Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXIII )


Print

38. Pasaulietinis (profaninis) viduramžių sakralinių tekstų skaitymas

Rašydamas apie viduramžių žmogaus, taigi – ir XIII a. lietuvio – mentalitetą, jo kaitą ir metamorfozes lemiamu momentu, kai senoji politeistinė baltų tikyba pirmą kartą artimiau susilietė ir vienu metu susikirto iš karto su dviem krikščionybės atšakomis – Romos katalikybe ir Bizantijos ortodoksija, supratau, kad beveik nieko nežinau apie tuos dalykus.

Juk XX a. antroje pusėje, mano vaikystės, paauglystės ir studijų metais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, Dievo nebuvo. Praktiškai Jo niekur nebuvo galima rasti, nes eiti į bažnyčią uždrausta, o Dievo neigimas (ateizmas) buvo oficialioji mokslo ir vaikų mokymo disciplina. Nuo pat bolševikinio perversmo 1917 m. visa buvusios Rusijos imperijos teritorija ir oficialioji jos valdymo politika buvo apimta neregėto masto desakralizacijos, kurią šiandien mažai kas teprisimena[1].

Tačiau paradoksas toks, kad ir XXI a. pirmoje pusėje, susikūrus Europos Sąjungai, nė kiek ne menkiau apsinuogino ir išryškėjo visuotinės desakralizacijos metodai. Kaip bolševikiniuose Rytuose viešpatavo ateistinis Dievo neigimas, taip dabar globalistiniuose Vakaruose įsivyravo modernistinė „Dievo mirties“ teorija, ir šitokioje atmosferoje auga ne viena karta, nuo mažens pratinama garbinti gryną bedieviškąjį prakticizmą ir visą gyvenimą praktikuoti materialinių vertybių kultą. Senasis ateizmas (bedievystė, atmetanti tikybą) įmantriai susijungia su naujuoju apateizmu (abejingumu dievoieškai ir tikybai).

Suprasti viduramžių žmones tampa vis sunkiau.

Žinoma, kai vienas iš žymiausių pokarinės Sovietų Sąjungos istorikų Vladimiras Pašuta (Вла­димир Терентьевич Пашуто, 1918–1983) ironiškai vertina hagiografinius metraščio tekstus apie Vaišvilką, per daug stebėtis nereikėtų. Būtent tokį požiūrį formavo marksistinis istorijos mokslas, ir šiems kanonams pakluso jaunas, pokario metais, tai yra Stalino kulto laikais (iki 1953 m., o tiksliau – iki Stalino kulto demaskavimo 1956 m.) debiutavęs istorikas V. Pašuta.

Dėl to, beje, nederėtų menkinti V. Pašutos nuopelnų tiriant Lietuvos viduramžius kapitaliniame veikale „Lietuvos valstybės susidarymas“ (1959 m.; sutrumpintas lietuviškas vertimas 1974 m.), kuriame istorikas pateikė labai drąsių, nūnai jau chrestomatinių išvadų apie Haličo ir Voluinės metraščio sąvadą, jo genezę, sąstatą, autorystę, ideologines intencijas ir lietuviškąją tematiką visame Lietuvos kaimynų metraštyje.

Pavyzdžiui, mūsų svarstomu klausimu aptardamas Voluinės metraščio tekstą apie Mindaugo sūnų kunigaikštį Vaišvilką V. Pašuta rūpestingai restauruoja pasaulietinę Vaišvilko biografiją, jo svarbesnius gyvenimo įvykius, atsitikimus, posūkius, ir pats pabrėžia, kad metraštininko tekstas, „kaip matome, yra visiškai pasaulietinis pasakojimas apie politiškai svarbų įvykį viso kunigaikščio Danilo Romanovičiaus metraščio dvasioje“ [2]

Vis dėlto keistas dalykas: kiekvieną kartą, kai istorikas palieka pasaulietinės problematikos sluoksnį ir pradeda skaityti sakralinio ar hagiografinio teksto pranešimus, jo, kaip skaitytojo, įspūdžiai staigiai keičiasi, o rimto mokslinio kalbėjimo intonacijos užleidžia vietą atlaidžiai ironiškam komentarui, atseit, šioje teksto vietoje senovės metraštininkas nukrypo nuo rimto pasakojimo ir ėmė kurti „savo širdžiai mielą“ sakralinį ar hagiografinį pramaną.

Vos tik marksistas priartėja prie metraštyje pateikto teksto apie Vaišvilko vienuolystę ir jo grįžimą (po keršto už nužudytą tėvą ir du brolius) į vienuolyną, jo tonas ir požiūris į metraštinio pasakojimo vertę absoliučiai kitas. Dabar tyrinėtojas žiūri į metraštininką iš aukšto ir atlaidžiai: ne kaip į rimtą kronikininką, „politiškai svarbių įvykių“ aprašinėtoją, o kaip į naivų „graudenančių istorijų“ kūrėją. Istorikas taip ir rašo:

Toliau sukurta graudenanti istorija apie dievobaimingą Vaišvilką, kuris, nepaisydamas kunigaikščio Švarno įkalbinėjimų, vis viena atsisakė Švarno naudai kunigaikščiavimo ir išėjo į Šv. Danieliaus vienuolyną prie Ugrovsko, kur „apsivilko juodus vienuolio rūbus ir liko gyventi taręs: „tebūnie taip, netoli manęs sūnus mano Švarnas, o kitas mano šeimininkas tėvas mano Vasilkas (ibidem).

Mes jau esame aptarę Vaišvilko apsisprendimą perleisti savo karališkąją valdžią sesers vyrui Švarnui ir grįžti į vienuolyną, tačiau atkreipkime dėmesį, kaip įtariai žiūri istorikas marksistas, taigi – ir ateistas, į tokį Lietuvos valdovo apsisprendimą. Iš V. Pašutos teksto akivaizdu, kad istorikas, lygiai taip kaip šiuolaikiniai istorikai ateistai, negali patikėti, jog šitaip „nepolitiškai“ būtų sprendžiamas Lietuvos sosto klausimas. Jam toks dalykas, sakytume, netelpa galvoje.

Įdomu, kad ir daug vėliau, jau žlugus Sovietų Sąjungai ir visam marksistinio ateizmo kultui, vis atsiranda istorikų, kuriems taipogi netelpa galvoje ne tik Vaišvilko apsisprendimas perleisti sostą sesers vyrui, bet ir pats Vaišvilko noras bei pasiryžimas tapti vienuoliu.

XXI a. Lietuvoje vis dažniau tenka skaityti mokslinių straipsnių, kuriuose ne tiek interpretuojami, kiek paprasčiausiai ignoruojami hagiografinio teksto fragmentai Rusios metraščiuose. Antai viena ukrainiečių istorikė, rašydama lietuvių moksliniame žurnale apie Vaišvilką, ramiausiai teigia, kad metraštyje esantys hagiografiniai „pasakojimo blokai yra neinformatyvūs, „tušti“: jiems parašyti prireikė ne naujų duomenų, o tik bažnytinės raštijos topų“[3].

Atkreipkime dėmesį, kad autorė aiškiai demonstruoja profaninį (pasaulietinį, ateistinį) požiūrį į hagiografinį tekstą, kuris jai atrodo… „tuščias“. Jos manymu, visas hagiografinis tekstas (jos vadinamas B redakcija) tėra ankstesnio pasaulietinio teksto (A redakcijos) perdirbinys, kupinas bažnytinės literatūros tuščiažodžiavimo.

Taigi pasaulietinis tekstas buvęs pradinis ir vertingas:

Pradinis, spėtina, yra pirmasis, pasaulietinis pasakojimas. Jis lakoniškas, sudarytas iš met­raštinių formulių, ir jame beveik netuščiažodžiaujama (op. cit., p. 264).

O štai pradinio teksto hagiografinis „perdirbinys“ – neinformatyvus ir „tuščias“…

Netenka stebėtis, kad šiuolaikinė mokslininkė net nemano kelti hagiografinio teksto genezės klausimo: kodėl iš viso atsirado hagiografinis tekstas apie Vaišvilką?

Iš jos straipsnio susidaro įspūdis, kad senovės metraštininkai šiaip sau pamankštino žąsies plunksną ir nei iš šio, nei iš to ėmė ir sukūrė iškilmingo hagiografinio stiliaus rašinėlį apie lietuvių kunigaikštį Vaišvilką.

Dar daugiau – istorikė įtaria senovės Rusios metraštininkus gana klastingai sukčiavus ir tvirtina, kad metraštininkai atliko „gudrią kombinaciją“. Jos teigimu, hagiografinio pasakojimo

versija – tipiškas rusų metraštininkų produktas. Iš tikrųjų Voluinės metraščio fragmentai vieni kitiems prieštarauja. Drauge pasaulietiniai fragmentai atskleidžia gudrią kombinaciją, sukurtą toli gražu ne lietuvių naudai, o hagiografiniai – stačiatikišką retoriką ir kartu rusiškąją, tik vėlesnę redakciją (op. cit.,).

Ir visa ta „gudri kombinacija“, istorikės manymu, atlikta vien tam, kad senovės metraštininkas galėtų savo malonumui pasigardžiuoti ir pasididžiuoti „rusų knygių širdims mielu hagiografiniu pasakojimu“! (ibidem).

Be abejo, galima būtų nepaisyti šio neigiamo mokslininkės požiūrio į viduramžių „hagiografinį tuščiažodžiavimą“, „bažnytinę stačiatikių retoriką“, senovės metraštininkų „gudrias kombinacijas“ perdirbinėjant vertingus pasaulietinius pasakojimus į nevertingus „bažnytinės raštijos topus“ ir mielus knygių širdims pramanus.

Tačiau, atrodo, čia turime reikalo ne su atsitiktiniu atveju, o su gana tipišku reiškiniu. Pakomentuoti ukrainiečių istorikės straipsnį apie Vaišvilką ryžausi ne vien todėl, kad jame išsiskleidžia tipiškas profaniškas požiūris į hagiografinę ir apskritai sakralinę viduramžių literatūrą. Galima tik padėkoti lietuvių istorikui Artūrui Duboniui, kad jis išvertė ukrainietės straipsnį į lietuvių kalbą ir davė mums progos prisiminti, kokia didžiulė praraja skiria sakralinį viduramžių žmogaus mentalitetą nuo mūsiškės „sveiko proto“ epochos.

Liūdniau, kad pats vertėjas, atrodo, geriausių patriotinių jausmų skatinamas, noriai perėmė straipsnio teiginius pripažindamas, kad „rimtas šaltiniotyros dviejų pasakojimų apie Vaišelgos vienuolystę problemas pabrėžė T. Vilkul“. Dar daugiau – ukrainiečių istorikės teiginiais, tarsi įrodytais dalykais, lietuvių istorikas rėmėsi savo paties straipsnyje, patikliai kartodamas, esą

Haličo Voluinės metraščio lapuose vėlesnis redaktorius ankstyvosios pasaulietinės Vaišelgos veiklos siužetus redaguoja, sukurdamas mielą hagiografinę istoriją, kurioje pasaulietiniai Vaišelgos veiklos fragmentai supinami į gudrią kombinaciją, bet ne lietuvių naudai, nes valdžia Lietuvoje vis dėlto teisėtai atitenka nevietiniam stačiatikiui kunigaikščiui (ibidem).

Atrodo, jog ir lietuvių istorikas linkęs manyti, esą hagiografinis tekstas apie Vaišvilką tėra gud­rus rusų metraštininkų triukas, beveik klastingai sumanytas „hagiografinis falsifikatas“, hagiografiškai išdailintas pasakojimas apie kone stačiatikių kankinį Vaišelgą“[4]. Sunku net komentuoti šitokius teiginius.

Galima tik stebėtis ir… konstatuoti liūdną istoriografijos realybę, kuomet šiuolaikiniai istorikai neretai linkę mieliau laikytis profaniško požiūrio į viduramžių hagiografinius tekstus, negu gilintis į viduramžių žmogaus mentalitetą ir sakralinės literatūros specifiką.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.05.07


[1]                           Plačiau apie prievartinę desakralizaciją bolševikų Rusijoje rašiau knygoje „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ (2009); žr. sk. „Lietuvių literatūros pradžia: sakraliniai ir profaniniai skaitymai“ (p. 99–173), kur, be kita ko, išdėsčiau, kaip teoriškai ir fiziškai buvo naikinami viduramžių Rusios literatūros sakralinio tyrimo principai ir jiems ištikimi metraščių tyrėjai.

[2]                           Пашуто Владимир Терентьевич. Образование Литовского государства. М., 1959, p. 14.

[3]                           TetjanaVilkul. HaličoVoluinėsmetraštisapiekunigaikščioVaišelgosvienuolystę. NaujasisŽidinys-Aidai, 2004, nr. 6, p. 266.

[4]                           ArtūrasDubonis. KunigaikštisŠvarnasirstačiatikiškosLietuvospopierinėsiliuzijos. Naujasis Židinys-Aidai, 2006, 4–5, p. 200.


Prisijunkite prie diskusijos