Aurovilio žemėlapis. Martyno Aleksos nuotr.

Ketvirtadienį, lapkričio 8 d. Šv. Jono g. 11 esančiose Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos patalpose buvo atidaryta paroda „Aurovilis – nesibaigianti kelionė į ateitį“, skirta šio miesto Pietų Indijoje įkūrimo 50-mečiui, kuris buvo švenčiamas šių metų vasario 28 dieną.

Parodą surengė keramikas Dainius Strazdas ir Aurovilio UNESCO atstovas Lietuvoje, žurnalistas ir vertėjas Kazimieras Seibutis. Atidarant parodą UNESCO komisijos programų vadovė Milda Valančiauskienė pažymėjo, kad ji skirta unikaliam pasaulio miestui-idėjai Auroviliui, su kuriuo atsirado geresnė galimybė supažindinti Lietuvos publiką.

Apie eksponatus D. Strazdas pasakoja: „Parodos struktūrą ir išdėstymą pasiūlė K. Seibutis, jis paruošė tekstinę medžiagą. Mano darbas buvo pasirinktą planą įkūnyti. Žinoma, dirbant betarpiškai su parodos objektais, kuomet turime reikalą su konkrečiais dydžiais, – semantinėmis vertėmis, spalvomis, dėmėmis, tekstais ir faktūromis, iškyla kompozicinės ir kitos užduotys, kurias sprendžiant pirminis planas kažkiek neišvengiamai koreguojamas.“

Aurovilio spauda. Martyno Aleksos nuotr.

Parodoje demonstruojami jau antikvariniais tapę šeštojo septintojo dešimtmečio spaudiniai:  Aurovilį pristatantis bukletas, nuotraukų serija, kurioje atsispindi tuometinis Aurovilio peizažas, auksinio Matrimandyro kupolo statybų eiga. Aurovilis statomas pagal galaktinio plano modelį, miesto architektas – Roger Anger.

Aurovilio leidiniai. D. Tamošaitytės nuotr.

Šiuolaikinės ekspozicijos dalies nuotraukos skiriamos Aurovilio 50-mečio sukakties minėjimui ir pagrindiniam jo akcentui – vandens ceremonijai. Lietuvoje darytose nuotraukose matomi žiemiškos prieblandos gaubiami vandens sėmimo iš kelių Lietuvos vietovių epizodai, o Aurovilyje darytose nuotraukose – ceremonijos kulminacija,  kuomet pasaulio šalių vandenys buvo pilami į auksinį diską.

Išdidinta Matrimandyro nuotrauka daryta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio dieną, 2018 m. vasario 16-tąją. Fotografijų autoriai: 1-4, 6-10 Dainius Strazdas, 5 – Laimė Kiškūnė, 11– Gabrielius Kavaliauskas, 12 – Kazimieras Seibutis.

Taip pat parodoje galima pavartyti knygų ir informacinių leidinių, kuriuose atsispindi daugeriopa Aurovilio bendrijų ir gyventojų veikla. Su Aurovilio idėja lankytojai galėjo susipažinti iš dokumentinio filmo ir miesto įkūrėjos Mirros Alfassos (Motinos) perskaitytos Chartijos įrašo.

Eksponatai. D. Tamošaitytės foto

„Man, kaip dailininkui praktikui, didelį įspūdį, viešint Aurovilyje, paliko Aurovilio Žemės instituto darbai ir užmojai“, – sakė D. Strazdas. – „Ši jau 28 metus veikianti įstaiga turi plačią eksperimentinę bazę, periodiškai organizuoja mokymus, atlieka apimlius projektavimo ir statybos darbus. Vienas iš  Aurovilio 50-mečio minėjimo akcentų buvo šio instituto iniciatyva iš pasaulio šalių žemių statoma Žemės stela. Mūsiškis, iš Pajautos slėnio Kernavėje atgabentas gruntas, buvo įterptas tarp kitų šalių žemių į vieningą monolitą. Trombuojant žemes, šalių atstovai dalyvavo betarpiškai. Šios stelos nuotrauką taip pat galime matyti parodoje. Kadangi Lietuvos žemė buvo nuskraidinta ir įprasminta Aurovilyje, buvo atliktas ir atsakomasis veiksmas: Aurovilio grunto pavyzdžiai iš Matrimandyro prieigų atgabenti į Lietuvą. Aurovilio gruntas yra neatskiriama tenykščio peizažo dalis, jo spalva tiesiog skverbiasi pro augmeniją ir architektūrą. Mums neįprasta, kad žemė būtų raudona. Ši raudona žemė yra geležingas, daug molio turintis priesmėlis. Nukošus smėlį, ji tampa tinkama keramikos darbams. Parodoje galima  pamatyti minėtus grunto pavyzdžius, taip pat ir iš jų nužiestus nedidukus keramikos dirbinėlius.“ 

Kazimieras Seibutis. Martyno Aleksos nuotr.

Pristatydamas parodą, K. Seibutis priminė, kad 1968-ieji buvo ypatingi XX amžiaus metai: „Pačioje jų pradžioje JAV politikas Robertas Kennedy pranašiškai citavo airių poeto W. B. Yeats’o eiles: „Sugriūva viskas, žemė nebelaiko, ir siautėja anarchija be saiko“. Ameriką, kurios gatvėse virė kovos dėl Vietnamo karo ir pilietinių teisių, balandį sukrėtė M. Lutherio Kingo nužudymas, o birželį žudiko auka tapo ir R. Kennedy. Protestų bangos tais metais užliejo Londono, Paryžiaus, Berlyno, Prahos, Džakartos gatves. Kita vertus, tarsi priešprieša prievartai kilo kontrkultūros sąjūdis: 1967- aisiais San Franciskas tapo Meilės vasaros vieta, o Niujorke Vandenio eros pradžią skelbė miuziklas „Plaukai“. Knygoje apie to meto muziką Danny Goldbergas cituoja Susan Solomon, kuri prisimena: „1967-aisiais ir 1968-ųjų pradžioje tvyrojo galimybės pojūtis… Žmonės jautė, kad jie meile gali pakeisti pasaulį – ir trumpą laiką tai veikė“. Th. Roszakas, termino kontrkultūra kūrėjas, savo ruožtu sakė, kad jaunimo sukilimą įkvėpė ne seksas, narkotikai ir rokenrolas, bet autentiško buvimo paieškos neautentiškoje visuomenėje.“

Dirbiniai iš raudonojo miesto grunto. Martyno Aleksos nuotr.

Tarsi savaime visuotinės meilės ir taikos lūkesčius atspindėjo tais metais Tamilnado valstijoje inauguruotas UNESCO remiamas tarptautinis eksperimentinis miestas, kurį įkvėpė žymaus Indijos nepriklausomybės kovų lyderio, mąstytojo, mistiko ir poeto Sri Aurobindo (1872-1950) futurologinė žmonijos vienybės vizija. Pirmą kartą UNESCO savo paramą Aurovilio projektui išsakė 1966 m., dar prieš miesto inauguraciją, kai UNESCO Generalinė asamblėja vienbalsiai pritarė Indijos vyriausybės pateiktam projektui. Vėliau Generalinė asamblėja 1968 m., 1970 m. ir 1983 m. dar kartą vienbalsiai pritarė rezoliucijoms dėl paramos šiam „miestui, kurio reikia Žemei“ ir paragino „valstybes nares ir tarptautines nevyriausybines organizacijas dalyvauti plėtojant Aurovilį kaip tarptautinį kultūrinį miestą, skirtą suburti skirtingų kultūrų ir civilizacijų vertybes harmoningoje aplinkoje su integruotais gyvenimo standartais, kurie atitiktų žmogaus fizinius ir dvasinius poreikius.“

2017 m. spalio 19 d. per UNESCO Generalinės konferencijos 39-ąją sesiją Paryžiuje buvo dar kartą patvirtintas UNESCO bendradarbiavimas su Auroviliu, kuris „yra sėkmingas ir unikalus pavyzdinis projektas, įrodantis šios tarptautinės bendrijos pajėgumą po beveik 50 egzistavimo metų toliau gyventi laikantis savo pradinių steigiamųjų taikos ir tarptautinės harmonijos idėjų, kurios taip pat yra pačios UNESCO vertybės ir principai“.

Dainius Strazdas. Martyno Aleksos nuotr.

Pasak K. Seibučio, Aurovilis vadinamas ir žmogiškąja laboratorija, ir ekokaimu, ir praktiniu utopinės visuomenės kūrimo eksperimentu. Trys tūkstančiai Aurovilio bendruomenės narių dykumingoje plynaukštėje, kurioje trūksta net geriamo vandens, sukūrė žydinčią oazę, naudoja įvairias tvarias technologijas, plėtoja naujas kultūros ir tarptautinio bendradarbiavimo formas. Aurovilis yra vienintelis tokio užmojo projektas pasaulyje, kuris visose plotmėse, nuo buitinio iki filosofinio lygmens, įkūnija atviros visuomenės idėją konkrečiais darbais. „Aušros mieste“ įsikūrę pionieriai skina ne tik atšiaurios gamtos, bet ir žmogiškojo netobulumo skynimus. Tai iššūkis, mestas karui, rasinei neapykantai, nepritekliams, bei kviečiantis geros valios žmones susitelkti. Mieste gyvena ir lietuvių.

K Seibutis ir Milda Valančiauskienė. D. Tamošaitytės foto

Paroda veiks visą mėnesį, o Auroviliui skirti renginiai vyks toje pačioje UNESCO galerijoje: lapkričio 21 d. 14 val.vyks K. Seibučio paskaita ir dviejų dokumentinių filmų pristatymas, o gruodžio 3 d. susitikimas su Aurovilyje gimusia ir dirbančia mados dizainere Prema Florence Isaac.

Fotografijų autoriai: Martynas Aleksa, Daiva Tamošaitytė. 

2018.11.13; 08:30

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2013.07.10

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2017-07-09

Vietovardis Kernavė kildinamas iš Kernavės upės vardo (Neries dešinysis intakas). Hidronimas Kernavė žinomas ir kitose Lietuvos vietose. Spėjama, kad pavadinimas kilęs iš bendrinio žodžio kernavė „klampi vieta pievose, miškuose“.

Istoriografijoje bei liaudies pasakojimuose yra ir kitas šio vietovardžio aiškinimas. Jis užrašytas nedatuotoje, legendinėje Lietuvos metraščio dalyje. Legendoje apie lietuvių kilmę iš romėnų minimas Lietuvos įkūrėjo Palemono anūkas Kernius, Kuno sūnus, Kernavės įkūrėjas.

Antrasis Palemono sūnus Kunas „turėjo du sūnus: vieną Kernių, o kitą Gimbutą. Beviešpataudamas Žemaičių žemėje, ėmė stiprėti, plėstis ir pereidinėti per Neries upę į Užnerio kraštą. Žengdamas nuo Šventosios aukštyn, atrado labai gražią vietą, jam labai patiko toji vieta, jis ten įkurdino savo sūnų Kernių ir tam miestui davė Kerniaus vardą, pavadinęs Kernave“.

Traidenis valdė Lietuvą 1270-1282 m. iš Kernavės. Istorijoje žinomi Kernavės kunigaikščio Traidenio kariuomenės mūšiai su Livonijos ordinu Saremos saloje ties Karuse ir Aizkraukle prie Rygos. Tai didžiausi lietuvių laimėjimai po Saulės ir Durbės kautynių XIII a.

Neries upės dešiniajame krante, vienas šalia kito dunkso keturi piliakalniai. Aukuro kalnas dar vadinamas Barščių piliakalniu. Čia gyveno kunigaikštis, stovėjo įtvirtinta pilis. Kriveikiškių kalnas, dar vadinamas Lizdeikos arba Krivaičio kalnu, Smailiakalniu, yra už gilios daubos į pietryčius nuo Aukuro kalno. Jo pavadinimas siejamas su Lizdeika – istorinio rašytinio padavimo apie Vilniaus įkūrimą personažu. Pasakojama, kad po krikščionybės įvedimo Lietuvoje Lizdeika, vyriausias žynys, krivių krivaitis, iš Vilniaus persikėlė į Kernavę ir čia gyveno iki savo mirties. Istorikai mano, kad Lizdeika galėjo būti ir istorinis asmuo, Traidenio brolio Sirpučio palikuonis. Pilies kalnas, arba Mindaugo sostas, apsuptas daubų, labiausiai nukentėjęs dėl nuošliaužų. Antrasis Pilies kalnas, arba Įgulos kalnas, yra arčiausiai dabar išaugusio Kernavės miestelio.

Pastarųjų metų archeologų atradimas – miestas Pajautos slėnyje, apie kurį anksčiau beveik nebuvo žinoma. Miestas Pajautos slėnyje buvo išsidėstęs Pilies ir Aukuro kalnų papėdėje ir tęsėsi Neries link. Archeologai teigia, kad jau XII a. Kernavė – feodalinis miestas, kuriame gausu amatininkų, pirklių.

XIX a. pirmoje pusėje Kernavę Europoje išgarsino Kaune gimęs Feliksas Bernatovičius, 1826 m. Varšuvoje išleidęs istorinį romantinį romaną „Pajauta, Lizdeikos duktė, arba lietuviai XIV amžiuje“. Iš lenkų kalbos knyga buvo išversta į anglų ir prancūzų kalbas. Lietuviškai ji išspausdinta 1886 m., atskiri leidimai pasirodė 1898, 1911, 1922 m. (Iš Juozo Vercinkevičiaus knygelės „Kernavė“, 1988, „Mintis“)

« 1 2 »

 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.07.09; 10:00

Kernavėje pirmą kartą teko lankytis su mokyklos ekskursija. Iš Vilniaus važiavome senu sunkvežimiu labai prastu keliu, kuriame vietomis sunkvežimis klimpo, turėjome jį išlipę stumti.

Su bendraklasiais ir keliais mokytojais aplankėme piliakalnius, dainavome, šokome, aplankėme Kernavės muziejų, kuris buvo įsikūręs nacionalizuotos klebonijos patalpose. Dokumentas po stiklu bylojo, kad muziejaus steigėjai yra Kernavės pradžios mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas ir kun. Nikodemas Švogžlys.

Continue reading „Prisiminimų trupinėliai apie rašytoją kunigą Nikodemą Švogžlį-Milžiną (1899–2015)“

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2011-07-09