Po didelės konfrontacijos tarp Vašingtono ir Maskvos metų trečiadienį Ženevoje įvyks pirmasis JAV prezidento Joe Bideno ir Rusijos vadovo Vladimiro Putino viršūnių susitikimas. Nekantriai laukiamas susitikimas, kuris vyks J. Bideno iniciatyva, prasidės 14.00 val. Lietuvos laiku ir truks 4-5 valandas, pranešė ir Baltieji rūmai, ir Kremlius.
J. Bidenas pakvietė V. Putiną susitikti, kad dėl Vakaruose vis labiau kritikuojamos Maskvos politikos nurodytų jam „raudonąsias linijas“. Tačiau abiejų didžiausių branduolinių valstybių vadovai kalbėsis ir apie bendrus interesus.
La Grange viloje prie Ženevos ežero, be kita ko, planuojami pokalbiai apie strateginį stabilumą pasaulyje. Ekspertai tikisi, kad V. Putinas ir J. Bidenas gali inicijuoti naujas derybas dėl branduolinio nusiginklavimo ir ginklų arsenalo kontrolės. Taip pat bus aptariami konfliktai Afganistane, Libijoje, Sirijoje bei ginčas dėl branduolinių programų Irane ir Šiaurės Korėjoje.
J. Bidenas pareiškė, kad kalbės apie didėjančias represijas ir žmogau teisių pažeidimus Rusijoje. Vašingtonas, be to, kaltina Maskvą kibernetinėmis atakomis prieš JAV institucijas ir kišimusi į JAV rinkimus. Rusija šiuo kaltinimus neigia. Ir V. Putino, ir J. Bideno teigimu, abiejų šalių santykiai, kuriuos, be kita ko, temdo daugybė sankcijų, yra „žemiausiame taške“.
Viršūnių susitikimas su V. Putinu Ženevoje užbaigs pirmąją JAV prezidento kelionę užsienyje, per kurią jis pirmą kartą dalyvavo NATO viršūnių konferencijoje. Savaitgalį jis dalyvavo ir G7 viršūnių susitikime Didžiojoje Britanijoje, o antradienį Briuselyje susitiko su ES lyderiais.
Pasibaigus viršūnių susitikimui, J. Bidenas ir V. Putinas surengs atskiras spaudos konferencijas.
Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka susitikime su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu skundėsi Vakarų daromu spaudimu jo šaliai. Po priverstinio „Ryanair“ lėktuvo nutupdymo Minske ES nusprendė įvesti sankcijas valstybinei oro bendrovei „Belavia“, nors ji neturi nieko bendra su incidentu, sakė A. Lukašenka penktadienį Sočyje susitikęs su V. Putinu.
Baltarusija sekmadienį privertė Minske nutūpti lėktuvą ir sulaikė juo skridusį režimo kritiką Romaną Protasevičių. Taip pat buvo sulaikyta R. Protasevičiaus draugė Sofija Sapega, kuri yra Rusijos pilietė. Į tai reaguodamos ES šalys antradienį inicijavo naujas sankcijas Baltarusijai.
„Belavia“ po ES sprendimo dėl skrydžių draudimo buvo priversta stabdyti savo reisus į ES šalis. Vakarų oro bendrovės aplenkia Baltarusijos oro erdvę.
V. Putinas susitikime kritikavo, kad 2013 metais buvo priverstinai nutupdytas Bolivijos prezidento lėktuvas, tačiau tada ES reakcijos esą nebuvo. „Tuomet tvyrojo ramybė“, – teigė V. Putinas, turėdamas omenyje JAV operaciją.
A. Lukašenka teigė atvežęs dokumentus, kad įrodytų Vakarų mėginimus destabilizuoti padėtį Baltarusijoje, kaip praėjusį rugpjūtį. Tada kilo masiniai protestai prieš „paskutiniuoju Europos diktatoriumi“ vadinamą A. Lukašenką, kuris pasiskelbė ginčytinų prezidento rinkimų nugalėtoju. V. Putinas pripažino A. Lukašenką nugalėtoju, ES – ne.
Kremliaus šeimininkas dabar keliskart pabrėžė, kad remia savo kolegą konfrontacijoje su Vakarais. Jis pasidžiaugė, kad prekyba tarp abiejų šalių išaugo. „Tai gera tendencija“, – sakė V. Putinas, pakvietęs A. Lukašenką išsimaudyti Juodojoje jūroje. Bendradarbiavimas esą turi būti tęsiamas.
Jaunieji rusai kur kas konservatyvesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie savęs nelaiko europiečiais ir kategoriškai prieštarauja minčiai, jog Krymą privalu grąžinti Ukrainai.
Šią netikėtą, Vakarams nepalankią versiją paskelbė „Levada – Centras“ ir Fridricho Eberto centras. Išvados brėžiamos po 2019-2020-aisiais atliktų apklausų. Šie du įtakingi, puikios reputacijos centrai apklausė pusantro tūkstančio jaunų rusų nuo 14 iki 30 metų.
Ir štai kas paaiškėjo. Visi prisimename, kaip 2019-aisiais tūkstančiai jaunųjų rusų išėjo į gatves protestuodami prieš nesąžiningus rinkimus, korupciją ir autokratinį, dešimtmečiais užsitęsusį Vladimiro Putino prezidentavimą. Taip pat žinoma, kad Rusijos policija jaunuosius protestuotojus grubiai išvaikė, daugeliui iš jų teko pasėdėti už grotų. Omenyje turint šiuos faktus, galima susidaryti įspūdį, esą jaunieji Rusijos gyventojai nepatenkinti dabartine padėtimi šalyje.
Tačiau neapsigaukime. Vadinamoji Z karta, apimanti vaikinus ir merginas nuo 14 iki 30 metų amžiaus, kaip išryškino minėtų centrų organizuotos apklausos, laikosi labai panašių pažiūrų, kokių laikėsi jų tėvai ir seneliai. Jaunoji rusų karta beveik tokia pat konservatyvi kaip ir jų tėvai!
Pasirodo, net 60 proc. jaunųjų rusų nesidomi politika, jie susitaikę su tuo, kad Rusija ar6iai konfrontuoja su Vakarais ir visiškai pritaria Krymo okupacijai.
58 proc. jaunųjų rusų mano, kad Rusija nėra Europa, todėl Maskvai nereikia vadovautis europietiškomis vertybėmis, jas galima atmesti, galima jų nepaisyti. Maždaug 75 proc. jaunųjų rusų nejaučia nė menkiausios Vakarų įtakos, nesižavi Vakarais. Šie rusų jaunuoliai sako, kad Europa jiems nei įdomi, nei svarbi. Jie įsitikinę, kad Europa visąlaik nemėgo rusų, visuomet bijojo Rusijos, ir ši trintis – amžina. Jie taip pat įtaria arba bent jau nori taip manyti, kad Rusija dėl šios konfrontacijos mažiausiai kalta.
Tik 15 proc. jaunųjų rusų, kuriems buvo pateikti klausimai, kaltę verčia Kremliui. Tik 2 proc. jaunųjų rusų, kuriuos apklausė šie centrai, bėdą verčia armijai. Net 50 proc. jaunosios kartos atstovų didžiausiu konfrontacijos kaltininku įvardina JAV, kuri neva specialiai kiršina Europą ir Rusiją.
Tiesa, dauguma jaunųjų rusų mano, kad geri Europos ir Rusijos santykiai įmanomi, ir vis tik nepasitikėjimas, įtarumas – neišvengiami. Daug jaunųjų rusų laiko SSRS subyrėjimą tragedija. Jie svarsto, kad ir koks bjaurus bebūtų Vladimiras Putinas, bet vis tik jis yra stabilumo ir saugumo garantas.
Be abejo, dauguma rusų norėtų demokratijos, demokratija esą geriau nei autokratija. Tačiau pusė apklaustųjų įsitikinę, jog kieta ranka, tvirtas kumštis – taip pat būtini.
Žodžiu, jaunoji Rusijos karta – visai ne tokia, kokią kartais įsivaizduoja Europos Sąjungos analitikai. Jaunoji rusų karta rūpinasi vien savo asmeniniais reikalais, o į visa kita – nusispjauti.
Parengta pagal Citos Affentranger publikaciją leidinyje „Tages-Anzeiger“
Po žodinės konfrontacijos su JAV prezidentu Donaldu Trumpu Baltieji rūmai „iki atskiro sprendimo“ atėmė akreditaciją iš žinomo CNN žurnalisto Jimo Acostos. Apie tai informavo D. Trumpo atstovė.
Ji apkaltino žurnalistą „visiškai nepriimtinu“ elgesiu. D. Trumpas prieš tai dėl atkakliai užduodamų klausimų išvadino J. Acostą „įžūliu, siaubingu žmogumi“ ir „tautos priešu“.
Ginčas prasidėjo, kai žurnalistas spaudos konferencijoje ėmė klausinėti D. Trumpo apie pabėgėlius iš Centrinės Amerikos, kurie šiuo metu keliauja į JAV. Į J. Acostos klausimą, ar jis per rinkimų kampaniją sąmoningai „juodino“ pabėgėlių karavaną, D. Trumpas pradžioje išsisukinėjo. „Ne, aš noriu, kad jie atvyktų į šalį. Tačiau tai turi vykti legaliai“, – sakė jis.
Kai J. Acosta pareiškė, kad migrantus vargu ar galima vadinti „invazija“, prezidentas pratrūko. „Tiesą sakant, turėtumėte man leisti vadovauti šaliai. Jūs vadovaujate CNN, ir jei jūs būtumėte geri, auditorija būtų didesnė“.
Kai reporteris norėjo užduoti dar vieną klausimą, D. Trumpas neleido jam kalbėti ir vis kartojo: „Užteks“.
Baltųjų rūmų darbuotoja tada norėjo paimti iš J. Acostos mikrofoną, tačiau šis neatidavė ir pateikė D. Trumpui klausimą apie tyrimą dėl Rusijos.
D. Trumpas trumpai atsakė ir tada griežtai užsipuolė J. Acostą. CNN esą turėtų gėdytis, kad jis yra jos darbuotojas. „Jūs esate įžūlus, siaubingas asmuo. Jūs neturėtumėt dirbti CNN“, – aiškino prezidentas ir netrukus dėl tariamo „melagingų žinių“ skleidimo pavadino jį „tautos priešu“.
Netrukus po to Baltieji rūmai atėmė akreditaciją iš J. Acostos. D. Trumpas tiki laisva žiniasklaida ir sveikina „aštrius klausimus“, – sakė jo atstovė Sarah’a Sanders. „Tačiau mes niekuomet netoleruosime, kad reporteris liestų jauną moterį, kuri tik norėjo dirbti savo – praktikantės Baltuosiuose rūmuose – darbą“, – pridūrė ji. Atstovė veikiausiai turėjo omenyje tą momentą, kai J. Acosta nenorėjo atiduoti mikrofono. „Šis elgesys yra visiškai nepriimtinas“, – pabrėžė S. Sanders.
CNN žurnalistas tviteryje kaltinimus pavadino „melu“. CNN stojo J. Acostos pusėn. Akreditacijos atėmimas esą yra „keršto priemonė“ dėl atkaklių žurnalisto klausimų. Akreditacijos atėmimas esą yra „beprecedentis“ ir „grėsmė mūsų demokratijai“.
Baltuosiuose rūmuose akredituotų žurnalistų sąjunga (WHCA) akreditacijos atėmimą iš J. Acostos pavadino „silpnu ir neteisingi žingsniu“ ir paragino sprendimą atšaukti.
JAV prezidentas reguliariai užsipuola kritiškai apie jį rašančią žiniasklaidą.
D. Trumpas spaudos konferencijoje trečiadienį susivaidijo su keliais žurnalistais. Vieną afroamerkietę žurnalistę jis apkaltino uždavus „rasistinį klausimą“. D. Trumpas kalbėjo apie „priešišką“ nuotaiką patalpoje, skundėsi dėl tariamai grubaus reporterių elgesio ir kelis jų šiurkščiai paragino atsisėsti, kai jie norėjo užduoti klausimą.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas liepos 16 dieną susitiks Helsinkyje, praneša naujienų agentūra „Interfax“, remdamasi Kremliumi.
Kiek anksčiau, liepos 11-12 dienomis, D. Trumpas lankysis Briuselyje, kur dalyvaus NATO aukščiausio lygio susitikime.
Trečiadienį Maskvoje lankėsi JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas. Ten jis susitiko su V. Putinu, teigusiu, kad norėtų atgaivinti dvišalius santykius.
Pastaruosius kelerius metus JAV ir Rusijos santykiai itin pablogėjo dėl Maskvos vaidmens Ukrainos krizėje bei dėl įtarimų, kad Rusija kišosi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus.
Maskva siekia „atkurti santykius lygybės ir pagarbos viena kitos interesams pagrindu“, per trečiadienį Kremliuje vykusį susitikimą J. Boltonui sakė V. Putinas.
„Rusija niekada nesiekė konfrontuoti“, – pridūrė Rusijos vadovas.
Prieš susitikimą V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas sakė, kad jo metu daugiausia dėmesio bus skiriama „liūdnai dvišalių santykių būklei“, pranešė naujienų agentūra TASS.
„Negalime pasigirti intensyviu dvišaliu bendravimu, juo labiau bendravimu aukštu lygiu, – agentūra citavo D. Peskovą. – Todėl, žinoma, tokios progos išnaudojamos pasikeisti nuomonėmis apie svarbiausius globalinius klausimus“.
Lenkija ir Vengrija ginče dėl pabėgėlių padalijimo neatsisako konfrontacijos su Europos Sąjunga (ES). „Mūsų protėviai apsiverstų savo karstuose, jei mes sutiktume, kad kas nors kitas, o ne vengrai spręstų, kam būti mūsų valstybės teritorijoje“, – pirmadienį lankydamasis Lenkijoje pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis antrino V. Orbanui: „Mūsų sienų suverenumas turi likti mūsų vyriausybių kontrolėje“. Kartu jis pridūrė: „Prie Vyslos mes sprendžiame, kam atvykti į Lenkiją“.
ES šalys narės 2015 metais balsų dauguma nusprendė, kad kiekviena šalis privalo priimti nurodytą pabėgėlių skaičių. Budapeštas ir Varšuva tam priešinasi. Tai yra pirmoji V. Orbano kelionė į užsienį po perrinkimo balandį.
M. Morawieckis gynė ir ginčytiną abiejų šalių teisėsaugos reformą. Vidurio Europos šalys dėl savo komunistinės praeities turi reformuoti teisėsaugą, sakė jis. Šiuo klausimu Vakarų partnerės esą jų dažnai gerai nesupranta.
Europos Komisija kaltina Lenkijos valdančiąją Teisės ir teisingumo partiją (PiS) tam tikrais įstatymais padarius teisėsaugą pavadžią sau ir todėl yra pradėjusi sankcijų procedūrą dėl grėsmės pagrindinėms ES vertybėms.
Lenkija netgi galėtų netekti balso teisės ES Ministrų Taryboje. Vengrija paskelbė stosianti vyriausybės Varšuvoje pusėn. ES įžvelgia pavojų ir teisėsaugos sistemos Vengrijoje nepriklausomumui.
Jeigu tektų atsakyti į klausimą, ar galimas draugiškas krikščionių ir musulmonų sugyvenimas, teigiamą ar neigiamą variantą pasirinktumėte? Šių eilučių autorius rinktųsi atsakymą: „taika įmanoma“.
Žinoma, labai nuoširdžios draugystės nedera norėti, nes rungtynės dėl įtakos sferų – neišvengiamos. Visuomet bus trinčių, nesusipratimų, barnių. Kad ir dėl naftos. Bet gyventi be sprogdinimų ir šaudymų – argi neįmanoma?
Beje, taika – čia pat, ranka pasiekiama. Vakarų pasauliui tereikia atsikvošėti – pradėt gerbti, vertinti, branginti, puoselėti savąją laisvę, savo papročius, savo religiją. Būtent: mes, Vakarų civilizacija, pradedame nebesuvokti, kas yra tikroji laisvė ir kam ji reikalinga.
Lietuvos Valstybės dienos išvakarėse Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirminkas R. Kaminskas, pavaduotojai A. Malinauskas ir Z. Tamakauskas apsilankė Viešojo saugumo tarnybos pulke, kuriame turiningai pabendravo su mūsų rimtį saugančiais kariais ir su tarnybos vadu generolu Sergejumi Madalovu.
Viešojo saugumo tarnyba yra specialiosios parengties valstybės įstaiga. Ji turi atkurti ir užtikrinti viešėją tvarką ypatingų situacijų atvejais, turi slopinti riaušes, grupinius nelegalius veiksmus, masinius neramumus, priešinamasi teisėsaugos pareigūnams. Į šią tarnybą taip pat įeina konvojavimo, apsaugos padaliniai ir judriosios specialios paskirties kuopos.
Šiuo metu Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai aktyviai dalyvauja ir stiprinant valstybės sienos apsaugą, vyksta į užsienį dalyvauti taikdarių veiksmuose įgyvendinant paliaubų susitarimus, saugant Jungtinių Tautų personalą ir taikius gyventojus. Šios tarnybos atstovai taip pat dalyvauja Europos Sąjungos policijos pajėgų pratybose.
Ypatingos Lietuvos žmonių pagarbos bei pripažinimo yra susilaukęs minėtos tarnybos kūrėjas, pradžioje vadintos Vidaus tarnybos 1-ju pulku – tuometinis pulkininkas Sergejus Madalovas. Jo vadovaujamas pulkas mūsų Nepriklausomybės atkūrimo pirmuosiuose žingsniuose daug prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, jos piliečių saugumo užtikrinimo: neleido sovietiniam okupantui įvykdyti klastingą sumanymą – paleisti iš kalėjimo tūkstančius įkalintų recidyvistų.
Grupė intelektualų – Antanas Gailius, doc. Irena Vaišvilaitė, prof. Alvydas Jokubaitis, doc. Paulius V. Subačius, prof. Danutė Gailienė, kun. Julius Sasnauskas OFM, prof. Rimvydas Petrauskas – paskelbė atvirą laišką apie Lietuvos-Lenkijos santykius, pavadintą „Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu“.
Pasirašyti buvo siūloma ir man – gavau Seimo nario Manto Adomėno, kuris, kaip supratau, buvo vienas iš akcijos iniciatorių, laišką. Dar nematęs teksto, sutikau prisidėti prie šios pastangos, nes esu, kaip ir laiško autoriai, tos nuomonės, kad konfrontacija tarp dviejų artimų katalikiškų tautų niekur neveda ir gali prišaukti nelaimę, kokia buvo ištikusi jas XVIII a. gale – valstybingumo praradimo; esu ta tema parašęs straipsnį („Lietuva–Lenkija, arba atgal į ateitį“; išsp. lrytas.lt, alfa.lt, voruta.lt).