PASTABOS IR APMĄSTYMAI TREČIAJAI KNYGOS LAIDAI (2)


Print

Lietuva geopolitinėje erdvėje. Žvilgsnis Briuselio link…

Mano knyga skirta lietuvių tautos ir jos valstybingumo žaizdoms, skauduliams apžvelgti. Niekas dar atvirai nepaneigė principo, kad tauta savo valstybę kuria ir už ją kartais neįtikėtinas aukas aukoja tam, kad užsitikrintų ne tik laisvę, bet savasties tęstinumą. Egzistuoja ir kiti požiūriai. Bet aš laikausi ką tik suformuluoto.

Tikiu, jog ir mano oponentas sutiks: vargu ar reikia šimtų akademinių tyrimų ir diskusijų įrodymams, jog nūdienos pasaulis lietuvių tautos tęstinumui „siūlo“ pakankamai rimtas grėsmes. Demografinės katastrofos kontūrai yra stingdančiai išryškėję… Bet kalbame (ir kalbėsime) apie kitas puses… Ne tik oficialioje politikoje, bet ir daugelio iš mūsų, ypač jaunuomenės savivokoje tautinė savastis sėda, įsitvirtina „nedrąsiai“ berusenančios ugnelės pavidale. 

Matome, kaip išsipūkšto kadaise ypač iškiliu buvusio baltų (aisčių) superetnoso siluetas. Siluetas, kurį dar palaiko grumtynėse už saviraišką užsilikusi inercija ir atskirų pasišventėlių būriai.

Klausimas, kurį šiame paragrafėlyje liečiu, yra supersudėtingas, todėl jam ir dėmesio skirsime daugiau.

Ne apsidraudimui, o tiesiai sakau ir patvirtinu, ką yra, pavyzdžiui, pabrėžusi prezidentė D. Grybauskaitė: Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą vertintinas kaip ypatingos reikšmės istorinis sprendimas, davęs jau per pirmąjį dešimtmetį ypač reikšmingus ir ženklius dividendus.

Lietuva (ir kitos panašios šalys) kito pasirinkimo neturėjo ir neturi. Suagresyvėjusios Rusijos akivaizdoje ypač išryškėjo šio istorinio sprendimo vienareikšmiškumas. Trumpuose komentaruose nėra reikalo bent kiek detaliau aptarinėti ekonominius, kultūrinius, politinius, militarinius buvimo ES ir NATO nare privalumus. O štai santykinai vadinamus etnokultūrinius, etnoorganizacinius, etnopsichologinius ir pan. aspektus apžvelgti kritiniu žvilgsniu būtina jau vien dėl to, kad mūsų europolitikoje jie lyg ir neegzistuoja. Manau, pamatuotai galima teigti: Lietuva, kaip ES narė, neturi savo bent kiek ryškiau (gal ir principingiau) apibrėžtos nacionalinės (tautinės) politikos bei ideologijos, susijusios su tautos, kaip etnobendruomenės, tęstinumu.

Kas iš tiesų atsitiko su tauta, kuri Europoje yra garsėjusi ne vien plačiai išsidriekusia valstybe, bet ir ypač aukšta dorovine bei politine kultūra? Kodėl, tarkim, mūsų dabartinis politinis elitas taip lengvai priima pabarimus iš Briuselio atvykusio komisaro, reikalaujančio atšaukti draudimą, ribojantį gėjams žygiuoti Gedimino prospektu? Kodėl šiuo įžūliu atveju bandoma kukliai nuleisti akis? Kodėl šitaip lengvai susitaikoma su minėto centro remiama visai naujo tipo politine jėga (galvoju apie tą, žygiavusiąją…)? Kodėl neatsiranda drąsos tiesiai pasakyti: mes negalime, mūsų moralė neleidžia išduoti tūkstančius metų puoselėtos protėvių kultūros! Mes: už savo (ką ten savo – ir kitų tautų) tapatybės šaltinių išsaugojimą! Mes: už krikščioniškosios civilizacijos vertybių tęstinumą!

Žvelgiant iš moralės, iš Dekalogo pozicijų virusas, įsigėręs dar senųjų civilizacijų organizme, nūdienos Europoje yra gana gajus. Jis lengvai įveikia valstybių sienas, su įžūlia drąsa siekdamas darkyti ir šiaip esmingai paliegusį lietuvių tautos ir jos valstybės kūną. Derėtų pripažinti karčią tiesą: jeigu už prigimtinę tapatybę ir šiandien tenka grumtis – kažin ar mus, lietuvius, supantį pasaulį galime vadinti demokratišku. Gal ir civilizacija, kuriai priklausome, yra nepakankamai civilizuota… Gal ir mūsų oficialiajai politikai trūksta civilizuotumo, jeigu ji domisi tik politiniais bei ekonominiais procesais, nekreipdama deramo dėmesio kultūrai, dvasiniams žmonių santykiams, dėl kurių stygiaus šiandien iš Lietuvos emigruoja ženkli dalis jaunuomenės.

Europos Sąjungos pagrindiniais sumanytojais laikomi: vokietis K. Adenaueris, prancūzas R. Schumanas ir italas A. de Gasperi. Tuo metu jie buvo įsitikinę, kad vieninga, suburta Europa gali (ir privalo) egzistuoti tik pasireikšdama kaip tautų ir valstybių sąjunga… Per trumpą istorinį laikotarpį viskas pasikeitė! Anie politikai mąstė XX a. viduryje. Bet štai, XXI a. pradžia parodė visai kitus ženklus – superinternacionalistinius. Vienas iš šios krypties ideologų Gerard Delanty atvirai teigia: „Postnacionalinė pilietybė… priešingai nei tautybė, ji neturi įsikūnyti nacionalinėje valstybėje. Svarbiausia nutraukti ryšius tarp pilietybės ir tautybės.“[1] Štai taip – be užuolankų, tiesiai.

Šiandieninių Europos Sąjungos aukščiausių vadovų: J. M. Barroso, H. van Rompuy (Rompėjaus) nuostatose tauta, jos tęstinumo puoselėjimas turi prarasti ne tik politinio subjekto statusą, bet ir… sentimentus. Anot dabartinio ES politinio elito, tautos pagrindu susiformavusi kolektyvinė tapatybė ir sąsajingumas turi būti keičiami atskirų individų, grupių ir net lytinių mažumų tapatybėmis ir laisvėmis. Tautiniai, rasiniai, religiniai ir, suprantama, – tradiciniai moters ir vyro tapatumai turėtų būti papildomi akcentuojant ne tautos, ir ne nacionalinės valstybės, bet individualias žmogaus, na, dar kurios nors atskiros mažumos (pavyzdžiui, gėjų ar romų) teises ir laisves. Politinis piliečio patriotizmas, jo moralus įsipareigojimas savo tautai ar valstybei turi būti pakeičiami įsipareigojimais ir ištikimybe konstitucinei santvarkai. Gerai žinome… Po „Lisabonos susitarimo“ ima viršų jau ne nacionalinių įstatymų, bet ES įstatymų ir konstitucijos diktatas.

Tam, kad greičiau būtų išsivaduota nuo tautos ir nuo nacionalinės valstybės „primestų“ kolektyvinio tapatumo pančių, peršamas nuolatinis judėjimas, nuolatinis naujų formų ir prasmių ieškojimas imtinai iki išsilaisvinimo iš bet kokios prasmės paieškų. Ne esmė, bet forma tampa nuolatinės kaitos švyturiu (prisiminkim kad ir G. Steponavičiaus veiklą švietimo ir mokslo ministro poste).

2004–2012 metais 17-oje ES valstybių narių buvo atlikti tęstiniai sociologiniai tyrimai: „Int Une: integruoti ar vieningi?“ Tyrimas buvo vykdytas ir Lietuvoje. Viešai buvo pasakyta tai, ką ir sveiku protu buvo įmanu suvokti… Visai ne nuo eilinių ES šalių piliečių, bet nuo politinio (ir verslinio) elito pozicijos, jo nuostatų priklauso ES-je vykdomi projektai, ateities vizijos, vidaus ir išorės grėsmių nusakymas. Viena iš didžiausių grėsmių europietiškai tapatybei įsitvirtinti ES elitai laiko vadinamąjį nacionalizmą – savo tautinės tapatybės skrupulingą saugojimą. Lietuvių autoriai, dalyvavę minėtame tyrime, išryškino ir tai, kad mūsų bendratautiečiai, priklausą ES elitui, yra kur kas labiau liberalesni, kosmopolitiškesni, mažiau pakantesni prigimtiniam tautiškumui, lyginant su vengrų, estų ar, juolab – su lenkų atstovais[2]. Liūdnas, bet kruopščiais daugianacionaliniais tyrimais nustatytas faktas…

Kritiniu žvilgsniu palietęs šiuolaikinę „Briuselio politiką“, nesusilaikau nepacitavęs vieno iš daugelio iškiliųjų autorių, užimančių kitas pozicijas. Skaitytojui pristatau mūsų laikų filosofo Isaiah Berlin teiginį: anot jo, nacionalizmo (supraskime – ir tautiškumo) gyvybingumas ir jo atsinaujinimas „yra vienas galingiausių, o kai kuriuose regionuose pats galingiausias mūsų laikų judėjimas“[3]. Apsidairykime aplinkui: šiam teiginiui pagrįsti – gausybė pačių „šviežiausių“ pavyzdžių (na, kad ir Ukraina). Pastarieji rinkimai (2014 m.) į Europarlamentą pademonstravo bręstančią opoziciją. Ji nėra priešinga eurointegracijai. Ji tik pasisako prieš įsigalintį eurobiurokratizmą ir kosmopolitinį brutalizmą. Ji pasisako už tautinių, nacionalinių tapatybių puokštę, už jos išsaugojimą.

Kaip rodo nūdienis pasaulis, savo kultūra skirtingos tautos ir valstybės gali tarp savęs taikiai susitarti ir kūrybingai sąveikauti. Pavyzdžiu imkime ne tik Europos Sąjungą. Kitame kontinente – Azijoje egzistuoja milijardą gyventojų turinti Indija – daugelio tautų ir tautelių buveinė, betgi sugebanti taikiai sutarti buveinė.

Apie savasties šaltinių paieškas

Tai, kas ką tik buvo pasakyta aukščiau, – tik keli nūdienos pasaulį apibūdinančių fragmentų. Kiekvienas, kuriam rūpi tautos likimas, regi kaip sparčiai kinta gyvenamoji terpė; kaip sąmoningai ji „prifarširuojama“ kažin ar reikalingais, prigimčiai svetimais elementais. Kiekvienas mąstome: ar iš tikrųjų taip sparčiai turi irti ir šiaip tik atskirais segmentais užsilikę tradicinių dvasinių vertybių ir santykių tinklai? Kodėl taip neapdairiai, be išmintingai puoselėjamos valstybės sąjungos su visuomene, su tauta Moralinio Autoriteto pozicijos užleidžiamos Didžiajam Inkvizitoriui?

Gal nieko ir keisto… Nūdiena, regis, kelia tuos pačius, nuo pat pasaulio pradžios „įgrisusius“ metafizinio (egzistencinio) pobūdžio klausimus. Kaip iš tiesų elgtis valdininkui ar politikui? Kaip elgtis mokytojui ar dvasininkui? Kaip pagaliau elgtis eiliniam piliečiui? Kokiais kriterijais šiandien vertinama (ir iš viso ar gali būti kaip nors objektyviau vertinama) jų elgsena? Ir kas tokią teisę gali turėti, jeigu pats pasaulis skuba vaduotis nuo Moralinio Autoriteto? Jeigu vos ne kiekvieną dieną kurpiami vis nauji matai (vertinimai) nebekreipiant dėmesio į Aukščiausiojo autoritetą… Nejauku, kai pasijauti nariu „bandos“, kuri, pritariant mass media šoumenams, varoma „feisbukų“, „vikipedijų“, „maksimų“, o kitais žodžiais išsireiškus, mankurtizmo, t. y. savo istorinės, kultūrinės atminties praradimo link…

Neatmetame: vienos kartos bėgyje įvyko (ir tebevyksta) epochinio pobūdžio technologijų revoliucijos. Jos kardinaliai pakeitė informacijos perteikimą ir jos saugojimą; vos ne „aukštyn kojom“ apvertė švietimą ir ypač medicinines paslaugas! Bet skaitytojui primenu: šiuo kritinės analizės atveju sąmoningai nekalbame apie pozityviąją civilizacinio vyksmo pusę… Ne ta knygos paskirtis.

Betgi kodėl mūsų kaimynai, panašaus likimo broliai, dėl savo egzistencijos rodo daugiau ryžto, drąsos? Štai, estai naujos redakcijos Konstitucijoje (kurią priėmė 2006 metais, t. y. po įstojimo į ES), jos preambulėje įrašė nuostatą: valstybė privalo užtikrinti ne tik gerbūvį, bet estų tautos išlikimą amžiams! Latviai, nesižvalgydami nei į Europos centrą, nei Maskvos kryptimi, šiais, t. y. 2014 metais, aprobavo įstatymą: nuo 2018 metų visose Latvijos mokyklose bus mokoma tik valstybine latvių kalba. Lenkija Lietuvoje platina vadinamąją „lenko kortą“, pagal kurią jos gavėjui, viešinčiam Lenkijoje, suteikiamos įvairios lengvatos. Įdomu, kad ES toks žingsnis nevertinamas kaip „lenkiško nacionalizmo“ sklaidos apraiška.

O mes, lietuviai? Ko mums trūksta? Kodėl apsišvietusi ir į „amerikas“ išlakstanti jaunoji karta rimčiau nesusimąsto kas jie tokie? Kuo jie nori būti? Kokia kultūra labiausiai juos tenkina. Materialinė? „Feisbukinė“?.. Gal tai rezultatas to, kad jaunuomenės ugdymo programose beveik nebeliko vietos sielai, jos pakylėtumui?

Kodėl iki šiol lieka užmirštas didžiausias lietuvių tautos lobis – piliakalniai? Net dabartinėje (susitraukusioje) Lietuvos teritorijoje jų priskaičiuojama ne šimtais, o tūkstančiais (beje, didesnį jų skaičių, nei mūsų istorikai ir archeologai, rodo rusų kariniai žemėlapiai). Pasikartodamas teigiu: absoliuti piliakalnių, supiltų VIII–XI a., dauguma buvo skirta visai ne gynybai. Kiekviena anuometinė kaimo bendruomenė pylėsi piliakalniuką kaip Gamtos virsmų šventimo, religinių apeigų atlikimo, kaip savo bendruomenės narių susirinkimo (ir – vaišinimosi!) centrą. Nekelia abejonių, kad iš dalies būtent tų piliakalnių, jų supylimo dėka susiformavo ir anų laikų lietuvių politinė tauta (nacija), pristabdžiusi baltų genčių išsivaikščiojimą, o kiek vėliau – sukūrusi ir stiprią savo valstybę.

Kas kaltas dėl nedovanotinos užmaršties? Šimtmečius bujojusi Lenkijos aneksinė politika? Gal bažnyčia, po kurios skliautais irgi šimtmečius aidėjo nelietuvių kalba, ne jos dvasia? Betgi viso to amalo šiandien nėra! Tai ko gi trūksta?

Mielas skaitytojau, turbūt ir pats suvoki: reikia nedaug – tik politinės išminties ir valios, kad visas tas dūlantis lobis sušvytėtų ir skleistų, ypač jaunuomenei (prarandančiai Tėvynės pajautą), spinduliuojantį gyvybingumą! Buvo skelbti Maironio, Česlovo Milošo metai. 2014-ieji – K. Donelaičiui… Kodėl nepaskelbus piliakalnių atminties metus? Koks įvyktų sujudimas kaimo seniūnijose! Kokiais deimančiukais pasipildytų nunykstantys socialinių, ypač dvasinių santykių tinklai! Užtektų iškirsti krūmynus, išpjauti dilgėlynus, stende įrašyti kiek įmanomą pilnesnę ir labiau prašalietį intriguojančią piliakalnio metriką.

Kryžiai, šimtai tūkstančių kryžių (dalis panašių į Vinco Svirskio kurtuosius), po 1864 metų sukilimo, ėmė sklisti po sodybas, po pakeles, po tas vietas, kurios atmintinos kaip žuvusiųjų. Prieš porą dešimtmečių lietuvės emigrantės Vasarės Karvelis pastangomis lietuviški kryžiai pateko į UNESCO saugomų paminklų sąvadą. Kryžiai man asocijuojasi su tautos kančiomis, jos menkinimu. Netgi su jos baigtimi… Ką reiškia du šimtai ar daugiau metų istorijos vyksme?

O kodėl dėl piliakalnių – lietuvių tautos startinių pozicijų nesibylinėjama patekti į UNESCO? Gal vien dėl mums įprasto apsileidimo, nesugebėjimo reprezentuoti originalesnį Lietuvos įvaizdį? Gal egzistuoja intuityvi nuojauta, kad ES centras šiandien yra kitoks ir vargu ar tokiam projektui pritartų?.. Kodėl, pavyzdžiui, dvarų pastatai, jų ansambliai ir jų istorijos – traukte traukia ir mūsiškį, ir svečią? Gal dėl to, kad tai jau Europos, o ne anų „nežinomųjų aisčių“ civilizacijos ženklai?

Mano knygoje yra tekstas – odė lietuvių liaudies dainoms. Ją papildysiu atsiradusiu suvokimu, jog šalia kitų, pripažintų egzistuoja dar vienas (bebaigiantis visai išnykti) dainuojamosios lietuvių etnokultūros žanras. Žinome išgarsintą, įprastai vadinamą dainų žanrą. Žinome raudas. Iš amžių gūdumos mus pasiekė sutartinės (kaip ir raudos, priskirtinos apeiginėms giesmėms ar tekstams). Betgi senovėje būta kanklininkų gildijos. Jos atgarsius prieš šimtą metų buvo pateikęs Vydūnas. O šiais laikais dar galime išgirsti Skriaudžiuose (Prienų rajonas). Šis žanras buvo ypač populiarintas mūsų iškilaus ir teatrinės etnokultūros puoselėtojo Povilo Mataičio. Prisiminkime jo įkurtą „Kluono teatrą“ ir užgniaužtą jau atkūrus nepriklausomybę.

Kankliavimas savaime būna lėto, bet muzikos garsais turtingo tempo. Prie kankliavimo derinami ir kuriami tekstai, atsikartojantys ritmai (akordai). Senaisiais laikais būtent vietos bendruomenės ir ypač keliaujantys kanklininkai klausytojams perduodavo žinią apie įvykusį žygį, laimėtą ar pralaimėtą mūšį, piešdavo didvyrio portretą, perteikdavo kokį nors socialiai svarbų įvykį, vyksmą, moralinį ar estetinį aspektą… Iš istorijos šaltinių žinome: Kryžiuočių ordinas (ko gero – ne vien jisai) pirmiausia stengdavosi fiziškai sunaikinti būtent kanklininkus – estetiška forma stiprinusius genties dvasinius saitus, perteikdavusius istoriškai vertingą žinią. Tai buvo labai svarbi, išskirtinė genties dvasinės jungties grandis…

Kodėl neatgaivinus ir neišpopuliarinus šio žanro? Juolab, kad ir Vydūnas, ir Skriaudžių kaimas, ir Povilas Mataitis pademonstravo modernizuotą jo pateikimą – kankliavimą kartu su tekstą teikiančia giedorių kapela.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.

(Bus daugiau)

2014.10.22; 05:51


[1]Delanty, Gerard. Europos išradimas. Idėja, tapatumas, realybė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos leidykla, 2002, 218 psl.

[2]Plačiau žr. Matonytė, Irmina; Morkevičius, Vaidas. Elitų Europa: tapatybių ir interesų kaleidoskopas. Monografija. – Vilnius: Lietuvos socialinių tyrimų centras, 2013.

[3]Berlin, Isaiah. Nacionalizmas. Vienovė ir įvairovė. – Vilnius: Amžius, 1995, 40 psl.


Prisijunkite prie diskusijos