Prezidentinė Lietuva ( 9 )


Print

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Kairioji opozicija, susikompromitavusi nesugebėjimu tvarkyti krašto reikalų, buvo pakrikusi, dezorientuota ir vis mažiau veikli. Gausiausi iš to sparno valstiečiai liaudininkai, pajutę pavojų iš krikščionių demokratų pusės, ėmė ieškoti bendradarbiavimo kontaktų su tautininkais. Suprato, kad ne tautininkai su A. Smetona yra pavojus, bet krikščionių demokratų galima diktatūra, kurios jie aktyviai siekė visokiausiomis machinacijomis bei manipuliacijomis. Socialdemokratai buvo visai aprimę. Jų vadai ramiai dirbo savo profesinį darbą.

Buvęs kairiosios vyriausybės švietimo ministras prof. V. Čepinskis autoritetingai rektoriavo universitete, o buvęs vidaus reikalų ministras V. Požėla sėkmingai advokatavo Kaune. Partijos lyderis (labiausiai marksistinis) S. Kairys vidutiniškai docentavo universitete ir vidutiniškai valdininkavo Kauno miesto valdyboje.

Taigi visiems „Der Stand nach dem Verstand“ [(vok.) pagal luomą ir supratimą]. (Labai negausi, žydiškai susimišrinusi Komunistų partija, kaip Lietuvos nepriklausomybės priešas, suprantama, buvo ne Lietuvos, bet žinomos svetimos valstybės politinių veiksnių įskaitoje.)

Esant tokiam politinių jėgų išsidėstymui, toliau tęsėsi valdymas pagal formulę „nei diktatūra, nei demokratija“. Diktatūrai trūko esminės dalies – diktatoriaus ir diktatūros neišvengiamų valdymo ekscesų, o demokratijai trūko esminės institucijos – parlamento ir kai kurių antrinių demokratijos aksesuarų.

Bet tokia situacija „nei diktatūra, nei demokratija“ buvo prieštaringa, neaiški, beformė, lyg ir negalutinė. Visą laiką buvo neaišku, kaip ji toliau vystysis į ateitį. Neaiškios situacijos dažniausiai diktuoja neaiškius sprendimus ir neaiškius, nenuoseklius veiksmus. A. Smetona, padaręs didįjį kompromisą, kai jis iš perversmininkų paėmė valdžią, noromis nenoromis ir toliau turėjo daryti kompromisus. Visai netekti valdžios ir perleisti ją kam kitam būtų buvusi naikinanti asmeninė politiko kompromitacija, o imant valstybiškai irgi būtų nebeatsakingas žingsnis.

Žodžiu, padarytas didysis kompromisas pradėjo jį dvejinti,  kryžiuoti ant diktatūros ir demokratijos susikryžiavimo kryžiaus. Pasiimtą didelį politinį vaidmenį žūtbūt reikėjo tęsti. Bet reikėjo ir kaip nors stipriau legalizuoti tą vaidmenį – valdymo vaidmenį. Čia vėl kompromisas – savo valdžios legalizavimas teisiniais paliatyvais ir erzacais. Prasideda visa serija erzacįstatymų bei kitokių teisinių aktų. Erzackonstitucija, Prezidento rinkimų įstatymo erzacas, Seimo rinkimų įstatymo erzacas, Savivaldybių įstatymo erzacas, Spaudos įstatymo erzacas ir kt.

Taip ir matyti, kad tie visi erzacįstatymai buvo pritemptai sukonstruoti vienos partijos arba, tikriau sakant, vieno asmens valdymui išlaikyti. Prasidėjo sukimąsis kompromisinių situacijų sudarytame rate, sukaliojimąsis vietoje – nei pakankamai tiesus, nei pakankamai garbingas. O tai negalėjo stiprinti nei asmens, nei valdžios autoriteto ir populiarumo visuomenėje. Gal tie krašto valdymą normuojantieji erzacįstatymai ir nebuvo jau  tokie visai netinkami Lietuvos gyvenimui, nes visada nelengva pasakyti, kokie įstatymai kraštui yra tinkamiausi.

Bet tų erzacįstatymų užkulisinė priėmimo tvarka, per daug jau aiškiai visiems perregima tendencija, jų dvasia – visa tai buvo kažkaip suktai pritempta esamos valdžios naudai taip, kaip tas daroma diktatūrose.

Turbūt didžiausias politinis filosofas, turįs didžiausią įtaką ir dabarties valdymo praktikai, Montesquieu savo pagrindinį veikalą pavadino „L’esprit des lois“ (Įstatymų dvasia). Taigi jis daugiausia gilinosi ne tiek į įstatymų esmę, funkciją ar įstatymų priėmimo ir taikymo praktiką, bet į įstatymų dvasią.

Įstatymų dvasia, tikroji, geroji ir tiesioji intencija ir tendencija nulemia įstatymų įtikinamumą ir įkvepia visuomenei pasitikėjimą įstatymų leidėjo tauriomis intencijomis siekti teisėtumo. Lietuvos politinių erzacįstatymų dvasia buvo sujaukta, svyruojanti tarp asmeninių valdymo ambicijų ir krašto interesų, jautėsi pastanga tuo kompromisiniu dvasios mišiniu pridengti valdymo legalumą. Taigi valdymo ir įstatymų dvasia buvo susipainiojusi supainiotose valdymo antinomijose.

Tikrame demokratiniame valdyme irgi vyrauja kompromisinė dvasia. Tačiau tie kompromisai demokratijose būna aiškiose demokratinių principų ir demokratinės dvasios ribose. A. Smetonos kompromisai tas ribas dažnai peržengdavo. Ilgainiui tie kompromisai mažino jo atsparumą atsispirti nepakankamai patyrusių ir pataikaujančiu patarėjų bei padėjėjų įkalbinėjimams stiprinti „lietuvišką valdžios režimą“.

Ir kuo daugiau režimas buvo taip stiprinamas, tuo daugiau jis buvo kompromituojamas, diskredituojamas – taigi silpninamas, o ne stiprinamas. Jis buvo susilpnintas iki to, kad reikėjo ramstyti „generolų vyriausybės“ autoritetu ir pagaliau didžiuoju kompromisu – koalicinės tautininkų, krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų vyriausybės sudarymu.

Retrospekcijoje galima konstatuoti, kad 1926 metų perversmas gerokai sumaišė ir sudarkė Naujosios Lietuvos valdymo ir valdymo įstatymų dvasią. Iš kitos pusės, betgi vėl galima konstatuoti, kad tie sudarkymai buvo tik apdarkymai ir nepasiekė kokių katastrofiškai pavojingų maštabų.

Krašto ekonomika buvo apsaugota nuo bet kokių nereikalingų eksperimentų ir vystėsi normalia, pastovia kilimo kryptimi. Ekonomika taip pat buvo išsaugota nuo valstybinio biurokratizmo, kurį taip godžiai praktikuoja diktatūros, kuris betgi visada sterilizuoja ekonomiškaivaisingiausią laisvą gyventojų iniciatyvą.

Kultūros ir švietimo srityje valstybė nesiėmė jokių kraštutinumų, neorganizavo ir neskatino netolerancijos įvairių kultūros-švietimo–mokslo srovių bei krypčių pasireiškimams.Net partinė spauda buvo palikta veikti, nors ir cenzūruojama, bet jokiu būdu ne diktatoriškai „gleichšaltuojama“ [gleichschalten (vok.) – unifikuoti].

Todėl kalbos apie režimo žiaurų kraštutinumą būtų neatsakingai perdėtas kraštutinumas ir kraštutinis buvusios realybės iškraipymas. Politikoje vis dėlto buvo išvengta „diktatoriaus baubo“ ir kokių nors baubiškumų. Galima sakyti, kad politikoje buvo išlaikytas labilus stabilumas.  Taipdaugiausia buvo todėl, kad pats A. Smetona buvo nuosaikaus, ramaus išbalansuoto būdo politikas. Kraštas, atrodo, visur darė tokią pažangą, kokią būtų daręs ir bet kokios kitos valdžios valdymo sąlygomis.

Gal svarbiausia tai, kad Naujoji Lietuva nuosekliai ir gana sparčiai įsijungė į „europėjimo“ procesą ir vis daugiau tolo nuo istoriškai tradicinio Lietuvos „surytėjimo“.Tai gal ir buvo didžiausias Naujosios Lietuvos nuopelnas, pagrindinis bruožas ir šviesiausios viltys ateičiai…“

Mažieji didžiųjų žaidimuose. Lietuvos valstybės gimimas buvo nelauktas, nepatogus ne tik lenkų imperialistams, bet ir jų globėjoms, Vakarų valstybėms, rengusioms ginkluotas invazijas į Sovietų Rusiją, rėmusioms  vadinamųjų  baltagvardiečių kovą su  Rusijoje valdžią paėmusiais  bolševikais.

Apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą nė žodžiu nebuvo užsiminta ir šlovinamoje 1918 m. sausio 18 d. JAV prezidento V. Vilsono (Wilson) vadinamojoje „Tautų apsisprendimo deklaracijoje“. Pagal ją tik Lenkijai ir Suomijai galėjo būti „suteikta teisė“ atkurti valstybingumą. Kiek palankesnė buvo lietuviams keletą mėnesių ankstesnė, 1917 m. lapkričio 15 d. Rusijos bolševikų vado V. Lenino (Lenin) „Rusijos tautų teisių deklaracija“. Joje deklaruota buvusios Rusijos imperijos tautų teisė atsiskirti nuo Rusijos ir kurti savo nepriklausomas valstybes.

Tačiau greitai paaiškėjo, kad ta „teisė“ – tai kurti tik socialistinę valstybę ir sąjungoje su bolševikine Rusija. O kadangi lietuviai 1918 m. rudenį ėmė kurti savo „kapitalistinę“ nepriklausomą Lietuvos valstybę, tai tų metų pabaigoje Leninas ir pasiuntė Raudonąją armiją „padėti“ kovojančiai „Lietuvos darbo  liaudžiai“. 1919 m. pradžioje ta kariuomenė užėmė sostinę Vilnių ir veržėsi toliau į Šiaurės Lietuvą, Žemaitiją. Bet lietuvių savanorių kraujo kaina bolševikai buvo sulaikyti ir imti stumti atgal. O tuo metu Lenkijos viršininko J. Pilsudskio armija įsiveržė į Rytų Lietuvą, okupavo ją ir Lietuvos  sostinę Vilnių (anksčiau atsisakęs padėti kovojantiems prieš bolševikų kariuomenę lietuviams gintis).

Lietuviams išstūmus bolševikų kariuomenę už Dauguvos, 1919 m. pabaigoje Sovietų Rusija pasiūlė Lietuvai taikos derybas, tuo pripažindama Lietuvos valstybingumą. 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta ir Taikos sutartis, pagal kurią Lietuvai pripažinta didžioji dalis  lietuvių etninių žemių: Vilniaus, Kauno, Gardino, Suvalkų, Augustavo, Seinų ir kitos.  

Sovietų Rusija pirmoji pripažino Lietuvos valstybingumą de jure.Istoriografijoje minimas Vokietijos pripažinimas 1918 m. kovo 23 d. buvo ne pagal Nepriklausomybės Akto (1918 m. vasario 16 d.), o pagal pačios Vokietijos 1917 m. gruodžio 11 d. pareikalautą deklaraciją, pagal kurią Lietuva turėjo būti susieta su Vokietija įvairiomis karo ir prekybos konvencijomis.

1920 m. pavasarį J. Pilsudskio išprovokuoto karo su Sovietų Rusija metu, pergalę pasiekus Antantės šalių remiamai Lenkijai, jos armija ėmė veržtis į Pietų Lietuvą, tariamai, kad apgynus nuo bolševikų. Nors Lietuva teturėjo dešimt kartų mažiau kariuomenės, bet jai pasiaukojamai priešinantis  grobikams,  Lenkija pagaliau 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose sutiko pasirašyti sutartį su Lietuva dėl mūšių nutraukimo.

Tačiau J. Pilsudskiui ir jo gaujoms sutartis buvo reikalinga tik kaip priedanga, kad įvykdytų niekšingą savo  sąmokslą: dar sutarčiai neįsigaliojus (ji turėjo įsigalioti nuo spalio 10 d.), J.Pilsudskis slapta įvedė savo kariuomenę į Rytų Lietuvą ir spalio 9 d. okupavo Lietuvos sostinę Vilnių ir jo kraštą. Pasauliui melagingai paskelbta, kad valdžią visame tame krašte paėmė sukilę vietiniai gyventojai, kurie paprašę Lenkijos globos.

Okupavę Rytų Lietuvą, lenkai veržėsi toliau į Lietuvą ir tik prie Giedraičių ir Širvintų įveikti lietuvių buvo priversti kiek aprimti. Tačiau ir toliau jie puolė Lietuvą, juodino ją ypač tarptautiniuose forumuose, mėgindami įrodyti savo teises ne tik į Rytų, bet ir visą Lietuvą.  

Lenkija buvo vienintelė Europos valstybė, kuri iki Antrojo pasaulinio karo nepripažino Lietuvos valstybės de jure, nors ir reikalavo, kad Lietuva užmegztų su ja diplomatinius santykius, svarbiausia leistų naudotis Lietuvos Nemunu ir geležinkeliais. Lenkija siekė, be Rytų Lietuvos, pasiglemžti ir Klaipėdą ir jos kraštą.

Imperialistinė Lenkija buvo nuožmiausia nepriklausomos Lietuvos priešė ne tik seiminės, bet ir prezidentinės Lietuvos metais. Norėdama įteisinti J. Pilsudskio įvykdytą Vilniaus ir jo krašto okupaciją, be to, pasiekti, kad Lietuva nekeltų jai pretenzijų ir dėl neteisėtai jos valdomos didžiosios dalies Sūduvos – Jotvingijos, ji ir skundė, šmeižė Lietuvą tarptautinėse organizacijose, tarsi okupantė būtų ne ji, Lenkija, o Lietuva.

Vakarų šalys, pirmiausia Prancūzija, Anglija rėmė Lenkiją, patikėjusios, kad ji gali būti ir yra užtvara nuo bolševikinės Rusijos.  Visur  rėmė ją ir Vatikanas kaip tariamai katalikybės gynėją.  Vakarai  nepasmerkė Lenkijos dėl dalies Lietuvos valstybės okupacijos, dėl okupuotose ir aneksuotose lietuvių žemėse lenkų vykdomo nuožmaus lenkinimo, lietuvių persekiojimo.

Lietuvai atsisakius paklusti Lenkijos diktatui, Vakarų imperialistų diriguojama Tautų Sąjungos Taryba 1922 m. gegužės 12 d. paskelbė, kad „Vilniaus problemos“ nebėra, atšaukė ir savo Kontrolės komisijos narius ir nurodė išvesti tarp Lenkijos ir Lietuvos demarkacijos  liniją.

Tai patvirtino ir Ambasadorių konferencija 1923 m. kovo 14 d. Lietuva dėl tokios neteisybės pareiškė protestą. Tačiau paramos susilaukė tik iš SSRS. Ji savo notose TS, Lenkijai pareiškė, kad Vilnius ir jo kraštas turi priklausyti tik Lietuvai; Lenkija yra okupantė ir, kad SSRS griežtai laikysis 1920 m. liepos 12 d. Sutarties su Lietuva, t. y. jei Lenkiją puls Lietuvą, SSRS ją gins.

Prezidentas A. Smetona, premjeras A. Voldemaras, negalėdami  priversti imperialistinės  Lenkijos grąžinti sostinę Vilnių ir jo kraštą, kreipėsi į Tarptautinį teisės institutą Paryžiuje. 1928 m. gegužės 1 d. jis paskelbė, kad TS Tarybos ir Ambasadorių konferencijos nutarimai, pripažįstantys okupantams lenkams jų smurtu ir melu užgrobtą Lietuvos sostinę Vilnių ir jo kraštą, kaip suverenios nepriklausomos Lietuvos dalį, yra neteisėti, neturi jokio teisinio pamato, yra negaliojantys.

Tik Lietuvos valstybė ir tik lietuvių tauta yra ir vienintelis šio krašto suverenas.Bet okupantams lenkams buvo nė motais teisė, teisingumas, moralė. Ir toliau jie stengėsi įsitvirtinti lietuvių žemėse. Negana to, jie ir toliau neatsisakė įsitvirtinti Klaipėdoje ir jos krašte, kad suspaustų nepriklausomą Lietuvą tarsi replėmis iš Rytų – Vilniaus krašto ir Vakarų – Klaipėdos.

Žlugus iki 1924 m. prancūzų ir lenkų bendram sąmokslui prisijungti Klaipėdą ir jos kraštą po taip jų propaguojamo „laisvojo uosto ir krašto“ vėliava, be to, ir Vokietijai pripažinus tą kraštą neatskiriama Lietuvos valstybės dalimi, okupantai lenkai visur ėmė skleisti gandus, kad lietuviai neleidžią jiems naudotis Nemunu ir geležinkeliais prekėms pervežti.

Jei Lietuva nepaklus tiems reikalavimams, grasino J. Pilsudskis, Lenkija panaudos visą savo karinę galią. Tautų Sąjungai nerūpėjo tiesa, o tik imperialistų interesai ir ji ragino Lietuvą paklusti lenkų agresorių norui. Tik Tarptautinis teisingumo teismas Hagoje 1931 m. spalio 15 d. paskelbė nutarimą, kad nei Tautų Sąjunga, nei Lenkija, nei jokia kita valstybė neturi jokios teisės reikalauti, kad nepriklausomos Lietuvos valstybė praleistų tranzitu kitų valstybių prekes, kad leistų joms naudotis savo uostais ir geležinkeliais.

Hagos teismo sprendimas privertė lenkų imperialistus atsisakyti pretenzijų į Lietuvos uostą ir kraštą. Tačiau ir vėliau didžiausią nerimą nepriklausomą valstybę kuriančiai lietuvių tautai kėlė agresyvioji Lenkija, ypač kai nuo 1932 m. J. Pilsudskis ėmė draugauti su Stalinu ir tų metų vasarą pasirašė  nepuolimo sutartį.

Maža to,  kai 1934 m. Lietuva Prezidento A. Smetonos nurodymu pirmoji pasaulyje pradėjo teismo procesą prieš Klaipėdoje įsirangiusius  nacius, kaip matyti iš tų metų spaudos ir  kai kurių archyvinių dokumentų, J. Pilsudskis slaptai susitarė su A. Hitleriu: jei Lietuva nesiliaus persekioti nacistų Klaipėdos krašte, tai jie pasidalinsią Lietuvą – teritorija  nuo Dubysos į Rytus teks  Lenkijai,  į Vakarus – Vokietijai, t. y. Klaipėda ir visa Žemaitija.

Prezidentui A.Smetonai ir Vyriausybei vėl pradėjus tartis su Vokietija ir, matyt, Lenkijai nebesitikint sąmokslais įveikti Lietuvos, po to, kai Hitlerio Vokietija 1938 m. kovo 12 d. prisijungė Austriją, Lenkija, vadovaudamasi nacių Vokietijos pavyzdžiu, kovo 17 d. irgi  paskelbė Lietuvai ultimatumą: per 48 val. užmegzti su ja diplomatinius ryšius.

Priešingu atveju grasino karu. Lietuvai neliko nieko kita, kaip priimti ultimatumą, nes Lenkija kariuomenės turėjo apie 25 kartus daugiau negu Lietuva. O Lietuvai suteikti pagalbos jokia kita valstybė nežadėjo. Tylėjo jau ir SSRS. Buvo pasikeitę jos planai dėl Lenkijos, Vokietijos,  taip pat Vakarų šalių – stiprėjant hitlerinei Vokietijai, ji ieškojo sąjungininkų, kuriais galėtų remtis būsimame kare.

Lenkija grasinimais privertusi Lietuvą „mylėti ją“ – užmegzti diplomatinius ryšius, pareikalavo panaikinti Lietuvoje  Vilniaus vadavimo sąjungą, dar labiau padidino okupuotųjų lietuvių Vilniaus krašte engimą.

Nerimo toliau ir Lenkijos bendražygė hitlerinė Vokietija. 1939 m. kovo 15 d. jai okupavus Čekoslovakiją ir  Lenkijai – jos dalį, po kelių dienų kovo 22 d. ji pareikalavo iš Lietuvos „perleisti“ jai Klaipėdą ir jos kraštą, žadėdama teikti privilegijų Lietuvos reikalams uoste ir krašte Lietuvai.  Kaip ir po Lenkijos ultimatumo, Lietuvai  neliko nieko  kita kaip „sutikti“ su Hitlerio reikalavimu ir „užleisti“ jam Klaipėdą ir jos kraštą.

Tuo metu baigėsi Lenkijos draugystė su hitlerine Vokietija. Užgrobusi Klaipėdą, Vokietija  pretendavo „perimti“  vadinamąjį lenkų „Gdansko koridorių, “ nutiesti geležinkelį ir autostradą į Rytų Prūsiją. Lenkijai atsisakius paklusti, tarp abiejų šalių prasidėjo „propagandinis karas“, kuris greitai turėjo virsti  tikru.

1939 m. kovo 31 d. Anglija, o kiek vėliau ir Prancūzija pažadėjo Lenkijai paramą, jeigu Vokietija pradėtų su ja karą. SSRS, pamačiusi didėjantį Hitlerio apetitą, ėmė tartis su Prancūzija, Anglija dėl bendro pasipriešinimo Vokietijai organizavimo, tačiau, nepavykus susitarti dėl pasidalijimo „Baltijos valstybių įtakos sferomis“, derybos nutrūko.

Tada Stalinas priėmė Hitlerio pasiūlymą, kuris sutiko patenkinti beveik visus jo reikalavimus, ir 1939 m. rugpjūčio 23 d. abu didieji pasaulio diktatoriai pasirašė sutartį, vadinamąjį Molotovo–Ribentropo (Molotov – Ribbenrop) paktą ir slaptuosius protokolusprie jo, pagal kuriuos SSRS „įtakos sferon“ turėjo atitekti rytinė Lenkija, Besarabija, taip pat Latvija, Estija, Suomija. Lietuva – Vokietijos „įtakos sferon“.

Hitleris, užsitikrinęs Stalino paramą, 1939 m. rugsėjo 1 d. pradėjo karą prieš Lenkiją. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, paskelbė tame kare savo neutralumą. Nors iš tikrųjų tą „neutralumą“ darė niekiniu ankstesnės sutartys su SSRS ir Vokietija.

Tai, kad buvo toks suokalbis – pasidalyti nepriklausomas valstybes, nemažai kalta Lenkija, kuri, okupavusi Lietuvos sostinę Vilnių ir jo kraštą, taip pat Čekoslovakijos dalį, sutrukdė sudaryti karinę sąjungą tarp Baltijos, Skandinavijos ir Vidurio Europos  valstybių. Dėl Lenkijos kaltės Lietuvai Pirmasis pasaulinis karas nebuvo pasibaigęs.  

Jei būtų buvusi tokia sąjunga, vargu ar Hitleris ir  Stalinas būtų ar kiti išdrįsę pasidalyti Baltijos šalis, o kartu  ir pačią agresorę Lenkiją.

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys būtų buvusios bendražygės ir nebūtų reikėję visiems pakelti tiek karo ir okupacijų baisumų. Deja, Lenkija nepasimokė ir po pralaimėjimo, po to, kai ji buvo okupuota hitlerinės Vokietijos ir SSRS.

1939 m. rugsėjo  24 d. jos vyriausybės atstovai Paryžiuje, o  vėliau Londone pasirašė slaptą sutartį su Anglijos vyriausybe, kad po karo jau Lenkijos „įtakos sferon“ bus perduota visa Lietuva, o Anglijos – Belgija ir Olandija. Imperialistai visada lieka imperialistais.

Tiesa, Vokietijai pradėjus karą prieš Lenkiją, Lietuva dar turėjo galimybių „rinktis“: iš Berlyno pasiuntinys K. Škirpa siuntė reikalavimus, kad Lietuva ginklu išvaduotų nuo lenkų Vilnių ir jo kraštą (paskelbus apie krašto lietuvių ginkluotą sukilim ar tiesiogiai išvaduojant). Bet Prezidentas A. Smetona ir Vyriausybė, bijodama Anglijos ir kitų valstybių priekaištų, nesiryžo  tokiam žygiui.

Negana to,  apie Vokietijos pasiūlymą informavo jos suokalbininkę – SSRS. Hitleris supyko ir, atšaukęs savo siūlymą „atsiimti lietuviams sostinę Vilnių ir jo kraštą“, o rugsėjo 28 d. pasirašė su Stalinu naujus slaptuosius protokolus, pagal kuriuos Lietuva jau  buvo perduota SSRS „įtakos sferon“ mainais už papildomus Lenkijos plotus, anksčiau priskirtus Vokietijos „įtakos sferon“. Vokietija pasiliko tik nedidelę Suvalkijos dalį kairiajame Nemuno krante, bet ir jį 1941 m. sausio 10 d. sutartimi pardavė SSRS už 7,5 mln. dolerių.

1940 m. birželio 15 d. vokiečių kariuomenė užėmė Paryžių. Tą dieną  SSRS paskelbusi  savo  ultimatumą, okupavo Lietuvą, o Prezidentas A. Smetona ir dar keletas aukštų valstybės  pareigūnų pasitraukė iš pradžių į Vokietiją, vėliau – toliau į Vakarus. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, buvo SSRS okupuotos, o netrukus ir aneksuotos.

Praėjus po tų įvykių ir  Antrojo pasaulinio karo daug metų, dažnas lietuvis išgyveno ir dėl to, kad visai  nepasipriešinus vėl buvo prarasta Lietuvos Nepriklausomybė. Ir daug kas su ašaromis akyse kartojo poeto Jono Aisčio eiles, parašytas 1948 m. Tompsone (JAV):

„Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,

O varge, jo vieno pasigedai,

Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –

Liko netesėti mūsų pažadai…

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,

Bet, varge, jo vieno tu pasigedai,

Nors visi žadėjom mirti už tėvynę –

Liko netesėti mūsų pažadai…“

Kaltinti yra lengviausia. Bet tais laikais, kokia bebūtų buvusi Lietuvos Vyriausybė, ji nebūtų galėjusi ką pakeisti – viskas vyko pagal išankstinius didžiųjų valstybių blokų susitarimus.

Ir Lietuvai, kaip sakyta, nebuvo iš kur tikėtis paramos: Lenkija buvo tarp nuožmiausių priešų, SSRS ir Vokietija – bendrininkės, o prieš tai Anglija, Prancūzija, taip pat Italija Miunchene pritarė Vokietijos įvykdytai Čekoslovakijos okupacijai, kaip ir kiek vėliau  Italijos – Albanijos okupacijai (1939 m. balandžio 7 d.).

(Bus daugiau)

2013.05.09


Prisijunkite prie diskusijos