Prisiminimų trupinėliai apie rašytoją kunigą Nikodemą Švogžlį-Milžiną (1899–2015)


Print

Kernavėje pirmą kartą teko lankytis su mokyklos ekskursija. Iš Vilniaus važiavome senu sunkvežimiu labai prastu keliu, kuriame vietomis sunkvežimis klimpo, turėjome jį išlipę stumti.

Su bendraklasiais ir keliais mokytojais aplankėme piliakalnius, dainavome, šokome, aplankėme Kernavės muziejų, kuris buvo įsikūręs nacionalizuotos klebonijos patalpose. Dokumentas po stiklu bylojo, kad muziejaus steigėjai yra Kernavės pradžios mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas ir kun. Nikodemas Švogžlys.

Praėjus gal dešimčiai metų, prisiminęs gražias Kernavės apylinkes, motoroleriu ten vėl nuvažiavau pasižvalgyti. Pamatęs atdarą bažnyčią, ten ir užėjau. Pamatęs, kad įėjęs žegnojausi, priėjo prie manęs kunigas, paklausė, iš kur esu atvykęs ir kuo domiuosi.

Prisistačiau, pasakiau, kad domiuosi Kernavės istorija, bažnyčia, apylinkėmis. Kunigas iškart mane nusivedė į zakristiją, kur pamačiau ne bažnytinių apeigų reikmenis, o gausybę įvairių senienų: buities rakandus, virdulius, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų artilerijos sviedinių bei bombų kevalus, senas knygas.

Atkreipiau dėmesį atviroj vietoj po stiklu dailiai su istorinėmis datomis surašytą ir įrėmintą „Kernavės metriką“. Čia kunigas prisistatė, kad esąs šios bažnyčios klebonas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, šios metrikos kūrėjas ir, paėmęs greta padėtą beržo šakelę, rodydamas į datas pasakojo Kernavės istoriją: apie Mindaugo krikštą, istorinius įvykius, kunigaikščių narsumą, apie lietuvių tautos negandas ir vargus taip vaizdžiai, tarsi būtų buvęs tų įvykių liudininkas.

Atkreipęs dėmesį į mano pastabas, kad šį tą žinau ir aš, pasakojo su dar didesniu įkvėpimu. Kuomet pasisakiau, kad mano tėvai ir sesuo buvo ištremti į Sibirą, nusivedė mane į Kernavės kapines, parodė tremtinių kapus, paminklus ir knygnešio Karolio Baužio (Nijolės ir Jūros Baužyčių tėvo) kenotafą, savanorių kapus. Čia ir užsimezgė bičiulystė su Milžinu, kuri tęsėsi iki pat jo mirties.

Atvažiuodavau į Kernavę kiekvieną vasarą net keliskart, esame vaikščioję po apylinkes, grybavę. Kartą nuvykęs, radau Milžiną šventoriuje apžergusį suolą ir kažką obliuojantį. Paaiškino, kad ant kitos pusės medinio paveikslėlio nori panaikinti jam dedikuotą įrašą, mat jis gautas įvairias dovanas perdovanojąs atvykstantiems tuoktis ar vaikų krikštyti asmenims.

Paaiškinau, kad ne obliuoti, o stiklo šuke išskusti įrašą reikia. Iškart galingu balsu sušuko: „Zakristijonai, surask stiklo šukę!“ Zakristijonui aiškinantis, kad šukę bus sunku rasti, Milžinas pasiūlė išdaužti bažnyčios langą… Lango daužti, žinoma, neprireikė, zakristijonas šukę atnešė. Kai įrašą išskutau, gavau tokį pagyrimą, tarsi pats medinį paveikslėlį būčiau sukūręs. Dera pridurti, kad net menkiausią gerą darbą Milžinas pastebėdavo, apipildavo pagyrimais ir padėkomis.

Nors sovietinės okupacijos metais Kernavė buvo laikoma užkampiu, nenorėta, kad Lietuvos praeitimi kas domėtųsi, kelias iš Vilniaus buvo blogas, tačiau lankytojų čia netrūko, o Milžinas, jau žinomas lietuvybės puoselėtojas, daugelį patraukdavo savo patriotiškumu. Iš Vilniaus, slapstydamiesi nuo blogų akių, čia atvykdavo jaunavedžiai tuoktis, tėvai – krikštyti vaikus. Per tokias apeigas kunigas būtinai pasakydavęs įspūdingą su patriotiniais intarpais pamokslą, įteikdavęs arba pažadėdavęs kitą kartą įteikti dovanėlę.

Apie tai, kad Milžinas kartais nukrypdavo nuo tradicinių bažnytinių apeigų, teko girdėti iš tikinčiųjų pasakojimų, tačiau tie nukrypimai nesikirto su tradicija, tikintiesiems patiko.

Iš Kernavės pakviestas pakrikštyti Skalandžių dukrelės (Skalandienė – Petrauskaitė, kompozitoriaus Miko Petrausko dukra, buvusi mano bendradarbė) pareikalavęs, kad tokiai kilmingai mergaitei būtų trys krikšto tėvų poros. Trys poros buvo surastos. Krikštijo Skalandžių bute, pasakė ilgą, vaikščiodamas po visus kambarius, pamokslą, išvardijo Miko ir Kipro Petrauskų nuopelnus Lietuvai. Po krikšto apeigos paprašė, kad krikšto tėvų poros įteiktų pakrikštytai „vaidilutei“ dovanas, o jei tokių neturi, gali dovanoti pinigus…

Vievyje, laidodamas mano bendradarbio uošvį, laidotuvių procesiją pasitikęs prie bažnyčios, paprašęs karstą atidaryti, nes norįs su pažįstamu velioniu paskutinį kartą pasikalbėti. Savo monologu kreipėsi į velionį vardu, išvardijo jo gerus bruožus, nuveiktus darbus, dėkojo, kad gyvas būdamas uoliai lankė bažnyčią, bendravo su juo, Milžinu, paprašė kantriai palaukti jo Amžinybėje, kur netrukus ir jis ateisiąs aptarti visų reikalų, kurių juodu šioje žemėje nesuspėję. Tikintiesiems toks netradicinis pamokslas, žinoma, patiko, daugelis ašarojo.

Teko matyti, kaip Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje pasakęs pamokslą, užuot ėjęs į Zakristiją, nuėjo prie Vytauto Didžiojo biusto, jam nusilenkė ir tik tuomet grįžo į zakristiją.

Kernavė Milžinui buvo labai mylima parapija, ten jis su moksleiviais pylė Gedimino kalną, statydino Gedimino pilį, Geležinį vilką, kūrė ir režisavo vaidinimus, pats juose dalyvavo. Labai išgyveno dėl lenkų okupuotos Lietuvos dalies. Būdamas karštu patriotu ir Vilniaus vadavimo veikėju, organizuodavo įvairius patriotinius renginius. Apie vieną tokį renginį jis man papasakojo.

Už kelių kilometrų nuo Kernavės ėjo demarkuojanti, saugoma lenkų pasieniečių, linija, už jos buvo lenkų okupuota Lietuvos dalis. Siekdamas atkreipti Lietuvos ir Lenkijos dėmesį į Vilniaus krašto okupaciją ir parodyti tvirtą nuostatą jį išvaduoti, Milžinas sumanė ant demarkavimo linijos pastatyti kryžių ir kryžmę orientuoti taip, kad viena kryžmės dalis būtų nukreipta į Vilnių, kita į Kernavę.

Kelių metrų aukščio kryžių padarė Kernavės meistrai. Nešti kryžių į pasirinktą vietą Milžinas sukvietė iškilias asmenybes, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Buvo į kryžiaus šventinimo iškilmes pakviesti Kernavės ir kaimyninių parapijų gyventojai, didžiulė procesija kryžių lydėjo iki vietos. Kunigas pasirūpino, kad gyventojai ir iš okupuotos dalies iškilmėje galėtų dalyvauti. Lenkai pasieniečius pristatydavo iš Lenkijos gilumos, kurie buvę kultūringesni, paprašius, pripažinę kunigo žodinę „vizą“.

Susitaręs su lenkų užkardos karininku, kad į iškilmes būtų įleisti lietuviai, kuriuos pasieniečiai suskaičiuotų, o kunigas rytojaus dieną visus grąžinsiąs. Taip ir buvę padaryta. Po kryžiaus pastatymo ir pašventinimo Kernavėje vyko įvairūs renginiai, per naktį skambėjo dainos, šoko jaunimas ir senimas, visus svečius iš už linijos, rytą į užkardą atvedęs pats Milžinas.

Tiesinant Vilniaus – Kernavės kelią, kryžius buvo kiek perkeltas, o laikui bėgant gerokai sunyko. Kernaviškiai atstatė naują. Jis stovi Vilniaus kelio kairėje pusėje, gal porą kilometrų neprivažiavus Kernavės.

Aštunto dešimtmečio pabaigoj, žmonių tvirtinimu, kunigas klebonas iš Kernavės buvo „išstumtas“. Tai padaręs tuometinei valdžiai patogus monsinjoras Česlovas Krivaitis. Kernavės netektį Milžinas labai išgyveno, jį buvo apėmusi depresija, ilgoką laiką, geradarių gydytojų globojamas, praleido Vilniaus infekcinėje ligoninėje. Iš ligoninės jis buvo perkeltas į Vievį, kur, kaip altaristas, išbuvo iki mirties. Jį prižiūrėjo dukterėčia Paulina Kairienė, kuri kunigui mirus, grįžo į nuosavą namą Švenčionėliuose.

Matydamas, kad Milžinas manęs laukia, Vievyje lankydavausi dažnokai, jis nuoširdžiai priimdavo. Iškart šaukdavo: „Paulina, ruošk stalą – inžinierių vaišinsime!“ Po pakartotinų raginimų, kai Paulina prie vaišių stalo nekviesdavo, nes žinojo, kad sotus atvažiuoju, Milžinas nurimdavo.

Paprastai užtikdavau Milžiną rašantį, laikraščius skaitantį ar gulintį lovoje. Lovoje gulėdavo paprasčiausiai „nuvirtęs“ su kerziniais auliniais batais, kuriuos gal tik nakčiai nusiaudavo. Pastebėjęs, kad tie batai labai nudėvėti, net aulai vietomis prakiurę, nupirkau jam aulinius odinius batus, o senuosius patariau išmesti.

Naujais batais jis labai džiaugėsi, sakė, kad tokių gerų ir gražių neturėjęs. Ir labai nustebau, kai kitą kartą nuvažiavęs pamačiau, kad jis mūvi senuosius, tik sulopytais aulais, batus, o mano dovanotieji stovi kampe apdengti laikraščiu. Į mano priekaištą paaiškino: „Tavo batais apsiausiu, kai važiuosiu pas vyskupą. Kerzinius nunešiau batsiuviui ir įsakiau pataisyti. Jis spyriojosi, siūlė išmesti, tačiau po mano paaiškinimo, kad aš jo motiną laidojau, vaiką krikštijau, dariau kas man priklauso, o jis turi daryti, kas jam priklauso“.

Pastebėjau, kad jo megztinis daug adytas ir net lopytas. Mano sesuo jam numezgė naują megztinį, kurį nuvežęs dovanojau, o senąjį paprašiau Pauliną išmesti. Milžinas džiaugėsi, apsirengęs grožėjosi, kol tąkart buvau dėvėjo. Kitą kartą atvykęs, Milžiną radau apsivilkusį senuoju megztiniu, o dovanotasis kabojo ant sienos, apdengtas laikraščiais. „Apsivilksiu, kai pas vyskupą važiuosiu“ – tiek tepaaiškino.

Su Milžinu kalbėdavome apie Lietuvą istoriniuose vingiuose, jos tautos negandas, pats pasakodavo apie savo rezistencinę veiklą lenkų okupuotoje Tėvynėje. Į Vilniaus lenkišką kunigų seminariją jis įstojo lenkmečiu, o pašalintas buvo kaip „litvomanas“. Kunigų padedamas, jis nuvyko į Kauną ir kreipėsi į Kauno kunigų seminarijos rektorių Maironį, kad jį priimtų. Pas Maironį parpuolęs ant kelių, ištiesęs ranką ir pradėjęs deklamuoti,

Antai, – pažvelki, tai Vilniaus rūmai

Dunkso tarp kalvų plačiai;

Naktis jį rūbais, tamsiais lyg dūmais

Dengia, jis miega giliai…

„Eikš, vaike, – taręs Maironis, – seminarijoje mokysies mano lėšomis“.

Maironio rūpesčiu taip ir tapęs kunigu, teatsilyginęs jam tuo, kad buvęs prie jo mirties valandą, dalyvavęs balzamuojant kūną.

Aptardamas kokį reiškinį, Milžinas dažnai mistifikuodavo, kartais susipindavo realybė ir gerai argumentuota fantazija. Pasakojo, kad tragiškai žuvęs (per bombardavimą) Vilniaus Šv.Mikalojaus bažnyčios klebonas Kristupas Čibiras Milžiną buvo paskyręs mistiniu Vilniaus globėju. Tą priedermę jis nenutrūkstamai vykdąs, kiekvieną vakarą Vilnių palaiminąs. Jau pasiligojęs Vilniaus globą žadėjo perduoti vyskupui Julijonui Steponavičiui.

Apmąstydamas Vilniaus bažnyčių padėtį, matė lenkus baudžiantį Dievo pirštą, mat lenkų okupacijos metu visų, išskyrus Šv. Mikalojaus bažnyčią, klebonai buvę lenkai, o Dievas patvarkęs taip, kad dabar visur esą lietuviai, net lenkiškoje Šv. Dvasios bažnyčioje klebonas esąs lietuvis Juodgalvis.

Niekad rimčiau nesirgęs, 1984 m. rimtai pasiligojo, buvo paguldytas į Vilniaus Geležinkeliečių ligoninę. Ten, apgaubtas deramu gydytojų rūpesčiu, išgulėjo pakankamai ilgai. Iš ligos patalo domėjosi politika, nuėjęs turėdavau pasakoti bei komentuoti įvykius..

Matyt, nujausdamas netolimą mirtį, pasikvietęs Šv.Rapolo bažnyčios kleboną Kazimierą Vasiliauską, atliko visuotiną išpažintį, gavo paskutinį patepimą. Kaip teko girdėti iš K.Vasiliausko, išpažinties įžanga buvusi savotiška, taręs „Aš lietuvis, kunigas“. Taigi ir mirties akivaizdoje jam buvo svarbiausia Lietuva, lietuvybė. Mirė 1985 m. sausio 20 d.

Pagal velionio valią velionis atgulė jo numylėtos Kernavės bažnyčios šventoriuje.

2015.02.21; 05:37


Prisijunkite prie diskusijos