PASTABOS IR APMĄSTYMAI TREČIAJAI KNYGOS LAIDAI (1)


Print

Preambulė

Laikas yra pamatinis socialinių pokyčių, jų esmės matas. Laikas, šis didysis Monstras, nepaisydamas jokių draudimų bei sentimentų, „tvarko“ asmens, tautos, visos žmonijos civilizacinį vyksmą. Tačiau socialinio vyksmo giluminiai šaltiniai bei varikliai vargiai ar kada pasiduos žmogaus pastangoms juos išsamiau suvokti, paaiškinti ir, kas nemažiau svarbu – tuo pagrindu išmintingiau tvarkytis.

Panašu, kad žmonija, jos kuriama civilizacija egzistuoja ne tik griežtai apibrėžtoje fizinėje erdvėje. Žmonija, nepriklausomai nuo nuolat kūrybinę dvasią plėtojamos kultūros, ko gero, taip pat yra „įrėminta“ savęs, savo egzistencinės esaties suvokimo ribomis.

Visi keičiamės. Tačiau ne pats keitimasis čia svarbu, o tai, kaip mes įeiname į mus keičiantį gyvenimą. Jeigu suvokiame keitimosi neišvengiamybę, jeigu su savitvarda sutinkame įvykius, mes galime pajausti mums gyvenimo skirtos valandos išmintį. Ją galime pasilikti tik sau, bet galime bičiuliškai pasidalinti su kitais.

Praėjo pora metų, kai padėjau tašką parašęs paskutinį „Lietuvių tautos išlikimo dramos“ sakinį. Nūdien toks laiko tarpsnis yra pakankamai ženklus, paliekantis aiškius savo pėdsakus kiekvieno žmogaus, tautos gyvenime. Laikas, tarsi druskos prisodrinamas tirpalas, tirštėja – tampa klampesnis. Svaigesnis… Argi mes to nejaučiame savo dvasia ir kūnu? Žmonių laikas socialus, už tai – ir klampus.

Dar tebegaliojančioje Lietuvos Konstitucijoje trečiuoju straipsniu yra toks štai sakralus įrašas: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“… Mielas skaitytojau, kaip ir ką Jūs išgyvenate, apie ką susimąstote perskaitęs šį pamatinį, lietuvių tautos teises ir likimą nusakantį teiginį?.. Tiesmukiškas klausimas, bet šio pokalbio pradžiai gal pravartus.

Štai tie pagrindiniai motyvai, o kartu ir pasiteisinimas, kodėl ne tik antrajai, bet ir trečiajai šios knygos laidai teikiu atskirą, platesnį prierašą. Beje, paskutiniaisiais metais skaitytojų auditoriją pasiekė keletas gana įdomių, tautotyros bei tautinės savivokos prasme reikšmingų knygų. Tarp jų pirmiausia išskirčiau signataro Algirdo Patacko „Litua“ (2013 m., Versmė, 528 psl.). Man regis, kad šio autoriaus paviešinti tekstai (ypač lituanistikos problematikoje) prilygsta pasaulinio masto mąstytojams.

2014 metais ta pati „Versmės“ leidykla publikavo pateiktais artefaktais, apmąstymais tiesiog jaudinančią įžymaus rezistento Antano Terlecko „Ne pats pasirinkau savo dalią“ (335 psl.). Lietuvių memuarinę biblioteką (iš kitos „barikadų“ pusės) gana įdomiai ir prasmingai papildanti yra ir buvusio valstybės veikėjo akad. Liongino Šepečio knyga, pakrikštyta keistoku pavadinimu – „Negeri užrašai. 1955–1990“ (2014 m., Žuvėdra, 400 psl.).

Viena po kitos pasirodė fundamentalumu išsiskiriančios archeologo ir istoriko akad. Eugenijaus Jovaišos monografijos, išskleidžiančios visiems mums savaip brangią, o kartu ir skaudžią aisčių istoriją…

Taigi, evoliucionuoti jau išsakytoms mintims, poros metų tarpsnyje, skatinančių šaltinių gausybė. Jas skaitytojui pateikiu tuo ar kitu laipsniu sustruktūrintame pavidale, ir tik tas, kurios autoriui pasirodė „neišvengiamos“ arba papildomai akcentuotinos.

Dar kartą apie lietuvių prigimtinę kultūrą ir jos „savijautą“ krikščionybėje

Kai kas, sklaidydamas mano knygos puslapius, gali papriekaištauti už nepagarbų, tai šen, tai ten prasiskverbiantį žodį krikščionybei. Ypač jos vakarietiškajam sparnui – katalikybei. Ką parašiau – neišsiginu ir dabar. Skaitytojui priminsiu: jau pačioje knygos pradžioje „apsidraudžiau“ teiginiu, jog mano tekstuose dominuos būtent kritinės sociosofinės minties pozicija. Visiems suprantamą ir priimtiną pozityvą apeinu.

Kaip bežiūrėtume, vakarietiškoji krikščionybės atmaina neišvengė Romos imperijos (kurios teritorijoje ji pirmiausia ir išsiskleidė) užkrato. Ne vieną šimtmetį siekė pasaulietinės valdžios; sirgo ne tik jėgos naudojimo, bet ir turto kaupimo, prabangos demonstravimo liga. Tokiam teiginiui pagrįsti užtenka aplankyti šv. Petro baziliką Romoje. Na, kad ir Florencijos ar Kelno katedras… Ten pamatai ne tik neįtikėtiną didybę, architektūrinės bei meninės puošybos stebuklus. Apstulbsti taip pat ir nuo įspūdžio, kurį išgyveni susimąstęs apie šiuose pasaulio architektūros ir meno šedevruose sukauptus materialinius turtus. Egipto piramidės, juolab – Didžioji Kinų siena, lyg ir nublanksta…

Skaitydamas A. Patacko knygą „Litua“ buvau nustebintas daug kuo. Na, kad ir tuo, jog šis autorius (pasiremdamas ir įžymiuoju rusų mokslininku Vl. Toporovu) kur kas drąsiau ir argumentuočiau kalba apie mūsų protėvius, kaip apie monoteistus (pramonoteistus), t. y. kaip vieno Dievo išpažinėjus. Dar daugiau… A. Patackas siekia skaitytoją įtikinti, jog pati krikščionybė, Jėzaus Kristaus ir Marijos kultas, ko gero tam tikrų syvų sėmėsi iš pramonoteizmo, būdingo senovės lietuviams ir jų giminaičiams. Šis autorius neatmeta, kad pastarieji, teisingiau – jų pramonoteistinės pažiūros buvo nusidriekusios net iki Kristaus giminės žemių… A. Patacko manymu, mūsų protėviai, būtent dėl pasaulėvaizdinio (mentalinio, religinio) artumo krikščionybei, lengviau (be skausmo!) priėmė ir jos pamatines dogmas. Žinoma, su panašiu A. Patacko teiginiu sunku, o gal tiesiog ir nedera sutikti.

Pasikartosiu ką esu rašęs… Anot šv. Pauliaus, krikščionybė skleidėsi griaudama prigimtines (pamatines) tautų ir genčių kultūras. Krikščionybė užgimė urbanistinės civilizacijos įsčiose ir šiuo požiūriu ji buvo svetima, netgi priešiška mūsų proprotėvių mąstysenai ir gyvensenai, kuri buvo grindžiama gamtojauta ir kosmologija. Skirtingai nuo krikščionybės, būtent Gamtos kuriamoji galia, jos dvasia ir kaita buvo išgyvenama betarpiškai, jausmingai, kasdien ir kas valandą.

Ta proga reiktų kai ką pasakyti daugiau ir aiškiau.

Pirmiausia, dėl J. Lasickio, rašiusio apie žemaičių dievus (XVI a.). Tai bus bene pirmas autorius, kuris pasauliui aiškiai pranešė, jog žemaičiai vartojo teonimą Auxthejas Visagistis. Čia pat pastebėsime, kad J. Lasickis taip rašydamas lietė ne vien žemaičius, bet ir apskritai – baltus, tarp jų – ir lietuvius… Minėto teonimo pirmasis žodis, manau, nereikalauja papildomo paaiškinimo. O štai dėl antrojo, dėl Visagisčio – pritariu A. Patacko teiginiui, jog ši sąvoka sietina ne su Visagaliu, visagalybe (kaip kad bando aiškinti kiti autoriai), bet su gaisa. Tai yra išsireiškiant aiškiau – su viso to, kas gyva ir negyva, nušviečiančia, persmelkiančia (gaisuojančia) substancija. Šitaip kur kas plačiau, turiningiau praplečiama ir Aukštėjo, ir Visagalio – Visagalybės esmė, jų samprata.

Iš žuvusios prūsų tautos turime mums paliktą ir tokį teonimą – Ukopirmas. O kodėl laisviau nesusimąsčius apie šios sąvokos „siūlomą“ turinį? Gal mūsų proprotėviai jau suvokė, kad iki Pasaulio, iki Visatos atsiradimo egzistavo Dvasinė Substancija… Nereikia baidytis panašių interpretacijų! Jau vien dėl to, kad mes, lietuviai, daug šimtmečių savo kaimynų buvome niekinti, naikinti ir apšaukti tyrlaukiuose gyvenančiaisiais (lot. paganus)…

Apibendrindamas aukščiau išsakytas mintis apie krikščionybę, apie jos santykį su mūsų protėvių pasaulėvaizdžiu (nedrįstu vartoti sąvokos „pagonybė“!) – kuriam buvo būdingas vieno Dievo, Visatos Tvarkytojo suvokimas – formuluoju ir savo imperatyvinį teiginį. Be Dievo, be Visatos Proto (Absoliuto) ir iš Jo alsuojančios darnos, žmogus tampa dvasiškai neįgalus. Tauta, ką ten tauta – pati civilizacija tampa dvasiškai paliegusi, prarandanti dorovinius orientyrus, savo egzistencinį prasmingumą. Nebelieka Moralinio Autoriteto, į kurį galima būtų atsiremti, kuriuo krizinėse situacijose būtų galima pasikliauti. Vis plačiau atveriami vartai Didžiajam Inkvizitoriui…

Tokios mano mintys neprieštarauja lyg ir priešingam teiginiui: darna nėra absoliutus reiškinys. Ypač žvelgiant į gyvąjį (pirmiausia – į žmonių) pasaulį. Čia būdingi natūralūs konfliktai, priešpriešos – kaip viso kas gyva judėjimo šaltinis… Tačiau čia pat galime formuluoti klausimą: ar žmogus, jo pasaulis su savo nuolatiniais konfliktais, su savo demonstruojamomis priešpriešomis neperžengia visuotinės Darnos ribų? O gal šiandien, įsitvirtinus vadinamajai tinklaveikos visuomenei (t. y. visą pasaulį susaistančiai tinklainei), civilizacinės entropijos (irimo reiškinių) regime daugiau?

Su skaitytoju pasidalinsiu ir kita mane kankinančia mintimi…

Žydai turi savo tikėjimą ir rabinų luomą. Rusai atgaivino stačiatikybę, kurios dėka susiformavo pati rusų nacija ir imperija. Jų prezidentas, nors ir netikintis, bet švenčių metu lankosi cerkvėje ir žegnojasi. Anglai atsiskyrė nuo Romos katalikų ir įkūrė savo – anglikonų bažnyčią, kurios galva yra jų karalienė (karalius). Lenkai, pasinaudoję katalikybės skraiste, asimiliavo likusius nuo slavų jotvingius, nuo germanų prūsus ir sėkmingai vykdė lietuvių asimiliavimo veiksmą. Graikai, gruzinai, armėnai ir t. t. turi savas, nepriklausomas ortodoksų bažnyčias… O mes? Progai pasitaikius, ir persimetęs su arkivyskupu, pakeitusiu kardinolą A. Bačkį, supratau: po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos katalikų bažnyčia toliau žingsniuos visuotinės, o teisingiau išsireiškus – supranacionalinės (virštautinės, kosmopolitinės) krikščionybės kryptimi…

Po didžiosios devyniasdešimtųjų metų pergalės buvo atsiradusios platesnės galimybės. Na, kad ir miestų bei miestelių herbų peržiūrėjimui ir naujųjų kūrimui. Ir – ką gi? Mes nejaučiame, nematome mūsų protėvių iškilios kultūros alsavimo. Pateikiu tik keletą „po ranka“ pasitaikiusių pavyzdėlių… Žvilgterėkite į Telšių herbą – ką pamatysite? Iš kapo išlendantį baltais marškiniais apsirėdžiusį barzdotą žemaitį (pagonį!) ir jį laiminantį vyskupą… Mano tėviškės Naujamiesčio (Panevėžio r.) herbe pavaizduotas skrendantis šv. Mykolas Arkangelas ir kamputyje – karaimų simbolis (dėl pastarojo aš nesiginčiju – Naujamiestis buvo karaimų, Upytės pilies įgulos, gyvenvietė). Atidžiau įsižiūrėkite kad ir į Vilniaus herbą (pradėtą praktikuoti nuo XV ar XVI a.). Pavartoti ženklai, regis, pakankamai aiškiai, per šv. Kristoforo figūrą su kūdikėliu Jėzumi, byloja apie bizantiškąją krikščionybės srovę… Prisipažinsiu: iki šiol nesuvokiu, kieno įtakoje buvo (ir tebėra!) mūsų heraldikos kūrėjai. Žinau tik tiek, kad pagrindinis iš jų nelinkęs su manimi (greičiausiai, kaip su nacionalistu) sveikintis…

Apie senųjų lietuvių liaudį, aristokratijos elgseną ir lietuvio etnonimą

Kai kam iš skaitytojų gali susidaryti įspūdis, jog mano knygoje pernelyg sureikšminama vadinamoji žemesnioji kultūra, žemesnysis, t. y. valstiečių luomas ir sumenkinamas aukštesnysis sluoksnis, aristokratijos vaidmuo. Patikslinu savo poziciją… Knygos tekstuose kalbu apie lietuvių etninę kultūrą ir etninius lietuvius. Kitaip išsireiškus, kalbu apie šimtmečiais ne tik etnolingvistiniu (kalbos) pagrindu, bet ir valstietiškuoju (liaudiškuoju) dievybių panteonu bei mitologija susaistytą sociumą (bendruomenę). Tokia mano mąstysena ir sugulę tekstai gimė tarsi savaime.

Tenka prisipažinti: sąmoningai ar ne, tačiau stebėdamas dar ir dabartinį pasaulį, gal iš tiesų nepelnytai nuošalėje palikau politinę tautą; jos pristatymą ir aiškinimą. Jeigu žvelgsime iš platesnių, tarkim, politinės elgsenos pozicijų, lietuvių aristokratija buvo ne mažiau patriotiška. Bet va, nežinia nuo kada ji ėmė ignoruoti savo protėvių kalbą ir orumą. Gal nuo Horodlėje 1413 m. spalio 3 d. pasirašytos lietuvių ir lenkų sutarties? Nejauku šiandien skaityti štai tokius minėtame dokumente įrašytus lietuvių pusės žodžius: „…pažadame, užtikriname, laiduojame ir savo priesaika griežtai įsipareigojame niekada neišduoti minėtų Karalystės ponų, kilmingųjų bei vyresniųjų ir pačios minėtos Lenkijos karalystės jokiuose pavojuose ir nelaimėse…“[1] Štai tokiu aiškaus vasalo stiliumi rašyta praėjus vos trims metams po lietuvius išgarsinusio Žalgirio mūšio!

Kaip žinome, lietuvių kalbos tautos didžiūnai atsisakė seniai. Ar ne po to iš paskos, kaip juodas debesis, slinko ir ypač turtingos prigimtinės, pamatinės etnokultūros ignoravimas? O per tai – ir ne tik izoliavimasis nuo pamatinės tautos? Kartu su „neprietelių“ (į lietuviškų žemių aneksavimą užsimojusių) pastangomis, slinko ir atsiribojimas nuo unikalios baltų (aisčių) civilizacijos (prisidengiant „pagonybės“ išsižadėjimu), nuo ypač turtingo dvasinės kultūros paveldo.

Kažkaip ne tik keista, bet ir nejauku kad ir dėl to, jog mes neturime bent kiek patikimesnių, išsamesnių žinių apie lietuvių aristokratijos (diduomenės) „pagoniškosios“ kultūros bruožus, jos įtakotas elgsenos normas. Gal kas, be tolerancijos kitų pažiūroms, yra ir aiškiau aprašyta, bet guli iki šiol mūsų istorikams „neprieinamuose“, o gal iš tiesų už „devynių spynų“ saugomuose Vatikano, Krokuvos, Maskvos, Stokholmo archyvuose.

Už tai tvirtai žinome: pati istorija byloja apie diduomenės izoliavimąsi nuo pamatinės tautos. Gal tasai realiomis įtakomis ir galiomis disponuojančiųjų izoliavimasis tarsi koks prakeiksmas tebelydi mus ir šiandien? Argi ir jūs pats, skaitytojau, nesuvokiate, kad socialinė diferenciacija, sanglaudos praradimas, atskirtis tarp valdančiųjų (jų tarpe – ir maksidarbdaviai) ir valdomųjų yra pasiekusi tokį mastą, jog jokia svetima, juolab sava armija, nelaimei ištikus, nesugebėtų iš naujo suramstyti šiandien, taikos metais siūbuojančios valstybingumo konstrukcijos.

Kodėl mums, lietuviams, įskiepytas (ir aktyviai tebeskiepijamas!) supratimas, jog mūsų protėvių civilizuotumas prasideda vos ne nuo Mindaugo karūnavimo. Betgi patikimi ir palyginus gausūs šaltiniai (V. Toporov, S. Rowel, M. Gimbutienė, E. Jovaiša, V. Žulkus ir kt.) byloja, jog dar toli iki Kristaus ir, juolab – po Kristaus, kultūros (ypač dvasinės) požiūriu mūsų protėviams buvo būdingas „aukso amžius“, tegu ir metaforiškai pavadintas… Ar ne čia, t. y. savos istorijos menkinime nebus viena iš pamatinių priežasčių, kurios sekina ir šiaip praskydusias lietuvių tautos gyvybingumo jėgas? Bet grįžkime prie aristokratijos…

Vargu ar gali būti abejonių: jos vaidmuo buvo išskirtinis. Jis lėmė tautos (o mąstant plačiau – ir „litvinų“ politinės nacijos) įsiliejimą į sukrikščionintą Vakarų civilizaciją. Gamtojautos kultūra atskirais savo fragmentais išmaniai buvo sukrikščioninama, urbanizuojama ir „įliejama“ į Vakarų Europos civilizaciją. Betgi tokio konflikto, kokį išgyveno lietuvių tauta, jos pasaulėjauta įsiliejant į krikščioniškąją civilizaciją, nematome žvelgdami kad ir į savo kaimynų – „amžinųjų palydovų“: rusų ar lenkų istoriją.

Savaip apmaudu. Net ir vėlesniais laikais neteko iš Lietuvos katalikų konfesijos aukštesniųjų dvasininkų išgirsti garsiau išsakyto pagarbesnio žodžio apie prigimtinę lietuvių kultūrą; apie jos „gyvenimą“ iš viršaus primestuose krikščionybės dogmų rūbuose. XVI a. į Lietuvą pasikviesti jėzuitai (ir kitos brolijos) šį tą pozityvaus skirtingų kultūrų konvergencijos (suartėjimo, suliejimo) kryptimi tikrai nuveikė. Na, kad ir mūsų protėvių nuostabiomis dvasinėmis kartotėmis švęstų švenčių – gamtos virsmų suartinimo su krikščioniškuoju pasauliu srityje… Deja, ir jų pastangos vėlesniais amžiais pavirto polonizuotomis. Kaip čia neprisiminsi kad ir mūsų literatūros klasiko Antano Baranausko, kuris tapęs lietuviškos Seinų vyskupijos tvarkytoju, neatpažįstamai persimainė. Iškilusis bažnyčios hierarchas viešai, spaudoje bandė užginčyti lietuvių tautos atgimimą ir jo šauklius – pirmeivius…

Te nebus skaitytojui keista, jog pamatuotą susimąstymą gimdo pati lietuvio sąvoka. Kad taip yra, rodo ir šios knygos viršelyje patalpintas (1918 metais Šveicarijoje sudarytas ir paskelbtas) žemėlapis. Anot jo autorių, lietuvių (lituaniens) ribos dar XX a. pradžioje buvo suprantamos kaip gana plačios, etnokultūros požiūriu – erdvios. Nieko stebėtino nėra, jeigu ir Tadas Kosciuška, ir Adomas Mickevičius ir net Fiodoro Dostojevskio tėvai ir seneliai save įvardindavo kaip lietuvius. Nevengė šio etnonimo net pats Juzefas Pilsudskis…

Negaliu susilaikyti nepacitavęs lenkų mokslininko Piotro Eberhardto. Iš jo knygos paimta citata atsako į visą pluoštą mums, lietuviams, skaudžių klausimų. „Lėtas lietuvių rytinių žemių slavinimas turėjo stiprių tautinių pasekmių, – teigia šis autorius. – Etninių pokyčių raida lietuvių-lenkų-baltarusių paribyje vyko be konfliktų, kol valstiečių sluoksniai buvo abejingi savo tautinei priklausomybei […]. Nuo XIX a. vidurio lietuvių-baltarusių paribyje išryškėjo nauji etniniai procesai, nulėmę kaimo žmonių polonizaciją. Lietuvių kilmės žmonės, perėję prie baltarusių kalbos, pradėjo identifikuotis su lenkais. Romos katalikai, kalbantys baltarusių kalbos tarmėmis, vis labiau linko prie lenkų.“[2] Panašūs procesai vyko ir Latgalijoje (Latvija). Daugpilio apygardoje lenkais save yra įvardinę keliasdešimt tūkstančių gyventojų… O mes šiandien nedrįstame savo kaimynui (ir pasauliui) garsiai, aiškiai pasakyti – kas ir kaip buvo pasielgta su Vilnijos kraštu, paliekant tai tik istorijai.

Mielas skaitytojau, atleisk man, jeigu dar kai ką pridursiu pratęsdamas pamąstymus apie pačią „lietuvio“ sąvoką.

Dar prieš gerą dešimtmetį esu rašęs (žr. mano monografiją: „Tautinė sąvoka“, 2001, Rosma), jog lietuvio („litvos“) sąvoka sietina su „išnešiota“, pakitusia socialine organizacija, kuri įgalino atskiras baltų gentis (tarp jų – ir suslavėjusias) jungtis į junginį, pajėgų atlaikyti ne tik joms agresyvaus pasaulio slinkimą. Bet pajėgų įsisavinti ir puolamųjų operacijų „technologijas“, o kartu – galingos valstybės (neužilgo tapusios didžiule imperija) sukūrimą… Mūsų istorikai (ir kiti), plačiai rašydami apie lietuviškos imperijos užgimimą, mažai arba beveik nerašo: o kokia gi pasaulėžiūra, kokia ideologija ir kokiu savitumu išsiskirianti gyvoji kultūra turėjo egzistuoti, kuri būtent ir davė pagrindą Europos pietrytiniame pakraštyje užgimusiai politinei tautai – lietuviams, sugebėjusiems palyginus taikiai sutarti su buvusios Kijevo Rusios gyventojais slavais.

Istorija mums byloja: panašių atvejų būta ir su kitais. Šiuo požiūriu rusų tauta (gal teisingiau išsireiškus – rusinų politinė nacija) dar ir šiandien užima išskirtines pozicijas. Savyje be skrupulų ji yra sulydžiusi dešimtis ir net šimtus įvairių genčių bei tautelių. Būtent tautinė hibridizacija (į kurią pateko ženkli dalis ir etninių lietuvių) gali būti aiškinama kaip viena iš pagrindinių priežasčių, padėjusių rusų nacijai išskleisti palyginus galingus (net pernelyg agresyvius) savo pasionariškumo sparnus.

Deja, su lietuviais taip neatsitiko. Galbūt dėl to, kad per daug gaji buvo prigimtinė (vadinamoji „pagoniškoji“) kultūra ir pernelyg agresyvus buvo greta gyvavęs krikščioniškasis pasaulis. 1918 metais atstatytą Lietuvą ir lietuvių tautą istorija taip pat traiškė, sakytume „su neįtikėtino pykčio priepuoliu“…

Žvilgsnis į vieną 1940–1941 metų tragedijos bruožą

XIX–XX a. Europoje vyko įdomi politinė inversija: monarchijas keitė autoritariniai režimai. Vadinamasis tautininkų – Smetonos režimas Lietuvoje nebuvo išimtis, o greičiau – atitiko daugelio Europos šalių politinės elgsenos etaloną.

Sociologas akad. Zenonas Norkus, atidžiai studijavęs tarpukario Lietuvos situaciją, suformulavo įdomią, politine prasme turiningą išvadą. Prezidentas Antanas Smetona suvokė lietuvio (litvino) sąvokos daugiaprasmiškumą. Jis savo rašiniais ir ypač praktine veikla siekė apvalyti lietuvio sąvoką nuo „imperialistinių“ (LDK) apnašų ir, pasiremdamas pagrindiniu kriterijumi – gyvąja, praktikuojamąja lietuvių kalba, ją išgryninti. Pastanga pagirtina, bet ji turi ir aiškių spragų. Kas nekalbėjo lietuviškai ar nenorėjo jos išmokti – liko už „lietuvio“ ir „lietuvybės“ borto… Gerai tai buvo ar blogai, į šį istorinį sprendimą atsakymo ieškoti palieku pačiam skaitytojui.

Šioje knygoje dalinuosi savo apmąstymais apie tas mūsų tautos istorijos atkarpas, kurių kruopštesnė analizė gali prisidėti ieškant atsakymo į klausimą: kodėl mes, kaip tauta, taip greitai tirpome? Kodėl ir šiandien, atsidūrę laisvajame pasaulyje, ko gero tirpstame dar sparčiau? Vardan tiesos ieškojimo, dar valandžiukei grįžkime į tarpukario Lietuvą; dar kartelį žvilgterėkime į vadinamąjį „Smetonos režimą“. Jis – dar čia pat. Neužžėlęs samanomis. O apie jį šį trumputį pasakojimą pateikiu dar ir dėl to, kad ir anais, senaisiais laikais kažkas panašaus turėdavo įvykti valdančiųjų ir valdomųjų santykiuose.

XIX–XX a. lietuvių tautinis atgimimas iš vergovės ir pažeminimo pančių išlaisvino kuriamąsias jėgas. Amžių gūdumoje glūdėjusi pasionarinė dvasia lyg ir nebetilpo jau savos, nepriklausomos valstybės uždėtuose rėmuose. Bet visa ta „sava priešprieša“ truko trumpą istorinį laikotarpį, nespėjusį surasti išmintingesnio sprendimo. Su bolševikine okupacija 1940–1941 metais tautos kūnas (ilgiems dešimtmečiams) buvo uždengtas juoda tragedijos skraiste. Jos turinys skaitytojui gerai žinomas. Bet dėmesį atkreipsiu į vieną, man regis, nepakankamai visų mūsų suvokiamą aspektą.

L. Sabaliūnas, vienas iš pokario emigrantų, ko gero, labai taikliai pastebėjo: išsilaisvinimo iš tautininkų valdžios jausmas daugeliui buvo užtemdęs bolševikų invazijos, o kartu – ir Rusijos įsiviešpatavimo supratimą[3]. Tarp tų daugelio randame ne tik Petrą Cvirką, Salomėją Nėrį, Antaną Venclovą, Vincą Krėvę-Mickevičių, bet, kaip rašoma kolektyviniame istorikų veikale, ir tokias asmenybes: profesorius Mykolą ir Vaclovą Biržiškas, žurnalistą Juozą Keliuotį („Naujosios Romuvos“ redaktorių), rašytoją Sofiją Čiurlionienę, dailininkus: Mečislovą Bulaką, Antaną Gudaitį, Petrą Kalpoką, Juozą Mikėną… Šioje grupėje randame ir tokias teatro įžymybes, kaip: Romualdą Juknevičių, Kazimierą Kymantaitę, Petrą Kubertavičių… Visi jie, 1940 m. liepos 5 d. susirinkę (ar surinkti) Valstybės teatre, pasveikino naująją, J. Paleckio vadovaujamą vyriausybę, padėkojo „didžiosios ir visada mums draugiškos“ SSSR vyriausybei. O liepos 21 d. susirinkusį vadinamąjį liaudies Seimą eilėmis sveikino Kazys Boruta. Pasirodo, jisai yra sukūręs ir garsiąją frazę: „…parvežti į Lietuvą Stalino saulę“[4].

Iš rytų einanti „šviesa“, regis, buvo tokia akinanti, o sava tokia „prigesusi“, jog nemaža dalis lietuvių šviesuomenės tikrai buvo įtikėję (ir išgąsdinti prasidėjusio karo griausmo!) dora Sovietų Sąjungos misija. Manė, kad ji nesmaugs lietuvybės. Pasirodo, ne dešimtimis, bet šimtais iš inteligentijos sluoksnio stojo į komunistų partijos eiles. Kaip rašo istorikai, 1940 metų birželio–rugsėjo mėnesiais LKP skaičius išaugo 4,25 karto ir sudarė jau 5365 asmenis. Tačiau naujųjų Lietuvos šeimininkų – okupantų ir kolaborantų buvo susigriebta. Jau po metų, 1941 m. birželio 2 d. LKP(b) CK savo partijos nariais pripažino perpus mažesnį asmenų skaičių – tik 2813[5]. Nemalonės susilaukė tokie žinomi mokslininkai, savo tautos patriotai, kaip: ekonomistas Dzidas Budrys, teisininkas ir istorikas Povilas Pakarklis, kiti ne tik moksle, bet ir valstybingumo įtvirtinime ženklų pėdsaką palikę lietuvių inteligentijos atstovai.

Dauguma nuodingomis smalkėmis apsvaigusiųjų greitai atsikvošėjo. Lietuvos griovimas buvo vykdomas neįtikėtinais tempais ir neįtikėtino masto represijomis. Rašytojas V. Krėvė-Mickevičius, manęs, kad po „Rusijos sparnu“ lietuviams bus saugiau, jau po dviejų-trijų mėnesių atsistatydino iš vyriausybės vadovo posto. Tai buvo lyg ir papildomas signalas kitiems. Nuo 1940 metų rudens kompaso rodyklė krypo masinio pasipiktinimo okupantu kryptimi. Visai suprantamas buvo daugelio lietuvių atviras džiaugsmas, kai sovietų okupacija buvo priversta paniškai bėgti. Betgi paskui „bėglį“ slinko kita, savomis represijomis ginkluota ir lietuvių tautai nieko gero nežadanti okupacija. Bet apie ją čia mes nekalbėsime. Tik, viską susumuodami, pastebėsime: kokiais tempais turėjo vykti nebepataisoma socialinių, ypač dvasinių santykių tinklo griūtis? Ar kas išmatuos, įvertins pasionarinės, t. y. gyvybingiausios gyventojų dalies praradimo kainą?

Stingsta protas įsijautus į tuos dešimtis, šimtus tūkstančių žemintų, kalintų, tremtų ir nukankintų žmonių statistiką. O jeigu skaičiuosime dar ir emigravusius? Kokia neviltis, koks skausmas turėjo klajoti po Lietuvos miestus, miestelius ir ypač kaimus! Ką darė iš savo orumą atstačiusio, įgijusio lietuvio užslinkę okupantai? Kiek jis, ir fizine, ir dvasine prasme galėjo (ir sugeba!) atlaikyti? Bet gal anie neseni laikai (kartu su knygoje aprašytais siaubo šimtmečiais) pagaliau nuėjo į istorijos archyvus? Gal bus uždengti geopolitinės išminties sprendimais?..

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.

(Bus daugiau)

2014.10.17; 06:55


[1]Cit. pagal: Liekis, Algimantas. Svetimi lietuvių namuose. – Vilnius, Mokslotyros institutas, 2014, 201 psl.

[2]Eberhardt, Piotr. Przemiany narodowościowe na Litwie. – Warszawa, Przegląd Wschodni, 1997, s. 301.

[3]Sabaliūnas, Leonas. Lithuania in Crisis. Nationalism to Communism, 1939–1940. – Bloomington-London, 1972, p. 187.

[4]Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija. – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, 82 psl.

[5]Ten pat, 91–94 psl.


Prisijunkite prie diskusijos