Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (5)


Print

Odė gimtajai kalbai ir jos sakralumui

Į nebūtį nugrimzdo ne šiaip baltų kultūra. Nugrimzdo visa šio superetnoso civilizacija. Bet mes, lietuviai, dar turime kuo didžiuotis. Dar turime kuo gaivinti, rodos, taip nesunkiai šiandien pažeidžiamą savo dvasią. Kuo? Ogi – savo kalba. Ar ne ji sudaro pagrindinę lietuvio tapatybės šerdį? Tai ji – tas iš amžių gūdumos atėjęs ir užsilikęs, tebepulsuojantis, savo ypatingą, lietuvybę išsaugančią aurą skleidžiantis šaltinis.

Priklausome lingvistinės prigimties tautų grupei. Tautai, kurios tapatybę nulemia kalba. Neliks kalbos – neliks ir lietuvių. Beje, šio etnonimo savo oracijose lyg ir atvirai privengia mūsų nūdieniai politikai… Kas liks? Žinoma, kad pasiliks administracinės teritorijos pavadinimas. Užgimė Bulgarijos valstybė, apsivaliusi nuo autochtonų – tiurkų kilmės bulgarų. Taip kaip keliems šimtmečiams istorija paliko Prūsiją, bet be autochtonų prūsų!.. Pagaliau ir tas šalies pavadinimas tiesiog mūsų akyse ištirpo. Nusėdo istorijos foliantuose.

Taigi ryžtuosi labai rimtam pokalbiui, kuris – iš anksto prisipažįstu – nebus nuoseklus. Bet kai kur intrigą gal ir pavyks įžiebti…

Ją pradėsiu nuo iškilaus mūsų poeto, menininko avangardisto Jono Meko. Nuo labai taikliai, jautriai (kaip ir priklauso poetui) aprašyto įspūdžio, kurį jis patyrė lankydamasis Japonijoje. Ten buvo paprašytas savo eiles perskaityti lietuvių kalba. „Visi sėdėjo nuostabiai tyliai ir klausėsi lietuvių kalbos skambesio, – rašo J. Mekas. – Po to porą valandų kalbėjomės tiktai apie kalbą, kaip kalba susirišus su visu tautos būdu, išmintimi, atmintimi, šaknimis, ir kaip per kalbą viskas perduodama naujoms kartoms, ir kaip pasidalinama su kitais, kurie visai iš kitur, kaip aš dabar Japonijoje: kaip kalbos skambesys, rimas, ištarimo niuansai atveria visą potekstinį turinį. Pamesk, prarask kalbą – ir pasidarysi pamažu, lėtai jau kitas, ir prapulsi kitame ir kitur“[1][…] („Preambulė su „japonišku padažu“)

xxx

Per kalbą jaučiame tautos sielą. Dar daugiau… Ji rodo visą tos tautos evoliuciją; tos evoliucijos ištakas; rodo tautos santykį su tuo pasauliu, kurį laiko savo lopšiu, gimtaisiais namais. Tebus man atleista, jei, kur ir pasikartodami, pakeliausime istorijos dulkėmis apneštais takais[…]

Senųjų lietuvių ir jų artimų giminaičių kultūros istorija iš tiesų klostėsi savita, kitokia nei pas kaimynus kryptimi. Ji „nepasirūpino“ savais rašmenimis – abėcėle. O gal ji buvo vis dėlto vartota? Gal istorinių įvykių verpetuose tapo užmiršta? Gal įtakojant svetimiems sąmoningai nutylėta? Specialistai sako: kas neužrašyta – dar ne istorija… Su pavydu šiandien žiūrime į tas tautas, kurios senaisiais laikais įsivedė savo rašmenis: į graikus, į lotynus, į armėnus, į gruzinus, į artimuosius savo kaimynus slavus… Jos gali pasigirti savo istorijomis. Betgi visos jos buvo apglėbtos senųjų, urbanizuotų civilizacijų, iš jų įsčių užgimusios krikščionybės, o paskui ir pačios tapo jos įtakų kūrėjomis ir skleidėjomis[…] („Trumpa kelionė už nutolusio horizonto“)

xxx

Ir vis dėlto, gal diskutuodamas su savimi įvairiose šios knygos vietose išsakytomis mintimis, pasakysiu štai ką… Tie, kurie įkurdavo savo valstybę, visada arba beveik visada siekdavo „gyvosios kalbos“ sunorminimo, jos įrėminimo. O ar galėjo būti kitaip, kai vos ne kiekvienas kaimas šnekėdavo savo tarme? Valstybės reikalų tvarkyme privalėjo būti „kalbinis“ aiškumas… Mąstau: gal ir gerai, kad lietuvių kalba neįgijo valstybinio statuso. Mindaugo ir kitų valdovų laikais ji išliko tik kaip gyvoji, šnekamoji, o ne valstybės reikalų tvarkymo kalba. Jeigu būtų buvę atvirkščiai – gal šiandien mes nebeturėtume tokios archaikos, tokio kalbos grožio ir turtingumo, išnešioto per sunkius, dramatiškus šimtmečius. Išnešioto ne kunigaikščių pilyse, bet vienas nuo kito pelkėmis ir miškais atskirtuose sodžiuose ir jų konglomeratuose[…]

Neišsenkami kalbos turtingumo šaltiniai slypi šnektose (dialektuose). Jaunesniame amžiuje esu bendravęs su įžymiuoju kalbininku Kaziu Ulvydu (1910–1996). Vaikščiodami Palangos pajūrio krantu, pasiginčydavome. Mane stebino jo priešiškumas dialektams. Stebino kategoriškas nusiteikimas sunorminti, suliteratūrinti lietuvių šnekamąją kalbą. Į mano priekaištą, kodėl jis nepalaikąs dialektų, atsakydavo: „Bendrinės kalbos kūrimas ir įtvirtinimas yra modernaus pasaulio tendencija“… Drįstu manyti, kad tokią „bendrinimo“ tendenciją tada skatino ir sovietinė ideologija. Kaip ne kaip, bet dialektuose „slėpdavosi“ daugiau prigimtinės, natūralios lietuvybės. Šiandien gi mums tenka „gaudyte gaudyti“ sparčiai nykstančias tarmes, jau nekalbant apie jų nešamą gamtojauta grįstą pasaulėvaizdį[…]

Senieji lietuviai kalbą vertino ir į ją žvelgė kaip į Gamtos, kaip į Visatos kūrinijos dalį. Ji, kaip ir Gamta, kaip ir visa esatis buvo paženklinta sakralumu. Tai yra jai buvo priskiriamos šventumo, Kūrėjo kūrinijos savybės. Svetimtaučiai nustebdavo nesuradę pas lietuvius vartojamų keiksmažodžių ar kitokių nešvankybių. Vietoj jų aptikdavo neįtikėtinai jiems sudėtingas gramatines formas ir deminutyvų – malonybinių vardų gausą. Žodžiu, sąvokų sudarymo tvarka leisdavo pačiai kalbai išskleisti irgi neįtikėtinai puošnius ir plačius sparnus, kuriais pakilti labai dažnam svetimkalbiui būdavo pernelyg sunku[…]

Įdomūs, erdvūs  minčiai yra anglų mokslininko S. C. Rowello (susidomėjusio lietuvių tautos ir kultūros istorija) pastebėjimai… Kryžiuočių kronikininkas P. Dusburgietis yra aprašęs savo įspūdį apie „neraštingus pagonis“, kurie, anot jo, stebėdavosi, kaip „žmonės gali bendrauti raštu“? Anglų mokslininkas meta priekaištą P. Dusburgiečiui, kad šis paprasčiausiai nesuprato nei prūsų, nei lietuvių, kuriuos naujosios aplinkybės privertė praktikuoti rašytines sutartis, bet jomis netikėjusių, o labiau tikėjusių gyvu žodžiu[2]. Apie tai byloja kad ir tokia frazė, kurią surandame Gedimino laiške, rašytame dominikonams (ir į kurią pats S. C. Rowellas atkreipė dėmesį): „<…> pirmiau geležis vašku taps ir vanduo į pieną pavirs, negu iš mūsų išėjusį žodį atšauksime“[3]. S. C. Rowellas nurodo liudijimus, bylojančius, kad žemaičiai dar XIII a. laikėsi papročio: „<…> jeigu vienas paduoda ranką kitam, tai jis sudaro garbingą taiką, kurios sulaužymas baustinas mirtimi“[4].

Šis mūsų tautą gerbiantis mokslininkas kalba ir apie tai, kad lietuviai, sudarinėdami sutartis, žodinę priesaiką tardavo ne lietuvių, bet gudų kalba tam ypatingam atvejui, kad ją būtų galima lengviau, be sielograužos sulaužyti[…] („Gyvoji kalba ir jos aura“)

xxx

Įžymus vokiečių bei pasaulinio garso filosofas Imanuelis Kantas (1724–1804), gal prisimindamas savo lietuviškąsias šaknis, ne tik žavėjosi lietuvių kalbos grynumu, žodžių fonetika ir jų reiškiamomis prasmėmis. Prūsijos politikams jis rašė apie būtinybę išsaugoti lietuvių kalbą, pabrėždamas, kad perėjimas prie lietuviams svetimos kalbos Prūsijai bus nuostolingas. Ir čia pat paaiškina – kuo. Ogi tuo, kad pasikeis ypatinga dora ir darbštumu išsiskiriantis lietuvio būdas. Anot šio mąstytojo, „kalba yra svarbiausia charakterio formavimo ir išlaikymo priemonė“. I. Kantas, įsijautęs į štai tokią savo „advokatavimo“ misiją, taip pat teigė, jog lietuvių kalba yra labai reikšminga „…mokslams, ypač senajai tautų kilnojimosi istorijai, kad labai senos, dabar mažame plote suspaustos ir tarytum izoliuotos tautos dar gryna kalba ir todėl išsaugoti jos savitumą jau savaime yra labai svarbu“. Kad šitoje kalboje „slypi raktas, kuris išsprendžia ne tik filosofines, bet ir tautų raidos problemas“[5].

Įžymusis filosofas, humanistas taip rašo aiškiai suvokdamas įsibėgėjančios germanizacijos pavojų ir pasekmes (jau buvo reikalaujama mokyklose vartoti tik vokiečių kalbą) ne tik to krašto lietuviams. Iš jo žodžių matome, kad jis suvokė – šitaip elgiantis gali būti prarastas brangus raktas, leidžiantis atrakinti Europos senosios istorijos ir kultūros pažinimo skrynią.

C. F. Heilsbergas, tuometinis aukštas Prūsijos valdininkas, gal atsišaukdamas filosofo mintims, taip pat yra rašęs: „Kalbos meilė lietuviams nėra sustingusi, ji paremta įsitikinimu, kad kalbos pakeitimas pakenks dorovei. Pati kalba turtinga moralinių posakių, patarlių, ypač priežodžių.“ Šis pareigūnas pripažįsta, kad būtent smulkiosios tautosakos (kuri išnyksta perėjus prie svetimos kalbos) dėka „…sodinami jaunimo širdyse teisingumo, tautinio dorumo diegai“. Pasekime toliau, ką rašė ši iškili asmenybė. „Kas yra pastebėjęs neigiamą vokiečių papročių ir kalbos įtaką tiems lietuviams, kurie gyvena prie sienos arba arti miestų, tas galėjo įsitikinti, kad lietuvis su savo kalba praranda ir tautybę“[6]. Koks kitataučio įžvalgumas![…]

Vilhelmui Humboltui (W. Humboldt, 1+767–1835), kitam vokiečių mąstytojui ir kalbotyrininkui, priklauso genialus pastebėjimas (vėliau atsikartojantis daugelio kitų autorių darbuose), jog tautos kalba yra jos dvasia, o tautos dvasia gyva tik jos kalbos dėka… Štai dėl ko visada tenka suabejoti tais vertimais, kurie liečia tautos pasaulėjautą, pasaulėžiūrą ir net vadinamuosius bendražmogiškus, tačiau personalizuotus išgyvenimus atsiribojant nuo prigimtinės kalbos. Tiesiog žmogiškąja prasme neįmanoma perkelti vienos pasaulio suvokimo matricos ir jos „peršamos“ interpretacijos niuansų iš vienos kalbos į kitą. Kaip neįmanoma „iki galo“ suvokti net ir labai artimo žmogaus išgyvenimų. Kultūrų ir kalbų „nesutarimas“ slypi ne simbolių, ne mąstymo stereotipų ir ne garsų skirtumuose, bet pasaulio pajautos skirtumuose…

Bet man norisi nors minutėlei vėl sugrįžti prie V. Humbolto… O tik dėl to, kad šis mokslininkas, ženkliai prisidėjęs prie lyginamosios kalbotyros įtvirtinimo, atvirai reiškė simpatijas tuo metu jau vokiško šovinistinio valstybingumo puolamai lietuvių kalbai. Kad taip mes mąstytume apie globalizmo (ir jos šalininkų Lietuvoje) „puolamą lietuvių kalbą“!.. Baigę vidurines mokyklas jau retas abiturientas sugeba erdviau išsireikšti, žodžiais aprašyti savo jausmus ir mintis…

Pateikiau keletą ne vien istorinio pobūdžio, bet ir šiuolaikinių panegirikų, išsakytų mūsų kalbai, rodyto jai ypač pagarbaus dėmesio. Panašių panegirikų ir dėmesio galėtume pririnkti glėbius… Tiesa, tai, kas čia ką tik buvo išsakyta, kaip jau buvau užsiminęs, liečia Rytprūsių gyventojus – lietuvininkus. Kodėl mano mintis krypo būtent jų kryptimi? Parašęs pats susimąsčiau… Gal dėl tos priežasties, kad šie mūsų broliai ir sesės – sunaikinti?.. Bet jie paliko neįtikėtinai įspūdingą savo kultūros paveldą, tame tarpe – ir nuostabią, iš amžių išsaugotą kalbą. Na, kad ir K. Donelaičio „Metus“… Tai jų likimas, ypač XX a. viduryje, buvo tiesiog kraupus, genocidinis.

Užbaigdamas šį paragrafą nesusilaikau neprisiliesdamas prie giliais apibendrinimais alsuojančių dr. Jūratės Statkutės de Rosales minčių. Skaitytojas greičiausiai jau pastebėjo: šiame knygos skyriuje ją ne kartą citavau (iš laiškų). Taip elgiausi (ir elgiuosi) dėl to, kad ši mąstytoja mūsų visuomenėje yra mažiau žinoma lyginant su jos nuopelnais lietuvių intelektualinei kultūrai… Šiuo atveju ji kalba apie Balio Sruogos straipsnį, skirtą lietuvių liaudies dainų poetikai. „Pastebėjau, kad Sruoga daug ką yra suradęs dainų struktūroje, bet kai prieina prie to, kas išskirtina lietuvių kalbai, sustoja ir nutyla lyg išsigandęs. Kai jis rašo, kad lietuvių kalboje net iš kiekvieno jaustuko galima padaryti veiksmažodį, pamiršta pridėti, kad padarytas žodis savo keliu įgyja visus veiksmažodžiui leistinus kitimus: asmens, skaičiaus, laiko, priesagos, dalyvio, pusdalyvio ir t. t. Tai yra nepaprasto kalbos senumo ir lankstumo ženklas, kitose kalbose retkarčiais teužtinkamas. Jame randasi savaimingas nuolatinio judesio traktavimas, laiko ir erdvės santykio bangavimas, kai vienas žodis veikia kitą, kai priesaga keičia nurodomo judesio pobūdį, kryptį, greitį, kartais net nubrėžia krypties ar laiko ribą.“[7] Tebus man atleista pastebėjus, kad šitaip turiningai ir koncentruotai rašyti gali tik asmuo, ne tik skaudžiai išgyvenantis savo istorinės Tėvynės netektį, bet ir žinantis sanskritą. („Auros tąsa,arba Ką pasakė I.Kantas“)

xxx              

Daugeliui iš mūsų atmintyje tebetūno įžymaus prancūzų kalbininko A. Mejė kadaise pasakyta frazė: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis kaimietis“. Aišku, kad minėdamas prosenelius kalbininkas mąstė apie išsišakojusias, nuo kamieno seniai „atitrūkusias“ kalbas. Taigi, pakalbėkime apie kamieną, jo šaknis ir paraleles. Pradėsiu nuo žinios, kurią dar jaunystės metais suradau į rusų kalbą išverstame veikale, įvardintame „Indijos filosofijos istorija“…

„Apytikriai prieš 5000 metų šviesiaodžių, ilganosių, šviesiaplaukių ir šviesiaakių žmonių grupė iš šiaurės vakarų Europos prasiveržė į Iraną ir ten apsistojo. Dalis iš jų Indo upės slėnyje įveikė vietinius gyventojus ir ten įsikūrė, save jie vadino arijais.“[8] Puiki intriga mūsų senosios kultūros šaknų, jos proistorės tyrėjams, ar ne? Betgi savo vaidmenį ji jau yra atlikusi.

O aš ją čia pateikiau dėl to, kad šios hipotezės pagarsinimas vos ne chronologiškai sutampa su priešinga mūsų iškiliosios profesorės Marijos Gimbutienės koncepcija. Ji įsitikinusi tvirtina, kad vadinamieji arijai arba indoeuropiečiai dviem ar trimis bangomis iš Indijos yra atkakę į Lietuvos teritoriją. Paskutinioji banga – maždaug 1700–1800 metų iki Kristaus gimimo. Aiškindamiesi, kas teisus, mes įklimptume į mums „neaiškų pelkyną“… O apskritai: kodėl lygiagrečiai negali egzistuoti skirtingos koncepcijos? Ir tarp jų – giminystės paieška? Taigi, gal turiu teisę ir aš įsiterpti tarp dviejų monstrų su savo „trigrašiu“[…]

Todėl tik keistu, sunkiai suvokiamu ne tik lingvistiniu, bet ir etnokultūriniu ir net politiniu nesusipratimu galime aiškintis, kodėl iki šiol neturime lietuvių kalbos ir sanskrito lyginamojo žodyno? Nedovanotina! Gal kas iš „didžiųjų“ nesuinteresuoti, kad lietuviams neatsivertų didesnės erdvės savivokai? O mūsų pačių pastangos? Gal jos nunyksta tarpusavio peštynėse ir net savo praeities, savo protėvių civilizacijos ne tik ignoravime, bet ir niekinime[…] („Kitu kampu apie lietuvių ir sanskrito kalbų giminystę“)

xxx

Visų pirma, kad lietuvių kalba, skirtingai nuo kitų, iki šiol yra išsaugojusi ypač ryškų sakralumą. Kad ji iš tiesų mūsų protėvių buvo saugoma kaip šventa. Ir – nerašytinė. Nes įsiveržę svetimieji perrašinėtojai bei įsiveržusi „naujoji“ civilizacija galėjo jos sakralumą vienu ar kitu būdu iškreipti (suveikė kultūrinės, dorovinės savisaugos instinktas).

Antra. Tie pavyzdžiai tarsi savaime byloja įžymiųjų rusų lingvistų Vladimiro Toporovo ir Viačeslavo Ivanovo iškeltos hipotezės naudai. Jų nuomone, slavų kalbos yra kilusios iš pakraštinių baltų dialektų, įsimaišius kitoms padermėms. O tai reiškia, kad chronologine prasme jos yra vėlesnės ir genetine, t. y. kilmės prasme yra antrinės[…]

Susimąstykime ir apie tai: ar ne „demokratinio Briuselio“ valia kaimo gyventojams išmokamos kompensacijos už tai, kad jie žemę paliktų… gamtai? Kur ir kada tai buvo matyta! Kad taip būtų nužemintas, netgi paniekintas tradicinis, prigimtinis lietuvio būdas ir jo tradicinis darbštumas! Bet žinome: šiandien tapo populiarus vos ne priešingo (ką tik išsakytam) mąstymo modelis.

Visuotinai įsigalėjo vadinamoji „vartotojų civilizacija“; visko ir visur vartojimo (neaplenkiant ir kultūros reiškinių) kultas. Būtent į vartojimą, į hedonizmą (pramogų sureikšminimą) nusitaikiusi civilizacija disponuoja ne tik neįtikėtinomis technologijomis. Bet daugelyje atvejų ir normatyvais, kurie iš darbo atima tai, kas žmogaus prigimčiai svarbiausia – kūrybos aktą. Sumenkina tai, kas daugeliui suteikdavo turiningesnę gyvenimo ir bendravimo su kitais prasmę. Nesakau, kad taip esti visose srityse. Šalia vartojimo ir hedonizmo, egzistuoja gausybė profesijų ir veikiančių asmenų, kurie būtent savo darbuose suranda gyvenimo prasmę; kasdienybę užpildo nuo jos pakylėta kūrybine dvasia[…]

Ką šiais visais „opusėliais“ apie dabartinę lietuvių kalbą norėjau pasakyti? Ogi pratęsti pamąstymus ta kryptimi, apie kurią rašiau pristatydamas rusų kalbininkus, o taip pat ir mūsų tautotyrininką A. Patacką – apie jo akcentuotą prasminių sąvokų inversiją. Nėra būtinybės raustis gilyn, į istorijos klodus. Mūsų dienomis matome vykstantį, netgi intensyvėjantį kalbos šventumo, sakralumo praradimą (desakralizaciją). Vos ne nuoga akimi matome amžių bandymus atlaikiusią, bet palaipsniui, tyliai vykstančią sąvokų inversiją. O kaip gi kitaip kalbėsime, jeigu, tarkim, paleistuvė tampa sugyventine, palydove arba tiesiog – intymių paslaugų tiekėja, kuri savo paslaugas atvirai vadina darbu[…]

Nei žmogus, nei valstybė, nei jų tokia sąjunga, kaip Europa, civilizacijos krypties nepajėgūs pakeisti. Gal pasaulį kūręs Tvėrėjas kažką papildomai buvo sumanęs, išvarydamas žmogų iš Rojaus? Ne vien už tai, kad šis suvalgė obuolį, jį nuskynęs nuo Pažinimo medžio… Gal sukurtas žmogus didžiojo Pažinimo nėra vertas? („Tarp garso, prasmės ir beprasmybės“).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, veikalo „Lietuvių tautos išlikimo drama“.

(Bus daugiau)

2014.07.06; 08:18


[1]Mekas J. Laiškai iš niekur. – Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 44.

[2]Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. – Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 154–155.

[3]Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Senoji Lietuvos literatūra. 4 knyga. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 103.

[4]Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. – Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 154–155.

[5]Kantas, I. Draugo prierašas. – Kn. Kraštas ir žmonės. – Vilnius: „Mokslas“, 1987, p. 107–108.

[6]Kraštas ir žmonės. – Vilnius: Mokslas, 1988, 106–107 p.

[7]Iš dr. Jūratės St. R. laiško, rašyto 2013 m. kovo 12 d.

[8] Рой, М. История индийской философии. – Москва: Издательство иностранной литературы, 1958, с. 133.


Prisijunkite prie diskusijos