Rita Miliūtė: „Politikoje, gyvenime ar meilėje neturėtų galioti principas, kad visos priemonės geros“


Print

Politikos sritį kuruojančių žurnalistų nuolat tyko daugybė pavojų, intrigų, pinklių, į kurias labai lengva patekti, tačiau sunku išsivaduoti. Ilgametė politinių laidų vedėja Rita Miliūtė sako, kad spaudimas yra natūralus dalykas, kuris visada buvo ir bus.

LRT laidoje „Įžvalgos“ žurnalistė Virginijui Savukynui atskleidė, kaip politiniai ir kiti viešosios sferos veikėjai bando daryti įtaką žiniasklaidai ir pateikė paprastą receptą, kaip reikia tam spaudimui atsispirti.

Ar tiesa, kad bet kas gali vesti politines laidas?

Gali, bet tada ir rezultatas bus bet koks, o ne toks, koks turėtų būti… (Šypsosi – red. past.)

Bet juk lietuviai galvoja, kad jie apie politiką išmano viską, kaip ir apie krepšinį. Iš kur tas lietuvių manymas, kad jie patys geriau vestų laidas negu profesionalūs vedėjai?

Turbūt taip pat galima būtų paklausti, kodėl dauguma lietuvių, kurie žiūri krepšinį, galvoja, kad jie būtų geresni treneriai ar net žaidėjai… (Šypsosi – red. past.) Aš vis dėlto būčiau linkusi manyti, kad ne visi lietuviai taip galvoja. Tiesiog yra dalykų, kurių turi išmokti dirbdamas, gyvendamas ir visaip kitaip tobulėdamas.

Gerai, tuomet pakalbėkime apie žurnalistus, kurie specializuojasi politikoje. Sakoma, kad žurnalistas turi būti objektyvus. Tačiau ar kartais mūsų lietuviškoje realybėje nenutinka taip, kad tada, kai nori išklausyti abi puses, pradedama priekaištauti, kad esi neobjektyvus? Suprask, esi objektyvus, kai palaikai vieną pusę, ypač garsiau rėkiančią.

Vėlgi nelygu, su kokiais vertinimais susiduri. Mano nuomone, objektyvus yra tas, kuris bent jau stengiasi išklausyti abi puses ir sudaro sąlygas abiem pusėms išsakyti savo poziciją. Visą laiką bandau tą daryti. Kitas klausimas, ar antra pusė visada nori tai daryti pati… Mano sąžinė būna rami, jei aš tikrai kviečiu žmogų į laidą. Žinoma, nebūnu patenkinta, jei žmogus neatvykstą, tačiau bent jau žinau, kad jį kviečiau ir padariau tai, ką privalu padaryti objektyviam žurnalistui.

Ar dažnai į jūsų laidas neateina politikai?

Retai, bet tokių yra. Ir nebūtinai politikų. Tai gali būti ir ekonomikos, verslo subjektai, kai susiklosto kokia nors nelabai maloni padėtis. Tuomet irgi vengiama dalyvauti laidoje.

Ar nebūna taip, kad į laidą kviečiamas pašnekovas pradeda kelti sąlygas: jei pakviesi tą ar aną, tada aš neateisiu?

Būna… (Šypsosi – red. past.).

Kaip tokiais atvejais elgiatės?

Tiesiog atsakau: nepykite, bet tada, matyt, teks jūsų nekviesti. Nemanau, kad laidos dalyviai turi diktuoti vedėjui, kas gali dalyvauti, o kas ne. Žinoma, visuomet reikia stengtis, kad laidoje būtų mažiau rėksnių, o būtų galima kažką naujo išgirsti ir sužinoti. Tačiau bet kokiu atveju tie žmonės, kurie yra kviečiami į laidą, tikrai neturi teisės diktuoti.

Jeigu darytumėte laidą, kurios tema, pavyzdžiui, KGB veikla Lietuvoje, ar kviestumėte įsitikinusius kagėbistus, kad jie gintų savo nuomonę?

Jeigu rengčiau tokią laidą, taip – kviesčiau. Tačiau kol kas nematau aplinkybių, kodėl reikėtų rengti tokią laidą. Tiesiog nėra dėl ko šia tema diskutuoti…

Tai tiesiog pavyzdys pratęsiant mūsų pokalbį apie objektyvumą ir abiejų pusių išklausymą. Ar tikrai būtų verta kviesti KGB – nusikalstamos organizacijos – pusę į laidą?

Aš dėl to ir sakau, kad nematau aplinkybių, kodėl reikėtų rengti tokią laidą. Man laidoje norisi diskutuoti, kai susiklosto kažkokia kontroversija. Šiuo atveju nieko panašaus nematau. Lygiai tas pats, jei reikėtų kviesti kokios nors nusikalstamos grupuotės atstovą ir vystyti diskusiją: nusikaltimas yra gerai ar blogai… (Šypsosi – red. past.)

Kai kurie viešosios erdvės veikėjai kartais pasako, galbūt nelabai garsiai, kad svarbiausia yra pozicija, o realybė nesvarbu. Prieš porą šimtų metų Hėgelis sakė, kad jei realybė neatitinka mano teorijos, tuo blogiau realybei. Sutinkate su tokia mintimi?

Ne, nes tada lygiai taip pat būtų galima vadovautis ir, pavyzdžiui, Makiaveliu, kuris sakė, kad bet kokios priemonės yra tinkamos, jeigu nori pasiekti savo tikslą. Manau, kad tiek politinėse laidose, tiek politikoje, tiek gyvenime ar meilėje neturėtų galioti principas, kad visos priemonės yra geros. Tikrai ne visos priemonės yra geros.

Ar nėra taip, kad politikai labai nori įtraukti žurnalistus į savo intrigas, politinius žaidimus?

Be abejo, kad nori. Deja, kartais jiems tai pavyksta ir ne taip jau retai. Tačiau viskas priklauso nuo to, kaip sugebi atsispirti. Man ir šią savaitę skambino vienas žmogus (tiesa, ne politikas, vadinkime jį lobistu) ir priekaištavo, kad kviečiu vieną žmogų į laidą ir jo viešojoje erdvėje yra per daug, todėl galbūt jis neturėtų dalyvauti mano laidoje. Labai maloniai pasikalbėjome ir aš tiesiog jam pasakiau, kad tas žmogus nėra kaltas, kad aš jį sugalvojau pakviesti į laidą ir nėra kaltas, kad turi nuoseklią poziciją, visąlaik ją grindžia argumentais. Kitaip tariant, spaudimas buvo, yra ir bus, tačiau mūsų užduotis yra jam nepasiduoti.

Sakoma, kad politika yra menas paaiškinti, jog juoda yra balta, o balta yra juoda. Ar politikoje galioja nuostatos, kas yra tiesa, o kas melas? Ar tokie dalykai jau beviltiškai pasenę?

Galbūt aš esu beviltiškai pasenusi, bet aš vis dar esu linkusi manyti, kad galioja… (Juokiasi – red. past.) Nemaža mūsų darbo dalis yra parodyti, kada nuo tų dalykų yra nukrypstama arba bandoma pabėgti, juodą bandoma pateikti kaip baltą arba atvirkščiai.

Bet juk tada pradeda sakyti: tu užsipuolei, neleidai pasisakyti, pabrėžei, kas yra tiesa, o kas ne…

Žiūrint, kas taip sako… Nereikia kąsti į gerklę. Bet jeigu žmogui primygtinai parodai, kad jis meluoja, nemanau, kad tai neatitinka objektyvumo apibrėžimo.

Tikriausiai sutiksite, kad politikos žurnalistų tyko gausybė pavojų, pinklių…

O kur jų nėra?.. (Šypsosi – red. past.)

Na, galbūt, pavyzdžiui, darant laidą apie sveikatą… Ir vis dėlto kaip tose pinklėse nepasiklysti?

Prisimenu vieną dėstytoją, kurio paskaitų klausiau seniai seniai. Jis visada sakydavo: tikėkite savo instinktais ir jausmais. Iš tiesų, daugelis dalykų gyvenime yra tokie paprasti, kad nereikia kažin kokių gilių įžvalgų. Tiesiog reikia tikėti tuo, kaip tave augino, ką skaitei knygose ir tuo pasitikėti arba keisti darbą. (Šypsosi – red. past.)

Kokia būtų jūsų svajonių politinė laida?

Ak… (Atsidūsta – red. past.) Laida su įdomiais pašnekovais… Jeigu kalbame apie svajonių laidą, norėčiau, kad joje dalyvautų auditorija, kuri būtų tinkamai išprususi, ateitų ne parėkauti, o turėtų argumentų ir žinojimą, ko nori paklausti.

Dėkoju už pokalbį.

Nuotraukoje: ilgametė politinių laidų vedėja Rita Miliūtė.

2011.12.14


Prisijunkite prie diskusijos