Istorinės atminties reikšmė lietuvių Tautai ir jos valstybingumui


Print

Iš tikrųjų, be istorinės atminties neįmanomas tautiškumas ir nepriklausomas valstybingumas, tautinė savimonė.

Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas V.Putvinskis – Pūtvis rašė: kol yra gyva tautinė savimonė,  žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui. 

Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, niekas nebeprikels. Visų laikų okupantai iš okupuotojų  stengdavosi ištrinti istorinę atmintį,  tautinę savimonę, tautiškumą.

Be tautiškumo neįmanomas ir tikras pilietiškumas. Pilietybę žmogus gali keisti ir keletą kartų per gyvenimą. O tautybę  įgyjama gimstant. Tautiškumas išugdomas  – jis tada tampa kiekvieno stiprybė ir vertybinė atrama.

Istorinės atminties, o tuo pačiu tautiškumo reikšmę, sprendžiant iš Biblijos, lyg pirmieji   suvokė žydai.  Ir Dievas į žydus visą laiką  Biblijoje kreipiasi  tik kaip į Tautą. Istorinė atmintis, kalba, papročiai  ir religija neleido žydams  ir išsiblaškiusiems po pasaulį nutautėti.  

Apie mūsų, lietuvių Tautą, jau, atrodo,  galima kalbėti  ir nuo karaliaus Mindaugo. Jis,  kaip ir kiti tų laikų kai kurie  valdovai,  išreiškė lietuvių tautos valią. Lietuviai  tuomet turėjo savo kalbą, religiją, savo žemę ir juos jungė bendra atmintis. Tik vėliau, ypač  po apkrikštijimo, ėmė formuotis atskiras valdančiųjų luomas, kuris, perimdamas lenkų kalbą ir kultūrą,  tapo svetimas savo gimdytojai – lietuvių Tautai, jos istorinei atminčiai,  o pamažu tapo  abejingas ir Lietuvos valstybės savarankiškumui, Lietuvos virtimui  Lenkijos provincija.

Žlungant feodalizmui ir  atsiradus galimybėms nekilmingiesiems studijuoti ir užimti valdžioje postus, naujieji lietuvių šviesuoliai, aušrininkai,  daugiausia kilę iš lietuvybės nepraradusių  valstiečių, vis drąsiau ėmė kelti ir lietuviškumo atgaivinimo, savarankiškumo, teisių klausimus. Jie, kaip ir daugelio Balkanų tautų pakilusių Laisvės kovon veikėjų, žadino Tautą priminimais apie   jos garbingąją  praeitį,  tuo pačiu žadindami  ir jos pasitikėjimą savimi,  norą vėl būti istorijos kūrėja.

Nors gal dr. J. Basanavičiaus ir kitų tuometiniai rašiniai iš lietuvių Tautos ir valstybės praeities šiandienos požiūriu  daug kuo kritikuotini, bet jie tada, lietuvių Tautos prisikėlimo metais,  atliko didesnį vaidmenį, negu būtų atlikę šimtai mokslinių traktatų. Aušrininkų, varpininkų idėjos apie galimą lietuvių Tautos ir jos valstybingumą buvo toliau puoselėjamos ir jų pagrindu 1917 m. rugsėjo 18 – 22d. lietuvių konferencijoje Vilniuje  nubrėžtos gairės nepriklausomai, demokratinei, tautinei Lietuvos valstybei etninėse lietuvių žemėse sukurti, buvo išrinkta Lietuvos Taryba, tam sumanymui įgyvendinti – paskelbti Nepriklausomybės Aktą.     

Aušrininkų, varpininkų ir kitų idėjos ir šiandieną rodo jų pažangumą, istorinės raidos suvokimą: jie suprato, kad LDK – jau istorinė praeitis ir anksčiau ar vėliau ir gudai, ir ukrainiečiai imsis kurti savas valstybes, o nauja  unija su Lenkija būtų  pražūtinga Tautai ir jos valstybingumui.  Tik laisva,  nepriklausomą valstybingumą turinti Tauta gali išvystyti visas savo kūrybines galias ir  daugiausia prisidėti ir prie visos žmonijos pažangos.

Tačiau buvusio valdančiojo bajorų, dvarininkų ir bažnyčios feodalų luomo – elito, istorinė atmintis dažniausiai tesiekė tik bendrą su lenkais istoriją. Tad jie ir buvo vos ne  nuožmiausiais  „savarankiškos“ Lietuvos, lietuvių be lenkų, priešais, vadino juos „litvomanais“, net rusų šnipais. Tie, „nueinatieji“, netikėjo, kad viena lietuvių Tauta be lenkų galėtų sukurti savo valstybę ir ją valdyti. Užtat daugelis jų ir sveikino Lenkijos viršininką diktatorių J.Pilsudskį ir jo pastangas okupuoti Lietuvą,  tariamu Lenkijos – Lietuvos valstybės iki padalinimu (iki 1772 m.) atkūrimu; jie nepripažino lietuvių Tautos ir jos valios.

 J.Pilsudskis, L.Želigovskis ir kiti nuožmiausieji nepriklausomos Lietuvos priešai savo pažiūromis  ir veikla iš esmės siekė sustabdyti istoriją. Bet g alutinis jų  pralaimėjimas buvo 1919 m. rugpjūčio pabaigoje, kai jauna Lietuvos Respublika likvidavo J.Pilsudskio ir vietinių lenkų ir sulenkėjusiųjų bajorų, dvarininkų ginkluotą sąmokslą (POW) Kaune ir kitose vietose – nuvertę, išžudę nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę, jie planavo sudaryti savo, kuri, tariamai lietuvių Tautos vardu paprašytų J.Pilsudskio ir seimo Varšuvoje, prijungti Lietuvą prie Lenkijos.

To lenkų sąmokslo pralaimėjimas iš tikrųjų buvo ne tik imperialistinės Lenkijos, bet ir visos unijinės ideologijos, propaguotos  ir vietinių lenkų bei sulenkėjusiųjų  luomo atplaišų pralaimėjimas.   Imperialistinėje, šovinistinėje Lenkijoje jau nebūtų išlikę nei lietuvių kalbos, nei Lietuvos. Tai, kažkodėl nenori prisiminti ir suprasti buliauskininkų  „istorikų cechas“ ir šiandieną  dar verkšlenantys  dėl tariamai sulenkėjusios ar lenkiškosios bajorijos, dvarininkijos nušalinimo nuo nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Bet tada  ji pati griežtai atsisakė dalyvauti.

Ji buvo feodalinių laikų padaras ir įsivaizdavo, kad tik jos luomas turi teisę ir gali valdyti valstybę. Tuo tarpu kurta ne vieno kuriuo luomo Lietuva, kokia ji buvo feodalizmo laikais, o iš esmės visiškai  nauja, kokios  istorijoje nebūta – tik lietuvių Tautos nepriklausoma, demokratinė Lietuva ir tik etninėse lietuvių žemėse. Neatsisakymas tada to išdavikiško sulenkėjusiojo ar lenkų bajorų, dvarininkų, bažnyčios feodalų,  būtų  tolygu, jei  po Kovo 11 – osios   valdyti Lietuvą būtų palikta „sąjunginė“ komunistų partija. 

Taigi,  po Pirmojo pasaulinio karo demokratinę, tautinę Lietuvą sukūrė ir apgynė ne vienas kuris luomas, jo elitas, o visa lietuvių Tauta. Jos  vienas didžiausių priešų visą laiką buvo lenkai, jų valdantieji. Lenkija buvo ir vienintelė iki karo Europoje valstybė, nepripažinusi Lietuvos valstybingumo de jure.

Tarpukario nepriklausoma Lietuva teturėjo apie 19 metų laiko kūrybiniam darbui (daugiau dvejų metų truko Nepriklausomybės karai su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, nors ir nepasisekė iš jų išvaduoti  jų okupuotos sostinės Vilniaus ir  krašto). Jai  beveik viską  reikėjo pradėti nuo nulio.

Bet Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuva jau beveik nieko nenusileido kitoms Europos valstybėms. Bet svarbiausia lietuvis vėl    po daugelio dešimtmečių lenkų, rusų viešpatavimo  buvo pasijutęs savo krašto šeimininkas, istorijos kūrėjas; daug kur įsigaliojo  tautiškumas ir patriotizmas, kurio nepajėgė ištrinti  ir nauja beveik penkiasdešimtmetį trukusi SSRS, nacių Vokietijos ir vėl SSRS okupacijos. Ir, kai tik   susidarė palankesnės sąlygos,  buvo paskelbtas  – Kovo 11- osios nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktas.

Lietuvių  tautinis ir valstybinis susivokimas ypač     sparčiai vyko prezidentinės Lietuvos metais, po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Iki jo  net  Laikinojoje  sostinėje Kaune visur net iškabos tebebuvo žydų, lenkų,          rusų kalbomis. Ir net seimų posėdžiuose vis  būdavo atstovų, sakiusių  kalbas  ne valstybine –lietuvių kalba. Bet Prezidentu vėl tapus didžiam patriotui Antanui Smetonai, tautinės Lietuvos kūrimas  tapo vienu svarbiausiu jo, o tuo pačiu ir Valstybės rūpesčiu. 

Pirmasis Lietuvos  Prezidentas A.Smetona sakė: „ Visa kas yra tikrai tautiška,  tikrai ir žmoniška, visuotiniška. Per tautiškumą į žmoniškumą (….). Tauta yra laisva, kai yra susitelkusi nepriklausomon valstybėn (…). kaip senovėje mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto laisvę , nuolat žadindami tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai ji apsnūsta. Ir Nepriklausomybė nėra, kuri amžinai palieka Tautai be niekur nieko. Ja reikia kasdiena rūpintis ir dėl jos kovoti“.

Tarp svarbiausiųjų tautiškumui ugdyti  priemonių Nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir kovų  dėl jos metais, buvo istorinė atmintis ir su ja susijusių svarbių Tautai datų, įvykių minėjimai, kaip Vytauto Didžiojo jubiliejaus, rugsėjo 8 – osios, kaip Tautos dienos  ir kt. Lietuvių kalbos ir tautos saugojimui buvo priimtas ir specialus įstatymas, kuris numatė ir baudžiamąją atsakomybę už Konstitucijos nuorodos, kad lietuvių kalba valstybinė,  nesilaikymą, o taip pat už svetimų valstybių vėliavų,  kaip okupantės  Lenkijos, kėlimą, Lietuvai priešiškų  valstybių uniformų vilkėjimą ir pan.

Visos švietimo, studijų įstaigos privalėjo rūpintis ir patriotiniu ugdymu.  Labai didelį darbą toje srityje nuo 1927 m. atliko Lietuvių tautininkų sąjungos  drauge su kitomis tautinėmis organizacijomis sudaryta Respublikinė ir  jai pavaldžios apskričių, valsčių Tautinio ugdymo tarybos. Joms priklausydavo ir savivaldybių, valstybinių institucijų atstovai. Tarybos ne tik kontroliavo, kad visi renginiai atitiktų tautinę dvasią, bet ir teikė rekomendacijas  renginių organizatoriams, spaudai.

 Ištrinti istorinę atmintį ar   pajungti ją   saviems tikslams visada stengėsi ir stengiasi kaip  praeities okupantai, taip  ir šiandienos globalistai,  ar kai kurie    tautinių  mažumų veikėjai. Rytų Lietuvos sulenkėjusiems ir lenkams dažniausiai istorinė atmintis tesiekia Pilsudskį ar kiek anksčiau. Nors šiame krašte, atrodo, neįmanoma surasti veikėjo, kurio genealoginės šaknys būtų giliau negu  XVIIIa. Lietuvos statutuose lenkai teminimi tik  kaip svetimšaliai.   

Nenaudinga buvo gilesnė atmintis ir šiame krašte įsigalėjusiai lenkiškajai katalikų bažnyčiai – Vilniaus vyskupijos  kapituloje, pavaldžios Lenkijos Gniezno arkivyskupui, visą laiką ir į parapijas daugiausia tik lenkų kunigus skyrė,  kurie daugeliu atvejų ir pirmiausia buvo tik krašto lenkintojais, lietuvybės naikintojais, lietuvių tautinio prisikėlimo, aušrininkų minčių slopintojais. 

Dar daugiau, net lietuvių spaudos draudimą   daugelis lenkų kunigų, vyskupų, vienuolių panaudojo tolimesniam  krašto lenkinimui – platino tik lenkiškas maldaknyges, knygeles, skelbdami, kad patriotai tik tie, kurie kalba ir meldžiasi lenkiškai, kovoja už Lenkijos valstybės atkūrimą. Nepasisekė pamatyti  nė vienos lietuviškos maldaknygės, kurią būtų išleidusi to krašto, o taip pat Lenkijoje katalikų bažnyčia. Tad ir šiandieną šiame krašte gyvenantys lenkai ar sulenkėję lietuviai, gudai vis dar neretai jaučiasi lyg ne Lietuvos piliečiai, o  Lenkijos atstovai, Lenkijos „penktoji  kolona“.

Tad čia ir   susirinkimuose dažniausiai  tik lenkiškai kalbama,  keliamos  tik Lenkijos vėliavos, puikuojamasi nors ir  nusikaltėlės Armijos Krajovos uniformomis,  medaliais.  O tam turi įtakos,  kad ir šiandieną šiame krašte švietimas yra pačių lenkų, neretai  šovinistinių nuostatų, rankose ir  beveik   visa to krašto  spauda  yra išlaikoma Lenkijos, kad netrukdomai tame krašte veikia tokios partijos,  kaip Lenkų rinkiminė akcija. Nekontroliuojama ir tokių studijų institucijų, kaip Balstogės universiteto filialo veikla. Susirūpinti verta, nes  planuojama Lietuvoje ir daugiau kitų valstybių studijų ir mokslo institucijų ar jų filialų steigti. Ypač smerktinais  būtų aktai dėl žemės pardavimo svetimšaliams.

Pas mus uždrausta sovietinė ir nacių atributika, bet leidžiama  lenkų. Atsvara lenkų šovinistams kaip Šalčininkų krašte, turėtų būti  organizuojamos lietuvių tautinių organizacijų,  Šaulių sąjungos, kariuomenės dalinių mokymo ir poilsio, tautinio jaunimo organizacijų stovyklos, lietuviški koncertai ir pan.  

Tačiau  tie patys istoriniai faktai gali būti įvariems siekiams ar net ideologijoms pagrįsti. Štai  SSRS okupacijos metais  „istorinė atmintis“ turėjo tarnauti tik  SSRS ir komunistų partijos interesų stiprinimui. Taip 1946 m. pavasarį, LKP (b) CK nurodymu LTSR Mokslų akademijos sesija patvirtino nurodymus, kaip istorikai turi vertinti Lietuvos istorijos įvykius, procesus ir atskiras asmenybes. Jų esmė: teisinga, pažangu  tik tai, kas padėjo kurtis bolševikų partijai ir SSRS, stiprino draugystę su didžiąja rusų tauta. Ir tie, kurie nesilaikydavo tų nurodymų, buvo  sodinami į kalėjimus, ištremiami.

Bet ir šiandieną pasirodo  knygų, straipsnių, kurių autoriai, neišsivadavę iš okupacinių metų  ideologijos ar,  prisiskaitę lenkų, rusų ar vokiečių kūrinių, ginančių tų tautų ir valstybių politiką,  mėgina pateisinti  J.Pilsudskio, Stalino ir kitų  invazijas  tiek į Rytų Lietuvą, tiek į Klaipėdos kraštą, sumenkinti lietuvių tautos vaidmenį istorijoje, kad, gink Dieve, nepaneigus lenkų, vokiečių ar rusų šovinistinių svaičiojimų  apie tariamas jų teises į lietuvių Tautos žemes, kad nepasakius, jog ir prieš krikščionybę lietuvių Tauta savo išsivystymu nenusileido kaimyninėm tautoms, kad ir po krikščionybės baldakimu neretai buvo siekiama įgyvendinti  niekšingiausius šovinistinius – militaristinius planus. 

Laisvoje, demokratinėje valstybėje, kaip mūsų Lietuva, istorija – tai ją rašančiųjų patriotiškumas, vertybinės nuostatos. Tas pats pasakytina ir apie žurnalistiką.  Tuos pačius įvykius, procesus, faktus galima įvairiai traktuoti, įvairiems tikslams panaudoti. Sovietmečio istorikai irgi rašė apie trėmimus, suėmimus, bet tik tam, kad įrodytų tą tariamai milžinišką darbą, kuris buvo atliktas „kovoje prieš buržuazinius nacionalistus“. 

Kad nepakartojus praeities klaidų, pražūtingų mūsų Tautai ir Nepriklausomybei, turėtume  ir  iš valdžios  reikalauti  stiprint tautiškumo ugdymą ir Nepriklausomybę, analizuoti ir žiniasklaidoje,   kiek mūsų  valdžios aktai ir nutarimai  prisideda ar gali prisidėti prie suvereno – lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos stiprinimo.  Tauta, Nepriklausomybė, Lietuva  turi būti  visko matas ir vertybė.

Būtų tikslinga, kad tie, kurie nori būti Seimo nariais, užimti svarbesnius   postus valstybėje,  pirma turėtų išlaikytų egzaminą iš lietuvių Tautos ir Lietuvos valstybės istorijos. O atstovauti Lietuvai, sakysime, Briuselyje, suteikti teisę tik valstybės suvereno – lietuvių Tautos atstovams  ir tik davusiems  viešą priesaiką Lietuvai.

Galingoji Lietuvos valstybė žlugo, o ją sukūrusi mūsų Tauta buvo atsidūrusi ant pražūties ribos ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, o dėl per menko savo interesų, savos kalbos ir kultūros puoselėjimo ir gynimo, pataikavimo svetimšaliams, perdėto tolerantiškumo, o taip pat  neretai ir dėl savo dvarelio, savos partijos interesų iškėlimo aukščiau už Tautos ir valstybės interesus.

Ši diena, kaip žinote,  gerbiamieji, ES yra  paskelbta kaip  Tarptautinė Miego diena. Mums, lietuviams, dar anksti švęsti tokią dieną. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje:  Dr. Algimantas Liekis, šio pranešimo autorius.

Pranešimas skaitytas konferencijoje 2012 m. kovo 21 d. LRS – „Tautos istorija ir jos sklaida”

2012.03.23       


Prisijunkite prie diskusijos