Kelionė iš Vilniaus į Karabachą, mirties laukai, tikėjimas gerumu ir draugyste
Kiekvieno žurnalisto misija – nušviesti įvykius ir pateikti faktus, išlaikant neutralumą. Tais sudėtingais 1990-aisiais, kai Azerbaidžanas susidūrė su kaimyninės Armėnijos agresija, daugelis netikėjo, kad tai baigsis milžinišku karu.
Pirmaisiais aktyvių kovų Karabache mėnesiais lietuvių kilmės Ričardas Lapaitis atvyko į regioną, norėdamas sužinoti tiesą – tiesą apie civilių gyventojų tragediją Karabache.
Tai pakeitė jo gyvenimą, jis nusprendė atsidėti karo žurnalistikai ir vienas pirmųjų paskleidė informaciją apie siaubingas azerbaidžaniečių žudynes Chodžaly mieste.
Praėjus trisdešimčiai metų, nusprendėme sugrįžti į tas tragiškas dienas ir išgyventi neatskleistus sudėtingos lietuvių žurnalisto karjeros aspektus pas jį svečiuose, tolimoje Lietuvoje.
***
Po žemės drebėjimo Spitake buvote Jerevane ir girdėjote šūkį „Karabachas yra mūsų”. Armėnų nacionalistams ir Armėnijos SSR komunistų partijos centriniam komitetui pareikalavus prijungti Kalnų Karabacho apskirtį prie Armėnijos SSR, etniniai santykiai regione netrukus perėjo į naują etapą – aktyvius karo veiksmus. Kaip ir kodėl šių įvykių išvakarėse atsidūrėte Karabache?
1989 m. man buvo tik 23-eji ir buvau daug keliavęs – prieš tai apkeliavau visą Sibirą, Užbaikalę ir Šiaurės Uralą. Tada visus metus praleidau už poliarinio rato, lankiausi Ukrainoje ir Moldovoje. Tačiau niekada nebuvau buvęs Kaukaze ir neturėjau nieko prieš azerbaidžaniečius ar armėnus. Pirmiausia nusprendžiau aplankyti Armėniją. Į Jerevaną atvykau dviračiu iš Vilniaus. Noriu pabrėžti, kad buvau keliautojas, o ne žurnalistas. Idėja buvo vykti per Gruziją ir Armėniją, o kadangi turėjau žemėlapį, pamačiau, kad iš Jerevano galėčiau vykti į Karabachą, ten aplankyti Šušą, Chankendį, Chodžalį, Agdamą ir tada vykti į Baku.
Į politiką neįsitraukiau, bet iš karto pamačiau mitingą Jerevane, skirtą Karabacho separatistams paremti. Jie šaukė „Karabachas yra mūsų” ir pamatė, kaip aš su dviračiu atsisėdau ir pradėjau rašyti į dienoraštį. Jie sakė, kad azerbaidžaniečiai mus žudo, atima mūsų žemes. Žinoma, pagalvojau: taip, tai blogai, taip, tai nesąžininga. Vieną dieną berniukas iš Jerevano pasikvietė mane į svečius namo. Šeima buvo išsilavinusi. Jo tėvas buvo fizikas, o motina dirbo mokytoja, ir jie mane priėmė, neimdami iš manęs jokių pinigų. Tada atskleidžiau jiems savo tikslą ir nurodžiau, kad ketinu tęsti kelionę į Karabachą. Jie pradėjo sakyti, kad nereikėtų vykti į Azerbaidžano pusę. Posovietinėje erdvėje man to niekada nebuvo sakyta jokioje respublikoje. Matote, keliauti dviračiu nėra lengva, o aš važiavau lėtai ir dažnai stabtelėdavau, todėl turėjau daug laiko viską išanalizuoti ir pamatyti. Jie pasakė: azerbaidžaniečiai tave nužudys. Jei papulsi pas juos per vestuves, jie nupjaus tau galvą. Jie atneš tavo galvą prie stalo ir padės ant jo. Kol būsi čia, tau nieko neatsitiks, bet kai tik atsidursi Azerbaidžano pusėje, būsi nužudytas. Kadangi manęs neišleido, man kilo abejonės, ir kadangi jau taip nutiko, iš Jerevano grįžau atgal į Maskvą. Buvo planuota, kad grįšiu namo, bet aplankysiu iš Azerbaidžano pusės ne Karabachą, o tik sostinę Baku. Atėjo 92-ieji metai, ir aš nusprendžiau be dviračio nuvykti į Azerbaidžaną, o iš ten – į Vidurinę Aziją.
Trumpai papasakosiu, kodėl nusprendžiau vykti į Chodžalį. 1992 m. vasario mėn. atvykęs į Baku turėjau tikslą apžiūrėti Baku ir vykti toliau. Po kai kurių įvykių Baku mane priglaudė Šahinas Babajevas, jaunas vaikinas iš Ordubado. Per 1990 m. sausio įvykius buvo nužudytas jo brolis Rahimas Babajevas, kuris buvo palaidotas Šehidų alėjoje. Aš pas jį svečiavausi. Atvykau su tokiu nepasitikėjimu ir baime, o Šahinas buvo pirmasis mano sutiktas azerbaidžanietis, kuris man atvėrė akis, papasakojęs priešingą istoriją. Jis nekalbėjo su neapykanta apie armėnų tautą, bet išdėstė faktus apie tai, su kuo susiduria Azerbaidžanas. Jis sakė, kad Karabache vyksta stiprus karas ir žūsta civiliai gyventojai. Kai jis kalbėjo apie brolį, mačiau, kaip Šachinas pergyvena. Ten, kur jis gyveno, buvo daug pabėgėlių. Man kilo mintis, kad dėl Šahino Babajevo svetingumo ir dėl jo mirusio brolio aš vieną kartą nuvažiuosiu į Karabachą. Kadangi buvo traukinys į Agdamą, nusprendžiau nuvykti ten. Todėl ten ir atsidūriau. Naktį parašiau jam laišką ir paprašiau, kad jis pasaugotų mano daiktus, pasiėmiau kai kuriuos daiktus su savimi ir išvykau. Maniau, kad daugiau niekada nebegrįšiu į Baku, nes maniau, kad ten galiu mirti. Net neįsivaizdavau, kad bus vykdomas toks etninis valymas.
Kiekvieno žurnalisto misija – nešališkai pateikti faktus. Kaip nufilmavote šią medžiagą ir kokia buvo užsienio žiniasklaidos ir jos auditorijos reakcija?
Azerbaidžane aš neturėjau jokio kanalo žiniasklaidoje, ir įsivaizduokite, koks stiprus turi būti tavo vidus, kad ryžtumeisi tokiam žingsniui. Esu toks žmogus, kai matau užuojautos skausmą ir per jį matau visos tautos skausmą, dažnai priimu tokį sprendimą. Negalėjau įsivaizduoti, kaip bus, maniau, kad tai, ką mačiau per karą, liks mano dienoraščiuose.
Po Chodžaly žudynių prie Agdamo mečetės susirinkusios azerbaidžaniečių moterys verkė ir šaukė. Jie supainiojo mane su žurnalistu ir pasakė, kad jie nežino, iš kokios šalies esu, bet kai grįšiu į tėvynę, turiu parašyti bent vieną tiesos žodį apie tai, ką čia mačiau. Šie žodžiai privertė mane susimąstyti apie tai, kad gal reikia apsispręsti, t. y. eiti toliau ir pradėti naują karo žurnalisto kelią. Daviau jiems žodį, kad grįžęs į Lietuvą apie tai parašysiu. Kai grįžau į Lietuvą, nuėjau į laikraščio „Respublika” redakciją. Pasakysiu atvirai – kiti leidėjai būtų uždarę duris, jei būčiau atėjęs su žinia, kad armėnai išžudė visą miestą. Tačiau „Respublikoje” jie nebijojo, ieškojo naujų temų ir pamatė, kad yra karo tema, o pats žmogus buvo ir yra jos liudininkas. Redaktorius Algimantas Žukas klausė: ar tai žuvusių armėnų kūnai ir ar tai padarė azerbaidžaniečiai? Sakiau, kad priešingai, tai buvo armėnų nužudyti azerbaidžaniečiai. Jis sakė, kad mes visada rašėme, jog azerbaidžaniečiai žudo armėnus, o jūs sakote priešingai. Ar žinote, kas nutiks, jei tai išspausdinsime? Ar suvokiate, kokią „bombą” įnešėte ir kas nutiks rytoj, jei tai išspausdinsime?
Tada pagalvojau: kokia žiniasklaida ir kam mums reikalinga žurnalistika, jei bijome pažvelgti tiesai į akis? Bet Algimantas Žukas pasakė štai ką: aš sutrumpinsiu tavo straipsnį, o jei ir paliksiu ką nors apie Chodžaly, tai bus bomba. Jis sakė, kad rytoj jie vis tiek mus puls iš visų pusių. Kad nešokiruotume ir netraumuotume žmonių ir vaikų, panaudojome fotografiją be smurto scenų. Kovo pradžioje Lietuvos spaudoje pirmą kartą pasirodė straipsnis. Nežinojau, kad armėnų diaspora Lietuvoje siautėja, nes buvau pakeliui į Karabachą. Kitas laikraštis, „Lietuvos aidas”, rašė, kad Lapaitis meluoja, o Chodžaly įvykių nebuvo. Juos rėmė armėnų diaspora. Sužinoti, kas čia vyksta, atvyko net deputatas Akopas Akopianas. Naudodamiesi savo ryšiais, jie kreipėsi į radiją, sakydami, kad neklausykite, nes visa tai netiesa. Tuo tarpu „Respublika” išvertė straipsnį į anglų kalbą ir apie Chodžaly sužinojo visi Vakarai. Man grėsė pavojus, nes netylėjau.
Ričardai, tuoj po tos tragiškos nakties slapta atvykote į Chodžalį. Ar turėjote kokią nors galimybę patekti į tą mišką?
Praktiškai ne. Neturėjau tokių ryšių kaip kiti žurnalistai.
Neturėjau asmens tapatybės dokumento ir negalėjau pagrįsti, ką čia veikiu. Būčiau buvęs suimtas. Norėčiau pabrėžti, kad Chodžalį puolė daugiau kaip 20 kovinių dalinių su savo vadais, tarp jų ir Monte Melokonianas, o greta 366-ojo pulko buvo ir samdinių iš Prancūzijos ir Artimųjų Rytų, taip pat iš Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Nežinau, kaip jausčiausi, jei taip būtų nužudyta mano šeima. Kai pamačiau azerbaidžaniečių žurnalistą Ilgarą Jafarovą, tai man buvo išsigelbėjimas. Jis pats taip pat buvo ištiktas šoko. Tada susipažinau su Olegu Litvinu, paskui su Seydagoi Movsumovu. Vėliau sutikau Allahverdi Bagirovą – legendinį žmogų.
Pasibaigus antrajam Karabacho karui buvote Agdame. Kokie buvo jūsų jausmai? Kiek žinau, jus siejo daug prisiminimų su Azerbaidžano nacionaliniu didvyriu Allahverdi Bagirovu.
Su Allahverdi Bagirovu susipažinau per kovas Agdame, po Chodžaly įvykių. Tokius žmones kaip Allahverdi Baghirovas ir Alifas Hadžijevas, kurie gynė Chodžaly oro uostą, laikau didžiais žmonėmis. Į šiuos įvykius žvelgiame paviršutiniškai. Mes sakome, kad blogieji armėnai įvykdė žmogžudystes. Alifas paliko savo mažametes dukras ir jauną žmoną Baku ir išvyko į Chodžaly oro uostą. Kaip atrodytų, jei kas nors užpultų Rygos, Maskvos, Paryžiaus oro uostus? Tai būtų košmaras, vadintume juos teroristais, o tie, kurie gintų oro uostą, iškart taptų didvyriais visam gyvenimui. Alifas buvo Azerbaidžano vidaus reikalų ministerijos pareigūnas. Visi tie, kurie žygiavo prieš Chodžalį, ir tie, kurie žygiavo prie oro uosto, yra tarptautiniai nusikaltėliai ir teroristai, ir viskas. Alifas yra amžinas didvyris, nes jis juos gynė. Allahverdi yra tas pats. Kartą per mūšį buvau jo dalinyje. Allahverdi Bagirovas buvo tarsi uola. Jis buvo tarsi tėvas bet kuriam kareiviui, bet kuriam civiliui. Jis buvo toks žmogiškas, kad, nepaisant visų šių aukų, netapo panašus į armėnus. Štai koks skirtumas.
Kartą kartu lankėmės Nachčivaniko kaime, Askerano srityje (dabar Nachčivanly, Chodžaly sritis). Ten degė namai, buvo daug nužudytų azerbaidžaniečių kareivių. Šiame kaime armėnai žudė Chodžaly gyventojus ir žudė sužeistuosius. Buvo ūkis, kuriame stovėjo kartuvės. Viskas atrodė kaip Vietname. Kartuvėse buvo azerbaidžaniečių – pakartų ir nužudytų civilių – kraujo ir plaukų. Jis išvažiavo iš kaimo lygiu keliu palei Chodžavandą, paskui link Agdamo ir toliau. Jis nenorėjo, kad mane nužudytų, ir liepė man iš čia dingti.
Žinau tik tiek, kad po Chodžaly jis daug kalbėjosi su pažįstamais ir susitarė su vienu iš armėnų separatistų vadų Vitalijumi Balasanjanu. Net pats Balasanyanas visada jį minėjo teigiamai ir pagarbiai.
1993 m. iki Agdamo okupacijos buvo 5-6 dienos. Beje, armėnai nešaudė į Agdamo vyno fabriką. Į jį nepateko nė viena kulkų kruša, nė vienas sviedinys, nes jie norėjo jį pasilikti sau. Šiomis dienomis nuvykome prie Alachverdžio Baghirovo kapo, ir visas kapas buvo nusėtas gėlėmis, o kapavietė – nepaliesta. Taip pat norėčiau pažymėti, kad, kai žmonės grįždavo iš nelaisvės, užteko vieno azerbaidžaniečių karo belaisvių liudijimo, kad įsivaizduotume, kokie siaubingi buvo pragaro baisumai, kaip su jais buvo elgiamasi ir ką jie patyrė.
Buvote vienas iš tų, kurie dalyvavo filmuojant filmą „Begalinis koridorius” Filme galėjote pasidalyti savo prisiminimais. Kokie buvo jūsų jausmai?
Aleksandras Brokas yra pagrindinis filmo režisierius ir iš pradžių tai buvo jo idėja ir kelionė. Dalyvavo žurnalistai iš 14 šalių. Tai buvo milžiniškas darbas. Filmą žiūrėjo daugiau nei pusė milijardo planetos žiūrovų. Pristatymai vyko daugiau nei 100 pasaulio šalių. Filmą transliavo tokie kanalai kaip „Al Jazeera”, Izraelio ir Turkijos televizijos, JAV ir Europa. Pagrindinis tikslas buvo įrodyti viską, ką liudytojai pasakojo, kad niekas negalėtų prisikabinti. Praeis laikas, ir Brokas pasakys šiuos žodžius: „Po „Begalinio koridoriaus” jau galiu drąsiai sakyti, kad galiu dirbti morge. Norėčiau pabrėžti, kad nė vienas veikėjas, įskaitant mane, nenorėjo vaidinti šiame filme. Pasakysiu jums, kodėl: po to, kai papasakojau jums visus šiuos prisiminimus, man vėl buvo sunku. Kai jūs išvažiuosite, visa mano siela bus sugniuždyta. Kas dalyvavo šiame filme? Tie, kurie praėjo baisų kelią iš Chodžaly į Agdamą, arba tie, kurie pateko į nelaisvę. Prisiminimai žudo. Po to kai kurie filmo herojai norėjo nusižudyti. Iki šiol nieko nežinoma apie daugiau kaip 150 Chodžaly vyrų likimą. Tai reiškia, kad jie buvo žiauriai nužudyti ir palaidoti. Tarp jų buvo vaikų, moterų ir pagyvenusių žmonių. Jie norėjo surasti garsių žmonių lavonus, nupjauti jiems galvas ir tyčiotis iš jų. Armėnai kovojo prieš lavonus. Po kiekvienos kelionės į Azerbaidžaną grįždavau kaip lavonas. Filmuota 4 metus. Buvau visiškai pasinėręs į praeitį. Šį filmą vargu ar galima pakartoti, nes vienas iš Chodžaly puolimo organizatorių – Šahnazarianas buvo vienas iš filmo filmavimo grupės sėkmės kalvių. Filmo filmavimo grupei tai – sėkmė. Filmavimo grupei pavyko nieko nepagražinti ar pridėti. Pavyzdžiui, Šahnazarian viską pasakoja su šypsena. Galiausiai nebenorėjau važiuoti, nes buvo sunku.
Ten jie susitarė su armėnu, kuris sutiko lydėti filmavimo grupę į Chodžaly. Filmavimo grupė turėjo informacijos apie tai, kur masiškai deginami lavonai. Jie norėjo nufilmuoti šias vietas, bet Armėnijos saugumo tarnybos apie tai sužinojo ir sulaikė juos Jerevano oro uoste bei atėmė kamerą. Tada įsikišo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linkevičius ir pasakė, kad jei nenorite didelio skandalo, grąžinkite kameras ir paleiskite filmavimo grupę. Kai žiūrite filmą, Tadevosianas pasakoja apie tai, kaip politikai esą privertė pralieti kuo daugiau kraujo. Sunkiausia buvo įrodyti 366-ojo pulko dalyvavimą puolime, ir Tadevosianas paėmė žemėlapį – to meto karinį žemėlapį, kuriame buvo nurodytos 4 Chodžaly puolimo kryptys, o kiekvienoje kryptyje buvo užrašyta, kas iš kurios pusės atėjo, ir ant vienos iš pagrindinių krypčių buvo užrašyta „Ženia 2 BMP”, o Ženia buvo Jevgenijus Nabokichas, vieno iš 366-ojo pulko batalionų vadas.
Chodžaly tragedija… Ar ji panaši į kitas žudynes, nukreiptas prieš tam tikrą etninę grupę, įvykusias XX a. 9-ajame dešimtmetyje, ar skiriasi nuo kitų žudynių?
Įsivaizduokite, visas pasaulis pasikeitė, o kaimyninės šalies ideologija vis dar serga.
Chodžaly tragedijos negalima lyginti su niekuo kitu. Toks liguistas azerbaidžaniečių požiūris išliks tol, kol Armėnijos vadovybė neras jėgų pripažinti genocidą Chodžalyje. Armėnija vis dar meluoja. Armėnijos fašistinė psichologija verčia armėnus gyventi apgaulės pasaulyje. Nors daugelis Armėnijos gyventojų jau suvokia savo klaidas, jie bijo visa tai pripažinti.
44 dienas trukęs karas, kuriuo buvo siekiama išlaisvinti okupuotas Azerbaidžano teritorijas, baigėsi Azerbaidžano pergale. Nuo to laiko daugelis žurnalistų, tarp jų ir jūs, galėjo apsilankyti išlaisvintose teritorijose. Kaip jautėtės karo metu ir po to, kai atsidūrėte išlaisvintose Azerbaidžano teritorijose?
Per karą nuolat skambindavau savo draugams ir pažįstamiems Azerbaidžane. Dar karo metu supratau, kad karas baigsis mūsų pergale. Kodėl sakau „mūsų”? Nes nesvarbu, ar esi lietuvis, ar prancūzas, ar rusas – jei turi sąžinę, turi suprasti, kad tai yra žmogaus pergalė.
Po Pirmojo Karabacho karo, kai su skausmu širdyje išvykau iš Azerbaidžano, parašiau straipsnį laikraščiui „Baku Worker” ir pažymėjau, kad būtinai grįšiu į Šušą.
Visą laiką tikėjau, kad Azerbaidžanas susigrąžins Šušą.
Nufilmavęs „Begalinį koridorių” nusprendžiau kurį laiką pasilikti fronto zonoje. Lankiausi Chodžavando regiono fronto zonoje ir palei Azerbaidžano ir Armėnijos sieną.
Norėčiau pabrėžti, kad po 2016 m. balandžio mėn. kovų tapo aišku, jog vadinamoji „armėniška taika” ilgai netruks.
Žinote, aš dažnai lankiausi Hasangajos kaime, Tertero totorių rajone. Ten gyveno „priverstiniai persikėlėliai“. Iš ten plika akimi galima pamatyti Agderės miestą. Dažnai žaisdavau futbolą su vietiniais berniukais, prisimenu, kad buvo mergaitė vardu Turana. Ji labai gerai žaidė ir buvo labai maloni. Kai balandžio mūšių išvakarėse grįžau į Gasanają, Turanos nebemačiau. Man buvo pasakyta, kad jos nebėra – ji nužudyta. Pirmą kartą gyvenime nieko nesakiau. Pasijutau labai blogai ir tuomet pagalvojau, kad bailio, nužudžiusio Turaną, dienos suskaičiuotos. Žinojau, kad tai tik laiko klausimas.
Kaip Jūs jautėtės, kai iš Azerbaidžano aukščiausiojo vado, prezidento Ilhamo Alijevo rankų gavote „Dostluq“ („Draugystės“) ordiną?
Tai buvo stebuklas. Žinote, esu tik karo reporteris. Šį apdovanojimą skiriu visiems, kurie visą laiką buvo su manimi.
Gerbiamas prezidentas manimi tikėjo. Esu įsitikinęs, kad kandidatų buvo labai daug, o būti apdovanotam šiuo ordinu yra stebuklas!
Esate laikomas aktyviu žmogumi karo žurnalistikos srityje, kaip manote, kaip Lietuvos žmonės vertina genocidą, ar pavyko išsaugoti ir suteikti informacijos jaunajai kartai?
Dvigubi standartai Azerbaidžano atžvilgiu tebėra aktualūs. Kartais susiduriu su tuo, kad kai kurie žmonės nenori įžeisti armėnų jausmų, nors žino apie įvykius Chodžalyje, Karadaglyje, Mešalyje.
Pavyzdžiui, „Begalinis koridorius” buvo transliuojamas daugiau nei 100 pasaulio šalių, išskyrus Lietuvos televiziją.
Stengiuosi daryti viską, kad daugelis žmonių sužinotų tiesą apie tuos kruvinus įvykius Karabache, ir manau, kad Lietuvos visuomenė čia nėra išimtis.
Antrojo Karabacho karo metu pasaulio žiniasklaida informavo, teikė informaciją. Koks didžiausias skirtumas tarp pirmojo ir antrojo karo?
Antrojo Karabacho karo metu pasaulio žiniasklaida puikiai suprato, kad Azerbaidžanas kariavo išlaisvinimo karą ir atkūrė savo teritorinį vientisumą.
Norėčiau pažymėti, kad Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas interviu pasaulio žiniasklaidai ne kartą yra pareiškęs, kad Azerbaidžano kariuomenė nekariauja prieš Armėnijos civilius gyventojus.
Nepaisant to, kad Armėnija bombardavo Gandžą, Bardą, Terterą ir Naftalaną, Azerbaidžanas nesiėmė panašių veiksmų prieš Armėnijos miestus.
Po karo kaip žurnalistas grįžau į Šušą ir pamačiau, kaip Azerbaidžanas atstato mieste esančią armėnų bažnyčią. Priešingai nei armėnai, kurie naikino azerbaidžaniečių mečetes, antkapius ir rūmus, azerbaidžaniečiai, priešingai, atstatė jų paminklus. Tai dar kartą parodo azerbaidžaniečių kultūros lygį. Galiu drąsiai teigti, kad Azerbaidžano įvaizdis dabar yra aukšto lygio.
Kaip manote, kas pasikeitė Azerbaidžane po to, kai apsilankėte išlaisvintose teritorijose, ir ką galvojote, grįždamas namo į Lietuvą?
Kai grįžau į Karabachą, pamačiau griuvėsius ir barbariškai naikinamą azerbaidžanietišką paveldą. 30 metų jie viską sistemingai naikino. Įsivaizduokite, 30 metų jie valgė konservuotą maistą ir mėtė šiukšles visoje šioje teritorijoje, upėse ir pavertė jas sąvartynu.
Atvykau į Šušą filmuoti filmo apie Antrąjį Karabacho karą. Tačiau tuo metu jaučiausi kaip namie. Norėčiau apsistoti Šušoje, tyrinėti miesto paveldą ir būti „Šušos balsu”.
Su draugu Arūnu Sartanavičiumi ilgai filmavome filmą „44 dienos”, kurio premjera įvyks šių metų gegužę. Filmuodamas Agdame tapau vandalizmo liudininku. Mačiau, kaip kapinėse buvo išmėtyti žmonių kaulai ir kaip vandalai, ieškodami aukso, barbariškai niokojo antkapius.
Žinome, kad savo namuose turite portretą, kurį 1992 m. jums padovanojo draugas Šachinas. Kaip jaustumėtės 2022 m., žiūrėdamas į portretą?
Tuo metu Ričardas atsistoja ir kažkam paskambina.
„Sveikinu tave, mano brangus broli Šachinai. Šiandien tavo gimtadienis, o dabar pas mane lankosi Samiras ir Suliddinas, kuris prisijungia per „Zoom”. Jie yra iš Azerbaidžano ir ima iš manęs interviu. Sveikinu tave iš visos širdies.
„Šachinai, nuėjome ilgą kelią. Vėl keliausime į Ordubadą”.
1992 m. Šachinas priėmė mane į savo namus. Kai per juodąjį sausį žuvo Šachino brolis, jis gedėjo ir nenorėjo gyventi. Jis sapnavo, kad Jėzus Kristus atėjo pas jį, ir jis tai nupiešė.
Jis padovanojo man šį paveikslą.
Jūsų „Facebook” statusas apie gerumą Pirmojo Karabacho karo metu ir po jo sujaudino daugybę žmonių. Daugelį nustebino grandininės reakcijos efektas, kad gerumas visada sugrįžta ir tampa mūsų gyvenimo epicentru. Ar tęsiasi grandininė gerumo reakcija, atsiradusi Jūsų gyvenime po Pirmojo Karabacho karo?
Ji tikrai tęsiasi. Labai džiaugiuosi, kad sutikau gerų žmonių. Gerumo srovelė virto upe.
Gerumas visada sugrįžta. Prieš šešis mėnesius susidūriau su sunkumais kuriant filmą ir nusprendžiau parašyti Azerbaidžano pirmajai poniai Mehriban Alijevai. Patikėkite, atsakymą gavau tą pačią dieną. Štai kas yra gerumas. Tikiuosi, kad filmo premjera įvyks Nizami kino teatre ir joje dalyvaus Mehriban Alijeva.
Pagrindinis mūsų filmo tikslas – pagerbti atminimą tų, kurių jau nebėra. Turiu omenyje antrųjų ir pirmųjų karų, taip pat 1918-20 metų didvyrius. Labai noriu palikti bent mažą prisiminimą.
Samiras Kašijevas (Lietuva), Suliddinas Bagirovas (Lenkija);
Azerbaidžano diasporos jaunimo nariai
2022.02.26; 12:00
