Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XI )


Print

14. Kur mokėsi Lietuvos pagonys?

Pirmasis lietuvių literatūros kūrinys „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“, kaip matysime, priklauso sakralinei viduramžių literatūrai, kuri visų pirma buvo skirta bažnytinėms apeigos.

Tačiau tai anaiptol nenuneigia hagiografiniu (bažnytiniu) stiliumi parašyto „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ pažintinės reikšmės. Pirmojo mums žinomo seniausiosios lietuvių literatūros kūrinio tekstas atskleidžia iki šiolei istorikų nenagrinėtas Mindaugo ir jo sūnaus diskusijas dėl ištikimybės pagonybei, dėl Mindaugo raginimo atsisakyti krikšto ir vienuolystės, kad sūnus galėtų užimti Lietuvos sostą.

Ypač svarbi hagiobiografijos žinia apie tai, kad Vaišvilkas

pažino tikrąją krikščioniškąją tikybą ir krikštijosi vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir išmoko skaityti šventąsias knygas.

Mes labai mažai ką žinome apie švietimą Lietuvoje net vėlesniaisiais viduramžiais, o čia gauname žinią, kad XIII a. viduryje lietuviai jau turėjo kur mokytis skaityti. Taigi sakralinis (bažnytinėms apeigoms parašytas) biografinis kūrinys „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“teikia mums naujų vertingų žinių apie senovės lietuvių pagonių kelius į tikybos mokslą ir švietimą ar bent jau savišvietą.

Turėjome žinių, kad, pavyzdžiui, vokiečių vienuoliai riteriai, kariaudami su pagonimis prūsais ir lyviais, kartais pasiimdavo našlaičius vaikus, berniukus ir mergaites, pakrikštydavo ir išmokydavo vokiečių kalbos.

Gabiausius berniukus neretai išmokydavo ir lotynų kalbos, kad galėtų skaityti ir rašyti, būtų ne tik vertėjais karo žygiuose, bet ir raštininkais tvarkant įvairiausius derybų su pagonių kunigaikščiais dokumentus. Tokia, pavyzdžiui, viena iš metraštininko H. Latvio likimo versijų.

 Tačiau turime pripažinti, kad pagonių vaikai, gavę germanišką išsilavinimą, amžiais būdavo prarasti tėvams, broliams ir savo pagoniškai Tėvynei. Jie tapdavo paprasčiausiais nuožmių savo tautos priešų tarnautojais, dažnai gal ir nežinodami net tikrosios savo kilmės nė praeities.

„Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“duoda mums raktą į dar vieną, tačiau iš principo kitokią Baltijos kraštų, ypač Lietuvos pagonių vaikų mokslinimo sistemą.

Įvairiose Vaišvilko hagiobiografijos redakcijose įvairiais žodžiais konstatuojama, kad Mindaugo sūnus Vaišvilkas „pažino šventąsias knygas“ (и научися святым книгам; Naugardo I metraštis], kad jis dieviškus raštus stropiai išmoko (божественным писаниям прилежне изучився),kad jis išmoko skaityti ir rašyti (и крестися и научися грамоте; Patriarchiškas arba Nikono metraštis). „Naučitsia gramote“ rusų kalba visais laikais reiškė „išmokti skaityti ir rašyti“.

Ką tai reiškė klasikiniais ir vėlyvaisiais viduramžiais?

Labai daug. Prisiminkime mūsų jau aptartą reiškinį, kai netgi Vakarų Europos vienuoliai, išmokę skaityti, dažnai taip ir likdavo neįgavę scribendi peritia (rašymo įgūdžių), taigi, norėdami parašyti kokį nors dokumentą, jie turėdavo naudotis notaro paslaugomis. Panaši situacija, matyt, buvo ir Kijevo metropolijos vienuolynuose XIII a.

Kitas dalykas, kad tokio lygio vienuolis kaip archimandritas Grigorijus Poloninietis, pas kurį į vienuolyną vieną dieną atkeliavo Lietuvos valdovo sūnus Vaišvilkas, turėjo būti įsisavinęs minėtą scribendi peritia. Tai, matyt, nemažos patirties turėjęs aukštas dvasininkas, jei buvo siunčiamas pas Romos popiežių diplomatiniais tikslais.

Visai galimas dalykas, kad būtent aukšto rango vienuolis Grigorijus Poloninietis, mokydamas Vaišvilką krikščionių tikėjimo tiesų, perteikė pagoniui kunigaikščiui ir skaitymo bei rašymo įgūdžius, kol jiedu net trejus metus kartu gyveno Poloninų vienuolyne.

Tačiau iškelkime ir priešingą hipotezę. Galimas dalykas, kad Grigorijus Poloninietis arba koks kitas vienuolis, mokydamas pagonį kunigaikštį rašymo bei skaitymo meno, ėmė tuo pačiu metu mokyti ir krikščionių tikėjimo tiesų.

Tie dalykai viduramžiais buvo neatskiriamai susiję jau vien dėl to, kad vienuolynuose net nebuvo jokių kitų knygų, išskyrus šventąsias. Išmokius pažinti ir užrašyti raides, skaityti skiemenis ir žodžius, nieko kito nelikdavo, kaip tik skaityti sakralinius tekstus iš šventųjų knygų.

Ir, mano giliu įsitikinimu, kunigaikščio Mindaugo sūnus Vaišvilkas šiuo atžvilgiu nebuvo kažkokia ypatinga išimtis. Greičiausiai mums tenka kalbėti apie XIII a. ir XIV a. švietimo sistemą, kuria daugiau ar mažiau naudojosi Baltijos kraštų pagonių elitas, kariavęs su ginkluotais kolonizatoriais iš Vakarų pusės.

Visi Baltijos kraštų pagonys, kurie nenorėjo pasiduoti svetimšaliams užpuolikams ir šimtmečius kariavo su jais iki mirties kaip prūsai, arba iki galutinės pergalės kaip lietuviai Žalgirio mūšyje (1410), – visi jie buvo kardu ir ugnimi atskirti nuo Vakarų Europos švietimo sistemos, tiek nuo pradinės, tiek nuo pirmųjų universitetų, ėmusių tais laikais rastis Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir Čekijoje.

Tačiau krikščionių riterių sudaryta daugiaamžė (XIII–XIV a.) Lietuvos pagonių blokada, atskiriant nepriklausomą Lietuvos valstybę nuo Europos kultūros „centrų“, negalėjo užkirsti alternatyvaus pagonių sąlyčio su Bizantijos kultūros ir švietimo sistemomis, kurios nuo X a. pabaigos ėmė sparčiai plisti Kijevo Rusioje, kur X a. pabaigoje buvo įkurta Kijevo metropolija tiesioginėje Graikų ortodoksų bažnyčios Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijoje.

Nuo to laiko Kijevo metropolijos teritorijoje ėmė kurtis gausūs graikų ortodoksinio tikėjimo vienuolynai, kurie perėmė ir plėtojo bizantiškąją švietimo sistemą Kijevo Rusioje, artimoje Lietuvos kaimynystėje.

Aš puikiai suprantu, kad šiuolaikinis Baltijos kraštų gyventojas gali su nuostaba ar pasipiktinimu skaityti mano tekstą apie bizantiškos švietimo sistemos plėtrą Kijevo Rusioje ir kaimyninėse žemėse, nes rusofobija ir neapykanta Rytų imperialistinėms pretenzijoms persmelkė ne vienos, o dešimčių generacijų sąmonę ir pasąmonę nuo caro Ivano Rūsčiojo laikų iki pat XXI a. pradžios.

Tačiau mes kalbame šį kartą apie seniausiąją XIII a. lietuvių literatūrą ir žvelgiame į ją, vengdami fobijų, kurios galėtų užstoti istorinius šaltinius. Jei Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus gavo išsilavinimą graikų ortodoksų vienuolyne, tuomet reikia taip ir sakyti.

Dar daugiau: reikia manyti, kad Mindaugo sūnus – ne vienintelis, ėjęs tuometinius pradžiamokslius būtent šiuo keliu.

Priėmę šią hipotezę ir pripažinę rytietišką švietimo alternatyvą galėsime paaiškinti ne vieną mūsų istorijos mįslę ir išblaškyti ne vieną Lietuvos pagonis žeminantį mitą apie jų „tamsumą ir neraštingumą“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.04.04


Prisijunkite prie diskusijos