Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (6)


Print

„Siaubo šimtmečio“ anatomija. Raganagaudystė

§ 1. Svylančių kūnų kvapas: iš kur jis?

Jokia paslaptis: krikščionybė, ypač jos katalikiškoji atšaka, dar nuo ankstyvųjų viduramžių pasižymėjo ypatingu atkaklumu ir fanatizmu. Užteko pasirodyti labiau humanizuotai šv. Rašto (arba Kristaus mokslo) aiškinimo pozicijai – Martyno Liuterio tezėms (1517 m.) – reakcija buvo greita. Konservatyviosios dogmos šalininkų gretos susiglaudė ir perėjo į gerai organizuotą puolimą.

Ko gero, tuometiniams Romos popiežiaus šalininkams buvo tiesiog paranku regėti gausėjančias eretikų grupes… Na, kad ir dėl tos priežasties, jog paskelbus su jomis kovą katalikų bažnyčiai atsirado impulsas stiprinti savo organizacinę struktūrą; ideologinį, kultūrinį ir psichologinį diktatą.

Bet, apskritai, neturime teisės visų nuodėmių suversti vienam subjektui, šiuo atveju – katalikų bažnyčiai. Bet kokio pobūdžio civilizacijai, bet kokio masto pažangai iš paskos visada slinkdavo (ir slenka) „šešėliniai“ palydovai. Bet istorijai dažniausiai buvo pateikiamas „reklaminis pozityvas“. Ypač tai pasakytina apie Romos katalikų bažnyčią. Tačiau vienas iš naujausių laikų popiežių – Jonas Paulius II (Karolis Voityla) per visus savo pontifikavimo metus elgėsi kitaip, – drąsiai ir netradiciškai. Atsiprašė pasaulio už padarytus bažnyčios nusikaltimus… Atsiprašė ir už inkvizicijos instituciją, kurios įkūrėjas ispanas Tomas de Torkemada, kaip nurodoma tyrėjų, per penkiolika metų gyvus ant laužų sudegino 8800 žmonių[1].

Įprasta: mąstant apie civilizacijas tarpusavyje jas lyginti ir vertinti pagal pasiektas technologijų aukštumas. Betgi jos neįsivaizduojamos be kultūros! Be žmogaus dvasinių, kūrybinių galių sklaidos! M. Liuterio tezės (o jų buvo net 95!) siekė žmogų išvaduoti iš jo protą bei valią kausčiusių retežių. Sunku patikėti, kad jas „pagimdė“ vienas asmuo. Už tokio revoliucinio dokumento galėjo „slėptis“ ypač įtakinga, bet garsintis nenorėjusi jėga…

Tezės atliko sumąstytą misiją. Davė impulsą verslingumui, pagimdė galingą kapitalizmo potvynį… Betgi šiandien mes matome, kad ir verslingumas, ir technologijos siekia išsprūsti iš savo gimdytojos – dvasinės kultūros įsčių. Visos tos struktūros, gerindamos žmogaus gyvenimo sąlygas ir jungdamos žmoniją į vienį, tarsi savaime siekia įsitvirtinti nesukontroliuojamo Antstato (teologų kalba – Antikristo) vaidmenyje. Sušvelnindamas savo „bedievišką“ poziciją, mąstau ir kitaip… Gal tuometiniai Romos katalikų bažnyčios inkvizitoriai suprato, kokia misija jiems priskirta? Gal norėta iš užkimšto ąsočio išleistą Džiną sugrąžinti atgal? Bet tokiai minčiai įtvirtinti įrodymų vis dėlto mažoka…

Tuo intarpu tenorėjau pastebėti, kad kiekvienos civilizacijos labirintuose klaidžioja jos dramatizmo, gal ir tragizmo šmėkla. Greičiausiai jos būta ir Renesanso, ir Apšvietos dvasia gyvenusioje Europoje. Taigi… Kaip nekeista, raganų medžioklė (kiek vėliau persimetusi ir į „tolerantingąją“ Lietuvą), su neįtikėtinu „entuziazmu“ būtent prasidėjo Vakarų Europoje. Prasidėjo kaip katalikų bažnyčios atsakas į reformaciją; kaip istorijos išbandymuose „patikrintos“ kovos su ja būdas.

Skaitytojui pateiksiu tik žiupsnelį informacijos, šiuo atveju (neklaidžiojant po foliantus) paimtos iš J. Černiako studijos[2]. Gal ja ir nebūčiau išdrįsęs pasinaudoti, jeigu ne įspūdingas to autoriaus pateiktas literatūros, ypač anglų ir prancūzų kalbomis, sąvadas. Šiai studijai aš simpatizuoju dar ir dėl to, kad jos autorius su ypatingu kruopštumu rankiojo ir registravo tai, kas be diskusijų gali būti priskirtina Vakarų civilizacijos „negatyvui“. Tiesa, panašių „negatyvo“ medžiotojų gretos šiandien yra gana skaitlingos. Na, o dėl J. Černiako – vieno iš jų? Suprantu, kad šis autorius kai kam gali būti nepriimtinas vien dėl laikmečio, kada jis rašė savo studiją.

Betgi turėtume vadovautis, teisininkų kalba kalbant, „nekaltumo prezumpcija“, jeigu kritinis mąstymas iš tiesų būna pagrįstas, įtikinantis. Pasaulio pažinime nepriimtina minties inkvizicija. Šia prasme yra prisimintinas ir smerktinas vadinamųjų „ura-patriotų“ elgesys, kai mūsų talentingam rašytojui Juozui Baltušiui, dar gyvam esant, buvo viešai deginamos jo knygos…

Mūsų rašytojui pasisekė. O štai Janui Husui, buvusiam Prahos universiteto rektoriui, aktyviam čekų kalbos bažnyčioje gynėjui, išdrįsusiam kritikuoti pačią bažnyčią už kritusią dvasininkijos moralę ir turtų kaupimą – nepasisekė. Iškviestas į Konstancos bažnytinį susirinkimą (Šveicarija), buvo apkaltintas erezija ir viešai bažnyčios šventoriuje 1414 m. sudegintas[3].

Bet grįžkime prie J. Černiako – prie jo, kaip minėjau, kruopščiai surinktos faktografinės (archyvistinės) medžiagos.

Tai, ką remdamiesi jo studija pasakysime žemiau, man regis, paaiškina barbarišką kryžiuočių elgseną klupdant ir naikinant prūsus, o paskui – puolant lietuvius. Minėto autoriaus surinkta medžiaga byloja, kad baisūs dalykai, susiję su „raganų medžiokle“, prasidėjo anksčiau, dar iki Liuterio. Ypatingu skelbiamos, provokuojamos „medžioklės“ užtaisu išsiskyrė popiežiaus Inocento VIII paskelbta 1484 metais gruodžio 5 d. enciklika.

Šiame dokumente Dievo vietininkas (žemėje) išgyrė ne tik tuometinių inkvizitorių H. Institoriaus ir J. Šprenglerio veiklą Vokietijoje. Popiežius pagrūmojo ir tiems dvasininkams bei pasauliečiams, kurie trukdą raganų gaudymui. Minėti inkvizitoriai, įkvėpti tokio popiežiaus palaikymo, 1487 metais išleido knygą, pavadintą įspūdingu „Raganų kūjis“ vardu.

To kūrinio pasirodymas, anot J. Černiako, perpasakojančio jo studijuotus autorius, „…buvo pranašas atsiribojimo nuo praeities, kai persekiojimai įsiliepsnodavo epizodiškai, būdavo tolimi vienas nuo kito tiek vietos, tiek laiko atžvilgiu. Praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, šios knygos poveikis pasireiškė visa jėga“[4]. Minėtas traktatas atvėrė vartus demonologinių (prieš velnią, prieš nelabąją dvasią nukreiptų) traktatų srautui. Tuo pačiu buvo įsiūbuota ir šėtoniška (kitaip nepavadinsi) praktika. Pasekime, ką gi pasakoja J. Černiakas, kurio mintis aš pirmiausia vertinu kaip humanizmą atstovaujančiąją poziciją…

„…Kalvinistinėje Ženevoje vien per 1542 metus buvo sudeginta 500 raganų! Išliko kalėjimo prižiūrėtojo raportas, jog visi kalėjimai perpildyti raganų. Analitinės monografijos autorius, remdamasis tuo pačiu literatūros šaltiniu, atkreipia dėmesį į tai, kad buvo abejojama net esamo budelio pajėgumu „…vykdyti visus mirties bausmės nuosprendžius“[5].

Negaliu susilaikyti nepastebėjęs fakto, kad kalbama apie Šveicariją – apie šalį, kuri šiandien visam pasauliui yra tapusi faktiškai įgyvendintos pilietinės visuomenės pavyzdžiu, demokratinės valstybės modeliu. Bet tas faktas mums byloja dar ir apie tai, kad reformacija – t. y. M. Liuterio „revoliucija“, situacijos raganų gaudyme nepakeitė.

Osanbriuko miestelyje (Vokietija) „…per tris 1588 metų mėnesius, – rašo J. Černiakas, – buvo pasiųsta ant laužo 121 ragana, neskaitant kitų mirties bausmių toje vietovėje“[6]. 1616 metais platinamuose proklamaciniuose lapeliuose apie raganas buvo pranešta, kad Viurcburgo srities Herolchofeno miestelyje suimtos keturios senutės, kurios, žinoma, prisipažino esančios raganos. Maža to, jos savo inkvizitoriams (kurie tokiais atvejais vartojo siaubingus kankinimo būdus) teigė – toliau perteikiu J. Černiako surasto šaltinio tekstą: „Visoje Herolchofeno teisminėje apygardoje kažin ar atsiras 60 žmonių, turinčių daugiau kaip septynerius metus, kurie vienaip ar kitaip nebūtų susiję su raganavimu…“[7]

Vargšės senutės! Aišku, kad šitokią „informaciją“ galėjo pateikti tik asmuo su nuo kankinimo pažeista psichika. Tačiau toks pranešimas, kaip teigia studijos autorius (skaitytoją stebinantis preciziškai, pedantiškai surinkta informacija), sukėlė tikrą inkvizitorių psichozę. Antai, tą apygardą tvarkęs vyskupas, turėjęs dar ir kunigaikščio rangą, išleido štai tokio turinio potvarkį: „Nuo šiol vietos valdžia privalo kiekvieną savaitę antradieniais, išskyrus didžiųjų švenčių dienas, deginti raganas. Kiekvieną kartą jas reikia vesti ant laužo ir deginti po 25 ar po 20 asmenų ir jokiu būdu ne mažiau kaip po 15“[8]. Atkreipkime dėmesį: koks jau tiems laikams buvo būdingas vokiečio tikslumas žiauriausių egzekucijų organizavime!

Literatūroje nurodoma, kad paskutinis raganų laužas užgeso: Anglijoje – 1684 m., Prancūzijoje – 1745 m., Vokietijoje – 1775 m., Šveicarijoje – 1782 m.[9] Sunku tuo patikėti. Betgi taip buvo apsišvietusioje Europoje! Tai nesistebėkime ir dėl praktikos, kurią demonstravo jau mus palietusių laikų didieji Lenino, Hitlerio, Stalino tipo inkvizitoriai. Tik jie ėmėsi „didingesnių“, maštabiškesnių „žygdarbių“ – „eretikus“ naikino ne šimtais ir tūkstančiais, bet milijonais…

Užgaišinau skaitytoją su štai tokio pobūdžio informacija. Šiaip ar taip, pravartu žinoti anų laikų civilizuotos Europos šešėlinę pusę. Bus lengviau suprasti ir į Lietuvą persimetusią raganų gaudymo maniją. O taip pat ir karalių Vazų dinastijos valdymo laikotarpį.

Mąstydami apie „siaubo šimtmetį“ nepamirškime ir fakto, kad tose Europos šalyse (kurios minimos kaip raganų deginimo kraštai) tuomet ne tik lankydavosi Lietuvos didikai. Tenykščiuose universitetuose išminties semdavosi ir jų sūnūs. O jie, tikėkime, panašią informaciją gaudavo iš „pirmųjų lūpų“. Kas žino, gal ne vienas iš jų buvo regėjęs ir pačius laužus…

Betgi… Tos masinės niekuo nekaltų moterų, senelių ir net vaikų žudynės, visa ta su jomis susijusi psichozė – ne čia aprašomų laikų ir institucijų atradimas. Iš kitų šaltinių gerai žinome: ištisų genčių, tarp jų ir mūsų protėvių artimiausių giminaičių: prūsų ir jotvingių suplanuotas naikinimas, apskritai niekuo neprasikaltusių žmonių masinės skerdynės buvo praktikuojamos ir anksčiau. Iš savo tautos istorijos žinome: kryžiuočiai ir kalavijuočiai buvo negailestingi – įsiveržę į kraštą, su gyvais gyventojais išnaikindavo ištisus kaimus.

Na, o jeigu dar persikeltume į kitus kontinentus – kad ir į Ameriką? Nesvarbu: į Šiaurės ar Pietų… Štai, Peru valstybėje šiandien ekskursijų vadovai atsilankiusiems turistams atvirai pasako, kad iki konkistadorų[10] atsibastymo vadinamoje Inkų imperijoje gyventa apie 20 mln. žmonių. Labai trumpu istoriniu laikotarpiu jų bebuvo likę vos ketvirtis milijono…

Nesusilaikau neperpasakojęs vienos genocidinio pobūdžio istorijos, kuri nutiko pietrytinėje senųjų lietuvių priedangoje – pas jotvingius. Tą lenkų organizuotą akciją yra aprašęs jų pačių metraštininkas J. Dlugošas (Długosz)… Viena iš žiauriausių genocido akcijų buvo atlikta 1264 metais vadinamoje Palenkėje. Tuometinių lenkų valdovas Boleslovas Liūdnasis, surinkęs iš saviškių, o taip pat iš savo  sąjungininkų, remiamas tuometinio popiežiaus Urbono IV, su didžiule armija įsiveržė į jotvingių žemes. Lemtingame mūšyje, kaip teigia J. Dlugošas, visi jotvingių vyrai (vadovaudamiesi nesitraukimo iš mūšio lauko principu) žuvo. Jų vadas kunigaikštis Skomantas buvo užbadytas kinžalais. Jotvingių gyvenvietės buvo nusiaubtos, likę gyvieji arba buvo išžudyti, arba priverstinai pakrikštyti. Lenkai įgavo teisę tvarkyti Jotvingiją, taip kaip jie matė reikalingu…[11]

Skaitytojo dėmesį noriu atkreipti į vieną kažkaip istorikų nepastebėtą detalę… Jotvingių pasipriešinimą ir jų kraštą galutinai palaužęs, pribaigęs žygis įvyko praėjus metams po lietuvių karaliaus Mindaugo nužudymo. Nemanau, kad šių datų sutapimas yra atsitiktinis.

Panašių į šią labai trumpai mano perpasakotą istoriją, bylojančių apie vykdytą prieš baltus genocidą, esama ir daugiau. Apie jas mūsų „oficialieji“ istorikai kažkodėl linkę nekalbėti, tuo klausimu savo žvilgsnį sukdami kur nors į Amerikos ar Afrikos kontinentus. Ką gi…

Pasiruošę tam ar ne, bet faktai byloja, jog tuometinė krikščionybės ideologija pasižymėjo ypatingu fanatizmu, atotrūkiu nuo Kristaus skleistos ideologijos. Jo skleidžiamas tikėjimas buvo Meilės ir Gėrio, Darnos ir Kūrybos sklaidos tikėjimas. Jis buvo labai artimas, giminingas baltų pasaulėjautai, pasaulėžiūrai. Bet niekas dėl to Vakaruose nesuko sau galvos… Praktiškai pažvelgus, galvota buvo tik apie materialinį pasaulį ir savo galių demonstravimą. Bet katalikiškoji krikščionybės atmaina pasauliui prisistatinėjo kaip pati humaniškiausia, žmogų iš nuodėmingo pasaulio gelbstinti ideologija…

Bet… Grįžkime į Lietuvą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.

(Bus daugiau)

2017.04.19; 08:36


[1] Дубнов, С. М. Краткая история евреев. – Ростов-на-Дону: Феникс, 1997, с. 461.

[2] Černiakas, J. Amžių nuosprendis. – Vilnius: „Mintis“, 1987.

[3] Religijotyros žodynas. – Vilnius: „Mintis“, 1991, p. 146.

[4] Černiakas, J., p. 202–203.

[5] Černiakas, J., p. 209.

[6] Ten pat, p. 208.

[7] Ten pat, p. 208.

[8] Černiakas, J., p. 208.

[9] Jurginis, J. Raganų gaudymo šimtmetis. – Vilnius: „Mokslas“, 1984, p. 61.

[10] Ispanų kalboje conquista – užkariavimas, conquistador – užkariautojas.

[11] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. I t. – Vilnius, „Mokslas“, 1996, p. 547–548.


Prisijunkite prie diskusijos