lietuvių tautos išlikimo drama

Aktualijos

Apie pradingusį, lietuvius lydėjusį „paralelinį pasaulį“ ir civilizacinį neįgalumą

Negaliu susilaikyti nuo vienos papildomos apžvalgėlės. „Kažkas“ man kužda, kad apie tai reikia pasakyti plačiau ir tiesiai. Skaitytojau, nenustebk: tai bus pasakojimas apie žydus-litvakus. Neliesiu sudėtingos jų istorijos.

Tik priminsiu: didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras 1495 m. juos visus buvo išvaręs iš LDK.

Bet jau 1503 m. buvo priverstas jų atsiprašyti ir vėl pasikviesti. Pasirodė, jog tuometinis lietuvių valstybingumas be žydų-litvakų buvo nepakankamai gyvybingas.

Žydai – urbanistinės civilizacijos vaikai. Jie apsigyveno Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Jie užsiiminėjo amatais ir prekyba, finansinėmis operacijomis ir advokatūra, tarptautiniais santykiais ir raštvedyba.

Continue reading „PASTABOS IR APMĄSTYMAI TREČIAJAI KNYGOS LAIDAI (3)” →

Aktualijos

Lietuva geopolitinėje erdvėje. Žvilgsnis Briuselio link…

Mano knyga skirta lietuvių tautos ir jos valstybingumo žaizdoms, skauduliams apžvelgti. Niekas dar atvirai nepaneigė principo, kad tauta savo valstybę kuria ir už ją kartais neįtikėtinas aukas aukoja tam, kad užsitikrintų ne tik laisvę, bet savasties tęstinumą. Egzistuoja ir kiti požiūriai. Bet aš laikausi ką tik suformuluoto.

Tikiu, jog ir mano oponentas sutiks: vargu ar reikia šimtų akademinių tyrimų ir diskusijų įrodymams, jog nūdienos pasaulis lietuvių tautos tęstinumui „siūlo“ pakankamai rimtas grėsmes. Demografinės katastrofos kontūrai yra stingdančiai išryškėję… Bet kalbame (ir kalbėsime) apie kitas puses… Ne tik oficialioje politikoje, bet ir daugelio iš mūsų, ypač jaunuomenės savivokoje tautinė savastis sėda, įsitvirtina „nedrąsiai“ berusenančios ugnelės pavidale. 

Continue reading „PASTABOS IR APMĄSTYMAI TREČIAJAI KNYGOS LAIDAI (2)” →

Aktualijos

Preambulė

Laikas yra pamatinis socialinių pokyčių, jų esmės matas. Laikas, šis didysis Monstras, nepaisydamas jokių draudimų bei sentimentų, „tvarko“ asmens, tautos, visos žmonijos civilizacinį vyksmą. Tačiau socialinio vyksmo giluminiai šaltiniai bei varikliai vargiai ar kada pasiduos žmogaus pastangoms juos išsamiau suvokti, paaiškinti ir, kas nemažiau svarbu – tuo pagrindu išmintingiau tvarkytis.

Panašu, kad žmonija, jos kuriama civilizacija egzistuoja ne tik griežtai apibrėžtoje fizinėje erdvėje. Žmonija, nepriklausomai nuo nuolat kūrybinę dvasią plėtojamos kultūros, ko gero, taip pat yra „įrėminta“ savęs, savo egzistencinės esaties suvokimo ribomis.

Visi keičiamės. Tačiau ne pats keitimasis čia svarbu, o tai, kaip mes įeiname į mus keičiantį gyvenimą. Jeigu suvokiame keitimosi neišvengiamybę, jeigu su savitvarda sutinkame įvykius, mes galime pajausti mums gyvenimo skirtos valandos išmintį. Ją galime pasilikti tik sau, bet galime bičiuliškai pasidalinti su kitais.

Continue reading „PASTABOS IR APMĄSTYMAI TREČIAJAI KNYGOS LAIDAI (1)” →

Aktualijos

§ 5. Simuliakras (simuliantas)[1]

Tai „krizinės asmenybės“ potipis, kurio gilesnių šaknų galėtume ieškoti dar sovietiniame gyvenime, jo „psichologiniame“ arba mentaliniame palikime.

Anais metais buvo tokia darbuotojų kategorija, kuriuos rusakalbiai vadino „sačiokais“. Jo darbą įmonėje ar įstaigoje vadindavo „sačkovanie“. Sunku lietuviškai paaiškinti – žodynai apie tai tyli. Gal arčiau tiesos būtų kalbėti apie „sačioko“ (simulianto!) tariamai aktyvią veiklą, jos imitaciją. Veikiantis asmuo stengiasi vaidinti darbštumą. Tais metais nemažai būdavo ir tokių, kurie atvirai simuliavo arba vos vos krutėdavo.

Žinau iš savo patirties: mokslo įstaigose pasitaikydavo ir tokių, kurie kuklią metinio darbo ataskaitą kasmet teikdavo tą pačią, pakeisdami tik įvadinį puslapį. Na, dar šiek tiek pakoreguodami išvadas… To pakakdavo. Apskritai nemažai atvejų darbo spartą ir rezultatą diktuodavo ne darbštuolis, bet vidutinybė, o kartais – ir „sačioko“ – simulianto tipas. Darbštuoliai ir gabesnieji buvo slopinami „švelnios“ simuliacijos.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (13)” →

Aktualijos

III skyrius. Tautos kokybinis virsmas: „krizės asmenybė“ ir jos portretas

§  1. Prologinės sociosofinės mintys

Apie tautos kokybinį virsmą jau kalbėjome ankstesniuose šio esė skyriuose. Bet dabar į šį nenumaldomą procesą pažvelgsime „kitu kampu“.

Nūdienos pasaulis įspūdingas neįtikėtinomis technologijų, komunikacijų, materialinėmis gerovės ir net tautų bei valstybių taikesnio sugyvenimo pergalėmis. Vis labiau įsisąmoninama, kad žemė – tai bendri ir vieninteliai žmonijos namai.

Betgi neatmestina: tas pasaulis įspūdingas ir savo tamsaus gymio šešėliais… Tie visų mūsų namai apraizgomi ir lipniais, tarsi vienas po kito rezgamais voratinkliais. Jų aprašymas traukia daugelio autorių dėmesį.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (12)” →

Aktualijos

§ 5. Užmirštieji rezervai

„Tauta yra brangenybė, kurioje glūdi retų dvasinių vertybių lobis; kuri jį patvariai saugoja; kuri jį brandina ir sublizgina tam tikroje atmosferoje. Ir juo dvasinės vertybės sodresnės, tuo pati tauta vertesnė nepriklausomos egzistencijos, juo greičiau jos reikšis objektyviais kūrybos vaisiais“, – taip dar prieš karą su dvasios pakilimu rašė Juozas Ambrazevičius[1].

Tas pats asmuo, kuris ryžosi vadovauti 1941-ųjų metų birželio sukilėlių sudarytai Lietuvos Vyriausybei (vėliau, emigracijoje, pasivardinęs J. Brazaičiu). To sukilimo patirtis neabejotinai davė impulsą ir pokario ginkluotam pasipriešinimui prieš šimtus kartų stipresnį okupantą. Kovodami neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis žuvo tūkstančiai, dešimtys tūkstančių jaunų vyrų ir net merginų.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (11)” →

Aktualijos

§ 2. Kreipinys „Lietuvos žmonės“ ir jo „žiedai“

Valstybės vadovas V. Adamkus 2006 metų sausio 5 d. pasitarime pakankamai atvirai ir emocionaliai prasitarė: „Metas rimtai svarstyti, ar patriotizmo samprata, tiksliau – jos stoka mūsų visuomenėje netampa grėsme mūsų sąmoningam valstybingumui? Ar nepriėjome prie pavojingos ribos, kai, pavyzdžiui, jaunimas iš patriotizmo net atvirai pasišaipo<?..>“

Žinome, kad tokio pasišaipymo formų yra gana įvairių, tarkim, pradedant Seimo ar savivaldybės rinkimų ignoravimu ir baigiant neslepiamomis, viešai reiškiamomis ir realizuojamomis nuostatomis amžiams palikti tėvų žemę, atsisakyti Tėvynės. Liūdniausia, kad tokios nuostatos formuojasi ir plinta jau bendrojo lavinimo ar profesinės mokyklos suole.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ ( 10 )” →

Aktualijos

II skyrius. Nacionalinis sąmoningumas šiandien: jaunuomenės pasirinkimo drama

§ 1. Transatlantinio skrydžio didvyriai ir jų vaikaičiai

Šį skyrių pradėsiu lietuvių tautos didvyrių: Stepo Dariaus ir Stasio Girėno testamentu. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad pasaulinę šlovę pelnę lakūnai ir jų žygdarbis jau užnešti pakankamai storu laiko ir savaiminės užmaršties sluoksniu.

Antra, vargu ar mūsų jaunuomenė, kuriai, palyginus, daug (ir įkyriai) kalbama apie pilietiškumą ir patriotizmą, bus girdėjusi apie Atlanto nugalėtojų parašytą (priešmirtinį) dokumentą.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (9)” →

Aktualijos

§ 3. Raganų naikinimo psichozės Lietuvoje vaizdai

Žvelgiant į raganavimo reiškinį plačiau ir iš esmės, šis fenomenas priklausytų lyg ir archajiškajam kultūros bei pagoniškosios religijos klodui. Bet keista…

Su tuo reiškiniu susiduriame ir šiandien. Ir šiandieninėje Lietuvoje turime vadinamųjų raganų sąjungą bei jų lyderę, vadinamą „raganų raganą“…

Iš kitų informacijos šaltinių girdime, kad jų esama ir JAV, ir ne tarp „užsilikusių“ indėnų, bet tarp civilizuotų „vakariečių“. Tik šiandieną, demokratinės kultūros sąlygomis, niekas jų nebepersekioja. Net ir tų, kurios užsiima gryniausiu šarlatanizmu.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (8)” →

Aktualijos

§ 2. Keletas įvadinių pastebėjimų dėl „raganagaudystės“ Lietuvoje

Dėl vaizdumo (ir intrigos) pasakojimą pradėsiu dviem autentiškomis iliustracijomis.

Martynas Mažvydas, būdamas uolus pastorius, 1550 m. Prūsijos hercogui Albrechtui (praėjus 300 metų po savo tautiečių krikšto) skundėsi: „Vieni, paklausti Viešpaties maldos, teigia jos nemoką dėl to, kad užmiršę dėl senatvės ir kad jau nebegalį išmokti. Kiti teisinosi jaunyste, sakydami: jaunas esu, negaliu išmokti, bet kai tik vyro amžiaus sulauksiu, tada jau išmoksiu. Kiti teisinosi ūkio darbais: man dieną ir naktį tenka daugiau rūpintis savo lauko ir ūkio darbais, negu Viešpaties malda ir tikėjimo artikulais. Dar kiti savo begėdiška burna prišneka daugybę kitokių pasiteisinimų“[1].

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (7)” →

Aktualijos

„Siaubo šimtmečio“ anatomija. Raganagaudystė

§ 1. Svylančių kūnų kvapas: iš kur jis?

Jokia paslaptis: krikščionybė, ypač jos katalikiškoji atšaka, dar nuo ankstyvųjų viduramžių pasižymėjo ypatingu atkaklumu ir fanatizmu. Užteko pasirodyti labiau humanizuotai šv. Rašto (arba Kristaus mokslo) aiškinimo pozicijai – Martyno Liuterio tezėms (1517 m.) – reakcija buvo greita. Konservatyviosios dogmos šalininkų gretos susiglaudė ir perėjo į gerai organizuotą puolimą.

Ko gero, tuometiniams Romos popiežiaus šalininkams buvo tiesiog paranku regėti gausėjančias eretikų grupes… Na, kad ir dėl tos priežasties, jog paskelbus su jomis kovą katalikų bažnyčiai atsirado impulsas stiprinti savo organizacinę struktūrą; ideologinį, kultūrinį ir psichologinį diktatą.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (6)” →

Aktualijos

Odė gimtajai kalbai ir jos sakralumui

Į nebūtį nugrimzdo ne šiaip baltų kultūra. Nugrimzdo visa šio superetnoso civilizacija. Bet mes, lietuviai, dar turime kuo didžiuotis. Dar turime kuo gaivinti, rodos, taip nesunkiai šiandien pažeidžiamą savo dvasią. Kuo? Ogi – savo kalba. Ar ne ji sudaro pagrindinę lietuvio tapatybės šerdį? Tai ji – tas iš amžių gūdumos atėjęs ir užsilikęs, tebepulsuojantis, savo ypatingą, lietuvybę išsaugančią aurą skleidžiantis šaltinis.

Priklausome lingvistinės prigimties tautų grupei. Tautai, kurios tapatybę nulemia kalba. Neliks kalbos – neliks ir lietuvių. Beje, šio etnonimo savo oracijose lyg ir atvirai privengia mūsų nūdieniai politikai… Kas liks? Žinoma, kad pasiliks administracinės teritorijos pavadinimas. Užgimė Bulgarijos valstybė, apsivaliusi nuo autochtonų – tiurkų kilmės bulgarų. Taip kaip keliems šimtmečiams istorija paliko Prūsiją, bet be autochtonų prūsų!.. Pagaliau ir tas šalies pavadinimas tiesiog mūsų akyse ištirpo. Nusėdo istorijos foliantuose.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (5)” →

Aktualijos

§ 4. A. Dostojevskaja apie Levą Tolstojų

Skaitant Aimée Dostojevskajos memuarinę knygą apie savo tėvą, nejučiomis kyla mintis, jog autorė rusams nerodė šiltesnių simpatijų. Nenuneigdama didžiulių savo gimtosios šalies laimėjimų ir tautos perspektyvų, ji vis dėlto daugiau dėmesio skyrė tiems autoriams, kurių kilmė buvo mišri, arba nerusiška.

Taip „atsitiko“ pasakojant ne tik apie savo tėvą, bet ir užsimenant apie kitą genialų rusų rašytoją ir mąstytoją – Levą Tolstojų.

A. Dostojevskaja rašo, jog L. Tolstojaus šeimos pradininkas buvo Pabaltijyje gyvenęs vokiečių pirklys pavarde Dick (storas), kuris XVII a. persikėlęs gyventi į Rusiją. Čia jis savo pavardę „Storas“ perrašęs į jos rusišką atitikmenį – Tolstoj.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (4)” →

Aktualijos

II skyrius. Trapūs, bet realūs siluetai

§ 1.  Žaibolaidinė mintis arba Anatolijaus Burbulio atvejis

[…] Žlugus Abiejų Tautų Respublikai, nunykus LDK turėtai aureolei, eiliniam rytų Lietuvos bajorui pasirinkimo mąstant apie valstybingumą nebeliko. Istorija taip patvarkė, kad nebuvo už ko laikytis, kam atstovauti. Kunigaikščiai, su visa savo didybe, seniai „ilsėjosi“ Dausose. Senoji Lietuva liko tik romantikų ir užkietėjusių konservatorių (pavojingesnių naujajai carinės Rusijos valdžiai) vizijose… O priėmus stačiatikybę ir gavus naują vardą, griežčiau negu „lotynų“ (katalikų) bažnyčioje, buvo reikalaujama užmiršti ir savo turėtą valstybę, ir savo tėvų bei protėvių kultūrą. Juolab, jeigu asmuo buvo dar ir atsikėlėlis į rusiškąsias žemes, jis privalėjo įsiteikti imperijai.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (3)” →

Aktualijos

Tapatybių kryžkelėse – Juzefo Pilsudskio atvejis

Iš Briuselio ar iš kitur į Lietuvą atvykę emisarai (kurių pagrindinis rūpestis – Europa be „rubežių“, atrodo, neturi supratimo apie tai, kad nei vokiečiai, nei prancūzai, nei anglai, pagaliau ir lenkai, kaip lietuviai, nėra išgyvenę viena po kitos sekusių tokio laipsnio aneksijų, prievartinio, taip pat ir savaiminio (tarsi uždelsto veikimo bomba) nutautėjimo atvejų.

Vargu ar suvokia, jog grėsmės lietuvių tautos išlikimui, jos tęstinumui yra vertintinos kaip grėsmės Lietuvos valstybės integralumui, jos, kaip ES narės, konstrukcijos patvarumui. Tų emisarų dėmesio centre dažnai būna ne lankomos valstybės titulinė tauta, bet čia gyvenančių tautinių mažumų reikalai.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ ( 2 )” →

Aktualijos

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų akademijos narys emeritas, šalyje gerai žinomas sociologas, vadybos žinovas, filosofas ir tautotyrininkas. Parašė apie tūkstantį mokslinių ir beveik tiek pat publicistikos straipsnių, taip pat išleido keliolika monografijų bei esė knygų.

Už keturių monografijų ciklą, skirtą lietuvių tautos socialinei organizacijai ir jos pokyčiams atskleisti, 2002 m. profesoriui suteikta Lietuvos mokslo premija. Jis – daugelio kolektyvinių monografijų ir rinkinių sudarytojas bei redaktorius.

„Lietuvių tautos išlikimo drama“– naujausias Romualdo Grigo darbas. Įgudusia mokslininko ir rašytojo ranka parašytoje knygoje gausu ne tik skaitytojo smalsumą žadinančios informacijos. Dėmesį patraukia puikiai valdoma gilios, plačios ir emocionalios minties intriga. Dramatiškos lietuvių tautos istorijos „aštrių kampų“ ir nutylėjimų atskleidimas, pati žinių perteikimo stilistika negali nejaudinti net ir to skaitytojo, kurio širdį jau graužia abejingumo Tėvynės likimui ėduonis.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“” →