matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kadaise tokiu pavadinimu brolis Vytautas, žinomas žurnalistas, sukūrė dokumentinį filmą. Jį norintys dar gali susirasti internete (yootube). Žiūrovai šį filmą laikas nuo laiko vis iškelia į socialinius tinklus, ir kadangi jau yra ne viena taip išplatinta kopija, tai manau, kad jį peržiūrėjo virš 100 000 žmonių.

Nenoriu kartotis apie keliolikos metų senumo įvykius, juolab kad juos ar bent dalį jų aprašiau ir savo knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“. Tačiau iš laiko perspektyvos daug ką pradedi suprasti aiškiau. Čia, matyt, kaip su tuo senu vynu ar viskiu – kuo ilgiau išlaikytas, tuo skanesnis.

Bet paties įvykiai, deja, kelia ne tokias malonias asociacijas, juo labiau kad tai prasidėjo nuo šviesaus atminimo saugumo karininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo. Man tuo metu teko vadovauti LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), kuriam ir buvo pavesta ištirti pulkininko išsiuntimo ir žūties aplinkybes. Tačiau, pradėję tą jau istoriniu tapusį pralamentinį tyrimą, mes atskleidėme neregėto masto antikonstituciškai veikiančią grupuotę, žurnalistų pavadintą „valstybininkų“ klanu.

Tada atskleisti faktai prilygo atominės bombos sprogimui ir turėjo taip supurtyti tą neregėtai korumpuotą sistemą, kad ji negalėtų išsilaikyti. Aš asmeniškai tuomet ir mąsčiau, kad būtent taip ir nutiks, bet, pasirodo, klydau.

Tai buvo ženkliai stipresnė ir lankstesnė sistema, kuri sugebėjo savo čiuptuvais kaip aštuonkojis apraizgyti ne tik Lietuvos valdžios struktūras, bet ir suaugti su neskaidriu verslu, iš kurio turėjo neribotus finansinius resursus, taip pat – su žiniasklaida. To tada dar nesimatė, bet dabar ryškėja, kad buvo turimi ir gan painūs bei rafinuoti ryšiai su įvairiomis užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis – kaip draugiškomis, taip ir priešiškomis Lietuvos valstybei. Štai čia ir slypi jų stiprioji pusė: jie apsimeta, kad padeda NATO, ES arba šiaip draugiškoms valstybėms – Lietuvos partnerėms, o iš tikrųjų, įsitrynę į jų pasitikėjimą, žaidė ir žaidžia dvigubus žaidimus. Tokią gan drąsią išvadą man leidžia daryti daugybė išanalizuotų tiesioginių ir ne tiesioginių informacijos šaltinių, tarp kurių nemaža dalis – Lietuvos specialiųjų tarnybų slapta (kai kuri jau nebe) informacija.

Čia būtina pastebėti, kad į šią informaciją papuola ir bent dalis mūsų partnerių specialiųjų tarnybų informacijos, kuria yra keičiamasi, taip pat įvairūs kontaktai ir pokalbiai, viešųjų šaltinių – tokių, kaip žurnalistiniai tyrimai, ypač tarptautiniai (tokie, kaip Wikileaks, Panama papers, Paradis papers ir pan.) skelbta informacija, jos lyginimas ir gili analizė. Čia dar pridurčiau iš gyvenimo išmoktas pamokas viską stebėti ir gretinti.

Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną žiaurų ir liūdną faktą. Mes, kurie minėtame parlamentiniame tyrime buvome sąžiningi ir ištikimi Lietuvos Respublikai duotai priesaikai (o man tai ne tušti žodžiai), buvome ir tebeesame įsitikinę, kad V.Pociūną ištrėmė į Baltarusiją tam, kad juo atsikratytų, nes jis jau kėlė pavojų tuo metu VSD galutinai užvaldžiusiai korumpuotai ir Lietuvai nelojaliai grupuotei. O po to jo žūtį dar pagreitino tai, kad jis, būdamas principingas žmogus ir patriotas, sužinojo apie JAV  per lietuvius perduotus (suprantama, garsiai neviešinamus) 40 milijonų dolerių, skirtų Baltarusijos opozicijai, kurių didžioji dalis buvo tiesiog pavogta. V.Pociūnas, tai sužinojęs, pasakė, kad netylės. Tiems, kurie tuos pinigus pasisavino, o tai buvo ne baltarusiai, reikėjo V.Pociūną greitai nutildyti – ką jie ir netrukus padarė.

Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tiesa, buvo du pasikėsinimai, tik apie pirmąjį mažai žinoma. V.Pociūnas buvo paskirtas į Lietuvos Gardino konsulatą saugumo pareigūnu. Gardine V.Pociūnas kaip aukšto rango profesonalas atsidūrė tik todėl, kad juo reikėjo atsikratyti – jis per daug žinojo ir per daug į viską gilinosi. Ir, svarbiausia, jis dirbo Lietuvos valstybei, o ne klanui. Kartą jį, su savo automašina važiuojantį iš Gardino, aplenkė sunkvežimis, gabenantis daugiatonę gelžbetoninę konstrukciją. V.Pociūną tuomet išgelbėjo apvaizda. Kažką pajutęs, jis pristabdė savo automobilį, o tuo metu sunkiasvorė konstrukcija ir išvirto ant kelio – V. Pociūnas vos spėjo sustoti. Tačiau pats sunkvežimis tik padidino greitį ir nurūko. O juk vairuotojas, jeigu tik būtų pametęs tokį gan brangų krovinį netyčia, jis neišvengiamai būtų sustojęs.

Įdomu tai, kad ši istorija turi tęsinį. Seimo narys, profesorius Kęstutis Masiulis man užsiminė, kad, kai jo draugas V.Pociūnas jam apie tai papasaskojo, jis kreipėsi į faktinį (perkeltine ir tiesiogine prasme – pagal realią įtaką valstybės vadovams) šalies vadovą Vytautą Lansbergį, kuris tada dar buvo ir veikiantis Europos parlamento narys. Išklausęs šią istoriją, jis K.Masiuliui neva pasakė įsimintiną frazę: „Lai užsirašo…“ O kai K.Masiulis nesupratęs paklausė – kam, išgirdo atsakymą: „Istorijai.“

Negaliu garantuoti šio epizodo autentiškumo, bet jį prisiminiau perskaitęs dienraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnį „VSD skandalo pursluose šmėžuoja garsios pavardės“, kuriame ir vėl iškyla profesoriaus pavardė. Cituoju: „Tačiau buvo ir spėjančių, jog tas „Jis“, pagarbiai įvardytas ir D.Jauniškio, yra konservatorių patriarchas V.Landsbergis, kurio interesas esą buvo tas pats – kuo geresni šansai I.Šimonytei. Šios prielaidos šalininkai remiasi tuo, kad D.Jauniškis yra vienas ištikimiausių asmenų V.Landsbergiui. Mat dabartinis VSD direktorius savo karjerą pradėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, kuris sudarė asmeninės V.Landsbergio apsaugos branduolį. Teigiama, kad jiedu susitikinėja iki šiol…“

(https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/03/07/news/vsd-skandalo-pursluose-smezuoja-garsios-pavardes-13918321/).

Beje, su šia pavarde sekimo ir informacijos rinkimo skandaluose tenka susidurti ne pirmą kartą. Praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Nepriklausomybės Akto signataras, šviesaus atminimo Romualdas Ozolas viešai apkaltino V.Lansbergį, kad jo nurodymu II KAM departamentas (karinė kontržvalgyba) jį seka. Tarp kitko, po kelerių metų ši informacija pasitvirtino. Bet niekas į tai neatkreipė dėmesio.

Man pačiam vadovaujant Seimo NSGK, po mūsų atlikto minėto paralamentinio tyrimo ir mano iniciatyva (jaučiant didžiulę priešpriešą) paviešinus dalį tyrimo medžiagos, buvo bandoma suduoti atsakomajį smūgį, mane apšmeižiant. Tai  jiems nepasisekė, bet tam tikrą naudą klanui davė. Nes dar prieš garsiąją buvusio VSD vadovo, KGB rezervo karininko (juo tapo 1989 m.) Arvydo Pociaus kalbą Seime, kurioje buvo mesti pramanyti kaltinimai man ir mums liudijusiems VSD karininkams, pas mane buvo atėjęs pasiuntinys. Jo misija buvo slapta ir labai rimta. Tai buvo buvęs aukštas saugumo karininkas, kuris, įgaliotas VSD žvalgybos karininkų, man pasakė, kad keli jų yra pasiryžę duoti labai rimtus liudijimus NSGK dėl JAV 40 milijonų dolerių pagalbos, kainavusios V.Pociūnui gyvybę.

Tačiau po minėtos A. Pociaus kalbos Seimo posėdyje buvo balsuojama. Čia privalau paaiškinti, kad, svarstant personalijų klausimus, veikia gan griežta, Seimo Statuto nustatyta procedūra. LR Prezidento įgaliotas atstovas perskaito Prezidento teikimą atleisti tam tikrą pareigūną, po to atstovas atsako į Seimo narių klausimus, ir tuo posėdžio darbotvarkės klausimas pateikimo stadijoje baigiamas svarstyti – apie ką praneša posėdžio pirmininkas. Toliau jau vyksta susitikimai su Seimo frakcijomis, ir klausimas po kelių dienų grįžta į plenarinį, kur tuo pačiu metu vyksta ir svarstymas, ir Seimo nutarimo priėmimas, t.y. balsavimas.

Tačiau mano aprašomu atveju posėdžiui pirmininkavęs Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius, pažeisdamas Seimo statutą, ne tik suteikė galimybę ir tribūną A. Pociui paskleisti melo kupiną dezinformciją, bet net ir laimėti, nors ir laikinai, išlikimą poste. Lieka nesuprantama, kodėl A.Kubilius paskelbė balsavimą, per kurį pasimetę Seimo nariai pagrindinai Darbo partijos balsais nepatvirtino Prezidento dekreto dėl VSD vadovo A. Pociaus atleidimo.

Taip pat labai keista tai, kad Prezidentas Valdas Adamkus, lyg tik tokio rezultato ir laukęs, netrukus atšaukė savo dekretą dėl A.Pociaus atleidimo. Galbūt skaitytojui per šią procedūrinę painiavą kils neišvengiamas klausimas – o kas čia blogo nutiko? O nutiko keletas labai svarbių dalykų. Visų pirma, aš buvau gavęs informaciją, kad „valstybininkų“ klanas labai išsigando ir suprato, kad, jiems nepsiruošus persigrupuoti, jie gali prarasti svarbų įtakos svertą – pačio VSD kontrolę. Antra, jiems reikėjo mane kaip komiteto pirmininką sukompromituoti ir pašalinti iš NSGK.

Tačiau nei viena, nei kita jiems nepavyko. Bet vieną svarbią pergalę klanas vis dėlto pasiekė: pamatę, kas įvyko, VSD žvalgybos karininkai išsigando, kad ir su jais bus susidorota taip pat, kaip jau buvo susidorota su valstybei ištikimais karininkais V.Damuliu, K. Braziuliu, V.Bieliausku ir kitais. A.Pociaus kalba buvo priimta už rimtą, ir Prezidentas V.Adamkus, užuot ėmęsis aiškintis grėsmes valstybei, visiškai pasidavė klano įtakai ir net sušaukė Valstybės gynimo tarybą – aiškintis dėl KGB rezervisto pramanų. Taip prasidėjęs procesas, kuris galėjo tapti valstybės apsivalymu, netrukus užgeso. Nors mums po kelių mėnesių ir pavyko pašalinti A.Pocių iš pareigų, klanas  buvo tik supurtytas, bet ne panaikintas, ir ta piktžaizdė pūliuoja iki šiol.

Tiesa, V.Lansbergio pavardė netrukus ir vėl sublizgėjo labai dviprasmiškomis aplinkybėmis. Po mūsų klanui suduoto smūgio šis netrukus nusprendė dar kartą sumenkinti parlamentinio tyrimo rezultatus. „Pilkuoju kardinolu“ vadinamo Albino Januškos iniciatyva buvo sukurta labai keista lyg ir valstybinė komisija V.Pociūno žūties aplinkybėms tirti. Bet čia svarbu ne pats komisijos sukūrimo faktas, nors tai irgi simptomiška: tie, kurie V. Pociūną šmeižė ir juodino, patys pradėjo rodyti iniciatyvą ir viską „tirti“.

Stebėjimo kamera. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau įdomiausia, kokie asmenys buvo įtraukti į tą komisiją. Tai – profesorius A. Ališauskas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas J. Kronkaitis, A.Sakalas („užkūręs“, R. Pakso apkaltos katilą), VSD atstovas be pavardės ir, svarbiausia, – V.Landsbergis. Pastarąjį aš per NSGK narę R. Juknevičienę bandžiau atkalbėti, bet ji pasakė, kad profesorius užsispyrė ir labai nori. Tačiau, nors iš viso to gavosi farsas, juo buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo tos šokiruojančios realybės, kurią atskleidė mūsų tyrimas. Panašiai vyksta ir su dabartiniu VSD skandalu.

Visų pirma – daug triukšmo. Tuo nereikia stebėtis, taip daroma specialiai, kad triukšmas užgožtų esmę. O esmė ne tik kad labai nepatraukli, bet net ir kelianti siaubą. Ką kas bekalbėtų, tai yra grubus LR Konstitucijos ir žmogaus teisių pažeidimas. Ir tai laikas nuo laiko kartojasi per visus 30 atkurtos Nepriklausomybės metų. Beje, šiuos visus skandalus sieja keli bendri dalykai: pirma – totali gynyba, kad nieko čia tokio; antra – kad tai rusų ranka, kuri nori pakenkti Lietuvai; trečia – tie, kurie aiškina, jog tai neteisėta, apkaltinami ir apšmeižiami; ketvirta – valstybės vadovai visą laiką gina tuos, kurie padarė nusižengimą, o ne tuos, kurie siekia išsiaiškinti tiesą; penkta – visais atvejais nukenčia sąžiningi pareigūnai, kurie ištikimi priesaikai, duotai Lietuvos Respublikai, o ne lojalumą „vadams“ demonstruojantys prisitaikėliai.

Ir šio, ir anksčiau su specialisiomis tarnybomis sietų skandalų giluminė esmė – totalus savęs sureikšminimas ir įsitikinimas, kad mums viskas galima. Man teko neseniai išgirsti tokią frazę: tikrinome, tikriname ir tikrinsime. Taip jie privalo tai daryti, bet tik griežtai laikantis oficialios tvarkos ir nepažeidžiant žmogaus teisių. Tokia situacija susiklostė todėl, kad neegzistuoja jokių kontrolės mechanizmų. Tokiomis sąlygomis ir geri pareigūnai – paslysta. Ir ką daryti VSD vadovui, kurį paskyrusi/ęs LR Prezidentė/as ar jos/jo įgaliota/as ištikima/as patarėja/as paliepia „surinkti“ tam tikrą informaciją apie pusšimtį nieko neįtariančių Lietuvos piliečių? Arba jei to paprašo tavo buvęs vadovas, kuriam esi ištikimas, nes jį tapatini su valstybe?..

Šios organzcijos ne be reikalo yra statutinės – jos nedalyvauja politikoje. Deja, tai – tik teorija. Kiekvienas žmogus turi savus įsitikinimus ir savo nuomonę, savo simpatikus, kumyrus ir tuos, kurių jis nemėgsta. Mes juk tik žmonės. Turbūt, neskaitant teorinio nedalyvavimo politikoje, bent jau specialiųjų tarnybų vadovai ir pagrindiniai pareigūnai turėtų dar ir viešai deklaruoti savo pažiūras – kaip kažkada nežinia kodėl pajuokos objektu paverstas buvęs STT ir VSD vadovas Povilas Malakauskas. Pasakydamas, kad pagrindinai mąsto dešiniąja smegenų puse, jis aiškiai davė suprasti, kad yra dešniųjų pažiūrų žmogus. Ir man, su juo dirbant bei sprendžiant svarbius valstybei reikalus tai ne tik kad netrukdė, bet net ir padėjo.

Žiūronai. Slaptai.lt nuotr.

O štai apie artimus Dariaus Jauniškio ir profesoriaus V.Landsbergio santykius dauguma žmonių, manau, sužinojo tik dabar – iš laikraščio publikacijos. Kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada, bet vis tik geriau, kad tai būtų žinoma jau žmogui užimant pareigas. Be to, po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų būtų pats laikas pradėti tarnauti išskirtinai Lietuvos valstybei, o ne vadams.

Dar būdamas NSGK pirmininku, esu pasakęs, kad, jeigu nebus visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės, valstybė išsigims, nebus jokios demokratijos. Buvau net paruošęs įstatymo projektą „Dėl specialiųjų tarnybų priežiūros Generalinio inspektoriaus institucijos įkūrimo“.

Praėjo virš dešimt metų, o dauguma tų kurie šiandien rimtais veidais postringauja iš TV ekranų, kad puolamas VSD, nieko nepadarė, kad ta priežiūra atsirastų. Kol valstybėje ištikimi Lietuvai pareigūnai bus persekiojami už tai, kad jie laikosi Konstitucijos, o specialiosios tarnybos bus naudojamos politinei įtakai didinti ir „dvaro“ intrigoms, tol mūsų valstybėje ir bus tokia betvarkė bei NEBAUDŽIAMUMAS! Visa teisėsauga sunkiai „serga“, ir naujojo  Prezidento pareiga – rimtai užsiimti šios ligos gydymu.

Teksto autorius – Dr. Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, buvęs Seimo NSGK pirmininkas

2020.03.09; 15:15

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos ekonomika, atlyginimai, socialinė apsauga ir gyventojų lūkesčiai apie saugią ateitį auga jau 10 metų. Ypač gerų rezultatų pasiekė privatus sektorius, augančios investicijos, įmonių gamybos modernizacija ir naujos eksporto rinkos. Valstybinis sektorius šiek tiek atsilieka, metodai vis dar senoviški, politikos priemonių pasirinkimas ribotas, vis dar matuojamas procesas, o ne rezultatas. Dėl to gyventojų pasitikėjimas valstybe išlieka neaukštas, tačiau ir viešasis sektorius, nors šlubuodamas, pasiekia vis aukštesnių tikslų. Lietuva neabejotinai tampa gerovės šalimi ir jau gali pradėti kelti naują svarbų tikslą, ne tik rūpintis turistų ir inovacijų pritraukimu, bet ir grąžinti gyventojus.

Svarbūs signalai užsienio lietuviams

Šiemet Seimas ir Vyriausybė pasiuntė du svarbius signalus užsienyje esantiems tautiečiams. Užsienio lietuviams pagaliau atsirado atskira vienmandatė Seimo rinkimų apygarda. Dabar jau tik nuo užsienyje esančių piliečių priklausys, kiek jie bus aktyvūs rinkdami savo politikus ir prisidėdami prie kompetentingesnės vadovybės. Tai stiprus paskatinimas neatitrūkti nuo šalies aktualijų, tačiau darbas dar nėra baigtas.

Kitas labai svarbus ir būtinas darbas yra internetinio balsavimo įteisinimas bent jau užsienyje esantiems. Atsikalbinėjimai apie saugumą yra nepateisinami matant, kokią naudą galima iš to gauti. Gausi išeivių bendruomenė negali būti įkaite baimių, kurios nepakankamai pagrįstos. Reikia pradėti nuo el. balsavimo išeiviams, o tokio balsavimo sėkmė gali paskatinti diegti ir tolimesnes inovacijas.

Antras svarbus politikų darbas yra teisinės bazės bei priemonių sukūrimas pagalbai užsienyje esantiems lietuvių kilmės asmenims bei jų šeimos nariams grįžti į Lietuvą. Mūsų valstybė seka gerąja Izraelio praktika ir pradėjo kurti mechanizmą kaip paskatinti tautiečius grįžti į istorinę Tėvynę. Kol kas tai tik pradinė Grįžimo politikos stadija. Jau pavyko bandomasis projektas su Ukrainos lietuviais ir jų šeimų nariais.

Iš okupuotos Rytų Ukrainos buvo pagelbėta grįžti 150 žmonių. Toliau seka sudėtingesnis projektas padėti parvykti ir integruotis Venesuelos lietuviams ir jų šeimų nariams. Venesueliečiai, skirtingai nei ukrainiečiai, beveik nekalba lietuviškai, jie jau antros ar trečios kartos emigrantai, todėl tolimi ir kultūriškai, galbūt nebeturi giminaičių Lietuvoje, todėl jų integracija bus sunkesnis uždavinys. Kol kas grįžti į Lietuvą pageidauja 21 asmuo, bet tokių gali būti gerokai daugiau, nes prašymai dar bus renkami mažiausiai metus, o tikėtina ir dar ilgiau. Per tą laiką toliau bus tobulinami valstybiniai gebėjimai ir procedūros.

Emigruoti ar sugrįžti. Slaptai.lt nuotr.

Grįžimo politika

Pagalba krizių zonose atsidūrusiems tautiečiams yra tik dalis Grįžimo politikos, kita jau didesnė ir politiškai labai svarbi mūsų bendruomenė, kuriai reikia paramos, yra buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, disidentai, jų šeimos ir palikuonys. Lietuva vykdė jų grįžimo politiką be tinkamų įstatymų, chaotiškai, keistomis iniciatyvomis. Šis bandymas visiškai nepasiteisino, tačiau kainavo daug. Tremtiniams buvo dalinami butai, tai buvo ir kompensacija, ir integracija, ir visa politika. Viso grįžo apie 2000 žmonių, tačiau nemaža dalis tiesiog pardavė gautus butus ir išvyko atgal. Žinant, kad asmenų, kurie galėtų potencialiai grįžti į Lietuvą yra apie šimtą tūkstančių, tai 2 tūkst. grįžusių yra labai mažai.

Krizėse atsidūrę lietuviai ir tremtiniai – tai specifinės grupės, kurioms būtina išskirtinė Lietuvos valstybės pagalba ir rūpestis, tačiau užsienyje yra didelė tiesiog lietuvių kilmės bendruomenė, apie 1,5 mln. žmonių, kurių apsigyvenimas istorinėje Tėvynėje būtų didelė ir pageidautina sėkmė.

Vaikų Lietuvoje gimsta mažai ir tokią tendenciją pakeisti jokių sprendimų nėra. Net turtingiausios pasaulio šalys Norvegija, Šveicarija, Austrija, Danija nerado jokio recepto, kaip šeimas paskatinti turėti tiek vaikų, kad užtektų kartai pakeistų vyresnes kartas. Taigi vienintelis kelias užtikrinti stabilų gyventojų skaičių yra skatinti imigraciją. Lietuva yra maža ir kultūriškai labai pažeidžiama šalis, todėl vertėtų atidžiai kontroliuoti migracijos procesus, kad svetimos kultūros žmonės neimtų dominuoti. Prioritetas imigracijai galėtų būti lietuvių kilmės asmenys ir su Lietuva susiję asmenys, kurie jau turi ryšių su Lietuva. Galbūt tokie asmenys daug metų užsienyje užsiėmė lituanistine veikla, galbūt dirbo su konsulinėmis, saugumo, diplomatijos temomis, yra atstovavę Lietuvos Respublikos interesus ekonominėje, socialinėje, istorinėje, mokslinėje srityse ir t.t. Toks atvejis buvo, kai į Lietuvą atvyko vertėjas iš afganų kalbos, padėjęs Lietuvos kariams Afganistane. Lietuvoje laukiami galėtų būti ir istorinių tautinių bendrijų atstovai, be kurių indėlio Lietuva nebūtų sukurta tokia, kokia yra.

Pageidautinos imigracijos skatinimo politika nėra Lietuvos išradimas. Daug šalių atsirenka ir skatina atvykti tuos, kurie šaliai yra reikalingi. Garsiausi pavyzdžiai yra JAV „žalioji korta“, Australijos imigracijos loterija ar Izraelio grįžimo įstatymas. Lietuva turėtų ko pasimokyti ir iš artimesnių šalių, tokių kaip Estija ar Lenkija.

2020.01.06; 11:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) visai neseniai sulaikė kyšininkavimu įtariamus Raseinių savivaldybės valdininkus. Prieš kelis mėnesius pareigūnai lankėsi Panevėžio, Šilutės, Telšių savivaldybėse ir vis korupciniai nemalonumai valstybiniuose namuose. Tokios istorijos jau beveik 30 metų. Tai viena savivaldybė, tai kita, ir jokių prošvaisčių, kad situacija pasikeis.

Be kyšių nė žingsnio

Visi korupcijos tyrimai rodo, kad labiausiai kyšininkavimu garsėja medikai ir savivaldybės. Tik policijos pareigūnai, kurie irgi ilgai pirmavo korupcijos žemėlapiuose, pamažu užleidžia pozicijas. Policijai mažinti kyšininkavimą padėjo skaidrus vadovų požiūris, padidintos algos ir sustiprinta kontrolė. Reiktų pagirti ir buvusį komisarą Saulių Skvernelį, kurio vadovavimo laikais buvo pasiekta esminė pažanga. Kai S. Skvernelis tapo Premjeru, buvo galima tikėtis, kad gerąją patirtį pavyks perkelti į sveikatos sritį ir savivaldybes. Gaila, to neatsitiko.

Savivaldybėse taip įsigalėjusi kyšininkavimo kultūra, kad tarp valdininkų kalbama ne „ar imti“, bet „kaip imti, kad nepagautų“. Pagrindinės priežastys, kodėl valdininkai nenori dirbti skaidriai, yra tos pačios, kurios buvo panaikintos Policijoje. Valstybės tarnautojų atlyginimai, įvertinant infliaciją, paskutinį dešimtmetį tik mažėjo, o, ir savivaldybių merai, ir kiti vadovai dažnai būna tie, kurie ne kontroliuoja savo pavaldinius, bet patys inicijuoja nusikalstamas veikas. Tą rodo nuolatiniai STT vizitai į savivaldybes, kai sulaikomi ar nušalinami nuo pareigų net aukščiausi vadovai. Tik liūdesį gali kelti eilinis atvejis Panevėžyje, kai buvo sulaikytas meras Rytis Mykolas Račkauskas, kuris prieš rinkimus žadėjo skaidrumą, o miesto tarybos nariai ne tik neišsižadėjo įtarimų sulaukusio lyderio, bet dar ir audringai reiškė paramą. Tai ką galvoti paprastam panevėžiečiui apie tokią valdžią? Kaip, apskritai, pasitikėti demokratija?

Verslo ir politikos suaugimas

Savivaldybių politikai mėgsta kalbėti, kad politikos savivaldybėje nėra, o yra tik „ūkiniai reikalai“. Toks politikas iškart turėtų kelti abejonę? Pasak tokio, nėra viešųjų klausimų, nėra gyventojų interesų, yra tik „reikalai“. Tokiam politikieriui pritaria abejotinos reputacijos verslininkai, kurie labai mielai tvarko tokius „reikalus“. Eilinėje savivaldybėje, visai nesvarbu, kokios politinės pakraipos politikai dominuoja, dalį tarybos narių būtinai sudaro vietos verslininkai ir neretai būtent jų verslas būna glaudžiai susijęs su tos savivaldybės užsakymais. Jeigu tokie neskaidrūs vietos verslininkai, kurių užsakymai susiję su konkrečia savivaldybe, patys neužima tarybos narių ar administracijos pareigūnų postų, tai juos užima arba jų giminaičiai, arba bičiuliai. Tokių atvejų visoje Lietuvoje tiek daug, kad tai net ne atvejai, o taisyklė.

Savivaldybė teikia užsakymus, o neaiškiais būdais laimintys verslininkai atsidėkodami apdovanoja politikus ir valstybės tarnautojus. Tai standartinė schema. Labai sunku ją suardyti, nes visos pusės suinteresuotos, o pinigai gi „valstybiniai“. Tokie „šešėliniai“ machinatoriai gadina sąžiningo verslo reputaciją, todėl niekaip nepavyksta pakeisti neigiamos visuomenės nuomonės apie verslą. Bet kokie bandymai apriboti verslininkų dalyvavimą politikoje yra neleidžiami Konstitucinio Teismo, pačių verslininkų bendruomenė nėra vieninga ir savo narių nekontroliuoja, o Seimo bandymai didinti reikalavimus valstybės tarnybai nieko nekeičia.

Seimas yra linkęs kelti tarnautojams vis daugiau reikalavimų ir bausti už bet kokią klaidą. Tai turėtų gerinti situaciją, bet yra priešingai. Įstatymų yra tokia daugybė, jie painūs, prieštarauja vieni kitiems, todėl suklysti galimybių daug ir tai valstybės tarnautojus verčia jaustis nesaugiai, nevertinti užimamos pozicijos ir skatina leistis į avantiūras. Opiausi sektoriai yra statybų ir viešųjų pirkimų, kur valstybės tarnautojams nuolat grasinama baudomis ir teismo procesais, bet visai nevertinamas jų principingumas.

Rinkimų komitetai kaip kyšininkavimo „Pandoros skrynia“

Nusivylę politikų pažeidžiamumu korupcijai, rinkėjai bando ieškoti geresnių alternatyvų rinkimų komitetuose. Ar jie geresni? Deja, ne. Jie net blogesni! Per šią kadenciją STT pradėjo tirti korupcijos atvejus Raseiniuose, Panevėžyje, Šiauliuose, kur valdo įtakingi rinkimų komitetai. STT įtarimų neišvengė ir Kauno savivaldybė, kur STT lankėsi jos kontroliuojamoje įmonėje „Kauno švara“, o Alytuje pareigūnams teko vykti į savivaldybės valdomus „Dzūkijos vandenis“. Visos minėtos savivaldybės dominuojamos rinkimų komitetų.

Tvarkingoje savivaldybėje valdančiųjų savivalę turėtų apriboti budri opozicija, bet dažnai savivaldybėse trūksta sveikos politinės konkurencijos, nes visi politikai būna tampriai susiję su šešėliniais vietos verslininkais. Kad trūksta tikros partijų konkurencijos, o yra tik interesai, labiausiai atskleidžia populiarėjantys visuomeniniai rinkimų komitetai. Nors jie buvo sugalvoti kaip demokratiją stiprinanti pilietinė galimybė, realybėje dažniausiai į juos buriasi vietos oligarchų kontroliuojami buvę įvairių partijų atskalūnai. Taip patogiau, nes išvengiama bet kokios partijos lyderių kontrolės „iš Vilniaus“, o ir finansavimo klausimai sprendžiami agresyviau ir paprasčiau.

Artėjant savivaldybių merų rinkimams svarbu ne garsūs šūkiai, bet politikų patikimumas ir principingumas. „Rinkimų komiteto“ afiša, toli gražu, negarantuoja, kad pasikeis politinė kultūra, todėl kartais lieka tik pasidžiaugti STT aktyvumu. Tai kartais būna vienintelė tikra opozicija vietos savivaldybių politikų ir oligarchų suokalbiams.

Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengia išankstinius kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidento postą rinkimus. Mūsų šalyje to dar niekada nevyko, nors pasaulyje tai nebūtų naujiena, ypač JAV, kur kandidatų varžytuvės turi senas tradicijas. Šio Tėvynės sąjungos projekto sėkmė būtų visos politinių partijų sistemos sėkmė ir būtų stiprus signalas, kad pagaliau Lietuvos demokratiniai mechanizmai išsivaduoja iš postsovietinės klampynės. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Geriausiai organizuota partija

Kai politologai kalba apie partijų sistemą Lietuvoje, tai reiktų atskirti TS-LKD ir visas likusias partijas. Konservatoriai šiandien, po socialdemokratų žlugimo, yra vienintelė progresyvi politinė organizacija su veikiančiais demokratiniais mechanizmais, užtikrinamu veiklos skaidrumu ir atskaitingumu bei, svarbiausia, ji vis labiau atsiveria visuomenei, išsivaduodama iš XX amžiaus „partijos“ apibrėžimo. TS-LKD vieninteliai organizuoja visuotinius partijos pirmininko rinkimus, politikų reitingavimą į Seimą ir savivaldybes, pradėjo demokratiškai rinkti lyderius į merus, o dabar ir į šalies Prezidento postą. Maža to, balsuoti išankstiniuose rinkimuose dėl partijos paramos galės ne tik nariai, bet visi norintys. To nedaro jokia kita valstybės partija.

Lietuvos visuomenė, o kartais ir politologai, vis dar įsivaizduoja partiją, kaip kažkokią uždarą, pusiau slaptą, merkantilinių tikslų vedamą organizaciją, kuri proteguoja savo narius ir ieško personalizuotos naudos. Taip galbūt buvo XX amžiuje. Šiais laikais partijos nario bilietas yra nieko daugiau, kaip tik vieša politinių pažiūrų deklaracija. Jau Andriaus Kubiliaus vyriausybėje daug ministrų, jų pavaduotojų ir kitų politinių postų užėmė žmonės, neturintys partijos nario bilieto. Tačiau vis tiek TS-LKD buvo atsakinga už Vyriausybės veiklą. Ne visi politikai, patarėjai ir konsultantai, dirbantys su TS-LKD, yra partijos nariai. Tik apžvalgininkai kažkodėl labai mėgsta pabrėžti, kad vienas ar kitas žmogus priklauso partijai. Nieko tas priklausymas partijai ar nepriklausymas neparodo, nes absoliuti dauguma partijų narių tėra formalūs ir aktyviai partijos reikaluose nedalyvauja, o lygiai taip pat daug aktyvistų nėra partijų nariai, tačiau turi didelę įtaką lyderiams. Štai Ingrida Šimonytė turi labai stiprią įtaką partijoje, bet nėra narė, o Vygaudas Ušackas, nors yra narys, kitose visuomenės grupėse sulaukia daug daugiau paramos. O tokių pavyzdžių daugybė visose politinėse organizacijose. Net dabartinis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis nėra partijos narys, tai ko tada vertas tas nario bilietas?

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdys kaip rinkti politikos kandidatus

TS-LKD rengiami išankstiniai Prezidento rinkimai yra dar vienas žingsnis senovinį partijos įvaizdį pertvarkant į politinį judėjimą. Tokiame darinyje svarbu būtų ne atskiri politikai, ne nariai ir net struktūros, bet konservatyvios idėjos ir vertybės, kurios vienija žmones, o jau šie pasirenka politikus, kurie jas geriausiai atstovauja. Ar toks modelis gali sėkmingai veikti? JAV patirtis rodo, kad gali. Socialinių tinklų ir informacijos pasaulyje kitokia partijų forma net nėra gyvybinga. Ilgainiui visos partijos Lietuvoje turės atsiverti, arba, keičiantis kartoms, nebesugebės pritraukti rinkėjų.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Konservatorių rengiami pirmieji kandidato į valstybės Prezidentus išankstiniai rinkimai siunčia labai svarbią žinią – partija nesiekia parinkti sau palankaus kandidato, nesiekia į gerą postą pastūmėti vieną ar kitą saviškį, koks jis geras bebūtų, bet visa organizacijos jėga parems tą kandidatą, kuris geriausiai atstovauja vertybes, kurios svarbios šiai bendruomenei. Nėra jokių sąlygų, kad paremtas kandidatas būtų kaip nors skolingas partijai. Tą užtikrina ir ne partijos narių galimybė dalyvauti balsavime. Taigi jeigu toks kandidatas taptu Prezidentu, tai jo niekaip neįpareigoja būti kaip nors susijusiu. Net priešingai, visuomenė bus labai akyla ir bet kokia nuolaida rėmėjams bus žvelgiama su įtarumu ir padidintu dėmesiu.

Stiprybė yra neskirstyti į „partinius“ ir „nepartinius“

TS-LKD tuo aiškai liudija, kad jai rūpi ne geriausias partijai kandidatas, bet geriausias Lietuvai. Žinoma, pagal savo vertybes – patriotiškumą, provakarietiškumą, pagarbą tradicijoms ir kt. Prie tokio požiūrio Tėvynės sąjunga nuosekliai ėjo, ir paskutiniuose dviejuose Prezidento rinkimuose neieškojo kandidato „geriausio iš partinio sąrašo“, bet rėmė partijos vertybėms artimą pretendentą, kokiais tuo metu buvo Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.

Šiandien, kai vėl girdisi kai kurių lyderių pasisakymai, kad būtina partijai kelti „savo“ kandidatą, tai daryti „būtina“, reikia siekti „savo“ Prezidento – panašu į nomenklatūrinius parinkimus ir tai jau yra bandymas grįžti atgal. Labai nuvilia Liberalų pozicija kelti „savo“ kandidatą, norėtųsi platesnio požiūrio, bent jau rinkėjai to tikėtųsi. Kai kas nesuprasdami TS-LKD siūlymo esmės, sako, kad nepartinis kandidatas tik liudija partijos silpnybę, tačiau kaip rodo rinkimų patirtis, svarbu remti geriausią kandidatą ir nestatyti išankstinių barjerų.

TS-LKD šiandien yra partijų flagmanas, realiais veiksmais įrodantis, kokios ateityje turės būti visos politinės organizacijos, ir kuo greičiau jos tai supras ir perims šią patirtį, tuo visai Lietuvos demokratijai bus didesnė pergalė. Išankstiniai Prezidento rinkimai tai gali paskatinti.

2018.10.04; 07:35  

Lietuvos politika vis labiau primena vaikų žaidimus. Slaptai.lt nuotr.

Kitą savaitę, rugsėjo 20-ąją, Seimas ketina svarstyti, ar sudaryti laikinąją tyrimo komisiją „dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio politikams, valstybės tarnautojams bei politiniams procesams“.

Antradienį parlamentarai po pateikimo „palaimino“ tokios komisijos sudarymą. Už tai siūlantį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės Agnės Širinskienės pateiktą nutarimo projektą po pateikimo balsavo 63 Seimo nariai, prieš buvo 25, susilaikiusių nebuvo.

Kritikuodamas naują parlamentinį tyrimą konservatorius Andrius Kubilius sakė, kad nutarta sudaryti komisiją konservatoriams tirti. „Atsiminkite, kai baimė pradeda valdyti tai yra blogai“,- sakė jis.

Ekspremjeras klausė, kodėl bus tiriamas 8 metų laikotarpis, o ne pvz. nuo Kovo 11-osios?

„Kokiame parlamente jus tokius fokusus matote?“, – piktinosi konservatorius Kęstutis Masiulis.

Pasak A. Širinskienės, pasirinktas tyrimo laikotarpis yra pakankamai didelis – 2008-2016 metai. „Tai laikotarpis, kada kūrėsi prielaidos suklestėti stambioms verslo grupėms, tarp jų „MG Baltic“,- sakė ji.

Seimo narys konservatorius Mykolas Majauskas suabejojo, ar tokie tyrimai duos realią naudą gyventojams.

„Tokie tyrimai leidžia visuomenei žinoti, kaip vyksta politiniai procesai, kurie ne visada vyksta skaidriai ir švariai kaip mums norėtųsi. Realią naudą gaus visuomenė“, – tvirtino A. Širinskienė.

Seimo narys socialdemokratas Juozas Olekas, kai kurie konservatoriai ir Mišrios Seimo narių grupės atstovai užsiminė, kad tyrimo komisijos darbe neketina dalyvauti.

Neoficialiai kalbama, kad laikinosios tyrimo komisijos pirmininko pareigas planuojama patikėti „valstiečių“ frakcijos atstovui Virgilijui Poderiui.

Jeigu Seimas pritartų, nauja parlamentinė komisija tirtų 2008-2016 metų laikotarpį. Komisijai siūloma ištirti suinteresuotų asmenų ar jų grupių galimai darytą neteisėtą įtaką ir poveikį šalies politiniams procesams, inter alia rinkimų eigai, parlamentinių koalicijų formavimui, parlamentinių frakcijų, atskirų politikų darbui, partijų ir visuomeninių judėjimų veiklai ir finansavimui.

Nutarimo projekte siūloma ištirti suinteresuotų asmenų galimai darytą neteisėtą įtaką ir (ar) poveikį teisėkūros procesui (teisės aktų inicijavimui, rengimui, svarstymui ir priėmimui); valstybės institucijų vadovų, valstybės tarnautojų rinkimui ar skyrimui ir (ar) jų veiklai; valstybės valdomų įmonių (jų antrinių bendrovių), viešųjų įstaigų vadovų, valdymo ar priežiūros organų narių rinkimui ar skyrimui ir (ar) jų veiklai.

Siūloma, kad naujoji tyrimo komisija dirbtų iki 2019 m. gegužės 1 dienos.

Komisiją siūloma sudaryti iš 12 Seimo narių, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą turinčių teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, laikantis Seimo frakcijų proporcinio atstovavimo principo.

Nutarimo projekte pažymima, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvados rengimo laikotarpiu bei po to, Seimui svarstant tas išvadas, viešojoje erdvėje pasirodė reikšminga nauja informacija apie galimą neteisėtą įtaką ir poveikį skiriant teisėsaugos pareigūnus, darant įtaką politiniams procesams Seime ir netgi galimai siekiant formuoti verslo grupėms potencialiai palankią valdančiąją daugumą Seime 2008-2012 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.12; 05:22

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant Prezidento rinkimams, daugėja ženklų, kad Prezidento rinkimuose gali dalyvauti Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Pats Premjeras kol kas aiškiai nepasakė savo sprendimo, tačiau jo retorika šiuo klausimu iš anksčiau buvusios skeptiškos, paskutiniu laiku pakito į optimistinę. Jeigu S. Skvernelis ne tik dalyvautų rinkimuose, bet ir juos laimėtų, visi trys svarbiausi valstybės postai tektų valstiečiams.

Valstiečiams būtinos pergalės

Politologai aptarinėja ar valstiečiai atėjo ilgam, ar jų laukia fiasko? Politinę šios organizacijos ateitį labai smarkiai paveiks artėjantys 2019 m. rinkimai. Ypač svarbūs yra Prezidento rinkimai. Geras, rinkimus laimintis kandidatas padėtų mobilizuoti partiją, praplėstų elektoratą ir jį naujai motyvuotų. Jeigu valstiečių kandidatui pavyktų pakeisti Dalią Grybauskaitę, tai tada visos trys svarbiausios valdžios atsidurtų vienose rankose – Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra. Visos trys institucijos pradėtų „kalbėti“ vienu balsu.

R. Karbauskis jau seniausiai tvirtina, kad kitas Prezidentas bus iš valstiečių, o partijos politinis štabas tam aktyviai ruošiasi. Aršiai atakuoja opoziciją ir veikiančią Prezidentę, vienų partijos narių vardu leidžia idėjas–lozungus ir gerų norų deklaracijas, o kitų vardu nepaliaujamai gamina skundus. Taip vis išlikdami dėmesio centre. Kartu ieško parankiausių kandidatų būsimuose rinkimuose. Kol kas vienintelis realiausias jų kandidatas sėkmingai sudalyvauti Prezidento rinkimuose yra Ministras Pirmininkas. Kiti valstiečių politikai per daug blankūs, turintys per daug neigiamo krūvio ar per mažai žinomi. Kitas tinkamas pretendentas būtų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį tikriausiai paremtų ir Prezidentė, tačiau jo pergalė negarantuotų valstiečių hegemonijos, atvirkščiai, sudarytų nereikalingą konkurenciją. Neturėdami kitų kandidatų, valstiečiai šį pusmetį aktyviai įkalbinėjo S. Skvernelį dalyvauti rinkimuose, tai matėsi iš jo paties viešosios retorikos dinamikos.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Premjerui pasirinkimas nėra lengvas, nes dalyvavimas visgi negarantuotų pergalės. Labai tikėtinas scenarijus būtų pralaimėjimas antrame ture liberalesniam kandidatui, pavyzdžiui, Gitanui Nausėdai. Toliau dirbti premjeru, kai buvęs oponentas bus tiesioginis „viršininkas“, jeigu galima taip pasakyti, nebus lengva. O jei per rinkimų kampaniją dar bus pasakyta vien kita aštresnė replika..

Daug saugesnis valdančiųjų pasirinkimas būtų L. Linkevičius, kuris puikiai sutaria su dabartine Prezidente, palankiai vertinamas kairiųjų, o ir dešiniesiems, savo nuoseklia orientacija į Vakarus, jis atrodo priimtinas. Pralaimėjimo atveju, tai nebūtų toks skaudus smūgis valdantiesiems, tačiau vargu ar galima po rinkimų iš jo tikėtis glaudžių ryšių ir paklusnumo R. Karbauskiui?

Lietuva prisijungtų prie Vengrijos ir Lenkijos

Jeigu S. Skvernelis visgi kandidatuotų ir laimėtų, jį Premjero kėdėje tikriausiai pakeistų jo bendražygis, pavyzdžiui, dabartinis ūkio ministras Virginijus Sinkevičius. Visi trys svarbiausi valstybės postai taptų susiję su valstiečių politine organizacija. Smarkiai susilpnėtų opozicijos galimybės aktyviai veikti, o valdantieji įgytų didelę galią užpildyti visą viešąją erdvę savo politine darbotvarke. Labai tikėtinas scenarijus, kad Lietuva pradėtų dreifuoti link Vengrijos ir Lenkijos politinio modelio.

S. Skvernelis jau ne kartą yra palankiai atsiliepęs apie dabartinę politinę situacijoje Lenkijoje.

Kaip ir tose Centrinės Europos šalyse, pirmiausia, buvo nugalėta opozicija, perimta valdžios postų kontrolė, tada atėjo eilė teismams ir žiniasklaidai. Apie valstiečių ir žiniasklaidos kovą jau girdėjome. Ramūnas Karbauskis buvo „iškasęs karo kirvį“ prieš LRT ir vieną įtakingiausių žurnalistų Edmundą Jakilaitį. Kol kas trapios paliaubos, bet valstiečiams sustiprėjus, prieš šio klausimo būtų grįžtama. Apie valstiečių norą kontroliuoti žiniasklaidą žinome ir iš „Naisių vasaros“ epopėjos.

Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip rodo apklausos Lenkijoje ir Vengrijoje, gyventojai gan palankiai vertina savo valdžią. Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas trečią kartą tapo premjeru, kas negirdėta Rytų Europoje. Tai gal ir Lietuvoje būtų neblogai tokia valdžios dėlionė?

Lietuvai grėstų „raganų medžioklė“

„Vengriškas scenarijus“ šalyse gyvuoja, kol kyla ekonomika ir auga biudžeto pajamos. Rytų Europos gyventojai ypač jautrūs ekonominei gerovei ir yra linkę dėl jos aukoti demokratines bei pilietines laisves. Trūkstant politinės konkurencijos Lenkijos ir Vengrijos valdžios savo nesėkmėms pateisinti pradeda ieškoti priešų. Vos ištikus nesėkmei, pavyzdžiui, korupcijos skandalui, reikia rasti ant ko suversti visą kaltę. Vengrijoje blogiečiu Nr. 1 buvo paskelbtas Džordžas Sorosas, nelegalūs imigrantai, opozicija ir t.t., Lenkijoje – buvęs premjeras, Vokietija ir pan.

Lietuvoje, dėl mažos šalies ribotų resursų diskusijai, tai tikriausiai atsikartotų kvadratu. Prasidėtų „blogiečių“ paieškos, o valdžioje dominuojant vienai partijai dar labiau smuktų politinių diskusijų kokybė. Jau dabar vyriausybė bando viešai išstatyti „pykčio valandėlei“ tai pensijų fondus, tai prekybos centrus, tai privačias mokyklas. Trukdant žiniasklaidai ir smaugiant opoziciją vargu ar viešojoje erdvėje pakiltume aukščiau tokių temų kaip tautiniai kostiumai, valstybinės vaistinės ir rūkymas balkonuose, kokių ir dabar yra dominuojamas politinis laukas.

Lietuvoje kol kas bet kokių autoritarinės valdžios požymių išvengdavome, tačiau dabar turime realią grėsmę, kad Lietuva gali pradėti dreifuoti šia linkme, o gal net taptų trečia „tvirtos rankos“ šalininkų valdoma ES šalimi kartu su Vengrija ir Lenkija.

2018.09.01; 06:00

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Lietuvą apskriejo maloni ir daug kam netikėta žinia. Jau du mėnesiai, kaip į Lietuvą atvyksta daugiau žmonių, nei išvyksta. Tokie duomenys nuteikia optimistiškai dėl visų metų statistikos ir gal pagaliau baigiasi ta katastrofiška emigracija iš Lietuvos, stebinanti visą pasaulį. Nors daug kas stebėjosi naujausiais duomenimis, bet visi besidomintys jau seniai laukė tokio pokyčio ir per daug nesidžiaugia, nes migracijos ir demografijos problemos toli gražu tuo nesibaigia.

Rytų Europoje Lietuvos atvejis neišskirtinis

Didelė emigracija ir kartu spartus ekonominis augimas yra gan keistas derinys. Tą išgyveno visa Rytų Europa, tačiau viena po kitos šiose šalyse emigraciją pakeitė didėjanti imigracija. Greičiausiai srautai susibalansavo ir netgi tapo teigiami Čekijoje, Slovakijoje, o ilgiausiai problemos užsitęsė Baltijos šalyse ir Rytų Balkanuose. Visgi jau prieš porą metų Estija pranešė apie didesnį atvykusiųjų nei išvykusiųjų skaičių ir tapo akivaizdu, kad šis procesas kiek vėluodamas pasieks ir Lietuvą bei Latviją.

Estijos tendencijos svarbios Lietuvai, nes tikėtina, kad jos atsikartos ir mūsų šalyje, todėl verti dėmesio keli faktai. Nors ir pastebimas grįžtančių estų gausėjimas, tačiau gerėjančiam išvykstančiųjų ir atvykstančiųjų balansui gyvybiškai svarbūs ukrainiečiai ir rusai. Be atvykstančių užsieniečių imigracijos srautai Estijoje būtų nelabai žymūs. Antras faktas, imigrantai nevyksta gyventi į regionus, o renkasi išimtinai Talino miestą. Trečia, nepaisant to, kad dauguma atvykstančiųjų yra darbingo amžiaus žmonės, bet bendras gimusių ir mirusių skaičius šalyje išlieka stipriai neigiamas.

Demografijos problemos neišnyks

Lietuvoje galime matyti tą patį. 2017 m. duomenys rodo, kad Vilniaus miestas neišlaiko savo gyventojų ir jų emigruoja net ir iš sostinės daugiau nei grįžta, tačiau bendrai miestiečių skaičius auga, nes jį palaiko vidaus ir tarptautiniai atvykėliai. Lietuvoje turime nedaug vietovių, kur gyventojų skaičius auga – Vilnius, dar Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apylinkės bei kurortai. Tikėtina, kad tokia tendencija išliks net jei imigrantų srautai į Lietuvą smarkiai padidės. Jauni žmonės išvykę į užsienį iš Kelmės ar Utenos nusprendę grįžti Tėvynėn renkasi Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Regionų degradacijos problema niekur nedings. Gaila, bet net didesni miestai Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė neranda ar nesugeba rasti receptų kaip tapti patrauklesniais gyventi.

Kokiu keliu eina Lietuva? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Statistika rodo, kad emigruoja iš Lietuvos jauni ir darbingi žmonės, dažnai su vaikais. Tai neabejotinai blogina bendrą demografinę būklę. Visuomenei išlaikyti vyresnius ir nedarbingus žmones tampa vis sunkiau. Atvykstantys ar grįžtantys į Lietuvą taip pat yra jauni ir darbingi, tačiau tai iš esmės nekeičia visuomenės struktūros. Šeimos Lietuvoje vaikų turi nedaug, o jaunoji gyventojų karta yra ženkliai mažesnė nei karta, kuri jau labai greit išeis į pensiją. Kai kalbame apie didesnę imigraciją, tai turime galvoje šimtus, gal geriausiu atveju tūkstančius, o kai kalbame apie kartų santykį, tai jau šimtai tūkstančių žmonių. Manyti, kad į Lietuvą per artimiausius metus galėtų imigruoti šimtai tūkstančių, net 0,5 mln. žmonių yra nei socialiai, nei politiškai nerealu, todėl gimimų – mirčių ir dirbančių – nedirbančių balansas toliau blogės ir tai bus demografinė bomba ilgiems dešimtmečiams.

Trūksta veiksmų, paremtų demografijos ir migracijos vizija

Sauliaus Skvernelio vyriausybė turi kuklių ketinimų kažką keisti regionų, demografijos ir migracijos politikoje, tačiau ne esminių. Labai nedaug aukštų valstybės pareigūnų suvokia kokia Lietuvoje didelė problema yra demografija ir migracija. Dar mažiau yra noro tam skirti pastangų ir lėšų. Tai nepopuliari tema, nes liga ilgalaikė įsisenėjusi, o vienadieniai sprendimai neatneša greitų ir efektingų rezultatų. Net mano siūlomo Grįžimo įstatymo Seimas ir Vyriausybė nenori priimti dėl kažkokių primityvių politinių išskaičiavimų, o vietoj to, pasiūlė menkavertę strategiją be atsakingų institucijų, be pareigūnų ir be biudžeto.

Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Vyriausybei būtina skirti rimtą dėmesį migracijai, o tai bus tik tuomet, kai bus paskirta atsakinga institucija ir deramas finansavimas. Kaip skatiname turizmą ar investicijų pritraukimą, kaip turime tam skirtas institucijas ir finansus, taip turime skatinti ir rinktis gyvenimą Lietuvoje tų žmonių, kuriuos norime matyti savo šalyje. O net ir tai nesame politiškai aptarę. Lygiai taip pat Lietuvai būtina regionų vystymo strategija – ne popierinė kaip yra dabar, bet su aiškiais darbais, darbo vietų steigimu, valstybės institucijų perkėlimu ir privačių investicijų proveržiu.

Taigi galime džiaugtis, kad siaubingos emigracijos laikai po truputį traukiasi, Lietuva jau pradeda rimtai konkuruoti su Vakarų Europa savo gyvenimo kokybe, tačiau demografijos problemos pačios savaime neišsispręs. Regionai, migracija ir demografija privalo atsirasti Vyriausybės darbotvarkėje!

2018.08.01; 07:24

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ilgai Lietuvoje dabartinis Europos Komisijos narys Vytenis Andriukaitis prisistatinėjo esantis ištikimas socialdemokratas ir paprastų darbo žmonių gynėjas, bet užteko pabūti keletą metų Briuselyje ir iš socialdemokratinių vertybių teliko automobilių pramoninkų peršamas automobilių mokestis. Kaip toks mokestis prisidėtų prie socialinio teisingumo ir padėtų socialiai jautriausiems gyventojams, solidžią algą gaunančiam eurokomisarui turbūt sunkoka suprasti?

Automobilių pramonė Europoje labai įtakinga

Iš Briuselio parsibeldęs V. Andriukaitis iškart puolė nurodinėti Vyriausybei įvesti automobilių mokestį. Anot jo, Lietuva neturi jokių argumentų neįvesti tokio mokesčio ir pagąsdino, kad kitaip Lietuva taps antrarūšių automobilių sąvartynu.

Labai keistas požiūris, nes neįvesti tokio mokesčio argumentų gausu, o kaip Lietuva galėtų tapti sąvartynu taip pat mįslė. Dabar Lietuvos automobilių parkas yra senas, tai tiesa, tačiau tai susiję ne su kokiais nors valdžios nurodymais, bet su gyventojų pajamomis. Vos tik vairuotojas gali sau leisti pirkti geresnę transporto priemonę, jis tą ir padaro. Tai kaip galėtų Lietuvoje dar labiau padaugėti senų automobilių, nei jų yra? Negi V. Andriukaitis mano, kad gyventojai savo kiemuose sumanys laikyti po 3, 4 ar 5 mašinas?

Vienintelis tikrai logiškas paaiškinimas yra tai, kad tiek Europos Komisija, tiek eurokomisaras V. Andriukaitis labai įdėmiai klauso Europos automobilių pramonės atstovų argumentų. Gamintojai suinteresuoti, kad naujų automobilių būtų perkama daug, nes pastaruoju metu virš europietiškų bendrovių kaupiasi tamsūs debesys. Tai ypač aktualu Vokietijos automobilių pramonei, kurią neseniai sukrėtė „dyzelgeito“ skandalas, o prisideda ir auganti elektromobilių rinka, kur pirmauja ne Europos gamintojai, tokie kaip „Tesla“, „Nissan“ ir „Toyota“. Automobilių mokestis „seniems ir taršiems“ labai patiktų pramonininkams, nes skatintų naujų transporto priemonių pirkimą.

Europos automobilių pramonė yra viena svarbiausių gamybos šakų Europoje, kurioje dirba milijonai žmonių ir su ja susiję daugybė kitų sektorių. Vokietija yra didžiausia automobilių eksportuotoja pasaulyje per metus parduodanti mašinų ir jų dalių už 400 mlrd. eurų, tai 20 proc. viso valstybės eksporto. Neatsitiktinai ištikus 2009 m. krizei Vokietijos vyriausybė pasirinko gaivinti ekonomiką per automobilių pramonę. Buvo skirta vyriausybės subsidija 2,5 tūkst. eurų kiekvienam vokiečiui, kuris pirks naują automobilį. Tai suveikė, 1,2 mln. vokiečių nupirko po naują automobilį. Kai kurių gamintojų, tokių kaip „Škoda“, pardavimai išaugo net 95 proc. 2009 m. Vokietijos politikos modelį taikė Prancūzija, skyrusi po 1 tūkst. eurų subsidiją automobiliui, ir dar 10 Europos šalių.

 Mokestis smogtų skurdžiausiems ir vidurinei klasei

Kas tinka Vokietijai, netinka Lietuvai. Vokietija turi puikiai išplėtotą naujų automobilių gamybos grandinę, todėl greitai veikiantys fabrikai pildo Berlyno biudžetą ir įpučia kaitros visam ūkiui. Lietuva automobilių gamybos pramonės beveik visai neturi, tačiau išmano kaip parduoti jau naudotas mašinas ne tik Europoje, bet ir Azijoje. Lietuvoje per metus sudaroma apie 400 tūkst. automobilių pirkimo ir pardavimo sandorių. Tai rodo plačiai išplėtotą prekybos mastą, žinant, nedidelį Lietuvos gyventojų skaičių. Gal V. Andriukaitis ir Vyriausybė galėtų daugiau galvoti apie vietos verslą, o ne tik klausytis užsienio gamintojų norų?

Lietuvoje lankosi Europos Komisijos narys V. P. Andriukaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Mokestis seniems ir taršiems automobiliams Lietuvoje paliestų apie 1 mln. gyventojų. Mažiausiai tai būtų aktualu pasiturintiems, kurie gali sau leisti važinėti naujomis mašinomis. Ar tokio socialinio teisingumo siekia V. Andriukaitis? Automobilis nėra prabangos prekė, o būtina ir dažnai vienintelė adekvati susiekimo priemonė. Tai kodėl reikėtų mokėti vien už turėjimą? Panašu į pagalvės mokestį. Juk yra automobilių, kurie kai kuriuo metu nenaudojami (sezoniškai naudojami automobiliai), yra sugedusių ir ilgai neremontuotų automobilių. Kodėl pensininkas tris kartus per metus nuvykstantis į sodą ir kartą aplankyti kapų turi mokėti tiek pat kaip žmogus per mėnesį pralekiantis penketą tūkstančių kilometrų? Juk dabar vairuotojai moka mokesčius pirkdami degalus. Akcizas sudaro net trečdalį benzino ar dyzelino kainos. Kuo daugiau važiuoji, tuo daugiau perki degalų, tuo daugiau moki mokesčių.

Automobilių mokestį propaguojantis V. Andriukaitis kalba apie ekologiją, tačiau pamiršta sudėti visus kaštus. Juk yra ne tik pilami į baką degalai, bet yra ir daug svarbesni naujo automobilio gamybos kaštai ir senos transporto priemonės utilizavimo kaštai. Abiejų procesų metu reikia daug energijos, žaliavų ir išteklių, o visa tai irgi susiję su ekologija. Kai mažiau gaminama, labiau tausojama gamta. Juk būtent tokį principą skatina ta pati Europos Sąjunga, kai kalbama, kad nereikia išmesti maisto, verta rinktis jau dėvėtus rūbus, rūšiuoti atliekas, atsisakyti vienkartinių plastiko gaminių ir t.t. O kai kalba pasisuka apie automobilius, tai viskas priešingai – kuo greičiau pirkti naujus.

Na ir paskutinis argumentas apie saugumą. Gamintojai mėgsta pabrėžti, kad nauji automobiliai saugesni. Pažangių technologijų naujose mašinose tikrai yra daugiau, tačiau jas galima įdiegti ir senesniuose modeliuose, o kokios nors 1992 m. „Audi 100“ skardų storio net nėra ko lyginti su dabartinės „Audi A4“.

2018.07.10; 05:40

Latvijoje pagerbtas trijų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas. URM nuotr.

Liepojoje, prie universiteto Gamtos mokslų ir inžinerijos fakulteto (buvusios Liepojos gimnazijos) pirmadienį atidengta atminimo lenta trims Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams, kurie mokėsi Liepojos gimnazijoje.

Atidengimo ceremonijoje susirinkusius svečius pasveikino Lietuvos ambasadorius Latvijoje Artūras Žurauskas, Liepojos universiteto rektorė prof. Dacė Markus, Lietuvos Respublikos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Latvija grupės pirmininkas Kęstutis Masiulis, Latvijos Respublikos Saeimos tarpparlamentinių ryšių su Lietuva grupės pirmininkas Romualdas Ražukas.

„Faktas, jog Lietuvos ir Latvijos didžiavyriai, dalyvavę mūsų valstybių kūrime, mokėsi kartu Latvijoje, parodo, kiek daug bendro yra tarp Lietuvos ir Latvijos“, – ceremonijos metu sakė ambasadorius A. Žurauskas.

Stanislovas Narutavičius baigė Liepojos gimnaziją 1882 metais, Jonas Smilgevičius – 1893 metais, o Aleksandras Stulginskis, 1922-1926 metais buvęs Lietuvos prezidentu, baigė gimnazijos 5 klases 1904 metais.

Po lentos atidengimo ceremonijos universiteto aktų salėje įvyko nuotaikingas Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ koncertas. Koncerto pradžioje choras ir susirinkusieji sugiedojo Latvijos ir Lietuvos himnus, vėliau skambėjo lietuvių kompozitorių ir poetų sukurtos dainos, pabaigoje – visiems signatarams skirta „Lietuva brangi“.

Pasak Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, renginyje dalyvavo Kovo 11-osios Akto signatarai, Liepojos savivaldybės ir universiteto, Vasario 16-osios klubo ir Signatarų namų Vilniuje, Lietuvos URM, Šiaulių universiteto atstovai, Vilniaus anykštėnų sambūrio delegacija, delegacija iš Užvenčio (kur saugomas J. Smilgevičiaus paveldas), Liepojos lietuvių bendruomenės nariai.

Atminimo lenta skulptoriaus Marijono Šlektavičiaus sukurta Lietuvos ambasados Latvijoje iniciatyva, bendradarbiaujant su Liepojos universitetu ir Liepojos savivaldybe, lėšas lentos sukūrimui skyrė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.30; 06:58

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Vidaus reikalų ministro bandymą reformuoti valstybės tarnybą prilyginčiau vežėčių remontui, nors gatvėse jau elektromobiliai. Kaip vežėčias betobulinsi, jos taip beviltiškai pasenusios, kad galima investuoti kalną pinigų, skambiai pavadinti, bet daugiausiai kas gausis – tai cirkomobilis.

Lietuvoje „valstybės tarnyba“ jau buvo pasenusi dar neįdiegta

Tokia, kokią mes žinome, valstybės tarnyba atsirado XIX a. pabaigoje. Jos kūrėjų sumanymas buvo surinkti elitinę grupę žmonių, kuriems būtų keliami labai aukšti profesionalumo ir moralės reikalavimai, jie turėtų gerą išsilavinimą, būtų lojalūs šaliai ir padėtų politikams valdyti valstybę. Lietuvoje, prieš 20 metų, kai tokia viešojo valdymo sistema buvo pradėta diegti, pati koncepcija jau buvo pasenusi. Buvo išryškėjęs biurokratinio valdymo negebėjimas reaguoti į sparčiai besikeičiančio pasaulio poreikius. Dėl sparčios technologijų pažangos ir ekonomikos globalizacijos reikėjo labai greitų vadybinių pasikeitimų, o valstybės tarnyba nespėjo, atsiliko ir trukdė kurti efektyvų viešąjį sektorių.

Pasaulyje išryškėjo didelis privataus sektoriaus pranašumas prieš valstybinį. Klientai pradėjo skųstis, kad valstybinėse institucijose jie yra nemandagiai aptarnaujami, nėra papildomų privalumų, o paslaugos teikiamos lėtai ir sudėtingai. Vadybos ekspertai pasiūlė valstybėms atsisakyti biurokratinio valdymo ir taikyti tuos pačius metodus kaip privatus sektorius. Pirmosios šalys, kurios atsisakė biurokratinio valdymo dar XX a. 8 dešimtmetyje, buvo Naujoji Zelandija, Australija, Singapūras, JAV, Kanada. Dabar į tų valstybių valdymą lygiuojasi visas pasaulis.

Valstybės tarnybos griuvėsiai

Per 20 metų, kai Lietuvoje veikia valstybės tarnyba, ir pas mus buvo pastebėta, kad ji nelanksti, gremėzdiška ir nespėjanti su šiuolaikinėmis tendencijomis, netenkina nei gyventojų, nei šioje sistemoje dirbančiųjų, nei politikų.

Į naujus postus paskirti ministrai darbus pradeda nuo bandymų apeiti valstybės tarnybą ir atsikratyti paveldėtų, bet jiems netinkamų darbuotojų. Vietoj neįtikusių tarnautojų paprasto atleidimo, nuolat vyksta reorganizacijos, vietoj atlyginimo kėlimo, veši priedų ir premijų voratinklis. Reglamentų brūzgynuose taip sudėtinga, kad darbo turi teisininkai, todėl susikūrė visas Administracinis teismas, kuris nagrinėja biurokratines peripetijas, šalia ir advokatų sistema, kurie padeda vesti bylas. Atskiras biudžetas visokioms valstybės tarnautojų byloms laimėti ir pralaimėti. Siekiant išvengti griežtų atrankos ir atlyginimo reikalavimų bei bylų, atsirado paraleli darbuotojo pagal darbo sutartį kategorija. Dar šalyje veikia ir tarnybos pagal statutą kategorija, o atskiros institucijos bei viešosios įstaigos tvarkosi pagal savo atskirus išimtinius įstatymus bei poįstatyminius aktus.

Kiekvienoje ministerijoje ar institucijoje būtinai dirba bent keli seni personalo ekvilibristikos žinovai, kurie išmano kaip teisiškai apeiti Valstybės tarnybos įstatymą. O tai visas niekur neužrašytas mokslas! Kada, kaip ir kokiu pagrindu atleisti tarnautoją, kad nepralaimėti teismo, kaip, kodėl ir kiek paskirti nuobaudų, kaip tinkamai atlikti tarnybinį patikrinimą, kaip perkelti, išskaidyti ir sujungti etatus, kaip ir kodėl bei kiek paskirti priedų bei premijų, kaip teisingai atlikti reorganizaciją bei restruktūrizaciją, kaip perskirstyti ir sukaupti premijų fondą, kaip jį panaudoti ir daugybė kitų, tik biurokratams žinomų triukų. Visa tai padaro valstybės tarnybą neįgalią, nes milžiniškos pastangos bei resursai nukreipiami ne visuomenės laukiamų rezultatų kūrybai, bet biurokratiniam procesui. Tiesiai kalbant, valstybės tarnyba tėra fikcija, kurią visi apeidinėja kaip gali! Ir visi tai žino!

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Net Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis daro lygiai tą patį. Įdarbinęs savo naująjį kanclerį jam dar nepradėjus dirbti paskyrė maksimalų „priedą už rezultatus“, kurių dar nebuvo. Lygiai taip pat Premjeras siekdamas padidinti atlyginimus prokurorams ir teisėsaugininkams atnešė įstatymų pataisas 2017 m. pabaigoje, išskirdamas kelias kategorijas, kuriems siekė padidinti algas, neatsižvelgdamas į visą Valstybės tarnybos sistemą. Juk valstybės tarnyba turėjo būti sistema, tobulai reguliuojanti visą valstybei dirbančių žmonių valdymą. Jei tai tėra parodija, kurią net Vyriausybės vadovas kaip nori taip valkioja, tai kam ji yra apskritai reikalinga?

Tarnybą reikia panaikinti

Galutinai diskredituojant valstybės tarnybą, institucijų vadovai ėmė į vienas kėdes sodinti „valstybės tarnautojus“, o į gretimus ėmė priiminėti „sutartininkus“, t.y., tokius pat darbuotojus, tačiau jiems Valstybės tarnybos įstatymas negalioja ir jie dirba pagal Darbo kodeksą. Taip beveik visose valstybės įstaigose tuose pačiuose kabinetuose sukasi ir valstybės tarnautojai, ir sutartininkai. Jie gali dirbti tą patį darbą, tačiau skiriasi atlyginimas, priėmimas, atostogos, socialinės garantijos ir atleidimas.

Vyriausybei tai nėra jokia paslaptis. Apie visą šią košę Valstybės kontrolė parašė išsamią ataskaitą, kurioje konstatavo, kad valstybėje betvarkė, o, svarbiausia, nežinoma net kiek tai kainuoja! Žiniasklaidoje labai mėgstama narstyti valstybės tarnautojų skaičių, bet tikroji problema, kiek visa tai kainuoja, o ir tarnautojų skaičiaus visada yra sąlyginis.

Ar to nežino Ministras Pirmininkas ir vidaus reikalų ministras? Aišku, žino. Tačiau žinoti yra viena, o suprasti kaip tai pakeisti – visai kas kita. Premjeras dar būdamas policijos komisaru ne kartą lankėsi Seime ir prašė atpalaiduoti rankas nuo griežtų įstatymų, nes per visokias kategorijas ir klases neįmanoma policininkams pakelti algų. Ir Seimas atpalaidavo – ir taip skylėtuose įstatymuose sukūrė papildomų išimčių!

Vidaus reikalų ministras šiemet atnešė į Seimą kelias technines pataisas beviltiškai skylėtame Valstybės tarnybos įstatyme ir pavadino tai reforma. Na, kam tas tuščias laiko švaistymas taisyti tai, kas vadybos požiūriu yra pasenę ir neefektyvu? Tokios bevertės pataisos nieko nekeičia valstybėje, kurioje net nežinoma, kiek dirba tarnautojų, nežinoma kokios egzistuoja valstybės funkcijos ir kurios iš jų yra reikalingos, o kurios ne, nesuvokiama ir kiek jai reikia tų tarnautojų, kiek tiems tarnautojams reikia mokėti algos, kiek valstybės tarnyba išvis kainuoja ir kada, kaip bei kodėl tų tarnautojų daugėja?

Valstybės tarnyba visai ne sistema, o inkaras, kuris tik klampina ir žlugdo bet kokią iniciatyvą. Paradoksas, bet daug kartų įvardintoje kaip geriausioje valstybinėje įstaigoje – „Investuok Lietuvoje“ – nedirba nei vienas valstybės tarnautojas! Visi pagal Darbo kodeksą. Taigi geriausia reforma būtų valstybės tarnybos įstatymo panaikinimas ir perėjimas prie Darbo kodekso, kuris galioja visai likusiai Lietuvai.

2018.03.27; 11:36

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Valstybės kontrolė griežtai supeikė Lietuvos merus, kad daugelis tik siekia įsiteikti rinkėjams kosmetiniais remontais, o pritraukti investicijų, kurios užtikrintų tvarią ilgalaikę plėtrą, pastangų nededa. Įspūdingiausia iliustracija – Lietuvoje atsiradę net 108 sporto kompleksai (arenos, salės, baseinai), kuriems išleista ir vis dar leidžiama daugiau kaip 300 mln. eurų. Kai kurie jų vienas nuo kito nutolę nepagrįstai mažu, 6–15 km, atstumu! Toks Europos pinigų, kurie skirti investicijoms ir ilgalaikei gerovei kurti, „pravalgymas“ tiesiogiai koreliuoja su katastrofišku regionų nykimu.

Investicijų pritraukimas – per sudėtinga

Daugelis merų garsiai kalba, kad jiems reikia daugiau galių ir daugiau pinigų, bet nenori pripažinti, kad jų vadovaujamos savivaldybės degraduoja. Vienintelis tikrai realus būdas išsaugoti regionus yra gerai apmokamų darbo vietų pritraukimas, visa kita yra tik tušti plepalai. Tai gali būti arba privačios iniciatyvos, arba valstybinės.

Kaip pastebi Valstybės kontrolė, į laisvąsias ekonomines zonas per 23 metus tėra investuota vos 40 mln. eurų ir 2/3 teritorijų iki šiol nenaudojama. Absoliuti dauguma ES lėšų skiriama trumpalaikės vertės priemonėms. Statybų metu dar sukuriama šiek tiek darbo vietų, tačiau vėliau dažniausiai tokie objektai tik melžia biudžeto pinigus. Pasibaigus 2007–2014 m. projektams, naudojant ES paramos lėšas sukurtų darbo vietų sumažėjo net 8 kartus – nuo 266 tūkst. iki 33 tūkst. Atrodytų, buvo gera proga pasimokyti, pažiūrėti į emigracijos statistiką ir nebekartoti senų klaidų. Ne, trukt už pradžių, vėl iš pradžių. Štai Šiaulių miesto savivaldybė nutarė vietoj investuotojų pritraukimo, ES pinigais suremontuoti pagrindinę Prisikėlimo aikštę, Sau­lės laik­ro­džio aikš­tę, ke­lias cent­ri­nes gat­ves ir Talk­šos eže­ro pa­kran­tę. Kaip tai padės išlaikyti gyventojus, kurių miestas neteko jau trečdalio?

Kitas būdas regionams tapti patrauklesniems yra pritraukti valstybinių investicijų. Kaip efektyviausia priemonė yra valstybės institucijų ir tarnautojų iškėlimas iš sostinės. Sostinės visame pasaulyje ir taip yra traukos taškai, o nutolusiems regionams kaip tik būtinas paskatinimas. Toks valstybės įstaigų iškėlimas propaguojamas visame pasaulyje. Danija nuo 2015 m. jau iškėlė 4 tūkst. darbo vietų, o pamačiusi sėkmingus rezultatus, neseniai patvirtino planus iškelti dar 4 tūkst. Lietuvoje šia linkme toliau kalbų nepasijudinama. Vos koks ministras prakalba apie iškėlimą, tuoj kyla didžiausias triukšmas ir net menka politinė valia greit išgaruoja. Valstiečių partija, kuri žadėjo gaivinti regionus, apgavo rinkėjus, nes nieko iki šiol nepadarė perkeldama tarnautojus iš sostinės. Ministras Veryga net priešingai uždarinėja regionų gydymo įstaigas ir visas paslaugas kelia į Vilnių bei Kauną.

Dėmesys – statyboms

2007–2013 m. ES paramos regionams investicijų pritraukimo priemonėms skirta 850 mln. Eur, o 2014–2020 m. paramos laikotarpiu skirta dar daugiau – 1,2 mlrd. Eur. Deja, dauguma pinigų bus „pravalgyta“. Kaip parodė apklausa, 77 proc. savivaldybių nesirūpina konsultavimo, pagalbos investuotojams tvarkant įvairius dokumentus ir pan. paslaugomis, 88 proc. netaiko lengvatų, kurios priviliotų investuotojus, tačiau visas 100 proc. savivaldybių pasiruošusios ES lėšas nukreipti į statybas.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Statybos irgi gali būti būdas ekonomikai gaivinti. Investavus viešųjų pinigų į nepatrauklią vietovę, ja susidomi privatininkai, o vėliau atsikrausto gyventojai ir smulkus verslas. Užsienyje gausu pavyzdžių, kaip panaudojus viešąsias investicijas atgimsta degradavę rajonai. Hamburge – uosto kvartalas, Kopenhagoje – Popieriaus sala, Malmėje – vakarinis uostas. Lietuvos savivaldybėms sunkiai sekasi taip efektyviai panaudoti investicijas, nors yra bandymų.

Vilniuje prie Vilnelės dar nuo sovietmečio gražioje vietoje ilgai buvo apleistas pramoninis kvartalas, kuriame rinkosi valkatos ir girtuokliai. Vilniaus miestas URBAN pinigais apsiėmė nutiesti naują Aukštaičių gatvę, sutvarkyti šalia esančius Misionierių sodus, upės pakrantę, iškuopti gretimus tvenkinius. Teritorija tapo patraukli plėtotojams, kurie ėmėsi statyti naujus gyvenamuosius namus, tuomet šalia atsiras poreikis smulkiam verslui kavinėms, kirpykloms, darželiams ir kt. Taip Vilniuje vietoj apleistos erdvės bus pritrauktos privačios investicijos, apsigyvens žmonės ir atsiras naujas Paupio kvartalas. Be viešųjų investicijų nekilnojamasis turtas Paupyje būtų per brangus ir neatsirastų pakankamai pirkėjų, todėl ta teritorija galėjo stovėti neišvystyta dar daugybę metų.

Lietuvoje labai aiškiai matosi, kad savo sėkmės raktą atrado Vilnius, ambicijų turi Kaunas, Klaipėda ir kurortai. Visos likusios Lietuvos merai toliau stato daugiafunkcius sporto kompleksus. Tačiau kokia to prasmė, jeigu tai nesulaiko gyventojų nuo išvykimo? Vien tik, kad meras galėtų pasipuikuoti prieš rinkėjus pensininkus naujais suoliukais? O gal Seimui jau laikas pagalvoti kam Lietuvai net 60 merų?

2018.03.11; 06:30

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Prastas miesto planavimas, silpna strategija, ambicijų trūkumas ir politinės rietenos pradėjo duoti savo tamsių vaisių. Šiauliai jau atsilieka nuo kitų, net mažesnių miestų. Pagal vidutinį atlyginimą Saulės miesto gyventojai jau nusileidžia Panevėžiui ir Alytui. Atlyginimų augimas 2017 m. buvo mažesnis nei kitur Lietuvoje, todėl lyginant visas savivaldybes, šiauliečiai yra tik 16 vietoje, kai Vilnius, Klaipėda ir Kaunas užima pirmas tris.

Miestui trūksta ambicijų

Šiauliai, kaip ketvirtasis Lietuvos miestas, turėjo būti Lietuvos viltis, kuri kels šalies ūkį, bus patraukli vieta kurti ir pritrauks naujų gyventojų. Deja, taip nėra. Pagal daugelį rodiklių miestas atsilieka ir situacija tik blogėja. Miesto valdžia per mažai skiria dėmesio urbanistinei vizijai, o yra susitelkusi į kasdienę veiklą. Šiaulių strategijoje 2015–2024 m. kalbama apie smulkius dalykus: BMX trasas, mokyklų remontą, civilinės saugos sistemos gerinimą ir t.t. Šie dalykai irgi svarbūs, bet tai yra kasdienis rutininis savivaldybės rūpestis, o strategija turi spręsti strateginius, t.y., pagrindinius klausimus – gyventojų mažėjimą, prastą ekonominę būklę, gyventojų išsikėlimą į užmiestį, mažus atlyginimus, jaunimo emigraciją.

Trys didieji Lietuvos miestai sugebėjo rasti savo specializaciją. Vilnius pasirinko paslaugų plėtrą, Kaunas industriją ir pramonę, Klaipėda – jūrą, o ką pasirinko Šiauliai? Meras sako, kad Šiauliai tai – saulės miestas. Gražu, bet su tokiu šūkiu miestas per keletą metų prarado dar kelis tūkstančius gyventojų. Būtina nuo kalbų pereiti prie konkrečių projektų, kaip padidinti Šiaulių patrauklumą.

Kaip pastebi ekspertai, Šiauliams labai trūksta investicijų ir naujų gerai apmokamų darbo vietų. Dėl to ir vidutiniai atlyginimai yra vos 16 vietoje tarp šalies savivaldybių, o gyventojai, ypač jaunimas, nemato prasmės pasirinkti gyvenimą mieste.

Šiaulių savivaldybės administracija galėtų atkreipti dėmesį į Klaipėdos patirtį. Visai neseniai Klaipėdos valdžia priėmė strateginį sprendimą siekti, kad miestas taptų jūros ekonomikos centru. Tam susitelkė savivaldybė, jūrų uostas, universitetas, laisvosios ekonominės zonos valdytojai, verslininkai ir visuomenininkai. Iššūkis nemažas, iki 2030 m. pasiekti, kad būtų sukurta 25 tūkst. naujų darbo vietų, atsirastų 2000 naujų įmonių, pritraukti 1,5 mlrd. eurų investicijų ir išauginti eksportą 200 proc. Atitinkamai parengtas planas kaip pasiekti šiuos tikslus. Klaipėda nesiruošia degraduoti ir turi norą veržtis į priekį, tokio pat noro reikia ir Šiauliams!

Kaip naudojamos ES investicijos?

Miestams tolygiai vystytis ir siekti savo strateginių tikslų labai padeda ES investicijos. Tam specialiai veikia URBAN programa. Jos tikslas yra pritraukti daugiau investicijų į nepatrauklias miestų vietas ir paskatinti jas tapti augimo taškais. Ši programa veikia visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kiekviena savivaldybė pati pasirenka kuriuos atsiliekančius kvartalus nori vystyti.

Šiauliai pasielgė labai keistai, nes vietoj to, kad susikoncentruotų į svarbiausias problemas, pasirinko už programos lėšas sutvarkyti Prisikėlimo aikštę, Saulės laikrodžio aikštę, kelias centrines gatves ir Talkšos ežero pakrantę. Tai sulaukė labai neigiamų atsiliepimų Vidaus reikalų ministerijoje, tačiau po susirašinėjimo, ministerija leido skelbti konkursus, nes pamatė, kad kyla grėsmė ES lėšų išvis nepanaudoti.

Ar suremontuota pagrindinė aikštė ir Laikrodis spręs strategines miesto problemas?

Galbūt reikėjo paklausti gyventojų, ko jiems reikia? Trūksta verslo investicijų? Tam galima sukurti patrauklią infrastruktūrą. Emigruoja jaunimas? Gal reikia municipalinių būstų jaunoms šeimoms. Gyventojai išsikelia į užmiestį? Galima paruošti sklypų, kad žmonės statytų namus mieste? Žmonės nenori gyventi butuose? Būtinos naujos automobilių stovėjimo vietos, apšvietimas ir pan.?

Miesto valdžiai rūpi tik politinės rietenos

Net ir pasirinkę tokius keistus prioritetus, Šiauliai nesugebėjo per 2017 m. panaudoti ES pinigų. Gal savivaldybės specialistai yra nekompetentingi, gal jų trūksta, o realiausias variantas, kad blogai organizuojamas darbas. Šiaulių savivaldybės politikai per daug susitelkę į skandalus ir ginčus, todėl trūksta laiko atsakingiems sprendimams.

Kuo ES investicijos greičiau panaudojamos, tuo greičiau gaunamas efektas, tačiau, kita vertus, mažai tikėtina, kad kas nors pasikeis, kai Šiauliai sutvarkys Prisikėlimo aikštę. Nei emigracija sumažės, nei atlyginimai pakils.

Ar galima buvo kitaip panaudoti URBAN lėšas? Užsienyje gausu pavyzdžių kaip panaudojus viešąsias investicijas atgimsta degradavę rajonai. Hamburge uosto kvartalas, Kopenhagoje Popieriaus sala, Malmėje vakarinis uostas. Lietuvos savivaldybėms sunkiai sekasi efektyviai panaudoti investicijas, nors yra bandymų.

Vilniuje prie Vilnelės dar nuo sovietmečio gražioje vietoje ilgai buvo apleistas pramoninis kvartalas, kuriame rinkosi valkatos ir girtuokliai. Vilniaus miestas URBAN pinigais apsiėmė nutiesti naują Aukštaičių gatvę, sutvarkyti šalia esančius Misionierių sodus, upės pakrantę, iškuopti gretimus tvenkinius. Taip teritorija tapo patraukli verslui, kuris ėmėsi statyti naujus gyvenamuosius namus, tuomet šalia atsiras poreikis smulkiam verslui kavinėms, kirpykloms, darželiams ir kt. Taip Vilniuje vietoj apleistos erdvės bus pritrauktos privačios investicijos, apsigyvens žmonės ir atsiras naujas Paupio kvartalas. Be viešųjų investicijų nekilnojamasis turtas Paupyje būtų per brangus ir neatsirastų pakankamai pirkėjų, todėl ta teritorija galėjo stovėti neišvystyta dar daugybę metų.

Kol trys didieji Lietuvos miestai rūpinasi savo ateitimi, Šiauliai tyliai grimzta į užmarštį. Net Panevėžys ir Alytus daugeliu rodikliu jau lenkia kol kas dar 4 pagal gyventojų skaičių regiono centrą. Miesto valdžiai būtina aktyviau siekti lyderystės, nes nieko nedarant Šiauliai nebeturi perspektyvos.

2018.02.14; 06:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Šis tekstas nebus apie tai, kuri vėliava – Vyčio ar Tautinė – yra geresnė. Šis tekstas bus apie turtingą paveldą Vytį, kurį turime jau 700 metų, kuris buvo labai svarbus ir Vasario 16, ir tarpukariu, ir pokariu ir apie kurį galime telkti savo valstybę. Seimas sausio mėnesį žengė dar vieną simbolinį žingsnį ir praplėtė Vyčio vėliavos naudojimą, taigi šį puikų simbolį matysime dar dažniau.

Vyčio vėliavą laimėjo žmonės

Dar 2012 m. Seime su kolega Stasiu Šedbaru registravome įstatymo pataisą, kad Vyčio vėliava būtų naudojama plačiau. Siūlėme, kad Vyčio vėliava būtų keliama per istorinių švenčių dienas, prie valstybinių įstaigų ir praeityje svarbių vietų.

Dauguma Seimo narių tuo metu tyliai pritardavo šiai idėjai, tačiau sakydavo, kad dabar ne metas apie tai kalbėti. Seimo komitetams pradėjus pataisos svarstymus, spaudoje teko skaityti argumentuotų ir net piktų laiškų, kad Vyčio vėliava konkuruos su Tautine vėliava, kad čia provokacija ir pan. Net iškilūs Tėvynės sąjungos, kuri save pristato, kaip istoriją ypač gerbianti partija, lyderiai barėsi, kad užsiimama netinkama veikla. Vienas žymus visuomenininkas buvo atėjęs į parlamento rūmus ir grasino mitingais, jeigu nebus nustota savivaliauti ir Vyčio vėliavą išvadino kaip „per daug raudona“. Užsienio lietuviai buvo priėmę dokumentą, kad išvis nepritaria Vyčio vėliavos naudojimui, nes taip, neva, bus nuvertinta pokario partizanų veikla. Visiems šiems argumentams nugalėti gausu istorinės medžiagos ir ačiū pilietiškiems žmonėms: aktyviam istorinės vėliavos propaguotojui Deivydui Rimkevičiui, žymiems istorikams prof. Alfredui Bumblauskui ir prof. Rimvydui Petrauskui.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Nepaisant politinių ir pilietinių pastangų Vyčio vėliava nebūtų įgijusi deramo svorio, jei ne visuomenė. Po žiniasklaidos ir bendruomenių diskusijų Vyčio vėliava labai sparčiai pradėjo populiarėti. Aktyvūs visuomenės lyderiai šį simbolį pradėjo naudoti įvairiuose viešuose renginiuose, vėliava suplevėsavo ant valstybės institucijų ir ant paprastų žmonių namų. Seimui tą pamatyti reikėjo laiko.

Įstatymo pataisa dėl vėliavos platesnio naudojimo įstrigo Seimo teisės komitete, o konkrečiai ilgamečio pirmininko Juliaus Sabatausko stalčiuje. Aš jo daug kartų prašiau parengti tolimesniam svarstymui reikalingą išvadą, rašiau laiškus, kalbėjau Seimo posėdžiuose, kreipiausi į Etikos komisiją… viskas veltui. Teko laukti 5 metus, kol amžinasis Teisės komiteto pirmininkas pagaliau buvo pakeistas. Naujoji pirmininkė Agnė Širinskienė, kaip ir valstiečių partijos vadovybė, visai nematė reikalo specialiai kažką sabotuoti, o iškart parengė reikalingus dokumentus, atidavė parlamentui balsuoti ir netikėtas rezultatas – nei vienas Seimo narys nebalsavo prieš.

Vyčio galybė

Vytis – simbolis, kuris vienija Lietuvą jau nuo XV amžiaus. Tai labai įsimintinas ir vaizdingas stiprybės, ryžto, drąsos ir energijos ženklas, gerai žinomas visame regione. Per amžius Vyčio įkvėpti bendrą šalį statė įvairių tautybių gyventojai, ir tai buvo sėkmės projektas – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tada iš Lietuvos, regiono lyderės, kiti mokėsi karybos, kultūros, amatų ir meno. Lietuva nežinojo tokio proceso kaip emigracija, priešingai, į Lietuvą, kaip galimybių šalį, vyko žydai, vokiečiai, lenkai, rusai, škotai ir daug kitų.

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Vyčio vėliava turi vieną labai svarbų privalumą. Ji simbolizuoja ilgą valstybės istoriją, kuri spinduliuoja toleranciją, nuo nieko neatsiskiria, bet visus jungia. Vyčio vėliava plevėsuodavo bendruose Abiejų Tautų renginiuose, atstovavo visas tautines Lietuvos mažumas, ją naudodavo mūšiuose, Vytis buvo valdovų herbe. Šis simbolis niekada nebuvo svetimas nei rusams, nei gudams, nei musulmonams nei kitoms visuomenės grupėms, todėl ši vėliava yra labai telkianti visuomenę.

Turime tokį istoriškai turtingą simbolį, kuriuo galime didžiuotis ir jo pagrindu kurti visą valstybės įvaizdį, o svarbiausia, savo tapatybę. Bet koks užsienietis bent vieną kartą pamatęs Vytį jį atsimins ilgam. Įsimintinas visiems Vytis buvo ir praeityje. Gėrimės vikingų laivais, islandų geizeriais, olandų malūnais, ispanų koridomis, tai įvertinkime ir ką patys esame paveldėję iš savo praeities. Kai turime Vytį, nereikia jokių „drąsios šalies“ strategijų. Užtenka susitelkti ir džiaugtis savo paveldu!

Artėja Vasario 16–oji, tai irgi puiki galimybė iškelti ne tik Trispalvę, bet ir Vyčio vėliavą, kuriai plevėsuojant ir buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas.

2018.02.04; 06:00

Facebook ir Twitter

Praėjusį šeštadienį įvyko paskutinis trečiosios Seimo sesijos posėdis. Baigdama jį parlamento vicepirmininkė Rima Baškienė sakė: „Šiandien yra ypatinga diena. Mes baigėme pratęstą trečiąją šios kadencijos sesiją. Buvo visko – ir atsiprašymų, ir emocijų, ir nesusikalbėjimo, ir galbūt diskusijų trūko.“

Labai jau švelniai pasakyta. Taip, nesusikalbėjimų tikrai būta, emocijų taip pat; kur jau ten be emocijų Seime.

Bet paklauskite, ar kas nors iš rinkėjų prisimena kokį nors įsimintiną kurio nors tautos išrinktojo atsiprašymą?

 Ar atsiprašė su perdegusio mėšlo tvaike dūstančia partija „Tvarka ir teisingumas“ į Seimą pakliuvęs K. Pūkas, prišvinkinęs tautos atstovybę savo seksualiniais priekabiavimais? Ilgai reikėjo vargti, kol, galų gale, Konstitucinio Teismo išvadų dėka, šis persona, pagaliau užspeistas į kampą, pats save išsigrūdo.

Manote, kada nors atsiprašys tūlas P. Gražulis, irgi tvarkietis ir tapšnotojo sekėjas? Pažvelkite į jo akis, tik į akis, nereikia klausytis net bet kokiame kontekste jo tariamų žodžių, – ir suprasite, kad net atsiprašydamas (jeigu taip netyčia atsitiktų) jis vis tiek liktų teisus ir nepakaltinamas. Net ir tuomet, kai, duodamas interviu mums priešiškos šalies žurnalistei, ar iš kremlinių pirkdamas automobilį patvarkina Lietuvą.

O juk kažkada, sako, buvęs lyg ir disidentas.

Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis, reaguodamas į Gražulio, gal ir neprilygstančio garsiajam Žirinovskiui, pasiūlymą konservatoriams pasitikrinti savo psichinę būseną, tarsi turėdamas labai daug laisvo laiko tarp įstatymų kūrimo, rašo laišką Seimo nariams:

„Sutinku be jokių rezoliucijų pasitikrinti psichikos būklę, kraują, šlapimą, kompetencijas, IQ ir EQ, praeiti STT filtrus ir mašinas ir dar plokščiapėdystę bei išangę, bet tik tada, jei jūs pats visą tai padarysite. Išviešinsime tyrimo rezultatus. Bus linksma. Pirmyn, rodykite pavyzdį mielas Seimo herojau“. 

zirinovskis
Vladimiras Žirinovskis

Oru taip – Seimo nariui?

„Facebook“ paskyroje P. Gražulis atrašė: „Nors pavasaris dar toli, bet konservatorių gretose pasirodė pirmoji kregždė, sutinkanti pasitikrinti savo psichinę sveikatą ir ne tik ją… “

Feisbukinė epidemija apėmusi ne tik mūsų auksinį, ir ne auksinį, jaunimą, kuris po kiekvieno, anot suvalkiečio, pirdžio vandeny viešai nusimauna savo ne pirmo baltumo baltinius; ji giliai įsismelkusi ir į valdžiažmogių smegenų rieves.

Sakysite, kad tai naujas, modernus komunikavimo būdas? Sėdi greta savo oponento, galėtum jam kad ir į ausį pašnibždėti: šiknius esi. Bet ne, – feisbukini. Dar anais sovietiniais laikais, kai žodžiai būdavo išliejami tik popieriuje, mano jaunystės bičiulis yra taip taikliai prasitaręs: laiške bučiuoti, tai tarsi medų per stiklą laižyti; arba nuodus.

Štai E.Jakilaitis feisbuke susirašinėja su R. Karbauskiu. Dar humoristas toks; jeigu tai – humoras.

Kol kas rezultatas – nulis nulis.

Beje, kas gali atsitikti, jeigu staiga pasirodys, kad „humoro“ daugiau LRT, kur taip įsijautęs valstiečius murkdyti Jakilaitis, o ne „Agrokoncerne“? Kas tada, mieli ponai?

Ar atsiprašė L. Balsys, Seime į žurnalistų atneštą alkotesterį įpūtęs 1,82 promiles ir, negana to, vėliau, galimai girtas, sėdęs į automobilį ir išvykęs, o vėliau į namus net neįsileidęs policijos pareigūnų?

Ar atsiprašė bent kartą Prezidentės, kurią, palikęs darbą prezidentūroje, progai pasitaikius ir be progos, kiek įstengdamas šandijo (švelniai pasakius)? O juk, būkime atviri, jos dėka pateko ir į Prezidentūrą, o vėliau – ir į Seimą. Jau antra kadencija!

Peilis į nugarą ir – pirmyn.

Ar atsiprašė N. Puteikis, nuolat Seime (ir ne tik) genantis vėjus bet kuria kryptimi? Paprastai tai vadinama demagogija.

Ir kiti, ir daugelis kitų – ne pašauktųjų, bet išrinktųjų?

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ačiū Dieve, kad Seime yra tokia Aušra Maldeikienė.

Ačiū, pagaliau, Dievui, kad yra Aurelijus Veryga.

Anądien nuėjau į Antakalnio gale esančią mažą „maximos“ parduotuvę nusipirkti vieną (!) butelį (5 laipsnių) alaus. Priešais mane tokia inteligentiška močiutė su kruopomis ir  aliejumi stovėjo. Atsigręžė. Jūs mažai perkat. Užleidžiu. 

Kai mandagiai padėkojęs atsisakiau atsistoti eilėje pirma jos, ji man pasakė: mano tokia etika.

Dabar sėdžiu vienkiemyje tarp miškų, kur net LRT blogai rodo. Todėl žiūriu į apšerkšnijusius medžius. Sidabras ramina labiau nei auksas, kažkodėl pagalvoju.

2018.01.18; 07:28

Seimo narys Kęstutis Masiulis, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ramūnas Karbauskis patvirtino tai, ką jau daug kartų įrodė kiti verslininkai, sumanę tapti politikais. Verslo ir politikos interesai būtinai kada nors susikerta, o praeities istorijos apkartina bet kokią ateities perspektyvą.

2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose žada dalyvauti bent keli verslininkai, ar vieno iš jų laimėjimas neįsuktų visos šalies į nesibaigiančias istorijas ir skandalus?

Verslo interesai ir ryšiai svarbiau nei politika?

Verslininkui nusprendus tapti politiku, naujai karjerai kliudo du pagrindiniai aspektai: nesugebėjimas atsiriboti nuo verslo ir senos istorijos.

Iš politikų žmonės tikisi nešališkumo, objektyvumo ir susitelkimo prie visuomenės interesų. Tačiau kaip rodo Lietuvos, o ir užsienio patirtis, tai labai sunku padaryti verslininkams. Nors formaliai visi deklaruoja, kad nuo verslo pasitraukia, jį atiduoda valdyti giminaičiams ar partneriams, tačiau realybėje greta politiko veiklos, viena akimi domisi ir savo asmeniniais interesais.

Tai neretai pastebi visuomenė ir žiniasklaida, todėl nebelieka pasitikėjimo ir prasideda įtarinėjimai, kuriuos paneigus, vis tiek išlieka abejonės ir gali būti bet kada primintos. Tokie procesai vyksta ne tik Lietuvoje. Štai buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconi turėjo nuolat aiškintis savo, kaip premjero, ryšius su savo verslu, o dabar tą patį turi daryti JAV Prezidentas Donaldas Trumpas.

Antras svarbus politiko, buvusio verslininko, karjeros trukdis yra senos istorijos. Verslo santykius lydi pinigai, o kur pinigai, ten interesai, o tada jau ir nesutarimai, nuoskaudos, pavydas, apkalbos ir t.t. Nėra turbūt istorijoje nei vieno verslininko, kurio nelydėtų istorijos, kuriose jo vardas minimas neigiamam kontekste. Anksčiau ar vėliau atsiranda liudijimai, prisipažinimai ar pranešimai apie mokesčių nemokėjimą, konkurentų žlugdymą, machinacijas ir kitus painius abejotinus dalykus.

Viktoras Uspaskichas savo, kaip politiko, populiarumo viršūnėje sulaukė buvusios darbuotojos kaltinimo mokant algas „vokeliuose“, Ramūnas Karbauskis kaltinamas „nuvarant ūkininkus nuo žemės“ ir tokių istorijų gausybė. Vos pasirodžius tokioms žinioms žiniasklaidoje prasideda svarstymai, keliamos versijos ir kaip tada visuomenei pasitikėti tokiu politiku? Dabartinė veikla praranda žmonių susidomėjimą, o pradedama kapstytis senose istorijose, kartais net dešimtmečių senumo, o tada jau sunku suprasti, kiek jose tiesos, kiek herojų vaizduotės ir jau niekas negali nustatyti, kiek dabartinis politikas yra atsiribojęs nuo savo praeityje darytų klaidų.

Verslininkai niekada neišskaidrėja

Dar 2011 m. premjeraujant Andriui Kubiliui Kanados ir kitų šalių pavyzdžiu buvo diskutuojama apie „akląjį fondą“, kuris valdytų politikų verslus, tačiau ši idėja pasirodė negyvybinga dėl per mažos Lietuvos ekonomikos. Verslo administratorių ir tokių fondų Lietuvoje tiek mažai, kad jie iš esmės visi pažįstami su vietos verslininkais, todėl bet koks „aklasis fondas“ Lietuvoje būtų visai ne aklas, o daugiau panašėtų į apsimetinėjimą.

Kai kurie liberalai siūlė atvirkščiai, leisti laisvai politikams dalyvauti versle, tačiau tai būtų žingsnis atgal. Lietuva panašėtų į Rusiją, Kazachstaną, Ukrainą ir kitas atsilikusias šalis, kuriose klesti oligarchija. Taigi buvo sugriežtinta interesų deklaravimo tvarka, tuo viskas ir užsibaigė, o politikų, buvusių verslininkų, problemos ir toliau drebina žiniasklaidą.

2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose ketina dalyvauti bent keli verslininkai. Žymiausias iš jų Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kuris, tiesa, kol kas dar aiškiai nepasako, ar sieks svarbiausio politinio posto šalyje. Kol kas Kauno meras išvengia kontraversiškų istorijų, nes jo buvęs verslas yra stambus reklamos užsakovas ir žiniasklaida nenori gadinti naudingų santykių, tačiau per Prezidento rinkimų kampaniją visuomenės susidomėjimas smarkiai išaugtų ir spauda nebegalėtų nereaguoti.

Kiek tokios istorijos galėtų tęstis? Ar netaptų visa šalis tokių apkalbų ir kaltinimų įkaite? Užsienyje yra ne vienas atvejis, kai Prezidentas nuolat turi teisintis dėl savo buvusio verslo. Tą patį turėjo daryti ir Rolandas Paksas, kuris galiausiai buvo nušalintas dėl jo ryšių su buvusiu verslu ir verslo partneriu Jurijumi Borisovu.

2018.01.08; 13:16

Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seime gimsta nauja parlamentinio tyrimo iniciatyva. Dėl galimos finansinės žalos valstybei Seimas linkęs ištirti ir įvertinti buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės ir ekspremjero Andriaus Kubiliaus asmeninę atsakomybę.

Antradienį toks nutarimo projektas, kurį 49 Seimo narių vardu pateikė „tvarkietis“ Petras Gražulis, sulaukė pritarimo. Po pateikimo projektą parėmė 58 Seimo nariai, prieš buvo 10, susilaikė 4 Seimo nariai. Parlamentarai nesiėmė toliau svarstyti šio projekto prieš Kūčias ir nutarė prie jo sugrįžti pavasario sesijoje.

Seimo narys konservatorius Laurynas Kasčiūnas mano, kad tai yra politiškai angažuotas tyrimas. „Kam kuriamas politinis įrankis, kam ruošiatės kerštauti?“, – klausė jis. Seimo narys Kęstutis Masiulis sakė, kad toks tyrimas yra gėdingas. „Man tai gėdinga, užsiiminėsime archeologija“, – apgailestavo jis.

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Pats A. Kubilius juokaudamas pastebėjo, kad nutarimo projekte jo pavardė paminėta tik vieną kartą, o I. Šimonytės pavardė paminėta kelis kartus. „Seimuose taip susiklosčiusi tradicija, kai valdantieji pradeda tirti, taip konservatoriai laimi rinkimus. Matau, kad stengiatės, ačiū. Labai esu sunerimęs, kad mano pavardė paminėta tik kartą“, – sakė A. Kubilius.

Tuo tarpu P. Gražulis tvirtino, kad tyrimas yra reikalingas, nes „padaryta žala siekia beveik 2 milijardus eurų“. „Ir tai jums juokas? Nors Skardžius nepadarė jokios finansinės žalos, o jūs tyrėte“, – pažymėjo projektą pristatęs P. Gražulis.

Įvairioms frakcijoms atstovaujantys parlamentarai pasiūlė atlikti parlamentinį tyrimą „dėl galimai padarytos didelio masto žalos valstybei 2009-2012 metais Finansų ministerijai skolinantis iš komercinių bankų už galimai nepagrįstai dideles palūkanas ir neviešu būdu išleidžiant Vyriausybės vertybinius popierius“.

Tai numatantį nutarimo projektą įregistravę Seimo nariai siūlo pavesti atlikti tokį tyrimą Seimo Biudžeto ir finansų komitetui, suteikiant jam laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus.

simonyte_kubilius
Ingrida Šimonytė ir Andrius Kubilius

Tyrimo iniciatoriai siūlo įpareigoti komitetą nustatyti, dėl kokių priežasčių 2009-2012 metais nebuvo skolinamasi iš TVF ir kas konkrečiai priėmė galutinį sprendimą nesiskolinti iš TVF; nustatyti, kodėl 2009-2012 metais Finansų ministerija skolinosi už galimai nepagrįstai didelę palūkanų normą, siekiančią 9,375 proc.

Jeigu Seimas pritartų, būtų aiškinamasi, kaip buvo derinamos skolinimosi sąlygos, nustatomos palūkanos bei skolinimosi terminai. Taip pat būtų siekiama nustatyti politikų ir valstybės tarnyboje dirbusių asmenų ryšius su komerciniais bankais, kurių naudai jie priimdavo sprendimus. Seimo komitetas aiškinsis, iš kokių konkrečiai komercinių bankų 2009-2012 metais Finansų ministerija skolinosi, kokias sumas ir kokiomis sąlygomis. Parlamentinį tyrimą domintų tai, kaip buvo priimami sprendimai, kokie asmenys dalyvavo priimant sprendimus, kas pasirašė sutartis ir ar asmenys, priėmę sprendimus, negavo asmeninės naudos.

Tyrimo iniciatoriai norėtų sužinoti, ar Finansų ministerija, skolindamasi valstybės vardu, turėjo patvirtintas skolinimosi tvarkas ir reglamentus, ar jomis vadovavosi.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Parlamentarai siūlo išsiaiškinti, koks buvo valstybės skolinimosi poreikis 2009-2012 metais; kodėl buvo skolinamasi daugiau, negu to reikėjo deficitui dengti ir skolai grąžinti, ir kokie skolinimosi metu buvo lėšų likučiai.

Seimo komitetas sieks „nustatyti atvejus ir asmenis, kai aukciono dalyviai neteikdavo konkurencinių pasiūlymų aukciono metu, bet vėliau įsigydavo VVP, išleistus neviešai; nustatyti asmenis, kurie 2009-2012 m. įsigijo VVP, išleistus neviešu būdu; nustatyti, kokią skolinimosi vidaus rinkoje dalį 2009-2012 metais sudarė VVP, išleisti neviešu būdu“.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Valstybės skolos įstatymą Finansų ministerija atstovauja Vyriausybei skolinantis valstybės vardu, o finansų ministrės pareigas 2009-2012 metais ėjo Ingrida Šimonytė, siūloma nustatyti, ar ji savo veiksmais ar neveikimu nepadarė žalos valstybei, Finansų ministerijai skolinantis iš komercinių bankų už nepagrįstai dideles palūkanas.

Sudėtingas klausimas

Taip pat siūloma įvertinti Ingridos Šimonytės, 2009-2012 metais ėjusios finansų ministrės pareigas, priimtus sprendimus dėl tokios Finansų ministerijos skolinimosi valstybės vardu tvarkos ir Ingridos Šimonytės bei tuomečio Vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus asmeninę atsakomybę.

Tyrimo iniciatoriai siūlo nustatyti, ar 2009-2012 metais partijoms, buvusioms valdžioje, ar atskiriems politikams nebuvo sudarytos sąlygos pelnytis iš tokios Finansų ministerijos skolinimosi valstybės vardu tvarkos.

Nutarimo projekte siūloma pavesti parlamentinį tyrimą atlikti ir išvadą pateikti Seimui iki 2018 m. balandžio 1 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.20; 05:30

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip ir visi sutaria, kad emigracija ir gyventojų mažėjimas yra pagrindinė Lietuvos strateginė bėda. Na, jeigu ne bėda, tai bent indikatorius visų Lietuvos problemų tai tikrai. Gyventojų mažėjimas kerta per visą valstybės ūkį, grasina išsprogdinti sveikatos ir socialinės apsaugos sistemą, žlugdo švietimą, naikina regionus ir verčia susimąstyti apie tautos išlikimą. Aimanuoti lengva, bet ar galima ką nors pakeisti?

Emigracija politikams nerūpi

Emigracijos klausimo politikai vengia, nes nelabai turi ką pasiūlyti. Medikai su atlyginimų reikalavimu ir mokytojų profsąjungos čia pat už lango, o emigracija tai tokia valstybinė problema, kuri mitingu prie Vyriausybės langų nepatriukšmaus. Dar yra požiūris, kad emigracija išsispręs savaime arba „o kam išvis ką nors daryti“, bet daugiausiai girdisi bambeklių balsai kaip viskas blogai ir absoliučiai nesigirdi jokių siūlymų.

Emigracija, kaip ir imigracija, kaip ir gyventojų skaičiaus pokyčiai, yra socialiniai procesai, kurie gali būti valdomi. Tai įrodo Izraelio pavyzdys: kaip tuščioje nederlingoje ir priešiškoje aplinkoje sukurti klestinčią valstybę. Tačiau Izraeliui nebuvo lengva, ypač pradžioje, kai šalis buvo labai neturtinga, o aplink vieni priešai. Reikėjo sukurti sistemą kaip pritraukti gyventojų, kurie pastatytų ir apgintų valstybę. Nuo pat įkūrimo Izraelio gyventojų skaičius sparčiai augo ir kuo labiau daugėjo gyventojų, tuo šalis stiprėjo. Akivaizdu, kad valstybės stiprybė yra gyventojai. Tą supranta ir kitos šalys ir konkuruoja dėl gyventojų, bet tą daro JAV, Australija, Kanada, Airija ir dauguma pasiturinčių šalių. O ką daro Lietuva? Nieko. Gyventojų skaičius net nesuprantamas kaip problema.

Izraelio būdas: Grįžimo įstatymas

Šį rudenį Izraelio pavyzdžiu pasiūliau Seime priimti Grįžimo įstatymą. Šis teisės aktas sudarytų sąlygas pradėti veikti gyventojų pritraukimo mechanizmui. Paprasčiau kalbant, atsirastų institucija, kuri rūpintųsi kaip pritraukti gyventojų ir vykdytų pritraukimo projektus. Štai čia ir prabilo bambeklių choras: vieniems tai nauji biurokratai, antriems valstybės išlaidavimas, treti tiesiog puolė pavyduliauti – saviems Lietuvoje geriau padėtum ir t.t. Žodžiu, geriau nieko nedaryti..

Tačiau jeigu norime veikti, o ne tylomis kasdien išlydėti po lėktuvą naujų emigrantų, tai reikia imtis tą emigravimo procesą valdyti, ir pradėti siekti reemigracijos. Reikia suprasti, kad jeigu procesas politiškai yra valdomas, būtini valdytojai, kitaip viskas vyksta savaime ir rezultatai gali būti bet kokie. Ar tikrai valstybinės institucijos negali nieko nuveikti? Lietuvoje turime sėkmės pavyzdžių. Įkūrus „Investuok Lietuvoje“ ir tiesiogiai dirbant su investicijų pritraukimu per paskutinį laikotarpį buvo pasiekta labai didelė pažanga. Valstybinė institucija „Kino centras“ į naują lygį pakėlė visą kino industriją. 2007 m. Lietuvoje buvo sukurti vos keli pilnametražiai filmai, o pernai jau 15, dar 25 Lietuvoje pastatė užsienio kompanijos. Tai tik keli pavyzdžiai, kai aktyvi valstybės politika duoda rezultatų. Pasaulyje tas pats. Juk niekas nesistebi, kad JAV veikiančiai „žaliosios kortos“ programai būtini ir įstatymai, ir administratoriai, ir finansavimas. Jeigu tai neįtikina, siūlau uždaryti Turizmo departamentą ir skiriamus pinigus išleisti skatinant grįžimą. Turistai kaip nors patys ras kelią į Lietuvą ir iš Lietuvos!

Izraelis Grįžimo įstatymą priėmė 1950 m. Nuo tada valstybė vykdo labai intensyvią gyventojų pritraukimo politiką, apjungdama valstybines paslaugas, verslo organizacijas, nevyriausybines organizacijas, savanorius, biurokratus ir mecenatus. Izraelis sugebėjo suvienyti visas žydų organizacijas užsienyje dėl vieno bendro tikslo. Taip šalis įgijo tūkstančius ambasadorių ir rėmėjų, o namuose Vyriausybė sukūrė efektyvią naujakurių paramos ir integracijos programą. Gali pasirodyti, kad tai labai brangu, bet paradoksas, kad tai labai pigu. Atvykę naujakuriai daug dirba, jie yra motyvuoti ir praturtina šalį savo žiniomis bei sukuria daug didesnę vertę nei Izraelis išleidžia jiems prisivilioti. Sistema veikia kaip laikrodis. Įvyko krizė Ukrainoje, Kijeve atsidarė speciali atstovybė, padedanti žydams išvažiuoti. Sunkumai Venesueloje: tik pasakyk „taip” ir avia bilietai į Ben Guriono oro uostą tuoj pat ir nemokai.

Lietuva nedaro nieko

Lietuvos gyventojų pritraukimo sistema apgailėtina. Išdalinome butus tremtiniams ir politiniams kaliniams bei jų vaikams ir tesugebėjome pritraukti vos 2 tūkst. žmonių. Kai Rusijoje lietuvių kilmės asmenų apie 200 tūkst. Ir čia jau nekalbama apie norvegiškus atlyginimus. Nėra ką lyginti kaip žmonės gyvena kokioje nors Krasnodaro srityje ir kaip Lietuvoje. Mūsų šalis tikrai turi ką pasiūlyti. O kur dar Centrinė Azija, Ukraina, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Vytautas gimė Kirgizijoje, tačiau labai norėjo atvykti gyventi į savo tėvų miestą Tauragę, tačiau kaip tai padaryti, kai vien lėktuvo bilietas kainuoja apie 1000 eurų, o alga toje šalyje nesiekia ir 200 eurų. Nors Vytautas prašė pagalbos grįžtant, Tėvynė Lietuva nepadėjo niekaip. Dar apdėjo konsuliniais mokesčiais, pateikė krūvą reikalavimų ir pasiūlė informacijos paieškoti internete. Laimei, atsirado verslininkas iš Tauragės, pats gimęs tremtinių šeimoje, kuris apmokėjo lėktuvo bilietą Vytauto šeimai, pravedė pro biurokratų koridorius, padėjo išnuomoti butą ir rasti darbą. Dabar Vytautas dirba šalies naudai, yra Lietuvos pilietis ir patriotas, du šeimos vaikai yra šios valstybės ateitis. O geradarį verslininką aplankė ir jam padėkojo pati šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ar ne laikas tokį sėkmės modelį perkelti į kiekvieną savivaldybę, kiekvieną miestą ir į visą šalį?  

2017.12.14; 04:50

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Premjeras ir valdantys politikai mielai giriasi, kad Lietuvos ūkis auga, atlyginimai kyla, pensijos didėja, nors apie didėjančią emigraciją ir degraduojančius regionus diskusijos vengia. Visi Lietuvos makroekonominiai rodikliai teigiami, tačiau Rytų Europoje Lietuva ne tik neatrodo kaip lyderė, bet žymiai arčiau autsaiderių.

Lietuvos augimas neįspūdingas

Visas Europos Sąjungos rytinis sparnas, ne tik Lietuva, jaučia ūkio augimą, kuris nulemtas bendro pasaulinio ūkio augimo, paklausos augimo Vakarų Europoje ir Europos centrinio banko veiklos bei vis plaukiančių ES investicijų iš Briuselio. Tai, ką matome Lietuvoje, – atlyginimų ir pensijų augimas, mažėjantis nedarbas ir didėjanti infliacija vyksta visoje Rytų Europoje, tačiau kitose šalyse ūkio augimas dar spartesnis, o štai infliacija mažesnė. Lietuva džiaugiasi 3,5 proc. BVP augimu, kai Latvija fiksavo per 6 proc. prieauglio, Rumunija net 9 proc. Tas pats vyksta su atlyginimų ir pensijų augimu. Lietuvoje politikai rodo į 60 papildomų eurų prie pensijos, tačiau vis tiek regione liekame su mažiausiomis pensijomis.

Artimiausiam laikotarpiui 2018–2020 m. Lietuvos bankas prognozuoja dar prastesnes ūkio augimo tendencijas. BVP prieauglis bus vos 2,9 ar net 2,4 proc. Tai reikš, kad kelti pensijas ir atlyginimus po 60 eurų ateityje nebus galimybių. Apskritai, toks mažas Lietuvos ekonomikos augimas rodo prastą Vyriausybės darbą ir labai mažą šalies valdžios ambiciją. Kitos šalys, tokios kaip Rumunija, stengiasi išnaudoti atsirandančias galimybes ir pakilti iš Europos autsaiderių, o Lietuva murkdosi smulkmenose. Ar išvis mes kada nors pasieksime strateginį tikslą džiaugtis Vokietijos ir Švedijos gerovės lygiu, jei net palankiausiomis sąlygomis, kuomet auga visi aplinkui, sugebame sugeneruoti vos juntamą ūkio pokytį.

Vyriausybė nesprendžia strateginių problemų

Vyriausybė vos pradėjusi darbą žadėjo esmines pertvarkas visose srityse. Iš tikrųjų aktyviai dirba pora ministrų, kurie tikrai verti pagyrų. Tai susisiekimo ministras Rokas Masiulis ir aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jie aktyviai siūlo ir inicijuoja pokyčius, tą mato ir visuomenė. Kiti ministrai profesionalai arba vangiai ir tyliai miega, arba dar ir vykdo abuojišką politiką. Teisingumo ministrė ne tik nesugebėjo nieko pasiūlyti, kad teismai nustotų metų metais vilkinti bylas, bet dar ir įsitraukė į personalijų skyrimą myliu-nemyliu principu. Sveikatos apsaugos ministras nesugeba priimti jokio racionaliai pasverto sprendimo, kuris spręstų rimtas sektoriaus problemas, bet mielai kapstosi smulkmenose.

Vyriausybė nesugeba pajudinti pamatinių Lietuvos ekonomikos problemų: investicijų trūkumo, regionų degradacijos ir milžiniškos emigracijos. Lietuvai pavyko pritraukti „Continental“. Tai tikrai puiki žinia ir atsakingi valstybės tarnautojai už tai verti medalio, bet tokių atvejų per mažai. Lietuva yra pritraukusi taip mažai investicijų, kad naujienų apie „continentalius“ reiktų bent po vieną per savaitę. Ir visgi kiek „Continental“ žada Lietuvoje sukurti darbo vietų? 1 tūkst. – tai džiugu, bet ekonomiškai spurtuojančioje Rumunijoje „Continental“ jau dirba 20 tūkst. darbininkų.

Pakėlus pensiją 60 eurų vis tiek išliekame su mažiausiomis regione, nes Lietuva pakankamai neišnaudojo savo galimybių, kai kitos Rytų Europos šalys išspaudė maksimumą. Vyriausybės pažadai apie esmines reformas blėsta, ryžtingos Premjero kalbos nutilo, o jis pats atrodo vis labiau pavargęs. Prabėgo metai, o Seimas taip ir nesusitelkia dideliems darbams, o vis giliau skęsta smulkmenose ir skandaluose. Panašu, kad 60 eurų tebuvo viskas, ką ši valdžia sugebėjo išspausti ir jokių ambicijų iki rinkimų nepamatysime.

2017.11.29; 03:00

Mirtini Lietuvos priešai. Nuotrauka daryta perfotografuojant iš LGGRTC archyvo.

Lietuva vėl įskaudinta. Apmaudžiausia, kad mūsų valstybę žeminantys žodžiai šį sykį ištarti ne kur nors priešiškose „Sputnik“ ar „Russia Today“ televizijose. Juos ištarė net ne Algirdo Paleckio ar Vladimiro Žirinovskio mentaliteto žmonės. Į paleckiukų ir žirinovskių sapaliojimus juk galima nekreipti dėmesio. Negi ginčysiesi su atvirai Lietuvos nemylinčiais asmenimis… 

Bet kaip pasielgti, kai Lietuvą niekina oficialus, teisėtu būdu į Seimą išrinktas parlamentaras? Vėl ir vėl iškyla jau daug kartų ramybės neduodantis galvosūkis – nepastebėti, bandyt paprotinti ar tiesiog atsiriboti?

Nepaduoti rankos, nesėdėti prie vieno stalo – tikriausiai per menka bausmė? Parlamentaro Dainiaus Kepenio idėja statyti bendrą paminklą ir Lietuvos partizanams, ir uoliai Kremliaus politiką vykdžiusiems stribams – tiesiog šventvagiška.

Normalios valstybės negerbia okupantams talkinusių išdavikų. Nestato jiems paminklų net tuomet, kai šie atgailauja. O juk Lietuvoje „stribai“ bei jų palikuonys net nebandė atsiprašyti. Priminkite bent vieną atvejį, kada NKVD karininkas ar stribas būtų puolęs ant kelių prieš partizanus, politinius kalinius ir tremtinius, susirinkusius į paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę šventinimo iškilmes? O gal stribai klūpodami ant kelių, prašydami atleidimo, nuoširdžiai verkė Partizanų pagerbimo šventėje Ariogaloje? Daugiau nei per 25-erius metus negirdėjau nė vienos išpažinties, nė vienos atgailos.

Tad neapsimeskime naiviais: susitaikymo nebus. Jie kitaip matė ir tebemato Lietuvą. Jų požiūrio nepakeisi.

Tačiau kas mūsų parlamentarą pastūmėjo keistam žingsniui? Lietuviškosios istorijos neišmanymas? Noras tapti „originaliu“? Sąmoningas troškimas pratęsti liūdnai pagarsėjusių rašytojos Rūtos Vanagaitės bei dizainerio Juozo Statkevičiaus akibrokštus?

Šią situaciją taikliai apibūdino Seimo narys Kęstutis Masiulis, sugėdinęs kolegą D.Kepenį. Facebooko paskyroje parlamentaras K.Masiulis brūkštelėjo ironiškų pastabų: „Karbauskio pavaduotojas Kepenis pakvietė neskelbti 2018 metų Adolfo Ramanausko -Vanago metais, bet statyti paminklą visiems, kurie pokary kovėsi skirtingose pusėse, statyti paminklą susitaikymui. Taip ir įsivaizduoju paminklą, kuriame stovi partizanas su trispalve rankoje, o antra ranka apkabinęs stribą su sovietų raudona okupantų vėliava gniaužtuose. Salėje jį už tokias idėjas pavadinau kvailiu“.

Taikliai parlamentarui D.Kepeniui priekaištavo ir pokario istorija profesionaliai besidomintis Vidmantas Valiušaitis. Jis užrašė Facebooko erdvėje:

„D.Kepenis, aišku, nežino, kad 1944–1946 m. J.Bartašūno – bolševikinėje Rusijoje susiformavusio, lietuviškai beveik užmiršusio, bet Lietuvoje panaudoto partiznų naikinimui ir diversijoms prieš juos enkavedisto – vadovaujamos baudėjų gaujos surengė 25 500 karinių operacijų, nužudė 14 400 ir suėmė apie 35 000 žmonių. Be teismo sprendimo ištrėmė daugiau kaip 9000 partizanų šeimų narių. „Bartašiūno vilos“ vardu buvo vadinamas Tuskulėnų dvaras, kuriame NKVD-KGB laidojo nužudytus pasipriešinimo kovotojus.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Ir štai po 27 nepriklausomybės metų, valstybės šimtmečio išvakarėse, Seimo narys be istorinės atminties, nesuprantantis, kad Lietuva – ne Ispanija, kad čia vyko ne pilietinis karas, bet ginkluota rezistencija prieš nepriklausomybę sutrypusį, žmones žudantį ir į Sibirą juos tremiantį okupantą, siūlo bolševikams statyti kryžių. Ženklą, kurio jie labiausiai nekentė ir už kurį jį gerbiančius žmones persekiojo, prievartavo, trėmė ir žudė (vien tik vyskupai-kankiniai Reinys, Borisevičius, Matulionis, etc.)!“

Man belieka pridėti savąjį trigrašį: jei nenorima rimtai gilintis į partizanų kovų istoriją, galima tiesiog priminti, ką byloja lietuvių dainos, sukurtos apie mūsų partizanus. Dėl miško brolių žūčių jos skausmu ir liūdesiu persmelktos. Ant grindinių miestelių centruose išniekinti žuvę partizanai – broliai, drąsuoliai, sūnūs, garbingi žmonės, milžinai, drąsuoliai. O apie stribus mūsų dainose – nė vieno palankaus žodelio, nė vienos užuominos. Tad kokios gali čia būti abejonės, kuri pusė teisi?

Beje, įdomu, kaip dabar elgsis ponas Ramūnas Karbauskis, pavaduotoju pasirinkęs štai tokį „taikdarį“? Ir dar svarbu, kaip šią „taikdarišką“ istoriją išnaudos rusiška propaganda. Tikriausiai parems. Karštligiškai ieškos užtarėjų, rėmėjų. Ir, liūdniausia, tokių ir vėl suras…

2017.11.15; 08:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Netolimoje praeityje Lietuva prisistatydavo kaip šalis su penkiais dideliais miestais regionų centrais. Tuo mūsų šalis buvo pranašesnė už labai centralizuotas vieno miesto valstybes Estiją ir Latviją. Dabar jau niekas nebevadina Lietuvos penkių miestų šalimi, liko trys ir mūsų visų uždavinys neleisti Šiauliams ir Panevėžiui toliau degraduoti.

Miestų amžius

Dabartinė ekonomika kuriama miestuose, aplink miestus sukasi visas šalies, regiono ir net pasaulio gyvenimas, nes jau visame pasaulyje dauguma žmonių gyvena, kuria ir dirba miestuose. XX a. pradžioje tapo galutinai aišku: kuo šalyje daugiau sėkmingų miestų, tuo ta šalis stipresnė. Sovietinės Lietuvos planas su penkiais dideliais industriniais miestais, nutolusiais panašiu atstumu ir tarpusavyje sujungtais gerais keliais buvo tam laikmečiui labai geras, tačiau griuvus planinei sistemai 1990-aisiais, nenaši ir pasenusi pramonė pasirodė esanti nekonkurencinga. Dideliems gamybos kompleksams nereikėjo tiek daug darbuotojų, o mūsų miestai kaip tik ir rėmėsi pramone. Prasidėjo Lietuvos miestų degradacija. Kuo buvo sutelkta daugiau pramonės, tuo didesnis buvo tų miestų smukimas. Kėdainiai, Jonava, Naujoji Akmenė ir Mažeikiai sugebėjo išsaugoti pagrindines gamyklas, tačiau ir jos masiškai atleidinėjo darbuotojus ir vis tiek tuos miestus ištiko krizė. Panašūs procesai vyko visoje Rytų ir Centrinėje Europoje.

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis persitvarkė Vilnius. Kaip sostinė ir Lietuvos ambasadorius pasaulyje vietoje sugriuvusios pramonės ėmėsi paslaugų – turizmas, viešbučiai, restoranai, vėliau pasirodė biotechnologijos ir lazeriai, apie 2010 m. pagaliau atėjo didieji paslaugų centrai, pradedant „Western Union“.

Stipriai vėluodama į tarptautinę konkurenciją įsijungė ir Klaipėda, visą savo potencialą sutelkdama apie uostą ir jo plėtrą. Didelės investicijos į jūrą atsipirko, nes pavyksta išlaikyti vis augančius prekybos srautus, fiksuojamas tolygus krovos augimas, daugėja laivų ir turistų. Tuo tikrai galima didžiuotis, nes tokių puikių rezultatų nepasiekia ne tik latvių ar estų uostininkai, bet ir tolimesnės šalys.

Jau buvo juokaujama, kad Kaunas tėra degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos, bet pagaliau atėjo ir Kauno valanda. Per pastaruosius keletą metų paskelbta apie stambius ir labai laukiamus investuotojus „Peikko“, „Festo“, „Hollister“, „Hella“, o dabar ir žymioji „Continental“. Užsienio investicijas seka statybų sektorius ir verslo centrų plėtra. Jau aiškėja Kauno specializacija – aukštos pridėtinės vertės technologijų pramonė.

Šiauliams ir Panevėžiui trūksta strategijos

Trims Lietuvos miestams atrasti savo stipriąsias puses ir pasirinkti tinkamą kryptį prireikė laiko ir kol kas pirmoji sėkmė dar neduoda laukiamos naudos. Buvo stipriai pavėluota. Tai labai aiškiai matosi pažiūrėjus į demografiją – Klaipėda neteko 60 tūkst. gyventojų, Kaunas 130 tūkst., tik Vilniui pavyko išvykstančius gyventojus kompensuoti atvykstančiais. Kada pagaliau pavyks stabilizuoti gyventojų skaičių ir pamatysime miestų augimą? 

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiauliai ir Panevėžys kol kas vis dar degraduoja. Investicijų per mažai, strategijos nėra arba ji neveikia, o bendruomenė nėra susitelkusi. Miestai nepatrauklūs jaunimui, todėl nenuostabu, kad gyventojų praradimai katastrofiški. Šiauliai šį rudenį neteko 100 tūkstantojo gyventojo, Panevėžys jau neturi ir 90 tūkstančių. Jau kyla abejonių ar apskritai šie miestai pajėgūs išlikti, gal jų sėkmės valanda visai nebeateis? Gyventojai savo nuoskaudą dėl miestų žlugimo nukreipė į politikus ir išrinko nepartinius merus, tačiau tai ne tik neatnešė laukiamų teigiamų permainų, bet tik pridėjo politinio nestabilumo bei dar labiau pagilino nuosmukį. Ar Lietuva gali leisti sunykti Šiauliams ir Panevėžiui? Sunku įsivaizduoti kaip atrodytų po 10 metų Panevėžys? 50 tūkst. pagyvenusių gyventojų, nors miestas pastatytas 150 tūkst., o gyventi galėtų ir 250 tūkst.? Daugiabučiai, kuriuose užimtas kas antras butas?

Panevėžį jau netrukus pasieks „Rail Baltica“, miestas vos 1,5 val. greitkeliu nuo sostinės. Šiauliai turi didelį oro uostą, tačiau tarpusavyje niekaip negali susikalbėti savivaldybė, kariškiai, aviacijos specialistai ir Vyriausybė. O juk tai didžiulė galimybė, kokios pavydi daug miestų ir šalių. Nuo nulio pastatyti tokį oro uostą kainuotų milijardus, tačiau dabar ta teritorija labiau primena Donecko oro uostą nei Europos Sąjungos centrą!

Miestai yra Lietuvos galimybė. Tik sukūrus patrauklius regioninius centrus, galima tikėtis, kad atsigavimas pasieks ir mažesnius miestelius bei suteiks jiems prasmę. Tiek Šiauliai, tiek Panevėžys turi galimybių: puikus susisiekimas, oro uostas, „Rail Baltica“, pigi žemė ir gerai išvystyta gyvenamoji infrastruktūra. Tai ko laukiama? Valstybė kartu su savivaldybėmis, verslo bendruomene ir investuotojais turėtų apsispręsti kokia galėtų būti tų miestų vizija ir sutelkti pajėgas jas įgyvendinti.

2017.11.14; 12:53