Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ ( 10 )


Print

§ 2. Kreipinys „Lietuvos žmonės“ ir jo „žiedai“

Valstybės vadovas V. Adamkus 2006 metų sausio 5 d. pasitarime pakankamai atvirai ir emocionaliai prasitarė: „Metas rimtai svarstyti, ar patriotizmo samprata, tiksliau – jos stoka mūsų visuomenėje netampa grėsme mūsų sąmoningam valstybingumui? Ar nepriėjome prie pavojingos ribos, kai, pavyzdžiui, jaunimas iš patriotizmo net atvirai pasišaipo<?..>“

Žinome, kad tokio pasišaipymo formų yra gana įvairių, tarkim, pradedant Seimo ar savivaldybės rinkimų ignoravimu ir baigiant neslepiamomis, viešai reiškiamomis ir realizuojamomis nuostatomis amžiams palikti tėvų žemę, atsisakyti Tėvynės. Liūdniausia, kad tokios nuostatos formuojasi ir plinta jau bendrojo lavinimo ar profesinės mokyklos suole.

Panašių nuostatų motyvacija šiandien yra ženkliai pasistūmėjusi nuo ekonominio prie politinio, pilietinio ir moralinio pobūdžio motyvų. Vis daugiau jaunuolių nusiteikę Tėvynę palikti (ir palieka) jau ne dėl to, „<…>kad čia nėra galimybių gerai uždirbti, sutvarkyti savo materialinį gyvenimą“, bet todėl, kad jie pačios valstybės (ir net valstybingumo) yra įžeisti. Todėl, kad, anot jų: „<…>man tokios Lietuvos nereikia, ji man tapo svetima“[1]

Pastebėsime, jeigu tie, kurie, emigruodami iš Tėvynės, vadovaujasi daugiau ekonominiais motyvais, vis dėlto lieka didesnis šansas jiems sugrįžti. Antrieji elgiasi visai kitaip: nuo pat pradžios jie siekia kuo greičiau pamiršti Tėvynę ir kuo tvirčiau įsikurti naujojoje šalyje. Dėl tokio tikslo jie linkę nuslėpti dar ir savo tautybę, neieškoti prasmingesnio ryšio su tautiečiais ir gimtine.

Susimąstykime: ar lietuvių jaunimo emigracijos motyvų ir veiksmų paletėje negalėtume įžiūrėti ir valstybės vadovų politinio neatsargumo, nenuoseklumo? Ar ne nuo V. Adamkaus prezidentavimo metų, kreipiantis į visuomenę, imta vengti „lietuvio“ sąvokos? Kodėl dabar vos ne visi politikai, kreipdamiesi iš tribūnų, vartoja vieną ir tą pačią kosmopolitizmu alsuojančią, daugelio lietuvių patriotinius jausmus žeidžiančią sudurtinę sąvoką: „Lietuvos žmonės“? Nebepastebime, kaip šis kreipinys tapo „absoliučia norma“. Kaip liaudis sako: „<…>pridegusia ir nebeišgrandoma“.

Ką jis savo tikrąja esme reiškia? Žmonių masę, judančią „valstybės aptvare“, kurių nesieja socialiniai ryšiai, atsakomybė vienas kitam. Verslininkui ir gal net politikui taip net patogiau – čia neakcentuojamas moralumas, atsakomybė. Aš, verslininkas ar politikas, galiu veikti pagal asmeninius (ar grupinius) interesus diktuojančias aplinkybes. Man tauta, tautietis, tautinis solidarumas – kažkoks iš praeities užsilikęs aidas. Aš tampu ir turiu tapti „pasaulio piliečiu“. Juo tapus man lengviau spręsti biznio reikalus ir politines šaradas.

Na, o kaip elgiasi vadinamasis „Lietuvos žmogus“? Atitinkamai. Prisimindamas ne tik savo tautybę, bet ir pilietybę, jis jaučiasi įžeistas, atstumtas, kaip ir daugelis kitų, suka į individualistinio anarchizmo pusę ir  nuolat keiksnoja valstybę.

Sunku suprasti minėto kreipinio motyvaciją dar ir dėl tos elementarios priežasties, jog Lietuva, išsireiškus politologų sąvokomis, priklauso monoetninių valstybių klasei – t. y. tai klasei, kurioje absoliučią daugumą sudaro vienos etninės tautos gyventojai (Lietuvoje lietuvių priskaičiuojama 85%!).<…>

Istorija įdomi dar ir tuo, kad laikas nuo laiko pakartoja tą pačią, tik gal šiek tiek pasikeitusią žingsniuotę – vadinamąją matricą. Tik didieji reformatoriai, talentingai sujungę profanum ir sacrum arba, kitaip išsireiškus – valdžią ir išmintį, sugebėdavo be didelio spaudimo tą matricą pakoreguoti reikiama kryptimi. Na, o pas mus? Ar nebus priešingai? Kodėl kai iš tribūnų kalbama apie tautiškumą ir patriotizmą, čia pat griebiamasi kreipinio „Lietuvos žmonės“? Ar tai nerodo, kad valstybės valdymo politikoje jau gana jaukiai „įsirangė“ visada šalia „budėjusi“ globalizmo ideologija? Ar taip elgiantis neignoruojamas pats tautos kaip istorijos subjekto organizavimosi būdas?

Man, kaip Lietuvos piliečiui, iš tiesų sunku suvokti, kodėl į mus nesikreipiama šiltesnėmis, socialinį sąsajingumą akcentuojančiomis sąvokomis, tokiomis, kaip, pavyzdžiui: gerbiami piliečiai, bendrapiliečiai, tėvynainiai, bendratautiečiai? Įsitikinęs: vengiant Tėvynės sąvokos ar nesikreipiant į tėvynainius jų tikruoju įvardžiu kartu susiaurinama erdvė ne tik patriotiškumui, bet ir pilietiniam sąmoningumui.

Na, o jeigu jau prabilome apie „lietuvio“ sąvoką, kodėl ji nevartojama erdvesne prasme, apimančia platesnį nei etninė kilmė diapazoną. Jeigu egzistuoja Lietuva, tai egzistuoja ir lietuvis kaip šios valstybės politinės nacijos narys. Jeigu Prancūzijoje arabą ar juodaodį kas nors pavadina prancūzu (o taip dažniausiai ir būna) – jis džiaugiasi.<…>

Kita vertus, tiek bendrojo lavinimo mokyklose, tiek ir studijų metais ypač pasigendama vienos iš pamatinių ugdymo sąlygų – pačių ugdytinių dalyvavimo visuomeninėje veikloje. Kalbame apie pilietinę socializaciją. Tik dalyvaudamas kokioje nors organizuotoje visuomeninėje veikloje ugdytinis gali atsirinkti ir įgyti patvaresnių pasaulėžiūrinių, taip pat patriotinių (arba pilietinių) nuostatų. Tik tos veiklos dėka asmuo jas įtvirtina ir įsitikina jų veiksmingumu.

Tiesiog neįsivaizduojama, kaip galima tapti aktyvesniu dalyviu visuomenės ir valstybės – ką ten valstybės – savo teritorinės bendruomenės gyvenime, jeigu asmuo vengia bet kokios socialinės akcijos! Vengia dalyvauti sporto komandoje, kultūrinio renginio būrelyje, turistiniame žygyje, mokyklos savivaldoje ir pan., na, o gavęs pasą – ir rinkimuose. Japonijoje, kuri iš kitų šalių išsiskiria ypatingu nacionaliniu susitelkimu, moksleivis vidurinėje mokykloje kasdien praleidžia vidutiniškai po 2 valandas, skirtas visuomeninei veiklai.

Prieškario Lietuva nebuvo turtinga aukštųjų ir specializuotų vidurinių mokyklų studijų, bet tose mokyklose veikė net 39 studentų ir moksleivių korporacijos! Visos jos turėjo savo darbo, veiklos krypties nuostatas, programas, regalijas ir simbolius. Vargu ar likdavo ten kas nors „užkaboryje“. Aš jau nekalbu apie kitas anos Lietuvos masines jaunimo organizacijas: jaunalietuvius, skautus, ateitininkus, pavasarininkus. Visi jie ruošėsi ir darbavosi „Jaunosios Lietuvos“ vardan, daugelis iš jų vėliau už ją paaukodami ir savo gyvybę.<…>

§ 3. Apie „blūdo“ veidą ir jo bruožus

Sovietiniais laikais jaunimo ugdymas buvo paženklintas „pertekline“ visuomenine veikla. Visi komjaunuoliai – o jų jaunime buvo absoliuti dauguma – privalėjo turėti visuomeninius įpareigojimus, dalyvauti visuomeninių organizacijų gyvenime. Taip buvo siekiama stiprinti ideologinę dvasią. Savita, laisvesnė mintis ir juolab veiksmas buvo nepriimtini. Dar ir šiandien ugdytojų (pedagogų) korpusui būdingi kai kurie iš anų laikų įskiepyti ar perimti (paveldėti) bruožai, bet esama kažko ir naujo… Žymi dalis šiandieninių ugdytinių vengia bet kokių laisvanoriškų įsipareigojimų, visuomenei naudingos veiklos. Individualistinis anarchizmas gimsta jau mokykloje.

Tačiau kalbant apie socialinį aktyvumą nedera pamiršti ir rimtesnių dalykų, kurie yra užkrėtę visą lietuvių tautos ir jos valstybės socialinę organizaciją. Tai – istorinis tautos ir jos valstybingumo nuovargis, kylantis iš nesibaigiančio partijų ir jų nepridengtos savinaudos „bruzdesio“. Tai kultūrinis ir psichologinis nuovargis, kylantis  iš suaižėjusio religinio ir nunykusio paprotinio gyvenimo. Tai ir ekonominis bei socialinis nuovargis, kurį sąlygoja nuolatinė kova ir įtampa dėl elementarių gyvenimo sąlygų, dėl duonos kąsnio. Nuovargį (o tuo pačiu ir pilietinį, patriotinį abejingumą) gimdo ir globalizacijos įsiūbuota laisvos rinkos konkurencija. Nesutramdomos korupcijos ir beprasmės informacijos sukeliamas „triukšmas“. Taigi.<…>

Žinoma, išimčių yra ir jų visada bus. Teigiamos kolektyvinės patirties, gyvosios pedagogikos židiniai gimsta, plėtojasi. Kaip ir bet kuriame žmonių kolektyve, visada atsiras kūrybingumu išsiskiriančių individualybių.

Bet pabrėšime: tokie atvejai šiandien reikalauja ypatingo dėmesio – išmintingo jų vertinimo ir ypač išrankumo skleidžiant jų sukauptąč pastirtį. O savikritiškai pasižvalgius –  ką mes dažniau girdime ir matome savo šalies mokyklose? Įsipareigojimų nepripažįstančios anarchistinės elgsenos sklaidą. Matome iš žiniasklaidos, kuri yra patekusi į rinkos fundamentalizmo gniaužtus, atslenkantį dorovinių, prasminių pasaulėžiūros  nuostatų ignoravimą.

Matome ir patyčias – smurtą prieš subtilesnės, jautresnės prigimties mokinius (to nėra ir negali būti ten, kur egzistuoja natūralus, kolektyvo narius jungiantis visuomeniškumas). Psichologinis ir net fizinis grubaus elgsenos demonstravimas (ir net teroras) tampa daugelio mokyklų realia problema. Ar ne dėl panašių priežasčių Lietuvoje kasmet nužudoma ar nusižudo po keliasdešimt moksleivių, ir tuo rodikliu mes esame pasaulio rekordininkai? Kokias dvasios kančias, kokį mokyklos bendruomenės susvetimėjimą reikia išgyventi, kad paauglys ryžtųsi štai tokiam siaubingam savo ar savo bendramečio gyvybės atėmimui?

Nuolatines reformas išgyvenančios bendrojo lavinimo mokyklos, ypač jų stambinimas ir mokinių vežiojimas duoda savo rezultatą. Mokinių tėvai ir mokyklos kaip institucijos nebesusieina, nebesusišneka, išskyrus atskirus atvejus. Toks nesusiėjimas, lemiantis bendro pedagoginio potencialo nuosmukį, ypač ryškus ir nuostolingas krašto provincijai, kaimiškiems regionams.

Neturėdama strategiškai apgalvotų užtvarų, savo erdves ir valdas plečia destruktyvioji socializacija (dorovines nuostatas, tradicinės kultūros tęstinumą ir pan. ignoruojančio asmens pozicija). O gal mes  apsirinkame? Gal ką tik gimusio kūdikio išmetimas į šiukšlių konteinerį ar senukų nugalabinimas pamiškės sodyboje –  ne sergančios visuomenės simptomas? Gal į teismą pristatytas senukas už 0,15 Lt vertės „pasisavintą“ pakuotę –  savo brandą pasiekusios teisinės valstybės laimėjimas?

Laisvės plečiamos toliau… Rimtai diskutuojama dėl demokratinių nuostatų ugdymo vaikų darželiuose įteisinant, kad mergaičiukės ir bernaičiukai susikeistų jiems prigimties duotais vaidmenimis… Nesunku tai suprasti: Briuselis, atitrūkęs nuo tautinės, nacionalinės valstybės šaknų, imasi propaguoti tas laisves, kurios  – nereikia čia ir sveiko proto – tarsi savaime krypsta į pačios civilizacijos (kaip buvo atsitikę su Romos ar Sovietų imperijomis) susinaikinimą.<…>

Pripažinkime: tautiškumo ir patriotizmo sąvokos Lietuvoje yra devalvuotos. Kaip parodėme, jų nuvertinimą vargu ar būtų teisinga sieti vien su sovietine okupacija ir jos palikimu, su „jaunesniojo brolio“ (laikyk – nevisaverčio) sindromo įsišaknijimu. Bet štai… Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais (ir jos išvakarėse!) buvo garsiai deklaruojama apie tautinę mokyklą. Apie tai, kad visa jaunuomenės ugdymo sistema būtų pasukta būtent šita kryptimi. Atvirai prisipažinsiu: išgirdęs tokias deklaracijas, aš pasijausdavau nejaukiai. Kodėl? Lyg iš pasąmonės išnirdavo mintis: šitaip bus nuvertinta pati tautinio, nacionalinio sąmoningumo idėja. Pasaulis, į kurį žengėme, tapo atviras. Maža to – jame buvo atvirai keiksnojamas vadinamasis nacionalizmas (suprask – tautiškumas). Toji tautinės mokyklos koncepcija man padvelkė ne tik provincialumu, bet ir gerai apmąstyta provokacija.

Taip ir atsitiko. Po metų ši koncepcija buvo „nurašyta“. Per visus  garsiakalbius buvo prabilta apie pilietiškumą ir jo ugdymą. Deja, tik didaktinėmis priemonėmis ir be… tautiškumo. Negražu girtis, bet šiuo atveju – pateisinama. Su dviem bendraminčiais (žinomu pedagogu prof. Vyt. Šernu ir L. Tarakevičiumi, „Gaublio“ klubo prezidentu) nupėdinome pas patį švietimo ministrą. Jo pavardės neminėsiu… Atėjome turėdami pagrindinį priekaištą: kodėl naujos redakcijos jaunuomenės švietimo ir ugdymo programoje vietos nebeliko tokiai sąvokai kaip „tauta“ (jau nekalbant apie tautiškumą ir valstybinį patriotizmą).

Ministras reagavo teigiamai, bet traukinys jau buvo pajudėjęs. Pilietiškumui – visas dėmesys! Tačiau jo programose ir didaktikos nurodymuose nebuvo matyti pačių mokinių veiksmo! Jų organizavimosi! Na, o tautai ir tautiškumui buvo skirta trečios eilės priekaba.

Taip buvo visą dešimtmetį, o gal ir ilgiau. Staigiai pakeista kryptis – dėmesys vien pilietiškumui ugdymo padėties nepataisė,  tik pablogino. Maža to, kartu su tuo metu akcentuotu bendrojo lavinimo mokyklos depolitizavimo nuostata (kuri nemažos dalies mokytojų buvo priimtas su keistu palengvėjimu, vėlgi sietinu su sovietizmo nuosėdomis) joje įsitvirtino nacionalinio patriotizmo ir orumo, tautiškumo ir, žinoma, paties pilietiškumo nuvertinimas. Sovietinius laikus išgyvenęs mokytojas siūlomą „naująjį“ patriotizmą ir pilietiškumą buvo linkęs, gal ir nesąmoningai, sieti būtent su sovietiniu patriotizmu. Privalu pastebėti, kad ir aktyviai pasireiškęs vadinamasis tautinis „urapatriotizmas“ tokį mokytojo „depolitizavimąsi“ galėjo tik sustiprinti.<…>

§ 4. Dar kartą (įkyriai) apie ugdymą

Ar įmanoma veiksmingiau pasipriešinti tautiškumo ir pilietiškumo niveliacijai? Patriotizmo ir nacionalinio orumo nuvertėjimui? Apie visa tai čia bei kitose šios knygos dalyse ir kalbame. Bet dėl klausimo svarbos pokalbį pratęskime. Na, kad ir postulatu, jog tautą reiktų suprasti, taip pat ir kitiems aiškinti ne kaip savitikslį ar baigtį savyje (ką deklaruoja integralusis nacionalizmas bei etnocentrizmas), bet ją aiškinti kaip žmonijos tarpininkę, kaip priemonę pasiekti kultūros prasme turtingesnės pasaulio socialinės organizacijos.

Štai kodėl drąsiau ir išmintingiau turėtų būti ugdomas jaunuomenės suvokimas, kad tauta ir globalizacijos sąlygomis sudaro valstybės bei politinės nacijos pagrindą, išlieka pamatinė Pasaulio organizavimosi, jo kultūrinės įvairovės, natūralių įtampų formavimosi, o kartu ir paties pasaulio civilizacinio gyvybingumo sąlyga.

Jaunuomenės sąmoningumo elementu turėtų tapti supratimas, kad lietuvių tautos istorinis ir kultūrinis paveldas yra pakankamai originalus ir turtingas. Kad jis sudaro neatsiejamą, sudėtinę Europos kultūros dalį. Na, o modernus jo praktikavimas neabejotinai gali papildyti, pagausinti Europos kultūros ir civilizacijos paletę, jos  gyvybingumo šaltinius. O ir pats pilietiškumas tampa visavertis, jeigu kartu yra įtvirtinami ne tik doroviniai, bet ir tautiniai bei patriotiniai įsitikinimai. Tai medžiaga, prilygintina cementui, kuris sustiprina žmonių dvasinius ryšius ir socialines sąsajas.<…>

Skaitytojui gali kilti visai teisėtas klausimas, ar šių filosofinių eilučių autorius neignoruoja Europos? Ką ten Europos. Viso pasaulio kultūros. Ar autorius nemato, kaip jos elementus pačiais įvairiausiais kanalais sparčiau ir vis entuziastingiau ima gaudyti jaunuomenė? Ar ji tuo nepraturtina, nepraplečia savo tapatybės? Atsakau: autorius visa tai ne tik supranta, bet ir pritaria.

Betgi mes šios knygos  savo dėmesį kreipiame ne į pasaulį, mes fokusuojamės į savo tautą ir jos išlikimą tame pasaulyje. Taigi, žvelgiant plačiau, t. y. iš to pasaulio pozicijų, tautinis ugdymas, įtvirtindamas žmogaus ir tautos tapatybę, tampa ta priemone, kurios dėka įmanoma paįvairinti tai, ką tas jaunimas gaudo ir, kas bene labiau svarbu – įmanoma stiprinti pasipriešinimąsi globalizacijos negatyvui.

Taigi privalu pastebėti, kad ir moderniajame, demokratiniame pasaulyje tautiškumas (nacionalinė tapatybė) tarnauja (ir privalo tarnauti!) ne konfrontacijai, bet tautų ir valstybių turiningam bendravimui, pagarbos vienų kitiems reiškimui. Na, o tai, kad lietuvybė kaip išskirtinis visuotinės kultūros reiškinys peržengė Lietuvos ribas, nesumenkina, bet atvirkščiai – didina valstybės dėmesio jai svarbą.

Iš to, ką pasakėme anksčiau, išplaukia viena grynai praktinė išvada: reikėtų kuo greičiau atsisakyti kai kuriuose valdžios ir net švietimo institucijų koridoriuose vešiančios (ir net sąmoningai skleidžiamos) nuostatos, kad Lietuva tradiciškai turi sekti daugiatautės valstybės pėdomis. Tokia tikrai ji buvo Didžiosios Kunigaikštystės laikais, bet ne šiuolaikinė, į susitraukusią šagrenės odą panaši Lietuva.

Pagal šiandien pripažintus ir veikiančius kriterijus, ji yra monoetninė, tautinė. Todėl ir pamėgtas kreipinys – Lietuvos žmonės nėra logiškas, nes neatspindi realios padėties. Neturi bent kiek svaresnio pagrindo ir argumentas, kad šiandien Lietuvoje užregistruota 110 ar 115 tautybių. Na, ir kas iš to? Pasistengę galėtume užregistruoti kad ir 500… Klausimą galima būtų formuluoti ir kitaip… Kodėl valstybės dėmesys tautinėms mažumoms bene dažniausiai viršija dėmesį pagrindinei tautai?

Ir aš manau, kad tas faktas, kurį žemiau pateiksiu, nėra tipiškas, bet – simptomiškas. Prieš mano akis Beatos Stefanovič, tuometinės Vilniaus rajono Rukainių vidurinės mokyklos moksleivės, vėliau tapusios Vilniaus Pedagoginio universiteto studente, rašinys. Negaliu susilaikyti jo nepacitavęs. „Mokykloje vyko ir vyksta diskriminacija. Diskriminuojamas ne vienas žmogus, ne klasė, o visos klasės, visi mokiniai, kurių gimtoji kalba ne lenkų, o lietuvių… Besimokydama lietuvių klasėje pati patyriau šią diskriminaciją. Nė vienas lietuvių mokyklos/klasės vaikas nebuvo per 13 metų pakviestas į mokyklos rengiamas ekskursijas. Lietuviškų klasių renginiuose niekuomet nedalyvavo mokyklos valdžia („Nėra ten ką daryt, lietuvių klasė nevykusiai viską paruošia“ – mokyklos direktoriaus žodžiai). Lietuvių klasėms skiriami blogiausi kabinetai (žiemą tekdavo mokytis esant klasės temperatūrai +6; +8 laipsniai, nes kad ir kaip apkamšai langus, vis vien pučia, tuo tarpu lenkų klasėse praviri plastikiniai langai). Didžiausia problema yra ne ta, kad man buvo skaudu, o ta, kad kiti, kuriais mokykla rūpinasi, eidavo pakėlę galvas ir šaipėsi iš mūsų.“

Su neabejotinai brandžia pedagogine intuicija Beata S. toliau rašo: „Jie liko labiausiai nuskriausti [tie, kurie šaipėsi iš lietuviškų klasių mokinių – R. G.], kadangi juos mokykla išugdė ne taip, kad padėtų vienas kitam, pagelbėtų, o kad šaipytųsi iš kitų, kuriems ne taip gerai sekasi. Mokykla neparodė, neišugdė juose pačio svarbiausio – MEILĖS kitiems, ji parodė visiškai neigiamą pavyzdį savo ugdytiniams, nesuvokdama, kad ugdytinis savo gyvenime taip pat taikys diskriminaciją, gal ne lietuvių atžvilgiu, bet kitų žmonių, žmonių grupių atžvilgiu.“

Šis laiškas (panašus į aimaną) – puikus liudijimas, kad ir šiandien Lietuvos valstybę nelabai domina jos pačios dispozicijoje esančių lietuvių etninių žemių tirpimas. Regis, ji genetiškai paveldėjo seną, dar LDK laikais susiformavusią tradiciją: neturėti bent kiek ryškiau akcentuojamos ideologinės nuostatos dėl lietuvybės rėmimo, juolab – dėl jos plėtojimo.

Kalbėdamas apie lietuvybę, apie lietuviškų žemių tirpimą, aš nenoriu būti skaitytojo suprastas, kad tų problemų suvokimą ar sprendimą formuluoju kaip savitikslį. Atvirkščiai. Tuos dalykus aš suvokiu kaip priemones, kurios leidžia siekti aukštesnių, prasmingesnių tikslų.

Vargu ar tikėtina, kad mūsų protėviai savo dvasinės kultūros klestėjimo viršūnę buvo pasiekę tada, kai tapo valstybe „nuo jūrų iki jūrų“. Tos viršūnės būta anksčiau. Vargu ar tikėtina vien jau dėl to, kad vadinamasis tautos dvasinis kapitalas privalėjo būti pajungtas imperijos tvarkymui, kad „akis į akį“ buvo susidurta su įvairiomis savo prigimtimi tarp savęs nederančiomis kultūromis. Kad jos irgi prisidėjo prie „išcentrinių“ jėgų lietuvių valstybėje kaupimosi?

Visi žinome: ir gentinės santvarkos metais vyko kraujomaiša, taip pat etnokultūros elementų migracija –  jų kopijavimas, adaptavimas ir modernizavimas. Todėl galime daryti kitą praktinę išvadą: globalizacijos sąlygomis etninis (arba primordialistiškai suprantamas) tautiškumas intensyviai migruoja politinio tautiškumo arba nacionalumo link.

Bet ir pakitęs tautiškumas rodo ne tik kultūrinį, bet ir politinį arba valstybinį žmonių organizavimosi būdą. Natūralu taip pat, kad tautiškumas, kaip ir pilietiškumas, ne tik nuolat keičia savo prasmę ir veidą. Tie reiškiniai gali būti vienaip suprantami amerikiečio, ruso ar prancūzo ir kiek kitaip latvio ar lietuvio.

Kiekvienu konkrečiu atveju veikia visas kompleksas istorinių- kultūrinių bei politinių aplinkybių – čia aptariamų tapatybės bruožų suvokimui įtaką daro konkrečios, su tauta ir jos gyvastimi susijusios situacijos. Mechaninis kopijavimas socialiniame gyvenime – nepriimtinas. Jis sukelia daugiau netvarkos negu tvarkos.

Na, o kaip su etninėmis, tautinėmis mažumomis? Juolab kad atviroje visuomenėje ne tik jų paletė gausėja ir įvairėja, bet ir dėmesio laipsnis joms auga. Atsakymo logika labai paprasta. Objektyviai žvelgiant, tautinių mažumų buvimas valstybėje yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas. Kodėl? Jų dėka bendravimas su atviru pasauliu tampa gyvybingesnis, gyvybingesnė tampa ir demokratinės pilietinės elgsenos kultūra.<…>

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.

(Bus daugiau)

2014.08.30; 13:47


[1] Aušra Kazlauskienė. Protų nutekėjimo priežastys ir tendencijos: Lietuvos atvejis. – Daktaro disertacijos santrauka, KTU, STi, 2006.


Prisijunkite prie diskusijos