Prezidentinė Lietuva ( 8 )


Print

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Prezidentui A. Smetonai „Geležinis Vilkas“ buvo nepriimtinas dėl jo politinių, ideologinių nuostatų  ir dėl to, kad pretendavo dalyvauti valstybės valdyme, kad siekė Lietuvoje įgyvendinti itališkojo fašizmo nuostatas. Jo idealas iš „Vilties“, „Varpo“ laikų buvo nuosaiki tautinė valdžios sistema, kurioje būtų vieninga visuomenė, be partijų, klusni savo vadovams.

Tad ir Lietuvos tautininkų sąjunga nebuvo valdanti, o anot paties  Prezidento, tik tautinės politikos įgyvendinimo talkininkė. Ir Tautininkų sąjungos archyvuose nėra dokumentų, liudijančių, kad ji būtų delegavusi skiriant postus valstybėje, kaip, sakysime, kad dalyvavo krikščionių demokratų, jau nekalbant apie komunistų partiją sovietmetyje.

Valdžią Vokietijoje paėmus Hitleriui ir stiprėjant vokiečių nacistinių organizacijų veiklai Klaipėdoje ir jos krašte, 1934 m. gegužės 6 d. pogrindyje veikęs „Geležinis Vilkas“ persitvarkė į Lietuvos nacionalistų partiją (LNP), kuri „siekia sujungti visas sveikas tautos jėgas į vieną visumą, į vieną nacionalinį sąjūdį, kuriantį nepriklausomą Lietuvą nauju valstybingumo bei politiniais pagrindais, ugdo tautinę lietuvių kultūrą ir saugo lietuvių istorinę garbę,“ – rašyta LNP įstatuose.

Bet savo organizacine struktūra LNP liko kaip „Geležinio Vilko“. „Vilkai“, nors ir persitvarkę į partiją, dažniausiai imti vadinti voldemarininkais, ir jie toliau kūrė planus, kaip sugrąžinti valdžion A. Voldemarą dar ir dėl to, kad jis labai rūpinosi Lietuvos kariuomenės stiprinimu.

Tuo tarpu Ministras Pirmininkas J. Tūbelis – tik šalies ekonominių klausimų sprendimais. Tad ir toliau, kaip ir prieš „Geležiniam Vilkui“ persitvarkant į partiją, voldemarininkai kūrė planus, kaip priversti Prezidentą sugrąžinti A. Voldemarą valdžion. Tačiau saugumas tuos jų planus greitai atskleisdavo ir jų kūrėjus nuteisdavo, nors greitai ir paleisdavo – jie kėsinosi ne į nepriklausomos Lietuvos valstybę, o tik siekė, kad valdžioje būtų jų siekius labiausiai išreiškiantis prof. A. Voldemaras; toliau reikalavo, kad krašte griežtai būtų susidorojama su opozicinių partijų ir organizacijų veikla.

Iš Lietuvos saugumo departamento archyvinių dokumentų matyti, kad voldemarininkų veikla buvo saugumiečių kruopščiai sekama ir registruojama, o tie, kurie jau peržengdavo nustatytas ribas, ar reikalaudavo įvesti krašte „naują tvarką“, kaip Hitlerio Vokietijoje arba jungtis į sąjungą su ja, būdavo areštuojami.

Beje, 1926–1940 m. „Geležinio Vilko“ – voldemarininkų santykiškai  areštuota apie pora kartų daugiau negu komunistų (pvz., pagal kai kuriuos šaltinius 1935 m. voldemarininkų Lietuvoje buvo apie 2000, komunistų apie 800. Bet apie 80 proc. komunistų sudarė atėjūnai žydai, o  vadinamieji voldemarininkai buvo tik lietuviai. Tie duomenys paneigia teiginį, kad Prezidento A. Smetonos laikais persekiotos „tautinės mažumos“ ar tik kairiųjų pažiūrų veikėjai, kad A. Smetonos buvo globojamos nacionalistinio pobūdžio, kaip voldemarininkų, organizacijos.

Kadangi dėl pasaulinės ekonominės krizės,  taip pat dėl Klaipėdos nacistų nuteisimo pablogėjo santykiai su Vokietija – ji atsisakė pirkti iš Lietuvos produktus, tai nemažai kam atrodė, kad padėtis valstybėje pagerėtų, jei būtų vėl sušauktas Seimas.

Ir Prezidentas sutiko, kad dalį atsakomybės už padėtį valstybėje galėtų prisiimti Seimas.  1936 m. gegužės 9 d. Teisingumo ministerija paskelbė rinkimų  į ketvirtąjį  Seimą įstatymą, parengtą pagal 1928 m. Konstituciją. Pagal tą įstatymą kandidatais į Seimą galėjo siūlyti apskričių ir miestų tarybos – po vieną nuo 50 tūkst. gyventojų.

Ir galėjo būti renkami tie, kurie apskrityje išgyvenę ne mažiau kaip pusmetį ir turėjo nekilnojamo turto, neteisti ir sulaukę 30 m. amžiaus, mokėjo lietuviškai (rinkti teisė numatyta nuo 24 m. amžiaus).

 IV Seimo rinkimai  įvyko 1936 m. birželio 9–10 dienomis. Buvo išrinkti 49 atstovai, iš jų 3 kunigai ir 49 tautininkai. Pirmajame Seimo posėdyje, dalyvaujant Prezidentui A. Smetonai, Seimo Pirmininku išrinktas inž. Konstantinas Šakenis.

Ketvirtasis Seimas neturėjo tų galių, kokias turėjo  pirmieji trys, – jis labiau buvo Prezidento ir Vyriausybės patariamoji taryba. Nors ir galėjo teikti Vyriausybės nariams interpeliaciją. Seimas teikdavo įstatymų projektus Prezidentui, kuris juos  jau  tvirtindavo.

Ketvirtojo Seimo išrinkimas ir jo darbas sukėlė pritarimą visoje šalyje. Tik partijos buvo nepatenkintos, kadangi  jos buvo nušalintos nuo rinkimų.

Antroji prezidentinės Lietuvos Konstitucija. Tarp svarbiausiųjų įvykių buvo naujosios Konstitucijos parengimas, kuri patvirtinta 1936 m. gegužės 12 d. likus trims dienoms iki 1928 m. Konstitucijos galiojimo termino pabaigos. Naujoji 1938 m. Konstitucija įteisino pertvarkas, kurios buvo padarytos valstybėje po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo.

Visos trys Konstitucijos skyrėsi viena nuo kitos. Pirmiausia, 1922 m. Konstitucijoje nurodyta, kad valstybės suverenas yra „Lietuvos tauta“, o jau 1928 ir 1938 m. – tik „lietuvių tauta“, tuo pabrėžiant, kad nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėja ir šeimininkė yra tik lietuvių tauta. Nurodyta (12 str.), kad lietuviams tapti Lietuvos piliečiais užtenka apsigyventi Lietuvoje, kitataučiams – tik  išgyvenus  Lietuvoje bent dešimt metų.

Visose Konstitucijose buvo nurodyta, kad tik lietuvių kalba – valstybinė. Stiprinant tą nuorodą svarbią reikšmę turėjo Prezidento iniciatyva 1934 m. vasario 8 d. paskelbtas įstatymas „Tautai ir valstybei saugoti.“   Lietuvių kalba, kaip ir lietuvių tauta, jau galėjo būti ginama remiantis tuo įstatymu.

Naujojoje Konstitucijoje vėl buvo nurodyta, kad Lietuvos sostinė – Vilnius, nors ji ir buvo lenkų okupuota. Naujoje Konstitucijoje jau buvo nurodyta (3 str.), kad Lietuvos Respublikos „priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei“.

Pagal naująją Konstituciją Prezidentas kartu buvo ir Kariuomenės vadas, o iškilus pavojui turėjo teisę skelbti „nepaprastąjį metą“, spręsti mobilizacijos, karo ir taikos klausimus, priimti ir atleisti visus valstybės vadovus. Bet Konstitucijoje nebuvo nurodytos Prezidento atsakomybės ribos ir jis negalėjo būti traukiamas atsakomybėn, kol vadovauja valstybei. Prezidentas rinktas 7, o Seimas – 5 metams.

Konstitucijoje buvo iškeltas valstybės vaidmuo – „Piliečio pareiga – būti ištikimam Valstybei…“ (17 str.).

Konstitucijoje neabsoliutinta ir privatinė nuosavybė, nurodant, kad „Turtas duoda jo valdytojui pareigą turto naudojimą derinti su Valstybės reikalais“ (51 str.). Ir toliau: „Valstybė prižiūri ir rikiuoja ūkio ir atskirų įmonių veiklą“ (56 str.). Kitaip sakant, Konstitucija buvo prieš liberalizmą kaip kenksmingą nedidelės valstybės ekonomikai, socialiniam teisingumui.

Priėmus naują Konstituciją, vadovaujantis ja, buvo paskelbtas ir Prezidento rinkimo įstatymas.

Rinkimai organizuoti 1938 m. lapkričio 14 d. Prezidentą rinko 120 „Tautos atstovų“, išrinkti apskričių tarybų. Siūlytas tik vienas kandidatas – Antanas Smetona. Ir jis gavo 118 balsų iš 120 ir išrinktas toliau prezidentauti dar septyneriems metams.

Minėtasis Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas dr. D. Cesevičius apie Prezidentą A. Smetoną ir jo politiką ir padėtį krašte  aiškino: „Perversmininkai nepakankamai įvertino A. Smetonos politinę ir moralinę jėgą, manydami, kad jų realia fizine jėga remiamas A. Voldemaras nustums į šalį A. Smetoną. Vyko kitaip.

Visą tai matydamas, A. Smetona kantriai, ramiai, bet nuosekliai pradėjo demontuoti perversmininkų montuojamą diktatūrą ir iš valdžios aukštumų eliminuoti tokių užmačių veikėjus. Iš generalinio štabo viršininko pareigų buvo atleistas perversmo vykdytojas P. Plechavičius. Pagaliau atėjo laikas atleisti iš valdžios ir patį A. Voldemarą.

Kiek vėliau iš vidaus reikalų ministro posto buvo atleistas plk. I. Musteikis. Po to buvo likviduota ir „Geležinio vilko“ organizacija. Tai buvo labai rizikingos ir komplikuotos operacijos. Tokias politines operacijas galėjo atlikti tik labai patyręs ir didelio takto politinis chirurgas.

Ėmė džiūgauti opozicija, o ypač krikščionys demokratai: „jau griūva Smetonos valdžia“. Tuščias buvo opozicijos džiūgavimas, nes jeigu nebūtų buvę tų operacijų, tai nuo sustiprinto diktatūrinio režimo daugiausia būtų kentėjusi kaip tik opozicija – ir kairė, ir dešinė. Gal daugiau dešinė negu kairė.

Žinoma, tos operacijos sudarė daug keblumų ir komplikacijų. Prasidėjo „pooperacinis pūliavimo procesas“ valdžios aplinkoje, prasidėjo krizinė situacija.

Ta krizinė situacija prasidėjo  maždaug tuo metu, kai prasidėjo ir pasaulinė ekonominė krizė. Ekonominei krizei užsitęsus, pasaulyje pradėta vis garsiau ir plačiau svarstyti bei skelbti tezę, kad ekonominė krizė yra kartu ir politinė krizė.

Svarbiausia politinės krizės priežastis esanti per daug išaugęs ir įsigalėjęs parlamentarizmas. Sunkiausia politinė liga esanti „parlamentaritis“ (kaip apendicitis) – paties parlamentarizmo krizė. Išaugęs parlamentarizmas Europoje ir kitur esą paralyžiuoja vykdomosios valdžios efektyvų veikimą. Plėtėsi visokia akcija prieš parlamentarizmą – teoriška ir praktiška. Visaip buvo raginama stiprinti vykdomąją valdžią.

Tame antiparlamentarizmo fone įvyksta perversmai Latvijoje, Estijoje, o antiparlamentarinės nuotaikos apėmė vis platesnius visuomenės sluoksnius. Tame antiparlamentarizmo fone ir Lietuvoje Seimo rinkimų klausimas pradėjo netekti savo aktualumo.

Opozicijos reikalavimai Seimo rinkimų tampa ramesni, neryžtingi, nedrąsūs. Jaučiamas suabejojimas didele Seimo reikšmę. Dešinysis ir stipriausias opozicijos sparnas – krikščionys demokratai labai greit ir aiškiai persiorientuoja į antiparlamentarizmą – fašistinį „korporatyvizmą“ („Romuviečių deklaracija“ 1936 metų pradžioje).

Betgi svarbiausia, pajutę, kad valdžia paneigė perversmininkus ir jų akciją, krikščionys demokratai ėmė ieškoti tarp perversmininkų ir kariuomenėje jėgos ramsčių, gundydami viltimis, kad jų partija bus patikimiausia „stipraus režimo“ vykdytoja. Tai buvo aliarmo signalas kairiajam opozicijos sparnui.

Nuotraukoje: monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santraukos viršelis.

(Bus daugiau)

2013.05.07


Prisijunkite prie diskusijos