Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (8)


Print

§ 3. Raganų naikinimo psichozės Lietuvoje vaizdai

Žvelgiant į raganavimo reiškinį plačiau ir iš esmės, šis fenomenas priklausytų lyg ir archajiškajam kultūros bei pagoniškosios religijos klodui. Bet keista…

Su tuo reiškiniu susiduriame ir šiandien. Ir šiandieninėje Lietuvoje turime vadinamųjų raganų sąjungą bei jų lyderę, vadinamą „raganų raganą“…

Iš kitų informacijos šaltinių girdime, kad jų esama ir JAV, ir ne tarp „užsilikusių“ indėnų, bet tarp civilizuotų „vakariečių“. Tik šiandieną, demokratinės kultūros sąlygomis, niekas jų nebepersekioja. Net ir tų, kurios užsiima gryniausiu šarlatanizmu.

Lietuvišką sąvoką „ragana“ nesunku susieti su aiškiaregyste, regėjimu, išmanymu. Marija Gimbutienė yra rašiusi, jog Ragana senovėje buvusi Mirties ir atgimimo deivė, galėjusi lemti žmogaus likimą. Na, o jeigu leistumės dar giliau, į indoeuropiečių prokalbę (aplenkdami Egiptą su saulės kaip Dievo personifikacija), šakninis „ra“ sietinas ne tik su regėjimu ar transcendentinėmis galiomis, bet ir su galimai senovės Lietuvoje buvusiomis šventvietėmis (Raguva, Raguvėlė, Ragainiai, Raginėnai, Raseiniai ir pan.).

Kaip teigiama, pirmą kartą šaltiniuose ragana „<…> užfiksuota XVI a. pabaigoje – ją kaip miško deivę drauge su Medeina mini Jonas Lasickis“[1]. Bet po to gana greitai dėl krikščionybės įtakos (o gal prisidėjus ir polonizacijai) ragana įgyja moters, bendraujančios su velniais bei demonais ir dėl to turinčios ypatingų galių įvaizdį.

Šis knygos paragrafas yra skirtas papildyti bendrą lietuvių tautos „siaubo šimtmečio“ charakteristiką. Jį pradėsiu detaliau perpasakodamas vieną tiems laikams gana būdingą istoriją. Ją archyvuose surado akad. Juozas Jurginis. O pati istorija yra paviešinta Vilniaus archeogeografinės komisijos nario Jono Sprogio (1833–1918) lenkų ir rusų kalbomis, kaip jo pastangomis surastas (irgi archyvuose) dokumentas.

Iš to dokumento matyti, koks šiurpus, savo praktikuotomis procedūromis barbariškas (kitaip jo nepavadinsi) įvykis atsitikęs 1615 metais Magūnų kaime, netoli Rimšės (Breslaujos pavietas, dabar – Ignalinos raj.)… Kaip čia susilaikysi nepastebėjęs, kad visa tai vyko būtent metais, kurie buvo paženklinti itin didelės Abiejų Tautų Respublikos dramos – ji kariavo dviem frontais: su švedais ir su maskvėnais. Ir – ne šiaip sau, o dėl šiandien sunkiai suvokiamo karaliaus Zigmanto Vazos užsispyrimo užimti dar ir anų šalies valdovų sostus…

Pasekime J. Jurginio, įžymaus istoriko, parašiusio daug veikalų (tarp jų ir skirtas raganagaudystei) žodžiais. „To kaimo (Magūnų – R. G.) valstiečiai Zofija Sūnėnienė bei jos mažas sūnus Gasiulis ir Tamulis Daradundėnas buvo įtarti pakerėję gyvulius<…> Daradundėnas buvo kaltinamas todėl, kad jis kilęs iš raganių, esą žinoma, kad iš jo giminės jau daugiau kaip 30 žmonių sudeginta už kerėjimus“[2].

Paskirtą dieną Breslaujos pavieto vaznys K. Nečkovskis atvykęs į Magūnų kaimą, kuris priklausė ponui A. Skorniskiui. Tam įvykiui buvo sukviesta garbingų ponų svita: Drūkšių seniūnas A. Godejevskis, paseniūnis A. Komorovskis, dvaro urėdas A. Čiškovskis, kiti valdžią turintieji ir pasitikėjimo verti bajorai… Zofija Sūnėnienė po skandinimo tebesigynė, kad kerų neturinti ir kerėti nemokanti… Buvo pakviestas budelis, kad šis kaltinamąją kankintų pagal visas raganų tardymo taisykles (deginimo įkaitinta geležimi, kaulų laužymo). Tada nelaimingoji prisipažino, kad Tamulis Daradundėnas davęs jai į pakulas suvyniotų kerų ir tais kerais ji nuodijusi gyvulius iki galėjusi toli vaikščioti. Kai nebetekusi sveikatos, kerus atidavusi sūnui Gasiuliui…[3]

Nemanau, kad akad. J. Jurginis bus „sutirštinęs spalvas“, perpasakodamas archyvuose aptiktą J. Sprogio aprašą… Verta šią istoriją (nors gerokai ir sutrumpintą) dar pratęsti…

Berniukas Gasiulis, kuris kerus tariamai perėmęs iš motinos rankų, buvo laikomas uždarytas kamaroje. Po dviejų parų iš jos pabėgo į mišką ir pasislėpė. „Visas kaimas buvo sukeltas ant kojų ieškot pabėgėlio. Po dviejų dienų rado jį pasislėpusį samanose ir suėmė. Kaltas jis neprisipažino, užtat buvo priverstas žiūrėti, kaip jo motina gyva deginama. Skandintas į vandenį ir kankintas jis tvirtino kerų nežinąs ir kerėti nemokąs. Tą patį sakė ir Daradundėnas. Po Sūnėnienės sudeginimo ir jie abu buvo sudeginti<…>“[4]

Šią siaubingą istoriją (beje, panašią į daugelį kitų tuomet Lietuvoje vykdytų egzekucijų) yra palietęs ir jau aukščiau mano cituotas kultūrologas, civilizacijų lyginamosios teorijos pradininkas, JAV gyvenęs Vyt. Kavolis. Pasiremdamas tuo pačiu šaltiniu ir papildydamas akad. J. Jurginį, jis atskleidžia išsamesnį egzekucijos vaizdą. Anot šio tyrėjo, „Z. Sūnėnienė yra  kvietusi teisėjus į savo namus, žadėdama parodyti kerus<…> „Čia aš juos slepiu ir maitinu“, – sakė kaltinamoji. Teisėjai reikalavo parodyti patį kerą. Nelaimingoji moteris aiškinusi, kad jos kerai ne visada esti šliužais ir ne visada jie matomi. Jie užgimstą tik kartą per metus, ir kerėti galima tik vieną kartą. Būna ir toks metas, kada tie kerai graužia pačius kerėtojus, bado juos tarsi ylomis, kankina ir kandžioja<…>“[5]

Sumanymas skaitytojui vaizdingiau aprašyti „siaubo šimtmetį“ reikalauja ryškesnių kontūrų, kuriuos ir pateikiau per plačiau aprašytą istoriją. Bet ji iš tiesų labai informatyvi. Belieka apeliuoti į skaitytojo kantrybę.

Žemaičių tautos istorijai, gal teisingiau – jų kančioms aprašyti daug yra nusipelnęs iš bajorų kilęs švietėjas Liudvikas Jucevičius (XIX a.). Jo iš archyvų ištrauktos ir aprašytos raganavimo bylos, anot akad. J. Jurginio, yra ir baisios, ir beprotiškos. Vardan tiesos privalu ir mums, šiuolaikinio pasaulio gyventojams, jas žinoti.

„<…> Kražių šv. Benedikto vienuolyno priorė (viršininkė) Šverinaitė apskundė Lauryną Kuzmą, Magdaleną Šaulienę ir Liuciją Namžienę iš Kirkilų kaimo (prie Kelmės). Suimtos ir per tardymą išbandytos vandeniu abi moterys „laisva valia“ prisipažino esančios raganos, L. Kuzma neprisipažino. Prieš jį 3 vyrai taip prisiekė: „Aš, Ambroziejus, ir aš, Martynas, Tamošaičiai, aš, Juozapas Repšas, prisiekiame ponui Dievui Visagalinčiam, Švenčiausioje Trejybėje vienam, – aš, Ambroziejus, tą, kad, kai aš vedžiau pirmąją žmoną, Laurynas Kuzma, būdamas vestuvėse, mėsos gabalą mano žmonai ranka padavė, ir nuo to padavimo ji susirgo, sudžiūvo ir mirė. Aš, Martynas, – tą, kad tąjį Kuzmą, šiemet eidamas į mišką, užtikau miežių želmenis raškantį ir į maišelį dedantį, o aš, Juozapas, – tą, kad jo namuose suraganautas buvau; jeigu mes teisingai prisiekėm, taip mums pone Dieve padėk, o jei neteisingai, pone Dieve, mus užmušk“[6].

Pastebėsime, kad taip rašė kankintojų prievartaujami dėl raganavimo neprisipažinusio L. Kuzmos kaimynai! Suprantama, kad po tokios „įspūdingos“ jų priesaikos nelaimingasis L. Kuzma buvo kankinamas ir sudegintas.

Na, o kitos dvi inkvizitoriams vienuolių vyresniosios išduotos? Magdalena Šaulienė ir Liucija Namžienė, nors ir prisipažino raganavusios, bet prieš sudeginimą toliau buvo kankinamos „kad išduotų daugiau“. Ir – „išdavė“. Pateikiu šį L. Jucevičiaus dėstymą, nes sunku susilaikyti nuo „smulkmenų“, kurios panašiose istorijose būna ypač iškalbingos…

„<…> Šaulienė išdavė Juozapienę Šlapokienę su dukterimi, Marikę Adomaitę, kampininkę[7], Dovydą Pusčių, Kazimierą Viršienę, kuri mokanti iš šalnų sniegą suritinti į gniužulą, ledus krušas padaryti ir visokius javus išmušti, Adomienę su dukterimi Ieva, Petrienę Lizikienę, kuri komuniją išspjovusi ir parsinešusi namo ir, kai lietaus debesys rinkdavosi, tai ji, iššlavusi kiemą ir atsiplėšusi ligi nuogo kūno rūbus ant galvos užsiversdavusi ir debesys nuo to į šalis išsiskirstydavę“[8].

Toliau L. Jucevičius rašo, jog šitaip Šaulienė išdavusi 8 žmones; kad nuo jos neatsilikusi ir Namžienė – išdavusi 9 žmones ir dar „<…> teisėjams sakiusi, kad Kuzmą raganauti išmokė jau mirusi Rukienė (kuri skraidydavo su „spindinčiomis kibirkštimis“). Jos savo tardytojams ir kankintojams pripasakojo ir tokių dalykų, jog Leskienė, „<…> išvydusi ateinant lietų, neša laukan katilą ir apverčia, dar kirvį į sieną įkerta ir taip debesis išgainioja <…>“ O Šlapokienė su dukterimi Magdute „<…> pernai buvo nuskridusios į Šatriją su kibirkštimis viršum kitą švento Jono naktį“, Trabienė savo vyrą kerais numarinusi ir po to su bernu svetimoteriavusi. Kiti „išduotieji“: Jurkšaitis, Grozienė, Telienė mokantys kerėti žmones, javus ir gyvulius<…>[9]

Tie, kurie kankinamųjų buvo „išduoti“ – nedelsiant buvo gaudomi. Sugautas ir kankintas Dovydas Pusčius gynėsi, sakėsi kerėti nemokąs. Bet buvo sudegintas, neįskundęs kitų. Marikė Adomaitė, išgirdusi, kad ji ragana, pabėgo slėptis į Varnius, bet ponas Butvila ją pagavo ir atvedė į to paties dvaro teismą. Ši mergina tardoma ir kankinama prisipažino esanti ragana ir „išdavė“ net 14 niekuo nekaltų žmonių. Bet jos šitas „žygdarbis“ neišgelbėjo – buvo, kaip ir kitos „išdavikės“, sudeginta[10].

Ši istorija-tragedija įvyko 1699 metais birželio pabaigoje Dirvėnų dvare, šalia Eržvilko. Tokių ar į jas panašių istorijų gausu, bet jų perpasakoti, manau, nebereikia, nes ir šiaip visa tai mums atrodo kaip tikras, fantastinis košmaras. O anais laikais?..

Buvome prasitarę: budeliai raganas tardydavo pagal „visas taisykles“, kurios tais laikais buvo pripažintos, leidžiamos ir smulkiai aprašytos knygoje „Raganų kūjis“. Įdomumo dėlei trumpai perpasakosiu. Pirmiausia įtariamasis bandomas plukdymu: surišamos rankos ir įmetamas į vandenį. Jeigu skęsta – gali būti nekaltas, jeigu neskęsta – kaltas (jį velnias gelbsti). Išbandymai ugnimi buvo keleriopi ir baisesni. Kelios žąsies plunksnos, pamirkytos į ištirpdytą sierą, uždegamos ir užmetamos įtariamajam ant šonų… Prie nuogo kūno prikišamas deglas, nuo kurio ant žmogaus krinta degančios smalos lašai… Surištajam į kojų tarpupirščius sukaišomos balanėlės ir padegamos… Inkvizitorių nuomone, ugnis turinti išvaryti velnią ir išlaisvinti kankinamo žmogaus sielą.

Manau, kad šių eilučių skaitytojui nereikia papildomų įrodymų (ar komentarų), kad anie prisipažinimai buvo išgaunami nuosekliai, kruopščiai ir žiauriai kankinant. Labai jau jie primena garsiojo KGB rūsių praktiką… Suprantama, kad ir anų, ir vėlyvųjų laikų aukos buvo kankinamos „teisėjams“ iš anksto žinant savo nuosprendį. Štai jums ir priežastys, leidžiančios juos sugretinti, ypač dar prisiminus pasaulėžiūrinius (ideologinius) motyvus… Anais laikais taip pat buvo taikomas (pribaigiant aukos valią) ir kaulų laužymas.

§ 4. Ar raganagaudystė Lietuvoje turėjo savo išskirtinių bruožų?

Tuometinė Vakarų Europos šalių katalikų bažnyčia daugiausia „medžiojo“ raganas moteris. Kodėl? Gal taip buvo elgtasi žvelgiant į biblijinę Ievą, parodžiusią, jog moteris (nesvarbu, kad to paties Dievo sukurta) turi daugiau gaivalo, primenančio prigimtinę kultūrą, t. y. pagonybę? O gal to „gaivalo“ naikinimas inkvizitoriams teikė daugiau jėgų įsitvirtinusiai askezės doktrinai ir vilčių po mirties sulaukti deramo įvertinimo? Į visa tai žvelgiant šiuolaikinėmis akimis, jų elgsena labiau priminė tikrąją pagonybę.

Grįžkime prie senųjų lietuvių kultūros. Atrodo, neginčytina, kad joje moteris užėmė (dar nuo matriarchato laikų) ypač gerbtiną vietą. Gal būtent ši aplinkybė „lietuviškuosius inkvizitorius“, kopijuojančius laužų praktiką iš „labiau apsišvietusių“ kraštų, bent pradiniame etape kaustė – ant laužų vos ne lygia greta atsidurdavo ir vyriškosios lyties aukų: raganių, užkalbėtojų ir šiaip prieš bažnyčią burnojančių, su jos valia nesitaikstančių.

Čia pat norėčiau pastebėti, kad vienas šviesiausių XVI a. Lietuvos asmenybių Mykolas Lietuvis rašė: „Totoriai visuomet laiko savo žmonas uždarytas, o mūsiškės, nieko neveikdamos, vaikščioja iš namų į namus, dalyvauja vyrų sueigose ir dėvi vyriškus drabužius. Iš to atsiranda gašlumas“[11]. Iš teksto nesunku suprasti, kad kalbama apie bajores. Jeigu tai tiesa, iš to teiginio matome, koks kultūrinis, etinis barjeras buvo jau atsiradęs tarp kilmingųjų ir žemesniojo luomo moterų elgesio. Žmonių elgsenos psichologinė motyvacija turi savo sunkiai atskleidžiamus užkaborius. Kas žino… gal nepasitenkinimas „savosiomis“ prisidėdavo prie „moteriško gaivalo“ naikinimo laužų liepsnose…

Tyrėjai nurodo, kad XVI a. Lietuvoje buvo užfiksuotas tik vienas raganos sudeginimo atvejis. Laužas liepsnojęs 1566 metais Kaune. Nustatytas ir pirmosios aukos vardas – Ulijona[12]. Bet mūsų siaubą šiandien kelianti statistika augo… Apibendrinantys duomenys byloja: 1600–1629 m. iš tų aukų, kurios buvo sudegintos už raganavimą, – 57% moterų, 1630–1649 m. – 75%, 1650–1699 m. iš sunaikintųjų laužuose moterų buvo 71%, o 1700–1749 m. – net 83%[13].

Prof. Vyt. Kavolis irgi nemažai dėmesio yra skyręs vadinamajam „siaubo šimtmečiui“ Lietuvoje. Jis irgi teigia, jog raganų laužuose deginimo suintensyvėjimas XVII a. pradžioje sietinas su „Raganų kūjo“ – to inkvizitorių vadovėlio pasirodymu lenkų kalba. Jis mano, kad inkvizicinį aktyvumą paskatino ir popiežiaus Grigaliaus XV 1623 m. kovo 20 d. datuota bulė[14]. Apibendrinant galima teigti: ir „Raganų kūjo“ pasirodymas lenkų kalba (1613 m.), ir popiežiaus Grigaliaus XV bulė sustiprino lietuvių prigimtinės kultūros niekinimo ir su ja susijusią ne tik polonizacijos, bet ir valstiečių baudžiavinimo bangą. Puolimas įgavo naują impulsą – jo „dokumentuotą legalizavimą“.

Vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) yra išleidęs ypač įspūdingą dviejų dalių veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (1848 m.), kur persako savo pirmtako Jurgio Tiškevičiaus vyskupijos kunigų susirinkime 1647 m. pasakytus prisakymus (greičiausiai įkvėptus minėtos popiežiaus bulės): „Žavėtojai, burtininkai ir visi, kokia nors eile sandarus su velniais darantys, turi būti kankinami ir iš draugystės (bendruomenės – R. G.) žmonių išnovyti“[15].

Tarsi papildydamas tokį štai ganytojo  inkvizitorinį parėdymą ir remdamasis dokumentuotais šaltiniais, akad. J. Jurginis rašo: „Tardytojais, teisėjais ir bausmių vykdytojais dvarų teismuose būdavo bajorai <…>. Kad sudeginimas už raganavimą nebūtų palaikytas savavališku nužudymu, darydavo teismą iš pakviestų kaimynų bajorų. Nereikėjo, kad jie būtų teisininkai ar raštingi, tardymo protokolus ir nuosprendžius lenkų kalba surašydavo dvarų raštininkai, o pasirašydavo teisėjai, kurių būdavo keli ar net keliolika“[16].

Laikantis „Raganų kūjo“ nurodymų, į teisėjų rankas patekusios aukos buvo tardomos vadovaujantis tokiais ar panašiais jiems postulatais: kenkiamieji kerai, sutartis ar sąjunga su velniu, dalyvavimas velnio puotose, skraidymas… Kaip buvo surandami įrodymai? Nuošalėj palikime anas, anksčiau pateiktas „išdavystes“. Štai 1691 m. gegužės 22 d. užfiksuotoje byloje Šiaulių ekonomijoje teisėjas raganas „atpažino“ iš velnio žymių ant jų kūnų – nuo kankinimų (iki teismo!) jų rankos ir kojos buvo pamėlynavusios. 1746 m. liepos 8 d. Mirabelio dvaro teisėjai nuteisė valstietį, nes po jo liežuviu aptiko velnio antspaudą…[17]

Aš pridursiu: žiauriai, nuosekliai kankinamas žmogus gali pasakyti ne tik tai, ko iš jo tikisi kankintojas, bet ir tai, kas pastarajam (manau, išgyvenančiam irgi tam tikro lygio savo vaidmens bjaurastį) teiktų malonumo, sustiprintų jo laimėjimo įspūdį. Šitaip tarp aukos ir kankintojo užsimezga makabriškas psichologinis ryšys. Toks ryšys irgi nuvedė ne vieną pokario laikų partizaną (apskritai – kovotoją už tautos laisvę) netgi į aktyviai veikusių išdavikų gretas.

Natūralus būtų klausimas: kiek per tą „siaubo šimtmetį“ galėjo būti laužuose sudegintųjų už tariamą raganavimą? Žinoma, kad tokios statistikos nebuvo, o jeigu ir buvo, tai panašaus turinio suvestinės lieka giliai paslėptos kur nors Krokuvos ar pačios Romos katalikų bažnyčios archyvuose. Lietuvių spaudoje nurodomi tik apytikriai skaičiai. Pavyzdžiui, tas pats J. Jurginis savo apžvalgoje yra nurodęs: sudeginta apie 700 asmenų. Vyt. Kavolis, kurio neapkaltinsime ateizmo propagavimu, bando šį skaičių patikslinti. Jis mano, kad Lietuvoje galėjo būti „<…> už raganavimą be apčiuopiamos kaltės įrodymų nukankinta bent dešimt kartų daugiau, negu yra žinomų atvejų, t. y. apie tūkstantį“. Šį savo teiginį V. Kavolis grindžia įvairiomis užsilikusiomis užuominomis. Tarp jų jis pateikia vienoje byloje, datuotoje 1707 m., aptiktą įrašą, jog ragana Joniškyje sudeginta „<…> įprastoje vietoje, kur visos raganos deginamos“. Anot šio autoriaus, jeigu palyginti nedideliame Joniškio miestelyje tokios vietos būta, tai kiek joje galėjo būti nužudyta raganų, iš kurių tik apie vieną yra išlikęs dokumentas? Ir apskritai kiek tokių vietų galėjo būti visoje Lietuvoje?[18]

Žinoma, ne visos įskųstos, sugautos raganos ir su jomis artimai bendravę asmenys po kankinimų buvo vedami ant laužų, buvo ir paleistųjų. Tikslaus jų skaičiaus nežinome, bet tikėtina, kad kitais būdais nubaustųjų ir šiaip išteisintųjų būta daugiau nei paverstų pelenais. Paliktieji gyvi savaime „spinduliavo“ nusiteikimą įtariai žiūrėti ir šalintis viso to, kas buvo priskiriama „pagonybei“, o kartu – ir protėvių prigimtinei kultūrai.

Minutę sugaiškime prie to fakto, kurį detaliau yra perteikę abu autoriai: J. Jurginis ir V. Kavolis, – prie Zofijos Sūnėnienės, jos sūnelio Gasiulio ir senelio Tamulio Daradundėno sudeginimo (1615-aisiais). Ar tai nebūtų puikus siužetas siaubo filmui? Pavartojau žodį „puikus“ ir mane nukrėtė šiurpas… Ar mes, nūdienos civilizuoti žmonės, galime įsivaizduoti, ką išgyveno aukos, išduotos to paties sodžiaus kaimynų? O ką išgyveno patys kaimynai? Ką išgyveno kiti to kaimo bendruomenės nariai: vaikai, paaugliai, jų motinos ir seneliai?

Manytina, kad šitokios „apeigos“ vyko ne slapčia, o viešai, būtent šitaip siekiant iš kaimiečių sąmonės ir praktikos išrauti tai, kas kadaise jungėsi į darnią sistemą, vadintą dvasine kultūra ir per šimtmečius sukauptos patirties saugykla… Laužuose turėjo spragėti, aitrius dūmus skleisti, panašiai kaip į ugnį įmestas audinys, visa ištisus šimtmečius milimetras po milimetro, centimetras po centimetro pinta, austa ir bendrais širdžių tvinksėjimais sudvasinta žmoniškųjų santykių tinklainė. Kokia po tokių akcijų paupiais, palaukėmis, pamiškėmis turėjo skleistis dvasios nykuma! Savo vertę praradusio, tikru baudžiauninku paversto žmogaus dvasia. Kokios dainos tada buvo dainuojamos? Ir iš viso – ar jos tose egzekucijų vietovėse galėjo būti dainuojamos…

Prisiminkime metraščiuose užfiksuotą 1205-ųjų įvykį-tragediją: už savo vyrų žioplumą būriais ėjusias lietuves savanoriškai numirti. Pasikariant. Keli šimtmečiai, o kaip nušuoliuota! Ir – kur…

Grįždami prie vadinamosios konkretybės privalėtume pripažinti, kad būta daug ir tikro raganavimo arba juodosios magijos atvejų. Aš neatmetu ne tik daiktinių tos magijos elementų, kaip antai: pikta lemiančiam asmeniui po lova ar po patalais pakištas maišelis „<…> su kerais (žiurke, apkaišiota vilko ar meškos gaurais, lavonų dantimis, įvairių paukščių plunksnomis ir dvokiančiomis šaknimis)“[19].

Neatmetu ir „blogos akies“ kerų. Senovėje būta gausesnio būrio žmonių, pasižymėjusių neabejotinomis ekstrasensorinėmis galiomis,  taip pat iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis. Bet ar galima raganavimu apkaltinti merginas, kurios pagal senų seniausią tradiciją Joninių naktį rinkdavosi ant Šatrijos ar Rambyno kalno? Kad ten būdavo krykštaujama, šūkaujama, grieždavusi muzika, degdavo ugnys – visa kalno viršūnė būdavo nusėta žiburiais… „Pagonybės“ priešininkams tokie faktai tikriausiai atrodydavo kaip raganų sueigos, jų susitikimų vietos su „nelabaisiais“. Pasipriešinimu prievarta bruktai krikščionybei galime laikyti ir štai tokį faktą: „Adakavo dvaro prievaizdui sugavus ir į teismą pristačius dvaro moterį, kaltinamą tuo, jog ji per Mišias išspjovusi komuniją ir paslėpusi delne, netrukus buvo išsiaiškinta, jog ji – tik viena iš 39 šėtoniškos grupės atstovių“[20].

Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta anksčiau, dera pabrėžti, kad skirtingai nuo Europos praktikos, Lietuvoje ant laužų dažniau atsidurdavo žiniuonės ir žolininkės, senųjų, bažnyčios smerkiamų tradicijų tęsėjos – tos, kurios savo mąstymu ar elgesiu primindavo deives ar laumes, ir tos, kurios dėl suprantamų priežasčių neįtikdavo savo ponams.

Šiandien mums ne tik žmogišką smalsumą, bet pasmerkimą turėtų kelti dar akad. J. Jurginio formuluotas atsakymas – kas iš tiesų buvo tikrieji raganų bei raganių medžiotojai ir budeliai. Matome, kas ir kokiu būdu modernizaciją skleidė lietuvių valstietijai. Aiškiai regime, girdime ir katalikybės pergalės prieš protestantizmą fanfaras. Mes ir šiandien tik apytikriai žinome, kaip, kokiais metodais buvo krikščioninama Vytauto laikų Lietuva. Bet galime jau drąsiau mąstyti, kad krikščioninimas tada, pagal elgsenos modelį, mažai lietė valstiečius. Savo farvateriu šis procesas buvo nukreiptas į bajoriją – tuometinės valstybės pamatinę konstrukciją. Aišku viena: ir ten be represijų neapsieita.

Dėl teisybės privalu pastebėti, kad, palyginti su Europos šalimis, Lietuvos bažnyčios dvasininkija ypatingo uolumo „raganagaudystėje“ lyg ir nerodė. Ji kažkaip išvengė Gniezno arkivyskupijos – bažnytinės provincijos centro (kuriam priklausė Lietuvos katalikų bažnyčia) tiesioginio nurodymo bylas, susijusias su raganavimu, perduoti bažnyčios teismui. Praktikoje šis reikalavimas neįsitvirtino. Raganavimo, kerėjimo bylas sprendė pasaulietiniai – pilies, žemės (pavieto) arba dvaro teismai. Jų procesuose nematyti dvasininkų. Bet tai nereiškia, kad bažnyčia buvo nuošalėje. Jos „užkulisinio“ aktyvumo negalėjo neskatinti bendra „aukštesnių instancijų“ –  Gniezno arkivyskupijos, Romos kurijos pozicija.

Įdomi paralelė. Mes žinome, kad LDK grafų Tiškevičių giminė  buvo ne tik plati, bet ir labiau nei kiti apsišvietusi ir ypač aktyviai dalyvavo valstybės gyvenime. Reformacijos pralaimėjimo laikais vyskupas Jurgis Tiškevičius, kaip jau esame pastebėję, prisakė kunigams aktyviau gaudyti ir naikinti „nelabąsias“.

O štai praėjus lygiai šimtmečiui jo giminaitis, irgi Žemaičių vyskupas, Antanas Tiškevičius 1722 m. savo ganomiesiems jau yra skelbęs štai ką: „Su dideliu širdies skausmu labai dažnai girdime, kad susirinkę keli teisėtu būdu nepaskirti pasauliečiai teisėjai, remdamiesi kokios nors senės svaičiojimais, pranešimais bei skundais, teisia šiaip jau nepriekaištingo gyvenimo vyrus ir moteris, kaip burtininkus ir raganas, prieš tai gavę tik tuščią ir neteisėtą kokio nors skundiko priesaiką ar neleistinu būdu atlikę tyrimą vandeniu; jie elgiasi su tais asmenimis niekur nepraktikuojamais ir įstatymų nenustatytais būdais: kiša surištus į statines, paskui atiduoda į nagus budelio, kuris kankina juos tris dienas, kasdien po tris kartus: degina ugnimi, neleisdamas po kiekvieno kankinimo atsigaivalioti, vėl kiša į tas pačias statines, surišę už nugaros rankas ir užrišę akis. Pagaliau nelaiminguosius, po tiekos kankinimų visiškai netekusius jėgų, arba išplaka ir išvaro iš gyvenamosios vietos, jeigu jie pripažįstami nekaltais, arba žiauriai sudegina; be to daugeliui žmonių užtraukiama negarbė, apšaukiant juos raganavimu įtartųjų bendrininkais. Dėl to susikaupia ne tik gyvųjų neapykanta, bet ir mirusiųjų nekaltas kraujas šaukiasi iš žemės keršto<…>“[21]

§ 5. Verdikto „raganagaudystei“ tautotyrinė interpretacija

Dar kartelį sugrįžkime prie iškilaus bažnyčios hierarcho Antano Tiškevičiaus – prie jo pastoraciniame laiške parašytų, nenuslepiamu širdies skausmu alsuojančių žodžių, į jo paties ranka nupieštą siaubingą lietuvių kaimiečių tuometinio gyvenimo vaizdą. Nemanau, kad jis tą vaizdą būtų „sutirštinęs“, perkrovęs šiurpą keliančiomis spalvomis. Deja, tuometinė realybė, tasai „siurrealistinis pasaulis“ buvo sukurtas bendromis nuo etninės tautos nutolusių kilmingųjų luomo ir Bažnyčios (siekusios sumenkinti aną, „pagonių“ lietuvių gyvensenos paveldą) pastangomis.

Deja, dera taip pat pridurti: prie tokio vaizdo konstrukcijos prisidėjo ir patys kaimiečiai (likę be savų išminčių, be vedlių), puolę į tikros pagoniškos tamsybės tinklą, į ne mažiau klaikią bendruomeninio sutarimo, grindžiamo kito žmogaus pagarba ir meile, praradimo kloaką. Pačios baudžiavinio gyvenimo sąlygos ne vieną silpnesnį vertė įsiteikinėti ponui, išdavinėti gal net ir artimą savo giminaitį.

Kokiu nejaukiu disonansu skamba arkivyskupo Adomo Bremeniečio prieš gerą tūkstantį metų pateikta vakarų baltų charakteristika: „homines humanissimi“ (žmogiškiausi žmonės). Tais laikais kitos baltų gentys, tarp jų ir senieji lietuviai, gyveno taip pat, kaip ir jų vakariniai giminaičiai, vadovavosi panašia socialine darna ir vienį su Gamta, su Visata teigiančia ideologija.

Užteko kelių šimtų metų, kad tas visas arkivyskupo apibūdintas pasaulis išnyktų, savo vietoje palikdamas tik padrikus jo elementus ir chimeriškas jų jungtis. Pasikeitus aplinkybėms, nors ir nedrąsiai, bet skleidžiantis apšvietai ir demokratizmui, tie elementai, jų chimeriškos formos įgaus gal aiškesnių prigimtinės kultūros – to buvusio įspūdingo dvasinės kultūros pasaulio spalvų. Bet, deja, jos išliks trapios ir gesinamos darganoto, vis dažniau besikeičiančio ir nežinia kurlink krypstančio klimato…

Sugrįžkime prie raganagaudystės klausimo. Kiek tęsėsi ši manija? Žinome jos fiksuotą pradžią Lietuvoje – pirmąjį laužą, kuris įsiliepsnojo 1566 m. Kaune. Bet vargu ar surasime žinutę apie tai, kad tarp tuometinių Vilniaus universiteto profesorių būtų atsiradęs nors vienas, kuris drąsiai būtų pasisakęs prieš raganų deginimą[22]. Nejaugi juos taip gąsdino „pagonybės“ alsavimas? O gal varžė įžadai, duoti Jėzuitų ordinui?

Pirmojoje XVIII a. pusėje pasirodė pirmieji valstybės valdovų, o taip pat ir Žemaičių vyskupijos potvarkiai, kuriais imta revizuoti ne tik juridinius raganų medžioklės pagrindus, bet ir tokio pobūdžio teisminius procesus. Bet šie potvarkiai „<…> dar labai ilgai liko neišgirsti privačių dvarų valdytojų“. Tautotyrininkas G. Beresnevičius rašė: „Paskutinis stambesnis raganų teismas, pasmerkęs sudeginti 3 valstietes, įvyko 1692 m. Žagarėje“[23]. Nejaugi jam, apdairiam mokslininkui, buvo nežinomi ir L. Jucevičiaus, ir jo pėdomis M. Valančiaus atkartoti teiginiai apie 1696 m. vasarą įvykdytą grupės raganų sudeginimą. Tautotyrininkui, baltų religijos žinovui derėjo žinoti ir M. Valančiaus paskelbtą žemaičių vyskupo A. Tiškevičiaus 1722 m. ganytojišką laišką, kuriame jis su siaubu aprašo dar jo dienomis vykdytas egzekucijas, prieš kurias jis kategoriškiausiai pasisakė.

Bet gal G. Beresnevičiumi reikia patikėti, kai jis rašo, jog paskutinis teismas už raganavimą (tiesa, apsieita jau be laužų…) įvyko 1771 metais – teisė Raseinių dominikonų vienuolynui priklausančių ir raganavimu įtariamų valstiečių grupę. Taigi, galime teigti, jog su raganavimu susiję persekiojimai Lietuvoje tęsėsi du šimtmečius, bet pirmasis buvo pats siaubingiausias. Tačiau juridine prasme „raganagaudystės“ bylas jungtinėje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje panaikino tik 1776 m. Varšuvoje įvykęs seimas, „<…> uždraudęs teismuose naudoti kankinimus bei teisti raganavimu įtariamus asmenis“[24].

Deja, raganagaudystės vajaus laikotarpiu buvo skaudžiau tarp savęs supriešinama ne tik valstietija, liaudis (ką regėjome ir sovietų okupacijos metais). Didėjo atskirtis tarp valstybės ir savo likimui paliktų pavaldinių daugumos. Tarp valstybės politinei sąrangai atstovavusių sulenkėjusių kilmingųjų ir savo prigimtine kalba tebekalbėjusios liaudies. Dogmų sukaustyta bažnyčia sunkiai surasdavo kalbą  ir su kaimiečiais, kurie gyveno Gamtoje ir suprato savo laisvę, gindžiamą jos pajauta.

Galime tvirtinti ir tą tiesą: didėjo atskirtis tarp to, kas yra šventa (sakralu), ir to, kas atstovauja utilitariniam, brutaliam, savanaudiškam pasauliui.

Išsakęs šias mintis, aš vis dėlto neatmetu ir tų subtilių jausmų, kurie neabejotinai galėjo pleventi ir bajorų šeimose. Ir tikiu: ne vienas iš jų nepritarė ir smerkė savo luomo žmones, kurie eskalavo ne tik agresiją prieš „netikėlius“, bet ypač prieš lietuvių prigimtinės kultūros apraiškas. Priešingu atveju neturėtume nei M. Daukšos, nei D. Poškos, nei cituotų L. Jucevičiaus, M. Valančiaus, nei S. Daukanto, nei daugybės kitų bajorų kilmės šviesuolių.

Bet kurio socialinio, juolab istorine prasme sudėtingo proceso interpretacija iš principo negali būti vienpusė, vienareikšmiška. Suprantama, kiekvienas autorius  pasirenka savo kryptį, plėtoja savo doktriną. Aš, kaip šio (gal ir kontroversiško) teksto autorius, irgi būčiau neteisus, jeigu nepažvelgčiau į lietuvių bajoriją iš kitos pusės. Man pačiam įdomu, kad tos „kitos pusės“ charakteristikai, kad ir kaip keista, medžiagos duoda ta pati čia apžvelgiama „raganagaudystės“ problema… Štai kokios informacijos esu aptikęs…

„1725 m. Gilvyčiuose kviestinių bajorų teisme tardoma mergina tvirtino (gal po kankinimų?), jog 39 raganų būriui vadovauja Viduklės dvaro urėdas Makauskas ir bajorė Mykolienė-Slovačinskienė, „<…> ant Šatrijos kalno sėdintys tarp vyresniųjų“[25]. Ką gali reikšti ši šiaip raganų byloje standartine atrodanti užuomina? Jeigu ją vertinsime rimčiau, galime formuluoti prielaidą, jog buvo laikai, kai Šatrijos kalnas net kai kurių bajorų buvo lankomas kaip lietuvių prigimtinės kultūros sakralinė vieta. Greičiausiai kalendorinių švenčių dienomis ten dar vykdavo liaudies apeigos, buvo atliekamos sutartinės, ugnies bei protėvių garbinimas, išgyvenama susiliejimo su Gamta pajauta ir kt. Tikėtina, labai tikėtina, kad į visa tai ne tik dėl bendruomeninio sutarimo pagarbiai žvelgė ne vienas iki pat nepriklausomybės paskelbimo (1918 m.), lietuvybę, lietuvišką dvasią per baisiausius sunkmečius išsaugojęs žemaičių bajoras. Taigi mąstykime ir apie tai, kokį sielos skausmą turėjo išgyventi tie ir tos, kurių visa prigimtis sąmoningai ar ne, bet šaukėsi dvasinės kultūros tęstinumo! Kokiu žvilgsniu jie turėjo žvelgti į tos kultūros niekintojus?

Įsidėmėtina: raganų naikinimo ar jų persekiojimo Lietuvoje vajus praktiškai lietė vien Žemaitiją (kuri tais laikais galėjo tęstis net iki Nevėžio dešiniojo kranto). Kaip teigiama, raganų byla labiausiai į Lietuvos pietryčius nusidriekusioje teritorijoje užfiksuota Ukmergės paviete 1641 m. „Tai teismo procesas prieš 19 „raganų“ grupuotę, su velnio pagalba nuodijusią Kupiškio seniūno Tizenhauzo vaikus“.

Anksčiau aprašytas siaubingas įvykis, 1615 m. įvykęs Magūnų kaime, taip pat priklauso pietryčių kraštui – dabartiniam Ignalinos rajonui. Bet vis dėlto daugybė raganų gaudymo ir jų naikinimo faktų byloja apie „prioritetą“ Žemaitijai.

Kuo ir kaip būtų galima paaiškinti štai tokį raganagaudystės lokalizavimą? Pabandykime… Pirma, kaip žinome, žemaičiai per visą Lietuvos istoriją nuosekliausiai ir ilgiausiai laikėsi baltų civilizacijos kultūrinio paveldo. O antra, žemaičių moterys, išsiskiriančios savo valdingesniu, valingesniu būdu, sistemiškiau tęsė iš prosenelių paveldėtą, nesvarbu, kad ir deformuotą, tam tikru „išsigimimu“ paženklintą tradiciją. Trečia, polonizacijos šalininkams žemaičių kraštas buvo tikra rakštis. Įlaužus (o gal perlaužus?) stuburą, žemaičiai jau vėlesniais laikais, pradedant XIX a., kai reikėjo apsispręsti, su kuo toliau eiti, ko gero, tapo net uolesniais nei aukštaičiai katalikais.

Mielas skaitytojau, susipažinęs su šiuo skaudžiu mūsų tautą tais laikais ištikusios bendresnės, gilesnės tragedijos komponentu, gal ir pats pagalvosi: su „pagonybe“ kovota bene „pagoniškesniais“ metodais. Argi įvairiais būdais kurstytas religinis fanatizmas neprimena tikrosios barbarybės apraiškų? Argi Kristaus ir jo apaštalų skleistas meilės artimajam mokslas netapo priešingybe? Tokių „argi?“ galėtume tęsti.

Bet skubėdamas užbaigti šį knygos paragrafą ir pasiteisindamas dėl tuometinei katalikų bažnyčiai mestų kaltinimų, pateiksiu vieną įdomų atsitikimą, kurį „sumedžiojo“ istorikė doc. Raimonda Ragauskienė. Jis įdomus jau vien todėl, kad tuometinių „bažnytininkų“ gretose būta atvejų (regis, kad jų „nutinka“ net ir šiandien), kurie, vadovaujantis platesniais, universalesniais kriterijais, visai pagrįstai gali būti priskirti „grynosios“ pagonybės atmainai.

Mikalojus Radvila Rudasis (1515–1584), eidamas Vilniaus vaivados pareigas, 1564 m. ties Ula sėkmingai laimėjo mūšį su maskvėnais. Būdamas uolus katalikas jis nutarė aplankyti Čenstakavą. Apsilankymo tikslas, anot istorikės, buvo tęsėti duotą prieš mūšį įžadą, nes jau tada šios gyvenvietės bažnyčioj esantis Dievo Motinos paveikslas garsėjo skleidžiamais stebuklais. Radvila norėjo prieš jį pasimelsti ir padėkoti už iškovotą pergalę. Čenstakavoje tuomet šeimininkavo vienuolių paulinų bendrija (jų vardas greičiausiai kildintinas nuo šv. Pauliaus).

Istorikė rašo, kad minėti vienuolijos broliai, norėdami sustiprinti vaivados katalikišką tikėjimą, „<…> parodė jam velnio išvarymo iš apsėstojo kūno stebuklą“[26]. Vienas iš labiausiai to meto LDK išsilavinusių žmonių Andrius Volanas (parašęs daug įspūdingų, iškiliausiems Vakarų Europos šviesuoliams prilygstančių veikalų) kaip tik tuo metu dirbo Radvilos Rudojo sekretoriumi. Suprantama, jis lydėjo kunigaikštį ir  patirtus įspūdžius vėliau išklojo popieriuje. Taigi liudininkas yra užrašęs: „Mat ten buvo keletas suskretusių žmonių, kurie vaidino velnio apsėstuosius“. Vienuoliai savo apeigomis turėję iš jų išvaryti šėtono dvasią ir tuo įrodyti paveikslo stebuklingąją galią.

Doc. R. Ragauskienė pateikia štai dar ir tokius A. Volano užrašytus pastebėjimus (kuriuos aš, šalia intarpų iš originalo, jau savais žodžiais – glaustumo sumetimais – perpasakoju). Kunigaikščio sekretorius rašo: „<…> ponas vaivada <…> būdamas įžvalgus, protingas vyras ir turėdamas tikrų įtarimų, pastebėjo, kad visa tai daroma klastingai, su apgaule <…>“ Kai apsėstasis, anot A. Volano, neperstojo nesavu balsu šaukęs ir darkęsis, vaivada, pasitelkęs savo tarnus, ėmėsi veiksmo: pagrobė apsėstąjį „<…> iš pačios žmonių minios vidurio“ ir, perdavęs jį totorių sargybai, liepė įkrėsti rimbų. Šitos egzekucijos „auka“ nuoširdžiausiai prisipažino, kad atlikti apsėstojo vaidmenį buvo priprašytas vienuolių. A. Volanas užrašęs ir tokią detalę: rimbais išplaktojo bendrai, pasinaudoję sąmyšiu, „kuo greičiausiai spruko ir išsigelbėjo pabėgdami, žinoma, jie visiškai sugadino gerą vienuolių vardą, kurį jie manė įsigysią šio aukšto kunigaikščio akyse“. Kunigaikštis Radvila Rudasis, sukrėstas tokios aiškios apgavystės, kai tik sugrįžo į Lietuvą, „<…>atvirai perėjo į reformatų tikybą“[27].

Palietęs mums, lietuviams (ypač tiems, kurie praktikuoja katalikų apeigas), skaudžią „raganų naikinimo“ Lietuvoje bylą, nesusilaikau nepagarsinęs dar vienos detalės…

Labai pagarbiai žvelgiame į Mikalojų Daukšą, lietuvių kalba paskelbusį „Postilę…“ Ypač gerbiame už jo, kaip vertėjo ir leidėjo, pratarmę, kurioje tais laikais drąsiai buvo ginama ir aukštinama į kaimiečių lūšnas „suvaryta“ ir dusinta gimtoji kalba. „Postilės…“ tekstas niekam iš mūsų tyrėjų neužkliuvo, o štai Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas, kurį iki pat mirties kankino nostalgija savo prigimtinei Tėvynei – Lietuvai, atkreipė dėmesį į tai, kad „Postilės“ tekste (verstame iš lenkų kalbos) atvirai bylojama: bedieviai, eretikai ir pagonys privalantys būti kankinami ir laužais ar kartuvėmis sunaikinami…[28]Vertėjas, būdamas uolus katalikas, aišku, šį teiginį, greičiausiai laikydamasis tradicijų, bus sąmoningai palikęs…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.

2014.08.01; 05:16


[1] Beresnevičius, Gintaras; Čaplinskas, Tomas. Ragana. – Kn. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. – Vilnius: Aidai, 2001, p. 564.

[2] Jurginis J. Raganų gaudymo šimtmetis. – Vilnius: Mokslas, 1984, p. 18.

[3]Ten pat, p. 88.

[4]Ten pat, p. 18.

[5] Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994, p. 391.

[6]Jucevičius, L. A. Raštai. – Vilnius: „Mintis“, 1959, p. 492–493.

[7]Kampininku vadindavo asmenį, kuris gyvendavo svetimoj troboj ir versdavosi tuo, kas pakliūva. Tai buvo kaimų ir miestelių varguolių luomas.

[8]Jucevičius, L., p. 497.

[9]Jucevičius L., p. 497.

[10]Valančius, M. Raštai. T. 2. – Vilnius, „Mintis“, 1972, p. 343–349.

[11] Lietuvis, M. Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius. – Vilnius: „Vaga“, 1966, p. 53–55.

[12] Kavolis, Vytautas. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994, p. 370.

[13] Raganų teismai Lietuvoje. – Vilnius: Mintis, 1987.

[14] Kavolis, Vytautas.., p. 390.

[15] Žr. Raganų teismai Lietuvoje.., p. 28.

[16] Jurginis, J. Raganų gaudymo šimtmetis.., p. 130.

[17] Beresnevičius, Gintaras; Čaplinskas, Tomas.., p. 559.

[18] Kavolis, Vytautas.., p. 535.

[19] Beresnevičius, Gintaras; Čaplinskas, Tomas.., p. 571.

[20] Ten pat, p. 563.

[21] Žr. Lebedys, J. Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime. – Vilnius: Mintis, 1976, p. 201.

[22]Jurginis, J.., p. 158.

[23] Beresnevičius, Gintaras; Čaplinskas, Tadas.., p. 570.

[24] Ten pat, p. 571.

[25] Beresnevičius, Gintaras; Čaplinskas, Tadas.., p. 564.

[26] Žr. Ragauskienė, Raimonda. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Kancleris Mikalojus Radvila Rudasis. – Vilniaus Pedagoginis universitetas, 2002, p. 261.

[27] Ragauskienė, Raimonda.., p. 262.

[28] Milosz, Cz. The History of Polish Literature. – New York: Macmillan, 1969, p. 109–110.


Prisijunkite prie diskusijos