Lietuvai svarbūs Lenkijos lietuviai


Print

„Aušra“: Prieš kelis mėnesius Lietuvos Respublikos Užsienio lietuvių departamente pradėjote eiti ambasadorės ypatingiems pavedimams – ryšiams su Pasaulio Lietuvių Bendruomene – pareigas.

Kokie Jūsų veiklos prioritetai?

Ambasadorė Gintė Damušytė: Mano prioritetas – priartinti dalykinius ryšius su Pasaulio Lietuvių Bendruomene: ne tik su atstovybe Lietuvoje, bet ypač su PLB Valdyba. Su PLB Valdybos pirmininke Danguole Navickiene jau kalbėjomės apie galimus bendrus projektus ir aptarėme, kaip sieksime juos įgyvendinti.

Lapkričio pabaigoje su darbo vizitu vykstu į Vašingtoną susitikti su mano kolega Jungtinių Valstijų Valstybės departamente. Ten egzistuoja panaši pareigybė kaip mano – žinoma, platesne apimtimi. Tai Valstybės sekretorės specialusis atstovas globalinėms partnerystėms. Prie šio susitikimo su JAV pareigūnu esu pakvietusi prisijungti PLB pirmininkę, taip pat su mumis susitikime dalyvaus Amerikos ir Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkės.

Taigi bandome sustiprinti ryšius, kad veiktumėm petys į petį, siekiant išlaikyti lietuvių tapatybę, įtraukti išeiviją į mūsų valstybės gyvenimą, ieškoti bendrų sąlyčio taškų.

Paminėjote dvi stipriausias lietuvių bendruomenes – Amerikos ir Kanados. O kaip dėl etninių žemių lietuvių – ar jie yra ir bus Jūsų veiklos akiratyje?

Neabejotinai. Nesikeis dabartinės kryptys. Žinau, kad Užsienio lietuvių departamentas aktyviai bendrauja su visų kraštų lietuviais, ir tikrai galiu garantuoti, kad lietuviai etninėse žemėse mums visada yra ir bus prioritetas. Tai visuomet akcentuojama, planuojant Departamento veiklą ir vykdomus projektus.

Ar Jums dirbant Užsienio lietuvių departamente kaip nors keisis jo veikla ar galbūt kompetencijos?

Visada yra noras tobulinti ir stiprinti darbą. Kaip matome iš ryškėjančių tendencijų, Europos Sąjungoje yra dažniau kalbama apie diasporos politikos plėtrą Europoje. Kaip žinome, Airijos pirmininkavimo ES laikotarpiu, kuris bus kaip tik prieš Lietuvos pirmininkavimą, ketinama šitą klausimą kelti ir sisteminti.

Tad neabejoju, kad Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu bus stengiamasi tai tęsti. Matome, kad ir kitose tarptautinėse organizacijose diasporos klausimai susilaukia vis daugiau dėmesio. Tad Užsienio lietuvių departamento interesas būtų dalintis patirtimi, mokytis iš kitų, tuo pačiu stiprinant departamento veiklą.

Užsienio lietuvių departamento veikla nepasitvirtino – taip bent galima spręsti iš PLB bei PLB Valdybos ir LR Seimo komisijos rezoliucijų, kur prašoma įkurti aukštesnio rango instituciją ryšiams su išeivija, pvz., prie LR Vyriausybės. Kokį matote šios problemos sprendimą?

Mano nuomone, Užsienio reikalų ministerija ir šiaip diplomatinės atstovybės yra arčiausiai užsienio lietuvių, išeivijos. Toks modelis, kaip pas mus, veikia ir kitose valstybėse. Puikus pavyzdys yra Airija, žinome, kad panašiai esą Italijoje. Manau, kad esamas modelis veikia, jį reikia stiprinti, ir nereikėtų daug laiko gaišti naujų struktūrų steigimui.

Be to, nuo 2009 metų veikia Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisija, kuriai pirmininkauja Lietuvos Ministras Pirmininkas, į komisijos sudėtį įeina ministrai, PLB nariai. Taip pat priminsiu, kad URM, pritardama PLB XIV Seimo rezoliucijai „Dėl ryšių su lietuviais užsienyje palaikančių komisijų darbo tęstinumo“ pasiūlė apsvarstyti galimybę teikti Lietuvos Respublikos Seimui siūlymus dėl Užsienio lietuvių reikalų komiteto steigimo.

PLB pageidautų, kad užsienio lietuvius kuruojančiai institucijai būtų suteiktas didesnis svoris, kad jos vadovas būtų lygiavertis partneris ministrams, su kuriais derinami išeivijos klausimai. Ar taip sudėtinga tai pertvarkyti?

Nežinau, ar toks kelias būtų teisingiausias. Gal čia daugiau įvaizdžio reikalas. Nebūčiau linkusi sutikti, kad išeivijos klausimai sulaukia mažesnio dėmesio, juolab kad ministerijoje yra viceministras, kuruojantis užsienio lietuvių klausimus. Po PLB Seimo kaip tik yra tendencija kreipti daugiau dėmesio. Manęs paskyrimas ambasadore ypatingiems pavedimams, akcentuojant ryšius su PLB, kaip tik įrodo ir liudija, kad ministerija tam teikia svarbos ir šie klausimai yra jos akiratyje.

Lietuviai yra sparčiausiai nykstanti tauta ES, turint omenyje emigracijos mastus. Tuštėjanti, išsivaikščiojanti Lietuva. O valdžia kuria Globalios Lietuvos idėją. Ar taip nesudaroma iliuzija, kuri pridengtų valdžios bejėgiškumą stabdant emigraciją?

Suprantama, kad būtina palaikyti ryšius su išeivija, emigrantais, kad reikia jiems teikti pagalbą, išlaikant lietuvybę, bet naivu tikėtis, kad sukursime virtualią Lietuvą pasaulyje. Po keliolikos ar keliasdešimties metų Norvegijoje, Airijoje ar Amerikoje geriausiu atveju bus tik lietuvių kilmės ar lietuviškas šaknis turintys norvegai, airiai ar amerikiečiai. Kaip liudija Jūsų tėvų ir Jūsų pačios kartos patirtis, į Lietuvą sugrįžo tik vienetai. Su liūdesiu apie tai, kad emigracija mūsų tautai yra pražūtinga, kalbėjo ir šių metų Užsienio lietuvių mokslo premijos laureatas iš JAV Romualdas Kriaučiūnas.

Mes puikiai suprantame susirūpinimą. Iš tikrųjų emigracijos problemą reikia spręsti, ir tai yra visos Vyriausybės klausimas. Užsienio reikalų ministerijos vaidmuo, turint omenyje Globalios Lietuvos programą, yra įtraukti motyvuotus lietuvius į valstybės gyvenimą.

Gal per daug akcentuojama virtuali programa. Programos esmė – skatinti mūsų jaunimą dalyvauti studentų mainuose, stažuotėse. Yra mentorystės programos, kurios dar ne iki galo išnaudojamos. Viena sėkmingiausių, kurią tikrai norėtume plėtoti, tai JAV lietuvių bendruomenės programa – lietuvių studentų stažuotės Lietuvoje.

Kita labai sėkminga – profesinės mentorystės programa, į kurią aktyviai įsitraukę studentai iš Jungtinės Karalystės. Yra ryšiai verslo srityje, taip pat norime plėtoti bendradarbiavimą mokslo, kultūros srityse, kad būtų organizuojamos pasaulinės konferencijos, pavyzdžiui, Pasaulio lietuvių ekonomikos forumas.

Nemanau, kad Globalios Lietuvos idėjos kūrėjai siekė dvasinės ramybės, norėdami sumenkinti emigracijos keliamą pavojų tautos išlikimui. Tai veikiau bandymas susidoroti su esama padėtim. Sutinku, turėtų būti dedamos pastangos pristabdyti emigracijos mastus, ir tuo turi aktyviau pasirūpinti mūsų politikai.

Tiesioginius ryšius su svetur gyvenančiais lietuviais palaiko Lietuvos diplomatinės atstovybės. Ši pareiga pavesta konsulatams. Taigi kaip klostosi bendradarbiavimas su tautiečiais, priklauso nuo to, koks žmogus skiriamas konsulu. Ar nemanote, kad reikėtų labiau pasidomėti kandidato asmeninėmis savybėmis, žiniomis apie lietuvių bendruomenę, paklausti, kaip jis suvokia darbą su lietuvių organizacijomis?

Iš patirties žinau, kad tai ypač aktualu etninėse žemėse gyvenantiems lietuviams, kur lietuvių bendruomenės problemas tenka spręsti su gyvenamojo krašto valdžia. Teko dalyvauti Lenkijos Seimo Ryšių su polonija komisijos posėdyje, kur buvo svarstoma konsulo vienai Rytų kaimyninei šaliai kandidatūra. Būsimas konsulas žinojo viską apie lenkų bendruomenę, net ir tai, kurioje lenkiškoje mokykloje trūksta kamuolių…

Dėmesio tam yra teikiama. Neabejoju, kad bandoma skirti gerus žmones, tinkamus profesionalus. Skiriant ambasadorius rengiamos rimtos, griežtesnės atrankos. Užsienio reikalų ministerijoje kandidatai dalyvauja mokymuose. Mokosi atstovauti Lietuvos interesams. Taigi yra ne tik noras, bet ir konkretūs veiksmai, kurie tinkamai paruošia diplomatus.

Berznyko kapinėse statomi paminklai, žeminantys ir niekinantys Lietuvos karius, kurstantys tautinę nesantaiką. Visa tai vyksta vietos klebono iniciatyva ir – kaip manoma – su vyskupijos bei pasaulietinės valdžios pritarimu. Apginti garbę Lietuvos savanorių, kovojusių dėl Tėvynės laisvės, tai Lietuvos pareiga.

Neteko girdėti, kad kokių nors veiksmų, ginant žuvusiųjų už Tėvynę, o tuo pačiu ir visų lietuvių garbę, būtų ėmęsi Lietuvos politikai ar Lenkijoje dirbantys Lietuvos diplomatai. Nežinome, ar kas nors daroma ta linkme, kad būtų liautasi tyčiotis iš Lietuvos karių.

Žinau, kas vyksta Berznyko kapinėse, esu apie tai informuota. Taip pat žinau, kad ne tik šis klausimas, bet ir kiti Lenkijos lietuvių reikalai yra keliami visuose Lietuvos ir Lenkijos atstovų susitikimuose. Tai, kas vyksta Berznyko kapinėse, mums nėra naujiena, nors, aišku, norėtųsi, kad sprendimai būtų priimami greičiau. Tačiau ne visada viską galima greitai ir lengvai išspręsti. Bet galiu užtikrinti, kad šis klausimas tikrai yra Lietuvos darbotvarkėje.

Nuotraukoje: Gintė Damušytė – diplomatė, politologė, visuomenės veikėja. Gimusi Klyvlende (Cleveland), JAV, žinomų išeivijos veikėjų Adolfo ir Jadvygos Damušių šeimoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dirbo savanore Lietuvos Misijoje Jungtinėse Tautose, vėliau diplomatinėje tarnyboje Austrijoje, NATO, Kanadoje, Užsienio reikalų ministerijoje.

Kalbėjosi Živilė MAKAUSKIENĖ, „Aušra“, 2012/21

2012.11.23


Prisijunkite prie diskusijos