Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Pačioje kovo pabaigoje nuotoliniu būdu buvo surengta konferencija, skirta politiniams – teisiniams Antrojo Karabacho karo aspektams apžvelgti. Šią virtualią konferenciją organizavo žinomas Azerbaidžano diplomatas, juridinių mokslų daktaras, prof. Namikas Alijevas.

Virtualiojoje konferencijoje taip pat dalyvavo daug mokslininkų, politikos ekspertų, istorikų, diplomatų iš Sakartvelo, Ukrainos, Moldovos, Kazachstano, Rusijos, Azerbaidžano. Tiksliau tariant, visi tie, kurių straipsniai apie Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykius skelbiami 2021 metų kovo mėnesį išleistoje knygoje tokiu pat pavadinimu kaip ir konferencija: „Politiniai – teisiniai Antrojo Karabacho karo aspektai“. Šį straipsnių rinkinį Tbilisyje rusų kalba išleido leidykla „Universal“. Šio projekto vadovas – prof. N.Alijevas. Organizatoriai – Azerbaidžano Valstybės valdymo Akademija prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento institucijos ir Suchumio valstybinis universitetas.

Kadangi ir šių eilučių autoriaus tekstas „Dezinformacija – armėnų separatistų ginklas išsaugojant okupuotas Azerbaidžano žemes“ skelbiamas minėtame leidinyje, – noriu tarti keletą žodžių. Juolab kad teko dalyvauti ir dvi valandas trukusioje virtualiojoje konferencijoje.

Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas

Pirmoji mintis, kuri nepalieka iki šiol, – tą straipsnių rinkinį derėtų į lietuvių kalbą išsiversti ir mums. Šis veikalas praverstų tiems, kurie Lietuvoje vis dar mano, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Armėnijai.

Apie šį straipsnių rikinį labai sunku papasakoti. Į Kalnų Karabacho temą autoriai žvelgia iš pačių įvairiausių pusių. Todėl pateiksiu keletą labiausiai įsiminusių tezių, kurias, man regis, vertėtų įsidėmėti mums visiems.

XXX

Dėl 2020-ųjų pabaigoje 44 dienas trukusio karo kalti tie Vakarų politikai, kurie ištisus tris dešimtmečius pataikavo neteisėtoms Jerevano pretenzijoms į azerbaidžanietiškas žemes, ultimatyviai nereikalavo armėnų ginkluotųjų pajėgų pasitraukimo iš Kalnų Karabacho. Visos tos Europos rezoliucijos, raginančios armėnų separatistus nešdintis iš svetimų žemių, pasirodė esančios popierinės.

Jungtinės Tautos, ESBO, Saugumo taryba, Minsko grupė ir kitos panašios institucijos bejėgiškai skėsčiojo rankomis – per 30 metų nesugebėjo padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinio vientisumo, nesudarė galimybės milijonui azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžti į savo gimtuosius namus.

Daug metų iš eilės Vakarai triūbijo, jog nėra galimybės šio konflikto likviduoti kariniu būdu. Baku tokios galimybės neatmetė. Dabar pasakykite, kas buvo teisus? Briuselio, Vašingtono, Paryžiaus, Berlyno ar Baku analitikai? Okupuotų teritorijų išvadavimas tetruko 44 dienas – nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020-ųjų spalio 10-osios.

ES ir JAV pražiopsojo unikalią galimybę užsitarnauti nuoširdžią pagarbą šiame regione.

Antrasis karas dėl kalnų Karabacho sustiprino Turkijos ir Azerbaidžano įvaizdį pasaulio akyse. Tiek Turkija, tiek Azerbaidžanas pademonstravo Vakarams, kad yra įtakingos, galingos valstybės. O Rusijos įvaizdis ženkliai smuko, nors ji vis tik paskutinę akimirką įkišo savuosius „taikdarius“. Tačiau nereikia pamiršti, kad tuos „taikdarius“ prižiūri NATO narės Turkijos kariniai stebėtojai. Be to, Kalnų Karabache laikinai dislokuoti rusų kariai užblokuoti, mat neturi galimybės žemės keliais iš ten pasitraukti (jiems likęs tik oro kelias). Tai – labai svarbi detalė.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Šių metų sausio 12 dieną vienoje parlamentinėje komisijoje Jerevane keli armėnų politikai reikalavo prieš Azerbaidžaną panaudoti radioaktyviąsias atliekas iš Mecamorskaja AE. Bet Vakarai neperspėjo Jerevano, jog toks elgesys būtų karo nusikaltimas.

Negalima pamiršti, kaip tuometinis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas 2011-aisiais metais, susitikęs su jaunuomene, grasino okupuosiąs dalį Turkijos teritorijų. 2020-aisiais teritorines pretenzijas Turkijai reiškęs ir šiandieninis Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas. Bet NATO vadovybė nekritikavo Jerevano, jog tokios provokacijos bus griežtai baudžiamos, mat Turkija – NATO narė, NATO gerbia Turkijos teritorinį vientisumą, todėl bus priversta, esant reikalui, pagelbėti turkams.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Verta prisiminti ir N.Pašiniano šūkaliojimus, esą „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“ arba „Armėnija neturinti teritorijų, kurias privalėtų grąžinti Azerbaidžanui“.

Armėnijos ginkluotosios pajėgos buvo surengusios karinių provokacijų pasienio zonose 2014, 2015, 2016, 2018-aisiais metais. Bet Vakarai dėl šių akibrokštų nė sykio Armėnijai rimtai nepriekaištavo. Nepriekaištavo ir tuomet, kai Armėnija galingomis raketomis apšaudė Azerbaidžano miestus – Terterą, Bardą ir Giandžą.

Gruzijos žvalgybos ataskaitoje dėl 2019-ųjų metų pabrėžiama, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, stengdamasi gruzinus sukiršinti su Azerbaidžanu ir Turkija. Kai Gruzija buvo dirbtinai įvelta į konfliktus dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, šiose teritorijose gyvenę armėnai stojo ne Tbilisio, o Maskvos pusėn.

Vakarai dar sykį turėjo galimybę įsitikinti: užšaldyti teritoriniai ginčai anksčiau ar vėliau perauga į karą; konfliktų užšaldymas naudingas tik agresoriui, nes duoda laiko įsitvirtinti okupuotose žemėse; dėl šios priežasties teritorinį vientisumą atkurti siekiančios valstybės negalinčios amžinai laukti, kol tarptautinė bendruomenė įkalbės akiplėšiškai besielgiančią pusę atsikvošėti.

XXX

Apibendrinant šią temą krenta į akis keista tyla. 2020-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo rengiama daug diskusijų, kaip baigsis karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Diskutuota ir televizijose, ir internetiniuose portaluose. Politikai skelbė asmenines įžvalgas. Pavyzdžiui, buvęs Lietuvos saugumo šefas Mečys Laurinkus nusišnekėjo, esą Lietuva privalanti Kalnų Karabachą kuo greičiau pripažinti esant nepriklausoma armėniška valstybe. Seimo narys Kęstutis Masiulis svaičiojo, jog 2020-ųjų pabaigoje kare dėl teisės kontroliuoti Kalnų Karabachą laimėjo vien Kremlius, nors visi užsienio ekspertai tvirtina, jog tai visų pirma Azerbaidžano ir Turkijos pergalė. Azerbaidžanui įgelti mėgino ir visur suspėjantis, viską išmanantis, viską suvokiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis savo autorinėse laidose.

Politiniai – teisiniai antrojo Karabacho karo aspektai. Straipsnių rinkinys. 2021-ieji metai

Dabar, kai akivaizdu, jog Azerbaidžanas sugebėjo atkurti teritorinį vientisumą be JAV ir Europos Sąjungos paramos vos per 44 paras unikalios karinės operacijos metu, Lietuvoje įsiviešpatavo mirtina tyla. Niekas neskuba svarstyti, kas iš tiesų praėjusių metų rudenį nutiko Pietų Kaukaze.

O juk tas 2020-ųjų pabaigos karinis žygis, kurį atliko Azerbaidžano kariai talkinant Turkijai, – tikrai unikalus, vertas pagarbos. Skirtingai nei Moldova, Sakartvelas ir Ukraina, Azerbaidžanas pajėgė atsiimti ne taip seniai prarastas teritorijas.

Armėniškoji propaganda, įskaitant ir pranešimus, jog armėnų tankai netrukus važinės Baku gatvėmis, subliuško kaip pradurtas oro balionas. Armėnija pasirodė esanti kaip įsižeidęs aikštingas piktas mažas vaikas, kuriam neleista kurti antrosios valstybės Azerbaidžano, Turkijos ir Sakartvelo žemėse.

2021.04.08; 08:30

Lietuvos parlamento narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Nauji statomi biurų pastatai Vilniuje niekuo neprastesni, o dažnai ir lenkia analogus Vakarų Europos ar Amerikos miestuose. Kaip ir naujų statomų butų ar namų išplanavimas, statybinės medžiagos, apšiltinimas taip pat nedaug atsilieka nuo Vokietijos ar Skandinavijos, bet štai viešoji infrastruktūra – gatvės, šaligatviai, kiemai – dauguma yra apgailėtini ir konkuruoja su blogiausiais Rusijos ar Ukrainos pavyzdžiais.

Pagrindinė to priežastis yra maži savivaldybių biudžetai, iš kurių finansuoti ir palaikyti kokybišką viešąją infrastruktūrą praktiškai neįmanoma.

Savivaldybių biudžetai minimalūs

Kai gyventojai investuoja ir susitvarko savo būstą, jie nori kad ir aplinka atrodytų padoriai. Jeigu pažiūrėtume į Vilniaus miesto savivaldybės problemų registrą, tai dauguma gyventojų piktinasi apgailėtina infrastruktūra. Ir visi skundai yra pagrįsti bei teisingi. Tą patvirtina miesto oficialūs duomenys. Vien žvyrkelių sostinėje 500 km, kas trečiame būste net nėra privestų centralizuotų nuotekų ir vandens sistemų, ką jau kalbėti apie šaligatvių ir dviračių takų trūkumą. O kaip atrodo daugiabučių kiemai su chaotiškai apstatytais automobilių laukais? Tokia pati situacija yra ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose bei jų priemiesčiuose. O miestuose gyvena pusė Lietuvos, ir toliau proporcija auga.

Vilniaus verslo dangoraižiai Konstitucijos prospekte. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus miestas neseniai patvirtino biudžetą – beveik 850 mln. eurų. Skamba solidžiai, bet atsivertus biudžetą, matosi, kad savivaldybė tiesiog apmoka sąskaitas, iš Centrinės valdžios gautais pinigais. Vien mokyklų išlaikymas yra 50 proc. biudžeto. Ir tų pinigų kitaip negalima panaudoti, kaip tik tikslingai tam, kam skiria Centrinė valdžia.

Laisvų finansų, kuriuos savivaldybės administruoja pačios ir gali skirti ten, kur nori, vidutiniškai tėra 15 proc. Tai mažiausi pinigai visoje Europoje. Tokiu lietuvišku savivaldos modeliu galima būtų suabejoti, ar tai tikrai savivalda?

Klasikinės savivaldybės veikia Šveicarijoje, kur pačios bendruomenės apsisprendžia ką nori finansuoti, bet kartu su kiekvienu noru didėja mokesčiai bendruomenės nariams.

Regioninės kaimiškos savivaldybės Lietuvoje savo infrastruktūra rūpinasi geriau, nes jos pritraukia finansavimą iš Europos Sąjungos paramos regionams fondų. Jomis rūpinasi ir aktyvūs vietos Seimo nariai, kurie randa pinigų valstybės biudžete. Štai prieš porą metų Kaišiadoryse išrinktas Bronius Bradauskas iškaulijo iš Vyriausybės pinigų, kad suremontuotų vietinį turgų, o Ramūnas Karbauskis išmušė milijonus 1000 km žvyrkelių asfaltavimo provincijoje programai. Kita palanki regionams aplinkybė, kad jose gyventojų mažėja, statybų nevyksta, todėl tereikia renovuoti jau esamą infrastruktūrą, kitaip nei miestuose, kur vyksta aktyvi plėtra ir reikia ne tik finansuoti esamos tvarkymą, bet ir įrenginėti naują. Vien pernai sostinėje apsigyveno 10 tūkst. naujų gyventojų (daugiau nei gyvena Kaišiadoryse).

Apsnigti automobiliai Pilaitėje. Slaptai.lt nuotr.

Daugiau laisvės ir daugiau atsakomybės

Keliukas Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.

Savivaldybių finansinės laisvės ir nelaisvės klausimas žinomas jau daugybę metų, bet nesprendžiamas dėl politinio išskaičiavimo. Daliai politikų buvo paranku „nematyti“ tų disproporcijų tarp Vilniaus ir kitų mažųjų savivaldybių ir tarp Vilniaus bei Centrinės valdžios.

Lietuvos savivaldybės yra labai skirtingo dydžio. Vienas Vilniaus miestas yra kaip 30 mažųjų savivaldybių. Taigi, kad ir kokie būtų priimami sprendimai dėl didesnės finansinės laisvės, visada Centrinės valdžios akys krypsta į sostinę. O sostinė, tai – meras, ir jeigu nėra jam meilės, tai nėra ir pinigų. Todėl patraukliau Vyriausybei būdavo ne leisti savivaldybėms būti iš tikrųjų nepriklausomoms, bet pačiai skirstyti pinigus – tam duosiu, o tam ne. Neatsitiktinai praeitą kadenciją užvirė darbai Kaune, o Vilniuje bet kokie projektai, pradedant Nacionaliniu stadionu, strigo. Labai aiškiai matėsi, kai susisiekimo ministru tapo Jaroslavas Narkevičiaus, pinigų atsirado jo mylimai Trakų savivaldybei.

Lietuvą pasiekianti ES parama regionų netolygumams mažinti keliauja mažosioms savivaldybėms, nes jų ekonominis aktyvumas menkas, kai Vilnius, kuriame BVP sukuriama 112 proc. ES vidurkio, pagal europiečių logiką, turėtų infrastruktūrą tvarkyti pats. Bet įsikiša Centrinė valdžia, kuri mokesčius iš vilniečių surenka, bet paskirsto savaip, ir kaip rodo skaičiai, atgal į miestą negrąžina. Vizualiai tai matosi su renovuotais daugiabučiais. Ne viename miestelyje renovacija jau baigta, o didžiuosiuose miestuose sutvarkytų namų vos vienas kitas.

Ingridos Šimonytės Vyriausybė, kaip ir Prezidentas Gitanas Nausėda, skelbia, kad didesnė savivaldybių finansinė laisvė yra prioritetas, todėl šįkart reikalai gali pajudėti. Darbotvarkėje yra nekilnojamojo turto ir automobilių registracijos mokesčių bazės plėtra ir įplaukų atidavimas savivaldai, laisvesnis globalus biudžetavimas (kai nėra iš anksto užprogramuota kur ir kam skirti), mažiau deleguojamų Centrinės valdžios funkcijų, daugiau savarankiškų, mažiau reguliavimų, daugiau atsakomybės.

Šiukšlės ir prabangus motociklas. Slaptai.lt nuotr.
Užupis. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.

Kad ir kokie finansinės savivaldybių laisvės sprendimai bus daromi, tai labai atsilieps Vilniuje. Paradoksas, nors miesto biudžetas yra labai mažas, bet ekonominis potencialas yra pats didžiausias. Paprastai kalbant sostinė yra turtingiausias šalies regionas, sukuriantis per 42 proc. šalies BVP, o biudžeto dalis skaičiuojant gyventojui yra ne tik mažesnė nei Rygoje, Taline, Varšuvoje, bet net nei Kaune ar Klaipėdoje.

Tik leiskit Vilniuje tvarkytis patiems, iškart atsiras pinigų, kuriuos bus galima skirti geresnei infrastruktūrai, kuri dabar yra gėdingai apleista.

2021.02.05; 17:32

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Vilniaus mieste per 2020 m. dar padaugėjo gyventojų, dar 10 tūkst. naujų. Jau ne pirmi metai tokia tendencija. Jeigu pridėsime augančias Vilniaus rajono, Trakų, Širvintų ir Elektrėnų savivaldybes, kurios formaliai nėra sostinės dalys, bet iš esmės sudaro „didįjį Vilnių“, tai šiame regione tuoj gyventojų bus pusė tiek, kiek likusioje Lietuvoje, ir toliau didės. Vilniaus rajono savivaldybėje gyventojų jau daugiau nei Panevėžyje ar visoje Tauragės apskrityje. Ar tokios tendencijos yra pageidautinos, ar taip įsivaizduojame ateities valstybę?

Problemos kaupėsi 30 metų

1990 m. Lietuvoje prasidėjo radikalūs demografiniai ir migracijos pokyčiai. Jie vyksta iki šiol ir iš esmės pakeitė Lietuvos visuomenę. Lietuva dėl emigracijos neteko per 1 mln. savo gyventojų, dar tiek pat pakeitė savo gyvenamąją vietą ir iš gimtosios vietovės persikėlė gyventi į didesnį miestą arba priemiesčius. Labai sumažėjo gimstamumas, išaugo senyvo amžiaus žmonių dalis.  

1990 m. Lietuvoje prasidėjusią transformaciją lėmė santvarkos pasikeitimas ir uždelsta urbanizacija, kuri Vakaruose jau buvo įsibėgėjusi. Valstybė patyrė labai staigų ir drastišką demografinį pokytį. Vilniaus miestas susiurbė daug jaunų žmonių iš kitų šalies regionų ir dabar yra vienas jauniausių miestų visoje Europoje. Sostinė išsiplėtė ir teritoriniu požiūriu, atsirado priemiesčiai, kuriuose dabar gyvena per 100 tūkst. žmonių, o miesto įtakos zona siekia net Šalčininkų, Ukmergės, Trakų ir Širvintų miestus.

Kaunas, Klaipėda su pajūriu ir Šiauliai išsiplėtė į priemiesčius po aplinkines teritorijas ir savivaldybes, o kiti Lietuvos regionai merdi, netekę net iki 50 proc. savo gyventojų. Drastiškai sumažėjo jaunimo. Bendrojo vidaus produkto Vilniaus apskrityje sukuriama jau 42 proc., o Alytaus, Utenos, Marijampolės, Tauragės ir Telšių apskrityse jo nesukuriama nė po 3,5 proc. Dideli skirtumai tarp savivaldybių ir vertinant kitus kriterijus – nedarbo lygį, darbo užmokestį, sukauptas tiesiogines užsienio investicijas.

Šie staigūs ir radikalūs socialiniai pokyčiai Centrinės valdžios buvo ignoruojami. Efektyvios regioninės politikos, kuri švelnintų migracijos procesus, iki šiol šalyje nėra. Teisinė bazė ir planavimo priemonės yra atsilikusios, silpnos ir neefektyvios. Regioninės politikos trūkumą buvo bandoma pridengti gausiais Europos Sąjungos paramos pinigais, tačiau tai mažai paveikė žmonių pasirinkimą. Regionai toliau nyksta, o miestuose kaupiasi planavimo problemos.

Savivaldybių administracijos, kaip ir sovietiniais laikais, taip ir iki šiol nėra savarankiškos nei sudarydamos biudžetus, nei planuodamos išlaidas. Vidutiniškai tik 15 proc. biudžeto įplaukų savivaldybės gali leisti savarankiškai, kita yra suplanuojama ir suformuojama Vyriausybėje. Savivaldybės nėra laisvos ir vykdydamos savo funkcijas. Jos griežtai reglamentuojamos nacionalinių teisės aktų. Trūksta savivaldybių administracijų dialogo su bendruomenėmis, kurios galėtų pačios vykdyti dalį savivaldybių pareigų.

Lietuva – iš paukščio skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva nėra vienintelė valstybė pasaulyje, kuri susiduria su sparčia urbanizacija ir regionų nykimu. Tai vyksta daugelyje pasaulio šalių. Verta analizuoti kitų šalių regionų politikos patirtį, ekspertų nuomonę, pasitelkti mokslininkų rekomendacijas ir efektyvinti valstybės politiką, kuri padėtų išlaikyti tolygesnį visos šalies apgyvendinimą.

Šalia regionų politikos turi atsirasti ir miestų politika, kuri suvaldytų aštrėjančius iššūkius. Valstybė ir savivaldybės turi sustiprinti teritorijų planavimo, urbanizacijos ir architektūros politiką, kuri iki šiol buvo silpna ir neužtikrino visuomenės intereso. Iki šiol Centrinė valdžia ignoravo gyventojų telkimąsi didžiuosiuose miestuose, todėl miestų ir ypač priemiesčių infrastruktūra, savivaldybių teikiamos paslaugos labai atsilieka nuo Vakarų Europos miestų gerosios praktikos.

Regioninės politikos iššūkiai

  • Regioniniai skirtumai auga. 2002–2020 m. regionų plėtrai skatinti buvo inicijuota daug programų, projektų, sutelkta milijardai eurų iš valstybės, ES ir savivaldybių biudžetų. Nepaisant to, atotrūkis tarp Vilniaus, mažesnių miestų ir kitų teritorijų toliau didėja. BVP vienam gyventojui Vilniaus regione siekia 112 proc. ES vidurkio, o likusiuose šalies regionuose tesiekia 65 % (varijuoja tarp 77 – 41 %). Nepasiektas tikslas, kad bet kurio regiono gyventojas gautų tokios pat kokybės paslaugas kaip ir bet kuris sostinės gyventojas. Užsienio ir vietos investicijos sutelktos Vilniuje, vidutiniai darbo užmokesčio skirtumai tarp savivaldybių jau siekia du kartus ir toliau auga. Atokesnėse savivaldybėse mažėja jaunų žmonių skaičius ir didėja pensinio amžiaus gyventojų dalis.
  • Augančios ir mažėjančios savivaldybės. Vilniuje ir aplinkinėse teritorijose gyventojų skaičius auga, kituose didžiuosiuose miestuose Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ir jų apylinkėse skaičius gan stabilus, tačiau kitose 2/3 savivaldybių gyventojų mažėja jau 30 metų, ypač jaunimo. Valstybėje jau yra seniūnijų, kur per metus negimsta nei vienas vaikas. Tokiose vietovėse labai apribota ateities plėtros perspektyva, nors savivaldybės linkusios prisiimti vis didesnius įsipareigojimus viešiesiems finansams. Augančios savivaldybės susiduria su kitomis problemomis – teritorijų plėtra, infrastruktūros trūkumu. Per 250 tūkst. žmonių gyvena didžiųjų miestų priemiesčiuose ir aglomeracijose. Šių teritorijų apibrėžimui nėra sukurta pakankama teisinė aplinka, dėl to jų nepasiekia kryptingos investicijos. Dauguma gyventojų susiduria su nepakankamu viešojo transporto tinklu, prasta gatvių, šaligatvių, apšvietimo ir kita infrastruktūros būkle, trūksta švietimo, sveikatos ir kitų paslaugų.
    Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
  • Neefektyvus regioninis valdymas. Regioninės plėtros tarybos veikia neefektyviai, nėra orientuotos į rezultatą, nesugeba identifikuoti ir spręsti strateginių klausimų. Savivaldybių atstovai yra susitelkę į atstovaujamo krašto problemas. Trūksta savivaldybių bendradarbiavimo ir atskiruose tarpsavivaldybiniuose projektuose. 2020 m. Centrinės valdžios sprendimas didinti finansų srautų paskirstymą per Regionines plėtros tarybas, nepagerinus valdymo, yra netvarus ir skubotas. Vyriausybės lygyje regioninė politika nėra prioritetas, trūksta politinio vadovavimo, orientacijos į rezultatus ir ekonominio sprendimų pagrindimo.
  • Savivaldybėms trūksta finansinio savarankiškumo. Centrinė valdžia suplanuoja ir suformuoja beveik visą savivaldybės biudžetą tiek pagal pajamas, tiek pagal išlaidas. Lietuvos savivaldybių pajamos gana nediferencijuotos ir didžiąją dalimi priklauso nuo vieno finansinio šaltinio – gyventojų pajamų mokesčio pajamos sudaro daugiau kaip 80 % visų savivaldybių biudžeto pajamų. Savarankiškumo ribojimai trukdo savivaldybėms veikti efektyviau, racionaliau naudoti valstybės išteklius, užtikrinti kokybiškesnes paslaugas vietos gyventojams ir prisidėti prie regioninės atskirties mažinimo.
  • Savivaldybėms trūksta veiklos laisvės. Savivaldybių veikimą ir iniciatyvą labai riboja smulkmeniškas reglamentavimas nacionaliniuose teisės aktuose. Mažai orientuojamasi į rezultatą, o labai kontroliuojamas procesas. Centrinė valdžia savivaldybėms yra delegavusi 36 valstybines funkcijas, tačiau jas vykdo ir pati. Valstybės kontrolė pastebi, kad toks dubliavimas ir nacionalinis reguliavimas neužtikrina vieningų, efektyvių ir kokybiškų paslaugų gyventojams teikimo. Europos Tarybos 2018 m. vertinimu subsidiarumo principas nėra nuosekliai įgyvendintas praktikoje, nes kai kurios valstybės institucijos bando reguliuoti nepriklausomas savivaldybių funkcijas.
  • Lietuvos miestų infrastruktūra atsilieka nuo Europos traukos centrų. Viešoji infrastruktūra miestuose finansuojama nepakankamai ir savo kokybe smarkiai atsilieka nuo Vakarų Europos. Miestuose esančios gatvės, skverai, parkai, viešasis transportas, apšvietimas ir kitos paslaugos finansuojamos nepakankamai. Vilniaus ar Kauno miesto biudžetas yra mažesnis už Rygos, Talino ar Varšuvos skaičiuojant vienam gyventojui. Tokią situaciją lemia ydinga perskirstymo sistema, kai po tarpbiudžetinio GPM perskirstymo vienam Vilniaus ir Kauno m. (daugiausia GPM surenkančių) savivaldybių gyventojui lieka mažiau biudžeto pajamų nei savivaldybėse, kurioms iš minėtų miestų savivaldybių atskaityta GPM dalis yra pervedama. Apskritai, Lietuvoje vietos savivaldos išlaidos sudaro vos 22 proc. visų viešųjų išlaidų, o EBPO šalyse – apie 40 proc.
  • Valstybės darbo vietų telkimas sostinėje. 2016–2020 m. pertvarkant viešąjį sektorių buvo naikinamos darbo vietos regionuose (-15 tūkst.), o sostinėje, priešingai, jų skaičius augo (+8 tūkst.). Vilniuje 1/3 visų darbo vietų yra finansuojama valstybės. Toks koncentravimas skatina vieno miesto valstybės perspektyvą, didina jaunimo ir kitų gyventojų apsisprendimą keltis studijuoti ir gyventi į Vilnių. Darbo vietų optimizacija turi būti tęsiama, tačiau neturi koncentruotis viename mieste.

Esminės veiklos kryptys

  1. Reformuoti regioninės plėtros valdymą. Regioninei politikai būtina politinė lyderystė ir ekonominis pagrindimas, todėl verta svarstyti kaip į sprendimų priėmimą įtraukti platesnį ekspertų ratą. Peržiūrėti regioninių plėtros tarybų misiją, daugiau orientuojant jas į politikos formavimą, uždavinių kėlimą, o ne finansų skirstymą. Prie Regionų plėtros tarybų įsteigti Kompetencijų centrus, kurie analizuotų regione veikiančių įmonių poreikius, skatintų švietimo įstaigų ir verslo bendradarbiavimą, pameistrystės programas, stipendijas studentų ir dėstytojų pritraukimui bei mainams.
    Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
  2. Investuoti į kokybišką mobilumą šalies viduje. Gerinti nutolusių miestelių ir kaimų susisiekimą su ekonominiais centrais. Tai padės priartinti darbo vietas prie gyventojų ir stabdys migraciją į didžiuosius miestus ar užsienį bei mažins socialinę atskirtį šalyje. Užtikrinti, kad ES parama būtų skiriama toms savivaldybių viešojo transporto sistemoms, kurios yra integruotos ir papildančios viena kitą su nacionalinio viešojo transporto sistema. Siekti vieningo el. bilieto visoje šalyje, integruotų nuolaidų ir kompensacijų sistemų.
  3. Tolygus darbo vietų valstybėje paskirstymas. Skatinti viešojo administravimo, valstybės paslaugų ir valstybės įmonių bei organizacijų darbo vietų kūrimą visoje valstybės teritorijoje, atsižvelgiant į kompetencijas ir perspektyvas. Danijos Karalystės modeliu mažinti valstybinių institucijų ir valstybinių darbo vietų skaičių sostinėje, o jas perkelti į kitus regionus. Mažesniuose miestuose galėtų atsirasti Paslaugų centrai, kurių darbuotojai atliktų buhalterijos, personalo, informacinių technologijų, duomenų priežiūros, archyvo ir kitas operacijas, kurios svarbios visos valstybės valdymo ar atskirų įmonių veikloje.
  4. Tvaresnė miestų plėtra ir geresnė infrastruktūra. Įvesti kriterijus kas yra urbanizuota teritorija, miestas, miestelis, priemiesčiai, kaimas, neurbanizuota teritorija. Sustiprinti planavimo paslaugą, kuri teritorija numatoma urbanizuoti, o kuri ne, kad būtų suvaldyta beprasmė miestų plėtra į išorę, o plėtra vyktų darniai kartu su reikiama infrastruktūra. Užtikrinti reikiamą teisinę sistemą, įgalinančią savivaldybes ir valstybę kontroliuoti urbanizaciją. Sustiprinti finansinę paramos sistemą, pritraukiant ir ES lėšas, kuri gerintų miestų infrastruktūrą: sodininkų teritorijų konversiją, kultūros ir gamtos paveldo pritaikymą bei atnaujinimą, priemiesčių infrastruktūrą, socialiai jautrių kvartalų atnaujinimą ir kitus svarbiausius vietos gyventojų poreikius atitinkančius projektus.
    Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
  5. Didesnis savivaldybių finansinis savarankiškumas. Mažinti įstatymais reguliuojamų lengvatų bei išimčių praktiką, kurios apima savivaldybių biudžetų formavimą. Rinkliavų, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių pajamos turi tapti išskirtinai savivaldos veiklos finansavimo šaltiniais. Tokia praktika, kai pajamos iš vietos mokesčių tesudaro 6,4 proc. visų savivaldybių pajamų (2020 m.), turi keistis iš esmės. Skatinti globalaus biudžeto formavimą, kad savivaldybės vis didesnę biudžeto dalį galėtų skirstyti laisvai, mažinant Centrinės valdžios reguliavimą. Atsisakysime taisyklės, pagal kurią išankstines prognozes viršijusios savivaldybių mokestinių pajamų lėšos arba nepanaudotos dotacijų lėšos centrinės valdžios paimamos iš savivaldybių biudžetų.
  6. Efektyvesnis valdymas. Vadovaujantis Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtintu subsidiarumo principu, kuris reiškia, kad visuomeninių įsipareigojimų vykdymas priskiriamas arčiau piliečių esantiems viešojo valdymo subjektams, o aukštesniems valdymo subjektams perduodamos tos funkcijos, kurių negali atlikti žemesnio lygmens viešojo valdymo – išgryninti valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybes, peržiūrėti ir įvertinti esamą funkcijų pasiskirstymą tarp centrinės valdžios ir vietos savivaldos lygių. Skatinti ir remti bendruomenių veiklas, kad jos galėtų atlikti dalį savivaldybių funkcijų.
    Senovinių automobilių paradas Vilniuje. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
  7. Laisvė veikti. Centrinė valdžia turi išskirti mažųjų savivaldybių problemas ir pamatyti augančių savivaldybių iššūkius. Būtinas nuolatinis dialogas ne tik su Lietuvos savivaldybių asociacija, kuri geriausiai mato mažųjų savivaldybių problemas, bet ir augančių savivaldybių (didžiųjų miestų) atstovais. Didžiausią dėmesį skirti šalinant biurokratines kliūtis infrastruktūros plėtros, teritorijų planavimo, investicijų pritraukimo, aplinkosaugos ir komunalinių paslaugų teikimo srityse. Sudaryti sąlygas laisviau keisti ir savivaldybių valdymą – administracijos struktūrą, seniūnijų ribas ir personalą, seniūnaitijas. Tobulinti Vietos savivaldos įstatymą, mažinti jo apimtį, smulkmenišką reglamentavimą, daugiau orientuoti į rezultatą, o ne į procedūrų detalizavimą.

2021.01.21; 12:10

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sausio 13-osios žudynių byla yra viena svarbiausių bylų per visą Nepriklausomos valstybės istoriją. Kartu ir viena sudėtingiausių. Beveik 800 tomų medžiagos, 67 nuteistieji, 134 jų advokatai. Bylos procesas vis dar tęsiasi, nors nuo baisiųjų įvykių praėjo jau 30 metų.

Ukraina – politinis vertinimas?

Dalis įtariamųjų jau yra mirę, keli yra Lietuvoje, bet dauguma slepiasi Rusijoje ir Baltarusijoje. Tos šalys valdomos diktatorių, teisingumo sistema pajungta valdžios aparatui, todėl nestebina, kad jos su Lietuva nebendradarbiauja. Čia galima prisiminti apmaudų Austrijos atvejį, kai vienas iš įtariamųjų Rusijos pilietis Michailas Golovatovas, buvo sulaikytas Vienoje, bet keistomis aplinkybėmis paleistas.

Penki įtariamieji šiuo metu yra Ukrainos piliečiai ir gyvena Ukrainoje. Generalinė prokuratūra skelbia, kad Ukrainos Respublika bendradarbiauja su Lietuva pagal tarpusavio teisinės pagalbos sutartį. Įtariamieji yra informuoti apie procesą, apie Lietuvos prašymus apklausti, bet savo noru į Lietuvą jie vykti neketina, o Ukraina teisinasi, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnį ir kitus teisės aktus savo piliečių perduoti į kitą šalį jie negali. Tuo klausimas uždarytas. Bet ar tikrai? Ar nėra likę jokių galimybių?

Ukraina – mūsų draugė, partnerė, kurios kovai už suverenitetą Lietuvos visuomenė ir politikai tikrai daug daro. Gal galime ir mes tikėtis iš Ukrainos didesnio supratimo ir realių veiksmų šiuo svarbiu klausimu?

Politiškai Lietuva tyli, nes gal nereikia kelti šito klausimo, seniai tai buvo, nieko negalima padaryti, tie įtariamieji jau senoliai ir t.t. Bet ar taip elgiasi partneriai ir draugai? Kai yra bėda, yra nuoskaudų, ar geriausias būdas nutylėti?

Sunku būtų įsivaizduoti, kad Izraelis nekeltų Holokausto bylos klausimų įtariamiesiems, nesvarbu kur jie gyventų, kokios valstybės piliečiais būtų ar kokio jie amžiaus.  Galima įsivaizduoti kaip reaguotų ta pati Ukraina, jeigu Lietuvoje gyventų Maidano žudynių įtariamieji ir Lietuva juos saugotų?

Ar išsemtos visos teisinės galimybės?

Nesu teisininkas, neišmanau Ukrainos teisės, bet man, kaip politikui, niekas neatsako į kai kurias abejones, dėl to noriu iškelti jas viešai. Šia tema Lietuvoje nėra visai jokių komentarų ir diskusijų. Gal taip daroma dėl diplomatinio korektiškumo? Bet tikri draugai turėtų gebėti išspręsti ir sudėtingiausias problemas.

Pilietybė

Ukraina neišduoda savo piliečių. Ar nėra išimčių šioje teisinėje normoje, ar tai galioja visais atvejais? O kaip karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui? Neretai tokiais atvejais teisinės normos gali kisti, nes tai liečia tarptautinę teisę ir tarptautinius susitarimus.

Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Piliečio teisės ir pareigos kyla iš jo pilietybės. Prisiminkim, kad 1991 m. sausio 13 dieną nei vienas iš įtariamųjų nebuvo Ukrainos pilietis, nes pati Ukraina paskelbė nepriklausomybę tik 1991 m. rugpjūtį. Taigi ar pilietinės teisės gali kilti iš to laikotarpio, kai asmuo nebuvo pilietis? Čia jau gali būti konstitucinis teisinis kazusas.

Neaišku, ar minėti įtariamieji, įgydami pilietybę, informavo Ukrainos Respubliką apie savo veiklą ir jų atžvilgiu vykdomą tyrimą? Ne vienoje šalyje toks teisinis procesas būtų pagrindas nesuteikti pilietybės, o kai kuriose, pvz., Nyderlanduose ar Prancūzijoje, jos netekti.

Teisinis procesas Ukrainoje

Jeigu visgi nėra galimybės tų asmenų atgabenti į Lietuvą, tai ar yra išnaudotos visos priemonės, kad teisingumas būtų įvykdytas pačioje Ukrainoje.

Yra ne vienas tarptautinis atvejis, kai valstybės pradeda teisminius procesus, nors nusikaltimai būna padaryti visai kitoje šalyje. Nereikia keltis į Niurnbergo procesą Vokietijoje, yra ir visai naujų atvejų. 2020 m. kovą Nyderlanduose vietos prokuratūra pradėjo teismo procesą dėl keleivinio lėktuvo numušimo virš Ukrainos teritorijos. Įtarimai pareikšti trims Rusijos ir vienam Ukrainos piliečiui.

Ukrainos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

Ar buvo nagrinėta galimybė prašyti Ukrainos prokuratūros, kad ši imtųsi pati kelti bylą savo piliečiams už 1991 m. sausio įvykius. Kitas variantas – kreiptis į teismą Lietuvos, kaip nukentėjusios šalies, arba nukentėjusių asmenų vardu, kad įtariamieji būtų patraukti atsakomybėn.

Galima tik apgailestauti, kad praėjus 30 metų nuo 1991 m. sausio žudynių teisingumas vis dar nėra įvykdytas. Daug politikų ir teisėsaugininkų ilgai nesiėmė reikiamų veiksmų, vilkino šitą klausimą, tačiau nusikaltimams žmogiškumui ir karo nusikaltimams nėra senaties. Žuvusiųjų atminimas įpareigoja išnaudoti visas teisines priemones, kokios tik yra įmanomos, teisingumui pasiekti.

2021.01.12; 11:20

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija išsirinko savo pirmininką – Seimo narį konservatorių Kęstutį Masiulį.
 
Šią komisijos pasirinktą kandidatūrą dar turės balsavimu patvirtinti Seimas. Tikimasi, kad toks sprendimas gali būti padarytas ketvirtadienį.
 
Seimo sudarytoje Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijoje dirba 7 parlamentarai: „valstietis“ Dainius Gaižauskas, Mišrios Seimo narių grupės narys Kęstutis Glaveckas, liberalas Raimundas Lopata, konservatoriai Matas Maldeikis ir Kęstutis Masiulis, socialdemokratas Kęstutis Vilkauskas ir Laisvės frakcijos narys Artūras Žukauskas.
 
Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos veiklą reglamentuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymas.
 
Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija kontroliuoja konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą vykdant kriminalinės žvalgybos veiklą; prižiūri, ar kriminalinės žvalgybos subjektų veikla atitinka Konstituciją ir įstatymus.
 
Komisija teikia pasiūlymus Seimui, Vyriausybei ir kitoms institucijoms dėl teisės aktų, reglamentuojančių kriminalinės žvalgybos veiklą, priėmimo ir tobulinimo; analizuoja kriminalinę žvalgybą reglamentuojančių teisės aktų būklę.
 
Komisija tiria galimus šio įstatymo pažeidimus ir kriminalinės žvalgybos subjektų nustatytų veiklos ribų peržengimo atvejus, analizuoja kriminalinės žvalgybos pagrįstumą ir tikslingumą.
 
Seimo komisija turi teisę išklausyti kriminalinės žvalgybos subjektų, jų pagrindinių institucijų, prokurorų, ministerijų ir kitų valstybės institucijų informaciją bei pranešimus, kaip vykdomas šis įstatymas.
 
Žvalgymas. Slaptai.lt foto

Komisija turi teisę reikalauti ir gauti iš Generalinės prokuratūros, teismų pirmininkų, valstybės ir savivaldybių institucijų, organizacijų, kriminalinės žvalgybos subjektų, ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas, dokumentų, paaiškinimų ir kitos informacijos, reikalingos kontrolei atlikti, išskyrus kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę nustatančius duomenis bei detalią informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį, kriminalinės žvalgybos tyrimo bylas ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo taktiką.
 
Seimo komisijai priklausantys parlamentarai turi laikyti paslaptyje duomenis ar informaciją, kuriuos jie sužino atlikdami tyrimą, jeigu tokie duomenys ar informacija sudaro valstybės, tarnybos, komercinę arba kitą įstatymų saugomą paslaptį.
 
Seimo komisija gali atkreipti pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų dėmesį į įstatymų nesilaikymą bei kitus pažeidimus ir reikalauti pašalinti nustatytus trūkumus.
 
Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija gali perduoti tyrimo medžiagą teisėsaugos institucijoms, taip pat prašyti, kad būtų atliktas tarnybinis patikrinimas ir sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės. Komisija gali siūlyti skirti tarnybines nuobaudas netinkamai pareigas einantiems pareigūnams ar sustabdyti jų veiklą, iki bus priimtas sprendimas dėl tyrimo rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.01; 10:25

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.

„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.

Melagingi pranešimai

Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?

Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.

Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.

Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt

Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?

Mečio Laurinkaus fenomenas

Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.

Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.

Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.

Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?

Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.

Laurinkus26
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.

Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.

Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.

O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?

Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas

Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?

Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.

Taikos derybos – tik iliuzija

Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.

Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.

Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus

O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.

Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.

Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte

Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).

Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.

Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.

A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.

Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.

Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.

Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.

2020.11.29; 18:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje mažėja gyventojų, mažėja jaunimo ir studentų. Vyriausybė laikosi kurso, kad sprendžiant demografines problemas, aukštųjų mokyklų skaičių reikia mažinti. Uždaromas Šiaulių universitetas, likviduoti Lietuvos edukologijos ir Aleksandro Stulginskio universitetai. Bet šitoje politikoje yra išimtis. Buvęs policijos pareigūnas Saulius Skvernelis rūpinasi įsteigti naują aukštąją mokyklą – Viešojo saugumo kolegiją, kuri rengtų policininkus.

Demokratinio pasaulio patirtis kitokia

Šiuo metu policininkus rengia Lietuvos policijos mokykla, o universitetinį išsilavinimą pareigūnai gali įgyti Mykolo Romerio universitete. Vyriausybė nori iš šitos grandinės išstumti Mykolo Romerio universitetą, o aukštąjį išsilavinimą teikti statutiniais pagrindais sutvertoje naujoje Viešojo saugumo kolegijoje.

Naujoji kolegija būtų ne atviras universitetas su plačiu išsilavinimu kaip yra dabar, bet statutiniais pagrindais organizuojama institucija, panaši į Karo akademiją.

Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva turi prastą patirtį su sovietine milicija. Žinybinės aukštosios mokyklos XX amžiuje buvo žinomas uždaros sistemos reiškinys. Uždarumas slypėjo studijų programose, dėstytojų bei studentų aprūpinime bei pačioje milicijos kaip institucijos koncepcijoje. Milicija buvo represinė struktūra, kurioje dirbo lojalūs ir ištikimi sistemai pareigūnai. Toks uždarumas prieštaravo demokratiško pasaulio vertybėms atvirumui, konkurencingumui, laisvumui, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę – policijos ir visuomenės suartėjimui.

Demokratijose aukštųjų mokyklų veikla yra grindžiama autonomija ir akademine laisve. Studentai turi įgyti platų požiūrį. Geriausia suspėti sudalyvauti mainų programoje užsienio aukštojoje mokykloje ir susipažinti su įvairiais dalykais bei požiūriais. Studentai ne visada žino kokį norės dirbti darbą po studijų, o neretai nori persikvalifikuoti ir juk visai nesunku padirbus keletą metų vienoje srityje, viską pakeisti ir pereiti kitur. Naujosios policijos mokyklos žinybiškumas, priklausymas Vidaus reikalų sistemai, yra autonomijos atsisakymas ir grįžimas atgal.

Naujos darbo vietos

Vidaus reikalų ministrė jau planuoja, kad naujoje kolegijoje dar šiemet pradės mokytis 200 kursantų. Iškart kyla klausimas, iš kur atsiras nauji dėstytojai, programos, tarptautiškumas, ryšiai? Ne paslaptis, kad policininkai išeina į atsargą 40–45 metų. O ką tada veikti? Ar nebus naujoji kolegija kaip tik ir tinkama buvusių policininkų naujoms darbo vietoms?

Policijos automobiliai. Slaptai.lt nuotr.

Vyriausybės atstovai aiškina, kad naujosios kolegijos reikia, nes Mykolo Romerio universitetas neteisingai ruošia pareigūnus. Suprantama, kad universitetas suteikia išsilavinimą, o jau paskui pats absolventas nuspęs ar jis bus policininkas, ar verslininkas, ar politikas ar dar kas nors. Ministerija gi nori, kad būtų „gaminami „oficieriai“. Toks „oficierius“ tiesiog privalės tarnauti policijoje, arba turės vėl iš naujo mokytis, nes jo diplomas ir įgytos žinios bus „policinės“. Sistema žmones darys priklausomais, o priklausymas, baimė išeiti, grąžina sistemą į ten, iš kur mes pabėgome.

Jei pažiūrėtume į policijos pasitikėjimo reitingus, tai dabar jie yra aukščiausi per visą Nepriklausomybės laikotarpį, tai kaip čia taip? Visuomenė mano, kad policija dirba vis geriau, pasitikėjimas auga, bet Vyriausybė nori įsikišti ir viską keisti?

Vyriausybė deklaravo, kad optimizuoja aukštųjų mokyklų tinklą, bet padarė išimtį. Lietuvoje kuriama nauja uždara pareigūnų gamykla, kurioje labai tikėtina dirbs policijos veteranai. Kodėl jos reikia, argumentų trūksta, bet tai tikrai galėtų būti darbo vieta buvusiems pareigūnams, net pačiam premjerui Sauliui Skverneliui ar kancleriui Algirdui Stončaičiui.

O gal Premjeras vėl sakys, kaip ir keliuko atveju, kad nieko nežinojo apie naujos kolegijos steigimą?

2020.07.09; 19:22

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Apklausus praeivius gatvėje, ką veikia Seimas, tai dauguma pasakytų, kad leidžia įstatymus. Tokios pat nuomonės laikosi ir visuomenės veikėjai bei žurnalistai. Taigi apie įstatymų leidybą ir Seimo vietą valstybėje reikėtų daugiau kalbėti, nes per 30 metų jau pribrendome reformoms.

Biurokratizacija ir reglamentarizacija

Angliškos tradicijos šalyse įstatymų leidyba yra tik viena iš parlamento veiklų ir net ne svarbiausia. Parlamento tikslas yra diskutuoti, atstovauti įvairius požiūrius, o jau išdiskutavus, atsiranda įstatymai, kaip kalbų išeiga. Net lietuviškas terminas „Seimas“ iš esmės reiškia sueigą, o „seimuoti“ – tai spręsti reikalus, tartis, ginčytis. Lietuvoje per 30 metų parlamente mažėja turiningų diskusijų, mažėja susitarimų, bet vis daugėja įstatymų.

Seimo kanceliarija rengia ataskaitas kiek įstatymų kiekvieną sesiją, vėliau kadenciją priėmė Seimas, kiek projektų parengė atskiri nariai. Pagal tai žurnalistai rašo tekstus.

Bergždžias ir beprasmis tai reikalas. Ar įstatymų gausume yra mūsų šalies laimėjimai?

Per 30 metų viešasis gyvenimas vis labiau reglamentuojamas. Ar tai protinga ir pažangu? Ar neperlenkta su tokiu skrupulingumu? Galima išskirti tris bėdas, kurios graužia mūsų įstatyminę kūrybą. 1. Įstatymų vis daugėja 2. Įstatymų apimtis vis platėja ir ilgėja 3. Įstatymų idėja vis smulkėja ir mažareikšmėja.

Kai šitaip susitelkiama prie įstatymų leidybos, tai ne tik trūksta dėmesio esminiam parlamento tikslui diskutuoti, bet nebelieka laiko ir kitiems, ne mažiau svarbiems, valstybės reikalams – atstovavimui užsienyje ir tarptautinėse organizacijose, Vyriausybės ir atskirų pareigūnų kontrolei bei dėmesio visuomenės aktualijoms. Nepaisant to, kad dauguma įstatymų projektų yra smulkūs pakeitimai, tai rodosi priimtinas darbo matavimo vienetas, o kita veikla, ypač tarptautiniai ryšiai, neretai nuvertinami, pavadinami „parlamentiniu turizmu“ ar pan. Nesolidus Seimo požiūris ir į diskusijas, kuriose daug parlamentarų net nedalyvauja, o tada ir jų rengti ūpo mažėja.

Įstatymizacija

Pirmieji Lietuvos įstatymai 1990 m. buvo trumpi ir nusakė esmę. Platesni išaiškinimai kaip pasiekti iškeltų tikslų buvo palikti Vyriausybei ir jos institucijoms. Ir dabar yra šalių, kurios turi tokią tradiciją, pirmiausia, anglosaksų šalys, kai įstatymų leidyba nemaža apimtim yra atiduota Vyriausybei. Parlamentas tik nurodo gaires.

Lietuvoje nuėjome kitu keliu. Įstatymai kaskart ilgėja geometrine progresija. Metaforiškai kalbant, jeigu 1990 m. užtekdavo 1 puslapio, tai 2000 m. jau reikėjo 10 puslapių, o dabar neužtenka ir 30. Biurokratai nori, kad kuo plačiau ir kuo daugiau visko būtų įrašyta įstatyme, tada tarsi nebelieka jiems atsakomybės, o kartu ir mažiau laisvės veikti, nes kažkuriai normai pasenus, būtinas Seimo įsikišimas, kad atsirastų pakeitimai.

3-ieji Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai įstatymas pasensta, būtina jį atnaujinti, tada atsiranda nauja redakcija. Dar neteko per visą savo parlamentaro karjerą matyti įstatymo, kurio nauja redakcija būtų trumpesnės už senąją.

Įstatymai ne tik ilgėja, bet jų ir daugėja. Kiekvienas save gerbiantis parlamentaras nori pasirodyti prieš rinkėjus, kad va jis netuščiai laiką leidžia, todėl sugalvoja kokį nors įstatymą. Dar išradingesnė yra Vyriausybė, kuri prieš pradėdama bet kokią veiklą, pageidauja įstatymo. Parlamente susidaro teisinis balaganas. Vieni įstatymai yra beprasmiai, kaip Atmintinų dienų. Tai toks teisės aktas, kuriame surašytos atmintinos dienos, kurios nieko nereiškia, jei žmonės patys tam nesuteikia reikšmės. Beje, tai daugiausiai taisytas teisės aktas istorijoje. Parlamentarai labai mėgsta jam teikti pataisas ir siūlyti keisčiausias datas.

Iš kitos pusės į Seimą atkeliauja tokie platūs teisės aktai, kaip Lietuvos bendrasis planas. Šį dokumentą ruošė šimtai specialistų, įvairios suinteresuotos grupės teikė pastabas, vyko aptarimai ir debatai, o galiausiai norima, kad Seimas jį patvirtintų. Net jei iš 141 parlamentaro yra atskirų sričių specialistų, tai tikrai nėra kompetencijos ir laiko detaliai nagrinėti 266 puslapių 73 tūkst. žodžių dokumento. Jeigu parlamentarai rimtai imtųsi šio teisės akto, tai kiek tam reiktų sugaišti laiko? Įvyksta paprastas dalykas – jis tvirtinamas formaliai. Klausimas, kam tokia butaforija?

Įstatymai ilgėja, nes į juos norima prirašyti kuo smulkesnių dalykų. Taip Seimas paskęsta mažų reikalų tvarkyboje. Klasikinis pavyzdys yra kodeksai, kuriuose surašytos visokios baudos ir jų dydžiai. Nesibaigiančiu konvejeriu į Seimo salę keliauja pataisos apie vienų ar kitų baudų sumažinimą ar padidinimą. Ar tikrai yra adekvatu, kad viena iš svarbiausių valstybės institucijų turi užsiimti tokiais klausimais, kai yra specialistai, žinovai, parašytos disertacijos, kokie baudų dydžiai yra tinkami?

Įstatymų leidyba parlamente yra svarbus demokratinės valstybės valstybės institutas, bet Lietuvoje ritamės į absurdą. Jei ir toliau plėsis įstatymų skaičius ir apimtis, tai kiek jų bus po 10 ar 20 metų? Valstybės klestėjimas neturi tiesioginio ryšio su įstatymų gausumu ir ilgumu, todėl reikalinga perkrauti įstatymų leidybos procesą, nes Seimas tolsta nuo savo svarbiausių pareigų, o tampa teisės aktų gamykla.

2020.07.02; 13:00

matulevicius____
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kadaise tokiu pavadinimu brolis Vytautas, žinomas žurnalistas, sukūrė dokumentinį filmą. Jį norintys dar gali susirasti internete (yootube). Žiūrovai šį filmą laikas nuo laiko vis iškelia į socialinius tinklus, ir kadangi jau yra ne viena taip išplatinta kopija, tai manau, kad jį peržiūrėjo virš 100 000 žmonių.

Nenoriu kartotis apie keliolikos metų senumo įvykius, juolab kad juos ar bent dalį jų aprašiau ir savo knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“. Tačiau iš laiko perspektyvos daug ką pradedi suprasti aiškiau. Čia, matyt, kaip su tuo senu vynu ar viskiu – kuo ilgiau išlaikytas, tuo skanesnis.

Bet paties įvykiai, deja, kelia ne tokias malonias asociacijas, juo labiau kad tai prasidėjo nuo šviesaus atminimo saugumo karininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo. Man tuo metu teko vadovauti LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), kuriam ir buvo pavesta ištirti pulkininko išsiuntimo ir žūties aplinkybes. Tačiau, pradėję tą jau istoriniu tapusį pralamentinį tyrimą, mes atskleidėme neregėto masto antikonstituciškai veikiančią grupuotę, žurnalistų pavadintą „valstybininkų“ klanu.

Tada atskleisti faktai prilygo atominės bombos sprogimui ir turėjo taip supurtyti tą neregėtai korumpuotą sistemą, kad ji negalėtų išsilaikyti. Aš asmeniškai tuomet ir mąsčiau, kad būtent taip ir nutiks, bet, pasirodo, klydau.

Tai buvo ženkliai stipresnė ir lankstesnė sistema, kuri sugebėjo savo čiuptuvais kaip aštuonkojis apraizgyti ne tik Lietuvos valdžios struktūras, bet ir suaugti su neskaidriu verslu, iš kurio turėjo neribotus finansinius resursus, taip pat – su žiniasklaida. To tada dar nesimatė, bet dabar ryškėja, kad buvo turimi ir gan painūs bei rafinuoti ryšiai su įvairiomis užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis – kaip draugiškomis, taip ir priešiškomis Lietuvos valstybei. Štai čia ir slypi jų stiprioji pusė: jie apsimeta, kad padeda NATO, ES arba šiaip draugiškoms valstybėms – Lietuvos partnerėms, o iš tikrųjų, įsitrynę į jų pasitikėjimą, žaidė ir žaidžia dvigubus žaidimus. Tokią gan drąsią išvadą man leidžia daryti daugybė išanalizuotų tiesioginių ir ne tiesioginių informacijos šaltinių, tarp kurių nemaža dalis – Lietuvos specialiųjų tarnybų slapta (kai kuri jau nebe) informacija.

Čia būtina pastebėti, kad į šią informaciją papuola ir bent dalis mūsų partnerių specialiųjų tarnybų informacijos, kuria yra keičiamasi, taip pat įvairūs kontaktai ir pokalbiai, viešųjų šaltinių – tokių, kaip žurnalistiniai tyrimai, ypač tarptautiniai (tokie, kaip Wikileaks, Panama papers, Paradis papers ir pan.) skelbta informacija, jos lyginimas ir gili analizė. Čia dar pridurčiau iš gyvenimo išmoktas pamokas viską stebėti ir gretinti.

Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną žiaurų ir liūdną faktą. Mes, kurie minėtame parlamentiniame tyrime buvome sąžiningi ir ištikimi Lietuvos Respublikai duotai priesaikai (o man tai ne tušti žodžiai), buvome ir tebeesame įsitikinę, kad V.Pociūną ištrėmė į Baltarusiją tam, kad juo atsikratytų, nes jis jau kėlė pavojų tuo metu VSD galutinai užvaldžiusiai korumpuotai ir Lietuvai nelojaliai grupuotei. O po to jo žūtį dar pagreitino tai, kad jis, būdamas principingas žmogus ir patriotas, sužinojo apie JAV  per lietuvius perduotus (suprantama, garsiai neviešinamus) 40 milijonų dolerių, skirtų Baltarusijos opozicijai, kurių didžioji dalis buvo tiesiog pavogta. V.Pociūnas, tai sužinojęs, pasakė, kad netylės. Tiems, kurie tuos pinigus pasisavino, o tai buvo ne baltarusiai, reikėjo V.Pociūną greitai nutildyti – ką jie ir netrukus padarė.

Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tiesa, buvo du pasikėsinimai, tik apie pirmąjį mažai žinoma. V.Pociūnas buvo paskirtas į Lietuvos Gardino konsulatą saugumo pareigūnu. Gardine V.Pociūnas kaip aukšto rango profesonalas atsidūrė tik todėl, kad juo reikėjo atsikratyti – jis per daug žinojo ir per daug į viską gilinosi. Ir, svarbiausia, jis dirbo Lietuvos valstybei, o ne klanui. Kartą jį, su savo automašina važiuojantį iš Gardino, aplenkė sunkvežimis, gabenantis daugiatonę gelžbetoninę konstrukciją. V.Pociūną tuomet išgelbėjo apvaizda. Kažką pajutęs, jis pristabdė savo automobilį, o tuo metu sunkiasvorė konstrukcija ir išvirto ant kelio – V. Pociūnas vos spėjo sustoti. Tačiau pats sunkvežimis tik padidino greitį ir nurūko. O juk vairuotojas, jeigu tik būtų pametęs tokį gan brangų krovinį netyčia, jis neišvengiamai būtų sustojęs.

Įdomu tai, kad ši istorija turi tęsinį. Seimo narys, profesorius Kęstutis Masiulis man užsiminė, kad, kai jo draugas V.Pociūnas jam apie tai papasaskojo, jis kreipėsi į faktinį (perkeltine ir tiesiogine prasme – pagal realią įtaką valstybės vadovams) šalies vadovą Vytautą Lansbergį, kuris tada dar buvo ir veikiantis Europos parlamento narys. Išklausęs šią istoriją, jis K.Masiuliui neva pasakė įsimintiną frazę: „Lai užsirašo…“ O kai K.Masiulis nesupratęs paklausė – kam, išgirdo atsakymą: „Istorijai.“

Negaliu garantuoti šio epizodo autentiškumo, bet jį prisiminiau perskaitęs dienraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnį „VSD skandalo pursluose šmėžuoja garsios pavardės“, kuriame ir vėl iškyla profesoriaus pavardė. Cituoju: „Tačiau buvo ir spėjančių, jog tas „Jis“, pagarbiai įvardytas ir D.Jauniškio, yra konservatorių patriarchas V.Landsbergis, kurio interesas esą buvo tas pats – kuo geresni šansai I.Šimonytei. Šios prielaidos šalininkai remiasi tuo, kad D.Jauniškis yra vienas ištikimiausių asmenų V.Landsbergiui. Mat dabartinis VSD direktorius savo karjerą pradėjo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, kuris sudarė asmeninės V.Landsbergio apsaugos branduolį. Teigiama, kad jiedu susitikinėja iki šiol…“

(https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/03/07/news/vsd-skandalo-pursluose-smezuoja-garsios-pavardes-13918321/).

Beje, su šia pavarde sekimo ir informacijos rinkimo skandaluose tenka susidurti ne pirmą kartą. Praeito amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Nepriklausomybės Akto signataras, šviesaus atminimo Romualdas Ozolas viešai apkaltino V.Lansbergį, kad jo nurodymu II KAM departamentas (karinė kontržvalgyba) jį seka. Tarp kitko, po kelerių metų ši informacija pasitvirtino. Bet niekas į tai neatkreipė dėmesio.

Man pačiam vadovaujant Seimo NSGK, po mūsų atlikto minėto paralamentinio tyrimo ir mano iniciatyva (jaučiant didžiulę priešpriešą) paviešinus dalį tyrimo medžiagos, buvo bandoma suduoti atsakomajį smūgį, mane apšmeižiant. Tai  jiems nepasisekė, bet tam tikrą naudą klanui davė. Nes dar prieš garsiąją buvusio VSD vadovo, KGB rezervo karininko (juo tapo 1989 m.) Arvydo Pociaus kalbą Seime, kurioje buvo mesti pramanyti kaltinimai man ir mums liudijusiems VSD karininkams, pas mane buvo atėjęs pasiuntinys. Jo misija buvo slapta ir labai rimta. Tai buvo buvęs aukštas saugumo karininkas, kuris, įgaliotas VSD žvalgybos karininkų, man pasakė, kad keli jų yra pasiryžę duoti labai rimtus liudijimus NSGK dėl JAV 40 milijonų dolerių pagalbos, kainavusios V.Pociūnui gyvybę.

Tačiau po minėtos A. Pociaus kalbos Seimo posėdyje buvo balsuojama. Čia privalau paaiškinti, kad, svarstant personalijų klausimus, veikia gan griežta, Seimo Statuto nustatyta procedūra. LR Prezidento įgaliotas atstovas perskaito Prezidento teikimą atleisti tam tikrą pareigūną, po to atstovas atsako į Seimo narių klausimus, ir tuo posėdžio darbotvarkės klausimas pateikimo stadijoje baigiamas svarstyti – apie ką praneša posėdžio pirmininkas. Toliau jau vyksta susitikimai su Seimo frakcijomis, ir klausimas po kelių dienų grįžta į plenarinį, kur tuo pačiu metu vyksta ir svarstymas, ir Seimo nutarimo priėmimas, t.y. balsavimas.

Tačiau mano aprašomu atveju posėdžiui pirmininkavęs Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius, pažeisdamas Seimo statutą, ne tik suteikė galimybę ir tribūną A. Pociui paskleisti melo kupiną dezinformciją, bet net ir laimėti, nors ir laikinai, išlikimą poste. Lieka nesuprantama, kodėl A.Kubilius paskelbė balsavimą, per kurį pasimetę Seimo nariai pagrindinai Darbo partijos balsais nepatvirtino Prezidento dekreto dėl VSD vadovo A. Pociaus atleidimo.

Taip pat labai keista tai, kad Prezidentas Valdas Adamkus, lyg tik tokio rezultato ir laukęs, netrukus atšaukė savo dekretą dėl A.Pociaus atleidimo. Galbūt skaitytojui per šią procedūrinę painiavą kils neišvengiamas klausimas – o kas čia blogo nutiko? O nutiko keletas labai svarbių dalykų. Visų pirma, aš buvau gavęs informaciją, kad „valstybininkų“ klanas labai išsigando ir suprato, kad, jiems nepsiruošus persigrupuoti, jie gali prarasti svarbų įtakos svertą – pačio VSD kontrolę. Antra, jiems reikėjo mane kaip komiteto pirmininką sukompromituoti ir pašalinti iš NSGK.

Tačiau nei viena, nei kita jiems nepavyko. Bet vieną svarbią pergalę klanas vis dėlto pasiekė: pamatę, kas įvyko, VSD žvalgybos karininkai išsigando, kad ir su jais bus susidorota taip pat, kaip jau buvo susidorota su valstybei ištikimais karininkais V.Damuliu, K. Braziuliu, V.Bieliausku ir kitais. A.Pociaus kalba buvo priimta už rimtą, ir Prezidentas V.Adamkus, užuot ėmęsis aiškintis grėsmes valstybei, visiškai pasidavė klano įtakai ir net sušaukė Valstybės gynimo tarybą – aiškintis dėl KGB rezervisto pramanų. Taip prasidėjęs procesas, kuris galėjo tapti valstybės apsivalymu, netrukus užgeso. Nors mums po kelių mėnesių ir pavyko pašalinti A.Pocių iš pareigų, klanas  buvo tik supurtytas, bet ne panaikintas, ir ta piktžaizdė pūliuoja iki šiol.

Tiesa, V.Lansbergio pavardė netrukus ir vėl sublizgėjo labai dviprasmiškomis aplinkybėmis. Po mūsų klanui suduoto smūgio šis netrukus nusprendė dar kartą sumenkinti parlamentinio tyrimo rezultatus. „Pilkuoju kardinolu“ vadinamo Albino Januškos iniciatyva buvo sukurta labai keista lyg ir valstybinė komisija V.Pociūno žūties aplinkybėms tirti. Bet čia svarbu ne pats komisijos sukūrimo faktas, nors tai irgi simptomiška: tie, kurie V. Pociūną šmeižė ir juodino, patys pradėjo rodyti iniciatyvą ir viską „tirti“.

Stebėjimo kamera. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau įdomiausia, kokie asmenys buvo įtraukti į tą komisiją. Tai – profesorius A. Ališauskas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas J. Kronkaitis, A.Sakalas („užkūręs“, R. Pakso apkaltos katilą), VSD atstovas be pavardės ir, svarbiausia, – V.Landsbergis. Pastarąjį aš per NSGK narę R. Juknevičienę bandžiau atkalbėti, bet ji pasakė, kad profesorius užsispyrė ir labai nori. Tačiau, nors iš viso to gavosi farsas, juo buvo siekiama nukreipti dėmesį nuo tos šokiruojančios realybės, kurią atskleidė mūsų tyrimas. Panašiai vyksta ir su dabartiniu VSD skandalu.

Visų pirma – daug triukšmo. Tuo nereikia stebėtis, taip daroma specialiai, kad triukšmas užgožtų esmę. O esmė ne tik kad labai nepatraukli, bet net ir kelianti siaubą. Ką kas bekalbėtų, tai yra grubus LR Konstitucijos ir žmogaus teisių pažeidimas. Ir tai laikas nuo laiko kartojasi per visus 30 atkurtos Nepriklausomybės metų. Beje, šiuos visus skandalus sieja keli bendri dalykai: pirma – totali gynyba, kad nieko čia tokio; antra – kad tai rusų ranka, kuri nori pakenkti Lietuvai; trečia – tie, kurie aiškina, jog tai neteisėta, apkaltinami ir apšmeižiami; ketvirta – valstybės vadovai visą laiką gina tuos, kurie padarė nusižengimą, o ne tuos, kurie siekia išsiaiškinti tiesą; penkta – visais atvejais nukenčia sąžiningi pareigūnai, kurie ištikimi priesaikai, duotai Lietuvos Respublikai, o ne lojalumą „vadams“ demonstruojantys prisitaikėliai.

Ir šio, ir anksčiau su specialisiomis tarnybomis sietų skandalų giluminė esmė – totalus savęs sureikšminimas ir įsitikinimas, kad mums viskas galima. Man teko neseniai išgirsti tokią frazę: tikrinome, tikriname ir tikrinsime. Taip jie privalo tai daryti, bet tik griežtai laikantis oficialios tvarkos ir nepažeidžiant žmogaus teisių. Tokia situacija susiklostė todėl, kad neegzistuoja jokių kontrolės mechanizmų. Tokiomis sąlygomis ir geri pareigūnai – paslysta. Ir ką daryti VSD vadovui, kurį paskyrusi/ęs LR Prezidentė/as ar jos/jo įgaliota/as ištikima/as patarėja/as paliepia „surinkti“ tam tikrą informaciją apie pusšimtį nieko neįtariančių Lietuvos piliečių? Arba jei to paprašo tavo buvęs vadovas, kuriam esi ištikimas, nes jį tapatini su valstybe?..

Šios organzcijos ne be reikalo yra statutinės – jos nedalyvauja politikoje. Deja, tai – tik teorija. Kiekvienas žmogus turi savus įsitikinimus ir savo nuomonę, savo simpatikus, kumyrus ir tuos, kurių jis nemėgsta. Mes juk tik žmonės. Turbūt, neskaitant teorinio nedalyvavimo politikoje, bent jau specialiųjų tarnybų vadovai ir pagrindiniai pareigūnai turėtų dar ir viešai deklaruoti savo pažiūras – kaip kažkada nežinia kodėl pajuokos objektu paverstas buvęs STT ir VSD vadovas Povilas Malakauskas. Pasakydamas, kad pagrindinai mąsto dešiniąja smegenų puse, jis aiškiai davė suprasti, kad yra dešniųjų pažiūrų žmogus. Ir man, su juo dirbant bei sprendžiant svarbius valstybei reikalus tai ne tik kad netrukdė, bet net ir padėjo.

Žiūronai. Slaptai.lt nuotr.

O štai apie artimus Dariaus Jauniškio ir profesoriaus V.Landsbergio santykius dauguma žmonių, manau, sužinojo tik dabar – iš laikraščio publikacijos. Kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada, bet vis tik geriau, kad tai būtų žinoma jau žmogui užimant pareigas. Be to, po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų būtų pats laikas pradėti tarnauti išskirtinai Lietuvos valstybei, o ne vadams.

Dar būdamas NSGK pirmininku, esu pasakęs, kad, jeigu nebus visaapimančios specialiųjų tarnybų kontrolės, valstybė išsigims, nebus jokios demokratijos. Buvau net paruošęs įstatymo projektą „Dėl specialiųjų tarnybų priežiūros Generalinio inspektoriaus institucijos įkūrimo“.

Praėjo virš dešimt metų, o dauguma tų kurie šiandien rimtais veidais postringauja iš TV ekranų, kad puolamas VSD, nieko nepadarė, kad ta priežiūra atsirastų. Kol valstybėje ištikimi Lietuvai pareigūnai bus persekiojami už tai, kad jie laikosi Konstitucijos, o specialiosios tarnybos bus naudojamos politinei įtakai didinti ir „dvaro“ intrigoms, tol mūsų valstybėje ir bus tokia betvarkė bei NEBAUDŽIAMUMAS! Visa teisėsauga sunkiai „serga“, ir naujojo  Prezidento pareiga – rimtai užsiimti šios ligos gydymu.

Teksto autorius – Dr. Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, buvęs Seimo NSGK pirmininkas

2020.03.09; 15:15

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos ekonomika, atlyginimai, socialinė apsauga ir gyventojų lūkesčiai apie saugią ateitį auga jau 10 metų. Ypač gerų rezultatų pasiekė privatus sektorius, augančios investicijos, įmonių gamybos modernizacija ir naujos eksporto rinkos. Valstybinis sektorius šiek tiek atsilieka, metodai vis dar senoviški, politikos priemonių pasirinkimas ribotas, vis dar matuojamas procesas, o ne rezultatas. Dėl to gyventojų pasitikėjimas valstybe išlieka neaukštas, tačiau ir viešasis sektorius, nors šlubuodamas, pasiekia vis aukštesnių tikslų. Lietuva neabejotinai tampa gerovės šalimi ir jau gali pradėti kelti naują svarbų tikslą, ne tik rūpintis turistų ir inovacijų pritraukimu, bet ir grąžinti gyventojus.

Svarbūs signalai užsienio lietuviams

Šiemet Seimas ir Vyriausybė pasiuntė du svarbius signalus užsienyje esantiems tautiečiams. Užsienio lietuviams pagaliau atsirado atskira vienmandatė Seimo rinkimų apygarda. Dabar jau tik nuo užsienyje esančių piliečių priklausys, kiek jie bus aktyvūs rinkdami savo politikus ir prisidėdami prie kompetentingesnės vadovybės. Tai stiprus paskatinimas neatitrūkti nuo šalies aktualijų, tačiau darbas dar nėra baigtas.

Kitas labai svarbus ir būtinas darbas yra internetinio balsavimo įteisinimas bent jau užsienyje esantiems. Atsikalbinėjimai apie saugumą yra nepateisinami matant, kokią naudą galima iš to gauti. Gausi išeivių bendruomenė negali būti įkaite baimių, kurios nepakankamai pagrįstos. Reikia pradėti nuo el. balsavimo išeiviams, o tokio balsavimo sėkmė gali paskatinti diegti ir tolimesnes inovacijas.

Antras svarbus politikų darbas yra teisinės bazės bei priemonių sukūrimas pagalbai užsienyje esantiems lietuvių kilmės asmenims bei jų šeimos nariams grįžti į Lietuvą. Mūsų valstybė seka gerąja Izraelio praktika ir pradėjo kurti mechanizmą kaip paskatinti tautiečius grįžti į istorinę Tėvynę. Kol kas tai tik pradinė Grįžimo politikos stadija. Jau pavyko bandomasis projektas su Ukrainos lietuviais ir jų šeimų nariais.

Iš okupuotos Rytų Ukrainos buvo pagelbėta grįžti 150 žmonių. Toliau seka sudėtingesnis projektas padėti parvykti ir integruotis Venesuelos lietuviams ir jų šeimų nariams. Venesueliečiai, skirtingai nei ukrainiečiai, beveik nekalba lietuviškai, jie jau antros ar trečios kartos emigrantai, todėl tolimi ir kultūriškai, galbūt nebeturi giminaičių Lietuvoje, todėl jų integracija bus sunkesnis uždavinys. Kol kas grįžti į Lietuvą pageidauja 21 asmuo, bet tokių gali būti gerokai daugiau, nes prašymai dar bus renkami mažiausiai metus, o tikėtina ir dar ilgiau. Per tą laiką toliau bus tobulinami valstybiniai gebėjimai ir procedūros.

Emigruoti ar sugrįžti. Slaptai.lt nuotr.

Grįžimo politika

Pagalba krizių zonose atsidūrusiems tautiečiams yra tik dalis Grįžimo politikos, kita jau didesnė ir politiškai labai svarbi mūsų bendruomenė, kuriai reikia paramos, yra buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, disidentai, jų šeimos ir palikuonys. Lietuva vykdė jų grįžimo politiką be tinkamų įstatymų, chaotiškai, keistomis iniciatyvomis. Šis bandymas visiškai nepasiteisino, tačiau kainavo daug. Tremtiniams buvo dalinami butai, tai buvo ir kompensacija, ir integracija, ir visa politika. Viso grįžo apie 2000 žmonių, tačiau nemaža dalis tiesiog pardavė gautus butus ir išvyko atgal. Žinant, kad asmenų, kurie galėtų potencialiai grįžti į Lietuvą yra apie šimtą tūkstančių, tai 2 tūkst. grįžusių yra labai mažai.

Krizėse atsidūrę lietuviai ir tremtiniai – tai specifinės grupės, kurioms būtina išskirtinė Lietuvos valstybės pagalba ir rūpestis, tačiau užsienyje yra didelė tiesiog lietuvių kilmės bendruomenė, apie 1,5 mln. žmonių, kurių apsigyvenimas istorinėje Tėvynėje būtų didelė ir pageidautina sėkmė.

Vaikų Lietuvoje gimsta mažai ir tokią tendenciją pakeisti jokių sprendimų nėra. Net turtingiausios pasaulio šalys Norvegija, Šveicarija, Austrija, Danija nerado jokio recepto, kaip šeimas paskatinti turėti tiek vaikų, kad užtektų kartai pakeistų vyresnes kartas. Taigi vienintelis kelias užtikrinti stabilų gyventojų skaičių yra skatinti imigraciją. Lietuva yra maža ir kultūriškai labai pažeidžiama šalis, todėl vertėtų atidžiai kontroliuoti migracijos procesus, kad svetimos kultūros žmonės neimtų dominuoti. Prioritetas imigracijai galėtų būti lietuvių kilmės asmenys ir su Lietuva susiję asmenys, kurie jau turi ryšių su Lietuva. Galbūt tokie asmenys daug metų užsienyje užsiėmė lituanistine veikla, galbūt dirbo su konsulinėmis, saugumo, diplomatijos temomis, yra atstovavę Lietuvos Respublikos interesus ekonominėje, socialinėje, istorinėje, mokslinėje srityse ir t.t. Toks atvejis buvo, kai į Lietuvą atvyko vertėjas iš afganų kalbos, padėjęs Lietuvos kariams Afganistane. Lietuvoje laukiami galėtų būti ir istorinių tautinių bendrijų atstovai, be kurių indėlio Lietuva nebūtų sukurta tokia, kokia yra.

Pageidautinos imigracijos skatinimo politika nėra Lietuvos išradimas. Daug šalių atsirenka ir skatina atvykti tuos, kurie šaliai yra reikalingi. Garsiausi pavyzdžiai yra JAV „žalioji korta“, Australijos imigracijos loterija ar Izraelio grįžimo įstatymas. Lietuva turėtų ko pasimokyti ir iš artimesnių šalių, tokių kaip Estija ar Lenkija.

2020.01.06; 11:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) visai neseniai sulaikė kyšininkavimu įtariamus Raseinių savivaldybės valdininkus. Prieš kelis mėnesius pareigūnai lankėsi Panevėžio, Šilutės, Telšių savivaldybėse ir vis korupciniai nemalonumai valstybiniuose namuose. Tokios istorijos jau beveik 30 metų. Tai viena savivaldybė, tai kita, ir jokių prošvaisčių, kad situacija pasikeis.

Be kyšių nė žingsnio

Visi korupcijos tyrimai rodo, kad labiausiai kyšininkavimu garsėja medikai ir savivaldybės. Tik policijos pareigūnai, kurie irgi ilgai pirmavo korupcijos žemėlapiuose, pamažu užleidžia pozicijas. Policijai mažinti kyšininkavimą padėjo skaidrus vadovų požiūris, padidintos algos ir sustiprinta kontrolė. Reiktų pagirti ir buvusį komisarą Saulių Skvernelį, kurio vadovavimo laikais buvo pasiekta esminė pažanga. Kai S. Skvernelis tapo Premjeru, buvo galima tikėtis, kad gerąją patirtį pavyks perkelti į sveikatos sritį ir savivaldybes. Gaila, to neatsitiko.

Savivaldybėse taip įsigalėjusi kyšininkavimo kultūra, kad tarp valdininkų kalbama ne „ar imti“, bet „kaip imti, kad nepagautų“. Pagrindinės priežastys, kodėl valdininkai nenori dirbti skaidriai, yra tos pačios, kurios buvo panaikintos Policijoje. Valstybės tarnautojų atlyginimai, įvertinant infliaciją, paskutinį dešimtmetį tik mažėjo, o, ir savivaldybių merai, ir kiti vadovai dažnai būna tie, kurie ne kontroliuoja savo pavaldinius, bet patys inicijuoja nusikalstamas veikas. Tą rodo nuolatiniai STT vizitai į savivaldybes, kai sulaikomi ar nušalinami nuo pareigų net aukščiausi vadovai. Tik liūdesį gali kelti eilinis atvejis Panevėžyje, kai buvo sulaikytas meras Rytis Mykolas Račkauskas, kuris prieš rinkimus žadėjo skaidrumą, o miesto tarybos nariai ne tik neišsižadėjo įtarimų sulaukusio lyderio, bet dar ir audringai reiškė paramą. Tai ką galvoti paprastam panevėžiečiui apie tokią valdžią? Kaip, apskritai, pasitikėti demokratija?

Verslo ir politikos suaugimas

Savivaldybių politikai mėgsta kalbėti, kad politikos savivaldybėje nėra, o yra tik „ūkiniai reikalai“. Toks politikas iškart turėtų kelti abejonę? Pasak tokio, nėra viešųjų klausimų, nėra gyventojų interesų, yra tik „reikalai“. Tokiam politikieriui pritaria abejotinos reputacijos verslininkai, kurie labai mielai tvarko tokius „reikalus“. Eilinėje savivaldybėje, visai nesvarbu, kokios politinės pakraipos politikai dominuoja, dalį tarybos narių būtinai sudaro vietos verslininkai ir neretai būtent jų verslas būna glaudžiai susijęs su tos savivaldybės užsakymais. Jeigu tokie neskaidrūs vietos verslininkai, kurių užsakymai susiję su konkrečia savivaldybe, patys neužima tarybos narių ar administracijos pareigūnų postų, tai juos užima arba jų giminaičiai, arba bičiuliai. Tokių atvejų visoje Lietuvoje tiek daug, kad tai net ne atvejai, o taisyklė.

Savivaldybė teikia užsakymus, o neaiškiais būdais laimintys verslininkai atsidėkodami apdovanoja politikus ir valstybės tarnautojus. Tai standartinė schema. Labai sunku ją suardyti, nes visos pusės suinteresuotos, o pinigai gi „valstybiniai“. Tokie „šešėliniai“ machinatoriai gadina sąžiningo verslo reputaciją, todėl niekaip nepavyksta pakeisti neigiamos visuomenės nuomonės apie verslą. Bet kokie bandymai apriboti verslininkų dalyvavimą politikoje yra neleidžiami Konstitucinio Teismo, pačių verslininkų bendruomenė nėra vieninga ir savo narių nekontroliuoja, o Seimo bandymai didinti reikalavimus valstybės tarnybai nieko nekeičia.

Seimas yra linkęs kelti tarnautojams vis daugiau reikalavimų ir bausti už bet kokią klaidą. Tai turėtų gerinti situaciją, bet yra priešingai. Įstatymų yra tokia daugybė, jie painūs, prieštarauja vieni kitiems, todėl suklysti galimybių daug ir tai valstybės tarnautojus verčia jaustis nesaugiai, nevertinti užimamos pozicijos ir skatina leistis į avantiūras. Opiausi sektoriai yra statybų ir viešųjų pirkimų, kur valstybės tarnautojams nuolat grasinama baudomis ir teismo procesais, bet visai nevertinamas jų principingumas.

Rinkimų komitetai kaip kyšininkavimo „Pandoros skrynia“

Nusivylę politikų pažeidžiamumu korupcijai, rinkėjai bando ieškoti geresnių alternatyvų rinkimų komitetuose. Ar jie geresni? Deja, ne. Jie net blogesni! Per šią kadenciją STT pradėjo tirti korupcijos atvejus Raseiniuose, Panevėžyje, Šiauliuose, kur valdo įtakingi rinkimų komitetai. STT įtarimų neišvengė ir Kauno savivaldybė, kur STT lankėsi jos kontroliuojamoje įmonėje „Kauno švara“, o Alytuje pareigūnams teko vykti į savivaldybės valdomus „Dzūkijos vandenis“. Visos minėtos savivaldybės dominuojamos rinkimų komitetų.

Tvarkingoje savivaldybėje valdančiųjų savivalę turėtų apriboti budri opozicija, bet dažnai savivaldybėse trūksta sveikos politinės konkurencijos, nes visi politikai būna tampriai susiję su šešėliniais vietos verslininkais. Kad trūksta tikros partijų konkurencijos, o yra tik interesai, labiausiai atskleidžia populiarėjantys visuomeniniai rinkimų komitetai. Nors jie buvo sugalvoti kaip demokratiją stiprinanti pilietinė galimybė, realybėje dažniausiai į juos buriasi vietos oligarchų kontroliuojami buvę įvairių partijų atskalūnai. Taip patogiau, nes išvengiama bet kokios partijos lyderių kontrolės „iš Vilniaus“, o ir finansavimo klausimai sprendžiami agresyviau ir paprasčiau.

Artėjant savivaldybių merų rinkimams svarbu ne garsūs šūkiai, bet politikų patikimumas ir principingumas. „Rinkimų komiteto“ afiša, toli gražu, negarantuoja, kad pasikeis politinė kultūra, todėl kartais lieka tik pasidžiaugti STT aktyvumu. Tai kartais būna vienintelė tikra opozicija vietos savivaldybių politikų ir oligarchų suokalbiams.

Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengia išankstinius kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidento postą rinkimus. Mūsų šalyje to dar niekada nevyko, nors pasaulyje tai nebūtų naujiena, ypač JAV, kur kandidatų varžytuvės turi senas tradicijas. Šio Tėvynės sąjungos projekto sėkmė būtų visos politinių partijų sistemos sėkmė ir būtų stiprus signalas, kad pagaliau Lietuvos demokratiniai mechanizmai išsivaduoja iš postsovietinės klampynės. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Geriausiai organizuota partija

Kai politologai kalba apie partijų sistemą Lietuvoje, tai reiktų atskirti TS-LKD ir visas likusias partijas. Konservatoriai šiandien, po socialdemokratų žlugimo, yra vienintelė progresyvi politinė organizacija su veikiančiais demokratiniais mechanizmais, užtikrinamu veiklos skaidrumu ir atskaitingumu bei, svarbiausia, ji vis labiau atsiveria visuomenei, išsivaduodama iš XX amžiaus „partijos“ apibrėžimo. TS-LKD vieninteliai organizuoja visuotinius partijos pirmininko rinkimus, politikų reitingavimą į Seimą ir savivaldybes, pradėjo demokratiškai rinkti lyderius į merus, o dabar ir į šalies Prezidento postą. Maža to, balsuoti išankstiniuose rinkimuose dėl partijos paramos galės ne tik nariai, bet visi norintys. To nedaro jokia kita valstybės partija.

Lietuvos visuomenė, o kartais ir politologai, vis dar įsivaizduoja partiją, kaip kažkokią uždarą, pusiau slaptą, merkantilinių tikslų vedamą organizaciją, kuri proteguoja savo narius ir ieško personalizuotos naudos. Taip galbūt buvo XX amžiuje. Šiais laikais partijos nario bilietas yra nieko daugiau, kaip tik vieša politinių pažiūrų deklaracija. Jau Andriaus Kubiliaus vyriausybėje daug ministrų, jų pavaduotojų ir kitų politinių postų užėmė žmonės, neturintys partijos nario bilieto. Tačiau vis tiek TS-LKD buvo atsakinga už Vyriausybės veiklą. Ne visi politikai, patarėjai ir konsultantai, dirbantys su TS-LKD, yra partijos nariai. Tik apžvalgininkai kažkodėl labai mėgsta pabrėžti, kad vienas ar kitas žmogus priklauso partijai. Nieko tas priklausymas partijai ar nepriklausymas neparodo, nes absoliuti dauguma partijų narių tėra formalūs ir aktyviai partijos reikaluose nedalyvauja, o lygiai taip pat daug aktyvistų nėra partijų nariai, tačiau turi didelę įtaką lyderiams. Štai Ingrida Šimonytė turi labai stiprią įtaką partijoje, bet nėra narė, o Vygaudas Ušackas, nors yra narys, kitose visuomenės grupėse sulaukia daug daugiau paramos. O tokių pavyzdžių daugybė visose politinėse organizacijose. Net dabartinis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis nėra partijos narys, tai ko tada vertas tas nario bilietas?

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdys kaip rinkti politikos kandidatus

TS-LKD rengiami išankstiniai Prezidento rinkimai yra dar vienas žingsnis senovinį partijos įvaizdį pertvarkant į politinį judėjimą. Tokiame darinyje svarbu būtų ne atskiri politikai, ne nariai ir net struktūros, bet konservatyvios idėjos ir vertybės, kurios vienija žmones, o jau šie pasirenka politikus, kurie jas geriausiai atstovauja. Ar toks modelis gali sėkmingai veikti? JAV patirtis rodo, kad gali. Socialinių tinklų ir informacijos pasaulyje kitokia partijų forma net nėra gyvybinga. Ilgainiui visos partijos Lietuvoje turės atsiverti, arba, keičiantis kartoms, nebesugebės pritraukti rinkėjų.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Konservatorių rengiami pirmieji kandidato į valstybės Prezidentus išankstiniai rinkimai siunčia labai svarbią žinią – partija nesiekia parinkti sau palankaus kandidato, nesiekia į gerą postą pastūmėti vieną ar kitą saviškį, koks jis geras bebūtų, bet visa organizacijos jėga parems tą kandidatą, kuris geriausiai atstovauja vertybes, kurios svarbios šiai bendruomenei. Nėra jokių sąlygų, kad paremtas kandidatas būtų kaip nors skolingas partijai. Tą užtikrina ir ne partijos narių galimybė dalyvauti balsavime. Taigi jeigu toks kandidatas taptu Prezidentu, tai jo niekaip neįpareigoja būti kaip nors susijusiu. Net priešingai, visuomenė bus labai akyla ir bet kokia nuolaida rėmėjams bus žvelgiama su įtarumu ir padidintu dėmesiu.

Stiprybė yra neskirstyti į „partinius“ ir „nepartinius“

TS-LKD tuo aiškai liudija, kad jai rūpi ne geriausias partijai kandidatas, bet geriausias Lietuvai. Žinoma, pagal savo vertybes – patriotiškumą, provakarietiškumą, pagarbą tradicijoms ir kt. Prie tokio požiūrio Tėvynės sąjunga nuosekliai ėjo, ir paskutiniuose dviejuose Prezidento rinkimuose neieškojo kandidato „geriausio iš partinio sąrašo“, bet rėmė partijos vertybėms artimą pretendentą, kokiais tuo metu buvo Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.

Šiandien, kai vėl girdisi kai kurių lyderių pasisakymai, kad būtina partijai kelti „savo“ kandidatą, tai daryti „būtina“, reikia siekti „savo“ Prezidento – panašu į nomenklatūrinius parinkimus ir tai jau yra bandymas grįžti atgal. Labai nuvilia Liberalų pozicija kelti „savo“ kandidatą, norėtųsi platesnio požiūrio, bent jau rinkėjai to tikėtųsi. Kai kas nesuprasdami TS-LKD siūlymo esmės, sako, kad nepartinis kandidatas tik liudija partijos silpnybę, tačiau kaip rodo rinkimų patirtis, svarbu remti geriausią kandidatą ir nestatyti išankstinių barjerų.

TS-LKD šiandien yra partijų flagmanas, realiais veiksmais įrodantis, kokios ateityje turės būti visos politinės organizacijos, ir kuo greičiau jos tai supras ir perims šią patirtį, tuo visai Lietuvos demokratijai bus didesnė pergalė. Išankstiniai Prezidento rinkimai tai gali paskatinti.

2018.10.04; 07:35  

Lietuvos politika vis labiau primena vaikų žaidimus. Slaptai.lt nuotr.

Kitą savaitę, rugsėjo 20-ąją, Seimas ketina svarstyti, ar sudaryti laikinąją tyrimo komisiją „dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio politikams, valstybės tarnautojams bei politiniams procesams“.

Antradienį parlamentarai po pateikimo „palaimino“ tokios komisijos sudarymą. Už tai siūlantį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės Agnės Širinskienės pateiktą nutarimo projektą po pateikimo balsavo 63 Seimo nariai, prieš buvo 25, susilaikiusių nebuvo.

Kritikuodamas naują parlamentinį tyrimą konservatorius Andrius Kubilius sakė, kad nutarta sudaryti komisiją konservatoriams tirti. „Atsiminkite, kai baimė pradeda valdyti tai yra blogai“,- sakė jis.

Ekspremjeras klausė, kodėl bus tiriamas 8 metų laikotarpis, o ne pvz. nuo Kovo 11-osios?

„Kokiame parlamente jus tokius fokusus matote?“, – piktinosi konservatorius Kęstutis Masiulis.

Pasak A. Širinskienės, pasirinktas tyrimo laikotarpis yra pakankamai didelis – 2008-2016 metai. „Tai laikotarpis, kada kūrėsi prielaidos suklestėti stambioms verslo grupėms, tarp jų „MG Baltic“,- sakė ji.

Seimo narys konservatorius Mykolas Majauskas suabejojo, ar tokie tyrimai duos realią naudą gyventojams.

„Tokie tyrimai leidžia visuomenei žinoti, kaip vyksta politiniai procesai, kurie ne visada vyksta skaidriai ir švariai kaip mums norėtųsi. Realią naudą gaus visuomenė“, – tvirtino A. Širinskienė.

Seimo narys socialdemokratas Juozas Olekas, kai kurie konservatoriai ir Mišrios Seimo narių grupės atstovai užsiminė, kad tyrimo komisijos darbe neketina dalyvauti.

Neoficialiai kalbama, kad laikinosios tyrimo komisijos pirmininko pareigas planuojama patikėti „valstiečių“ frakcijos atstovui Virgilijui Poderiui.

Jeigu Seimas pritartų, nauja parlamentinė komisija tirtų 2008-2016 metų laikotarpį. Komisijai siūloma ištirti suinteresuotų asmenų ar jų grupių galimai darytą neteisėtą įtaką ir poveikį šalies politiniams procesams, inter alia rinkimų eigai, parlamentinių koalicijų formavimui, parlamentinių frakcijų, atskirų politikų darbui, partijų ir visuomeninių judėjimų veiklai ir finansavimui.

Nutarimo projekte siūloma ištirti suinteresuotų asmenų galimai darytą neteisėtą įtaką ir (ar) poveikį teisėkūros procesui (teisės aktų inicijavimui, rengimui, svarstymui ir priėmimui); valstybės institucijų vadovų, valstybės tarnautojų rinkimui ar skyrimui ir (ar) jų veiklai; valstybės valdomų įmonių (jų antrinių bendrovių), viešųjų įstaigų vadovų, valdymo ar priežiūros organų narių rinkimui ar skyrimui ir (ar) jų veiklai.

Siūloma, kad naujoji tyrimo komisija dirbtų iki 2019 m. gegužės 1 dienos.

Komisiją siūloma sudaryti iš 12 Seimo narių, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą turinčių teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, laikantis Seimo frakcijų proporcinio atstovavimo principo.

Nutarimo projekte pažymima, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvados rengimo laikotarpiu bei po to, Seimui svarstant tas išvadas, viešojoje erdvėje pasirodė reikšminga nauja informacija apie galimą neteisėtą įtaką ir poveikį skiriant teisėsaugos pareigūnus, darant įtaką politiniams procesams Seime ir netgi galimai siekiant formuoti verslo grupėms potencialiai palankią valdančiąją daugumą Seime 2008-2012 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.12; 05:22

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant Prezidento rinkimams, daugėja ženklų, kad Prezidento rinkimuose gali dalyvauti Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Pats Premjeras kol kas aiškiai nepasakė savo sprendimo, tačiau jo retorika šiuo klausimu iš anksčiau buvusios skeptiškos, paskutiniu laiku pakito į optimistinę. Jeigu S. Skvernelis ne tik dalyvautų rinkimuose, bet ir juos laimėtų, visi trys svarbiausi valstybės postai tektų valstiečiams.

Valstiečiams būtinos pergalės

Politologai aptarinėja ar valstiečiai atėjo ilgam, ar jų laukia fiasko? Politinę šios organizacijos ateitį labai smarkiai paveiks artėjantys 2019 m. rinkimai. Ypač svarbūs yra Prezidento rinkimai. Geras, rinkimus laimintis kandidatas padėtų mobilizuoti partiją, praplėstų elektoratą ir jį naujai motyvuotų. Jeigu valstiečių kandidatui pavyktų pakeisti Dalią Grybauskaitę, tai tada visos trys svarbiausios valdžios atsidurtų vienose rankose – Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra. Visos trys institucijos pradėtų „kalbėti“ vienu balsu.

R. Karbauskis jau seniausiai tvirtina, kad kitas Prezidentas bus iš valstiečių, o partijos politinis štabas tam aktyviai ruošiasi. Aršiai atakuoja opoziciją ir veikiančią Prezidentę, vienų partijos narių vardu leidžia idėjas–lozungus ir gerų norų deklaracijas, o kitų vardu nepaliaujamai gamina skundus. Taip vis išlikdami dėmesio centre. Kartu ieško parankiausių kandidatų būsimuose rinkimuose. Kol kas vienintelis realiausias jų kandidatas sėkmingai sudalyvauti Prezidento rinkimuose yra Ministras Pirmininkas. Kiti valstiečių politikai per daug blankūs, turintys per daug neigiamo krūvio ar per mažai žinomi. Kitas tinkamas pretendentas būtų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį tikriausiai paremtų ir Prezidentė, tačiau jo pergalė negarantuotų valstiečių hegemonijos, atvirkščiai, sudarytų nereikalingą konkurenciją. Neturėdami kitų kandidatų, valstiečiai šį pusmetį aktyviai įkalbinėjo S. Skvernelį dalyvauti rinkimuose, tai matėsi iš jo paties viešosios retorikos dinamikos.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Premjerui pasirinkimas nėra lengvas, nes dalyvavimas visgi negarantuotų pergalės. Labai tikėtinas scenarijus būtų pralaimėjimas antrame ture liberalesniam kandidatui, pavyzdžiui, Gitanui Nausėdai. Toliau dirbti premjeru, kai buvęs oponentas bus tiesioginis „viršininkas“, jeigu galima taip pasakyti, nebus lengva. O jei per rinkimų kampaniją dar bus pasakyta vien kita aštresnė replika..

Daug saugesnis valdančiųjų pasirinkimas būtų L. Linkevičius, kuris puikiai sutaria su dabartine Prezidente, palankiai vertinamas kairiųjų, o ir dešiniesiems, savo nuoseklia orientacija į Vakarus, jis atrodo priimtinas. Pralaimėjimo atveju, tai nebūtų toks skaudus smūgis valdantiesiems, tačiau vargu ar galima po rinkimų iš jo tikėtis glaudžių ryšių ir paklusnumo R. Karbauskiui?

Lietuva prisijungtų prie Vengrijos ir Lenkijos

Jeigu S. Skvernelis visgi kandidatuotų ir laimėtų, jį Premjero kėdėje tikriausiai pakeistų jo bendražygis, pavyzdžiui, dabartinis ūkio ministras Virginijus Sinkevičius. Visi trys svarbiausi valstybės postai taptų susiję su valstiečių politine organizacija. Smarkiai susilpnėtų opozicijos galimybės aktyviai veikti, o valdantieji įgytų didelę galią užpildyti visą viešąją erdvę savo politine darbotvarke. Labai tikėtinas scenarijus, kad Lietuva pradėtų dreifuoti link Vengrijos ir Lenkijos politinio modelio.

S. Skvernelis jau ne kartą yra palankiai atsiliepęs apie dabartinę politinę situacijoje Lenkijoje.

Kaip ir tose Centrinės Europos šalyse, pirmiausia, buvo nugalėta opozicija, perimta valdžios postų kontrolė, tada atėjo eilė teismams ir žiniasklaidai. Apie valstiečių ir žiniasklaidos kovą jau girdėjome. Ramūnas Karbauskis buvo „iškasęs karo kirvį“ prieš LRT ir vieną įtakingiausių žurnalistų Edmundą Jakilaitį. Kol kas trapios paliaubos, bet valstiečiams sustiprėjus, prieš šio klausimo būtų grįžtama. Apie valstiečių norą kontroliuoti žiniasklaidą žinome ir iš „Naisių vasaros“ epopėjos.

Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip rodo apklausos Lenkijoje ir Vengrijoje, gyventojai gan palankiai vertina savo valdžią. Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas trečią kartą tapo premjeru, kas negirdėta Rytų Europoje. Tai gal ir Lietuvoje būtų neblogai tokia valdžios dėlionė?

Lietuvai grėstų „raganų medžioklė“

„Vengriškas scenarijus“ šalyse gyvuoja, kol kyla ekonomika ir auga biudžeto pajamos. Rytų Europos gyventojai ypač jautrūs ekonominei gerovei ir yra linkę dėl jos aukoti demokratines bei pilietines laisves. Trūkstant politinės konkurencijos Lenkijos ir Vengrijos valdžios savo nesėkmėms pateisinti pradeda ieškoti priešų. Vos ištikus nesėkmei, pavyzdžiui, korupcijos skandalui, reikia rasti ant ko suversti visą kaltę. Vengrijoje blogiečiu Nr. 1 buvo paskelbtas Džordžas Sorosas, nelegalūs imigrantai, opozicija ir t.t., Lenkijoje – buvęs premjeras, Vokietija ir pan.

Lietuvoje, dėl mažos šalies ribotų resursų diskusijai, tai tikriausiai atsikartotų kvadratu. Prasidėtų „blogiečių“ paieškos, o valdžioje dominuojant vienai partijai dar labiau smuktų politinių diskusijų kokybė. Jau dabar vyriausybė bando viešai išstatyti „pykčio valandėlei“ tai pensijų fondus, tai prekybos centrus, tai privačias mokyklas. Trukdant žiniasklaidai ir smaugiant opoziciją vargu ar viešojoje erdvėje pakiltume aukščiau tokių temų kaip tautiniai kostiumai, valstybinės vaistinės ir rūkymas balkonuose, kokių ir dabar yra dominuojamas politinis laukas.

Lietuvoje kol kas bet kokių autoritarinės valdžios požymių išvengdavome, tačiau dabar turime realią grėsmę, kad Lietuva gali pradėti dreifuoti šia linkme, o gal net taptų trečia „tvirtos rankos“ šalininkų valdoma ES šalimi kartu su Vengrija ir Lenkija.

2018.09.01; 06:00

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Lietuvą apskriejo maloni ir daug kam netikėta žinia. Jau du mėnesiai, kaip į Lietuvą atvyksta daugiau žmonių, nei išvyksta. Tokie duomenys nuteikia optimistiškai dėl visų metų statistikos ir gal pagaliau baigiasi ta katastrofiška emigracija iš Lietuvos, stebinanti visą pasaulį. Nors daug kas stebėjosi naujausiais duomenimis, bet visi besidomintys jau seniai laukė tokio pokyčio ir per daug nesidžiaugia, nes migracijos ir demografijos problemos toli gražu tuo nesibaigia.

Rytų Europoje Lietuvos atvejis neišskirtinis

Didelė emigracija ir kartu spartus ekonominis augimas yra gan keistas derinys. Tą išgyveno visa Rytų Europa, tačiau viena po kitos šiose šalyse emigraciją pakeitė didėjanti imigracija. Greičiausiai srautai susibalansavo ir netgi tapo teigiami Čekijoje, Slovakijoje, o ilgiausiai problemos užsitęsė Baltijos šalyse ir Rytų Balkanuose. Visgi jau prieš porą metų Estija pranešė apie didesnį atvykusiųjų nei išvykusiųjų skaičių ir tapo akivaizdu, kad šis procesas kiek vėluodamas pasieks ir Lietuvą bei Latviją.

Estijos tendencijos svarbios Lietuvai, nes tikėtina, kad jos atsikartos ir mūsų šalyje, todėl verti dėmesio keli faktai. Nors ir pastebimas grįžtančių estų gausėjimas, tačiau gerėjančiam išvykstančiųjų ir atvykstančiųjų balansui gyvybiškai svarbūs ukrainiečiai ir rusai. Be atvykstančių užsieniečių imigracijos srautai Estijoje būtų nelabai žymūs. Antras faktas, imigrantai nevyksta gyventi į regionus, o renkasi išimtinai Talino miestą. Trečia, nepaisant to, kad dauguma atvykstančiųjų yra darbingo amžiaus žmonės, bet bendras gimusių ir mirusių skaičius šalyje išlieka stipriai neigiamas.

Demografijos problemos neišnyks

Lietuvoje galime matyti tą patį. 2017 m. duomenys rodo, kad Vilniaus miestas neišlaiko savo gyventojų ir jų emigruoja net ir iš sostinės daugiau nei grįžta, tačiau bendrai miestiečių skaičius auga, nes jį palaiko vidaus ir tarptautiniai atvykėliai. Lietuvoje turime nedaug vietovių, kur gyventojų skaičius auga – Vilnius, dar Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apylinkės bei kurortai. Tikėtina, kad tokia tendencija išliks net jei imigrantų srautai į Lietuvą smarkiai padidės. Jauni žmonės išvykę į užsienį iš Kelmės ar Utenos nusprendę grįžti Tėvynėn renkasi Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Regionų degradacijos problema niekur nedings. Gaila, bet net didesni miestai Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė neranda ar nesugeba rasti receptų kaip tapti patrauklesniais gyventi.

Kokiu keliu eina Lietuva? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Statistika rodo, kad emigruoja iš Lietuvos jauni ir darbingi žmonės, dažnai su vaikais. Tai neabejotinai blogina bendrą demografinę būklę. Visuomenei išlaikyti vyresnius ir nedarbingus žmones tampa vis sunkiau. Atvykstantys ar grįžtantys į Lietuvą taip pat yra jauni ir darbingi, tačiau tai iš esmės nekeičia visuomenės struktūros. Šeimos Lietuvoje vaikų turi nedaug, o jaunoji gyventojų karta yra ženkliai mažesnė nei karta, kuri jau labai greit išeis į pensiją. Kai kalbame apie didesnę imigraciją, tai turime galvoje šimtus, gal geriausiu atveju tūkstančius, o kai kalbame apie kartų santykį, tai jau šimtai tūkstančių žmonių. Manyti, kad į Lietuvą per artimiausius metus galėtų imigruoti šimtai tūkstančių, net 0,5 mln. žmonių yra nei socialiai, nei politiškai nerealu, todėl gimimų – mirčių ir dirbančių – nedirbančių balansas toliau blogės ir tai bus demografinė bomba ilgiems dešimtmečiams.

Trūksta veiksmų, paremtų demografijos ir migracijos vizija

Sauliaus Skvernelio vyriausybė turi kuklių ketinimų kažką keisti regionų, demografijos ir migracijos politikoje, tačiau ne esminių. Labai nedaug aukštų valstybės pareigūnų suvokia kokia Lietuvoje didelė problema yra demografija ir migracija. Dar mažiau yra noro tam skirti pastangų ir lėšų. Tai nepopuliari tema, nes liga ilgalaikė įsisenėjusi, o vienadieniai sprendimai neatneša greitų ir efektingų rezultatų. Net mano siūlomo Grįžimo įstatymo Seimas ir Vyriausybė nenori priimti dėl kažkokių primityvių politinių išskaičiavimų, o vietoj to, pasiūlė menkavertę strategiją be atsakingų institucijų, be pareigūnų ir be biudžeto.

Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Vyriausybei būtina skirti rimtą dėmesį migracijai, o tai bus tik tuomet, kai bus paskirta atsakinga institucija ir deramas finansavimas. Kaip skatiname turizmą ar investicijų pritraukimą, kaip turime tam skirtas institucijas ir finansus, taip turime skatinti ir rinktis gyvenimą Lietuvoje tų žmonių, kuriuos norime matyti savo šalyje. O net ir tai nesame politiškai aptarę. Lygiai taip pat Lietuvai būtina regionų vystymo strategija – ne popierinė kaip yra dabar, bet su aiškiais darbais, darbo vietų steigimu, valstybės institucijų perkėlimu ir privačių investicijų proveržiu.

Taigi galime džiaugtis, kad siaubingos emigracijos laikai po truputį traukiasi, Lietuva jau pradeda rimtai konkuruoti su Vakarų Europa savo gyvenimo kokybe, tačiau demografijos problemos pačios savaime neišsispręs. Regionai, migracija ir demografija privalo atsirasti Vyriausybės darbotvarkėje!

2018.08.01; 07:24

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ilgai Lietuvoje dabartinis Europos Komisijos narys Vytenis Andriukaitis prisistatinėjo esantis ištikimas socialdemokratas ir paprastų darbo žmonių gynėjas, bet užteko pabūti keletą metų Briuselyje ir iš socialdemokratinių vertybių teliko automobilių pramoninkų peršamas automobilių mokestis. Kaip toks mokestis prisidėtų prie socialinio teisingumo ir padėtų socialiai jautriausiems gyventojams, solidžią algą gaunančiam eurokomisarui turbūt sunkoka suprasti?

Automobilių pramonė Europoje labai įtakinga

Iš Briuselio parsibeldęs V. Andriukaitis iškart puolė nurodinėti Vyriausybei įvesti automobilių mokestį. Anot jo, Lietuva neturi jokių argumentų neįvesti tokio mokesčio ir pagąsdino, kad kitaip Lietuva taps antrarūšių automobilių sąvartynu.

Labai keistas požiūris, nes neįvesti tokio mokesčio argumentų gausu, o kaip Lietuva galėtų tapti sąvartynu taip pat mįslė. Dabar Lietuvos automobilių parkas yra senas, tai tiesa, tačiau tai susiję ne su kokiais nors valdžios nurodymais, bet su gyventojų pajamomis. Vos tik vairuotojas gali sau leisti pirkti geresnę transporto priemonę, jis tą ir padaro. Tai kaip galėtų Lietuvoje dar labiau padaugėti senų automobilių, nei jų yra? Negi V. Andriukaitis mano, kad gyventojai savo kiemuose sumanys laikyti po 3, 4 ar 5 mašinas?

Vienintelis tikrai logiškas paaiškinimas yra tai, kad tiek Europos Komisija, tiek eurokomisaras V. Andriukaitis labai įdėmiai klauso Europos automobilių pramonės atstovų argumentų. Gamintojai suinteresuoti, kad naujų automobilių būtų perkama daug, nes pastaruoju metu virš europietiškų bendrovių kaupiasi tamsūs debesys. Tai ypač aktualu Vokietijos automobilių pramonei, kurią neseniai sukrėtė „dyzelgeito“ skandalas, o prisideda ir auganti elektromobilių rinka, kur pirmauja ne Europos gamintojai, tokie kaip „Tesla“, „Nissan“ ir „Toyota“. Automobilių mokestis „seniems ir taršiems“ labai patiktų pramonininkams, nes skatintų naujų transporto priemonių pirkimą.

Europos automobilių pramonė yra viena svarbiausių gamybos šakų Europoje, kurioje dirba milijonai žmonių ir su ja susiję daugybė kitų sektorių. Vokietija yra didžiausia automobilių eksportuotoja pasaulyje per metus parduodanti mašinų ir jų dalių už 400 mlrd. eurų, tai 20 proc. viso valstybės eksporto. Neatsitiktinai ištikus 2009 m. krizei Vokietijos vyriausybė pasirinko gaivinti ekonomiką per automobilių pramonę. Buvo skirta vyriausybės subsidija 2,5 tūkst. eurų kiekvienam vokiečiui, kuris pirks naują automobilį. Tai suveikė, 1,2 mln. vokiečių nupirko po naują automobilį. Kai kurių gamintojų, tokių kaip „Škoda“, pardavimai išaugo net 95 proc. 2009 m. Vokietijos politikos modelį taikė Prancūzija, skyrusi po 1 tūkst. eurų subsidiją automobiliui, ir dar 10 Europos šalių.

 Mokestis smogtų skurdžiausiems ir vidurinei klasei

Kas tinka Vokietijai, netinka Lietuvai. Vokietija turi puikiai išplėtotą naujų automobilių gamybos grandinę, todėl greitai veikiantys fabrikai pildo Berlyno biudžetą ir įpučia kaitros visam ūkiui. Lietuva automobilių gamybos pramonės beveik visai neturi, tačiau išmano kaip parduoti jau naudotas mašinas ne tik Europoje, bet ir Azijoje. Lietuvoje per metus sudaroma apie 400 tūkst. automobilių pirkimo ir pardavimo sandorių. Tai rodo plačiai išplėtotą prekybos mastą, žinant, nedidelį Lietuvos gyventojų skaičių. Gal V. Andriukaitis ir Vyriausybė galėtų daugiau galvoti apie vietos verslą, o ne tik klausytis užsienio gamintojų norų?

Lietuvoje lankosi Europos Komisijos narys V. P. Andriukaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Mokestis seniems ir taršiems automobiliams Lietuvoje paliestų apie 1 mln. gyventojų. Mažiausiai tai būtų aktualu pasiturintiems, kurie gali sau leisti važinėti naujomis mašinomis. Ar tokio socialinio teisingumo siekia V. Andriukaitis? Automobilis nėra prabangos prekė, o būtina ir dažnai vienintelė adekvati susiekimo priemonė. Tai kodėl reikėtų mokėti vien už turėjimą? Panašu į pagalvės mokestį. Juk yra automobilių, kurie kai kuriuo metu nenaudojami (sezoniškai naudojami automobiliai), yra sugedusių ir ilgai neremontuotų automobilių. Kodėl pensininkas tris kartus per metus nuvykstantis į sodą ir kartą aplankyti kapų turi mokėti tiek pat kaip žmogus per mėnesį pralekiantis penketą tūkstančių kilometrų? Juk dabar vairuotojai moka mokesčius pirkdami degalus. Akcizas sudaro net trečdalį benzino ar dyzelino kainos. Kuo daugiau važiuoji, tuo daugiau perki degalų, tuo daugiau moki mokesčių.

Automobilių mokestį propaguojantis V. Andriukaitis kalba apie ekologiją, tačiau pamiršta sudėti visus kaštus. Juk yra ne tik pilami į baką degalai, bet yra ir daug svarbesni naujo automobilio gamybos kaštai ir senos transporto priemonės utilizavimo kaštai. Abiejų procesų metu reikia daug energijos, žaliavų ir išteklių, o visa tai irgi susiję su ekologija. Kai mažiau gaminama, labiau tausojama gamta. Juk būtent tokį principą skatina ta pati Europos Sąjunga, kai kalbama, kad nereikia išmesti maisto, verta rinktis jau dėvėtus rūbus, rūšiuoti atliekas, atsisakyti vienkartinių plastiko gaminių ir t.t. O kai kalba pasisuka apie automobilius, tai viskas priešingai – kuo greičiau pirkti naujus.

Na ir paskutinis argumentas apie saugumą. Gamintojai mėgsta pabrėžti, kad nauji automobiliai saugesni. Pažangių technologijų naujose mašinose tikrai yra daugiau, tačiau jas galima įdiegti ir senesniuose modeliuose, o kokios nors 1992 m. „Audi 100“ skardų storio net nėra ko lyginti su dabartinės „Audi A4“.

2018.07.10; 05:40

Latvijoje pagerbtas trijų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų atminimas. URM nuotr.

Liepojoje, prie universiteto Gamtos mokslų ir inžinerijos fakulteto (buvusios Liepojos gimnazijos) pirmadienį atidengta atminimo lenta trims Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams, kurie mokėsi Liepojos gimnazijoje.

Atidengimo ceremonijoje susirinkusius svečius pasveikino Lietuvos ambasadorius Latvijoje Artūras Žurauskas, Liepojos universiteto rektorė prof. Dacė Markus, Lietuvos Respublikos Seimo tarpparlamentinių ryšių su Latvija grupės pirmininkas Kęstutis Masiulis, Latvijos Respublikos Saeimos tarpparlamentinių ryšių su Lietuva grupės pirmininkas Romualdas Ražukas.

„Faktas, jog Lietuvos ir Latvijos didžiavyriai, dalyvavę mūsų valstybių kūrime, mokėsi kartu Latvijoje, parodo, kiek daug bendro yra tarp Lietuvos ir Latvijos“, – ceremonijos metu sakė ambasadorius A. Žurauskas.

Stanislovas Narutavičius baigė Liepojos gimnaziją 1882 metais, Jonas Smilgevičius – 1893 metais, o Aleksandras Stulginskis, 1922-1926 metais buvęs Lietuvos prezidentu, baigė gimnazijos 5 klases 1904 metais.

Po lentos atidengimo ceremonijos universiteto aktų salėje įvyko nuotaikingas Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ koncertas. Koncerto pradžioje choras ir susirinkusieji sugiedojo Latvijos ir Lietuvos himnus, vėliau skambėjo lietuvių kompozitorių ir poetų sukurtos dainos, pabaigoje – visiems signatarams skirta „Lietuva brangi“.

Pasak Užsienio reikalų ministerijos pranešimo, renginyje dalyvavo Kovo 11-osios Akto signatarai, Liepojos savivaldybės ir universiteto, Vasario 16-osios klubo ir Signatarų namų Vilniuje, Lietuvos URM, Šiaulių universiteto atstovai, Vilniaus anykštėnų sambūrio delegacija, delegacija iš Užvenčio (kur saugomas J. Smilgevičiaus paveldas), Liepojos lietuvių bendruomenės nariai.

Atminimo lenta skulptoriaus Marijono Šlektavičiaus sukurta Lietuvos ambasados Latvijoje iniciatyva, bendradarbiaujant su Liepojos universitetu ir Liepojos savivaldybe, lėšas lentos sukūrimui skyrė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.30; 06:58

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Vidaus reikalų ministro bandymą reformuoti valstybės tarnybą prilyginčiau vežėčių remontui, nors gatvėse jau elektromobiliai. Kaip vežėčias betobulinsi, jos taip beviltiškai pasenusios, kad galima investuoti kalną pinigų, skambiai pavadinti, bet daugiausiai kas gausis – tai cirkomobilis.

Lietuvoje „valstybės tarnyba“ jau buvo pasenusi dar neįdiegta

Tokia, kokią mes žinome, valstybės tarnyba atsirado XIX a. pabaigoje. Jos kūrėjų sumanymas buvo surinkti elitinę grupę žmonių, kuriems būtų keliami labai aukšti profesionalumo ir moralės reikalavimai, jie turėtų gerą išsilavinimą, būtų lojalūs šaliai ir padėtų politikams valdyti valstybę. Lietuvoje, prieš 20 metų, kai tokia viešojo valdymo sistema buvo pradėta diegti, pati koncepcija jau buvo pasenusi. Buvo išryškėjęs biurokratinio valdymo negebėjimas reaguoti į sparčiai besikeičiančio pasaulio poreikius. Dėl sparčios technologijų pažangos ir ekonomikos globalizacijos reikėjo labai greitų vadybinių pasikeitimų, o valstybės tarnyba nespėjo, atsiliko ir trukdė kurti efektyvų viešąjį sektorių.

Pasaulyje išryškėjo didelis privataus sektoriaus pranašumas prieš valstybinį. Klientai pradėjo skųstis, kad valstybinėse institucijose jie yra nemandagiai aptarnaujami, nėra papildomų privalumų, o paslaugos teikiamos lėtai ir sudėtingai. Vadybos ekspertai pasiūlė valstybėms atsisakyti biurokratinio valdymo ir taikyti tuos pačius metodus kaip privatus sektorius. Pirmosios šalys, kurios atsisakė biurokratinio valdymo dar XX a. 8 dešimtmetyje, buvo Naujoji Zelandija, Australija, Singapūras, JAV, Kanada. Dabar į tų valstybių valdymą lygiuojasi visas pasaulis.

Valstybės tarnybos griuvėsiai

Per 20 metų, kai Lietuvoje veikia valstybės tarnyba, ir pas mus buvo pastebėta, kad ji nelanksti, gremėzdiška ir nespėjanti su šiuolaikinėmis tendencijomis, netenkina nei gyventojų, nei šioje sistemoje dirbančiųjų, nei politikų.

Į naujus postus paskirti ministrai darbus pradeda nuo bandymų apeiti valstybės tarnybą ir atsikratyti paveldėtų, bet jiems netinkamų darbuotojų. Vietoj neįtikusių tarnautojų paprasto atleidimo, nuolat vyksta reorganizacijos, vietoj atlyginimo kėlimo, veši priedų ir premijų voratinklis. Reglamentų brūzgynuose taip sudėtinga, kad darbo turi teisininkai, todėl susikūrė visas Administracinis teismas, kuris nagrinėja biurokratines peripetijas, šalia ir advokatų sistema, kurie padeda vesti bylas. Atskiras biudžetas visokioms valstybės tarnautojų byloms laimėti ir pralaimėti. Siekiant išvengti griežtų atrankos ir atlyginimo reikalavimų bei bylų, atsirado paraleli darbuotojo pagal darbo sutartį kategorija. Dar šalyje veikia ir tarnybos pagal statutą kategorija, o atskiros institucijos bei viešosios įstaigos tvarkosi pagal savo atskirus išimtinius įstatymus bei poįstatyminius aktus.

Kiekvienoje ministerijoje ar institucijoje būtinai dirba bent keli seni personalo ekvilibristikos žinovai, kurie išmano kaip teisiškai apeiti Valstybės tarnybos įstatymą. O tai visas niekur neužrašytas mokslas! Kada, kaip ir kokiu pagrindu atleisti tarnautoją, kad nepralaimėti teismo, kaip, kodėl ir kiek paskirti nuobaudų, kaip tinkamai atlikti tarnybinį patikrinimą, kaip perkelti, išskaidyti ir sujungti etatus, kaip ir kodėl bei kiek paskirti priedų bei premijų, kaip teisingai atlikti reorganizaciją bei restruktūrizaciją, kaip perskirstyti ir sukaupti premijų fondą, kaip jį panaudoti ir daugybė kitų, tik biurokratams žinomų triukų. Visa tai padaro valstybės tarnybą neįgalią, nes milžiniškos pastangos bei resursai nukreipiami ne visuomenės laukiamų rezultatų kūrybai, bet biurokratiniam procesui. Tiesiai kalbant, valstybės tarnyba tėra fikcija, kurią visi apeidinėja kaip gali! Ir visi tai žino!

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Net Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis daro lygiai tą patį. Įdarbinęs savo naująjį kanclerį jam dar nepradėjus dirbti paskyrė maksimalų „priedą už rezultatus“, kurių dar nebuvo. Lygiai taip pat Premjeras siekdamas padidinti atlyginimus prokurorams ir teisėsaugininkams atnešė įstatymų pataisas 2017 m. pabaigoje, išskirdamas kelias kategorijas, kuriems siekė padidinti algas, neatsižvelgdamas į visą Valstybės tarnybos sistemą. Juk valstybės tarnyba turėjo būti sistema, tobulai reguliuojanti visą valstybei dirbančių žmonių valdymą. Jei tai tėra parodija, kurią net Vyriausybės vadovas kaip nori taip valkioja, tai kam ji yra apskritai reikalinga?

Tarnybą reikia panaikinti

Galutinai diskredituojant valstybės tarnybą, institucijų vadovai ėmė į vienas kėdes sodinti „valstybės tarnautojus“, o į gretimus ėmė priiminėti „sutartininkus“, t.y., tokius pat darbuotojus, tačiau jiems Valstybės tarnybos įstatymas negalioja ir jie dirba pagal Darbo kodeksą. Taip beveik visose valstybės įstaigose tuose pačiuose kabinetuose sukasi ir valstybės tarnautojai, ir sutartininkai. Jie gali dirbti tą patį darbą, tačiau skiriasi atlyginimas, priėmimas, atostogos, socialinės garantijos ir atleidimas.

Vyriausybei tai nėra jokia paslaptis. Apie visą šią košę Valstybės kontrolė parašė išsamią ataskaitą, kurioje konstatavo, kad valstybėje betvarkė, o, svarbiausia, nežinoma net kiek tai kainuoja! Žiniasklaidoje labai mėgstama narstyti valstybės tarnautojų skaičių, bet tikroji problema, kiek visa tai kainuoja, o ir tarnautojų skaičiaus visada yra sąlyginis.

Ar to nežino Ministras Pirmininkas ir vidaus reikalų ministras? Aišku, žino. Tačiau žinoti yra viena, o suprasti kaip tai pakeisti – visai kas kita. Premjeras dar būdamas policijos komisaru ne kartą lankėsi Seime ir prašė atpalaiduoti rankas nuo griežtų įstatymų, nes per visokias kategorijas ir klases neįmanoma policininkams pakelti algų. Ir Seimas atpalaidavo – ir taip skylėtuose įstatymuose sukūrė papildomų išimčių!

Vidaus reikalų ministras šiemet atnešė į Seimą kelias technines pataisas beviltiškai skylėtame Valstybės tarnybos įstatyme ir pavadino tai reforma. Na, kam tas tuščias laiko švaistymas taisyti tai, kas vadybos požiūriu yra pasenę ir neefektyvu? Tokios bevertės pataisos nieko nekeičia valstybėje, kurioje net nežinoma, kiek dirba tarnautojų, nežinoma kokios egzistuoja valstybės funkcijos ir kurios iš jų yra reikalingos, o kurios ne, nesuvokiama ir kiek jai reikia tų tarnautojų, kiek tiems tarnautojams reikia mokėti algos, kiek valstybės tarnyba išvis kainuoja ir kada, kaip bei kodėl tų tarnautojų daugėja?

Valstybės tarnyba visai ne sistema, o inkaras, kuris tik klampina ir žlugdo bet kokią iniciatyvą. Paradoksas, bet daug kartų įvardintoje kaip geriausioje valstybinėje įstaigoje – „Investuok Lietuvoje“ – nedirba nei vienas valstybės tarnautojas! Visi pagal Darbo kodeksą. Taigi geriausia reforma būtų valstybės tarnybos įstatymo panaikinimas ir perėjimas prie Darbo kodekso, kuris galioja visai likusiai Lietuvai.

2018.03.27; 11:36

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Valstybės kontrolė griežtai supeikė Lietuvos merus, kad daugelis tik siekia įsiteikti rinkėjams kosmetiniais remontais, o pritraukti investicijų, kurios užtikrintų tvarią ilgalaikę plėtrą, pastangų nededa. Įspūdingiausia iliustracija – Lietuvoje atsiradę net 108 sporto kompleksai (arenos, salės, baseinai), kuriems išleista ir vis dar leidžiama daugiau kaip 300 mln. eurų. Kai kurie jų vienas nuo kito nutolę nepagrįstai mažu, 6–15 km, atstumu! Toks Europos pinigų, kurie skirti investicijoms ir ilgalaikei gerovei kurti, „pravalgymas“ tiesiogiai koreliuoja su katastrofišku regionų nykimu.

Investicijų pritraukimas – per sudėtinga

Daugelis merų garsiai kalba, kad jiems reikia daugiau galių ir daugiau pinigų, bet nenori pripažinti, kad jų vadovaujamos savivaldybės degraduoja. Vienintelis tikrai realus būdas išsaugoti regionus yra gerai apmokamų darbo vietų pritraukimas, visa kita yra tik tušti plepalai. Tai gali būti arba privačios iniciatyvos, arba valstybinės.

Kaip pastebi Valstybės kontrolė, į laisvąsias ekonomines zonas per 23 metus tėra investuota vos 40 mln. eurų ir 2/3 teritorijų iki šiol nenaudojama. Absoliuti dauguma ES lėšų skiriama trumpalaikės vertės priemonėms. Statybų metu dar sukuriama šiek tiek darbo vietų, tačiau vėliau dažniausiai tokie objektai tik melžia biudžeto pinigus. Pasibaigus 2007–2014 m. projektams, naudojant ES paramos lėšas sukurtų darbo vietų sumažėjo net 8 kartus – nuo 266 tūkst. iki 33 tūkst. Atrodytų, buvo gera proga pasimokyti, pažiūrėti į emigracijos statistiką ir nebekartoti senų klaidų. Ne, trukt už pradžių, vėl iš pradžių. Štai Šiaulių miesto savivaldybė nutarė vietoj investuotojų pritraukimo, ES pinigais suremontuoti pagrindinę Prisikėlimo aikštę, Sau­lės laik­ro­džio aikš­tę, ke­lias cent­ri­nes gat­ves ir Talk­šos eže­ro pa­kran­tę. Kaip tai padės išlaikyti gyventojus, kurių miestas neteko jau trečdalio?

Kitas būdas regionams tapti patrauklesniems yra pritraukti valstybinių investicijų. Kaip efektyviausia priemonė yra valstybės institucijų ir tarnautojų iškėlimas iš sostinės. Sostinės visame pasaulyje ir taip yra traukos taškai, o nutolusiems regionams kaip tik būtinas paskatinimas. Toks valstybės įstaigų iškėlimas propaguojamas visame pasaulyje. Danija nuo 2015 m. jau iškėlė 4 tūkst. darbo vietų, o pamačiusi sėkmingus rezultatus, neseniai patvirtino planus iškelti dar 4 tūkst. Lietuvoje šia linkme toliau kalbų nepasijudinama. Vos koks ministras prakalba apie iškėlimą, tuoj kyla didžiausias triukšmas ir net menka politinė valia greit išgaruoja. Valstiečių partija, kuri žadėjo gaivinti regionus, apgavo rinkėjus, nes nieko iki šiol nepadarė perkeldama tarnautojus iš sostinės. Ministras Veryga net priešingai uždarinėja regionų gydymo įstaigas ir visas paslaugas kelia į Vilnių bei Kauną.

Dėmesys – statyboms

2007–2013 m. ES paramos regionams investicijų pritraukimo priemonėms skirta 850 mln. Eur, o 2014–2020 m. paramos laikotarpiu skirta dar daugiau – 1,2 mlrd. Eur. Deja, dauguma pinigų bus „pravalgyta“. Kaip parodė apklausa, 77 proc. savivaldybių nesirūpina konsultavimo, pagalbos investuotojams tvarkant įvairius dokumentus ir pan. paslaugomis, 88 proc. netaiko lengvatų, kurios priviliotų investuotojus, tačiau visas 100 proc. savivaldybių pasiruošusios ES lėšas nukreipti į statybas.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Statybos irgi gali būti būdas ekonomikai gaivinti. Investavus viešųjų pinigų į nepatrauklią vietovę, ja susidomi privatininkai, o vėliau atsikrausto gyventojai ir smulkus verslas. Užsienyje gausu pavyzdžių, kaip panaudojus viešąsias investicijas atgimsta degradavę rajonai. Hamburge – uosto kvartalas, Kopenhagoje – Popieriaus sala, Malmėje – vakarinis uostas. Lietuvos savivaldybėms sunkiai sekasi taip efektyviai panaudoti investicijas, nors yra bandymų.

Vilniuje prie Vilnelės dar nuo sovietmečio gražioje vietoje ilgai buvo apleistas pramoninis kvartalas, kuriame rinkosi valkatos ir girtuokliai. Vilniaus miestas URBAN pinigais apsiėmė nutiesti naują Aukštaičių gatvę, sutvarkyti šalia esančius Misionierių sodus, upės pakrantę, iškuopti gretimus tvenkinius. Teritorija tapo patraukli plėtotojams, kurie ėmėsi statyti naujus gyvenamuosius namus, tuomet šalia atsiras poreikis smulkiam verslui kavinėms, kirpykloms, darželiams ir kt. Taip Vilniuje vietoj apleistos erdvės bus pritrauktos privačios investicijos, apsigyvens žmonės ir atsiras naujas Paupio kvartalas. Be viešųjų investicijų nekilnojamasis turtas Paupyje būtų per brangus ir neatsirastų pakankamai pirkėjų, todėl ta teritorija galėjo stovėti neišvystyta dar daugybę metų.

Lietuvoje labai aiškiai matosi, kad savo sėkmės raktą atrado Vilnius, ambicijų turi Kaunas, Klaipėda ir kurortai. Visos likusios Lietuvos merai toliau stato daugiafunkcius sporto kompleksus. Tačiau kokia to prasmė, jeigu tai nesulaiko gyventojų nuo išvykimo? Vien tik, kad meras galėtų pasipuikuoti prieš rinkėjus pensininkus naujais suoliukais? O gal Seimui jau laikas pagalvoti kam Lietuvai net 60 merų?

2018.03.11; 06:30

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Prastas miesto planavimas, silpna strategija, ambicijų trūkumas ir politinės rietenos pradėjo duoti savo tamsių vaisių. Šiauliai jau atsilieka nuo kitų, net mažesnių miestų. Pagal vidutinį atlyginimą Saulės miesto gyventojai jau nusileidžia Panevėžiui ir Alytui. Atlyginimų augimas 2017 m. buvo mažesnis nei kitur Lietuvoje, todėl lyginant visas savivaldybes, šiauliečiai yra tik 16 vietoje, kai Vilnius, Klaipėda ir Kaunas užima pirmas tris.

Miestui trūksta ambicijų

Šiauliai, kaip ketvirtasis Lietuvos miestas, turėjo būti Lietuvos viltis, kuri kels šalies ūkį, bus patraukli vieta kurti ir pritrauks naujų gyventojų. Deja, taip nėra. Pagal daugelį rodiklių miestas atsilieka ir situacija tik blogėja. Miesto valdžia per mažai skiria dėmesio urbanistinei vizijai, o yra susitelkusi į kasdienę veiklą. Šiaulių strategijoje 2015–2024 m. kalbama apie smulkius dalykus: BMX trasas, mokyklų remontą, civilinės saugos sistemos gerinimą ir t.t. Šie dalykai irgi svarbūs, bet tai yra kasdienis rutininis savivaldybės rūpestis, o strategija turi spręsti strateginius, t.y., pagrindinius klausimus – gyventojų mažėjimą, prastą ekonominę būklę, gyventojų išsikėlimą į užmiestį, mažus atlyginimus, jaunimo emigraciją.

Trys didieji Lietuvos miestai sugebėjo rasti savo specializaciją. Vilnius pasirinko paslaugų plėtrą, Kaunas industriją ir pramonę, Klaipėda – jūrą, o ką pasirinko Šiauliai? Meras sako, kad Šiauliai tai – saulės miestas. Gražu, bet su tokiu šūkiu miestas per keletą metų prarado dar kelis tūkstančius gyventojų. Būtina nuo kalbų pereiti prie konkrečių projektų, kaip padidinti Šiaulių patrauklumą.

Kaip pastebi ekspertai, Šiauliams labai trūksta investicijų ir naujų gerai apmokamų darbo vietų. Dėl to ir vidutiniai atlyginimai yra vos 16 vietoje tarp šalies savivaldybių, o gyventojai, ypač jaunimas, nemato prasmės pasirinkti gyvenimą mieste.

Šiaulių savivaldybės administracija galėtų atkreipti dėmesį į Klaipėdos patirtį. Visai neseniai Klaipėdos valdžia priėmė strateginį sprendimą siekti, kad miestas taptų jūros ekonomikos centru. Tam susitelkė savivaldybė, jūrų uostas, universitetas, laisvosios ekonominės zonos valdytojai, verslininkai ir visuomenininkai. Iššūkis nemažas, iki 2030 m. pasiekti, kad būtų sukurta 25 tūkst. naujų darbo vietų, atsirastų 2000 naujų įmonių, pritraukti 1,5 mlrd. eurų investicijų ir išauginti eksportą 200 proc. Atitinkamai parengtas planas kaip pasiekti šiuos tikslus. Klaipėda nesiruošia degraduoti ir turi norą veržtis į priekį, tokio pat noro reikia ir Šiauliams!

Kaip naudojamos ES investicijos?

Miestams tolygiai vystytis ir siekti savo strateginių tikslų labai padeda ES investicijos. Tam specialiai veikia URBAN programa. Jos tikslas yra pritraukti daugiau investicijų į nepatrauklias miestų vietas ir paskatinti jas tapti augimo taškais. Ši programa veikia visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kiekviena savivaldybė pati pasirenka kuriuos atsiliekančius kvartalus nori vystyti.

Šiauliai pasielgė labai keistai, nes vietoj to, kad susikoncentruotų į svarbiausias problemas, pasirinko už programos lėšas sutvarkyti Prisikėlimo aikštę, Saulės laikrodžio aikštę, kelias centrines gatves ir Talkšos ežero pakrantę. Tai sulaukė labai neigiamų atsiliepimų Vidaus reikalų ministerijoje, tačiau po susirašinėjimo, ministerija leido skelbti konkursus, nes pamatė, kad kyla grėsmė ES lėšų išvis nepanaudoti.

Ar suremontuota pagrindinė aikštė ir Laikrodis spręs strategines miesto problemas?

Galbūt reikėjo paklausti gyventojų, ko jiems reikia? Trūksta verslo investicijų? Tam galima sukurti patrauklią infrastruktūrą. Emigruoja jaunimas? Gal reikia municipalinių būstų jaunoms šeimoms. Gyventojai išsikelia į užmiestį? Galima paruošti sklypų, kad žmonės statytų namus mieste? Žmonės nenori gyventi butuose? Būtinos naujos automobilių stovėjimo vietos, apšvietimas ir pan.?

Miesto valdžiai rūpi tik politinės rietenos

Net ir pasirinkę tokius keistus prioritetus, Šiauliai nesugebėjo per 2017 m. panaudoti ES pinigų. Gal savivaldybės specialistai yra nekompetentingi, gal jų trūksta, o realiausias variantas, kad blogai organizuojamas darbas. Šiaulių savivaldybės politikai per daug susitelkę į skandalus ir ginčus, todėl trūksta laiko atsakingiems sprendimams.

Kuo ES investicijos greičiau panaudojamos, tuo greičiau gaunamas efektas, tačiau, kita vertus, mažai tikėtina, kad kas nors pasikeis, kai Šiauliai sutvarkys Prisikėlimo aikštę. Nei emigracija sumažės, nei atlyginimai pakils.

Ar galima buvo kitaip panaudoti URBAN lėšas? Užsienyje gausu pavyzdžių kaip panaudojus viešąsias investicijas atgimsta degradavę rajonai. Hamburge uosto kvartalas, Kopenhagoje Popieriaus sala, Malmėje vakarinis uostas. Lietuvos savivaldybėms sunkiai sekasi efektyviai panaudoti investicijas, nors yra bandymų.

Vilniuje prie Vilnelės dar nuo sovietmečio gražioje vietoje ilgai buvo apleistas pramoninis kvartalas, kuriame rinkosi valkatos ir girtuokliai. Vilniaus miestas URBAN pinigais apsiėmė nutiesti naują Aukštaičių gatvę, sutvarkyti šalia esančius Misionierių sodus, upės pakrantę, iškuopti gretimus tvenkinius. Taip teritorija tapo patraukli verslui, kuris ėmėsi statyti naujus gyvenamuosius namus, tuomet šalia atsiras poreikis smulkiam verslui kavinėms, kirpykloms, darželiams ir kt. Taip Vilniuje vietoj apleistos erdvės bus pritrauktos privačios investicijos, apsigyvens žmonės ir atsiras naujas Paupio kvartalas. Be viešųjų investicijų nekilnojamasis turtas Paupyje būtų per brangus ir neatsirastų pakankamai pirkėjų, todėl ta teritorija galėjo stovėti neišvystyta dar daugybę metų.

Kol trys didieji Lietuvos miestai rūpinasi savo ateitimi, Šiauliai tyliai grimzta į užmarštį. Net Panevėžys ir Alytus daugeliu rodikliu jau lenkia kol kas dar 4 pagal gyventojų skaičių regiono centrą. Miesto valdžiai būtina aktyviau siekti lyderystės, nes nieko nedarant Šiauliai nebeturi perspektyvos.

2018.02.14; 06:00