Visvaldas Matijošaitis ir Loreta Stonkienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis trečiadienį vedė savo ilgametę gyvenimo draugę Loretą Stonkienę. Pasak Kauno mero, į povestuvinę kelionę jis su žmona išvyks pirmadienį.
Pora susituokė privačioje ceremonijoje Pažaislyje, svetingumo namuose „Monte Pacis“, tarp artimiausių šeimos narių ir bičiulių. Oficialiai santuokos procedūrai sutuoktiniai pasirinko mero kabinetą.
„Lengviausia turbūt darbinėje vietoje kažką malonaus daryti su geru kolektyvu, kuris tave palaiko morališkai“, – apie santuokos vietos pasirinkimą žurnalistams Kaune sakė mero žmona L. Stonkienė.
V. Matijošaitis pridūrė, kad Rotušė, kurioje daug metų registruotos santuokos, šiuo metu remontuojama.
„Rotušė remontuojama, šiuo metu gražinama, kad visi ten jaustų savo geresnes šventes“, – sakė jis.
Pirmadienį pora išvyks į povestuvinę kelionę Turkijoje.
„Reikia susiruošti per savaitgalį ir pirmadienį išskrisime“, – žurnalistams sakė V. Matijošaitis.
Mero žmona Loreta po vestuvių ceremonijos tapo Matijošaite.
ELTA primena, kad L. Stonkienė yra V. Matijošaičio verslo partnerio Liudo Skieraus sesuo. Mero naujoji žmona, kaip ir jo sūnūs Šarūnas Matijošaitis bei Dainius Matijošaitis, yra Kauno miesto tarybos narė.
Pastaruoju metu Kauno savivaldybė susilaukė nemalonumų dėl tarybos narių veiklai skirtų lėšų reglamentavimo tvarkos.
Kaunas. Laisvės alėja. Slaptai.lt nuotr.
Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis švenčia pergalę jau pirmajame mero rinkimų ture.
„Su pergale, kolektyvas“,– keldamas šampano taurę į kolegas kreipėsi Kauno meras.
Tai, kad nepavyko mesti rimtesnio iššūkio V. Matijošaičiui pripažino ir kiti kandidatai į Laikinosios sostinės merus.
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, suskaičiavus 28 iš 89 apylinkių rezultatus, Kauno mieste Visvaldas Matijošaitis turi 59,19 proc. rinkėjų palaikymo. Antroje vietoje likęs Aurelijus Veryga sulaukė 12,05 proc. kauniečių balsų.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) kandidatas Kaune Vytautas Juozapaitis, komentuodamas dabartinio mero Visvaldo Matijošaičio perrinkimą pirmajame ture, teigia, kad tai yra apgailėtinas rezultatas.
Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
„Politikierius“, kuriam pačiam gali prireikti „liudyti“. Tokiais epitetais Kauno meras Visvaldas Matijošaitis viešai atsikirto Seimo nariui, konservatoriui Andriui Vyšniauskui, pareiškusiam, jog Kauno vadovas esą vengia bendrauti su Seimo Antikorupcijos komisija.
Šios komisijos darbo grupė šiuo metu tiria galimos korupcijos Kauno savivaldybėje istoriją, o grupės vadovas A.Vyšniauskas tvirtino, jog V.Matijošaitis vengia susitikti su šia grupe.
„Nuo mano darbo teisėsaugoje jau praėjo trys dešimtmečiai, bet dar nepamiršau, kas yra liudytojų apklausa, kada ir kur ji vyksta. Apie šito išsireiškimo autorių, bandantį priklijuoti man tokią etiketę, galiu pasakyti tik tiek: tai ne politikas, o tik politikierius. Turbūt prisisapnavo, kad iš seimūno patapo pareigūnu.
Prieš imantis tokių tyrimų, pirmiau patarčiau jam išsiaiškinti elementarius dalykus, kokias funkcijas savivaldybėje atlieka meras ir ką daro administracijos vadovas. Kai išmoks šituos pagrindus, tada gal nebesinorės ir maivytis kviečiant „liudytojus” ant kilimėlio. Tegul juokiasi iš savęs, bet iš manęs tyčiotis neleisiu”, – taip specialiame pranešime spaudai paskelbė V.Matijošaitis.
Jis nepagailėjo ir sodresnių epitetų Seimo nariui. “Esu pasakęs viešai ir aiškiai, pasikartosiu dar kartą: vagių ir kyšininkų vieta – kalėjime! Tegul tas „tyrėjas” pasižiūri į veidrodį – kad tik pačiam neprireiktų „liudyti”.
Šito konservatoriaus elgesys yra geras pavyzdys apie jo ir kitų kolegų kultūrą. Jie nemoka konkuruoti idėjomis, darbais, o sugeba tik šitaip – pigiomis provokacijomis, pildami pamazgas ant kitų. Kiekvienas blaivaus proto žmogus supranta, kaip tai yra niekinga”, – sakė V.Matijošaitis.
Seimo Antikorupcijos komisijos darbo grupė, vykdanti tyrimą dėl sisteminių korupcijos priežasčių ir rizikų Kauno miesto savivaldybės viešųjų pirkimų srityje į apklausą pakvietė Kauno miesto merą. Kaip teigiama antradienį išplatintame pranešime spaudai, V. Matijošaitis posėdyje dalyvauti atsisakė argumentuodamas, kad viešieji pirkimai nėra jo kompetencijos sritis.
„Stebėtina, kodėl meras Visvaldas Matijošaitis bijo ateiti į Seimo Antikorupcijos darbo grupės posėdį ir išdėstyti savo nuomonę apie tai, kas vyksta Kauno miesto savivaldybėje. Meras yra vadovas, kuris turi žinoti, kas vyksta jo įstaigoje, turėti nuomonę ir gebėti ją paaiškinti. Kauno miesto savivaldybės pareigūnų įtarimai rekordinių kyšių ėmimu, nuolatinės istorijos apie kylančius neskaidrumus ir viešųjų pirkimų pažeidimus, mano nuomone, yra pakankamas pagrindas kelti klausimus tiek merui, tiek administracijos darbuotojams“, – teigė A. Vyšniauskas.
Kaunas. Laisvės alėja. Slaptai.lt nuotr.
„Kvietime merui nurodėme, kad norime klausti mero, kas susiję su jo pareigomis. Pavyzdžiui, apie paties mero vadovaujamą Urbanistinių, architektūrinių ir investicinių klausimų komisiją, kuriai jis vadovauja, ir, kuri yra svarbi, planuojant Kauno insfrastruktūrą bei formuluojant užduotis viešųjų pirkimų specialistams. Manau, kad vykdomo tyrimo kontekste yra svarbu sudaryti galimybę ir merui pateikti savo įvykių versiją. Gaila, kad meras bijo kalbėtis tiek su mumis, tiek su kauniečiais. Jeigu V. Matijošaitis persigalvos, būsime pasirengę išklausyti jo poziciją bet kuriuo metu“, – teigė grupės vadovas A.Vyšniauskas.
Seimo Antikorupcijos grupė dirba nuo pavasario, jau apklausė Kauno miesto savivaldybės administracijos vadovus, darbuotojus, dirbančius viešųjų pirkimų srityje, kalbėjosi su savivaldybės Antikorupcijos komisijos, Kontrolės komiteto nariais, savivaldybės kontroliere, Viešųjų pirkimų tarnybos atstovais ir kitais asmenimis bei institucijomis.
Šiuo metu be siekio apklausti V. Matijošaitį grupė taip pat laukia Specialiųjų tyrimų tarnybos atliekamo korupcijos rizikos vertinimo dėl Kauno miesto savivaldybės viešųjų pirkimų bei Kauno miesto savivaldybės kontrolierės atliekamo tyrimo rezultatų. Jų sulaukus grupė pateiks savo išvadas ir situacijos Kaune vertinimą.
Visvaldas Matijošaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis sako ketinsiąs siekti trečiosios kadencijos mero poste, jeigu savivaldybės vadovo įgaliojimai liks tokie patys.
„Jeigu (merų įgaliojimai – ELTA) liks tokie pat, liksiu kandidatuoti“, – trečiadienį žurnalistams kalbėjo politikas.
Visgi, galutinį sprendimą V. Matijošaitis žada priimti tik tada, kai bus galutinai nustatytos mero pareigybės – šiuo metu politikui dar trūksta aiškumo.
„Dar kažkaip nėra pateikta, kas ten bus – ar meras, ar kažkoks gyvūnas, kas galės vadovauti miestui. Nėra pilnai atsakytų taisyklių. Nežinau, matomai, gal valdantieji pateiks tas taisykles paskutinę dieną, iš vakaro, kad gal nespėtum“, – kalbėjo meras.
„Pažiūrėsim, kokios bus taisyklės. Miestiečių pasitikėjimą tikrai jaučiu, čia mano gimtas miestas“, – tvirtino politikas.
Seimas Vietos savivaldos įstatymą, kuriuo įteisinti tiesioginiai merų rinkimai, priėmė šių metų birželio pabaigoje. Nauja įstatymo redakcija numato, kad meras nėra savivaldybių tarybos narys, nors turi įgaliojimus sušaukti tarybos posėdžius, jiems pirmininkauti ir sudaryti posėdžių darbotvarkę.
Artimiausi tiesioginiai merų ir savivaldybių tarybų rinkimai vyks kitų metų pavasarį.
Visvaldas Matijošaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis pripažįsta, kad net jei LGBT eitynės vis dėlto įvyktų Kaune, jis jose greičiausiai nedalyvautų.
Meras teigia, kad Kaunas yra daugialypis miestas, kuriame telpa visi gyventojai, nepriklausomai nuo jų seksualinės orientacijos, amžiaus ar rasės. Pasak jo, nereikia, kad kažkuri gyventojų grupė būtinai išsiskirtų.
„Miestas yra daugialypis, čia įvairios spalvos ir įvairių seksualinių mažumų, ir vyrų, ir moterų, ir senelių gyvena, visi turi rasti vietą, kur gyventi ir visi yra mūsų miestiečiai“, – žurnalistams pirmadienį sakė V. Matijošaitis.
Paklaustas, ar savivaldybė planuoja keisti poziciją dėl leidimo LGBT eitynėms išdavimo, Kauno meras paragino eitynių organizatorius pasirinkti renginio „vietą, o ne statybvietes“.
V. Matjošaitis taip pat leido suprasti, kad, jei leidimas LGBT eitynėms būtų išduotas, jis jose greičiausiai nedalyvautų.
„Mane daug kas kur kviečia, nebūtinai aš visur turiu dalyvauti. (…) Man labiau patinka žiūrėti į jūsų kolegę, į moterį“, – juokdamasis sakė meras.
„Aš tikrai esu matęs visur žmonių visokių ir aš, kadangi miesto vadovas, man jie visi turi būti lygūs. Ir nereikia, kad būtinai kažkas turi išsiskirti“, – taip pat pridūrė V. Matijošaitis.
ELTA primena, kad Kauno savivaldybė atsisakė suteikti leidimą rugsėjo 4 d. mieste surengti „Kaunas pride“ eitynes. Dėl šio sprendimo miesto savivaldybė turės aiškintis teisme.
V. Matijošaitis sieks antros mero kadencijos. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Politologai, vertindami didžiųjų miestų merų vaidmenį kovojant su koronaviruso krize, sutaria, kad Vilniaus ir Klaipėdos merai viešoje erdvėje buvo gerokai labiau matomi nei Kauno meras. Ekspertų vertinimu, drąsiausiai savo idėjas ir kritiką centrinei valdžiai koronaviruso krizės laikotarpiu reiškė sostinės meras Remigijus Šimašius.
Pasak politologų, Vilniaus mero kritika centrinei valdžiai paskatino Vyriausybę adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją, o jo unikalias idėjas pastebėjo užsienio žiniasklaida.
Ekspertai, apžvelgdami uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko veiklą per koronaviruso krizę, pripažįsta, kad meras, spręsdamas koronaviruso keliamus iššūkius, negailėjo kritikos centrinei valdžiai. Visgi ekspertai atkreipia dėmesį, kad V. Grubliauskas neretai vengdavo imtis realių veiksmų ir priimti nepopuliarius sprendimus.
Per koronaviruso krizę ypač retai viešoje erdvėje pastebimas Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, ekspertų teigimu, priėmė tikslingą ir politiškai apskaičiuotą sprendimą vengti viešo dėmesio. Politologai įsitikinę, kad V. Matijošaitis sąmoningai vengė kritikuoti centrinę valdžią dėl esamo artimo santykio su premjeru Sauliumi Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu Ramūnu Karbauskiu.
V. Valentinavičius: V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius akcentuoja, kad kovoje su koronaviruso krize Klaipėdos ir Vilniaus merai viešojoje erdvėje buvo gerokai labiau pastebimi nei Kauno meras. Kita vertus, jo teigimu, prie to prisidėjo ir objektyvūs veiksniai.
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Politologas atkreipia dėmesį į tai, kad sostinei ir uostamiesčiui kriziniu laikotarpiu teko patirti didesnius iššūkius nei, pavyzdžiui, Kaunui.
„Klaipėdos ir Vilniaus merai buvo kur kas ryškesni ir labiau matomi negu Kauno meras. Visgi aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad ir Klaipėdoje, ir Vilniuje buvo susidarę kur kas rimtesnių koronaviruso židinių. Tuo metu Kaune reikalai buvo šiek tiek kuklesni“, – Eltai teigė V. Valentinavičius, pridurdamas, kad tai natūraliai programavo dažnesnius bei didesnius vietos bei centrinės valdžios susidūrimus.
„Prisiminkime, į kokią padėtį pastatė Vilnių Aurelijus Veryga, kai liepė apgyvendinti staiga iš užsienio atskridusius žmones, juos karantinuoti viešbučiuose. Vytauto Grubliausko atveju taip pat labai dažnai girdėdavosi neviltis, kad ateidavo prieštaringi centrinės valdžios nurodymai. Nebuvo aišku, ką daryti su keltais į Lietuvą grįžtančiais žmonėmis“, – pridūrė jis.
V. Valentinavičiaus manymu, koronaviruso krizės pradžioje centrinė valdžia nemažai blaškėsi tiek priimdama sprendimus, tiek komunikuodama su visuomene. Tad sostinės ir uostamiesčio vadovų A. Verygai bei S. Skverneliui skirta dažna ir aštri kritika, akcentavo MRU politologas, tam tikra prasme išėjo į gera – tapo savotišku akstinu adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją.
Visgi politologas, vertindamas V. Grubliausko vaidmenį kovoje su koronaviruso krize, neužmiršta ir Generalinės prokuratūros pradėto tyrimo dėl Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) užfiksuotų pažeidimų. V. Valentinavičius primena, kad uostamiesčio meras dar nepriėmė sprendimo, ar atleisti KUL vadovą Vinsą Janušonį. Pasak politologo, būtent nuo šio sprendimo priklausys, kaip keisis V. Grubliausko reitingai.
„Viskas priklausys nuo to, kaip V. Grubliauskas išspręs šią situaciją, nes pakilusios akcijos gali labai greitai nukristi. Visa šita situacija labai greitai keičiasi, yra aktyvi ir čia tu negali būti garantuotas – vieną dieną tu turi reitingus, o kitą jau – nebe“, – teigė politologas.
Tuo metu Kauno meras, mano V. Valentinavičius, tikslingai nerodė iniciatyvos reikšti kritiškesnės nuomonės klaidas darančios centrinės valdžios atžvilgiu. To priežastis, įsitikinęs politologas, politiniai sumetimai bei artimos draugystės su S. Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu R. Karbauskiu. Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Galbūt čia kaltos jo draugystės su ponu R. Karbauskiu ir ponu S. Skverneliu. Galimas dalykas, kad V. Matijošaitis centrinei valdžiai per daug akių nedraskė ir dėl politinių sumetimų. (…) Net tada, kai Kauno ligoninėse buvo problemų, V. Matijošaitis savo nuomonės nereiškė“, – atkreipė dėmesį V. Valentinavičius.
„Aš manau, kad čia yra paprastas dalykas – varnas varnui akies nekirs. Nepamirškime, kad V. Matijošaitis, R. Karbauskis ir S. Skvernelis yra labai glaudžiai susiję politiniai sąjungininkai“, – pridūrė jis.
Apibendrindamas V. Valentinavičius leido suprasti, kad krizės metu proteguota vangi laikinosios sostinės mero politika ilgainiui gali kainuoti turimą politinę įtaką ir kauniečių palaikymą. Pasak jo, tokios baigties realumą sustiprina ir faktas, kad V. Matijošaičio reitingai nuosekliai ėmė smukti po pasibaigusių savivaldos rinkimų 2019 metais. Tad, prognozuoja politikos ekspertas, įvertinus susiklosčiusią padėtį, vargu ar reikėtų tikėtis, kad Kauno miesto mero reitingai vėl pakils.
„V. Matijošaičiui reikia arba grįžti į buvusį aktyvaus ir dažnai matomo politiko vaidmenį, arba susitaikyti su tuo, kad per kitus savivaldos rinkimus jam bus žymiai sunkiau išlaikyti mero kėdę“, – apibendrino V. Valentinavičius.
A. Pukšto: Kauno mero sprendimas atsiriboti nuo valdančiųjų yra politiškai apskaičiuotas
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto teigia, kad V. Matijošaičio sprendimas per koronaviruso krizę vengti viešo dėmesio yra politiškai apskaičiuotas. Nors politologas pritaria V. Valentinavičiaus išsakytai minčiai, kad V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais, tačiau, pasak A. Pukšto, Kauno merui taip pat neparanku būti siejamam ir su valdančiaisiais.
Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„V. Matijošaitis prieš kokius trejus metus nuolat akcentavo palaikymą S. Skverneliui, palaikymą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijai. Todėl, man atrodo, jam šiuo metu labiau apsimoka atsiriboti nuo Vyriausybės. Juolab kad „valstiečiai“ nebeturės iniciatyvos Seimo rinkimuose“, – sakė A. Pukšto.
„Ko gero, atsargesnė V. Matijošaičio pozicija yra visiškai pateisinama ir politiškai apskaičiuota“, – pridūrė jis.
A. Pukšto įsitikinęs, kad daugiausiai gyventojų simpatijų koronaviruso krizės kontekste laimėjo R. Šimašius, kurio idėjos pasiekė net ir užsienio žiniasklaidą.
„R. Šimašius laimėjo dėl to, kad jo idėjos buvo išgirstos ne tik Lietuvoje, bet dalis jų dėmesio susilaukė ir užsienio žiniasklaidoje“, – teigė A. Pukšto, primindamas R Šimašiaus pasiūlymą Vilnių paversti atvira lauko kavine, o Vilniaus oro uoste surengti „Kino pavasario“ filmų peržiūrą.
Politologo nuomone, V. Matijošaitis dėl koronaviruso krizės papildomų rinkėjų simpatijų nei gavo, nei jų prarado. Visgi, A. Pukšto teigimu, daugiausiai visuomenės simpatijų dėl koronaviruso prarado V. Grubliauskas, krizės akivaizdoje laiku nesugebėjęs imtis realių veiksmų.
„Klaipėdos meras, man atrodo, čia labiausiai pralaimėjo, nes Klaipėdoje situacija buvo komplikuota, sudėtingiausia, jis labai aktyviai pradėjo komentuoti, o faktiškai ten reikėjo daugiau veikti, o ne kalbėti“, – sakė A. Pukšto.
„V. Grubliauskas šitoje situacijoje yra didžiausias pralaimėtojas“, – apibendrino politologas.
Viktoras Uspaskichas sieks Vilniaus mero posto. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Darbo partijos lyderis europarlamentaras Viktoras Uspaskichas per kitais metais vyksiančius savivaldos rinkimus ketina siekti Vilniaus mero posto.
Tokį savo apsisprendimą pirmadienį jis patvirtino žurnalistams.
Pasak V. Uspaskicho, oficialiai apie ketinimus siekti Vilniaus mero pareigų jis ketina pranešti šią savaitę Vilniuje.
Politikas teigė turįs pakankamai patirties ir galįs sukurti geresnę, patogesnę aplinką gyvenimui.
„Tikrai noriu pritaikyti savo patirtį, matau, kaip Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui gerai sekasi, jis irgi iš verslo pasaulio. Galėčiau sukurti tokią pat investicinę aplinką, gražesnę, patogesnę aplinką gyvenimui, optimizuoti įmonių valdymą. Kalbant apie darželių ar mokymų įstaigų problemas, manau, kad turi būti priimti sprendimai, sostinėje neturi būti tokių dalykų. Aš galvoju, kad galėsiu geriau tai padaryti, negu tas buvo daroma iki šiol“, – žurnalistams Seime sakė V. Uspaskichas.
Jis taip pat mano, kad partijos pirmininkas turi visą laiką užimti sunkiausią ir atsakingiausią poziciją rinkimuose, todėl jis ir apsisprendė siekti Vilniaus mero posto.
Vadovauti Vilniui ketinantis siekti V. Uspaskichas mano, kad meras turi būti ūkiškas, atsakingas, turi būti asmeninė kiekvieno atsakomybė.
„Todėl mano šūkis toks: dirbame kartu, bet kiekvienas atsako už savo pareigą ir darbą“, – teigė sostinės meru sieksiantis tapti europarlamentaras V. Uspaskichas.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Artėja rinkimai – tą galima suprasti iš politinių įvykių, įtampų ir naujienų gausos. Partijos ir politiniai vadovai jau pradėjo stumdytis dėl startinių pozicijų su naujai kylančiais lyderiais. Per vieną savaitę išgirdome apie Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho, Petro Gražulio ir Povilo Urbšio manevrus. Partijų atstovai rungiasi, kas daugiau papils kritikos konkurentams, reputacijos svyruoja, į tai žymiai nervingiau reaguoja reitingai.
Kurie rinkimai svarbiausi?
Nors pagal rangą svarbiausi artėjantys rinkimai yra Prezidento, taip mano ir rinkėjai, nes juose dalyvaujama gausiausiai, bet didžiausios politinės batalijos ir partijų kautynės turbūt vyks apie savivaldybių rinkimus. Ir tai suprantama: tie, kas valdys daugiau savivaldybių, turės platesnę bazę būsimiems Seimo rinkimams. Ne mažiau svarbūs atskiriems politikams bus ir Europos parlamento rinkimai, nors pačios partijos jiems dėmesio skiria mažiau. Referendumas dėl dvigubos pilietybės jau labiau bus panašus į techninį balsavimą, nes politinį palaikymą jam žada daugelis įtakingiausių politinių jėgų ir jame didžiausia mįslė bus ne gyventojų pasirinkimas, kuris labai aiškiai numanomas, bet balsuojančiųjų skaičius.
Prezidento rinkimai vyks kandidatų deficito sąlygomis: net didžiosios partijos nesuranda tinkamų lyderių. Jeigu galimas kandidatas jau turi politinės patirties, iškart yra padaręs klaidų, su kažkuo santykiai pablogėję, kažkas jau kuo nors buvo apkaltinęs ir dabar tai gali būti eksponuojama per mikroskopą ir viešai aptarinėjama. Todėl vėl daugiausiai galimybių laimėti Lietuvos Prezidento rinkimus turi žmogus, anksčiau nedalyvavęs aktyvioje politikoje. Šiandien matome favoritą Gitaną Nausėdą. Jam labai padeda nuolatinis žiniasklaidos dėmesys ir gebėjimas išlaikyti solidžią poziciją bet kokioje diskusijoje.
Kad atsiras ir koks kitas panašaus lygio nepolitinis kandidatas, jau mažai tikėtina. Kiti galimi oponentai galėtų būti Kauno meras arba užsienio reikalų ministras, kurie irgi santykinai mažai dalyvauja nacionaliniuose politiniuose apsistumdymuose. Tačiau V. Matijošaitis greičiausiai nedrįs veltis į tokio masto rinkimus, nes tikėtina, kad stojęs į tokia konkurencinę kovą jis nesugebės užtildyti žiniasklaidos, kuri konkurentų paakinta gali atidžiau pradėti nagrinėti jo verslo reikalus, o tada jau lauk skandalų. L. Linkevičius turėtų didesnių galimybių laimėti Prezidento rinkimus, tačiau jam labai nepalankiai susiklostė politinis socialdemokratų partijų susikirtimas. S. Skverneliui dabartinis postas garantuoja visuomenės susidomėjimą, tačiau netrūksta ir kritikos.
Konservatoriau jau turi net du partinius kandidatus, kurie kol kas aštriomis alkūnėmis labiau bado vienas kitą, o partija dar planuoja rengti viešus kandidato rinkimus, kurie didins laimėtojo žinomumą.
Atskiriems politikams bus labai įdomūs Europos parlamento rinkimai. Socialdemokratai, darbiečiai, liberalai ir tvarkiečiai labai pretenduoja negauti nei vienos vietos didžiajame Senojo žemyno susirinkime, todėl tarp tų partijų veikėjų tvyro didelė įtampa. R. Paksas dėl dar vienos kadencijos pasiryžęs net sužlugdyti savo įkurtą partiją, V. Mazuronis ieško prie ko prisišlieti, o kur postas Gediminui Kirkilui jau daug kartų pažadėtas, bet vis neištesėtas.
Didžiausios kovos dėl savivaldos
Politines partijas labiausiai įtraukia savivaldos rinkimai. Jie vyksta visoje šalyje, dalyvauja daugiausiai dalyvių, o kai kurių savivaldybių nuobodžius politikų perrinkimus pagyvina asmeninės dvikovos dėl mero posto. Savivaldoje buvę stiprūs socialdemokratai suskilo ir dabar šios partijos griuvėsiuose vyksta platus politinis turgus siekiant perimti skyrius į savo rankas. Iš partijų pašalinti Druskininkų ir Lazdijų merai tveria bendrą politinį darinį, taigi naujienų daug.
Lietuva – iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kol kas visiškai neaišku, kas valdys sostinę ir užims ketvirtą pagal svarbą šalyje sostinės mero postą. Daug kas priklausys nuo Tėvynės sąjungos sprendimo, nes būtent konservatoriai yra stipriausia Vilniaus politinė jėga, tačiau norint laimėti mero rinkimus reikia surasti ir įtikinai autoritetingą lyderį. Vilniaus rinkėjai yra išsilavinę ir jiems reikia imponuojančio, sėkmingo lyderio.
Kaune ir Klaipėdoje merų rinkimai labiau nuspėjami, tačiau Šiauliuose ir Panevėžyje gali būti ne mažiau įdomios kovos nei Vilniuje. Šiauliuose, panašu, kad dabartinio mero dienos suskaičiuotos, nes jis nesugebėjo miesto atsigavimo viltį paversti realiais darbais ir tikėtina, kad jam gali atsirevanšuoti Seimo narys Valerijus Simulikas. Panevėžyje gali susigrumti konservatorių atstovas ir du P. Urbšio judėjimo atstovai.
Po mažiau nei metų Lietuva pradės tikrą rinkimų demokratijos šventę. Per nedidelį laiko terminą reikės 4 ar net 6 kartus apsilankyti prie urnų ir pareikšti pilietinę valią. Nėra ko stebėtis, kad politinių pareiškimų gausėja, jie garsėja, o politinei įtampai vis labiau kaistant iki rinkimų dar galima bus pamatyti ne vieną skambią antraštę žiniasklaidoje.
Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Kauno pilies prieigose iškilsiančios legendinio kario – Vyčio – skulptūros gimimas pasiekė pusiaukelę, praneša Kauno savivaldybė. Prasidėjusį itin svarbų bronzos liejimo etapą planuojama pabaigti iki birželio vidurio, o skulptūros atidengimas numatytas liepos 5-ąją.
„Liepos 5 dieną Kaune turėsime didžiulę šventę, kuomet bus atidengta Vyčio skulptūra. Savo akimis įsitikinom
Vytis. Slaptai.lt nuotr.
e „Laisvės kario“ didybe. Ko gero, tai bus didžiausia bronzinė skulptūra Lietuvoje“, – pranešime cituojamas šią savaitę Ukrainoje viešėjęs Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Šiuo metu pradėtas vienas svarbiausių skulptūros gamybos etapų – bronzinių dalių liejimas. Į nuimtas gipsines formas išliejus vašką, vaškinės dalys perduotos į bronzos liejikų rankas.
„Iš bronzos bus nulieta daugiau kaip 500 atskirų dalių, iš kurių susidės visa skulptūra. Tai tarsi mozaika, kurią privalėsime sudėti į vieną nuostabų kūrinį“, – pasakojo skulptūros gamyba besirūpinantis Nacionalinės meno premijos laureatas skulptorius prof. Arūnas Sakalauskas.
Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Bet Laisvės karys stovės Kaune. Slaptai.lt nuotr.
Pasak jo, šiuo metu iš bronzos liejamas pjedestalas bei apatinė skulptūros dalis. Išlieti visas skulptūros dalis tikimasi iki birželio mėnesio vidurio. Vėliau detalės bus suvirinamos ir nušlifuojamos.
„Gipsinės formos bus laikomos tol, kol skulptūra bus pastatyta ant pjedestalo. Kadangi detalių iš tikro daug, šios formos bus tarsi garantas, kad vienai iš detalių suskilus, būtų galima operatyviai pagaminti naują“, – aiškino A. Sakalauskas.
Vytis – kariuomenės vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
„Įsitikinome, jog darbai vyksta dieną ir naktį. Papildomai samdomi liejimo meistrai tam, kad procesas vyktų kuo sklandžiau ir sparčiau. Darbai vyksta pagal grafiką, todėl tikimės geriausio rezultato“, – sakė iš Ukrainos sugrįžęs ir ten gyvai skulptūros gamybos darbus apžiūrėjęs architektas, prof. Jonas Audėjaitis.
Kol skulptoriai dirba Ukrainoje, Kaune, pasak savivaldybės pranešimo, pradėti Vyčiui skirtos aikštelės įrengimo darbai: iškastas gruntas, įrengti pjedestalą laikysiantys poliai. Kiek vėliau bus sumontuotas aikštelę apjuosiantis metalinis apvadas, supiltos atsijos.
Bronzinė skulptūra stovės ant tamsaus granito 6 metrų skersmens sferos. Aplink pjedestalą iš šviesaus granito plokščių bus suformuota kietos dangos dalis, kuri pereis į skaldos dangą, nuo vejos atitvertą metalo apvadu.
Pasak projektą rengusių architektų, skulptūra stovės Kauno pilies kiemo centre. Tarp dviejų pilies bokštų, gynybinės sienos ir skulptūros susidaro menamas ryšys, sukuriantis vientisą kompoziciją.
Siekiama, kad skulptoriaus A. Sakalausko sukurtas bronzinis paminklas būtų pastatytas už žmonių bei įmonių suaukotas lėšas, kurias renka Vyčio paramos fondas.
Kodėl Kauno meras Visvaldas Matijošaitis taip nemėgsta medžių, kad išgenėjęs želdinius gatvių pakelėse dabar kirtimus perkėlė į miesto parkus. Vienareikšmiškai neatsakysi, ar ne? Tarkime, meras užsimojo pakeisti miesto veidą iš esmės, o laisvai į visas puses besišakojantys medžiai yra nepaklusnumo administracinei valiai simbolis, tampantis nemaloniu dirgikliu užsimojusiam viską valdyti Visvaldui. Žmones priversti paklusti daug lengviau nei medžius, taigi pastaruosius reikia iškirsti.
Tačiau štai filosofas Naglis Kardelis, neminėdamas V.Matijošaičio pavardės, kalbėdamas apie visai kitus dalykus, sako, kad medžių kirtimas, paprastai sukeliantis didelį triukšmą ir pritraukiantis visuomenės dėmesį, yra patogiausias veiklos imitavimo būdas, bandant įpiršti nuomonę, kad kažkas svarbaus vis dėlto vyksta. Galimas daiktas, garbusis filosofas, taip bylodamas, dūmojo apie labai tolimus ir globalius dalykus, neturėdamas nė iš tolo jokių ketinimų laidyti dviprasmiškas užuominas V.Matijošaičio atžvilgiu, galimas daiktas!
Kita vertus, leiskite čia pasiūlyti dar paprastesnę hipotezę, atsakant į keltą klausimą, kodėl Kauno meras V.Matijošaitis nedraugauja su medžiais, – tarkime, taip yra vien dėl to, jog ant medžių neauga žuvies piršteliai ir krabų lazdelės, taigi žuvies pramonės verslininkas jaučia alergiją sausumos žalumynams kaip užimančiam daug nereikalingos vietos balastui. Plėtojant šią atsakymo versiją reikėtų pardėti baimintis, kad viską valdantis Visvaldas neužsimanytų paleisti Kauno HE šliužų, paverčiant miestą prie Nemuno naujos jūros dugnu su gyvybingais ichtiologiniais ištekliais. Kad ir kaip žiūrėsi, medžiai yra kliuvinys laivų navigacijai, rudenį kaštonai draskytų žvejų tinklus.
Medžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žinia, taip juokaujant galima ne juokais prisijuokauti. Galop palikime ramybėje tą V.Matijošaitį, juolab kad merui, kaip atrodo, simpatizuoja didžioji dauguma miestiečių, taigi ir mes skandalą dėl medžių kirtimo laikykime bemaž vieninteliu nesusipratimu, siejamu su šia garsia pavarde. Be to, čia buvo bandoma pateikti fantasmagorinį atsakymą į klausimą – kodėl Kauno meras V.Matijošaitis nemėgstą medžių? Tačiau joks žanras, kaip atrodo, neteikia galimybių atsakyti į daug painesnį klausimą – kodėl Apsaugos ministerija Lietuvoje taip patologiškai neapkenčia Lietuvos miškų?
Anksčiau už aplinkosaugos reikalus šalyje atsakinga ministerija vadinosi Aplinkos apsaugos ministerija, dabar tokio rango įstaiga dabinasi nauju pavadinimu – Aplinkos ministerija. Manding pavadinimas buvo pakeistas iš tiesų neatsitiktinai, nes pasikeitė prioritetai – dabartinės ministerijos veikla teikia pagrindo manyti, kad nuo aplinkos apsaugos pereinama prie forsuoto aplinkos resursų eksploatavimo, nuo saugos prie naikinimo, nuo tausojimo prie piktavališko eikvojimo.
Šių eilučių autorius yra parašęs visą krūvą straipsnių, taip pat publikuotų ir šiame dienraštyje, kuriuose buvo, švelniai tariant, abejojama Aplinkos ministerijos užkurtos vadinamosios urėdijų reformos būtinumu. Dar kartą turiu progą paliudyti, kad nepažįstu nė vieno urėdo, jokiu būdu nesu medžiotojas, savo užsiangažavimą miškų labui galėčiau pavadinti nebent grybautojo pasija (dabar rašydamas šį prisipažinimą, be visa ko kito, labiau juokais nei rimtai pagalvojau, kad grybautojo įsipareigojimas Lietuvoje negali būti politiškai neutralus pasirinkimas).
Tačiau dar ir dabar nesu tikras – ar tokios reformos, keliančios didžiausią pavojų miškų tvarumui, klystkeliais buvo pasukta dėl reto ministerijos buožgalvių kvailumo, darant reformą dėl reformos, siekiant trūks plyš pelnyti kvazireformatoriaus statusą, tokiu būdu užsirekomenduojant Primo ar net paties Karbauskio akyse, ar vadinamoji urėdijų reforma yra gudriai sukonstruotos korupcinės pinklės, tenkinant medžio apdirbimo verslininkų interesus, garsiųjų baldininkų poreikius pigiai ir stambiomis apimtimis pirkti medieną Lietuvos nususinimo sąskaita? Tačiau tikriausiai yra taip, kad vienas kitam neprieštarauja – buožgalvių kvailumas dera su jų suktumu, slidumu.
čia nėra pauzių
o tik
tamsi
nepertraukiama
ir
kieta medžiaga
soste
tupi
žibantis
buožgalvis
pavadinimu
„yra
kaip
yra“
Kad ir kaip būtų, net ir didžiausias skeptikas, regis, nesitikėjo, kol kas nelaukė, kad tik pajudėjus iš vietos vadinamajai reformai virš Lietuvos miškų iškart pradės tvenktis juodžiausi debesys, miškų išnaikinimo pavojaus kreivė šoktelės į viršų taip staigiai, tarsi būtų nulūžus spyruoklė.
K.Starkevičiaus garbei reikia pastebėti, kad minėtas Seimo narys skambina pavojaus varpais, tarsi ir pažeisdamas savo frakcijos, kurios dauguma narių pasirinko pritarimą juodajai urėdijų naikinimo reformai, valią. Konservatoriai pritarė minėtai reformai, jeigu neklystu, gavę kažkokius valdančiųjų pažadus atsimokėti už palaikymą, grąžinti skolą, antra vertus, kas be ko, konservatoriams rūpėjo įgelti socialdemokratams, kurie bent dekoratyviai priešinosi šiai miškų naikinimo vajų užtraukiančiai pertvarkai.
Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paklausiu retoriškai – o kam čia rūpi Lietuvos miškai, žmonės, pati Lietuva? Kaip atrodo, dabartinių politinių partijų veikėjai pastoviai kelia savo kvalifikaciją, tobulėja ne dienomis, o valandomis truputėlį kitoje, o būtent politinės prostitucijos sferoje. Jeigu būtų tokia olimpinė sporto šaka kaip politinė prostitucija, mes čia visados laimėtume, Lietuvos politinių partijų aplinkoje yra puoselėjami neeiliniai politinės prostitucijos talentai, išauginami tikri šitokios sferos saboniai.
Ar reikėjo didelio proto, kad galėtum suprasti, kad labai rizikinga yra laužyti tvarką, kuri labiausiai autoritetingų tarptautinių organizacijų buvo pripažinta kaip leidžianti užtikrinti geriausią pasaulyje miškų priežiūrą ir pasekti Latvijos, kuri pastaruoju metu vis dažniau yra minima tarptautiniu mastu kaip neužtikrinanti net minimalaus miško tvarumo, pavyzdžiu. Tačiau, galimas daiktas, toks keistas Lietuvos pasirinkimas turėtų būti siejamas ne tiek su proto trūkumu, kiek su nesuvaldytu, lipančiu pro kraštus srutų pavidalu gobšumo pertekliumi.
Miško teikiami džiaugsmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasitinkame Vasario 16-osios Šimtmetį užkilusių pavojų ir jų įvairovės kontekste, kai šiandien jau kalbama ne tik apie konvencinio karo, bet ir hibridinių karų pavojus, priartėjusią jų tikimybę. Tačiau jeigu leisite man kalbėti savo balsu, pernelyg nesivaržydamas pasakysiu, kad Sauliaus Skvernelio vyriausybės Kultūros ir Aplinkos ministerijos jau pradėjo ir tęsia pilietinį karą su savo tauta. Tokio karo daugiau ar mažiau įsisąmonintas orientyras – Lietuva kaip dykynė, kaip metafizinė ir fizinė dykuma!
XXX
Istorija jau buvo pasibaigusi, tačiau gamta lygi ir tapati tik sau dar tęsėsi su amžinybe pavaizduojančiu vienodu monotonišku ritmu Taip pat kaip visados žaliavo medžiai rudenį į šaltą rūką krito lapai po to ant išverstų kamienų užsimiršęs dribo šviežias sniegas Tada kai šaldavo ir po sniegu rūdijo pamirštas kadaise medkirčio plieninis kirvis čia būdavo nežmoniškai gražu Dabar jau buvo išaiškėja kad grožis yra tiktai ramybę iliuzoriškai išspinduliuojantis paviršius Kažin ar tai svarbu kam nors Taip vėl pūga užlipdžiusi dreves praskrieja abejingai virš išsikišusios iš sniego kankorėžio galvutės Ir vis dėlto čia viskas palenkta kaip jau sakyta nuobodžiam pasikartojimui Tad kartais netikėtai vėl atšyla suledijusios negyvos šakos sualma pamiškės upeliai ir pievose chaotiškai pasklinda kažkiek net kvepiančios purienos Išties dabar ne tiek svarbu ar tie gelsvi žiedai teisėtai gali būti kaip kadais vadinami net mikrosaulėm Daug juokingiau kad jau prabudusio pavasario saulėtekį prie miško pakraščio iš naujo pasitinka apžėlę samanom kelmai nelyg kokie pavargę ir pajuodę žmonės
Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Kitų metų liepos 6-ąją Vyčios skulptūra Kaune tikrai stovės. Tokia žinia bent keletą kartų patvirtinta ketvirtadienį Kauno miesto savivaldybėje surengtame susitikime su žurnalistais.
„Susitarėme, kad Vyčio skulptūra Kaune būtų pastatyta iki ateinančių metų liepos 6- osios, Valstybės dienos“, – pabrėžė Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, ketvirtadienį drauge su Vyčio skulptūros autoriumi Arūnu Sakalausku bei Vyčio paramos fondo vadovais pasirašydamas ketinimų protokolą.
ELTA primena, kad kol kas vieta Vyčiui Kaune dar neparinkta, tačiau iš kauniečių siūlytų variantų dažniausiai minimos trys vietos – prie Kauno pilies, Santakoje bei Nemuno saloje. Galutinį rezultatą turėtų nulemti netrukus prasidėsianti internetinė apklausa, kurią savivaldybė planuoja užbaigti 2018-ųjų sausio viduryje. Tuomet bus galima atsakyti ir į klausimą, kur bei kokio aukščio skulptūra bus statoma ir kiek ji kainuos. Fondas pasirengęs surinkti visą reikiamą sumą – apie pusę milijono eurų. Dalį reikalingų lėšų (apie 70 tūkst. eurų) panaudos pradiniam etapui. Jos bus pervestos liejyklai Ukrainoje, su kuria skulptorius A. Sakalauskas jau sutarė įgyvendinti šį projektą.
„Tie keli duoti mėnesiai užduočiai įvykdyti – labai trumpas laikas. Lietuvoje tai padaryti nėra sąlygų. Dairėmės galimų projekto vykdytojų Lenkijoje bei Vokietijoje, tačiau galutinai dėl skulptūros išliejimo sutarti pavyko Kijeve. Tuoj po naujųjų ten pirmiausia Vytį lipdysim iš molio, paskui bus liejama pagal formas. Manau, birželio viduryje galėsime skulptūrą sumontuoti Kaune.
Savivaldybės atstovų teigimu, daug žmonių atsiliepė, sužinoję apie ketinimą Vytį statyti Kaune (po to, kai sostinė jo atsisakė). Vienas iš Vyčio skulptūros fondo vadovų Vilius Kavaliauskas pabrėžė, kad Kauno variantui, beje, dabar jau pritaria ir nemažai vilniečių ar klaipėdiečių. Fondo visuomeninio komiteto vadovas Prezidentas Valdas Adamkus yra pasakęs: „Ko mes veržiamės ten, kur Vyčio nenori? Statykim ne Vilniuje, bet Kaune. Ir tai bus žmonių dovana Lietuvai“.
Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.
Iki žiemos fondą (Vyčio pastatymo idėją) lėšomis yra parėmę 470 asmenų, tarp kurių – nemažai kauniečių. O iš jų dosniausias aukotojas – arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Šiuo metu rėmėjų dar daugiau atsiranda, todėl tikima, kad Vyčiui pastatyti biudžeto lėšų neprireiks.
„Mūsų tikslas – būtinai surinkti visą sumą, kad nereikėtų prašyti savivaldybės paramos, ir Vytis tikrai taps žmonių dovana Lietuvai“, – kalbėjo V. Kavaliauskas.
Kauno mero V. Matijošaičio nuomone, svarbiausia, kad visi lietuviai būtų aktyvūs ir padėtų Kaunui.
Kiek kartų jums teko girdėti, esą Lietuva „drąsi šalis“ ar net kadaise – „Baltijos tigrė“. Tik štai visa tai galime rimtai priimti, jei nepasižiūrime į platųjį pasaulį. Net mūsų kaimynai dažnai imasi tikrai didelių darbų, nebijodami rizikuoti ir galvodami ne tarpsniais nuo rinkimų iki rinkimų, o žvelgdami toli į ateitį.
O mes tuo tarpu gyvename, lyg po metų kitų ant mūsų galvų nukris asteroidas, o gal tiesiog išsivažinėsime iš čia. Na, o jei taip – tai ir nieko daryti nereikia.
Skaitau technikos naujienas ir pavydžiu baltu pavydu tiems, kurie negyvena šia diena. Ko ne paskutiniu lašu, bent jau man, tapo naujiena, kad Estijos valdžia sudarė darbo grupę, kuri analizuoja, kaip priartinti Taliną prie Helsinkio. Kaip skelbė mūsų žiniasklaida, estai pasirinko 92 km geležinkelio trasą, kurios 50 km bus nutiesta po Baltijos jūra. Atstumą tarp Talino ir Helsinkio bus galima įveikti per 30 min., t. y. penkis kartus greičiau nei dabar plaukiant laivais.
Mintis sujungti Estiją ir Suomiją nėra nauja. Vis tik glaudus bendradarbiavimas tarp kultūriškai giminingų ir pagal mentalitetą artimų tautų tampa vis tampresnis, o tuo tarpu susisiekimo greitis akivaizdžiai neatitinka šiuolaikinių poreikių. Maža to: vienintelis sausumos kelias tarp šių valstybių driekiasi per Rusiją, o tai, vertinant paskutinių metų įvykius, nėra pernelyg patrauklus maršrutas.
Visuomeninis transportas – varomoji ekonomikos jėga
Visuomet atsiras skeptikų, kurie teigs, kad projektas neįmanomas techniškai arba jis yra per brangus ar, tarkime, nesaugus. Bet parodykite man nors vieną didelį projektą, šalia kurio nesisuktų spiečius pesimistų, kurių daug dažnai ne šiaip naivuoliai, o tiesiog savo komercinius interesus saugančios interesų grupės. Ko gero išimtimi galime laikyti nebent Azijos valstybes: Japoniją, Kiniją ar Pietų Korėją, kur strategiškai svarbių objektų statyba visuomenės priimama kaip pažanga ir nesulaukia pasipriešinimo. Todėl šiandien ir matome oro uostą dirbtinėje saloje Japonijoje, ilgiausius tiltus Kinijoje ar didžiausią automobilių gamyklą P. Korėjoje.
Mes, europiečiai, ne tokie ir mums reikia viską išaiškinti, mus įtikinti ir dar padaryti taip, kad už technologinį progresą mums nereikėtų mokėti. Kas tie nauji tiltai, tuneliai ar geležinkeliai, jei už tai teks sumokėti papildomus kelis eurus. Taip mąstome ne vien mes, lietuviai, tačiau turtingi vokiečiai ar prancūzai irgi svarsto panašiai. Ne veltui tuneliui po Lamanšu pastatyti prireikė daugiau nei 100 metų, jei skaičiuosime nuo pirmo bandymo dienos.
Deja, kaip jau aukščiau minėjau, mes sugebame skepsio prasme būti europiečiai kvadratu, o gal net ir kubu. Nes jei jau atsiranda Vakaruose tas, kas nori ir gali sumokėti už ambicingą projektą, jam tai leidžiama daryti. Jei reikia, koreguojami teisės aktai, jei reikia, suprastintai sprendžiami žemės naudojimo klausimai, jei reikia, valstybė ištiesia pagalbos ranką projekto vykdytojams.
Galiausiai juk, pavyzdžiui, didieji infrastruktūros projektai, net jei jie realizuojami privatininkų, atitinka bendrus piliečių interesus. Na, o mes? Mes net ir įsileisti privatų investuotoją bijome. Tai jie iš „prastos“ šalies, tai atrandame statybvietėje kokią ypatingai vertingą varlių rūšį, kuriai išsaugoti reikia stabdyti visą projektą, tai staiga prisimename kažką panašaus į seną lozungą „visi kapitalistai niekšai ir plėšikai“ ir tuomet jau jokie racionalūs argumentai neveikia.
Didžiai nustebau, kuomet oficialiame Estijos vyriausybės pranešime pamačiau, kokia gi kaina numanomo estiško–suomiško inžinerijos stebuklo. O gi „tik“ 10 mlrd. eurų, kuriuos reikės investuoti per kelerius metus, o statybos darbai užtruktų iki 2030 metų. Be abejo, jei domitės technologijomis, puikiai žinote, kad finansiniai lūkesčiai tokių objektų statybose dažniausiai nesutampa su galutine objekto sąmata, tačiau estai niekuo nerizikuoja, nes jau dabar jie ieško privataus investuotojo ir jau jam įteikia visas vadžias, reikalingas projektui vystyti. Beje, net ir valstybinio finansavimo atveju kaina estams būtų pakeliama.
Na, o dabar grįžkime vis tik prie balto pavydo, kuomet skaitai apie tokius projektus. Panašus projektas egzistuoja ir Lietuvoje. Tai – Vilniaus ir Kauno sujungimas 84 km geležinkelio trasa. Ši trasa jungtų Vilniaus centą su „Rail Baltica“ geležinkelio trasa ir Tarptautiniu Kauno oro uostu.
Pirmoji 8 km ilgio atkarpa per Vilnių būtų nutiesta 3 metrų gylyje po žeme ir funkcionuotų kaip miesto geležinkelis – metro, kurio vidutinis greitis apie 40 km/val. Likusieji 76 km būtų nutiesti ant žemės paviršiaus, beveik visi – greta esamos geležinkelio trasos. Šiuo geležinkeliu traukiniai galėtų kursuoti 240 km/val. vidutiniu greičiu. Tokiu atveju Kauno ribą pasiektume per pusvalandį.
Neįtikėtinai skamba?
Tačiau vėl gi, dairykimės į civilizuotus kraštus ir ten pamatysime geležinkelio trasas, kur greičiai dar įspūdingesni ir įveikiami atstumai dar didesni. Vėl gi, matau skeptikų, kurie sakys, kad dabar ir taip tarp Vilniaus ir Kauno važiuoja traukiniai ir kam reikia, tas nuvažiuos. Tik štai būtina suvokti skirtumą tarp nereguliarių kelionių ir kasdienio srauto. Taip, kiek daugiau nei per valandą mes pasiekiame kelionės tikslą, tačiau tai per ilgai, jei taip keliauti tektų kasdien. Kita vertus, jau dabar nemažai kauniečių dirba Vilniuje ir atvirkščiai, ir jie tą kelią sukrauna savo automobiliais.
Pusvalandžio kelionė pakeistų padėtį, leisdama visiškai laisvai rinktis darbovietę ne tik savo mieste. Taip, mes konservatyvūs, taip, per mažai mobilūs, tik ar mes tokie esame vien tik dėl savo mentaliteto ar vis tik mes tiesiog niekuomet neturėjome sąlygų būti mobiliais? Jei žvelgsime į Vakarų Europos megapolius, mes pamatysime, kaip greitieji geležinkeliai tapo įprasta kelionės priemone.
Spūstis gatvėse įveiksime tik tada, kai pastatysime metro. Slaptai.lt nuotr.
Liūdniausia yra tai, kad LR Seimas 2002 metų spalio 29 d. patvirtino įstatyminę galią turintį Lietuvos Bendrąjį planą, kuriame numatytas šios idėjos gyvendinimas, bet per 15 metų mažai kas nuveikta. Kas antros kadencijos Vilniaus ir Kauno merai susitinka, pakalba, išgeria arbatėlės, „pasiviešina“ žiniasklaidoje, tačiau, kaip bebūtų gaila, veikla tuo ir baigiasi.
Gyva šioji idėja vis dar pavienių entuziastu dėka, tokių kaip profesorius Jurgis Vanagas. Profesorius šią idėją puoselėja daugiau nei trisdešimt metų. Kasmet įvairiais kampais pateikia šio projekto naudingumą Lietuvos reikšmingumui, jos ekonomikai ir eiliniams Lietuvos gyventojams. Tačiau vežimas nė iš vietos.
Valdantieji „valstiečiai“ rinkimų kampanijos metu ir kadencijos „aušroje“ bandė kalbėti apie ministerijų perkėlimą į Kauną ir lyg atsirado realus postūmis tiek dvimiesčio, tiek atitinkamai ir greitojo geležinkelio idėjai.
Jau minėta pusvalandžio kelionė neužkerta kelio gyventi viename mieste, o dirbti kitame. Kad valstiečių idėja (dalį valdžios įstaigų perkelti į Kauną) nežlugtų, būtina ir toliau svarstyti, kaip ją neskubant realizuoti, o tam gali pasitarnauti šiuolaikinis geležinkelis.
Be abejo, skaitytojai labiausiai norėtų išgirsti, kiek tokio geležinkelio projektas kainuotų, o gal net ir pasiruošę šių eilučių autorių pribaigti argumentu: „mes per biedni tam“. Neskubėkite taip sakyti, nes specialistai teigia, kad toks projektas tekainuos apie 500–600 milijonus eurų, o tai, sutikite, nėra valstybės mastu dideli pinigai. Rašiau valstybės mastu, nors, be abejo, labiausiai norėčiau, kad tai būtų užsienio investuotojų pinigai, nes valstybinėmis statybomis aš, kaip ir daugelis jūsų, švelniai tariant, nepasitikiu. Jei privatininkas matys ekonominę naudą, tegul stato, o vėliau eksploatuoja šią transporto arteriją. Juolab, kad niekas esamo geležinkelio nenaikins ir greitkelio neišars, tad kaina arba bus konkurencinga, arba projektas žlugs, o to privatus investuotojas tikrai neleis.
Na, o pabaigai – vis tik apie varles. Jau dabar pats metas suprasti, kad technikos progresas toli gražu ne visuomet yra aplinkos priešas. Pažvelkime į Tekančios Saulės šalies pavyzdį. Modernioji, ypač tankiai apgyvendinta Japonija yra viena iš geriausiai besitvarkančių valstybių aplinkosaugos srityje. Tad vietos Lietuvoje užteks ir žmonėms, ir varlėms.
Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.
Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.
Daugiau nei paminklas
Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?
Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.
Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio
Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką”. Slaptai.lt nuotr.
Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.
Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.
Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.
Keistas paminklų rinkinys Vilniuje
Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.
Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.
Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.
Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę) – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.
Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.
Prie bendros eklektikos pritampa
Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.
Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.
Diskredituotas dar nepastačius
Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų.
Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.
Pigus ir brangus skurdas
Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.
Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.
O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.
Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.
Laisvei paminklų nebestatome
Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.
Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.
Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.
Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?
Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo. Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.
Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.
Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.
Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės
Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas.
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.
Paminklai išreiškia dabartį
Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.
Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.
Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.
Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.
Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.
Du pasirinkimai
Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.
Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.
Kovo 11-osios eitynėse. Centre – Kovo 11-osios Akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Patackas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiame straipsnyje tęsiame demokratijos pėdsakų Lietuvoje paieškas. Praeitoje dalyje neradome jų mūsų partinėje sistemoje ir rinkimų organizavime, o dabar pabandysime aptarti kitą aspektą, pagal kurį dažnai ekspertai nustatinėja esamo rėžimo demokratiškumą, tai – piliečių teisė organizuoti įvairius taikius renginius: mitingus, piketus, eitynes ir t.t.
Kuo piliečiams lengviau ir paprasčiau organizuoti renginius, tuo šalis laikoma labiau pažengusi demokratiškumo raidoje ir kuo sunkiau surengti renginius dėl formalumų, leidimų derinimo, išankstinio informavimo ir panašių dalykų, tuo šalyje mažiau demokratijos.
Lietuva – viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje draudžiami vieno ar kelių piliečių piketai be valdžios informavimo. Susirinkimų įstatymas aiškiai nurodo, kad net organizuojant nedidelius iki 15 asmenų piketus, prieš piketą privaloma apie jį informuoti savivaldybės, kurioje planuojamas piketas, administraciją.
Net ir nedidelis piketas susilaukia nemažo policijos dėmesio, dažnai atsiunčiami keli policijos ekipažai, pareigūnai filmuoja ir fotografuoja dalyvaujančius žmones, jų plakatus, primygtinai aiškinasi, kas yra pagrindinis renginio organizatorius, užsirašo jo asmens duomenis. Taigi impulsyvus, stichiškas net ir nedidelis piketukas mūsų šalyje yra neįmanomas, viskas yra privalomai reglamentuojama. Įdomiausia, kad taip prižiūrimos ne tik protesto akcijos, bet ir su nusipelniusių žmonių pagerbimo akcijos ar net šventiniais renginiais.
Su liūdesiu ir nuostaba tenka prisiminti, kad kasmetines tautinio jaunimo organizuojamas Sausio 13-osios aukų pagerbimo akcijas filmuoja po keletą policijos ir kitų tarnybų kamerų. Ar daug pažengėme nuo sovietmečio, kai milicijos ir saugumo darbuotojai fotografuodavo ir surašinėdavo žmones, einančius į bažnyčią ar dedančius gėles prie patriarcho Jono Basanavičiaus kapo? Nešališkas stebėtojas tikriausiai atsakys, kad pažengėme labai daug, dabar jėgos struktūrų darbuotojai turi tokią vaizdo įrašymo aparatūrą, kad jiems galėtų pavydėti net tik tuometiniai jų kolegos iš KGB, bet ir to laikotarpio propagandistai iš sąjunginės ar respublikinės televizijų. Kaip savo nemirtingame kūrinyje rašė utopistas Džordžas Orvelas, „tave visada stebi Didžiojo Brolio akis“.
Lietuvos nepriklausomybės atgavimo aušroje buvau dar vaikas, bet puikiai atsimenu, kaip žmonių minios stichiškai žygiuodavo Vilniaus aikštėmis ir gatvėmis į mitingus ir iš jų, dažnai net visiškai paralyžiuodamos transporto eismą, žmonės eidavo grupelėmis, nešdami vėliavas, skanduodami patriotinius šūkius ir dainuodami, jie tuomet jautėsi piliečiai, jautėsi esą savo šalies, savo miesto šeimininkais. Tie žmonės žinojo, kad vergovės ir okupacijos grandinės jau nebe ilgai ribos jų laisvę, jie tikėjo, kad kurs gerovę Tėvynėje sau ir savo vaikams bei anūkams.
Mokytojai protestuoja. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jie tada būtų nustebę, jei kas nors būtų tiems optimistiškai nusiteikusiems patriotams tada pasakęs, kad gerovę jie sukurs saujelei nomenklatūros atstovų ir keliems šimtams verslininkų, tuo metu vadintų spekuliantais ir kad jų vaikai ir anūkai turės bėgti iš laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės į užsienį, kad galėtų išmaitinti savo šeimas.
Bet šis straipsnis ne apie tai. Tuo metu žmonės žygiuodavo gatvėmis ir dainuodavo neprašydami valdžios leidimo, jie rinkdavosi į piketus ir mitingus net ir tada, kai valdžia pranešdavo, kad renginį draudžia. Tačiau po dviejų nepriklausomybės dešimtmečių situacija pasikeitė iš esmės. Dabar valdžia ir jėgos struktūros į bet kokį renginį „iš apačios“ žiūri įtariai su tam tikra išankstine „kaltumo prezumpcija“. Jei renginio neorganizuoja savivaldybė, Seimas ar Vyriausybė, tai viskas valdžiai jau iš anksto atrodo labai įtartina. Ir nesvarbu, kad tai ne protesto akcija, o didvyrių pagerbimas arba šventinė jaunimo ir šeimų eisena.
Prieš keletą metų šio straipsnio autoriui teko keletą mėnesių derinti šventišką jaunimo eiseną sostinės gatvėmis, savivaldybės biurokratai užsispyrė ir pasakė „nepraeisite“, mes pasakėme – „praeisime“. Ir ką? Pražygiavome parodydami, kad mes, piliečiai, esame Lietuvos ir šio miesto šeimininkai, o ne korumpuoti valdininkai ir bedvasiai biurokratai. Tačiau žinojome, kad valdžia sutelkė milžiniškas jėgos struktūrų pajėgas, buvo mobilizuoti du Viešosios tvarkos tarnybos pulkai, kurie yra profesionali riaušių malšinimo policija, taip pat netoli tūkstančio policijos pareigūnų. Šias pajėgas buvo iš anksto suplanuota panaudoti šventinių eitynių išvaikymui, bet, ačiū Dievui, paskutinę minutę sprendimas buvo atšauktas, nes į eitynes susirinko daug šeimų su vaikais, pagyvenusių žmonių, kurie galėjo skaudžiai nukentėti, o tada jėgos struktūrų vadovams būtų tekę atsisveikinti su šiltomis ir patogiomis kėdėmis.
Kitą dieną po eitynių tuometinis Vilniaus meras, viešojoje erdvėje pramintas Abonentu, nudelbęs žvilgsnį teisinosi, kad piliečiai „išlaikė egzaminą“, renginys praėjo be incidentų ir kitais metais savivaldybė jo nebedraus. Juokingiausia, kad jokių incidentų šiame tradiciniame renginyje niekada ir nebuvo, o „egzamino“ neišlaikė būtent meras su savo šutve, kuris tikriausiai gyvenime nebuvo girdėjęs tokių sąvokų kaip laisvė, pilietiškumas ir demokratija.
Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Per kitus rinkimus šis veikėjas nebuvo išrinktas meru, o jo partija vietoj turėto didžiausio skaičiaus mandatų gavo tik keletą vietų naujojoje miesto taryboje. Noriu tikėti, kad pilietinių renginių draudimas buvo vienas iš akmenų, į kurį atsimušęs apvirto jų politinės karjeros vežimas. Šis pavyzdys yra apie keletą mėnesių planuotą ir derintą šventinį renginį, esminiai žodžiai šitame sakinyje turėtų būti „derintą“ ir „šventinį“. O jūs, mieli skaitytojai, pamėginkite dabartinėje Lietuvoje stichiškai suorganizuoti protesto renginį, atkreipkite dėmesį, kad šiame sakinyje pagrindiniai žodžiai yra „stichišką“ ir „protesto“ ir neduok Dieve, jose dalyvaus daugiau nei 15 asmenų. Galiu užtikrinti, kad policijos komisariatas Jums taps antraisiais namais, o tyrėjos veidą matysite dažniau nei sutuoktinio. Geriausiu atvejo po teismus būsite tampomi keletą metų ir būsite išteisinti, o blogiausiu – sumokėsite solidžią baudą, neteksite darbo, o gal ir pasėdėsite keletą parų areštinėje, toli gražu nekvepiančioje jokiomis europinėmis normomis .
Prieš porą savaičių Kaune kilo skandalas, naujasis miesto meras, kuris laikinojoje sostinėje tvarkosi kaip savo asmeninėje įmonėje, nusprendė keliose gatvėse iškirsti medžius. Į klausimą, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, atsakyti nėra lengva. Savivaldybė teisinosi, kad taisant gatves ir tiesiant naujus dviračių takus buvo pažeistos medžių šaknys ir šie buvo pasmerkti nudžiūti. Pilietiškai aktyvūs kauniečiai spėja, kad buvo nuspręsta pasipelnyti iš naujų medžių sodinukų pirkimo ir sodinimo į nupjautų medžių vietą.
Tikrosios priežastys greičiausiai niekada nepaaiškės, nors kai kurie žmonės tiesiog spėja, kad Visvaldas Matijošaitis šį sprendimą priėmė paskaičiavęs, kad maksimalios numatytos sutartyje Kasko draudimo sumos nepakaks padengti žalai, jei koks medis užkris ant jo naujojo „Ferrari“. Apie diskusiją su kauniečiais ir išsamią dendrologinę medžių būklės ekspertizę, aišku, pagalvota nebuvo. Atvykdavo darbininkų brigada, nupjaudavo medžius ir išvažiuodavo, laikas būdavo parenkamas toks, kad vietinių gyventojų nebūtų namuose ir nesusirinktų nereikalingų liudininkų ir žioplių minios.
Tačiau šiek tiek kitaip viskas susiklostė dėl kaštonų Antano Smetonos alėjoje. Pilietiškai aktyviems žmonėms pavyko sužinoti, kada tiksliai atvažiuos darbininkai kirsti medžių. Todėl jie pagal įstatymus informavę Kauno miesto savivaldybės administraciją, pradėjo piketą, siekiant sustabdyti barbarišką medžių naikinimą. Atvykę darbininkai negalėjo pjauti medžių, nes po jais sėdėjo žmonės ir taikiai protestavo.
Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Kiekvienoje bent kiek imituojančioje demokratinę santvarką valstybėje darbininkai būtų atsitraukę, atvyktų savivaldybės atstovai, susitartų dėl viešos diskusijos su visuomene ir prasidėtų visuomenės dialogas su savo išrinktais atstovais ir jų prižiūrimais biurokratais. Taip būtų daug kur, bet tik ne Lietuvoje. Čia buvo iškviestos gausios policijos pajėgos ir panaudojant jėgą žmonės buvo patraukti nuo medžių, išvežti į nuovadą ir ten laikomi apie šešias valandas.
Policija Lietuvoje dar sunkiai vaduojasi iš sovietinės milicijos palikimo, ir nors jau nebevažinėja „Žiguliais“, „Uazikais“ ir „Viliukais“, dažnai vadovaujasi „senu geru“ šūkiu „jėgos yra, proto nereikia“. Juk jei policijoje dirbtų išsilavinę ir pilietiški žmonės, jie nebūtų naudoję jėgos prieš taikius protestuotojus. Liūdniausia, kad po viso šio įvykio visuomenė visuomenininkų išvaikymą priėmė natūraliai, tarsi taip ir turėjo būti. Nei Vidaus reikalų ministras, nei Generalinis policijos komisaras, nei Kauno policijos komisaras neatsistatydino, jokie tarnybiniai tyrimai pradėti nebuvo, atvirkščiai, taikiems protestuotojams buvo surašyti administracinės teisės nusižengimo protokolai, rugsėjo mėnesį jų laukia teismas. Kartais kyla klausimas, ar dažnai generalinis komisaras Linas Parnavas su savo pavaldiniais vyksta į kaimyninėje Baltarusijoje vykstančius milicininkų gebėjimų treniravimo kursus?
Neseniai keliuose Lietuvos miestuose surengtos Lietuvos kariuomenės pratybos, atrodytų, kad šiais, aiškios grėsmės iš Rusijos laikais, tai labai pozityvus ir reikalingas dalykas. Tikrai taip, bet pratybos pratyboms nelygu. Kai persirengę civiliais rūbais kariškiai imituoja protesto mitingą prie vieno miesto savivaldybės, sako kalbas su megafonu ir laiko plakatus, kuriuose reikalaujama darbo ir socialinio teisingumo, o paskui jų kolegos su uniformomis grubiai išvaiko „mitinguotojus“, darosi tikrai nejauku, nes parodoma aiškiai, kad kariuomenė pasiruošus ne tik mus ginti nuo priešiškai nusiteikusių valstybių, bet gali grubia fizine jėga nutraukti bet kokią pilietinę akciją.
Kas apgins lietuvių kalbą nuo polonizacijos? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai parodo visišką kariuomenės vadovybės nesigaudymą Lietuvos politinėje ir socialinėje situacijoje. Iš dalies galima pateisinti hibridinio karo scenarijaus užkardymo pratybas Šalčininkuose, Eišiškėse, Visagine ar Baltojoje Vokėje, bet tikrai ne Marijampolėje, Vilkaviškyje, Telšiuose ar Anykščiuose.
Tačiau pratybos buvo absurdiškos ir netikroviškos netgi tuose pačiuose Šalčininkuose, nes jei kariai, kurie imitavo „žaliuosius žmogeliukus“, būtų apsirengę ne su Gariūnuose pirktais treningais, o rusiško modelio kamufliažine uniforma ir kalbėtų ne švaria lietuviška kalba, o kiekvienam sovietmečiui nostalgiją jaučiančiam žmogeliui suprantama rusų kalba, pratybų rezultatai galėjo ir nustebinti.
Dabar galima tik spėlioti, kiek vietinių gyventojų būtų iškėlę prie namų raudonas SSRS arba dabartinės Rusijos valstybines vėliavas, kiek tautinių bendrijų mokyklas baigusių jaunuolių būtų pasiprašę į separatistų gretas ir kiek vietinių policininkų būtų nukreipę ginklus į savus ir perėję į „žaliųjų žmogeliukų“ pusę.
Tokios pratybos išryškintų Lietuvos valdžios silpnąsias vietas nutautėjusiuose šalies regionuose ir parodytų tikrąją situaciją. O rodyti visuomenei, kaip Lietuvos kariuomenė išvaiko taikų protestą Vilkaviškyje, yra ne hibridinio karo užkardymas, o pilietiškumo ir patriotizmo žlugdymas piliečių širdyse ir sąmonėje. Tai buvo skirta pagąsdinti nepatenkintus valdžios sprendimais žmones, kad jie nedrįstų protestuoti ir kovoti už savo teises. Tik kariuomenės taktikos ir strategijos ekspertai nesupranta, kad Lietuvos nepriklausomybės garantas ne kariuomenė, ne jos pasiruošimas ir ginkluotė, net ne mūsų šalies narystė NATO. Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės garantas yra laisva, sąmoninga, pilietiška ir patriotiška lietuvių tauta. Jei tauta norės laisvės ir bus jos verta, Lietuva bus ir klestės.
Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos savanoriai atkovojo šalies nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo, jaunimas, inteligentija ir ūkininkai nuplovė 1940 metų gėdą 1941 metų sukilimu ir didvyriška beveik dešimtmetį trukusia pokario laisvės kova, tauta dainomis ir krauju apgynė teisę į laisvę 1988 – 1991 metų laikotarpiu.
Ir Lietuva čia nėra išimtis, istorija žino ne vieną mažą tautą, kuri kai nuoširdžiai nori laisvės ir yra vieninga, gali nugalėti daug skaitlingesnį ir stipresnį priešą. Bet jei tauta netikės valstybe, bijos valdžios, policijos ir kariuomenės, Lietuvos valstybės nebeliks, tam neprireiks ir priešų tankų.
Balandžio 23 d. 14 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune vyks iškilminga Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus auklėtinių priesaikos ceremonija. Priesaikos priėmimo ceremonijoje dalyvaus ir pirmuosius antpečius kadetams įteiks Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Priesaikos ceremonijoje taip pat dalyvaus vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, Seimo narė Aušra Papirtienė, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas generolas Renatas Požėla, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Darius Žukauskas, Kauno apygardos vyriausias prokuroras Darius Valkavičius ir kiti garbūs svečiai.
96 kadetų licėjaus auklėtiniai Lietuvos Respublikos Prezidentės, Kauno miesto visuomenės, mokytojų ir tėvelių akivaizdoje iškilmingai ištars priesaikos žodžius – savo mokymusi ir elgesiu prisidėti prie mūsų Tėvynės Lietuvos ir tautos klestėjimo, puoselėti dvasines vertybes: pilietiškumą ir patriotiškumą, pagarbiai elgtis su vyresniaisiais, savo veiksmais, elgesiu ir požiūriu gerbti licėjų ir gerą kadeto vardą.
Po iškilmingos ceremonijos visi dalyviai bus kviečiami pasivaišinti tikra kareiviška koše.
Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjus – vienintelis Lietuvoje, savo veiklą grindžiantis sausumos kadetų ugdymo samprata. Kadetai licėjuje mokosi ne tik pagal pagrindinio, vidurinio ir neformaliojo ugdymo programas, bet ir pagal teisės bei karybos pagrindų programas.
Šiuo metu licėjuje mokosi 420 kadetų.
Informacijos šaltinis – Vidaus reikalų ministerija.
Šie rinkimai į savivaldybių tarybas išsiskyrė tuo, kad didžiuosiuose miestuose visuomeniniai komitetai, už kurių pečių kartkartėmis šmėsteli ir stambiojo verslo interesai, nustūmė partijas į šoną ir užėmė dominuojančiais pozicijas.
Kitokia situacija Vilniuje ir Klaipdėdoje. Tačiau Lietuvos jūrų sostinėje Klaipėdoje rinkimus laimėjęs Liberalų sąjūdžio kandidatas vėliau koaliciją sudarė su Rusų aljansu, o tai gal ir naudingas sprendimas partijai, tačiau politinei sistemai jėgų, besiremiančių viena tautine grupe, stiprėjimas tikrai nėra labai gera žinia.
Kovo 18 dieną Kaune įvyko piketas prieš planus didinti mokesčius už šiukšlių išvežimą ir prie Kauno steigti šiukšlių deginimo įmonę. Žmonės piketavo prie Kauno savivaldybės, jį organizavo JDJ skyrius „Vytis“ ir Kauno JDJ skyrius. Keliomis grupėmis netoli savivaldybės stovėjo po 7-9 Jungtinio demokratinio judėjimo narius. Piketas prasidėjo 8 valandą ryto ir truko dvi valandas – iki 10 valandos. Su piketuotojais bendravo ir Kauno vadovai bei įvairioms frakcijoms priklausantys Kauno tarybos nariai – meras A.Kupčinskas, tarybos nariai G.Žukauskas, G.Labanauskas, S.Žirgulis. Prie savivaldybės susirinkusių Jungtinio demokratinio judėjimo narių reikalavimus atspindėjo jų laikomi plakatai su užrašais – „Atliekų deginimas – grėsmė Kaunui“, ,,Atliekas reikia perdirbti, o ne žmones nuodyti deginant“, „Reikalaujame laikytis Orhuso konvencijos“, „Šiukšlių verslo diktatui –NE“, „Sumažėjus gyventojų, mažinkit valdininkų etatus ir jų algas“.
