LTJS vadovas Julius Panka: “Lietuvių tauta yra išskirtinai tolerantiška”


Print

Pastaruoju metu tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidos priemonėse gausu diskusijų dėl Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos vadovybės ketinimų Kovo 11-ąją surengti dviprasmiškai vertinamas eitynes.

Ko siekia Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, norėjusi žygiuoti pagrindine sostines gatve – Gedimino prospektu? Ar tikrai LTJS yra organizacija, kurią derėtų kritikuoti bei smerkti? Ar teisingai pasielgė Vilniaus savivaldybė, nesudarydama sąlygų šios organizacijos jaunuoliams žygiuoti centrine sostinės gatve? Ką į LTJS skundus atsakė Vilniaus administracinis teismas? Kokios pozicijos laikosi Vilniaus meras Artūras Zuokas?

Kovo 11-osios proga visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt kalbina Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadovą Julių Panką. Su LTJS vadovu Juliumi PANKA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Pirmojoje interviu dalyje dėmesys buvo sukoncentruotas į teisinius aspektus – leista ar neleista žygiuoti. Šioje, antrojoje, dalyje, žvelgiama plačiau: kas, kodėl ir kokiomis priemonėmis bando menkinti šią lietuviško jaunimo organizaciją, kaip LTJS vadovybė vertina Lietuvos – Lenkijos bei Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykius, kodėl savo vasaros stovykloms pasirinko būtent Dieveniškes…

Ko siekiate organizuodami tokias eitynes? Norite paskatinti visuomenę domėtis Lietuvos istorija? Raginate puoselėti lietuvybę? Tai – atkirtis globalistams, kosmopolitams? O gal viso labo ieškote būdų, kaip atkreipti į save visuomenės dėmesį? Juk stiprinti pasididžiavimą lietuviškumu galima ne vien žygiuojant Vilniaus ar Kauno gatvėmis.

Lietuvoje labai mėgstama kabinti pačio įvairiausio pobūdžio etiketes. Mūsų šalyje dar daug primityvaus, stereotipinio mąstymo. Pavyzdžiui, vienoje radijo stotyje prieš keletą dienų teko išdėstyti savo nuostatas ir argumentus, o mano oponentė, berods, prisistačiusi kaip aktyvi žmogaus teisių gynėja, skubėjo pareikšti, esą mūsų eitynės skatina nesantaiką tarp tautų, kursto neapykantą kitataučiams.

Mano atsakymas būtų toks: Lietuvoje galioja įstatymai, numatantys labai griežtą atsakomybę už nesantaikos kurstymą religiniu, rasiniu ar tautiniu požiūriu. Tas įstatymas, man regis, net drakoniškas. Kaimo moterėlei užtenka pateikti internetiniuose komentaruose aštresnę nuomonę dėl vieno ar kito nūdienos reiškinio, ir pas ją nedelsiant atvažiuoja policija, konfiskuoja kompiuterį, kelia baudžiamąją bylą. Nors tas jos komentaras niekam jokios realios grėsmės bei nepatogumų nesukėlė. Ir vis tik moteriškė baudžiama. Griežtai baudžiama.

Mūsų eitynės išskirtinės tuo, kad specialiosios tarnybos jas labai atidžiai stebi. Mus filmuoja tūkstančiai kamerų. Kiekvieną mūsų žingsnį ir žodį priekabiai analizuoja užtektinai gausus būrys institucijų. Ne visuomet geranoriškai nusiteikusių institucijų. Tad jei bent per milimetrą nukryptume nuo leistinų ribų, čia pat sulauktume teisinio persekiojimo, įskaitant ir baudžiamąsias bylas.

Tačiau tokius žygiavimus organizuojame jau ketverius metus iš eilės. Ir iki šiol nesulaukėme net ikiteisminio tyrimo. Tad kaip galima tvirtinti, jog mes kurstome nacionalinę nesantaiką ar žeminame kitataučius? Kur įrodymai, kur argumentai?

Taip, triukšmas dėl neva Lietuvoje stiprėjančių fašistinių nuotaikų dažnokai kurstomas dirbtinai, be pagrindo. Bet gal tada galėtumėte įvardinti, kam naudinga eskaluoti tokius kaltinimus? Kokia būtų jūsų versija?

Mitas apie Lietuvoje kylantį fašizmą kurstomas specialiai. Tai – tiesiog toks verslas. Kai kurioms grupėms gyvybiškai svarbu ieškoti nacionalinės nesantaikos ar fašizmo apraiškų. Mat jos tokiai kovai sulaukia finansinės paramos iš tarptautinių organizacijų. Jei nebūtų fašizmo, jos neturėtų prieš ką kovoti, ir tuo pačiu nesulauktų finansinės paramos iš turtingų dėdžių. Tad jei nėra realių fašizmo apraiškų, jas tenka sugalvoti.

Pavyzdžiui, Eglės Kusaitės byla. Kažkam prireikė, kad Lietuvoje atsirastų teroristų. Tiksliau tariant, prireikė terorizmo pavyzdžių, kad būtų galima, matyt, įsisavinti kovai su terorizmu skiriamas lėšas. Ši byla mane domina kaip pilietį, kaip neabejingą viskam, kas dedasi Lietuvoje. Čia matau daug klaustukų. Tų neatsakytų klausimų – užtektinai. Klausimai be įtikinamų atsakymų ir sukelia didelį nepasitikėjimą valstybinių institucijų darbu. Tokia mano pozicija.

Dabar kai kas, regis, nori pasinaudoti kovai su fašizmu skiriamais pinigais. Aš kaip istorikas manau, kad lietuvių tauta yra išskirtinai tolerantiška ir geranoriška. Tokie esame ne vieną šimtmetį. Ir vis tik atsiranda jėgų, kurios itin tolerantišką bei geranorišką tautą bando apkaltinti nebūtomis nuodėmėmis. Absurdas.

Esu ne sykį kalbėjęs su Lietuvai lojaliais, Lietuvai nusipelnusiais kitataučiais dėl lozungo “Lietuva – lietuviams”. Jie prisipažino ne itin maloniai pasijutę, kai išgirdo skanduojant šūkį “Lietuva – lietuviams”. Beje, jie supranta, jog tokiuose žodžiuose nėra nieko blogo. Šiuo principu vadovaujasi visos valstybės, visos tautos. Bet jie, mums draugiški, lojalūs kitataučiai, sulaukia priekaištų iš tų kitataučių, kurie galbūt nėra labai dideli Lietuvos patriotai. Priekaištai maždaug tokio pobūdžio: ar jiems verta, ar jiems prasminga palaikyti Lietuvą, skanduojančią “Lietuva – lietuviams”?

Sutinku, tai – sudėtinga tema. Bet juk mes niekur niekad nesame pareiškę, jog Lietuva – tik lietuviams. Negaliu neigti, jog kai kurie kitataučiai galbūt nuoširdžiai sutrinka, išgirdę šūkį “Lietuva – lietuviams”. Mat didžioji, įtakingoji mūsų žiniasklaida visą dėmesį sutelkusi būtent į tariamus fašistinius baubus. Tiesiog turime rimtų jėgų, kurios formuoja neigiamą nuomonę apie mus, tautiškumą ir lietuvybę laikančius didele vertybe.

Bet tiek asmeniškai aš, tiek mano kolega Ričardas Čekutis visąlaik tvirtinome ir tebetvirtiname, kad kitataučiams nėra jokio pagrindo mūsų bijoti, nes esame draugiški visiems Lietuvai lojaliems kitataučiams ar tautinėms bendrijoms. Šūkyje “Lietuva – lietuviams” nėra nepasakyta nieko, kas iš tiesų turėtų neraminti rusus, armėnus ar lenkus. Skanduodami šį šūkį mes nieko nepasakome apie tautines mažumas.

Lietuvos Konstitucijoje aiškiai parašyta, jog suveneritetas priklauso tautai. Iš Konstitucijos preambulės aišku, kad ta tauta – lietuvių tauta. Tiksliau – tauta, apgynusi savo gimtąją kalbą. Mūsų Konstitucijoje neparašyta, esą suveneritetas priklauso tautoms ar pilietinei tautai, kaip bandė įrodinėti kai kurie teisininkai. Antanas Smetona kadaise yra labai gražiai pasakęs, jog Lietuvos tautinės mažumos – didelė Lietuvos vertybė. Mes šios nuomonės neginčijame. Mes ja vadovaujamės.

Ką atsakytumėte skeptikams, kurie mano, jog patriotiniai žygiavimai Kauno ar Vilniaus gatvėmis – vien deklaratyvi akcija, jei ir atnešanti, tai tik labai minimalią naudą. Be to, rengdami tokias eitynes pažadinate Lietuvai priešiškas jėgas ir suteikiate joms pretekstą nepamatuotai kritikai.

Tai, kas labiausiai nušviečiama žiniasklaidoje, nėra pati didžiausia ir svarbiausia mūsų veiklos sritis. Pavyzdžiui, mes į vaikų globos namus ateiname Vasario 16-ąją arba Kovo 11-ąją. Vaikams dovanojame trispalves, žaislų su lietuviška atributika. Pasakojame pačias įdomiausias istorijas iš mūsų praeities. Nejaugi tokios mūsų išvykos nėra svarbios? Juk dabar įprasta vaikų globos namus lankyti tik prieš šv. Kalėdas ar Naujuosius metus. Tautinės datos aplankant vaikučius kažkodėl pamirštamos. Mes nepamirštame.

Tačiau ne mažiau svarbios ir mūsų eitynės, kurios sutraukia per tris tūkstančius narių. Pabandykime pasverti, kas svarbiau. Aš neturiu kategoriškos nuomonės, kas aktualiau. Dar labai rimtai svarstyčiau.

Jūs vadovaujatės principu, kad neigiama informacija – taip pat reklama?

Po kiekvienos mūsų akcijos masinėse informavimo priemonėse apie mus pažeriama daug netiesos, daug nepamatuotos kritikos. Bet ir neigiama informacija – reklama.

Tikriausiai teks sutikti ir su tuo, kad mūsų eitynės paskatina triukšmauti Lietuvos valstybei priešiškas jėgas. Po mūsų eitynių žiniasklaidoje mažų mažiausiai keletą mėnesių netyla piktos diskusijos, kurių dalyviai mus visaip koneveikia, bara, auklėja. Tokios tendencijos negalima nepastebėti. Bet, kita vertus, mes neturėtume tapti mums specialiai primestų nepalankių žaidimo taisyklių įkaitais. Nejaugi iš anksto žinodami, jog sulauksime nepamatuotos kritikos, privalome sėdėti sudėję rankas ir nieko nedaryti?

Visoje Europoje gausu stiprių jėgų, nusiteikusių prieš tautines valstybes, ir tos jėgos – įtakingos. Jos mus bando nutildyti arba apšmeižti. Bet ar tai reiškia, kad privalome nepuoselėti savų idėjų bei vertybių? Tupėdami kaip pelytė po šluota nieko nelaimėsime. Mylėti savo tautą ir demonstruoti tokią meilę – joks nusikaltimas.

Norėčiau pasidalinti asmeniniais pastebėjimais. 1997 – 1998-aisiais metais jaunuomenė Kovo 11-ją dažnai švęsdavo baruose, gurkšnodama alų. Nes valstybės organizuojami renginiai jai neatrodydavo patrauklūs. Dabar jaunuomenė turi savo renginį – eitynes.  Būtent čia vaikinai ir merginos gali išlieti jaunatvišką energiją. Ar tai blogai, kad mano organizacijos nariai Kovo 11-ąją prisimena nešdami centrinėmis gatvėmis lietuvišką vėliavą, o ne sėdėdami užeigose?

Taigi negaliu neorganizuoti eitynių vien dėl to, kad apie jas kažkas turi susidaręs neigiamą nuomonę. Geriau jau organizuosiu, kviesiu, bursiu ir tuo pačiu oponentams stengsiuosi paaiškinti, kodėl nesame blogiukai.

Kaip vertinate vieną iš paskutiniųjų LRT žurnalistės Ritos Miliūtės laidų, kurioje buvo analizuojami LTJS planai Kovo 11-ąją surengti Vilniaus centre savo eiseną? Man labiausiai į akis krito tendencingumai. Juk į laidą nebuvo pakviestas nė vienas eitynių organizatorius. Laidoje dalyvavo vien jūsų oponentai. Nors LRT – ne privatus, bet visuomeninis transliuotojas.   

Taip, ši žurnalistė surengė laidą, kur nepakvietė nė vieno alternatyvios nuomonės atstovo. Į tą laidą buvo atvykę visi tie, kurie nesusiję su eitynių organizavimu. Nors daug dėmesio skirta būtent eitynių organizavimo reikalams. Žodžiu, diskutuota apie mūsų eitynių lozungus, šūkius, galimai paslėptą jų prasmę. Bet diskutuota be mūsų. Ar tai etiška, – spręskite patys.

Be kita ko, toje laidoje minėta žurnalistė apkaltino mane nuodėmėmis, kurių tikrai neturiu. Tiksliau tariant, ji tvirtino mane viešai ištarus kitų tautybių atstovams nemaloniai, dviprasmiškai skambančius žodžius, kokių, galiu prisiekti, nesu niekad niekur pasakęs. Vėliau ji pasitaisė, girdi, Julius Panka taip nekalbėjo. Bet manęs oficialiai neatsiprašė. 

Kaip Lietuvos valdžiai derėtų konstruoti santykius su Lenkija? Ar turime daryti nuolaidų, ar vis tik neprivalome nusileisti nei dėl lenkiškų gatvių pavadinimų, nei dėl pavardžių lenkiškais rašmenimis, nei dėl lenkiškų mokyklų reformų? O gal matote kokių nors kitokių išeičių?

Matau tik vieną išeitį – nenusileisti. Kitų išeičių tiesiog nėra – privalome būti tvirti. Ištisus du dešimtmečius bandėme ieškoti tų “kitų būdų” ir darėme visokių nuolaidų. Ypač dabar kai kurie inteligentijos atstovai labai nusižeminę atsiprašinėja. Atsiprašinėja nežinia dėl ko.

Aš manau, kad mums reikalingas tik kietumas. Tas kietumas reikalingas būtent tokiai negausiai tautai kaip mūsų. Jeigu tapsime išdidi tauta, tik tada su mumis elgsis kaip lygus su lygiu. Dabar gi mes pasirinkę besiginančio, besiteisinančio poziciją. Tokia laikysena – pražūtinga. Taip, mus įspaudė į kampą. Bet juk Lietuvos Seimas tikrai neprivalo teikti ataskaitų Lenkijos parlamento vadovui ar Lenkijos prezidentui. Manau, jog Lietuvai kada nors pasiseks, ir ji išsirinks parlamentarus, kurie valstybinius, tautinius interesus gins drąsiau, atkakliau, nuosekliau nei dabartiniai Seimo nariai.

Ypač skaudu dėl to, kad Lenkijos lietuviai beveik nieko neturi, o Lietuvos lenkams sudarytos kuo palankiausios sąlygos puoselėti savo gimtąją kalbą ir kultūrą. Bet kai kurioms lenkiškoms jėgoms vis tiek negana…

Diskutuotinas klausimas. Esu girdėjęs pačių kraštutiniausių nuomonių: vieni ragina pamiršti Lenkijos lietuvius mainais į tai, kad Lenkija pamirštų Lietuvos lenkus. Kiti tvirtina, esą negalima pamiršti, jog Seinai ir Punskas kadaise priklausė Lietuvai. Mano supratimu, kraštutinumai nėra geras dalykas. Aš asmeniškai laikyčiausi tarpinio varianto.

Ir vis dėlto mes, lietuviai, turime daugiau galimybių paspausti Lenkiją. Jei ji nustoja finansuoti lietuviškas mokyklėles Seinų ar Punsko krašte, kodėl mes negalime bent pagrasinti, jog nustosime finansavę lenkiškas mokyklas Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose? Juk už tokiu būdu sutaupytus pinigus be didelių problemų galėtume įkurti Lazdijų mieste specialią mokyklą Punsko bei Seinų lietuvių vaikams. Užtektų už drastišku būdu sutaupytas lėšas juos kasdien atsivežti ir atgal parvežti ir dar pasamdyti puikių mokytojų.

Paprasčiau tariant, jei mums grasina, kodėl mes neatsakome tuo pačiu? Kodėl iš karto puolame dalinti nuolaidas, kai mūsų oponentai nė neketina rinktis derybų ir kompromisų kelio? Į kampą užspeisto šuns inkštimas mums garbės nedaro.

O kodėl mums nepavyksta artimiau susidraugauti su broliais latviais?

Tai – irgi daugiabriaunis klausimas. Ilgokai mums buvo peršama mintis, esą vienintelis strateginis Lietuvos partneris – Lenkija. Ir visas užsienio santykių projektavimas buvo konstruojamas tik pietų kryptimi. Šiaurės vektorius buvo absoliučiai pamirštas. Netgi tokia graži institucija kaip Baltijos Asamblėja ilgainiui išsikvėpė. Ji tapo simboline, deklaratyvia, jokių rimtų problemų nesprendžiančia institucija.

Norėčiau pareikšti pritarimą tiems mūsų politikams, kurie siekia, jog Lietuva susigrąžintų ir Šiaurinį vektorių. Tai reikštų, jog mes trokštame glaudžiau bendradarbiauti ne tik su Latvija, bet ir su Estija ir kai kuriomis Skandinavijos šalimis. Tiesiog visur turėtų būti išsaugotos protingos proporcijos.

Tiesa, Skandinavijos šalys turi savo “achilo kulną”, kuris mums absoliučiai nepriimtinas. Ten priimami įstatymai, kurie atvykėliams leidžia dažnusyk naudotis platesnėmis teisėmis už vietinius. Tokiu būdu kitataučiai stelbia vietinius. Mums tokia tvarka nepriimtina.

Nepriimtina ir toks legesys, kai Danijos darželiuose berniukai mokomi apsrengti kaip mergaitės, o mergaitės pratinamos elgtis kaip berniukai. Tokia praktika – irgi labai rizikinga. Beje, dorovinėse srityse galėtume rimčiau bendradarbiauti su ta pačia Lenkija, kurioje labai stiprus moralinis pamatas ir kuri sugeba apginti savo nuomonę pagrindiniais moralės klausimais.

Mano vadovaujama organizacija deda daug pastangų bendradarbiaudama su latviais. Deja, karti patirtis byloja, jog tai – ne vien Lietuvos bėda. Taip, Lietuvos valdžia per mažai stengiasi, ieškodama draugystės su Latvija. Bet juk panašiai elgiasi ir Latvijos valdžia – rimčiau neieško kontaktų su mumis.

Galėčiau atkreipti dėmesį ir į Lietuvos – Latvijos sieną, kuri egzistuoja jau daugiau nei 500 metų. Toji siena, tegul dažnusyk simbolinė, atliko savo “juodąjį darbą”. Tarp Latvijos ir Estijos tokios sienos kaip tarp Lietuvos ir Latvijos nebuvo niekad. Latvija ir Estija ilgokai buvo vienas Livonijos darinys. Tad dabar latviai greičiau randa bendrą kalbą su savo šiauriniais, bet ne su pietiniais kaimynais.

Gal čia didelį vaidmenį atliko skirtingos religijos?

Tai ne tiek religijos, kiek viso istorinio paveldo žymė. Per vienerius metus tos žymės nepanaikinsime. Ir per dešimt metų jos neištrinsime. Reikia ir laiko, ir rimtų pastangų. Bet blogiausia, kad tos žymės net nebandoma panaikinti. Kartais susipykstame su latviais dėl menkniekių. Pavyzdžiui, dėl kibiro naftos, nors naftos Baltijos jūroje greičiausiai tėra itin mažai. Arba kimbame vieni kitiems į atlapus dėl kelių metrų jūros sienos. Arba kylame į kovą dėl kiaulienos kainų dempingavimo. Absurdiški buitinio lygio konfliktai, kurių derėtų išvengti.

Kaip LTJS siekia lietuvius sudominti Latvija, o latvius – Lietuva?

Natūralu, kad mūsų organizacijų žvilgsniai pirmiausiai krypsta jaunimo pusėn. Mes stengiamės, kad latvių ir lietuvių vaikai, paaugliai, studentai tarpusavyje bendrautų kaip broliai, o ne kaip svetimų valstybių atstovai. Tokioms draugystėms labai tinka vasaros stovyklos, kur lietuviai mokomi kalbėti latviškai, o latviai – lietuviškai. Taip pat svarbu, kad mes rimčiau pažinotume vieni kitų istoriją. Šiais klausimais mums nuoširdžiai talkina prof. Alvydas Butkus, didelis Latvijos mylėtojas. Taigi ledai jau laužomi.

Bet esama trukdžių? Vis dar gaji nuostata, kad privalome draugauti vien su Lenkija pamirštant brolius latvius arba brolių latvių sąskaita?

Štai Lietuva jau aštuonetą metų iš eilės puoselėja projektą su Lenkija keičiantis jaunimo grupėmis. Šį projektą finansuoja tiek Vilnius, tiek Varšuva. Mes gi trejetą metų iš eilės stengiamės įsteigti analogišką projektą su Latvija. Kad kiekvienais metais kelios dešimtys ar keli šimtai lietuvių pagyventų Latvijoje, mokydamiesi latvių kalbos ir istorijos, o latvių jaunimo grupės pasisvečiuotų mūsų šalyje. Bet būtent Lietuvos – Latvijos draugystės projektas nejuda iš vietos. Dirbtinai ieškoma kliūčių.

Kas ir kodėl gali norėt pakenkti rimtesnei nei iki šiol Lietuvos – Latvijos draugystei? Kokias bėdas matytume siekiant rimtesnės Vilniaus – Rygos bičiulystės?

Pats ryškiausias trukdis – televizijos nebuvimas. Mes Lietuvoje neturime galimybės plačiai matyti nė vienos latviškos televizijos. Man regis, panaši padėtis ir Latvijoje. O juk televizijos visuomenės nuomonės formavimui daro milžinišką įtaką.

Teisinamasi, jog Lietuvai finansiškai neapsimoka retransliuoti latviškų televizijų, kurios, beje, mums padėtų pramokti latvių kalbą?

Čia įžvelgčiau institucijų negebėjimą susikalbėti dėl paprasčiausių dalykų. Visuomeninis Lietuvos LRT ir analogiškas latviškasis nacionalinis televizijos transliuotojas išlaikomi iš valstybės biudžetų. Manyčiau, tereikia vos kelių politikų parašų, ir nesusikalbėjimo televiziniuose projektuose nebeliktų. Bet tų parašų trūksta, ir mes neturime galimybės matyti per TV, kuo gyvena patys artimiausi mūsų broliai.

O juk galimybė matyti lietuviškas ir latviškas televizijas atliktų milžinišką vaidmenį mus suartinant. Ilgainiui galėtume žengti dar vieną žingsnį – subtitruoti laidas lietuviškai ir latviškai. Tokie vertimai kaštuotų kapeikas lyginant su būsima nauda.

Retransliuojant televizijos kanalus atsirastų didesnė galimybė visiems pramokti lietuvių ir latvių kalbų. Tada lietuviams, atvykusiems į Rygą, nereikėtų su latviais kalbėtis rusiškai arba angliškai. O latviai, besisvečiuojantys Lietuvoje, su mumis kalbėtų lietuviškai.

Žodžiu, pasiektume tokį brandumo lygį, koks egzistuoja dėl rusų, baltarusių ir ukrainiečių kalbų. Šios trys slavų tautos daugmaž supranta ir rusiškai, ir baltarusiškai, ir ukrainietiškai. Tuo tarpu mes, baltai, tokiu abipusiu mokėjimu pasigirti negalime.

Ko siekiate rengdami jaunimo stovyklas Dieveniškėse?

Pats projektas pradėtas rengti 2008-aisiais. Pirmoji bendra lietuvių – latvių jaunimo stovykla surengta Jurbarke. Antroji – prie Pabradės. Nuo 2010-ųjų metų tokias stovyklas rengiame Dieveniškėse. Iš viso jau surengėme penketą stovyklų.

Pasirinkdami Dieveniškes nusprendėme nušauti trejetą zuikių. Pirmiausia, žinoma, mums rūpi stiprinti lietuvių ir latvių draugystę. Tačiau pasirinkdami Dieveniškes, pačią lietuviškiausią Šalčininkų rajono dalį, norime čia gyvenantiems lietuviams suteikti moralinę paramą. Norime jiems parodyti, kad mums rūpi, kaip jie gyvena. Ir tuo pačiu siekiame ištiesti draugystės ranką Šalčininkuose gyvenantiems lenkams, kurie dažnai klaidinami arba neteisingai orientuojami.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvos tautinio jaunimo centro (LTJC) vadovas Julius Panka.

2013.03.11


Prisijunkite prie diskusijos