Asmuo ir istorija (3)


Print

Apsispręsti už vieną tautą visados reiškia apsispręsti prieš kitą tautą

Galima neabejoti, kad šio ir kitų čia skelbtų iškilaus lietuvių folosofo – ne duoneliautojo, ne istorinio klajoklio, o pabėgėlio – Antano Maceinos tekstų apie tėvynę, gimtąją kalbą, tautos atmintį, tautos tradicijas, išeivio, duoneliautojo, istorinio klajoklio ir pabėgėlio, tremtinio tragediją neskaitė tie, kurie, vos Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, pasirinko emigranto, migranto, t.y. duoneliautojo dalią. O gaila. Gaila, jeigu mokyklose (vidurinėse ir aukštosiose) su šiais tekstais nesupažindinami vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai. Dažnas tikriausiai net neįtaria, kad, vos atsidūrus “išsvajotoje” šalyje, jis, jo vaikai neišvengiamai patirs, be kita ko, sunkumus, apie kuriuos XX a. antrojoje pusėje lietuvių pabėgėlių (ne duoneliautojų) vaikams pasakojo, rašė Antanas Maceina.

Dabar madingi kiti filosofai. Kitokiomis idėjomis penimi vaikai. Nėra tautų, tautybių, yra tik piliečiai. Maišykitės, kraustykitės, niekinkite savo tėvų ir senelių kalbą ir papročius. Ne, taip nesakoma, taip daroma – tyliai, klastingai, kad jauni žmonės nė neįtartų esant pavojų, apie kuriuos kalba Antanas Maceina. Dabar mums reikalingos ne tautos, o “nuistorintų būtybių bevardės minios”, klajokliai, stambiojo kapitalo vergai.

Dėl įvairių priežasčių iš Lietuvos bėga jaunimas. Didžioji dalis, žinoma, bėga nuo vargo, skurdo. Bet, girdžiu, yra ir kita priežastis: taip madinga. Ką, tu durnas, kad ketini čia pasilikti?! Fui, aš tai važiuosiu į Londoną! Sovietų laikais panašiai buvo niekinami kaimiečiai, mažų miestelių gyventojai. Tu durnas ar iš kaimo? Visi tada bėgo į miestus, nuo baudžiauninko dalios. O durnumo tai juk londonuose daugiau, nes londonai didesni. Panašiai yra pasakęs poetas Sigitas Geda viename mitinge: didelėje tautoje ir durnių – daugiau.

Jūs, protingieji, savo tėvynei, nuo kurios niekur nepabėgsite (jeigu nesate visiški mankurtai), padarysite didžiulės žalos, kurios niekaip neatlyginsite, net jeigu praturtėję jai aukosite milijonus. Nes į tėvynėje jūsų paliktą tuštumą brausis kiti duoneliautojai, kiti klajokliai, ir jums vietos čia neliks. Žinau, jūs jau turite savo filosofijas, kuriomis bandoma nuslopinti sąžinės priekaištus ir pateisinti galingųjų nusikaltimus tautoms ir valstybėms. Ir nieko daugiau.

Vytautas Visockas

XXX

Antanas Maceina

Asmuo ir istorija

Santykis su svetima istorija

Šitoje vietoje susiduriame su išeivio būčiai lemtingu klausimu: ar iš viso yra įmanoma tėvynę palikti? Pirmu žvilgiu šis klausimas atrodo gana keistas ir net beprasmis. Argi milijonai įvairių įvairiausių pabėgėlių ir duoneliautojų nėra savo tėvynės palikę? Pamąsčius betgi giliau, klausimas atsiskleidžia kaip esminis, kad suprastume, ką gi iš tikro reiškia buvoti svetur.

Esame įpratę suvokti tėvynę visų pirma erdvės prasme. Palikti tėvynę reiškia peržengti šios erdvės sienas. Tai yra ne tik įmanoma, bet ir tikra: minios žmonių yra savos tėvynės erdvę palikę ir atsidūrę už jos sienų. Tačiau tėvynė kaip erdvė yra tik rėmai, kuriuose gyvena tauta. Tam tikrą erdvės sklypelį vadinu savo tėvyne tik todėl, kad ten buvoja mano tauta. Tuo tarpu tautos buvojimas arba jos gyvenimas yra laikas, ne erdvė. Tiksliau sakant, tai laikas, vykstąs tam tikroje erdvėje. Tėvynės sąvokoje šie du sandai – erdvė ir laikas – susilieja į vienį. Bet juos galima ir perskirti. Galiu netekti tėvynės kaip erdvės, atsidurdamas svetur. Tai savaime aišku. Tačiau ar galiu netekti tėvynės kaip laiko, atsidurdamas užu jos istorijos? Ar istorija turi sienas, kurias galėčiau peržengti, pereidamas į naują laiką, kaip kad, bėgdamas nuo bado ar priešo, pereinu į naują šalį?

Jei tėvynė būtų tik erdvė, šie klausimai būtų atsakomi savaime. Tačiau tėvynė nėra tik erdvinis gamtovaizdis, bet sykiu ir mano tautos gyventas bei gyvenamas laikas, vykstąs šiame gamtovaizdyje. Dar daugiau: erdvinis gamtovaizdis virsta tėvyne tik tautos laiko arba jos istorijos apipavidalintas. Į tai mūsų dėmesį yra atkreipęs jau J.Girnius, aprašydamas tėvynės sąvoką: “Tėvyne kraštą perkeičia tautos istorija.

Tauta susyja su tam tikru kraštu ne kitaip, kaip savo istorija, savo tame krašte pergyventu likimu”. Užtat “kraštas yra ne tik geografinė, bet ir istorinė sąvoka, nes jis ne tik gamtinė, bet ir žmogiškoji erdvė. Per amžius telkdamas tautos kartas bendram gyvenimui ir būdamas tautinės civilizacijos vieta, kraštas tampa istorine tautos šventove. Visa istorija atsispindi krašte, ir kiekviena jo vieta vienaip ar antraip turi istorinę reikšmę. Jei ne žymiais mūšiais, tai bent darbo prakaitu kiekviena pėda nurodo praeitin”.

Sutikime su geografais, kad erdvės sankloda – upės, jūra, kalnai, lygumos, miškai – yra turėjusi didžią įtaką istorijai tų žmonių, kuriems buvo lemta tą ar kitą gamtinę aplinką pasirinkti gyvenamąja savo erdve. Antra betgi vertus, turime sutikti ir su istorikais, kad istorijos eiga keičia erdvę. Sakysime, lietuviškasis Mindaugo laikų gamtovaizdis tikriausiai nebuvo toks, koks yra šiandien. O jei Lietuva yra vadinama kryžių šalimi, tai ji ja, be abejo, nėra buvusi Vytauto metu. Kryžius, dar neseniai buvęs toks būdingas Lietuvos gamtovaizdžiui, yra aiškus istorijos padaras. Tą patį reikia tarti ir apie pastatus, vietoves, miestus, kaimus, kelius, net apie laukus ir miškus. Tai medžiaginė tėvynės pusė.

Dvasinė jos pusė irgi yra istorijos kūrinys, pradedant kalba ir baigiant visuomenine santvarka. Tai žinojo ir ankstesnioji lietuvių karta, kuriai senosios Rusijos viešpatavimo laikais teko mokslus eiti svetur. Sakysime, arkiv. J.Matulaitis viename savo straipsnyje (1896 m.) kelia klausimą, kas yra tėvynė, ir atsako: “Ar tiktai toji žemė, kur mes gimę? Ne, bet pirm visko jos dvasiški turtai, jos tiesos, laisvė, papročiai, padavimai ir toji kalba, kurios mus motina išmokino, ir tie broliai, tarp kurių gyvename, ir toji katalikų tikyba, kurią mums po savo galvos tėvai paliko”.

Trumpai tariant, tėvynė yra istorijos sukurta tautos buveinė. Ji apima ir esdvę, ir laiką, kurio eigoje kinta erdvė ir gema dvasiniai veikalai kaip šios erdvės turinys. Užtat tėvynei suprasti vienos geografijos nepakanka. Jai reikia ir istorijos. Net žymiai daugiau istorijos negu geografijos.

Jei tad tėvynė yra erdvės ir laiko junginys, tai apie pasitraukimą iš jos tegalima kalbėti tik erdvės atžvilgiu, nes tik erdvės sienas galima peržengti ir tik į naują erdvę galima patekti. Tuo tarpu istorijos sienų peržengti negalima ir į naują istoriją pereiti neįmanoma. Juk kas gi būtų ši nauja istorija? Ne kas kita, kaip istorija tos tautos, kurion esu priimtas kaip svečias, vadinasi, kaip atėjūnas. Be abejo, man yra suteikta teisė buvoti čia nuolatos, čia dirbti, gimdyti bei auginti vaikus ir galop mirti. Betgi kokiu būdu atėjūnui – jo vaikams ir vaikų vaikams – svetimo krašto istorija galėtų tapti savąja? Kokiu gi būdu jis galėtų “iškeliauti” iš savo tautos istorijos ir pereiti į kitą istoriją?

Pasakojama, kad po pastarojo karo vienas vokietis atsisakęs vokiškosios pilietybės ir prisiėmęs angliškąją. “Ką tu tuo laimėjai?” – paklausęs draugas naująjį “anglą”. “Tuo aš laimėjau Antrąjį pasaulinį karą”, – atsakęs šisai. Tai prasmingas juokelis, kuris gana vaizdingai parodo, kaip neįmanoma kitų tautų istorijos padaryti savąja. Anglai iš tikro laimėjo Antrąjį pasaulinį karą, o vokiečiai jį pralaimėjo. Tačiau ar anglų pilietybės prisiėmimu vokietis išsijungia iš pralaimėtojų ir pereina laimėtojų pusėn?

Kiekvienam aišku, kad ne. Nei jis pats, nei jo vaikai ar vaikų vaikai, net jei ir būtų jie gimę Anglijoje, niekados negalės savintis anglų istorijos taip, kad galėtų tarti: mūsų Hebeas Corpus, mūsų Šekspyras, mūsų Byronas, mūsų karalienė Victoria, nes tokia kalba būtų paprasčiausia netiesa. Tai būtų pastangos istorinę sąmonę grįsti melu. Ir tai tinka ne tik minėto juokelio vokiečiui. Tai tinka ir tiems lietuviams, kurie, apsigyvenę ar gimę Amerikoje, jaučiasi esą “amerikiečiai”: ir jie yra “laimėję” Antrąjį pasaulinį karą. Tai tinka visiems išeiviams visuose kraštuose.

Neištikimybė istorijai kaip savai kilmei ir padaro, kad žmogus virsta istoriniu klajokliu, keliaujančiu “į bedugnę tuštumą” (K.Jaspers). Jungdamasis į naują istoriją, jis aiškiai jaučia ir net žino, kad tai melas, kad jokios naujos istorijos jis turėti negali. Gi nutraukdamas ryšius su sava istorija, jis pradeda gyventi neištikimojo būsena sau pačiam ir apsiriboja akimirkos reikalais arba tuo, kas yra “aktualu”. Asmeninis apsisprendimas būti tos ar kitos nariu – ši tariama “laisvė” apsispręsti vilioja šiandien ir mūsiškius – čia nieko nepadeda, kadangi toks apsisprendimas turi turėti istorinį užnugarį.

Jo nesant, apsisprendimas lieka be turinio ir todėl netenka reikšmės, virsdamas savavališku veiksmu, kuris iš tikro dažnų dažniausiai esti ne kas kita, kaip meilikavimas svetimiesiems kokios nors naudos, paprastai profesinės, dėlei. Be istorinio užnugario apsisprendimas būti tos ar kitos tautos nariu įgyja nevertės pobūdį, nes apsispręsti už vieną tautą visados reiškia apsispręsti prieš kitą tautą. Kai lietuvis apsisprendžia būti amerikiečiu, braziliečiu, kanadiečiu ar vokiečiu, tuo pačiu jis apsisprendžia nebūti lietuviu. Tai ir yra neištikimybė savai istorinei kilmei arba šios kilmės paneigimas, o tuo pačiu neištikimybė ir sau pačiam arba tikrosios tapatybės paneigimas. Dorinės nevertės toks apsisprendimas įgyja todėl, kad čia žmogus sąmoningai neigia tai, kas esąs, ir tuo pačiu meluoja sau pačiam ir kitiems.

Asmeninis apsisprendimas yra reikšmingas tik tuo atveju, kai jis yra įsisąmoninimas to, kas jau savaime yra: tai istorinės sąmonės prašvitimas. Istorinę gi sąmonę galima turėti tik ryšium su sava, niekad ne su svetima istorija. Svetimą istoriją galima tik išmokti, bet ne ja gyventi. “Nors aš, – sako K. Jaspersas, – būdamas istoriškai sąmoningas, ir galiu imtis bendrauti su svetima istorine sąmone, bet gi aš negaliu nei į kitus perkelti to, kas ašen esu, nei pats perimti svetimybės jos pagrinduose”. Tai gili pastaba, galinti būti gaire visiems išeiviams visuose kraštuose.

Ši lemtinga išeivių klaida yra paprastai daroma todėl, kad jie dažnai neskiria istorijos nuo kultūros. Kultūra, būdama “visa tai, kas protu ir kūnu sukuriama ir perduodama ateinančioms kartoms”, ir apimdama “visas gyvenimo sritis”, pasisiūlo išeiviui pirmiausiai, jam atkeliavus į svečią šalį. Ir jis privalo ją pasisavinti, jei nori šioje šalyje pasilikti. Ir privalo išmokti svetimos kalbos, pažinti jį priglaudusios visuomenės santvarką ir socialinį, mokslinį, meninį jos veikimą; jis privalo gerai pasiruošti savai profesijai ir sąžiningai ją vykdyti. Trumpai tariant, išeivis privalo tapti dvikalbis ir dvikultūris. Tai būtina sąlyga ne tik įsikurti, bet ir pačiam kurti.

Vis dėlto svetimos kultūros prisiėmimas ir gilus jos pažinimas dar anaiptol nepadaro žmogaus šią kultūrą sukūrusios ir tebekuriančios tautos nariu, nes kultūra yra ilgo vyksmo ir tautos istorijos vaisius. Protestantų dogmatikas E.Brunneris vadina kultūrą “istorijos nuosėdomis ir istorinio žmogaus išraiškos priemonėmis bei jo pėdsakais”. Mes galime anas nuosėdas pažinti ir jas pasisavinti; mes galime anais pėdsakais ir patys vaikščioti.

Bet mes negalime būti ėję su anų nuospaudų bei pėdsakų autoriumi tauta kuriamojo vyksmo keliu, kadangi jis eina šalia mūsų kaip ne mūsų kelias. Nuosekliai tad ir pėdsakai, palikti šiame kelyje, nėra mūsų pėdsakai. Išeivio gyvenamosios šalies kalba nėra jo kalba, tos šalies mokslas, menas, visuomeninė santvarka (monarchija, demokratija, diktatūra) nėra jo mokslas, nėra jo menas, nėra jo visuomenės sąranga. Būti atvykusiam į tą ar kitą šalį ar joje gimusiam dar nereiškia būti atvykusiam į šios šalies istoriją ar gimusiam iš jos istorijos.

Svetima istorija niekad nėra ir negali būti mano kilmė, todėl šios istorijos nuosėdos bei pėdsakai arba kultūra, mano pažinta bei pasisavinta, nepadaro manęs kilusio iš anos istorijos. O jei esu svetimšalis istoriškai, tai tuo pačiu esu svetimšalis ir tautiškai, nepaisant, kad gyvenamojo krašto kultūrą pažinčiau net ligi jos gelmių ir ja naudočiausi net geriau negu čiabuviai.

Nes tik istorija kuria tautą, ir tik manos istorijos tapatybė tautos istorijai padaro mane tos ar kitos tautos nariu. O asmeniškai apsispręsti už svetimą istoriją reikštų apgaudinėti patį save, kaip save apgaudinėjo anksčiau minėtojo kelio vokietis, manydamas anglų pilietybe “laimėjęs” Antrąjį pasaulinį karą. Ši apgaulė yra labai patraukli, todėl ne vienas esti jos viliojamas ir galop suviliojamas. Ir mūsų jaunimo keliamas savos tapatybės klausimas yra esmėje ne kas kita, kaip šios vilionės pasekmė.

Į ankstesnį tad klausimą, ar galima savą tėvynę iš viso palikti, reikia atsakyti dvejopai. Tėvynę kaip erdvę palikti galima, ir ją yra palikę milijonai. Tėvynės kaip istorijos palikti negalima, kadangi negalima išeiti iš laiko. Žmogaus gi laikas visad yra istorija. Išeiti iš tėvynės kaip istorijos reikštų išeiti iš vieno buvusiojo laiko ir įeiti į naują buvusįjį laiką arba į svetimos šalies istoriją. O tai yra neįmanoma, nesunaikinus paties savęs. Kas tai mėgina, netenka bet kokios istorijos: paneigia savąją ir negalėdamas prisiimti svetimosios, toks žmogus virsta istoriniu klajokliu, nežinodamas galop, kur apsistoti. Išeivio aistra “gerai įsikurti” yra šios klajoklinės būsenos išraiška. “Geras gyvenimas” turįs atstoti prarastą įsišaknijimą savoje istorijoje. Tačiau šis nevykęs pakaitalas kaip tik ir yra pats pavojingiausias išeivių duobkasys.

Užsklanda

Santykis tarp asmens ir istorijos yra pati skaudžiausia išeivijos vaikų ir vaikaičių problema. Tačiau ši problema tegali būti išspręsta ne tapus žmogumi be istorijos, vadinasi, ne ieškantis savo ateities svetimoje istorijoje, bet tik įsiglaudus į tą istoriją, kurią pačiomis savo dvasios gelmėmis galime ir privalome vadinti sava istorija. O kurią istoriją galime šitaip vadinti, nurodo mums ne nauda, ne poaukščio siekimas, ne gyvenamojo krašto – jo kultūros ir visuomenės – mėgimas, bet tai, kas mane amžių eigoje yra atnešę į dabartį ir pagimdę kaip istorinę būtybę. Tik savos praeities kaip kilmės bei šaltinio pažinimas bei pripažinimas yra kelias išlikti asmeniui istoriniu žmogumi, negyvenant savoje tėvynėje.

Jokia svetima praeitis tokios galimybės nesukuria ir negali sukurti. Kas ja vaduotųsi, nuistorintų save ir pasinertų į tokių pat nuistorintų būtybių bevardę minią. Tik aiški ir ryžtinga savos istorijos sąmonė gelbsti išeivį iš šio žudančio klystkelio. Tik ši sąmonė parodo tikrąją asmens tapatybę kaip nenutrūkstamą jo santykį su sava praeitimi. Todėl ir mūsų lietuviško jaunimo sieloje kilęs ir tebegyvas tapatybės klausimas galės būti išspręstas tik apmąstant savo ryšį su sava istorija. Niekas šiandien nėra tiek aktualu, kaip šitoks apmąstymas – tiek asmeninis, tiek viešas įvairių svarstybų pavidalu (Antanas Maceina. Asmuo ir istorija. Raštai. T.6. Mintis, 1990). 

Nuotraukoje: filosofas Antanas Maceina.

2012.01.29


Prisijunkite prie diskusijos