AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis

Šiais geopolitinio šaltojo karo laikais kiekviena didesnė valstybė ar valstybių aljansas turi tikslą didinti savo įtakos sferas. Tam pasitelkiamos visos įmanomos priemonės – nuo karinių, ekonominių iki kultūrinių ir religinių.

Kartais gali būti sunku suvokti, kodėl viena ar kita pasaulio galybė susidomi ir investuoja į kurią nors valstybę, kai net geografiškai ši šalis nėra niekaip susijusi su besidominčia.

Tačiau įtaka yra labai svarbi ir nėra didelio skirtumo šalies geografinėje padėtyje, religiniuose ar kultūriniuose dalykuose ar net ekonomikoje. Juk visos įtakingesnės šalys ir aljansai stengiasi įtakoti Afrikos žemyne esančias šalis, tas pats – ir Pietų Amerikoje.

Lengviausia visus šiuos procesus palyginti su prekybos tinklų plėtra Lietuvoje. Kartais Maximos parduotuvė atidaroma netoli kitos Maximos vien tam, kad ten neatsidarytų IKI ar Norfos parduotuvė. Ir nėra labai svarbu, kad ši parduotuvė nebus labai rentabili, bet ji bus kaip forpostas, kaip kliūtis tam tikrame areale atsirasti konkurento įtakai.

Po šios įžangos pereikime prie pagrindinės šio straipsnio temos. Kokius žaidimus JAV politikai ir diplomatai, Europos komisija ir Europos parlamentarai žaidžia su Armėnija ir Azerbaidžanu, kas trukdo sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą ir kam visa tai naudinga?

2013 metų pavasari į Maskvą atvykusiam Didžiosios Britanijos premjerui Deividui Kameronui Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įteikė 42 metų išlaikymo armėnišką konjaką, primindamas, kad 1945 metais Jaltoje vykusiame sąjungininkų susitikime panašų konjaką Josifas Stalinas padovanojo tuometiniam Didžiosios Britanijos premjerui Vinstonui Čerčiliui.

Šis pavyzdys yra labai simbolinis. Rusijos prezidentas, kuris ne kartą išreiškė pagarbą tokioms istorinėms asmenybėms kaip Ivanas Rūstusis ir Josifas Stalinas ir kuris dažnai apgailestauja dėl Sovietų Sąjungos griūties, dovanoja svečiui iš užsienio tai, ką jo šalis, jo imperija turi brangiausio, tuo parodydamas, kad Armėnija yra jo imperijos dalis.

Pamėginkime įsivaizduoti, jei Didžiosios Britanijos premjeras savo svečiams dovanotų indiškos arbatos rinkinį, primindamas tuos laikus, kai Indija buvo Anglijos kolonija ir pastarosios valdovai dovanodavo tokias dovanas kitų šalių garbingiems asmenims. Jei Didžiosios Britanijos diplomatija padarytų tokią nedovanotiną klaidą, atgarsis kiltų visame pasaulyje, Indija paskelbtų notą ir t.t. 

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

O Putino ir armėniško konjako atveju to neįvyko – nei pasaulis pasipiktino, nei Armėnija kaip nors sureagavo. Iš to galime daryti toli siekiančias išvadas, pavyzdžiui, kad Armėnijai yra numatyta vieta Vladimiro Putino kuriamoje „Rusų pasaulio“ geopolitinėje koncepcijoje, arba, kad Rusijos politiką ir diplomatiją įtakoja armėniškas konjakas, kartais susukdamas galvas patiems rusams, o kartais ir įtakingiems užsienio diplomatams ir politikams.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad viskas aišku ir jokių čia didelių diplomatinių demagoginių išvedžiojimų būti negali. Faktai kalba: „1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą. JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.

Tačiau taip būtų, jei nebūtų tos „konjakinės demokratijos“, kuri aptemdo valstybių vadovų ir politikų protus ir tarnauja iškreiptiems Rusijos imperialistinės politikos siekiams. Jau daugiau kaip 20 metų Armėnija yra atplėšusi didelę dalį Azerbaidžano teritorijos, nesilaiko Jungtinių Tautų sprendimų ir kaitina atmosfera Pietų Kaukazo regione. Dešimtys tūkstančių žuvusių, daugiau kaip milijonas azerbaidžaniečių, kurie negali grįžti namo į savo žemę, jie jau daugiau kaip du dešimtmečius valgo pabėgėlio duoną.

Ant šito nesantaikos lauželio šildosi ne tik Rusijos imperialistai, bet ir kai kurie Europos Sąjungos politikai. Jei pasaulinės organizacijos būtų principingos ir nešališkos, sprendimas jau seniai būtų priimtas. Iš Armėnijos būtų griežtai pareikalauta per kuo trumpesnį laikotarpį išvesti savo karius iš svetimos teritorijos.

Po armėnų separatistų pasitraukimo ten įsivyrautų taika ir galų gale šis neapsakomu gamtos grožiu ir naudingomis iškasenomis apdovanotas Kalnų Karabacho regionas galėtų vystytis ir judėti į priekį.

Deja, šiuo metu kenčia visos trys šalys – Azerbaidžanui ir Gruzijai skauda dėl neteisėtai iš jų atplėštų teritorijų, paverstų pabėgėliais tautiečių, o Armėnijai tikriausiai irgi daug džiaugsmo neatneša šis nesąžiningas svetimos teritorijos administravimas, tuo labiau, kad nėra taip, kad Armėnija pati savarankiškai valdytų Kalnų Karabachą.

Kaip tame animaciniame filme, kur Kūlverstukas pasisiūlo padėti krokodilui Genai panešti jo sunkų krepšį, jei krokodilas paims jį nešti ant sprando su visu krepšiu. Juk realiai Kalnų Karabachą, kaip ir Abchaziją, Padniestrę, Pietų Osetiją, Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“, valdo Rusija, tuo pačiu valdydama kaip savo koloniją ir pačią Armėniją.

Viskas per tą konjakinę diplomatiją, kuri sėja miglą ir painiavą.

NATO ir Jungtinės Amerikos Valstijos negali stipriai veikti šio regiono ne todėl, kad tai būtų dar vienas atviras konflikto tarp jų ir Rusijos židinys (Armėnijoje yra Rusijos karinės bazės), bet labiau dėl didelės ir įtakingos JAV armėnų diasporos, kuri savo įtaka kai kuriais klausimais gali būti lyginama su kitomis įtakingomis Amerikos diasporomis. Todėl į valdžią atėjus prezidentui Barakui Obamai Armėnija net tikėjosi legalizuoti savo neteisėtą dalies Azerbaidžano teritorijos okupaciją.

Kitas svarbus dalykas – tai NATO patirtis, kai susikirto dviejų jos narių – Graikijos ir Turkijos interesai. Bet koks ryškesnis NATO žingsnis sprendžiant Armėnijos ir Azerbaidžano santykius ir nesutarimus gali vėl išjudinti konfliktus tarp Turkijos ir Graikijos, kuri greičiausiai nedvejodama paremtų Armėnijos pusę.

Europos Sąjunga žaidžia daug žaidimų vienu metu, ji nenorėdama prarasti įtakos Armėnijai, nesielgia su ja kaip su šalimi agresore, netaiko ekonominių sankcijų, o atvirkščiai – visokiais būdais stengiasi ją įtraukti į savo įtakos orbitą. Tuo pačiu Europos Sąjungos politikos architektams labai svarbu pritraukti ir Azerbaidžaną, kuris galėtų būti rimta alternatyva rusiškų dujų monopolijai Europoje.

Todėl daugybė Europos komisijos biurokratų ir Europos parlamento deputatų dažnai užsuka į Jerevaną ir būna pavaišinti tuo gėrimu, kuriuo Josifas Stalinas prieš daugiau kaip pusę amžiaus bandė užmigdyti Vinstono Čerčilio budrumą. Tačiau Čerčilis buvo profesionalas ne tik politikoje, bet ir alkoholį vartojant, gero, išlaikyto ir stipraus gėrimo skonis neaptemdė jam proto ir jis pasmerkė Sovietų imperijos plėtrą, Baltijos šalių okupaciją ir Rytų Europos priverstinį „susocialistinimą“.

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

Deja, armėniškai rusiška konjakine diplomatija apsvaigintų veikėjų atsiranda net ir ES. Kai kuriuose ES šalių parlamentuose buvo netgi įkurtos „Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės“. Niekaip nesprantama – kam, kodėl prireikė draugauti su iš Azerbaidžano žemę atėmusiais armėnų separatistais?

Kodėl kai kurie ES politikai pakviesti pasivečiuoti Jerevane tarsi netyčia užsuka ir į Kalnų Karabachą, nederindami savo vizito su teisėtu šios teritorijos suverenu – Azerbaidžano Respublika. Tai buvo spjūvis Azerbaidžano valstybei į veidą. Tokiais atvejais azerbaidžaniečiai turi moralinę teisę paklausti mūsų, europiečių, gal netrukus mes, europiečiai, kursime draugysčių su Talibanu grupes?

O kol Vakarų šalys geria diplomatinį konjaką ir dėlioja diplomatinius pokerius, Rusija stiprėja ir didina savo įtaką visame pasaulyje, nes ji turi tikslą, ji nesmerkia savo carinės imperinės politikos, nesmerkia savo totalitarinio sovietinės imperijos palikimo ir toliau eina dar caro Ivano Rūsčiojo nušviestu žiaurumo ir nesiskaitymo su niekuo keliu. Ši šalis neatsiprašė savo valdytų ir išnaudotų kolonijų, kiek galėjo jų išlaikė, o išsprūdusias stengiasi paveikti informacinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis ir karinėmis priemonėmis, laukdama palankios progos jas „susigrąžinti“, kaip „susigrąžino“ Krymą.

Ją sustabdyti gali tik sąžininga ir kieta Vakarų šalių politika, vienas iš šios politikos aspektų turėtų būti Jungtinių Tautų rezoliucijų vykdymas.

Baigiant norėtųsi palinkėti Azerbaidžanui susigrąžinti savo istorines žemes, juk nieko nėra neįmanoma, tereikia pažiūrėti į Lietuvos pavyzdį, XX amžiuje ją draskė iš visų pusių, bet dabar ji susigrąžino didžiąją dalį sau brangiausių žemių su sostine Vilniuje ir uostu Klaipėdoje.

O Armėnijai palinkėkime rasti drąsos pripažinti savo klaidas ir atsisveikinti su tuo, kas jai nepriklauso. Savanoriškai atsisakiusi neteisėtai valdomo Kalnų Karabacho ji galėtų įgyti daug vertingesnį dalyką – laisvę ir tikrą nepriklausomybę.

2017.09.12; 05:00

Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“ (išleista Mokslotyros instituto, spausdino „Standartų spaustuvė“, 2016) apie skaudžius ir prieštaringus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius (Juodasis Sodas – taip verčiasi iš azerbaidžaniečių kalbos Kalnų Karabacho pavadinimas) į mano rankas pateko atsitiktinai. Tačiau kartą prisėdęs pavartyti šią knygą, nepastebimai pačiam sau įsitraukiau, pamiršęs viską aplinkui, ir, kaip sakoma, knygą prarijau vienu ypu. 

Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos“ išleista dar keletas svarbių veikalų. Pavyzdžiui, istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai. Slaptai.lt nuotr.

Taigi mažiausias dalykas, ką čia randame – tai intriguojantys, nepaliekantys skaitytojo abejingu pasakojimai. Kita vertus, kai nusprendžiau parašyti atsiliepimą apie savo įspūdžius, iškart supratau, kad nepatrauksiu iki normalios recenzijos, nesu pajėgus pateikti atsakingą leidinio aprašą dėl tos paprasčiausios priežasties, jog trūksta kompetencijos savarankiškai pasamprotauti apie tokią slidžią problematiką kaip dviejų tautų tragiška priešprieša, – reikėtų visą vasarą prasėdėti skaitant įvairiausio pobūdžio žinynus, istorikų darbus, bent apytikriai susipažinti su įspūdinga istoriografija.

Jeigu sakysite, kad dėl to nėra ko kvaršinti galvos, nes mūsų autorius už mus visus susipažino su reikalingais istoriniais šaltiniais, leisiu sau pastebėti, kad garbusis autorius visiškai nesislapsto, jog labai aiškiai yra užsiangažavęs Azerbaidžano naudai, kai, tarsi siekdamas nuomonių balanso, bando nusakyti įvykių eigą tuo rakursu, kaip tai atrodo žiūrint iš Baku pusės.

Kita vertus, nepasakyčiau, kad čia žiūrimą į skaudžių prieštarų susipynusį mazgą azerbaidžaniečio akimis, greičiau yra taip, kad skaudžią istoriją mums gviešiasi papasakoti žurnalistas, į pasaulį žiūrintis įsimylėjusio Azerbaidžaną žmogaus akimis. Taigi kitas klausimas, kurį čia, kviečiant skaityti šią knygą, galime kelti – ar meilė gali būti geras patarėjas, siekiant tiesos, teisingo dalykų padėties nušvietimo, bandant susivokti ne paprastoje situacijoje? 

„Juodojo Sodo tragedija“. Žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.

Meilė, švelniai tariant, nėra privaloma įsipareigojimo objektyvumui sąlyga, ar ne? Tačiau mūsų situacija yra ypatinga tuo, kad mes paprastai vadovaujamės armėniška įvykių versija, taigi reikia didelio pasišventėlio, kuris ryžtųsi papasakoti kitą, ne tokią patogią versiją. Be to, tai nereiškia, kad diametraliai priešingi pasakojimai vienodu laipsniu iškreivina erdvę, o tiesa slypi kažkur per vidurį. G. Visocko knyga yra verta doro pagyrimo dėl to, jog ji padeda didesniu ar mažesniu laipsniu išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, įsisenėjusių štampų, atkreipdama dėmesį į aplinkybes, kurios negali būti paaiškintos ankstesnio pasakojimo schemoje, kartas nuo karto primena faktus, įpareigojančius prasikrapštyti akis.

Kai pagalvoji, reikia įdėti pastangų, jog mes prisimintume akivaizdų faktą, kad ne Azerbaidžanas užpuolė Armėniją,  o Armėnija iniciavo separatistinių nuotaikų įsivyravimą Kalnų Karabache ir keliuose šalutiniuose Azerbaidžano jurisdikcijose rajonuose, taigi pasitvarkė čia lygiai taip, kaip dabar tvarkosi Rusija Ukrainos žemėse, kuriose žymią populiacijos dalį sudaro rusakalbiai gyventojai. Iš tiesų, kaip primena autorius, labai panašiai buvo okupuotos Padniestrė, Abchazija, Krymas…

Žinia, Kalnų Karabachas buvo okupuotas ir dabartinis apsišaukėliškas jo status quo yra įtvirtintas su tų pačių rusų pagalba. Skaitant šią knygą ne kartą turėjau progą pagalvoti apie tai – kaip reaguotume mes, jeigu nuo Lietuvos būtų atplėštas Vilniaus kraštas, Klaipėda?.. Taigi žiauriu akibrokštu reikia laikyti knygoje aptariamą faktą, kad Lietuvos Seime andai buvo  įkurta draugystės su Kalnų Karabachu, civilizuotų šalių nepripažįstamu valstybiniu dariniu, draugija. Galima daiktas, toks nesusipratimas kyla ne iš blogos valios, bet iš baisaus neišmanymo, tačiau nuo to ne lengviau ant dūšios susipratusiam piliečiui. Žala neišmatuojama tik galimais nuostoliais diplomatinių santykių su Azerbaidžanu plotmėje, ne mažiau nesmagu dėl to, kad mūsų tautos atstovai šiuo atveju kažkaip atmestinai, padrikai, nepreciziškai elgiasi pačios teisingumo idėjos atžvilgiu.

Labai švariai knygos puslapiuose ne kartą nuskamba žodžiai, tampantys savotišku knygos leitmotyvu, kad Azerbaidžanas labai taktiškai, neįkyriai beldžiasi į mūsų duris, korektiškai primena apie savo viltis, kad bus laikomasi bent formalaus teisingumo principų, o mes neretai atsisukame su pikta grimasa veide.

Nedidelė paslaptis, kad armėnų diasporos JAV ir kai kuriuose Europos šalyse yra įtakingi lobistai, išmaniai primetantys tendencingą požiūrį vyriausybėms ir šalių visuomeninei nuomonei. Ta proga prisiminiau, kad  dar Imannuelis Kantas, atkreipęs dėmesį į šios tautos žmonių protingumą ir apsukrumą, sugebėjimą daryti įtaką aplinkybėms, viename iš savo paskutiniųjų darbų „Pragmatinė filosofija“ yra palikęs tokius žodžius: kur praėjo armėnas, ten ir žydui nėra ką veikti…  

Kita vertus, ne paslaptis ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai labai sustiprėjęs, tampantis vis labiau įtakingu geopolitiniu žaidėju Azerbaidžanas įdeda nemažai pastangų gerinant savo įvaizdį pasaulyje, ypač ieškodamas būdų laimėti Vakarų pasaulio žmonių simpatijas. Taigi kyla klausimas – ar ir mūsų autorius yra lobistas tradicine to žodžio reikšme, besistengiantis dėl Azerbaidžano naudos pagal įprastą lobistinės veiklos kanoną?

Pradėjome knygos aptarimą nuo fakto konstatavimo, kad Azerbaidžanas yra mūsų autoriaus pasija, kitaip tariant, tokia meilė, kurios neįmanoma nuslėpti kaip žarijos išdžiūvusioje šieno kupetoje, bet įsivaizduojame, kad visados atsiras toks įtarumo metodologijos pasekėjas, kuris norės paklausti – ar šis autorius nederina savo meilės su kokio nors pobūdžio merkantiliniu suinteresuotumu? Jeigu klausiate mano nuomonės, pasakyčiau taip, kad, regis, šios knygos autorių veža savosios misijos prasmingumo suvokimas, tikėjimas, kad pilnutinė tiesa ir  įvairiapusiškesnis aplinkybių žinojimas jo paties tautiečiams yra  labiau reikalingas dalykas nei dalinė tiesa ir selektyvus faktų grupavimas.

Todėl esu įsitikinės, kad mūsų politikams ir diplomatams, mezgantiems ryšius su Azerbaidžanu, labai svarbu būtų pasinaudoti šio žurnalisto įdirbiu, įsiklausyti į jo patarimus, pasimokyti subtilumo bendraujant su rytų žmonėmis.

Kas šioje knygoje manęs neįtikino? Neneigdamas armėnų žudynių, įgijusio masinį pobūdį XXa. pradžioje, fakto, autorius siekia įvardyti ir tas aplinkybes, kurios pastūmėjo Osmanų imperiją į kraštutinius veiksmus. Esą tai buvo armėnų, dažnai gyvenusių pasienio zonose, nelojalumas, konfliktų metu šiai tautinei mažumai visados renkantis priešišką musulmoniškai imperijai šalių, o ypač Rusijos, pusę. Žinia, norint mušti, visados gali rasti lazdą.

Kita vertus, net jeigu nurodytos aplinkybės būtų didesniu ar mažesniu laipsniu teisingos, kalbėti apie tai, mano galva, nederėtų, nes tokiu atveju, norime to, ar nenorime, pasitarnaujame žudynių fakto racionalizacijai, kas, žinoma, nėra žudynių legitimacija ar kažkoks pateisinimas, tačiau vis dėlto verčia nejaukiai susigūžti. Kaip atrodo bent man, net vardan tiesos objektyvumo ir labiau visapusiško aplinkybių nušvietimo tokie išvedžiojimai nėra labai tinkami. Tai sakau tikrai ne dėlto, kad pasirodyčiau teisingesnis ir pažangesnis už autorių, bet todėl, jog  nutylėti šio man nemalonaus akibrokšto negaliu, nors tu ką.

Teisingi yra daugiakartiniai pastebėjimai knygoje, fakto priminimai, kad tik su rusų palaikymu šiandien Armėnija įtvirtina savo interesus, tačiau savo ruožtu galėtume atšauti, kad, galimas daiktas, armėnų populiacija renkasi Rusijos pusę ne iš didelės meilės, o verčiama būtinybės, neturėdama kitų alternatyvų. Kita vertus, šioje knygoje yra keliama labai intriguojanti hipotezė, kurią dar reikėtų patikrinti ir išbandyti kontrargumentų sekoje, dėl to, kad su Rusija armėnų tauta susiejo savo likimą  daug anksčiau nei mes esme įpratę manyti, toks armėnų apsisprendimas neva nėra tik mūsų laikais susiklosčiusių aplinkybių padarinys, bet kyla iš istorijos gelmės ir šios tautos prigimties. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Knyga „Juodojo Sodo tragedija“ yra autoriaus pažintinių ir publicistinio pobūdžio straipsnių, skelbtų internetiniame www. slaptai.lt portale 2013 – 2016-aisiais metais, rinkinys, papildant skelbtą medžiagą ekskursais į tragišką Azerbaidžano istoriją. Tiesą sakant, šio atsiliepimo autorių nustebino neįtikėtinas sugebėjimas sulydyti skirtingų metų ir tematikos publikacijas į vieną visumą, kai paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato. Kita vertus, žiūrint jau iš  knygos atsiradimo situacijos, ankstesnės publikacijos gali būti prilygintos veidrodžio šukėms, kurios dabar buvo sulipdytos  į vientisą veidrodžio ekraną.

Ką atspindi arba, kitaip tariant, rodo toks veidrodis? Ogi – Juodojo sodo tragediją!

2017.07.27; 09:25

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Kairioji opozicija, susikompromitavusi nesugebėjimu tvarkyti krašto reikalų, buvo pakrikusi, dezorientuota ir vis mažiau veikli. Gausiausi iš to sparno valstiečiai liaudininkai, pajutę pavojų iš krikščionių demokratų pusės, ėmė ieškoti bendradarbiavimo kontaktų su tautininkais. Suprato, kad ne tautininkai su A. Smetona yra pavojus, bet krikščionių demokratų galima diktatūra, kurios jie aktyviai siekė visokiausiomis machinacijomis bei manipuliacijomis. Socialdemokratai buvo visai aprimę. Jų vadai ramiai dirbo savo profesinį darbą.

Buvęs kairiosios vyriausybės švietimo ministras prof. V. Čepinskis autoritetingai rektoriavo universitete, o buvęs vidaus reikalų ministras V. Požėla sėkmingai advokatavo Kaune. Partijos lyderis (labiausiai marksistinis) S. Kairys vidutiniškai docentavo universitete ir vidutiniškai valdininkavo Kauno miesto valdyboje.

Taigi visiems „Der Stand nach dem Verstand“ [(vok.) pagal luomą ir supratimą]. (Labai negausi, žydiškai susimišrinusi Komunistų partija, kaip Lietuvos nepriklausomybės priešas, suprantama, buvo ne Lietuvos, bet žinomos svetimos valstybės politinių veiksnių įskaitoje.)

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 9 )“