Kiekvienais metais kovo pradžioje Vilniaus senamiesčio gatves užlieja šurmuliuojantis Kaziuko savaitgalis. Tai pats gausiausias tautodailininkų ir liaudies meistrų sambūris. Į Kaziuko mugę suguža ne tik atokiausių Lietuvos kampelių, bet ir kaimyninių šalių amatininkai.

Be tradicinių mugės akcentų, Kaziuko mugėje prekiaujama socialiai remtinų asmenų, globos namų auklėtinių dirbiniais. Mugėje visada gausu ne tik liaudies meistrų pagamintų daiktų, bet ir renginių.

Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero šventė gimė VII a., o XIX a. peraugo į mugę. Ji yra viena ryškiausių kalendorinių švenčių, turinti šimtmečių tradicijas, kiekvieną kartą pristatanti išmoningus rankų darbo gaminius ir neturinti lygių aplinkiniuose kraštuose.

Mugė pritraukia kelis šimtus tūkstančių lankytojų. Antrąją mugės dieną vyksta šventinės teatralizuotos eitynės, kuriose dalyvauja, kaip ir senais laikais, žymiausi amatininkai, liaudies meno, senovės amatų propaguotojai. Amatininkų, tautodailininkų eitynės Vilniaus gatvėmis ypatingos dėl to, kad reiškia meistrų vienybę ir nusiteikimą po viena vėliava siekti bendrų tikslų.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – paskutinioji 2017-ųjų Kaziuko mugės diena. Kaziukas iškeliauja į 2018-uosius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos.

2017.03.05; 17:50

Atidesni Slaptai.lt skaitytojai puikiai žino: mūsų leidinys – Kaziuko mugės gerbėjas. Išsamius Vytauto Visocko fotoreportažus apie Vilniuje kasmet pavasario pradžioje rengiamą Kaziuko mugę skelbiame nuo pat 2010-ųjų metų.

Galime pasidžiaugti, jog sukaupėme itin gausų unikalių nuotraukų archyvą. Keblu suskaičiuoti, kiek paskelbėme nuotraukų iš šurmulingų, linksmų, spalvingų Kaziuko mugių 2010, 2012, 2013, 2015, 2016 metais!?

Beje, šio pobūdžio fotoreportažai visuomet sulaukia didelio žiūrovų susidomėjimo. Nes kiekviena Kaziuko mugė – unikali, nepakartojama.

2017-ieji – ne išimtis. Jūsų dėmesiui – Vytauto Visocko nuotraukos, kuriose užfiksuotos 2017-ųjų metų Kaziuko mugės akimirkos.

2017.03.05; 07:50

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2016.03.06; 20:33

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apsilankė tradicinėje Vilniaus Kaziuko mugėje.

„Kaziuko mugė – pavasario šauklys. Šimtmečius skaičiuojančioje šventėje atgimsta pasididžiavimas savo šalies spalvingomis tradicijomis ir senaisiais amatais. Mugė vilniečius ir miesto svečius džiuginia savo šiluma ir pakilia nuotaika“, – sakė Prezidentė.

Continue reading „Kaziuko mugė – pavasario šauklys“

« 1 2 »

2015.03.08; 07:02

Paskelbus 2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, paaiškėjo, kad Baltų tikėjimo pasekėjais užsirašė 5,1 tūkstančiai lietuvių. Prieš dešimtmetį jų buvo užsirašę 1,3 tūkst.

Iš visų religinių bendrijų Baltai pasirodė kaip auganti ir besiplečianti bendrija. Suprantama, tai nereiškia, jog visi šie žmonės priklauso kažkokiai konkrečiai religinei organizacijai.

Romuvių Krivių krivaitis J.Trinkūnas rašo: „Bet dauguma per surašymą nurodžiusių priklausomybę baltų tikėjimui tikriausiai nepriklauso jokiai oficialiai bendruomenei. Tai ir yra lietuvių paslaptis. Ir čia pasitvirtina Vydūno žodžiai: „Stipriausia tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už kalbą, nuo seno yra jos religija". Archetipinė lietuvių savimonė ragina lietuvius atsigręžti į protėvių tikėjimą."

Continue reading „Religija… tikėjimas ar kažkas daugiau?“

« 1 3 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.03

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.02

 

« 1 2 »

Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.

Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.

Continue reading „Mano Alytus ( 2 )“

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2012.03.04

kaziukas_1

Vaikščiodamas po Kaziuko mugę, sutikau pažįstamą, netolimą kaimyną siuvėją Martyną. Kadangi senokai į jį kreiptis beteko, nes dabar parduotuvėse bei įvairiuose salonuose gatavų naujų, o „humanose“ padėvėtų bei taip pat naujų rūbų perteklius, nebuvo ir reikalo lankytis. Apsilankau pas jį, jei reikia kelnių juosmenį ar švarką praplėsti. Susitikimu apsidžiaugiau, nes išmintingasis siuvėjas man ne tik rūbą pasiūdavo, bet pokalbiuose atskleisdavo tokius dalykus, kokių nei istorikai, nei sociologai, nei filosofai tarsi nepastebi. Vaikščiojom, grožėjomės gausybe meno šedevrams prilygstančių gaminių, kalbinom kūrybingus gamybininkus ir drauge prekeivius. Pasirodo, dauguma tų deimančiukų yra formalūs bedarbiai, tačiau drožinėja, pina, mezga, siuvinėja, puodus žiedžia, iš įvairiausios vietinės medžiagos tikrus stebuklus kuria.

Continue reading „Kaziuko mugėje išgirstas siuvėjo pasakojimas apie perteklių“