Kokia Lietuvos valstybės ateitis ( 2 )


Print

Kad Lietuvoje neįvyktų (per emigraciją, per svetimšalių jėgos antplūdį etc.) nebepataisomų nacionalinių pokyčių, visada gręžiamės į krašto vadovus. O kadangi šie su mumis nebendrauja, klausiame: kas už jūsų nugaros, premjere A.Kubiliau ir kt.? Negi visi plauksime pagal laikrodžio rodyklę?

Mes, lietuviai, žinoma, ne graikai ir nemokame pakeisti tų, kurie manosi esą nepakeičiami. Bet paklauskime: kas kaltas, kad mūsų visuomenė (visa) ir lietuvių tauta pasidarė šalta, abejinga, frigidiška? Ogi tai reakcija į valdžios frigidiškumą, nejautrumą, nes į valdžią braunasi vis daugiau verslo, biznio, pinigų žmonių.

Tai žmogaus sielos tragedija. Pasikeitė sąmonės struktūros. Senajam pasauliui, buvusios moralinės sąmonės sanklodai atėjo galas – ji laužoma ir sulaužoma. Juk praėjo karai, gaisrai, suirutės, katorgų, tremčių laikai. Kas liko lietuvių tautai nepajudinama, kai ji šitaip buvo išprievartauta, sudaužyta? Kas dar liko amžina, kas įeitų į Europos tautų aruodus? Ar tokie valstybinės reikšmės klausimai svarstomi viešai? Kabinetuose?

Juk pažangos sąvokos dabar kasdien verčiamos į dulkes. Žiūrėkit, ką tik išsilaisvinusios kaimyninės tautos, nusivylusios liberaliųjų valdžių atstovų anemiškumu, ieško kietos rankos, diktatorių. Gal mes  – kitokie?

Ką daryti dabar, kai nuo Lietuvos medžio nuskinta tiek daug vaikų… Ir ši Lietuvos Golgota, kaip stebime, vis nesibaigė su Stalino epochos pabaiga.

XXX

Remiantis įvairiais šaltiniais, šiandien galima pasakyti štai ką. Reikia ieškoti žmonių, galinčių mąstyti strategiškai, t.y. amžiams, taikant tikslus ir uždavinius ne tik šalims, bet ir žemynams, net civilizacijoms, aprėpiant visos mūsų planetos rūpesčius ir interesus. Tai didžiulis uždavinys, išeinantis už eilinio žmogaus sąmonės ribų.

Atskiri protai čia nepagelbės, nes evangeliniai mažutėliai gali užsiimti tik savo horizonto, tai yra jau šiandien apčiuopiamais reikalais. Juk kiekvienam – savi marškiniai labiau rūpi, t.y. sava realybė. O mes juk kalbame apie didžius tikslus ir tautos potencialą. Didelių žmonių – vienetai. Kai apiplėšia eilinio žmogaus butą – jam didelė nelaimė. Bet jei kasdien apiplėšinėjamas jo kraštas, jis nekreipia jokio dėmesio. Atsimenate, ką apie mūsų tautą sakė a.a. ministras R.Sikorskis: "Mes – teliukų tauta…" Deja.

Taigi kaip mąstome? Vien savo, šeimos, giminės, šalies, žmonijos masteliais? Kai atsakysime į šiuos klausimus, mes ir parodysime savo mąstymo ir rūpesčių mastą. O juk jau šiandien šaliai reikia žmonių, kurie pasakytų: "Mano šalis – tai ir mano šeima, nes visi beglobiai – vaikai, vieniši seneliai, diedukai, močiutės yra mūsiškiai, savi žmonės".

Kuo daugiau bus tokių didelių žmonių, tuo mažiau rasis mažesnio mastelio, siauresnio horizonto veikėjų ir eilinių žmonių. O tai – būsimų mūsų pasiekimų garantija.

XXX

Man nežinomas autorius ar autoriai pateikė gražų žūsiančio drugelio pavyzdį. Tupi toks drugelis ant laivo stiebo ir plevena gražiais savo sparneliais. Laivas skęsta. Jam neatrodo, kad jau ateina galas. Ką, skęstam? Negali būti! O vėliau – jau vėlu. Deja, šitą nekaltą drugelį ir primena mūsų visuomenė.

O juk tokių "drugelių" pilna visose tautose, visuomenėse, tautinėse bendruomenėse. Jie – nelyg maži vaikiukai, kuriems visada reikia "suaugusiųjų" rankos, galvos ir proto, t.y.vedlių. Dar kartą su didžiaisiais politikos teoretikais pabrėžkime: eilinis  žmogus (-elis) gali veikti tik tiek, keik leidžia jo supratimas. Tokiam didelės kategorijos – per sunkios.

Ir ne dorovės čia klausimas. Mat ir sąžiningi, ir nesąžiningi gali vienodai sėkmingai pradėti griaunamuosius procesus, jeigu jų minties mastelis mažytis. Liūdna, kad jie to nesupranta.

Tad klausimas kaip ir aiškus: kas turėtų vadovauti Lietuvos krašte ir ES šalyse, ir globaliems, pasauliniams procesams? Argi vidutinybės valdininkai, tegu ir aukščiausio rango, apie Tėvynę galvoja? Už niūrių savo šypsenų, už puošnių aprėdų ar bajoriškų šukuosenų jie dažniau mąsto vien apie aukso klozetus, ES struktūrinius fondus, apie savo kišenes, paežeres, valdovų rūmus ar skulptūras imituojančius vamzdžius, iš kurių projektų jiems, naujiesiems mūsų valdovams, nubyrėjo ir nubyra milijonai litų.

Taigi apie sergančią lietuvių tautą, apie jos vargus ir sielvartus tokie ponai nei kvaršino, nei kvaršins sau galvų. Štai per šitą jų abejingumą, slepiamą už nacionalinės vėliavos, ilgų kalbų, pažadų ir manipuliacijų ir griaunama, skaldoma prieš porą dešimtmečių aukštyn galvą pakėlusi mūsų tauta ir visuomenė.

XXX

Nepriklausomybės metais Lietuvos turtai, akredityvai buvo perduoti į privačias rankas – be jokios kontrolės, be tinkamos apskaitos ir teisingumo. Į oligarchus ponų buvo leista prasimušti tiems, kurie galėjo būti ir pilkos vidutinybės, ne itin didelio masto žmonės. Ir kas čia buvo svarbiausias atrankos kriterijus?

Nagi jie neturėjo rodyti savo politinių ambicijų. Tokią klaidą Rusijoje padarė M.Chdorkovskis. Jo likimas žinomas. Tiek toje imperinių užmačių šalyje, tiek Lietuvoje sėkmės laidas buvo vienas: niekas tau netrukdys kilti į turtinio elito aikštelę, jeigu tenkinsies vien "auksiniais klozetais". Tai štai tokių vidutinių žmonių ir ieškota, tokių atsirado, tokie ir užvaldė, ir valdo šiandien Lietuvą.

Tiek tie naujieji lietuviai, tiek naujieji rusai nė nepakilo aukščiau materialinės sferos lygio. Valdžia juos domino (a) tik tam tikro saugumo sumetimais, kiek tai gali padidinti jų komercines galimybes. Rusijoje, tiesa, tie valdžios ir verslo santykiai buvo ryškesni: ten "aukštesnieji" oligarchai arba sėdi, arba pabėgę, arba nužudyti. Mat mūsų daugelio kartų sukurtus turtus grobti be dalybų – nepigus daiktas.

Ekleziastas (9, 11) apie tai rašė: "Be to, aš mačiau po saule, kad ne greitiems sekasi sparčiai bėgti, ne drąsieji laimi, ne išmintingieji turi duonos ir ne gudrieji – turtų, ir ne išmanantys – palankumo, pelno, o viską lemia laikas ir atsitiktinumas".

Taigi ir Lietuvoje vieni persisotino, o kiti džiūna iš skurdo, ieškodami duonos plutos ne tik savo, žemdirbių krašte, bet ir svetimose šalyse. Jau užtenka pasiskaityti žinių apie socialines išmokas, kompensacijas, pasižiūrėti į žmonių ašaras E.Mildažytės laidose.

Taigi, gerbiamieji, ligi šiol neparodė veidų tie, kurie galėtų dorai strategiškai apmąstyti susidariusią socialinę, ūkinę, moralinę, kultūrinę padėtį Lietuvoje ir imtųsi atitinkamų veiksmų.

XXX

Atvirkščiai, dabar mūsų piliečiai dezorientuojami: jiems dėstoma, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, yra šiuolaikinės civilizacijos ir laisvos visuomenės požymiai. Taip, iš esmės mes sėdime ant šnypščiančių garų katilo, kuriame slėgis nuolat kyla. O mes tylime, nieko nedarome, arba darome ne daugiau kaip tas nekaltas žūsiantis drugelis.

Kur strategijos? Pvz., dalinė kova su korupcija, su kontrabanda, su nusikaltimais, su alkoholizmu, su narkotikais – tik tik turi prasidėti. O juk derėtų tą dalinę kovą derinti su kovos visuma, t.y. ne skęstančio laivo kabiną taisyti, o laivo dugną, visą jį laikantį korpusą.

Kitas žmogus gali būti ir didelis turčius, bet jei mąstys vien apie save, jis – kūdikis. Jei dar apie šeimą – jis jau suaugęs. Jei plius – apie giminaičius – jis kur kas labiau subrendęs. Bet jei jis nemąsto apie savo šalį, jiems iki tikrojo valstybininko brandos – toloka. Kuo daugiau bus mąstančių žmonių, tuo mažiau kūdikių.

Senovėje vokiečiams užteko M.Liuterio iškeltų trijų pagrindinių "K" – Kirche, Kuche ir Kind (Kinder). Bet nuo tų laikų viskas pasikeitė (žr. Peredniko K. pvz. iš Hageno miesto). Tautą reikia auklėti ir ugdyti kantriai, ilgai.

Jeigu viską paliksime savieigai, viskas liks (ir lieka, kaip matome) vagių rankose (plėšikai plėšia namą, kai juose nėra nieko, arba vien vaikai). Tautą reikia apsaugoti nuo vad. globalizacijos. Visur reikia "suaugusiųjų", kurie nesusigundys smėlio "bandelėmis" vaikų darželio smėlio dėžėje…

Valstybės vadovo padorumo kriterijus visada buvo ir esti vienas : ar jis nepasinaudoja valstybės ištekliais savo naudai? Deja, Lietuvoje matėme ir matome, kad pasinaudojama. Ir dar kokiais mastais! Milijonais. Tai darė aukštieji ponai iškart ir posąjūdiniais metais, Aukščiausiojoje Taryboje, ir vėliau, ir tai daro dabar, deja. Mahatmai Gandi tai būtų didžiausias akibrokštas, amžiaus nusikaltimai!

Bet ar aš pats geresnis už tuos mūsų premjerus, prezidentus, seimūnus, kurie garbėtroškos ar savanaudiškumo sumetimais pasisavino milijonus per visas turto prichvatizacijas? Kažin, kada aš labiau krimsčiausi ir kremtuosi: ar kada apiplėšiama manoji šalis, lietuvių tauta, ar tada, kai apgrobiami mano vaikų namai, sodai, butai etc.?

Visų mūsų mąstymo mastas tik vienu būdu (kalbu apie valdžioje tupinčius ir (vieną kadenciją, ir dvidešimt metų): ar jie maišo savo ir mūsų visų, t.y. visuomenės kišenes? Ar jie rūpinasi tautos ir šalies gerove? Jei ne, jie yra pašlemėkai, siurbėlės, parazituojantys ant tautos kūno. Tokie ir griauna visuomenės organizmą.

O juk po 1990-ųjų visos Lietuvos sukurtas turtas buvo švaistomas: net valstybės aktyvai atiteko privatiems asmenims. Bet ne visiems iš eilės, o rinktiniams, dažniausiai buvusiems karlų marlų vadeivoms, žymiems tautos išdavikams – sekretoriams, kitiems klerkams arba naujosios nomenklatūros bernams.

Jų parinkimo kriterijai Lietuvoje buvo tokie: vieni atsidūrė laiku ir savo vietoje. Mūsų akyse jie pasiėmė pastatus, jų aukštus, gamyklas, fabrikus, žemes. O užmokėjo kokį litą ar vagnorkę.

Po to pasidalijo bankus. Būsimi oligarchai nebūtinai buvo kokie minties milžinai ir turėjo daug politinių ambicijų. Napoleono, Čerčilio dydžio veikėjų Lietuvoje nepastebėjom. Bet jie kėlė klausimą: o kodėl ne aš valdau, o mane kažkas valdo?"

Tiesa, kai kurie iš jų kartais peršokdavo per nomenklatūros sustatytas "vėliavėles". Bet netoli, nes jie neturėjo aiškios ideologijos.

Straipsnio autorius Leopoldas STANEVIČIUS yra punlicistas, VPU (Edukologijos) lektorius.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2013.04.11


Prisijunkite prie diskusijos