Jevgenija Albac: “Štai kas yra katastrofa”


Print

Slaptai.lt dėmesys ir vėl nukreiptas į RTVi televizijos ir radijo “Echo Moskvy” laidą “Osoboje mnenije”. Šį kartą skelbiame sutrumpintą žurnalo “The New Times” vyriausiosios redaktorės Jevgenijos ALBAC komentarą. “Osoboje mnenije” viešnią Jevgeniją Albac kalbina žurnalistė Olga Žuravliova. Pagrindinė pokalbio tema – niūri Rusijos tikrovė.

Olga Žuravliova: Tai programa „Ypatinga nuomonė“, aš – Olga Žuravliova, šiandien mano pašnekovė – Jevgenija Albac, žurnalo “The New Times”vyriausioji redaktorė.

Pirmasis klausimas, kuris mane rimtai domina. Kaip Jums atrodo iš paskutiniųjų naujienų, kokį svarbiausią uždavinį šiuo metu sprendžia dabartinė valdžia Rusijoje?

Jevgenija Albac: Ji jau pastaruoju metu sprendžia vieną ir tą patį uždavinį – kaip išlaikyti valdžią.

O. Žuravliova: Bet tam yra įvairių būdų. Koks būdas dabar jai kelia didžiausią rūpestį? Reitingai, nežinau, ar kokiu būdu atitraukti dėmesį nuo ko nors, ar kova už įvaizdį?

Jevg. Albac: Akivaizdu, kad tęsiasi begalinė kažkokia visuomeninių ryšių kampanija. Taip pat akivaizdu, kad pirmiausia apeliuojama labiausiai į neišsilavinusius gyventojų sluoksnius. Tai kiekvienos neteisėtos valdžios problema – visą laiką reikia įrodinėti, kad tu turi teisę valdyti žmones. Juk kas yra valdžia? Tai teisė priiminėti sprendimus, kurie turi įtakos žmonių gyvenimui. Ir žmonėms gali iškilti klausimas: „O, tiesą sakant, kokių galų aš, tu, jis, ji, kodėl mes turime paklusti tiems žmonėms?“ Kadangi žinoma, jog istorijoje yra du valdžios šaltiniai: arba tai valdžia nuo Dievo, arba valdžia nuo tautos. Na, kadangi mūsiškiai dar neapeliuoja į tai, kad Viešpats Dievas jiems įdavė Kremlių į rankas, tai reikia apeliuoti į žmones. Todėl ir nesibaigia viešųjų ryšių kampanija.

O. Žuravliova: Koks ryškiausias visos šitos viešųjų ryšių kampanijos elementas? Kažkokiu momentu tai buvo žaidynės Sočyje, o kažkokiu momentu kova su blogiu amerikietiškojo imperializmo pavidalu?

Jevg. Albac: Kad žmonės mažiau galvotų apie tai, jog kyla mokesčių už šilumą, elektrą, vandenį tarifai. Tarifai gi kyla labai rimtai. Ir visą laiką bandoma atitraukti dėmesį kitomis problemomis. Viena iš temų – vaikų įvaikinimas arba štai toji visiems žinoma situacija su Teksase, JAV, žuvusiu berniuku.

O. Žuravliova: Dėl tarifų tai aš nesutiksiu, nes mane tai irgi nustebino. Bet dabar suprantama, dėl ko kaip tik pasklido kalbos, jog reikia įvesti tvarką tarifuose. Pas mus Elvyra Nabiulina rodė savo pačios mokesčius pasitarime su prezidentu Vladimiru Putinu. Jis vėl kalbėjo, kad būta daug pažeidimų, būtinai reikia stebėti, nelaukti, kol piliečiai pasiskųs. Kam į tai koncentruoti dėmesį? Kur čia logika?

Jevg. Albac: Iš tikrųjų yra ne visai taip. Jeigu jūs pasižiūrėsite į pranešimus iš regionų, tai matyti, kad tai viename mieste, tai kitame mieste visą laiką lokaliai įkaista situacija. Todėl galima kiek tik lenda kalbėti, jog ten ne daugiau 6 procentų arba ne mažiau 6 procentų, bet nuo to juk reikalai nesikeičia, nes tarifai kyla. Bet kitas klausimas, kad žmonėms, matant neįtikėtiną valdžios korupciją, kyla klausimas, o koks visos tos sangrąžos („otkatų“), namukų Nicoje procentas įskaičiuotas į tuos tarifus? Juk suprantama, kad kainų lygis Rusijoje toks pirmiausia todėl, kad į jas įeina kolosalūs kyšiai ir sangrąža.

O. Žuravliova: Bet valdžia, jeigu ji rūpinasi savo gerove, ji turi kaip tai sekti nuotaikas, įmesti temą, paskui stebėti reakciją ir taip toliau. Štai rengiamos apklausos. Kaip Jums atrodo, valdžia apskritai mato realų vaizdą?

Jevg. Albac: Bet man regis, kad jei kalbėsime apie V.Putiną, tai jis, žinoma, visiškai atitrūko nuo žemės. Tai visų pirma. Antra, tie, kas anksčiau dirbo arba buvo susiję su prezidento administracija, kalba, kad visokių politikos planavimo pasitarimų, kurie anksčiau būdavo rengiami kartą per savaitę, kartą per mėnesį, dabar sumažinta iki minimumo, nes, tiesą sakant, sprendimus priima praktiškai vienas žmogus. Ir tai, žinoma, labai pavojinga istorija.

O. Žuravliova: Štai iš Nižnij Novgorodo rašo: „Kiek galima pasitikėti Rusijos centrinio visuomenės nuomonės tyrimo instituto apklausomis apie palaikymą V.Putinui pagal jo metų darbo rezultatus? Matom keistą vaizdą: praktiškai visų valstybės institucijų reitingai žemiau grindjuostės, o V.Putinas kaip visada švarutis ir gražutis“. Bet juk tai gal mūsų paprasčiausiai toks ypatingas kelias?

Jevg. Albac: Aš nemanau, kad galima pasitikėti valstybinių sociologinių tarnybų skelbiamais reitingais. Galima žiūrėti ilgalaikes tendencijas. Matome, kad tai nuolatinio smukimo tendencija.

O. Žuravliova: Ir dar vienas klausimas: „Kaip jums patiko paskutinai surengti žygiai įstatymui dėl vaikų palaikyti ir prieš?“ Iš tikrųjų jau ne pirmas atvejis, žygis oficialus, taip vadinamas – valdžios šalininkų žygis, jis visada baigiasi tokia nedidele gėda, nes čia pat atsiranda žmonių, kuriems nesumokėjo. Valdžia nieko nepasimoko arba tai ne valdžia, tai kažkokios kitos struktūros taip blogai organizuoja panašius renginius?

Jevg. Albac: Valdžia juk žino, kad pagrindiniai televizijos kanalai – jie parodys vaizdelį, kuriame minios žmonių neša plakatus prieš įsivaikinimą užsieniečiams, ir tą vaizdelį pamatys visa Rusija. Mažiausiai 97 proc. namų visose 9-ose RF laiko juostose aprėpia Pirmasis kanalas, maždaug tiek pat, tik truputėlį mažiau, aprėpia Rusijos valstybinė televizija ir NTV mažiausiai iki Uralo aprėpia labai plačiai. O apie tai, kad ten sumokėjo, ar apie tai, kad kažkokie žmonės atėjo į Tverskoje vidaus reikalų skyrių ir pareiškė, kad jiems nesumokėjo pinigų, apie tai geriausiu atveju pasiskaitys “Echo Moskvy”klausytojai, “PublicPost” ar kitų panašių portalų skaitytojai.

Mes juk žinome, kad Kremlius orientuojasi į tuos gyventojus, kurie a) gana mažai domisi politika. Tai yra, net jeigu gali prieiti prie interneto, tai pagrindinis interneto vartotojų kontingentas naršo po įvairiausius pramoginius portalus. O tie, kas domisi politika, tai jų maždaug 10–15 milijonų žmonių. Tai pirmiausia.

O. Žuravliova: Tai yra tie 10–15 milijonų apskritai valdžiai nerūpi? Dėl jų nieko nedaroma?

Jevg. Albac: Žinoma nerūpi. V.Putinas suprato, kad jis prarado didmiesčių ir vidutinių miestų elektoratą, kad vadinamieji įpykę miestiečiai vargu ar dar kada nors prie jo sugrįš. Ir visos tos istorijos su sėdėjimo terminų ilginimu Bolotnajos byloje… O mes žinome, kad šią savaitę teisėjai antspauduoja sulaikymų pratęsimą. Ir žmonių, kurie dar niekuo neapkaltinti, ar ne?

O. Žuravliova: Motyvuojama tuo, kad tie žmonės gali slapstytis, paveikti tyrimą.

Jevg. Albac: Taigi, daugybė žmonių – jiems pratęstas terminas toli po gegužės 6-osios, iki birželio. Tai suprantama, kad jie rengia procesą, kuris bus kažkur pačiame atostogų įkarštyje, kad būtų kuo mažiau žmonių, tada ir vyks procesas. Žmonės išsėdės daugiau kaip metus. Kai kas daugiau nei metus, kažkas apie metus. Bet tai juk laisvės atėmimas.

O. Žuravliova: Na, o kam tada imtis tokių priemonių? Per televizorių apie tai nepapasakos? Kokia štai tokių procesų, kurie yra parodomieji tik siauram žmonių ratui, prasmė?

Jevg. Albac: Prasmė labai gili. Prasmė tokia, kad visi kiti išsigąstų, kad tas jaunimas, kuris išėjo į protesto akcijas 2012 metais, suprastų, jog kiekvieną sekundę tu gali atsidurti kalėjime.

O. Žuravliova: Vadinasi, čia yra kaip tik tai, kas siūloma būtent tiems 10–15 milijonų žmonių, apie kuriuos Jūs kalbate, čia visa tai jiems?

Jevg. Albac: Politiką visada apsprendžia labai nedidelė grupelė žmonių – taip yra visose šalyse.

O. Žuravliova: Man labiausiai patiko žinutė iš Josifo: „1953 metų kovo 5 visiškoje tyloje šventėm mano gimimo dieną (Josifas gimė kaip tik tą dieną). Mirė Stalinas. Atmenu, kaip raudojo šalis. Dabar Stalinas visai teisingai vadinamas nusikaltėliu, bet tik emociniu lygiu. Skamba himnas, aprobuotas Stalino. Jo sukurtos šalies subyrėjimas pavadintas didžiausia globaline katastrofa. Net vaiko teisių įgaliotinis – išeivis iš struktūros, padėjusios Stalinui 30 metų išsilaikyti valdžioje. Ir kaip visa tai atsispindės istorijos vadovėlyje?“ – klausia Josifas.

Jevg. Albac: Savo laiku aš gana ilgai gilinausi į tą temą, represijas ir NKVD tardytojus. Ir dabar, kai mes paskutiniam numeriui rengėme tą pagrindinę temą Stalino mirties 60-mečiui, man visiškai aišku, kad valdžioje buvo gauja žudikų. Štai pažiūrėkite, tai „Memorialo“ duomenys. Stalino parašas ant sušaudyti pasmerktųjų sąrašų – ant 357 sąrašų. Antras pagal dažnumą – Molotovas, o toliau Kaganovičius, Vorošilovas, Ždanovas ir taip toliau. Jie pasirašinėjo.

Kažkur apie 97 pavardės kaip tame sąraše, kur trečiuoju įrašytas mano antros eilės senelis, kažkur 128 pavardės kaip sąraše, kuriame įrašytas žurnalo “The New Times”leidėjos Irenos Lesnevskajos senelis, kažkur daugiau nei 100 kaip sąraše, kuriame įrašytas “The New Times”žurnalistės Zojos Svetovos senelis. Ir iš visų trijų sąrašų jie visi buvo areštuoti skirtingais 1937 metų mėnesiais ir jų sąrašai pasirašyti, visur būtinai yra Stalino pavardė ir visur yra Molotovo pavardė.

Ir štai mes išspausdinome ant viršelio vieną iš 1941 metų sąrašų. Čia parašyta: „Sušaudyti visus, išvardytus sąraše. J. Stalinas“. Visus! Paskui visa tai būdavo siunčiama į vadinamąjį teismą, į karinę kolegiją. Ir kadangi išleidus įstatymą apie supaprastintą teismo procesą teismo procesai buvo supaprastinti, nebuvo nei advokatų, nei prokurorų, nebūdavo kviečiami liudytojai, žmonės neturėjo teisės apskųsti nuosprendžio. Nuosprendis būdavo vykdomas nedelsiant.

Neatsitiktinai Kalančevskaja gatvėje Nr. 43, kur, beje, dabar yra Meščianskij teismas, kur buvo paskelbtas pirmasis nuosprendis Michailui Chodorkovskiui, ten buvo Miesto teismas, žodžiu, ten dirbo ir karinė kolegija. Jie net buvo įrengę sau sušaudymų kambarį, kad jiems nekiltų problemų.

Aš dažnai dėl įvairių priežasčių lankausi Donskoje kapinėse, o dabar pasivaikščiojau specialiai po tas sušaudytųjų vietas. Ir buvau visiškai sukrėsta. Štai buvo toks siaubingas budelis Vasilijus Blochinas, kuris vadovavo sušaudymų komandai, tada tai buvo OGPU (Jungtinė valstybinė politinė valdyba). Paskutinį kartą jis dalyvavo sušaudymuose 1953 metų kovo 2 dieną. 30 metų tas žmogus šaudė į pakaušį. 20 tūkstančių čekistų buvo nužudyta, jo niekas nepalietė. Jis buvo NKVD komendantas.

Tad štai kas mane apstulbino. Pačioje Donskoje kapinių pradžioje, kairėje pusėje stovi jo paminklas. Ir pasirodo, jis mirė 1955 metais. Tai tada, kai prasidėjo Nikitos Chruščiovo atlydis, iš jo buvo atimtas valstybės saugumo generolo majoro laipsnis. Ir tada pastatė jo paminklą, kur jis apsirengęs civiliais drabužiais. O maždaug 2003 metais pastatytas naujas, brangus paminklas, kur jis vėl su generolo majoro antpečiais. Kai tuo tarpu tiems daugiau kaip 5-iems tūkstančiams žmonių, kurių pelenai išbarstyti po visas Donskoje kapines, apskritai nėra jokio paminklo, išskyrus mažą bendrą kapelį. Jokio ženklo.

Tai juk visiškas košmaras. Ir štai mūsų valstybė paišlaidavo vien tik nuorodai, ant kurios parašyta „Bendras kapas Nr. 1“ ir ten ant tos mažos lentelės, maždaug 2,5–3 metrų skersmens, parašyta, jog tai neatsiimtų palaikų kapas.

Ir aš laukiu, kad gal kas nors iš viršininkų, gal V.Putinas, susivoks, jog reikia pasakyti, kad tai siaubingas nusikaltimas, kurį įvykdė Stalinas ir jo gauja, kad mes, valstybė, kuri esame SSSR įpėdinė, kad ištartų kokius nors atsiprašymo žodžius žmonėms, kurių artimieji buvo nukankinti, sušaudyti. Nieko to nėra.

O. Žuravliova: Štai apie tai, kiek valdžia užsižaidžia su stalinizmu, kiek jai pavyksta balansuoti?

Jevg. Albac: Pasižiūrėkite, buvo keletas apklausų. Štai Levados apklausa. Be abejo, teigiamai, greičiau teigiamai Staliną vertina kartu sudėjus 49 procentai. Visos Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centras (VCIOM) pateikia išsidėstymą pagal amžių. Ir iš tų, kurie Staliną gerbia, 25 procentus sudaro 18–24 metų amžiaus, 25 procentus – 34 metų.

Juk mes – štai to siautėjimo įpėdiniai. Suprantate? Juk buvo sunaikintas aristokratijos žiedas, valstietijos žiedas, 7 milijonai ūkininkų buvo sunaikinti kolektyvizacijos metais. Buvo sunaikintas biurokratijos žiedas, Šachtininkų procesai 1929 metais ir taip toliau. Buvo sunaikintas darbininkų klasės žiedas, buvo sunaikinta kūrybinė inteligentija. Štai šiandien Genadijus Ziuganovas vėl padėjo gėlių. Jie visą laiką kalba apie tai, kaip Stalinas laimėjo karą.

Na gerai, aš suprantu velnišką, bet racionalumą GULAG‘e. Reikėjo nemokamos darbo jėgos, reikėjo vergų darbo, galima buvo praktiškai niekuo nemaitinti, žmonės mirdavo visose tose komunizmo statybose – Magnitka, Belomoro kanalas ir taip toliau. Tie išmirdavo, atveždavo kitus. Na, tokias Egipto piramides statė.

Bet štai tos neregėtos kruvinos bakchanalijos, kuri buvo sukurstyta, racionalumas man nesuprantamas. Ir nėra jokio kitokio paaiškinimo, išskyrus tai, kad Stalinas buvo sadistas.

Ką jie išdarinėjo? Juk mes iš tikrųjų labai daug ko nežinome, nes tuos dokumentus iki šiol paprasčiausiai baisu skaityti, ką išdarinėjo. Kaip prievartavo dukteris akyse armijos vadų, iš kurių reikalavo prisipažinimų. Suprantate?

O. Žuravliova: Bet sutikite, Jevgenija Markovna, kad kai Stalinas prisimenamas kitame kontekste, sakoma, kad…

Jevg. Albac: Kokiame?

O. Žuravliova: Štai kada ateina G.Ziuganovas padėti gėlių. Kokią šalį sukūrė, kokia nuostabi buvo pramonė, kaip viskas buvo paruošta, kaip į kosmosą skrido…

Jevg. Albac: Aš suprantu, apie ką Jūs. Negaiškime tam laiko, čia ir taip viskas aišku. Vadinasi, yra žinoma, kad kai agrarinė šalis pereina į industrinę, iš tikrųjų autoritariniai režimai moka geriau akumuliuoti išteklius. Na, kažkokia toji velniška logika GULAG‘e, bet ji man nors šiek tiek suprantama. Bet ta žudynių bakchanalija… Aš vis tiek negaliu racionaliai paaiškinti, kam reikėjo tiek žmonių sušaudyti?

O. Žuravliova: Tai aš Jums pasakysiu, kad tie žmonės, kurie sako, kad Stalino nėra ir nori Stalino, jie nori būtent augimo. Suprantama, ne tokia kaina.

Jevg. Albac: Yra darbų. Jų labai daug išleista, iš tikrųjų, darbų apie efektyvumą, tai vadinamieji „Stalinas – veiksmingas vadybininkas“. Jis buvo nepaprastai neveiksmingas vadybininkas. Nepaprastai neveiksmingas, nes dabar mes žinome, kad buvo visiškai neprotinga statyti visas tas milžiniškas Magnitkas.

Vadybininkas jis buvo labai blogas. Tam buvo sunaudota kolosaliai daug ne tik žmogiškųjų resursų, bet ir grynai finansinių lėšų. Tam buvo apvogta visa šalis – konfiskuota viskas, kas tik įmanoma. Parduoti nuostabūs rinkiniai, kolekcijos iš Ermitažo, Rusijos muziejaus, Tretjakovo galerijos ir taip toliau. Apvogtos cerkvės, už bažnytinį auksą buvo užsienyje perkamos staklės ir technologijos. Tad vadybininkas jis buvo absoliučiai neveiksmingas.

Suprantate, bet štai, man atrodo, kad svarbiausia – ne veiksmingumas, svarbiausia, man atrodo, kad šalis negalės toliau progresuoti, jeigu pagaliau nebus pripažintas faktas, jog valdžioje keletą dešimtmečių buvo banditai, kurie naikino savo tautą.

O. Žuravliova: Jūs turėjote vieną klausimą, kodėl…

Jevg. Albac: Taigi, nueikite į Donskoje. Paprasčiausiai nueikite, suraskite tą bendrą kapą Nr. 1, nepareikalautų palaikų kapą. Antras bendras kapas Nr. 2 – sušaudytųjų karo metais nepareikalautų palaikų kapas. Paprasčiausiai nueikite ir pasižiūrėkite į tai. Ir paklauskite savęs. Bet juk gėda! Gėda, kad viename kape. Ir tai apskritai mūsų istorijos siaubas, kad tame pačiame kape palaikai Nikolajaus Ježovo, kuris vykdė tą baisų įsakymą. Paprasčiausiai įsivaizduokite akimirką, kad visa tai sumaišyta kartu.

Kai aš kartą buvau su Roginskiu Donskoje kapinėse, ten dabar pastatytas paminklas, Maskvos miesto prokurorui ir pažymėta – 2013 metų kovas. Pastatytas paminklas prokurorui Maslovui, kuris buvo Maskvos miesto prokuroras 1937–1939 metais. Juk su to Maslovo parašu siaubingi nuosprendžiai! Ir visa tai vienoje vietoje.

Suprantate, juk tai baisus dalykas, kad tauta ir toliau meldžiasi stabui. Ir tauta visą laiką ieško dar vieno stabo, kuriam melstųsi ir kuris, kaip kadaise rašė Galičius, priiminėtų išsigimėlių paradus. Štai kas yra katastrofa.

Nuotraukoje: žurnalo “The New Times” vyriausioji redaktorė Jevgenija Albac.

2013.03.12


Prisijunkite prie diskusijos