Religija… tikėjimas ar kažkas daugiau?


Print

Paskelbus 2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, paaiškėjo, kad Baltų tikėjimo pasekėjais užsirašė 5,1 tūkstančiai lietuvių. Prieš dešimtmetį jų buvo užsirašę 1,3 tūkst.

Iš visų religinių bendrijų Baltai pasirodė kaip auganti ir besiplečianti bendrija. Suprantama, tai nereiškia, jog visi šie žmonės priklauso kažkokiai konkrečiai religinei organizacijai.

Romuvių Krivių krivaitis J.Trinkūnas rašo: „Bet dauguma per surašymą nurodžiusių priklausomybę baltų tikėjimui tikriausiai nepriklauso jokiai oficialiai bendruomenei. Tai ir yra lietuvių paslaptis. Ir čia pasitvirtina Vydūno žodžiai: „Stipriausia tautą vienijanti jėga, stipresnė ir už kalbą, nuo seno yra jos religija". Archetipinė lietuvių savimonė ragina lietuvius atsigręžti į protėvių tikėjimą."

http://www.yogi.lt/wp-includes/js/tinymce/plugins/wordpress/img/trans.gifIš tikro taip. Tačiau ar senasis protėvių Tikėjimas ir religija (kaip ją beįsivaizduotume) yra vienas ir tas pats? Terminas "Religija" yra pakankamai naujas lotynų kultūros naujadaras. Šia prasme, senieji lietuvių protėviai "religijos" neturėjo. Religija (pasaulėvyda) nebuvo atskirta nuo likusio žmogaus ir tautos gyvenimo. Tai buvo visiškai holistinė visuminė pasaulėjauta, kurią geriausiai išreiškia žodis „darna". Darna pačiam su savimi, su vieta, kurioje gyveni, su kaimynais, aplinka, gamta ir žvėreliais, visa plačiąja tauta ir visu pasauliu.

Aukščiausieji dieviškieji principai (Deivas, Praamžius, Ūkopirmas) dera su konkrečiais Dievais (Perkūnas, Žemyna ir t.t.), nešančiais į pasaulį tam tikrus pamatinius archetipinius ženklus. Šventieji kalneliai, akmenys, medžiai – tai ne garbinimo objektas, o tiesiog sakraliniai objektai, per kuriuos dieviškieji principai pasireiškia.

Suprantama, kad protėvių pasaulėžiūra kito bėgant šimtmečiams, pergyvendama pakilimus ir nuosmukius. Tačiau vadinti mūsų protėvius „stabmeldžiais" yra daugiau nei nekorektiška. Pasak etnologo Gintaro Beresnevičiaus, sakyti, jog senovės lietuviai garbino akmenis ir medžius yra tas pat, kaip sakyti, jog dabartiniai krikščionys garbina bažnyčias.

Aukštą protėvių Suvokimą parodo lietuviškų šiaudinių Sodnų (sodų) kūrimo tradicija. Sodnai yra nuostabus mūsų protėvių gilaus dvasinio suvokimo įrodymas, o taip pat – jų abstraktaus mąstymo demonstracija. Šios sakralios geometrinės formos (tradicinis Sodnas yra oktaedras, – tai du tetraedrai, trikampės piramidės, suliestos pagrindais) praktiškai skleidžia Darnos virpesius, protėvių Dvasią.

Tokį reiškinį galėjo sukurti tik labai gilios dvasinės pajautos kultūra. Tik ši kultūra buvo visiškai kitokia, nei dabar daugelis galėtų įsivaizduoti: etnokultūros tyrėjas Vaclovas Mikailionis šią mūsų senąją civilizaciją vadina "virpesių kultūra". Ją geriausiai atskleidžia paminėtieji Sodnai bei lietuvių liaudies dainos, ypač, sutartinės.

Šiandien Indijos dvasinėje-kultūrinėje aplinkoje surandamas terminas „dharma", pagal reikšmę ir prasmę labai panašus į lietuviškus žodžius darna ir dermė. Dažnai verčiamas kaip religija. Tačiau tai netikslus, siauras vertimas, daugiau atspindintis šiuolaikinės Vakarų visuomenės fragmentuotą mastymą. Dharma yra ir pasaulėvyda, ir religija ir žmogaus (tautos) likimas – gimtis konkrečioje vietoje, protėvių paveldas ir t.t. Uppa dharma – konkreti pasaulėžiūra, dvasinis kelias, mokymas, Dievų garbinimas ir pan. Sanathana dharma – aukščiausias Suvokimas virš konkrečių kelių ir formų.

Pasak senosios indų kultūros nešėjų, kai žmogus gimsta tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, jis įgyja savo dharmą. Iš protėvių gauna kalbą, kultūrą, dainas, pasakas ir padavimus (epą), materialinę kultūrą, tradicijas ir, žinoma, tai, ką dabar esame linkę vadinti terminu „religija" – Dievus, ritualus, maldas, šventas giesmes ir t.t. Senovės žmogus labai nustebtų, jei jam kažkas pasakytų, kad religiją galima atnešti, ją pakeisti. Jei jau atėjai į pasaulį čia, konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje, – iš tėvų ir protėvių JAU gavai viską.

Tuomet netenka prasmės misionierių veiklos ir panašūs "gerų naujienų" nešimai bei nešėjai. Tokių dalykų nebūdavo tradicinėse kultūrose. Tačiau būdavo daug daugiau pasaulėžiūrų tolerancijos ir pagarbos įvairiems tikėjimo pasireiškimams. Pavyzdžiui, ir šiandien Indijoje tradiciškai suvokiama, kad hindu religija yra perduodama tik per gimtį. Tiesa, naujaisiais laikais situacija ima keistis, tikėjimas prisitaiko prie naujų gyvenimo realijų.

Juk dažnai problemos krašte prasidėdavo tuomet, kai įvairių pasaulėžiūrų "nešėjai"- eksportuotojai imdavo prievarta keisti tautos dharmą. Tai ypač skausmingai atsiliepdavo gilias dvasines šaknis bei tradicijas turinčioms tautoms. Prievarta sulaužyta pasaulėjauta, per prievartą brukami „importiniai" tikėjimai pakirsdavo tautos gyvybingumą. Tos, kurios neprisitaikydavo, imdavo greitai nykti nuo žemės paviršiaus (kaip atsitiko prūsams, jų teokratinė tvarka buvo tiek stipriai įsigalėjusi, kad tauta greitai žlugo, prievarta ją užvaldžius svetimiesiems bei apkrikštijus), kitos vegetuodavo, išlaikydamos fizinę egzistenciją, tačiau praradusios jėgą, būvodamos tautų istorijos paraštėse.

Būtina pabrėžti, jog problemos esmė glūdi ne vienoje ar kitoje šiandien dominuojančioje religijoje, o per šimtmečius klestėjusiame prievartos kulte, kurią sukuria žmonių tamsumas, sąmoningumo stoka, aklatikystė, dogmos. Nėra teisinga tiesmukai kaltinti vieną ar kitą konkrečią religiją. Juolab, pats religinis mokymas ir jam atstovaujančios organizacijos nėra tapačios sąvokos: dažnai, prisidengiant aukščiausiais idealais yra daromi baisiausi nusikaltimai.

Kaip rašė dvasinis Mokytojas G.Gurdžijevas „niekas niekada neveikia sąmoningai blogio interesais, dėl paties blogio. Kiekvienas veikia gėrio interesais, kaip jis jį supranta. Tačiau kiekvienas supranta jį skirtingai. Ir rezultate žmonės skandina, naikina, žudo vienas kitą dėl gėrio interesų. Priežastis vis ta pati: žmogiškasis nežinojimas ir tas gilus miegas, kuriame žmonės paskendę."

Ir vis tik – laikmetis neišvengiamai keičiasi, žmonės pamažu bunda naujam suvokimui ir mes esame šios kaitos dalyviai bei liudytojai. Štai, prieš 600 metų griuvo senoji mūsų protėvių tvarka (nežinia, ar buvo įmanoma ją išsaugoti). O šiuo laikmečiu esame amžininkais naujosios epochos gimties.

Todėl šiandien, sąžinės laisvės sąlygomis, savotiška religijų „laisvoji rinka" leidžia žmonėms pasirinkti. Tačiau tokiomis sąlygomis gyvename tik nuo 1990 metų kovo 11 dienos. Iki tol – ilgi dirbtinės religinės monopolijos šimtmečiai (įskaitant ir sovietmetį).

Tai labai panašu į šiuolaikinį miestų centrinio šildymo ūkį. Nori ar ne, centrinis vamzdis vis vien tau tiekia „kažką". Šis „kažkas" nebūtinai savaime yra blogis ar surogatas, tik nepasirinktas, o primestas ir dar brangiai kainuojantis (ne vien pinigine išraiška). Šia prasme, tradicinės visuomenės, išlaikusios senąjį protėvių paveldą (pirmiausia, indiškoji kultūrinė erdvė), yra labai tolerantiškos tikėjimo-dvasingumo formų ir išraiškų prasme.

Netgi Vakaruose, tamsiausiomis istorijos epochomis, religijos deklaruodavo žmogaus apsisprendimo teisę, kuri yra šventa. Deja, labai dažnai teorija skirdavosi nuo praktikos. Tačiau, kai tik susidaro tam sąlygos, stiprios savo šaknimis tautos vėl ima sugrįžti prie savo dvasinių šaknų (archetipų), pamatinio tikėjimo. Ši tautos „dharma" nepriklauso nuo konkrečių tikėjimo formų.

Net jeigu visos maldos būtų užmirštos, užmirštos visos dainos, suskaldyti visi Šventieji akmenys, iškirsti Šventieji medžiai – vis vien, kol yra gyvi žmonės, vadinantys save lietuviais, tol bus gyvas ir jų Tikėjimas, jų Darna. Atsiranda žmonių, kurie vėl pajunta Lietuvos Dvasią, išgirsta jos tariamus žodžius, ant seno pamato gimsta naujos dvasingumo formos.

Mūsų gi atveju – išliko labai daug ir senasis pamatas tvirtas. Šventieji kalneliai, Šventieji akmenys, sutartinės, dainynas, Sodnai. Todėl, tik laiko klausimas, kada mūsų protėvių tikėjimas vėl sužydės naujais žiedais.

Tiesa, tai JAU vyksta, tačiau dar ne visi tai mato, ne visi pastebi. Šis pamatinis dvasingumas nebūtinai veikia per organizacijas, įvardijančias save „religinėmis". Yra daug pavienių žmonių ir jų grupių, nepriskiriančių savęs konkrečiai religijai ar organizacijai, tačiau gerbiančių Protėvius ir jų paveldą.

Lietuvių etninė kultūra ir protėvių tikėjimas yra beveik tapačios sąvokos. Žadindamos tautą ir kviesdamos laisvei bei suvokimui, tampa neparankios valdžiai. Romuviai yra valdžios ignoruojami nuo seno. Netgi garsusis tarptautinis festivalis „Skamba skamba kankliai“ patiria sunkumų.

2013-asiais metais šis festivalis vyksta jau 41-ąjį kartą. Keista girdėti, kad Vilniaus valdžia praktiškai ignoruoja šį garbingą festivalį. 2013 gegužės 23 d.Seime įvykusioje Seimo narių Vytauto Juozapaičio ir Rimos Baškienės Spaudos konferencijoje paaiškėjo, kad Vilniaus savivaldybėje priimti sprendimai, kuriais žymiai sumažintas tradicinių švenčių rėmimas. Užgavėnės, Kaziuko mugė, Velykų renginys „dangus margučių raštuose“ nesulaukė savivaldybės paramos – ir tai jau sisteminė problema.

Terminas "religija" yra taip tvirtai įkaltas mums į galvą nuo pat vaikystės, kad atsisakyti jo yra sunku ir nepatogu. Juolab, jis yra plačiai vartojamas visame pasaulyje. Žinome, kad mūsų prigimtinį tikėjimą praktikuojantiems žmonėms kyla tapatumo problema. Kaip pasivadinti, kaip save identifikuoti?

Manytume, galima ir atsisakyti siauro ir fragmentuoto tapatinimosi su vienokia ar kitokia „religija", o gaivinti senąjį Prabočių suvokimą. Nors tam sąlygos dar ilgai bus nepalankios: nepritaikyti įstatymai, „tradicinių religijų" (pagal formalų įstatymą) dominavimas, primenantis ekonominę oligopoliją, beveik nulinis valstybės palaikymas. Laisvi ir savarankiški žmonės valdžiai neparankūs. Tačiau Lietuvos žmonės siekė ir sieks laisvės.

Viename filme nuskambėjo tokie nuostabūs žodžiai: „Tauta, kuri neprisimena praeities, yra niekas. Mes esame tai, kuo jau kartą kažkada buvome. Pažadame visada prisiminti, kad niekas nebūtų užmiršta.“.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius apžvalgininkas Gintaras Ronkaitis.

2013.05.24


Prisijunkite prie diskusijos