Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XIV )


Print

19. Pirmasis skriptoriumas pirmajame lietuvių įkurtame vienuolyne

Visiems žinomas faktas, kad Mindaugo sūnus Vaišvilkas buvo vienuolis ir įkūrė vienuolyną, ilgus šimtmečius neatkreipė atidesnio Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtojų dėmesio. Maža to – pats faktas, kad Vaišvilkas buvo Rytų apeigų vienuolis ir įkūrė graikų statuto vienuolyną, vertė, atrodo, ne vieną katalikiškos Lietuvos tyrinėtoją tik probėgšmais paminėti arba išvis nutylėti Vaišvilko atliktą dvasinį ir kultūrinį žygdarbį.

O juk Mindaugo sūnaus įkurtas vienuolynas ant Nemuno kranto netoli Naugarduko buvo retas dalykas aname krašte ir nūnai priskiriamas prie seniausių vienuolynų Lietuvos valdytose rusinų žemėse.

Pačioje Lietuvoje, – rašė bene geriausias rusų religinės istorijos žinovas metropolitas Makarijus(Митрополúт Макáрий, pasauliet. Михаúл Петрóвич Булгáков, 1816–1882), – ir Vakarų Rusioje, įėjusioje į Lietuvos valstybės sudėtį, yra žinomi vienuolika vienuolynų, kuriuos beveik visus buvo įsteigę arba rėmė lietuviai kunigaikščiai. Seniausias – tai Laurušavo vienuolynas, kurį 1262 m. įsteigė lietuvių kunigaikštis Voišelga [Vaišvilkas – A. B.]netoli Naugarduko prie Nemuno.[1]

Neužmirškime, kad rašydamas dvylikatomę „Rusiškos pravoslaviškos bažnyčios istoriją“ met­ropolitas Makarijus savo žinioje turėjo didžiulę senųjų rašytinių šaltinių sankaupą, ir jo teiginius patvirtina senieji metraščiai, tarp jų ir Voluinės metraštis, rašytas Lietuvos kaimynystėje. Tačiau vien Voluinės metraščiu remtis nedera, nes jo autoriai, kaip matysime, labai įnoringai ir išrankiai teikia žinias apie Lietuvą.

Voluinės metraštyje nerandame labai svarbios žinios, kurią pateikia metropolitas Makarijus, rašydamas apie Vaišvilką ir jo vienuolyną. Pasak istoriko, Vaišvilkas,

tramdydamas maištingąją Lietuvą, kartu rūpinosi jos krikščioniškuoju švietimu ir tuo tikslu kvietėsi iš Naugardo ir Pskovo dvasininkus, mokančius lietuvių kalbą (вызывал из Новгорода и Пскова священников, знакомых с литовским языком; op.cit.; ibidem).

Šiame sakinyje glūdi nemaža mįslių Lietuvos istorikams, ypač kultūros istorikams, ir mes vieną kitą bandysime įminti kalbėdami apie pirmosios politinės emigracijos iš Lietuvos likimą Didžiajame Naugarde ir Pskove.

Tačiau pats faktas verčia susimąstyti. Kokiam tikslui Vaišvilkui reikėjo kviestis krikščionis dvasininkus, mokančius lietuviškai? Kas galėjo būti tie dvikalbiai dvasininkai, jeigu ne lietuviai savo kilme? Kitaip sunku paaiškinti, iš kur Didžiajame Naugarde ir Pskove galėjo būti lietuviškai kalbančių dvasininkų?

Pagaliau, kodėl juos Vaišvilkas telkė?

Voluinės metraštyje nerandame ir kitos labai svarbios žinios apie Vaišvilko vienuolyną, kurią pateikia Motiejus Strijkovskis (lenk. Maciej Stryjkowski, 1547 – apie 1593 m.) savo kronikos aštuntos knygos ketvirtame skyriuje, kur pranešama, kad Vaišvilkas,

pasistatęs sau vienuolyną prie Nemuno, tarp Lietuvos ir Naugarduko, ten pamaldžiai vienuoliškai gyveno su keliolika vienuolių (mieszkal s kilkiemnascie cerncow)[2].

Šiuo atveju, jeigu mes nelaikysime Laurušavo vienuolyno kažkokia ypatinga išimtimi iš bend­ros taisyklės, tuomet turėsime konstatuoti, kad Vaišvilko įsteigtame vienuolyne visi tie keliolika vyrų dirbo visus įprastus darbus pagal ortodoksinės vienuolijos įstatus: meldėsi, giedojo, pasninkavo, gaminosi valgį, triūsė ūkyje, klausėsi valgio metu garsiai skaitomų šventų tekstų, patys mokėsi skaityti ir rašyti ir t. t.

M. Strijkovskis turėjo sukaupęs apie penkiolika metraščių bei metraštinių sąvadų, tarp jų ir tokių, kurie iki mūsų laikų neišliko. Kodėl neišliko būtent lietuviško turinio metraščiai ir kodėl ilgus šimtmečius buvo teigiama, esą lietuvių rašyti metraščiai iš viso neegzistavo iki Vytauto laikų, mes jau minėjome ir dar svarstysime vėliau, o kol kas prie M. Strijkovskio žinios pridėkime dar vieną mums svarbią žinią iš rusiniško Voluinės metraščio.

Ten pasakojama, kaip Vaišvilkas po daugelio metų sunkiausių pasaulietinių išbandymų (tėvo ir dviejų brolių žūtis, laikinas išėjimas iš vienuolyno, ginkluota kova su tėvo žudikais bei žudikų šalininkais) nusprendžia vėl grįžti į vienuolystę. Šiuo lemtingu metu naujasis Lietuvos valdovas atlieka du, galima sakyti, testamentinius pareiškimus. Abu jie pakankamai aiškiai užfiksuoti rusinų metraštyje, nors iki šiolei neišaiškinta, iš kur rusinų metraštininkas gavo šias dvi lemtingas žinias.

20. Du testamentiniai Lietuvos sosto paveldėtojo Vaišvilko pareiškimai

Pirmiausia Vaišvilkas paskelbia savo garsųjį valstybinį pareiškimą, kad atsikovotą Lietuvos sostą nusprendė perleisti sesers vyrui Švarnui.

Mes dar turėsime progos aptarti keistą Vaišvilko poelgį, kuris kelia istorikams ir Lietuvos patrio­tams daugybę klausimų ir įtarių spėjimų.

Kas žino, gal Vaišvilkas nenorėjo priimti sunkios Lietuvos karaliaus karūnos? Juk būtent jis dabar, po tėvo žudikų numalšinimo, praktiškai ir teisiškai, tai yra de facto ir de jure buvo vienintelis teisėtas Lietuvos karalius pagal kraują ir pagal Romos popiežiaus sutikimą, duotą karaliui Mindaugui dar 1255 m. kovo 6 d.

Grįžusiam į tėvo sostą Vaišvilkui tereikėjo pasikviesti bet kurį lotynų apeigų vyskupą ir pasirūpinti, kad vyskupas įvykdytų popiežiaus Aleksandro IV raštišką nurodymą:

šiuo raštu leidžiame tau pasikviesti norimą lotynų apeigų vyskupą, priklausantį ir ištikimą Apaštalų Sostui, idant jis mūsų valdžios galia mylimą [mūsų]sūnų, kilmingą vyrą (………………), tavo sūnų, karūnuotų Lietuvos karaliumi /…/. Duota Neapolyje, II dieną prieš kovo nonas, pirmais mūsų pontifikato metais .[3]

Popiežius, kaip matome, paliko savo rašte vietos būsimojo karaliaus vardui įrašyti, nes, matyt, nežinojo, o ir pats Mindaugas, prašydamas įpėdinystės teisės, turbūt dar nebuvo apsisprendęs, kuriam sūnui perduos karaliaus sostą ir karūną.

Nemanau, kad šitokios svarbos šeimyninis dokumentas būtų nežinomas Vaišvilkui, kuris visados ateidavo tėvui į pagalbą sunkiomis karų dienomis. Tuščioje popiežiaus rašto vietoje tereikėtų įrašyti Vaišvilko vardą, ir Lietuva turėtų visame Vakarų pasaulyje pripažįstamą karalių.

Beje, rusinų kunigaikščio Danilo palikuonys, remdamiesi jam popiežiaus suteiktu tais pačiais metais kaip Mindaugui karaliaus titulu, toliau nė kiek nedvejodami vadino save karaliais. Mindaugo sūnaus Vaišvilko pakrikštytas Danilo anūkas Jurijus (1252 arba 1257(?)–1308) po tėvo Levo, tituluoto net Vakarų šaltiniuose karaliumi, mirties perėmė karaliaus titulą ir dargi XIV a. pradžioje buvo tituluojamas Haličo karaliumi (1301–1308) ir net „Rusios karaliumi, Lodomirijos kunigaikščiu“ (Lodomirija čia – Voluinė, kurios centras – senasis Vladimiro miestas).

O juk visi šie rusinų valdovai neatsisakė graikų apeigų krikščionybės ir neperėjo į „lotynų tikybą“, tai yra – netapo katalikais.

Taigi lieka atviras klausimas: ar Vaišvilkas tikrai nepaveldėjo karaliaus titulo, žuvus tėvui?

Be abejo, Vaišvilkui tereikėjo kviestis, kaip nurodyta popiežiaus rašte, vyskupą kataliką, kad iš jo priimtų popiežiaus leistą perimti pagal kraują paveldėtą karališkąją valdžią.

Bet ar jam būtina vardan karaliaus titulo keisti tikybą pagal graikų apeigas ir priimti krikštą su lotynų apeigomis, jei to nedarė rusinų karaliai?

Kad ir kaip ten būtų, Vaišvilkas nesusiviliojo – atlaikė gundymą aukščiausiąja valdžia, atlaikė gundymą pasaulietine galybe…

Nepakeitė tikybos vardan asmeninės garbės ir politinės naudos, kaip vėliau kaitaliojo ne kartą ir ne vienas Lietuvos valdovas, pradedant tėvu Mindaugu ir baigiant kelis kartus perkrištytu Vytautu Didžiuoju…

Vietoj to Vaišvilkas perleido Lietuvos sostą Mindaugo dukters vyrui Švarnui, čia pat pabrėždamas, kad nuo šiolei Švarnas bus susijęs su Vaišvilku ne tik senais giminystės ryšiais (sesers vyras), bet ir vasališka priklausomybe: „Čia šalia manęs mano sūnus Švarnas“ (Се ми здѢблизъ мене сынъ мой Шварно[4]).

Viduramžiais toks pasakymas turėjo aiškią juridinę prasmę ir reikšmę. Mums įprastos „sūnaus“ ir „tėvo“ sąvokos pagal viduramžių feodalinės teisės rašytus ir nerašytus kodeksus turėjo ir teisinę reikšmę: „sūnus“ yra paklusnus „tėvui“ taip, kaip „vasalas“ (valdinys) yra paklusnus „siuzerenui“ (valdovui), iš kurio malonės vasalas ir gauna valdyti vienas ar kitas žemes su žmonėmis, miestais ir kaimais.

Taigi pirmuoju testamentinio pareiškimo punktu Vaišvilkas oficialiai atsisakė pasaulietinės valdžios ir pavedė ją savo sesers vyrui vasalo teisėmis.

Tačiau metraštyje nusakomas ir antrasis Vaišvilko noras: atsisakydamas aukščiausios karališkos pasaulietinės valdžios Vaišvilkas čia pat siekia sau užsitikrinti atsiskyrėlio vienatvės ramybę jo pasirinktame kelyje Dievop. Ir jis šitaip tarė valdiniams ir Švarnui: „Esmi daug nusidėjęs prieš Dievą ir žmones. Tu valdyk, o žemė tau saugi“ (СогрѢшилъ есмь много перед Богомъ и человѢкы. Ты княжи, а земля ть опасена; ibidem).

Tikyba buvo jam gyvenimo švara ir tiesa.

Metraštyje turime įamžintą Vaišvilko išminties sentenciją: „Esmi daug nusidėjęs prieš Dievą ir žmones.“

Kas sugeba šitaip save suvokti, tas žino valdingo žmogaus nusikaltimą Dievui ir artimiesiems. Kas nesugeba, tas ir brenda per svetimas ašaras, kartais – kraują.

Vaišvilkas atsisakė valdyti žmones. Tačiau jis, atrodo, padarė viską, kas buvo jo galioje, kad Lietuva turėtų taiką, santarvę ir gerą valdovą, paties Vaišvilko įpėdinį Lietuvos karališkajame soste[5].

Tačiau ar vien tik malda Dievui rūpėjo karaliaus Mindaugo sūnui, atsisakančiam pasaulietinės valdžios rūpesčių?

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.04.11


[1]  Макарий (Булгаков), митрополит Московский и Коломенский. История Русской церкви. 12 томов. СПбt. 3, 1 dalis, IIskyrius. Mano cit. ir versta iš rusų k. pagal: http://www.spsl.nsc.ru/history/makary/mak3102.htm

[2]  Cit. ir versta pagal: Macieja Stryjkowskiego Osostewicyusza K. Ž. Kroniki litewskie. Edycja M. Malinowskiego, t. 1. Warszawa, 1846, p. 298.

[3]   Mindaugo knyga, p. 78.

[4]   БиблиотекалитературыДревнейРуси. Ран. Ирли; Под ред. Д. С. Лихачева, Л. А. Дмитриева, А. А. Алексе­ева, Н. В. Понырко. СПб.: Наука, 1997, t. 5: XIII век. Галицко-Волынская летопись. Подготовка текста, перевод и комментарии О. П. Лихачевой. [1268].

[5]  Kartais ir dabar istorikų raštuose galime perskaityti, esą Mindaugas prašęs sosto greičiausiai kuriam nors savo jaunesniam sūnui, bet ne Vaišvilkui. TaipteigiairE. GudavičiusmonografijojeapieMindaugą. Manau, teisingiausiaiįpėdiniosituaciją busaptaręsprieškarioistorikasJuozapasStakauskas. Štaijoišvada: „Literatūrojepaprastaivyraujatojinuomonė, kadMindaugasbuvoišsirūpinęspopiežiauskaraliausvainiką vienamiš jaunesnių savosūnų. Tačiaudėlšaltinių trūkumų galimavisailygiupagrindunuošiosnuomonėsskirtis. Matydami Voluinės metraštininko per daug aiškią tendenciją, negalim juo drąsiai pasikliauti. Esama rimto pagrindo abejoti jo paduodamomis žiniomis apie įtemptus santykius tarp Mindaugo ir Vaišvilko. Veikiausiai Mindaugas buvo išsirūpinęs karaliaus vainiką savo vyriausiajam sūnui. Nes popiežius savo rašte pabrėžia, kad vainikavimo apeigas atliktų lotynų vyskupas, kuris gyvena vienybėje su Apaštalų Sostu: „…ut quem malueris latinum episcopum, pacem et communionem apostolice sedis habentem, tibi advocare liceat“. Jeigu būtų buvus kalba apie jaunesnįjį kurį nors Mindaugo sūnų, tai ši pastaba būtų buvus nereikalinga ir be prasmės. Savaime aišku, kad jaunesnysis sūnus, kaip katalikas, būtų turėjęs vainikuotis lotynų apeigomis“ (Juozapas Stakauskas. Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje. Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, 1934; cit. pagal perspaudą: Vilnius: Aidai, 2004, p. 254.) Istorikui galima tik pritarti, nes popiežiaus rašte apibrėžta karūnavimo sąlyga aiškiai rodo Romos kurijos informuotumą apie pravoslavišką Vaišvilko krikštą, tad sąmoningai užkertamas kelias vyriausiojo sūnaus karūnavimui, jeigu jis nepriims krikšto lotyniškomis apeigomis, kad vėliau būtų teisėtai karūnuotas lotynų vyskupo.


Prisijunkite prie diskusijos