pasauliui ir Lietuvos žmonėms tenkančius iššūkius, geopolitinę padėtį, vertybių svarbą politikoje, būtinybę atsigręžti į žmogų, mažinti socialinę atskirtį, prisidėti sprendžiant Europos ir globalias problemas.
Vėliau prezidentė ir popiežius Pranciškus kreipsis į Lietuvos visuomenę S. Daukanto aikštėje. Būtent ši Šventojo Tėvo kalba bus pagrindinė ir pirmoji žinia Lietuvos valstybei bei jos žmonėms. Susitikime taip pat dalyvaus valstybės vadovai, dvasininkai, signatarai, diplomatai, tradicinių religinių ir tautinių bendruomenių, savivaldos atstovai, ateitininkai, skautai, šauliai, jaunimo, neįgaliųjų, labdaros ir verslo organizacijų, medikų, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir bei kitų susivienijimų nariai.
Šeštadienį popiežius Pranciškus taip pat lankysis Gailestingumo Motinos (Aušros vartų) šventovėje ir susitiks su Lietuvos jaunimu Katedros aikštėje. Sekmadienį, rugsėjo 23 d., Šventasis Tėvas Kaune, Santakos parke, aukos Šventąsias Mišias ir lankysis Kauno katedroje, kur susitiks su kunigais, vienuoliais, pašvęstaisiais ir seminaristais.
Vizito metu didelis dėmesys bus skirtas skaudžiausiems Lietuvos istorijos puslapiams. Popiežius susikaups tyliai maldai prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti, aplankys Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms susitiks su už Lietuvos laisvę kovojusiais rezistentais ir tremtinių atstovais.
Popiežius Pranciškus iš Vilniaus rugsėjo 24 ir 25 dienomis vyks vizitų į Latviją ir Estiją.
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Antradienį Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda pasirašė įstatymą, pagal kurį laipsniškai bus atsisakoma prekybos sekmadieniais. Pasirašymo ceremonija įvyko Prezidento rūmuose, ją tiesiogiai transliavo Lenkijos televizija.
„Tikiu, kad mes grįžtame prie normalios tvarkos“, – pareiškė A. Duda. Jis pabrėžė, kad daugelyje Europos Sąjungos šalių jau seniai atsisakyta prekybos sekmadieniais. Lenkijos prezidentas laiko šį įstatymą svarbiu šaliai, nors opozicija jį kritikuoja.
Šalies parlamentas priėmė šį įstatymą praėjusių metų pabaigoje. Šių permainų iniciatorės – „Solidarumo“ profsąjunga ir Katalikų bažnyčia. Jos siūlė iškart ir visiškai uždrausti parduotuvėms dirbti sekmadieniais, bet parlamentarai nusprendė sušvelninti šią iniciatyvą.
Pagal naujas normas, nuo 2018 metų kovo 1 d. parduotuvės dirbs tik kas antrą mėnesio sekmadienį, 2019 metais – tik vieną kiekvieno mėnesio sekmadienį, o nuo 2020 metų sausio 1 d. įsigalios prekybos sekmadieniais draudimas su tam tikromis išlygomis.
Pasak specialistų, prekybos sekmadieniais draudimas neigiamai atsilieps mažmeninei prekybai, kurios apimtis gali sumažėti 10 milijardų zlotų (apie 2,5 milijardo eurų). Be to, tai gali turėti įtakos maždaug 36 tūkstančių žmonių įdarbinimui.
Penktadienį Lenkijos Seimas – parlamento žemieji rūmai – priėmė įstatymą, pagal kurį laipsniškai bus atsisakoma prekybos sekmadieniais.
Nuo 2018 metų kovo 1 d. parduotuvės dirbs pirmą ir paskutinį mėnesio sekmadienį, 2019 metais – paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį, o nuo 2020 metų sausio 1 d. galios prekybos sekmadieniais draudimas su tam tikromis išlygomis.
Už įstatymo priėmimą balsavo 254 Seimo nariai, prieš – 156, o 23 susilaikė. Dabar įstatymą svarstys Senatas.
Šių permainų iniciatorės – „Solidarumo“ profsąjunga ir Katalikų bažnyčia. Jos siūlė iškart ir visiškai uždrausti parduotuvėms dirbti sekmadieniais, bet parlamentarai nusprendė sušvelninti šią iniciatyvą.
Opozicija buvo prieš įstatymo priėmimą. Specialistai apskaičiavo, kad prekybos sekmadieniais uždraudimas neigiamai atsilieps mažmeninei prekybai, kurios apimtis gali sumažėti 10 milijardų zlotų (apie 2,5 milijardo eurų). Be to, tai gali turėti įtakos maždaug 36 tūkstančių žmonių įdarbinimui.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pradėjo viešinti KGB agentų pranešimus.
Juose – ataskaitos apie lietuvių išeivijos veiklą, pramoninį šnipinėjimą, katalikų Bažnyčią, asmenis, kuriuos sovietų valdžia laikė pavojingais savo ideologijai. Tikimasi, kad šių pranešimų viešinimas visuomenei leis geriau suprasti, kaip veikė KGB ir jos šnipų tinklas.
Anot LRT TV naujienų tarnybos, iš jau paskelbtų dokumentų aišku, kad KGB itin domino lietuvių išeivija Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje.
Šnipų ataskaitos į interneto svetainę bus keliamos iki vasaros. Planuojama paviešinti kelis šimtus agentūrinių KGB agentų pranešimų.
XXI šimtmečio pradžioje – pirmą kartą per 2000 krikščionybės istorijos metų – Romos popiežius, dalyvaujant aukščiausiems Romos kurijos pareigūnams, atliko iškilmingą Atgailos aktą Šv. Petro Bazilikoje Vatikane, kviesdamas visus krikščionis atlikti gilią sąžinės sąskaitą už daugiaamžę praeitį.
Jau liturginio homilijos pamokslų metu Romos popiežius prašė Dievo „atleisti už prievartos vartojimą tiesos tarnyboje“ ir už Romos Bažnyčios „nepasitikėjimo ir priešiškumo pozicijas, kurios ne kartą buvo pasirinktos kitų religijų išpažintojų atžvilgiu“.
Septynis kartus kurijos vadovai kvietė maldai ir septynis kartus popiežius, po tylos akimirkos, prašė Dievą atleisti. Po to Romos popiežius Jonas Paulius II priėjo prie didžiojo kryžiaus ir pabučiavo Nukryžiuotojo kojas. O eucharistijos, trukusios porą valandų, pabaigoje popiežius paskelbė: "Niekados daugiau tenebūnie paneigta meilė tiesos tarnyboje (…) niekados daugiau tenebūnie įžeista ir apžmeižta jokia tauta“.
Lietuvių tauta – šeimininkė savo žemėje. Po šimtmečius trukusio lenkinimo, rusinimo nemažai daliai lietuvių šviesuolių atrodė, kad siektiamybė, kovoti dėl visiškai nepriklausomos Lietuvos nerealu ir dėl to, kad ji viena be lenkų ar rusų paramos, be jų globos ir negebėtų išsilaikyti.
Tarp atkakliausiai lietuvių tautai propagavusių siekti savarankiškumo, savo nepriklausomos valstybės buvo Lietuvių demokratų partijos centro komiteto narys Antanas Smetona. Jis ir minėtame Didžiajame lietuvių Seime Vilniuje savo pranešime reikalavo lietuvių tautai autonominės valstybės etnografinėse žemėse. 1907 m. pasitraukęs iš „Lietuvos ūkininko“ bendradarbių, A. Smetona drauge su jaunu ir energingu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu ėmėsi leisti „Vilties“ laikraštį, skirtą lietuvių tautos, ypač sulenkintoje Rytų Lietuvoje problemoms nagrinėti.
Apie lietuvių tautos ribas A. Smetona „Viltyje“ rašė: „[…] negriebdami to, kas yra svetima, nenorime nieko iš savo kaimynų, bet ir negalime perleisti jiems, kas mūsų paveldėta iš senų senovės. Lietuva siekia ten, kur girdisi mūsų gimtoji kalba, kur liaudis tebeturi lietuvišką sielą, kur ji savo dvasiniais ir materialiniais reikalais sudaro vienetą.“
A. Smetona kritikavo skelbiamus gyventojų surašymo duomenis, nes juos atlikdavo atėjūnai lenkai, rusai ar vokiečiai ir jie pirmiausia stengdavosi padidinti savos tautybės gyventojų skaičius, nors lietuviai ir XX a. pradžioje dar sudarė daugumą ne tik Kauno, bet ir Ašmenos, Lydos, Augustavo, Suvalkų ir kitose apskrityse.
Bet tik bėda, kad lietuviai stengdavosi pataikauti atėjūnams ir nesistengė jų sulietuvinti, paveikti savo kultūra. Ir jei lietuviai ir toliau snaus, atėjūnai dar labiau įsigalės senojoje lietuvių valstybės sostinėje Vilniuje ir kitose lietuvių tautos vietose.
Padėti vargšams buvo kardinolo Bergoljo gyvenimo tikslas, bet ar jis įstengs reformuoti bažnyčią? „Mums padarė įspūdį žmogaus, kuris gyvena pagal Evangeliją, absoliutus paprastumas ir didis dvasingumas“, – sako konklavos dalyvis. Seksualinės moralės, abortų ir kontracepcijos klausimais didelių permainų iš Pranciškaus nelaukite, sako ekspertas Vatikano klausimais, pažymėdamas, kad Bergoljo požiūris į homoseksualizmą „apskritai siaubingas“.
Chorchės Marijo Bergoljo (Jorge Mario Bergoglio) išrinkimas buvo toks netikėtumas, kad Italijos vyskupai iš pradžių pasiuntė sveikinimą ne tam kardinolui, praneša "The New York Times". Tad kodėl gi laimėjo Bergoljas? „Viena iš priežasčių ta, kad Vatikano kardinolai, saugantys savo biurokratinį aparatą, atmetė numanomą favoritą – kardinolą Andželą Skolą, kuriam teikė pirmenybę reformatai“, – tvirtina laikraštis.
Kai tiktai Popiežius Benediktas XVI paskelbė, kad atsistatydina, tuojau pat mūsų žiniasklaida pradėjo gandų, spėlionių, vertinimų bei sąmokslo teorijų platinimą. Paminėtina, kad ta informacija buvo platinama su piktdžiugiška potekste, neva, Katalikų Bažnyčioje giliausia krizė, sukelta tų aplinkybių, kad šiandien ji nebesugeba prisitaikyti prie modernaus pasaulio, gilėja tarp pasaulio ir Bažnyčios atsiradusi praraja.
Jei ją kas nors ir mato, tai čia Bažnyčia niekuo dėta, nes tą prarają kasa pats modernusis pasaulis, nusigręždamas nuo jos. Bažnyčia nėra lyg kokia senamadiška dama, nebespėjanti žengti koja kojon su šiandienine mada. Ne Bažnyčia turi taikytis prie pasaulio, bet pasaulis, jo žmonės turi paisyti Kristaus paskelbto mokslo, nes aiškiai yra pasakyta: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Lk 21, 33).
Paskutinė visuotinė Popiežiaus Benedikto XVI audiencija įvyks vasario 27 dieną Šventojo Petro aikštėje Vatikane, rašo Marcas Ansaldas "La Repubblica".
„Kodėl popiežiaus laiškas, skirtas tikėjimui, taip ir liks rašomojo stalo stalčiuje? Kaip tik tikėjimo metais, po jau išspausdintų enciklikų apie viltį ir geraširdiškumą? Atrodė, kad tekstas bus išspausdintas artimiausiu metu, bet ne, – sakoma straipsnyje. – Vakar tėvas Federicas Lombardis, Šventojo Sosto leidybos namų direktorius, paaiškino, kad enciklika nebus išspausdinta iki mėnesio pabaigos, kad to laukiamo dokumento mes nepamatysime enciklikos pavidalu“.
Lietuvos žinaisklaidoje jau buvo skelbta apie Vokietijos Kelno miesto apygardos teismo sprendimą, numatantį baudžamąją atsakomybę už berniukų apipjaustymą dėl religinių priežasčių. Šį sprendimą lėmė komplikacijos, kilusios po vieno musulmonų berniuko apipjaustymo.
Vokietijos spaudoje kilo diskusijų audra. Diskutuojant dėl laisvės išpažinti religiją ir kūno fizinio integralumo, daugiausia kalbama apie apipjaustymo naudą, žalą, tradicijas.
Remiantis apklausa, 56 proc. gyventojų pritarė teismo sprendimui, 35 proc. buvo prieš. Gydytojų organizacijos ir urologai reikalauja uždrausti ritualinį apipjaustymą arba operacijas bent riboti.
Federalinių gydytojų rūmų prezidentas Frankas Ulrichas Montgomety pasakė, jog ateityje privalės atkreipti kolegų dėmesį į rizikas, susijusias su apipjaustymo operacija. Vokietijos vaikų chirurgijos sąjungos prezidento pavaduotojas Berndas Tilligas rekomendavo tėvams palaukti, kol vaikai patys galėtų apsispręsti.
Neseniai Genujoje vyko suvažiavimas, kuriame įvairiais aspektais buvo nagrinėjamas azartinių lošimų reiškinys, jo ekonominės, socialinės ir moralinės implikacijos.
Jį surengė italų nevyriausybinė organizacija, kovojanti su palūkininkais, nes jų aukos dažniausiai būna patologiniai lošėjai. Suvažiavime dalyvavo ir kalbą pasakė Genujos arkivyskupas bei Italijos Vyskupų konferencijos pirmininkas kard. Andželas Bagnaskas. Nors Katalikų Bažnyčios katekizmas apie azartinius lošimus kalba labai lakoniškai, sakydamas, kad jie „patys savaime neprieštarauja teisingumui, tačiau tampa neleistini doriniu požiūriu, kai atima iš žmogaus lėšas, būtinas jo paties pragyvenimui ar kitų žmonių reikmėms“ (plg. KBK 2413), kardinolas savo pasisakyme Genujoje vykusiame suvažiavime apie juos kalbėjo naudodamas griežtesnius terminus.
Ne Vilniaus, ne Lietuvos hierarchai, o Karaliaučiaus universitetas, protestantų dvasininkai buvo lietuvių kalbos dėstymo, mokymo, raštijos pradininkai, lietuvių literatūros tyrėjai ir kūrėjai.
Ir tai lėmė, kad protestantai Dievo žodį pirmiausia stengėsi skelbti gimtąja žmonių kalba, kad į Lietuvą, ypač Žemaitiją, protestantizmas atėjo ne kaip ponų, feodalų, o visų žmonių religija. Ir ji tikriausiai būtų išstūmusi katalikybę, jei valdovai nebūtų ėmęsi pastarosios ginti ir persekioti protestantų, deginti jų knygų ir namų.
