Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Lrytas.lt pranešime, atkreipiančiu dėmesį jau savo pavadinimu „G.Nausėda dėkoja medikams už auką Lietuvai ir išgelbėtą jo gyvybę“, visuomenė yra informuojama apie tai, jo šį pirmadienį prezidentas Gitanas Nausėda Medicinos darbuotojų dienos proga padėjo gėlių prie dr. Jono Basanavičiaus, kuris, kaip žinome, buvo gydytojas, paminklo.

Prezidento žodžiais tariant, tai simbolinės gėlės visai medicinos bendruomenei. Padėdami gėles prie šio paminklo, – paporino prezidentas G.Nausėda, – mes kartu įteikiame gėles visai Lietuvos sveikatos sistemos bendruomenei, besikaunančiai pirmosiose kovos su pandemija eilėse https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/04/27/news/g-nauseda-dekoja-medikams-siandien-bendrasis-geris-yra-ne-siaip-tuscia-savoka–14657784/.

Iš tiesų, labai iškalbingas, niekam neprilygstantis, kažkokia tolima senovine, bet miela kičo dvasia atsišaukiantis yra jau pats pranešimo įvardijimas. Iš pradžių pagalvojau, kad šio informacinio pranešimo surėdytojas neabejotinai bus Vytautas Bruveris, kuris, kaip žinome, yra mėgstantis pasišaipyti, nevengiantis net piktokos ironijos, be visa ko kito, nuo seno „galandantis dantį ant Nausėdos“ žurnalistas. Pasirodo, ne, nieko panašaus, tekstą paruošė visai kitas autorius su pabrėžtinai rimta veido mimika! Taigi dar kartą paaiškėja, kad juokingiausios tezės paprastai yra išsakomos su labai rimta pranešėjo veido išraiška ar įsiręžusio teisuolio poza, tarsi taip pats likimas iš mūsų tyčiotųsi užsidėjęs rimtuolio kaukę.

Daug kartų bandęs įpiršti savo tiesas, pavargęs nuo begalinio įrodinėjimo, dabar savo ruožtu paprašysiu tautiečių paaiškinti man, nieko nebesuprantančiam metraštininkui, tik vieną dalyką – kodėl po šio straipsnio apie tokius puikius artefaktus, t. y. apie gėles, Jono Basanavičiaus paminklą, aukštojo polėkio, prezidentinio pilotažo dėkingumo gestą, skaitytojų komentarų grafoje patvino tokia žmonių pykčio, patyčių ir paniekos srovė, kad nelieka nieko kito kaip pagal analogijos principą vėl prisiminti Rolando Pakso apkaltos atvejį, anuomet prasiveržusias aistras, kelią užstojusias purvo nuošliaužas. Žinia, R.Paksas buvo atstatydintas, kita vertus, negaliu būti visiškas užtikrintas, kad savo ruožtu G.Nausėda neatsistatydins pats, nepakėlęs tokio žmonių pajuokos spaudimo. Norite tikėkite, norite – ne, bet man tikrai peršti širdį, man gaila G.Nausėdos kaip ramių manierų, patologinių polinkių tarsi ir neturinčio žmogaus.

Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana padėjo gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kodėl šitaip, kuo nusikalto prezidentas, jeigu jo taurumu ir elegancija dvelkiančių pozų vaizdinys sukelia tokį įniršį ir alerginę reakciją? Kaip atrodo, paprastuoju būdu, t. y. nurodant į lrytas.lt skaitytojų nepraustaburniškumą ir Putino emisarų kenkėjišką veiklą, to nepaaiškinsi. Na, jeigu kalbėsime apie šį konkretų atvejį, žmonėms galėjo nepatikti tai, kad prezidentas gydytojams simboliškais įteikė gėles, o ne vokelį. 

Nuostabiai gražios pavasario gėlės gydytojams galėjo išprovokuoti tą iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinimą populiacijos kolektyvinės pasąmonės audringą reakciją kaip įžūlaus melo dirgiklis. Geriau ten būtų tikęs vis tik vokelis, a? Kita vertus, klasikės žodžiais tariant, Jono Basanavičiaus paminklas čia ne prie ko.

Kičo fiestos aukščiausiame lygyje tarsi ir nėra pats blogiausias dalykas, tokių fiestų esame prisižiūrėję, – atlaikėme, nepražuvome. Kičas kartais apskritai ramina žmogų, užtraukia palaimingo snaudulio atmosferą. Tačiau, kaip atrodo bent man, polinkis į kičą su nuolaidžiavimu ne visados pagrįstoms specialiųjų tarnybų pretenzijomis gali sukurti pavojingą mišinį. Kaip matome, prezidentas niekaip nesureagavo į visuomenę pribloškusį STT skandalą.

STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Gal ten didelio kriminalo realiai nėra, tačiau advokato Giedriaus Danėliaus išsakyti nuogastavimai yra tokie drastiški ir pasibaisėtini, kad prezidentas tarsi ir neturi pasirinkimo – nutylėti tai būtų galima tik savo padorumo visiško išsižadėjimo sąskaita. Kaip atrodo, tas pats G.Danėlius nėra šuns papas, anksčiau dirbo Klaipėdoje prokuroru, Sauliaus Skvernelio, pažįstančio teisėsaugininkų aplinką, buvo siūlomas Teisingumo ministru. Nesakau to, kad STT vadovas Žydrūnas Bartkus, apkaltinęs minėtą advokatą šantažu, turėjo kokių nors kudlotų minčių, tačiau retorikos varžybas su STT advokatas laimi su neįtikėtina persvara.

Nutylėjimas, užsitęsusi, pradedant spengti pauzė kartais būna savaime iškalbingas bylojimas, tačiau čia aptariamu atveju prezidento tylėjimas yra apgailėtinas pasirinkimas.

Jau  praeitą kartą pastebėjau, kad būtent silpnas, o ne stiprus prezidentas yra geriausias kvazitotalitarizmo užgimimo laidininkas.

NeduokDie!

 (Bus daugiau)

2020.04.27; 16:35

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Gotfriedo Leibnizo monadologija teikia nuorodą, kad neva žmonių sielos yra tokios individualios substancijos (monados), kurios „neturi langų“, tai reiškia, nėra paveikios iš išorės. Įvertinus šiandienines aktualijas, būtų galima pridurti, kad virusas neturi jokios galimybės įsigauti į žmogaus sielą, nes anoji yra uždaras, be išorinių landų kosmosas.

Nesiruošiu nei tobulinti, nei modernizuoti monadologijos principų – ginkDie! – tačiau įsivaizduoju, kad šiandien jau tikslingiau būtų kalbėti apie monadą be durų, kur neįmanoma prisibelsti, plėtoti postringavimą ta kryptimi vien dėl tos paprasčiausios techninė smulkmenos, kad visuotinio sekimo (įvaizdinimo, kaip ir įsiklausymo) bei bendravimo vaizdo takeliais epochoje žmogaus siela yra įkurdinama tarp stiklinių sienų, kur lango metafora tampa visiškai beprasmė, nes stiklinis namas pats yra vientisas langas. Užbėgant truputį į priekį sau pačiam, jau čia galima pastebėti, kad tokiomis aplinkybėmis, siekiant išsaugoti savo likutinį „aš“ nuo visuotinio spoksojimo naikinančios stichijos, kyla pagunda pradėti dėvėti kaukes arba žmogus dezinformacijos tikslais puola vaidinti save tokį, kokio pavidalas leidžia nuslėpti tikrojo „aš“ likutinius resursus. Taip monada tampa vieno žmogaus teatru, o žmogaus siela yra įpainiojama į blogosios estetikos kolizijas. (Net ir aš čia, vaidindamas neestetinį personažą, esu įtraukiamas į meno teorijos apžvalgos lauką.)

Dar kartą grįžkime prie tarsi jau atmestos lango metaforos. Aptartu anksčiau atveju lango metafora greičiau buvo ne tiek negalimos perspektyvos vaizdingas įvardijimas, kiek nelegalaus patekimo į vidų infrastruktūros nusakymas. Tarkime, toks nelegalaus patekimo pretenzijos variantas yra estetinis gundymas, kai vyras po gražuolės langais dainuoja serenadas, laukdamas, kol anoji nuleis šilkines kopėčias, leidžiančias vyriškiui užkopti į palaimos viršūnę, jeigu taip pavyksta prasibrauti į buduaro vidų; stebuklinėse pasakose užburta princese pro langą nuleidžia savo plaukus, kuriais herojus įsliuogia į bokšto viršūnę, – kas be ko, plaukai yra net labiau erotiškas vaizdinys nei kopėčios.

Kita vertus, net ir vieno žmogaus teatras gali būti skirtingas, net ir čia teatras teatrui nelygus. Aurelijaus Verygos išėjimas į sceną apsirengus kamufliažine uniforma, su ultra juodų spalvų akiniais ir nuskusta galva yra didingojo kičo pavyzdys, kuriam, kaip atrodo, mūsų padangėje jau niekas nesugebės prilygti iki pasaulio pabaigos. Tokia Pinočeto butaforija užburia iki sielos gelmių, kitaip nepasakysi.

Ne taip seniai Ramūną Karbauskį esu pavadinęs kičo kunigaikščiu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ramunas-karbauskis-kico-kunigaikstis/, tačiau, kaip atrodo, mokinys ministro poste jau pranoko mokytoją savo išradingumu, pasirenkant kostiumus, derinant aprangos kodą prie situacijos. Kaip Lietuvos pilietis kartais pasvajoju, kad demokratinės valstybės ministro uniforma turėtų būti nepriekaištingai pasiūtas džentelmeno kostiumas, tačiau, kaip matome, dėl estetinio paveikumo galima ir persirengti eilinio šaulio uniforma, panašiai kaip praėjusio amžiaus diktatoriai paprastai dėvėdavo karinės stilizacijos kostiumus be rango atpažinimo ženklų, – nes nebuvo tokių ženklų net karinėje simbolių nomenklatūroje, kurie būtų pajėgūs išreikšti tikrąjį jų didybės rangą. O skirtumas tas, kad taip inscenizuojami tada buvo tragedijos su piktadario drapanomis siužetai, o dabar šitaip nuspalvinamas  neskoningas ir komiškas vaizdelis.

Kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Dabar dažnai girdžiu sakant, kad, nežiūrint visų nesklandumų, A. Veryga savo dažnai transliuojamose spaudos konferencijose, pasinaudodamas psichiatro kompetencijomis, nuramina žmones. Nežinau, kaip yra kitiems, tačiau mane A. Verygos pasisakymai greičiau sudirgina nei nuramina, nes, viena vertus, gėda dėl jo už profesoriaus vardo įpainiojimą į lėkšto išsidirbinėjimo procedūras, o, kita vertus, nežinau to, ko iš tiesų galima laukti iš žmogaus psichėjos, kuri yra linkusi į persirengimų kultą. Kaip jau kažkas yra pastebėjęs, didžiausia bėda yra ne tai, kad žmogus kartais užsideda kaukę, didžiausia bėda yra tai, jog, ilgai dėvėdamas kaukę, žmogus jau ir patį pasaulį pradeda matyti kaukės akimis.

O vis dėlto protingas A. Verygos pasirinkimas buvo „imsiu ir nusiskusiu plaukus“, nes visuotinio susižavėjimo atmosferoje su homoseksualistinės isterijos pliūpsniais nėra jokios garantijos dėl to, kas galėtų bandyti įsliuogti tais plaukais.

Kičo terminas nurodo į kūrybinio nuosmūkio, skonio sumenkėjimo situacija, taigi – ar neprieštaraujame patys sau, kalbėdami apie didingojo  kičo pasireiškimo atvejus? Kaip atrodo bent man, nususimas gali būti toks didingas reiškinys, kad net užima kvapą. Toliau leiskite tarti keletą žodžių apie tai, kaip lietuvių kalba įgalina atskirti tikrojo grožio gamtoje ir mene apraiškas nuo bandymų taip nudailinti kičo priemonėmis padėtį, viską sudrožti iki tokio lygio, kad iš tikrovė nelieka nė pėdsako.

  X X X

Lietuvių kalba teikia akivaizdžią nuorodą, kad gražus yra grąžus. Toks įvardijimas nėra grynoji A=A tipo tautologija kaip, tarkime, teiginiai Kaunas yra Kaunas, kefyras yra kefyruotas, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį. Iš tiesų, čia pateikiame kvazitautologijos pavyzdį, kai paaiškinimo reikalaujantis žodis yra aiškinamas per kitą žodį, turintį nosinę šaknyje, tokiu būdu randant aiškinamo žodžio reikšmės ir etimologinės kilmės turiningo paaiškinimo perspektyvą. Dar kartą kviečiame nepražiopsoti, kad lietuvių kalboje žodis „gražus(i)“ nurodo į tai, kas grąžu (yra grąžus ar grąži), kitaip tariant, į tai, kas gręžiojasi aplink savo ašį, t. y. atgręžia, prikausto mūsų dėmesį (subjektyvus momentas) savo savaiminiu vertingumu (objektyvus momentas), tarkime, kaip būties šviesos pliūpsnis, ir nusigręžia, išsprūsta iš pragmatinio akiračio kaip nepateisinęs utilitarinio pobūdžio lūkesčių įvykis (objektyvus lygiai kaip ir subjektyvus momentas). 

Taip žmogus be visa ko kito atsigręžia į pranokstantį žmogišką baigtinę patirtį būties didingumo įvykį. Todėl lietuvių kalbos žodis „grožis“ leidžia išvengti to sudvejinimo, kurio laikosi klasikinė estetika šalia grožio įvesdama didingumo kategoriją kaip būtiną papildymą, nes kitose Europos kalbose žodis „grožis“, regis, dažniausiai yra suprantamas kaip patogus dailumas.

Lietuvių kalbos žodis „grožis“ savaime talpina nurodą į atgręžiančią dėmesį, pribloškiančią, kartais šiurpinančią didingumo patirtį kaip savo paties prasminį sandą. Dar kitaip tariant, lietuviško žodžio „grožis“ etimologija neįpareigoja iškelti didingumo patirties už savaime didingos atsigręžiančio ir drauge nusigręžiančio daikto patirties. Grožis ir didingumas čia yra tik to paties būties nuotykio skirtingi įvardijimai, nors tai nereiškia, jog kalbame dabar apie papildančias viena kitą lygiavertes paraleles ar lygiagrečius įvardijimus. Prioritetinis įvardijimas pagal etimologines nuorodas lietuvių kalboje, kaip atrodo, yra žodis „grožis“, o žodis „didingumas“ savo reikšme čia tarsi iš anksto yra „įmontuotas“ pilnavertėje žodžio „grožis” reikšmės atodangoje, išsivynioja lietuviško žodžio „grožis“ etimologizacijos perspektyvoje drauge su kitomis nuorodomis.

Ar šis vamzdis – gražus daiktas? Slaptai.lt nuotr.

Grožis esmiškai skiriasi nuo patogaus dailumo. Galbūt galima pasakyti net taip, jog gražus (būtent grąžus) daiktas pats atsigręžia į mus savo pilnatvės taške ir vėl nusigręžia nutolimo traukoje. Priešingai gražumui (grąžumui), nudailinimas ir nudailėjimas yra bandymo išvengti būties akistatos ir pasislėpti nuo tiesos stichija.

Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, jog frazeologizmas „turiu dailaus laiko“ reiškia: daug laiko. Tai reiškia: turiu daug patogaus laiko, kai niekas manęs ypatingai niekur neskubina. Gretindami galime pastebėti, jog grožio (grąžumo) patirtis yra savotiškas iššūkis laiko tolydumui, kai nedalomame laiko momente išryškėja atsigręžimo/ nusigręžimo ritmika.                                                                       

Nebus pernelyg patetiška pasakyti, kad taip suprantama grožio patirtis yra pastūmėta į būties pusę arba, dar tiksliau tariant, pačiam pasauliui persistūmus į kitą pusę, išlieka toje pačioje būties tiesos apmąstymo perspektyvoje, nes kaip tik grožio patirties atveju išryškėja maksimaliai įmanomas kontrastas utilitariškai prakiurusio žvilgsnio tironijai ir atšiaurus abejingumas bet kokiam suinteresuotumui, vedančiam į  išdailinimą.                           

                                                                 X X X

                                                          nei ping-pongo

                                                           kamuoliukai

                                                           iš pneumatinės

                                                           mėtyklės

                                                           niekio pliūpsniai

                                                           (nemo nemo nemo)

                                                           –kur žolė trumpai kirpta

                                                           veriančiai

                                                           ryški

                                                           įtreštos

                                                           ir

                                                           išpurentos

                                                           klombos

                                                           ėdriai

                                                          gėlei

                                                          o

                                                          gyvatvorė

                                                          žvėrių

                                                          skulptūrom

                                                          iškarpyta

 

                                                         valandą

                                                         pursloja

                                                         žarna

                                                         palaida

(Bus daugiau)

2020.04.06; 13:38

Kalėdų dekoracijos. EPA-ELTA nuotr.

Sekmadienį paviešintos apklausos duomenimis, dauguma vokiečių teigia, kad apsvarstytų galimybę dėl klimato sumažinti naudojamų kalėdinių lempučių kiekį.
 
Remiantis naujienų agentūros dpa užsakyta ir rinkos tyrimų agentūros „YouGov“ atlikta apklausa, 57 procentai respondentų rinktųsi kuklesnes šviečiančias Kalėdų dekoracijas ar netgi visai jų atsisakytų ateityje.
 
11 procentų apklaustųjų dėl klimato problemų šiemet visai nepuoš namų švieselėmis, o 10 procentų teigia jų atsisakysiantys ateityje.
 
Tuo metu 12 procentų vokiečių šiemet sumažins kalėdinių lempučių kiekį, o 23 procentai apsvarstytų galimybę taip pasielgti per kitas Kalėdas.
 
Tačiau net 35 procentai respondentų neketina atsisakyti šviečiančių puošmenų. Vokiečiai neturi aiškios nuomonės, ar kalėdinių lempučių apskritai turėtų sumažėti ant pastatų ir gatvėse: tiek pritariančių idėjai, tiek ir jai prieštaraujančių yra po 44 procentus.
 
Kalėdinis apšvietimas švenčių periodu patinka net 79 procentams Vokietijos gyventojų. Beveik septyni iš 10 apklaustųjų planuoja savo namus šiemet papuošti elektrinėmis kalėdinėmis lemputėmis.
 
Tačiau reiktų nepamiršti skoningumo, mat 41 procentas vokiečių mano, kad tokios dekoracijos yra pernelyg kičinės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.09; 02:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Kodėl Ramūnas Karbauskis šitaip beatodairiškai trokšta valdžios? Ne, nesakykite, tai nėra toks paprastas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui,  R.  Karbauskio   atkaklaus, jeigu ne maniakiško, veržimosi į valdžią fenomenas netelpa į įprastą stambiojo kapitalo suaugimo su politine įtaka schemą, taigi nepulčiau iškart ginčytis, jeigu kažkas imtų ir pasakytų, kad stambiausias Lietuvoje žemvaldys nėra tipiškas oligarchas, šįkart žodį „oligarchija“ suprantant tradicine reikšme kaip turtingųjų valdžią, orientuotą į turtų padauginimą.

Žinia, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas yra įpareigotas pradėti parlamentinį tyrimą dėl verslo daromos įtakos politikams. Kiek anksčiau dabartinio šaukimo Seime net buvo brandinama mintis, kad esą reikia sukurti laikinąją komisiją, įpareigojant ją atlikti tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų intereso grupių neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir neteisėtos įtakos politiniams procesams.

Tarkime, tikintis geriausio, kad taip išsakyti Seimo ketinimai nėra tik tuščios deklaracijos, o kažkas panašaus į ryškėjantį apsisprendimą realiai pasiaiškinti visus atvejus, kai stambusis verslas krūvomis nusipirkdavo politikus ir reikiamus aukščiausiosios valdžios sprendimus. Jeigu tokiam tyrimui išties būtų uždengta žalia šviesa, galimas daiktas, sužinotume kažką daugiau nei jau ištrimituoti skandalai, ilgą laiką sieti su „Rubicon“ vardu, o pastaruoju metu neteisėtos verslo įtakos politikams paradigminiu pavyzdžiu laikant koncerną „MB Baltic“, išgirstume apie dar labiau pikantiškus, vaizduotę dirginančius dalykus…

Na, bent mano vaizduotėje niekaip netelpa faktas, kai Andrius Kubilius iškilmingomis deklaracijomis karštai rėmęs Visagino AE statybą, drauge atrodo padarė viską, kad šis ambicingas ir labai reikalingas Lietuvai projektas sužlugtų, taigi atsitiktų taip, kaip to troško įtakingieji partijos bičiuliai, pradėję kaupti didžiulius turtus iš rusiškos elektros energijos pardavimų Lietuvai tarpininkavimo verslo (užteks dėl šio atvejo prisiminti asmeninius A.Kubiliaus vojažus į Baltarusiją, parvežant mums autentišką liudijimą ir giliai egzistenciškai išgyventą žinią, kad Baltarusija jokios AE statyti nesiruošia, neturi tokių užmačių net blogiausiame mūsų sapne).

Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kaip nesunku nuspėti, rusams tuo metu reikėjo politiškai įtakingų tarpininkų, taigi šiuo atveju politinis svoris, o ne kažkokie verslo logikos sprendimai ar vadybiniai sugebėjimai tapo mainomąja verte. Tikrai nemanau, kad A. Kubilius yra prastesnis politikas už kitus ar ypatingas klastūnas, greičiau yra atvirkščiai, o šią istoriją prisiminiau vien dėl iliustracijos arba, dar tiksliau tariant, bandant iki galo išbudinti vaizduotę, jau kažką šnabždančią apie tai, kad neteisėtus verslo ir politikos ryšius įpareigota ištirti Seimo komisija turėtų progą apžvelgti  neregimą povandeninį pasaulį, atrasti saugomus nuo pašalinės akies užkaborius. Tik nedauginkite ta proga, prašau, labai pigiai surežisuotų teiginių, kad neva tokius dalykus kaip neteisėti verslo ryšiai su politikais yra įpareigotos ištirti teisėsaugos institucijos, o parlamentinis tyrimas neva beprasmiškai dubliuotų arba net galėtų pradėti trukdyti tokių institucijų veiklai.  Iš tiesų, tik labai  retas naivuolis galėtų imti ir patikėti, kad teisėsaugos institucijos Lietuvoje yra visiškai nepriklausomos nuo aukščiausiosios politinė valdžios, savo ruožtu visai kitas dalykas yra parlamentinis tyrimas, kai politiškai oponuojančios pusės siekia kuo daugiau papasakoti apie viena kitos nuodėmes.

Žinoma, ypatingo dėmesio, kalbant apie verslo įtaką politikams, yra vertas tas kuriozinis nutikimas, kai stambieji verslininkai patys tampa vedančiaisiais politikais, kaip andai Viktoro Uspaskicho, o dabar Ramūno Karbauskio atveju, kai verslo imperijas sukūrę žmonės drauge yra ir rinkimus laimėjusių partijų vadovai, taigi pagal dovanėlių įpakavimo principą – du viename. Kas ką tokiu atveju įtakoja – verslininkas politiką ar politikas verslininką? Kad ir kaip būtų, vis tik, kaip atrodo, čia lygybės ženklo tarp V. Uspaskicho ir R. Karbauskio nereikėtų dėti. V.Uspaskichas andai tapęs ministru iškart kraupiai pasišiukšlino, bandydamas tiesmukiškai prastumti savo koncerno interesus, dėl ko greitai turėjo palikti postą, savo ruožtu, R. Karbauskis, užkopę į politinį olimpą, norite tikėkite, norite ne, tuo pačiu užtraukia mirtiną pavojų savo užaugintiems trąšų importavimo ir žemės latifundinio apdirbimo verslams, taigi tapęs įtakingu politiku daugiau nei rizikuoja nukentėti finansiškai, jeigu ne visiškai išbarstyti savo sukauptus turtus.

Kodėl R. Karbauskiui reikėjo veržtis į politiką, jeigu anksčiau šitaip sekėsi, apeinat įstatymus ir išnaudojant šešėlių prieblandą, kaupti žemes, o dabar, papuolus į prožektorių šviesą kaip pirmojo ryškumo politikos žvaigždei, visados reikės aiškintis dėl savo ūkinės veiklos teisėtumo?

Tikrai klysta tie, kuriems dar atrodo, kad R. Karbauskiui keliami klausimai dėl neteisėto, nežiūrint išradingų manipuliacijų, 35000 ha žemės sutelkimo iš esmės vienose rankose bėgant laikui užsimirš arba bus kažkaip numuilinti su į įtakingus postus susodintų sėbrų pagalba. Tokio dalyko neįmanoma nuslėpti kaip žarijos perdžiūvusioje šieno kupetoje, taigi, labiausiai tikėtinas variantas, kad visa kupeta netrukus ir užsiliepsnos. Šiandien dažnai linksniuojamo B. Markausko nusižengimai įstatymams ir moralei lyginant su R. Karbauskio įtartino pobūdžio aukštojo pilotažo viražais yra tarsi mažo vaiko nusišlapinimas į vandenį lyginant su gigantiškais kanalizacijos vamzdžiais, išmetančiais savo turinį į tos pačios upės bangas. Tik labai jau nuvertinus savo tautiečius anai pusei būtų galima viltis, kad kažkaip pavyks užčiaupti žmonėms burnas ir niekas nebekels klausimų dėl R.Karbauskio latifundijų atsiradimo teisėtumo.

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taigi, – kartoju klausimą, – kodėl R. Karbauskiui reikėjo taip rizikuoti visu savo sukauptu gėriu (?) dėl to, kad įgytų abejotinos vertės sprendimo galią, leidžiančios reguliuoti mūsų gyvenimo eigą arba bent suteikiančios galimybę išjoti į sceną ant balto žirgo, tiksliau tariant, medinio arkliuko? Paprastu tuščiagarbiškumo arba alfa patino refleksų dominavimo faktu to nepaaiškinsi. Taigi iš pirmo žvilgsnio visiškai logiškas atsakymas į keliamą klausimą yra kartas nuo karto pasigirstantys aiškinimai, jog neva R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“, o toliau tos pačios loginės sekos vedini tarsi ir galėtume pasinerti į blevyzgas apie tai, jog esą į politinę sceną R. Karbauskis veržiasi ne savo valia, o vykdydamas aukštesniojo pono užsakymą (tiesą sakant, Kremliaus projektu, kaip atrodo, galima tapti net to nežinant taip pavadinamam asmeniui).  Kita vertus, toks elegantiškai logiškas paaiškinimas turi vieną menkutį trūkumą – jis  baisiai prasilenkia su tikrove.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, siekiant rasti rebuso sprendimą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šuo yra užkastas kitoje vietoje nei paprastai esame linkę manyti, jis yra užkastas mums prieš pat akis arba vaizdingumo dėlei galima būtų pasakyti net taip, kad didžiausio šunybės nematome dėl to, kad ji styro mums prieš akis neužkastu pavidalu. R. Karbauskis paskyrė save į Seimo Kultūros komiteto pirmininko postą visai neatsitiktinai, tikrai ne dėl perdėto kuklumo arba noro pagal jau išbandytą manierą valdyti iš užpakalinės sėdynės, o daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu suvokdamas savo kaip  kultūrinės revoliucijos vedlio misiją (kaip svarbus jo artimiausiai aplinkai yra estetinis kodas rodo tai, jog brolis yra žinomas rusų režisierius, o tėvas andai, būdamas kolūkio pirmininku, aktyviai dalyvavo kultūriniame tarybinės visuomenės gyvenime, skirdamas kasmetinę kolūkio premiją pasižymėjusiems šalies menininkams).

Kita vertus, skirtingai nuo maoistų pateikto kultūrinės revoliucijos pavyzdžio, kai buvo siekiama sunaikinti bet kokias kultūrines aspiracijas, nepaliekant akmens ant akmens, R. Karbauskis yra nusitaikęs sunaikinti tikrosios kultūros apraiškas, pakeičiant tokias kultūrines pretenzijas pačios pigiausios prabos kiču. Iš dalies sutikčiau, kad naujosios kadencijos valdžia didesniu ar mažesniu laipsniu išjudino šalies ekonominį gyvenimą, tačiau R.Karbauskio fenomenas rodo, kad Lietuvos kultūrai užstojo pačių didžiausių negandų metas, jeigu ne tiesioginis kaput.

R. Karbauskis yra dėvintis spindulinguosius kičo šarvus žmogus, tikras kičo riteris, visa tai, prie ko prisiliečia mūsų herojus tampa kičo fejerverkais. Taip pat ir grynoji politika. Tačiau apie tai išsamiau kitą kartą.

2018.04.18; 09:00 

kauno_pilis_kaunas

Pasitaikė gera, nesavanaudiška geranoriškos kaimynės Norvegijos ir ES pagalba atstatyti Kauno pilį. Geradariai aukodami tuos 2,2 milijonus eurų neiškėlė jokių sąlygų pirkti iš jų metalą ir keramikines plyteles tos naujamadiškos „etažerės“ gamybai. Tad galima ramia sąžine iš jų tuos pinigus priimti ir atstatyti Kauno pilį pagal archeologų duomenis. Jeigu archeologams trūktų duomenų, galima būtų jų „pasiskolinti“ iš tų laikų pilių statybos praktikos.  Jokių naujoviškų išmislų istoriniam paminklui terlioti nedora imtis.

Continue reading „Kauno pilis kičo meistrų rankose”