Lapkričio 17 dieną 12 valandą Vilniuje, Lukiškių aikštėje, TALKA kalbai ir tautai kviečia į mitingą, kuriame priminsime Kultūros ministerijai gerbti Seimo ir tautos valią ir pareikalausime pagaliau vykdyti Vyčio monument statybas, nebekuriant tam dirbtinių kliūčių „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ ir kitais būdais.
Vykstant vis įžūlesniam puolimui prieš lietuvių tautos didvyrius, žuvusius už Lietuvos laisvę, privalome ne tik apginti istorinę atmintį nuo šmeižto, bet ir užtikrinti, kad svarbiausioje valstybės aikštėje iškiltų nedviprasmiškai Lietuvos valstybingumą ir dėl jo sudėtas aukas skelbiantis, o ne „talpus prasmėms“ monumentas. Lietuva nebeturi prabangos ir toliau kosmopolitine dvasia gėdytis savo tapatybės ir valstybingumo.
Dar 1999 metais Seimas nutarė, kad Lukiškių aikštė yra reprezentacinė valstybės aikštė, o joje turi būti įrengtas memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę pagerbti. Per beveik 20 metų įvyko daug konkursų, atšaukta daug sprendimų, tačiau paminklo laisvės kovotojams vis dar nėra. Po paskutinės valstybės institucijų nesėkmės susibūręs visuomeninis Vyčio paramos fondas šiemet surengė konkursą, kurį laimėjo A. Sakalausko, L. Bogušo ir A. Vyšniūno projektas. Šiam projektui beveik vienbalsiai pritarė Seimas, o pavasarį atlikta visuomenės apklausa parodė, kad Vyčio monumentui Lukiškių aikštėje pritaria net 76 proc. Lietuvos ir 75 proc. Vilniaus gyventojų, ypač jaunimas. Per 18 metų niekada nebuvo platesnio sutarimo dėl Lukiškių aikštės likimo.
Tačiau nepaisydama Seimo ir tautos valios skandalingais sprendimais jau pagarsėjusi Kultūros ministerija nutarė sabotuoti projektą – Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) surengė dar vieną konkursą, „kūrybines dirbtuves“, kuriose Vyčio paramos fondo projektas priimtas kaip vienas iš dalyvių. ŠMC atrinkus 5 finalininkus, sudaryta „ekspertų komisija“, o visuomenė pakviesta balsuoti ir taip dar vieną kartą išrinkti eilinį nugalėtoją.
Šios patyčios iš tautos ir demokratijos principų turi liautis. Esame tikri, kad nugalėtojas aiškus jau pusę metų, o Kultūros ministerijos ir ŠMC vykdomas konkursas tėra Seimo sprendimo sabotažas ir tautos valios niekinimas. Siūlomas „pasirinkimas“, kuriame nėra nei vieno monumentalaus, centrinę aikštės vietą užimančio Vyčio projekto. Už mus jau pasirinko. Todėl:
– šio konkurso rezultatai privalo būti laikomi niekiniais, nes pats konkursas yra tautos daugumos ir Seimo valios paneigimas; – jo organizatoriai turi būti nušalinti nuo tolesnio su Lukiškių aikštės memorialu susijusių sprendimų priėmimo; – tolesnis memorialo įrengimas turi būti organizuojamas monumentalios skulptūros žanrą gerbiančios ir suprantančios visuomeninės komisijos, geriausio meninio sprendimo ieškant A. Sakalausko projekto pagrindu; – Kultūros ministrė privalo atsistatydinti – ne tik dėl pastangų sužlugdyti Vyčio monumento statybas, tačiau ir dėl besibaigiančių korupcijos skandalų bei atvirai kosmopolinių nuostatų, nesuderinamų su pareiga užtikrinti nacionalinės kultūros plėtrą ir gyvybingumą.
Ateikime ir parodykime, kad neleisime tyčiotis iš laisvės kovotojų atminimo ir demokratijos principų. Lietuvoje neturi likti vietos savivalei, tačiau privalo atsirasti vietos Vyčiui – tautos vienybės, pasiaukojimo ir valstybingumo simboliui.
Parlamentinį tyrimą atliekančioje Seimo Antikorupcijos komisijoje antradienį apklaustas Seimo narys Artūras Skardžius komisijos darbe įžvelgia politinį persekiojimą.
„Tai pažeidžia absoliučiai bet kokius teisės reglamentus, specialiosios Seimo komisijos sudaromos tik valstybei ypatingiems, svarbiems reikalams. Skardžius pataisų atsinaujinančios energetikos įstatymams neteikė, jeigu teikė, tai jos visos buvo ginančios viešąjį interesą. Skardžius verslo neturi, prieš 16 metų pasitraukė iš verslo, mano žmona prieš 5 metus pasitraukė iš verslo. Todėl kas vyksta – tai yra tiesiog politinis persekiojimas mano, kaip Seimo nario, už mano politinę principingą veiklą, ypač tada, kai aš vadovavau energetikos specialiai tyrimo komisijai praėjusioje kadencijoje“, – po apklausos komisijoje žurnalistams sakė A. Skardžius.
Politiko manymu, už jo energetinę veiklą bandoma jį stabdyti, kad mažiau kalbėtų.
„Manau, tai gera proga stabdyti Skardžių, kuris daug žino, daug kalba, tam, kad jis mažiau kalbėtų“, – svarstė A. Skardžius.
Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius sako, kad per A. Skardžiaus apklausą jam paaiškėjo naujų faktų, tačiau detalizuoti juos jis atsisakė.
„Tie faktai rengiant išvadas ir atsispindės, tai faktai apie konkrečius juridinius asmenis, apie konkrečius veiksmus, apie teisėkūros procesus. Iš tikrųjų labai reikšmingų faktų buvo“, – sakė jis žurnalistams.
V. Gailius sako, kad Seimo nario A. Skardžiaus veiklą tirianti Seimo Antikorupcijos komisija pateiks savo išvadas, kaip ir numatyta, šių metų lapkričio 10 d.
Šių metų birželio 22 d. Seimas pavedė Seimo Antikorupcijos komisijai ištirti Seimo nario A. Skardžiaus veiklą.
Seimo Antikorupcijos komisijai parlamentarai suteikė laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus ir pavedė atlikti parlamentinį tyrimą dėl žiniasklaidoje paskelbtos informacijos, kad Seimo narys A. Skardžius galimai gavo asmeninės naudos, darydamas poveikį Seimo, Vyriausybės ir kitų institucijų sprendimams. Antikorupcijos komisija turi atsakyti į 8 klausimus.
Maltos vyriausybė skirs milijoną eurų už informaciją, padėsiančią išaiškinti žurnalistės Dafnės Karuanos Galisijos (Daphne Caruana Galizia) nužudymą. „Šis atvejis yra toks nepaprastai reikšmingas, kad reikalauja nepaprastų priemonių“, – pareiškė vyriausybė.
„Dėl teisingumo turi būti padaryta viskas, nesvarbu kiek tai kainuotų“, – sakoma vyriausybės pareiškime.
Tūkstančiai žmonių sekmadienį Maltoje dalyvavo demonstracijoje, į kurią sukvietė piliečių teisių grupės. Jie reikalavo greitai išaiškinti nužudymą ir padaryti galą korupcijai politikoje ir institucijose.
Demonstracijoje dalyvavo ir politikai, profsąjungų atstovai bei prezidentė Mari Luiz Koleiro Preka (Marie-Louise Coleiro Preca). Ministro pirmininko Džozefo Muskato (Joseph Muscat) nebuvo.
Tinklaraštininkė D. Karuana Galisija buvo susprogdinta savo automobilyje praėjusią savaitę. Kas įvykdė nusikaltimą, vis dar lieka neaišku. Žurnalistė yra atskleidusi ne vieną korupcijos aferą. Kaltinimai, susiję su vadinamaisiais Panamos popieriais, buvo nukreipti ir prieš premjero Dž. Muskato žmoną bei kitus vyriausybės vadovo patikėtinius.
Luminor banko vyriausioji analitikë Indrė Genytė-Pikčienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Kol šypsenomis ir šampanu buvo laistomas šviežiai pasirašytas nacionalinis susitarimas, ne vienas ir ne du Lietuvos piliečiai pakavosi lagaminus ir ieškojo lėktuvo bilietų. Kad vis daugiau gyventojų nebetiki senais, bet vis į kitą popierėlį perpakuojamais pažadais, iliustruoja operatyvūs emigracijos duomenys.
Per devynis šių metų mėnesius Lietuvą paliko 47 tūkstančiai gyventojų – tai maždaug tiek pat žmonių, kiek gyvena Telšių ar Kėdainių rajonuose.
Grubiai tariant, prarandame po rajoną kasmet. Tuo tarpu politinis elitas, užliūliuotas atsigaunančių ekonominių rodiklių švenčia popierines pergales. O juk tiek emigracijos duomenys, tiek iki raudonumo įkaitusi darbo rinkos situacija rodo, kad šis Nacionalinis susitarimas yra stipriai vakar diena. Tai, dėl ko susitarta, – elementarūs pamatiniai dalykai, kurie turėjo būti padaryti labai seniai, kad Lietuva būtų patraukli veikti – gyventi, kurti, dirbti ir mokytis. Analogiškų susitarimų, strategijų ir kitokio pobūdžio popierinių pažadų buvo daugybė, bet dauguma jų nugulė archeologiniais sluoksniais biurokratų stalčiuose. Nenuostabu, kad ir šią iniciatyvą visuomenė sutinka skeptiškai – darosi vis sunkiau tikėti, kad šįkart jau tikrai bus kitaip.
Analizuojant emigracijos priežastingumą, be ekonominių aplinkybių, būtent nusivylimas valdžia, pasitikėjimo ir tikėjimo nebuvimas Lietuvoje yra vienos kertinių priežasčių išvykti. Devalvuotas valdžios plačiąja prasme autoritetas, reputaciją trypia vis įsiplieskiantys kyšininkavimo, viešųjų išteklių iššvaistymo, nepotizmo ir korupcijos skandalai. Todėl žmonėms patikėti tos pačios valdžios žadamu šviesiu rytojumi darosi ypač sunku. Iš dalies būtent nepasitikėjimas sąlygoja ir nemažėjantį ekonominį šešėlį Lietuvoje – tokios reputacijos administratoriui nesinori patikėti savo sunkiu darbu uždirbtų pinigų. Akivaizdu, kad kol nebus tinkamo valdančiojo elito pavyzdžio, naivu būtų tikėtis kitokio elgesio iš „paprastų mirtingųjų“.
Problema ta, kad tikėjimą ir reputaciją įmanoma užsitarnauti tik per ilgą laiką sunkiu rezultatyviu darbu. Tam būtinas strateginis planavimas ir efektyvus planų vykdymas. Reikia tik valios ir noro, nes labai aiškų tikslą – viduriniosios klasės auginimas ir jos gerovė – jau sudėliojo aplinkybės.
Juk tvirta, iniciatyvi, mąstanti, pasiturinti vidurinioji klasė yra pažangios ekonomikos ir darnios visuomenės pagrindas. Pavyzdžiai Vakarų ir Šiaurės šalyse rodo, kad būtent nesuvaržyti ir galintys oriai gyventi stambios viduriniosios klasės atstovai kuria didžiausią pridėtinę vertę, išlaiko save ir labiau pažeidžiamus visuomenės sluoksnius. Ir tam, kad sukurtume privačiai iniciatyvai palankią terpę, nereikia didelių finansinių išteklių, užtenka politinės valios ir noro tesėti pažadus.
Tuo tarpu šiandienos realijos visai kitokios – vietoj to, kad matytume pastangas telkti viduriniąją klasę, vis dar tenka stebėtis priešingomis iniciatyvomis. Kelios jų: aukšti darbo jėgos mokesčiai, pasikartojantis keisto progresyvumo apmokestinimo leitmotyvas, nemotyvuojanti pensijų sistema, besitęsianti epopėja dėl „Sodros“ lubų, dešimtmečiais trunkantys švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų reformavimo eksperimentai, administraciniai barjerai bei perteklinis privačios iniciatyvos reguliavimas ir daugelis kitų pavyzdžių. Problema ta, kad nėra vieningos strategijos, o melodija, pagal kurią šoka ekonomikos dalyviai, keičiama kaskart naujai valdžiai išsidalinus postus. Natūralu, kad galiausiai nuo tokios kakofonijos pavargstama ir imama dairytis darnesnio ekonominės politikos sąskambio svetur. Taip elgiasi ne tik fiziniai asmenys, neretas verslininkas užsimena apie palankesnės terpės veikti paieškas.
Taigi nebėra kur trauktis, būtina veikti. Belieka palinkėti, kad šis Nacionalinis susitarimas nebūtų tik pavienis kuolas, įkastas dėl akių, nes jo tokiam emigracijos potvyniui sustabdyti tikrai nepakanka.
ELTA (Gediminas Savickis) nuotraukoje: „Luminor” banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka penktadienį pasižadėjo steigti kovos su korupcija teismą, kurio reikalauja palapinių miestelį netoli parlamento įkūrę protestuotojai.
Tarp protestuotojų reikalavimų yra ne tik kovos su korupcija teismo steigimas, bet ir rinkimų sistemos reforma. Demonstrantai dar nori, kad būtų panaikintas parlamentarų imunitetas.
Ukrainos lyderis teigė, kad kitų metų biudžeto projekte, kuriam dar turi pritarti parlamentas, numatytos lėšos antikorupciniam teismui. Be kita ko, P. Porošenka pateikė atitinkamo įstatymo projektą, bet kad jis būtų priimtas, reikalingas dviejų trečdalių deputatų pritarimas iš 300.
P. Porošenkos kritikai ir kai kurie Vakarų ekonomistai kaltina Ukrainos lyderį sąmoningai atidėliojant antikorupcinio teismo steigimą, taip siekiant išsaugoti dabartinę politinę tvarką.
Europos Audito Rūmai pernai pareiškė, kad Ukraina vis dar laikoma labiausiai korumpuota šalimi Europoje. 2016 metais „Transparency International“ sudaromame korupcijos suvokimo indekse Ukraina užėmė 131 iš 176 ir yra vertinama kaip viena labiausiai korumpuotų Europos šalių.
Dabartiniai protestai žadina prisiminimus apie neramumus Kijevo Maidano aikštėje 2014 metais, kai po smarkių gatvės mūšių buvo nuverstas tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius. Ir tada vyriausybės priešininkai buvo įsikūrę palapinių stovyklose. Išplitusios korupcijos įveikimas buvo vienas pagrindinių vyriausybės priešininkų reikalavimų. Tačiau nuo tada nebuvo nuteistas nė vienas asmuo.
Antrą dieną iš eilės šimtai žmonių Kijeve prie Ukrainos parlamento reikalavo reformų. Dešimtys palapinių su lauko virtuvėmis blokavo centrinę gatvę, vedančią per vyriausybės kvartalą. Daugelis demonstrantų naktį praleido palapinėse.
Žinybos patikino, kad žmonės nebus išvaikyti, trečiadienį pranešė vietos žiniasklaida. Tvarka rūpinasi 3 500 policijos pareigūnų.
Žmones į protestus sukvietė buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio aljansas. Antradienį per susirėmimus su saugumo pajėgomis nukentėjo mažiausiai keturi žmonės, tarp jų – vienas policininkas. M. Saakašvilis iki 2016 metų buvo Ukrainos Odesos regiono gubernatorius. Tačiau vasarą iš jo buvo atimta anksčiau suteikta Ukrainos pilietybė.
Demonstracijos tęsis ir ateinančiomis dienomis, paskelbė organizatoriai. Tarp protestuotojų reikalavimų yra specialių kovos su korupcija teismų įsteigimas bei rinkimų sistemos reforma. Demonstrantai, be to, nori kad būtų panaikintas parlamentarų imunitetas.
Prezidentas Petro Porošenka pateikė atitinkamo įstatymo projektą, taip nusileisdamas demonstrantams. Kad jis būtų priimtas, reikalingas dviejų trečdalių deputatų pritarimas iš 300.
Dabartiniai protestai žadina prisiminimus apie neramumus Kijevo Maidano aikštėje 2014 metais, kai po smarkių gatvės mūšių buvo nuverstas tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius. Ir tada vyriausybės priešininkai buvo įsikūrę palapinių stovyklose. Išplitusios korupcijos įveikimas buvo vienas pagrindinių vyriausybės priešininkų reikalavimų. Tačiau nuo tada nebuvo nuteistas nė vienas asmuo, nors areštų būta.
Susimąsčiusi, liūdinti rašytoja Julija Žemaitė galėtų tapti šiandieninės Lietuvos simboliu. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.
Viena mano sena pažįstama labai dažnai kartoja: tu man pasakyk. Kartais tai būna klausimas, kartais – kategoriškas teigimas, abejonė, nusivylimas.
Priežodis kaip priežodis, parazitas – ir tiek. Kaip, pavyzdžiui, pakankamai. Mano pažįstama šio gero, gyvenimą teigiančio žodžio nevartoja, užtat jį labai pamėgę reikšmingi televizijos laidų dalyviai, aukšto rango valdininkai, politikai. Skurdo Lietuvoje pakankamai daug. Suprask: daugiau nereikia, užtenka, per akis.
Mano pažįstama su savo tu man pasakyk kiekvieną kartą mane įvaro į kampą. Tu man pasakyk: aš visą gyvenimą balsavau už socialdemokratus, už Kirkilą, Butkevičių, Šiaulienę, Bastį, Skardžių… bet jie jau ne socialdemokratai, kažkoks Paluckas juos išmetė iš partijos. Dūra tu: ne išmetė – jie patys išėjo. Išmetė išmetė, tiek aš dar suprantu. Supranti, tai kodėl klausi? Ką aš tau galiu pasakyti, jeigu nieko aiškesnio nepasako politologai, politikai, žurnalistai, tokie kaip Girnius, Lopata, Jakilaitis, žurnalai „Valstybė“, „IQ“, nors už pasakymus jiems pinigus moka, ir, atrodo, kai kuriems nemažus pinigus.
O man, visą laiką balsavusiam už konservatorius, patinka, kad taip atsitiko, kad išmetė, nors formaliai jie patys pasitraukė. Beje, kai kas mano, kad vadinamuosius socialdemokratus patvarkė konservatoriai, Landsbergis, tik ne Vytautas, o Gabrielius, ne be Vytauto paramos. Juk Paluckas yra buvęs konservatorius. Jeigu Paluckui pavyktų sukurti tikrų socialdemokratų (ne oligarchų, ne nomenklatūros, kaip buvo iki šiol) partiją, aš balsuočiau už socialdemokratus.
Eiliniam piliečiui, seniai nieko neskaitančiam, tik žiūrinčiam, tik klausančiam (tokia mano sena pažįstama) labai sunku suprasti, kas dedasi Lietuvoj, kurioje pakankamai daug skurdo, socialinės atskirties ir pakankamai mažai turtuolių, mažinančių tą skurdą, nors BVP didėja. Į šį klausimą bandė atsakyti Jakilaičio „Forumas“, bet eiliniam piliečiui aiškiau nepasidarė. Tą pačią dieną Vyriausybės, penkių darbdavių organizacijų ir dviejų profsąjungų atstovai Vilniuje pasirašė beveik metus rengtą trišalį susitarimą, kuriame įsipareigojama vykdyti valstybei būtinas reformas, nedidinti mokesčių naštos verslui bei reguliariai kelti atlyginimus. Beveik visiems „Forumo“ dalyviams šis susitarimas kėlė šypseną, buvo pavadintas nereikšmingu popiergaliu.
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.
Tai dabar tu man pasakyk: kurie čia neišmanėliai, kurie savanaudžiai, o gal net žymiai blogiau – žino, ką daro, kad būtų kuo blogiau. Nejaugi visi mūsų ekonomistai, politikai ir profesionalai yra beveik patys blogiausi Europos Sąjungoje, nes Lietuvoje skurdo kasmet, kas mėnesį vis daugiau, žmonių vis mažiau, kaip ir tikėjimo, kad kada nors pamatysime šviesą tunelio gale, išlipsime iš gilios gilios duobės.
O atkurtos Lietuvos šimtmetis, į kurį laisvi jau einame 28-uosius metus, čia pat: be paminklo Lukiškių aikštėje, be paminklo Jonui Basanavičiui, bet svarbiausia – be ateities idėjos, nors internetinėje žiniasklaidoje jų – kaip šią vasarą lietaus.
Žūtbūt reikia apsivalyti. Vadinamieji socialdemokratai Lietuvą valdė keturias kadencijas iš penkių. Visų pirma būtent jie atsakingi už tai, ką šiandien Lietuvoje turime. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako idėjai pradėti parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms. Bakas yra išvardinęs konkrečius epizodus ir pasakęs politikų pavardes, kurių veikla turėtų būti tiriama.
Baisu pagalvoti: tiek daug tų iki galo neištirtų epizodų, susijusių su Visagino atomine, su Rusija, tiek daug Lietuvai nenaudingų politinių, ekonominių, juridinių sprendimų, korupcijos, susijusių su Brazausko, Kirkilo, Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso, Masiulio, Steponavičiaus, kai kurių verslininkų pavardėmis! Tu man pasakyk, ar Bakas sugebės, turės noro, ar jam bus leista išryškinti ir nuvalyti dešimtmečiais susikaupusį politinį, teisinį ir ekonominį purvą, kai jis pats toli gražu ne be nuodėmės?
Paskaitykite Raimundo Lopatos straipsnį „Seimo veidmainystė“ (delfi.lt), kuriame paryškintomis raidėmis parašyta: „Kažin ar yra pasaulyje toks parlamentas, kuriame net trys politinės partijos įtariamos politine korupcija, net 27 parlamentarai atstovautų tokioms partijoms, būtų įtariami priekabiavimu ar net valstybės išdavimu.“
Straipsnyje negatyviai minimos Bako, Basčio, Skvernelio, Skardžiaus, Tomaševskio, Papirtienės, Karbauskio ir Mošė Kantoro pavardės, bendrovės „Rosatom“, „Nukem Technologies“, „Tugva“, „Hoptrans Projects“ ir kt.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dar viena paryškinta citata: „Ar kas matėte premjero S.Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“
Mažai kas tiki, kad iki 100-mečio minėjimo apsivalysime ir kitą šimtmetį pradėsime švaresni. Jeigu Jubiliejaus proga bent kokį velnio tuziną politikų, verslininkų, teisininkų, nepaisant nusikaltimų senaties, pasodintume ten, kur jiems seniai vieta, tada ir Prezidento, ir Seimo rinkimai gal būtų panašesni į rinkimus, o ne į parinkimus.
Gruzijos eksprezidentas ir buvęs Ukrainos Odesos srities gubernatorius Michailas Saakašvilis antradienį antikorupciniame mitinge prie federalinio parlamento Kijeve prisijungė prie tūkstančių protestuotojų.
Apytikriais policijos skaičiavimais, mitinge dalyvavo apie 4 tūkst. 500 protestuotojų. Siekdami parodyti paramą M. Saakašvilio kovos su korupcija pastangoms, didžioji dalis protestuotojų šaukė „Miša“ (M. Saakašvilio vardo mažybinė forma).
Protestuotojai reikalavo steigti teismą, kurio vienintelė užduotis būtų kova su korupcija, ir ragino iš parlamentarų atimti imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo. Nepaisant pastangų Ukrainoje įgyvendinti reformas, Europos Audito Rūmai pernai pareiškė, kad Ukraina vis dar laikoma labiausiai korumpuota šalimi Europoje.
Proteste dalyvavęs M. Saakašvilis taip pat kritikavo Ukrainos prezidentą. M. Saakašvilio teigimu, norint matyti Ukrainoje pokyčius, Petro Porošenkai reikia vykdyti antikorupcines reformas arba atsisakyti valdžios.
„Neįmanoma jokia kova su korupcija, kol valdžioje yra P. Porošenka. Pats metas jiems išgirsti mus“, – sakė politikas.
M. Saakašvilis beveik dešimtmetį (iki 2013 metų) ėjo Gruzijos prezidento pareigas ir nuo 2015 metų iki pernai metų buvo Odesos srities gubernatorius. Iš šio posto M. Saakašvilis atsistatydino pernai, pareiškęs, kad nebeturi jėgų kovoti su šalies korupcine sistema.
Liepos mėnesį M. Saakašviliui išvykus iš šalies, Ukrainos prezidentas atėmė iš politiko Ukrainos pilietybę, nors politikas prieš tai jau buvo netekęs Gruzijos pilietybės. Praėjusį mėnesį šalininkų remiamas M. Saakašvilis jėga pateko į Ukrainą.
Šiame interneto puslapyje paskelbtoje publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ (https://slaptai.lt/arunas-spraunius-mums-gresia-fakereality/) analizuotas geopolitinis vektorius, manipuliacijomis siekiantis „pakreipti“ (iškraipyti) tikrovę tiek, kad pramanų nebelabai galima atskirti nuo to, kaip viskas atrodo iš tiesų.
Mindaugo Basčio ir Artūro Skardžiaus istorijos
Toks, tiesą sakant, ir yra tikslas – dėlioti sau patogią tikrovę, nesiskaitant su priemonėmis. Ypač pavojinga, kai ignoruodami ne vien jiems „nepatogias“ aplinkybes stengiasi prasisukti politikai. Tas aktualu ir Lietuvai, nepamirštant, kad nuo savo korupcinės praeities nubėgome ne tiek toli, kaip kai kada pernelyg optimistiškai skelbiama.
Keletas tėvyninių siužetų. Šių metų kovo 16 dieną Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) atlikti parlamentinį tyrimą dėl Seimo nario Mindaugo Basčio ryšių galimai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, o gegužės 31-ąją Seimo specialioji komisija pradėjo apkaltos procesą šiam socialdemokratų frakcijos nariui dėl priesaikos sulaužymo bei šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo.
Prieš tai, kovo 10 dieną, M.Bastys atleistas iš Seimo pirmininko pavaduotojo pareigų. Beje, šiam tekstui reikšminga, jog konservatorė Rasa Juknevičienė „atleidimo“ posėdyje teigė, kad tarp socialdemokratų yra daugiau žmonių, kurių santykiai su Rusijos veikėjais kelia įtarimų, ir paminėjo Artūro Skardžiaus pavardę.
Valstybės saugumo departamentas (VSD), atlikęs M.Basčio patikrinimą dėl galimybės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija su žyma „visiškai slaptai“, priėmė neigiamą išvadą politiko atžvilgiu. Pasak VSD pažymos, parlamentaras turėjo ryšių su Rusijos atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovu laikomu Jevgenijumi Kostinu, buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika, Rusijos valstybinio televizijos kanalo RTR žurnalistu Ernestu Mackevičiumi, buvusiu Kauno mafijos autoritetu Saturnu Dubininku ir neteisėta veikla įtariamu verslininku Vadimu Pachomovu.
Pasak Seimo specialiosios komisijos, M.Bastys sulaužė priesaiką, kai atsakydamas į klausimyno, skirto asmenims, pretenduojantiems gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, 55-ą klausimą nuslėpė savo ryšius su P.Vojeika, tarpininkavo organizuojant „Rosatom“ atstovų susitikimus su Lietuvos vadovais, siekdamas užtikrinti politinį palaikymą „Rosatom“, nors korporacijos atominių jėgainių projektai Kaliningrado srityje (Baltijos atominė elektrinė) ir Baltarusijoje (Astravo AE) nukreipti prieš mūsų šalies interesą stiprinti energetinę nepriklausomybę. NSGK pirmininko Vytauto Bako teigimu, NSGK surinko įrodymus, jog M. Basčio vaidmuo buvo sisteminis ir kad politikas specialiųjų tarnybų buvo perspėtas dėl bendravimo su Rusijos atstovais.
Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT)
Seimo Antikorupcijos komisija tebetiria Energetikos komisijos nario socialdemokrato Artūro Skardžiaus veiklą teikiant įstatymų pataisas ir galbūt atstovaujant vėjo energetikų interesams. BNS pateikia devynis fragmentus, kuriuos siūlo išsiaiškinti Seimo nutarimo projektą registravusi opozicija. Išskirkime, pavadinkime, tarptautinius, nors tikriausiai išskyrimas sąlygiškas, kai kalbama apie veiką, pašauktą praturtėti bet kuria kaina, nes Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) yra pripažinusi, kad A.Skardžiaus 2011-2017 metais teiktos pataisos galėjo sudaryti išimtines sąlygas kai kurioms verslo grupėms ir verslininkai galėjo pasipelnyti valstybės sąskaita.
Taigi greta kitų klausimų parlamentarai tirs, kokie fiziniai ar juridiniai asmenys valdo Baltarusijos energetikos įmonę „Investenergostroj“ (jai paskolą yra suteikę A.Skardžiaus šeimos nariai bei įsigiję tos įmonės akcijų), kokie šių asmenų ryšiai su A.Skardžiumi ir ar ryšiai neturėjo įtakos Seimo nario parlamentinei veiklai. „Investenergostroj“ saulės elektrinių projektą finansavo ir Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ bankas „Belgazprombank“, politiko šeimos valdoma įmonė gaminamą elektrą brangiai parduoda Baltarusijos valstybiniam koncernui „Belenergo“. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos paprašyta informacijos apie daugiau sandorių tarp Lietuvos ir Baltarusijoje veikiančių įmonių ir fizinių asmenų, susijusių su A. Skardžiaus šeimos iš dalies valdoma „Investenergostroj“.
Į komisijos posėdį pakviesti „Investenergostroj“ akcininkai – po 20 proc. įmonės akcijų turintys parlamentaro žmona Snieguolė ir Rusijos pilietis Rustemas Nigmetzianovas, turintis leidimą gyventi Lietuvoje. Pasak Antikorupcijos komisijos pirmininko Vitalijaus Gailiaus, Skardžių šeimos draugas, valdantis 40 proc. „Investenergostroj“ akcijų, Romualdas Patalavičius yra dirbęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Artūro Paulausko visuomeniniu padėjėju. Antikorupcijos komisija nori kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją ir išsiaiškinti, ar R.Patalavičius tada buvo deklaravęs savo verslą Baltarusijoje.
Migracijos departamento bėdos
Iš pirmo žvilgsnio perkūną iš giedro dangaus priminė spalio 3-ąją vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno paskelbtas ketinimas likviduoti Migracijos departamentą, jo funkcijas išdalinant policijai ir pasieniečiams. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Naujiejų agentūra BNS pateikė svarbiausius prieštaringų vertinimų sulaukusius migracijos pareigūnų sprendimus ir korupcijos atvejus. Nuo 2012 metų tyrusi neteisėto pasipelnymo korupcinę schemą teisėsauga nustatė, kad siekdami „pagreitinti“ leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimą užsieniečiams, tarpininkaujantys teisininkai mokėdavo kyšius verslininkui, turėjusiam pažinčių Migracijos departamente. Pastarasis dalį gautų pinigų už dokumentų sutvarkymo paspartinimą perduodavo dviem Migracijos departamento pareigūnėms.
Migracijos departamentas. Slaptai.lt nuotr.
2015 metais pateikti įtarimai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkui, kuris įtariamas paėmęs kyšį už Šengeno vizos galiojimo pratęsimą Jordanijos piliečiui, tų pačių metų sausį Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato atstovai išdavė leidimą gyventi Lietuvoje rusui Achmedui Jevlojevui, jis žiniasklaidoje vadintas nusikalstamo pasaulio atstovu.
VSD (Valstybės saugumo departamentas)
Analogišką leidimą pareigūnai planavo išduoti kitam Rusijos piliečiui Olegui Šamaninui, bet įsikišus Vidaus reikalų ministerijai ir policijai procedūros buvo sustabdytos. A.Jevlojevui išduoto leidimo galiojimas taip pat sustabdytas. Rugpjūčio pabaigoje internetinė „Laisvės TV“ paskelbė, kad Lietuvoje leidimą gyventi 11 metų turėjo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu siejamo banko SMP tarybos patarėjas Antonas Treušnikovas (leidimas panaikintas praėjus savaitei, kai apie A.Treušnikovo gyvenimą Lietuvoje pranešė žiniasklaida).
SMP bankui kaip ir jo steigėjams Rusijos milijardieriams Arkadijui ir Borisui Rotenbergams, Europos Sąjunga (ES) yra paskelbusi sankcijas. O štai 2016 metais į Lietuvą atvykusio „Novaja gazeta“ žurnalisto Jevgenijaus Titovo prieglobsčio prašymą Migracijos departamentas iš pradžių atmetė, tik kilus triukšmui šis sprendimas dabar lyg ir peržiūrimas.
Per didelis atvirumas
Naujienų portalas „delfi.lt“ rugsėjo pabaigoje pranešė, kad Rusijos Konstitucinio Teismo (KT) teisėjams šiemet išsiųsta riboto naudojimo informacija, kodėl jiems neleista atvykti į Lietuvą dalyvauti tarptautiniame kongrese. Migracijos departamentas informavo visus 19 Rusijos KT teisėjų apie Lietuvos KT pirmininko Dainiaus Žalimo poziciją jų neįsileisti dėl Krymo aneksijos įteisinimo. Primintina, kad Lietuvos KT pirmininkas įtrauktas į Rusijos juodąjį sąrašą, todėl jam draudžiama atvykti į Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną.
Riboto naudojimo informacijos atskleidimas valstybei, kuri nėra draugiška Lietuvai, suteikia jai įrankių prieš joje įvardytus asmenis (šiuo atveju Lietuvos KT pirmininką) naudoti kokius nors metodus. „Tikrai nežinau nė vienos pasaulio valstybės, kurioje taip detaliai informuojami asmenys, kurie įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašus“, – ta proga pastebėjo D.Žalimas.
Rusijos mafija
Seimo narys Žygimantas Pavilionis LRT radijui yra sakęs, kad žmonės, dirbantys Migracijos departamente, neturi nuovokos arba nesąmoningai daro keistus dalykus. Beje, pasak vidaus reikalų ministro, tai ne pirmas kartas, kai Migracijos departamentui tenka viešai aiškintis dėl abejotinų sprendimų, tačiau jis nedrįstų teigti, jog departamentas – Rusijai dirbanti struktūra.
Maskvos puolimas prieš Vakarus dabar turbūt stipriausias po Antrojo pasaulinio karo, piešiant ir peršant „alternatyvios raidos“ scenarijus. Tikrasis tų jų turinys iki skausmo žinomas, „Transparency International“ kasmet sudaromame korupcijos suvokimo reitinge „The Corruption Perceptions Index“, apimančiame 176 pasaulio valstybes bei teritorijas, Rusija pernai buvo 131 pozicijoje kartu su Kazachstanu, Nepalu, Iranu bei iš sovietinio paveldo ypač skausimingai besivaduojančia Ukraina.
Iš posovietinių respublikų aukščiausiai reitinge buvo Baltijos šalys ir Gruzija (Estija 22-a, Lietuva 38-a, Latvija bei Gruzija 44-os). Klausimas banalus – kur link esame linkę judėti, Rusijos, Vidurio Azijos, kurios dar žemiau, pusėn, ar siekti lygiuotis į Naująją Zelandiją bei Daniją (pirma pozicija), Suomiją (trečia), Švediją (ketvirta), Kanadą (devinta), Jungtinę Karalystę (JK) bei Vokietiją (dešimtos) ir t.t. Tai vis šalys iš laisvojo Vakarų pasaulio.
Beje, pasak to paties „The Corruption Perceptions Index“, korupcijos keliama tiesioginė ir netiesioginė žala Lietuvai vis tiek didelė ir gali siekti 11,4 proc. BVP arba iki 4,44 mlrd. eurų.
Trys tūkstančiai dezinformacijos atvejų
Kad Rusija siekdama savų tikslų su priemonėmis nesiskaito, rodo publikacijoje „Mums gresia „fakereality?“ pateiktas faktas, jog ES įsteigta darbo grupė strateginiais komunikacijos klausimais „East Strat Com Task Force“ per porą metų išaiškino virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos skleistos dezinformacijos faktų.
Apie rusišką stilių byloja ir Vokietijos kompanijos „Siemens“ vargai po to, kai Maskva pažeisdama jai uždėtas sankcijas už agresiją prieš Ukrainą prieš keletą mėnesių keturias šios kompanijos turbinas apgaule nugabeno į aneksuotą Krymą statomai Sevastopolio šiluminei elektrinei, nors iš pradžių skelbta, kad turbinos skirtos projektui Tamanėje. Vokietijos koncernas po šio „verslo ėjimo“ nutraukė įrenginių tiekimą Kremliui pavaldžioms kompanijoms, o ES sustiprino sankcijas Rusijai. Nekalbant apie reputacinius praradimus, „Siemens“ dabar vargsta mėgindamas išgauti areštą minėtoms turbinoms ir uždrausti bet kokius sandorius dėl šių įrenginių. Maskvos arbitražinis teismas koncerno ieškinį atmetė du kartus, dabar jis arbitražiniame apeliaciniame teisme, tačiau ieškinio likimą Rusijos teismuose numanyti nesunku.
Naudingi idiotai
Nėra ypatingo skirtumo tarp neišmanymo ar banalaus godumo, kai liejamas vanduo ant Kremliaus propaguojamo nuosavo stiliaus ir pastangų skaldyti Vakarus malūno. Būtent Sovietų Sąjungoje išrasta naudingo idioto sąvoka, lietuviškoje „Wikipedijoje“ aiškinama, jog naudingu idiotu laikomas viešas asmuo, kuriuo pasinaudojama propagandos tikslais. Vladimiras Uljanovas ir Josifas Stalinas taip vadino Vakarų inteligentus, besižavėjusius Sovietų Rusija, pavyzdžiui, rašytoją Bernardą Shaw, kuris po vizito SSRS grįžęs į Didžiąją Britaniją šlovino stalinizmo valstybę.
Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”
Algoritmas, kurį Maskva tebetaiko visomis įmanomomis progomis. Pasak „The Times“ (10 11), britų politikai (vieni iš nežinojimo, kiti iš godumo) dalyvaudami televizijos kanalo „Rusia Today“ (RT) laidose prisideda prie Kremliaus propagandos.
Dienraštis suskaičiavo, jog nuo 2015-ųjų šešėlinio kabineto ministrai į RT ėjo 26 kartus, o konservatorių partijos atstovai už vieną pabuvimą „tokiame“ eteryje gavo iki tūkstančio svarų sterlingų siekiantį honorarą, ignoruodami aplinkybę, jog britų viešosios erdvės reguliatorius „Ofcom“ ne kartą perspėjo RT dėl pateikiamos informacijos tendencingumo. Rusų televizijos kanalas iš paskutiniųjų siekia „mimikruoti“ į normalų informacijos teikėją, todėl medžioja žinomus Vakarų politikus. „The Times“ vertinimu, pagrindinių JK partijų atstovams vis dėlto laikas apsispręsti, kieno jie pusėje.
Skirtingai nuo JK, Lietuva yra paribio, net pafrontės valstybė vis akivaizdesnėje civilizacinėje konfrontacijoje. Panašu, kad turime reikalą su vienu rimčiausių išbandymų, kuris aplinkybėms susiklosčius gali net lemti, kurios šalys įstengs (būtent įstengs) išlikti laisvo pasaulio pusėje. Todėl kam kam, o aukštiems šalies politikams bei valdininkams „nežinojimo“ ar „businessasusual“ pasiteisinimai netinka pagal apibrėžimą.
„O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba, tiek to, jeigu rikiuos, Ingrida, atsistosiu greta Tavęs, nors susilaikiau balsuodamas. Jeigu jau taip, geriau numirti už kokią nors idėją, nei šiaip, lovoje ir dar už nieką…“.
„Bus dar progų, Broniau, į kokį sąračą patekt. Kokių nors vaiko teisių ar atvirkščiai. Teisybės ministerija, kaip žinote iš Orvelo kūrybingumo nestokoja“.
„Sąrašai sudaryti, darbo stovyklos laukia“.
„Šituos kars pirmus. Muravjovo aikštėj“.
Šaudymai ir kartuvės
Tai vis citatos iš viešo pokalbio tarp Lietuvos Respublikos Seimo narių. Ne kokių užsigavusių paauglių, o piliečių balsais išrinktų politikų. Pirmoji citata – Seimo mišrios grupės nario Broniaus Matelio, antroji – „konservatorės“ Ingridos Šimonytės, trečioji – liberalės Aušrinės Armonaitės, ketvirtoji – paties Gabrieliaus Landsbergio.
Visos vienoje vietoje, parašytos kaip reakcija į nevyriausybinės jaunimo organizacijos kvietimą rinkėjams įsiminti politikus, kurie balsavime palaikė vienalyčių partnerysčių įteisinimą.
Žinoma, šie komentarai ironiški. Žinoma, organizacija, į kurios skelbimą reaguojama, yra „Pro Patria“, pagrįstai kelianti ypatingai nemalonius jausmus liberalių ir marksistinių pažiūrų politikams. Žinoma, galima turėti pačias įvairiausias nuomones dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo. Tačiau svarbu ne tai. Svarbus čia yra požiūris į politinę atskaitomybę, kurį nedviprasmiškai atskleidžia šie komentarai ir pati ironiška reakcija.
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kvietimas rinkėjams įsiminti jų pavardes šiems ir kitiems politikams visai neatrodo natūralus grįžtamasis ryšys tarp piliečių ir juos atstovaujančių politikų. Būtinybė, kad rinkėjai žinotų, kas ir kaip balsuoja visuomenėje aistras keliančiais klausimais, jiems neatrodo akivaizdi.
Priešingai, nevyriausybinės organizacijos bandymas savo sekėjams parodyti „sukramtytą“ parlamentarų balsavimo rezultatą jiems kelia pasipiktinimą, ironiją ir fizinio susidorojimo asociacijas. Mintis, kad balsavusiųjų sąrašas paviešintas ir siūlomas įsiminti jiems primena ne artėjančius rinkimus, o egzekucijas. Kam šaudymą, kam kartuves.
Pavyzdžių galėtų būti daugybė, tačiau šis yra koncentruotas ir iliustratyvus. Jame veikiantys politikai – ne sovietmečio CK posėdžius menantys nomenklatūros atstovai. Ne senosios kartos socdemai ar tvarkiečiai, siejami su sovietmečio nostalgija ir regresyviu mąstymu. Priešingai, visi jie daugiau ar mažiau yra vadinamosios „pirmosios Lietuvos“ atstovai ar bent norėtų save tokiais laikyti. Jauni savo amžiumi ar bent naujokai politikoje. Provakarietiški ir proeuropietiški, o svarbiausia, itin demokratiški. Pastarasis bruožas dažnai primenamas.
Demokratinė kontrolė
Tačiau demokratija XXI a. neįsivaizduojama be pilietinės išrinktų politikų kontrolės. Seniai pastebėta, kad piliečiai negali tiesiog išrinkti atstovų ir palikti valstybės likimo jų rankose. Nekontroliuojami atstovai savivaliauja: ar tai būtų korupcija, ar deklaruotų pažiūrų nesilaikymas. Lietuvos politika akivaizdžiai kenčia nuo abiejų ligų. Bandymas kontroliuoti politikus (bendriausia prasme vadinamas kontrademokratija) reikalauja tam tikros politinio dalyvavimo kultūros, kuri nėra lengvai išugdoma. Niekas ir nesistengia jos ugdyti, nors ir labai daug apie tai kalbama. Politikai nebijo laužyti rinkiminių pažadų, partijų programų ir ideologinių rėmų, nes jiems nėra ko bijoti. Nėra pilietinės valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas nematyti viso to prielaidų.
Lietuvos Seimas, kurį būtina kontroliuoti dieną – naktį, žiemą – vasarą, rytą – vakarą. Slaptai.lt nuotr.
Jau prieš metus teko rašyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios kontrolės atsiradimui. Jai reikia kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai, pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos pilietiškumui formuotis tai pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu, jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas, tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies politikams.
Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų (kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio gerinimo tikslais). Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas.
Už jį šiuos darbus turi padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus. Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Atsakingi politikai joms už neatlygintiną pilietinę veiklą turėtų padėkoti. Lietuvoje kol kas egzistuoja tik tokios stebėsenos daigai. Pavieniai nuskambėję balsavimai ir „sąrašai šaudymui“ pastaraisiais metais buvo dėl medžiotojų naktinių taikiklių ir vaiko teisių sampratos, nuoseklesne veikla šioje srityje pasižymėjo nebent Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir Šeimos institutas. Nieko keista, jog Lietuvos politikai dar nepripratę prie tokios stebėsenos.
Turės priprasti. Būdami provakarietiški ir pažangūs jie galėtų skaityti užsienio naujienas ir pastebėti, pavyzdžiui, tai kaip kruopščiai JAV senatoriai savo apygardose buvo stebimi prieš balsavimą dėl naujo Aukščiausiojo teismo teisėjo kandidatūros, koks reikšmingas faktorius valstijų lygmens ir konkrečiomis problemomis pagrįstos (issue based) nevyriausybinės organizacijos yra visiems JAV politiniams balsavimams.
Visiems Seimo nariams šiuo klausimu galima parekomentuodi skaityti politico.com – liberalų, tačiau rimta procesų analize užsiimantį politinių naujienų portalą.
Pamoka?
Akivaizdu, kad Lietuvoje politinės stebėsenos ir atskaitomybės vakuumas sukūrė situaciją, kai politikai ne tik prekiauja sprendimais (kaltinimai korupcija pareikšti bent trims parlamentinėms partijoms), bet ir nuolatos išduoda savo rinkiminius pažadus. Šio teksto centre atsidūręs balsavimas dėl partnerysčių įteisinimo tai tobulai iliustruoja. 2016 m. nacionalinės porinkiminės apklausos duomenimis su vienalyčių partneryščių įteisinimu sutinka 13 procentų TS-LKD rinkėjų (palyginimui – 9 proc. valstiečių, 10 proc. socdemų arba 25 proc. liberalų rinkėjų).
Tačiau konservatoriai tai ignoruoja ir už tokį įteisinimą balsuoja net 9 jų frakcijos nariai – daugiausia iš visų frakcijų (tam pačiam palyginimui – 0 valstiečių, 9 socdemai, 8 liberalai). Šiuo klausimu savo rinkėjų masiškai neišduoda tik valstiečių frakcija. Žiniasklaida apie tai nerašė. Ar piliečiai neturėjo žinoti, kad buvo apgauti? Atitinkamai jau valstiečiai kartu su kitomis, „tradicinėmis“ partijomis masiškai apgavo savo rinkėjus dėl liberalaus darbo kodekso įteisinimo. Laužomų rinkiminių pažadų ar tiesiog deklaruojamų principų sąrašas ilgas ir ne kartą aptartas.
Sąrašai šaudymui yra ir liks tik liguistos politikų vaizduotės vaisius. Tačiau daug kalbėdami ir vaidindami paramą brandžiai vakarietiškai demokratijai turėtume pradėti nuo savęs, pagal galimybes ir pareigas: kas domėtis, kas viešinti, o kas pritarti ir skatinti tokią stebėseną. Nes be jos negali būti atskaitomybės ir veikiančios demokratijos, tik azijietiško tipo valdžios savivalė, nuo kurios vaizduojamės ištrūkę. Šaudymas vyks prie balsadėžių, o aukos po rinkimų netrukus bus pamirštos.
Seimo nariai Aušra Maldeikienė ir Bronislovas Matelis kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl žiniasklaidoje pasirodžiusių žinių, kad Seimo narys Artūras Skardžius esą tarėsi su Seimo nariu Ramūnu Karbauskiu dėl Seimo Antikorupcijos komisijos veiklos ir jos pirmininko Vitalijaus Gailiaus pozicijos.
Politinė korupcija
Šiuo metu Seimo Antikorupcijos komisija atlieka tyrimą dėl Artūro Skardžiaus šeimos narių interesų energetikos sektoriuje.
Seimo nariai prašo Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pradėti tyrimą ir apklausti Seimo narius Ramūną Karbauskį, Artūrą Skardžių ir Vitalijų Gailių, ar pirmieji du asmenys nedarė spaudimo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui dėl šio šiuo metu vykdomo tyrimo rezultatų.
Taip pat Seimo nariai ragina komisiją apklausti Seimo narius R. Karbauskį ir A. Skardžių, ar jie privačiuose pokalbiuose neaptarinėjo būsimo Seimo Antikorupcijos komisijos vadovo likimo ir ar nebuvo aptariama išankstinė sąlyga, kad Seimo narys Vitalijus Gailius liks savo pozicijoje tik su sąlyga, jei Seimo Antikorupcijos komisija nutars, kad Seimo narys Artūras Skardžius nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų.
„Raginame apklausti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūną Ramūną Karbauskį, ar jis viešai spaudė Seimo narį Vitalijų Gailių palikti Seimo Liberalų sąjūdžio frakciją, už tai žadant palikti jį Seimo Antikorupcijos komisijos vadovo pozicijoje“, – sako kreipimosi iniciatoriai.
Kaip pažaboti korupciją?
Taip pat prašoma komisijos į tyrimą įtraukti Seimo socialdemokratų partijos frakcijos seniūną Andrių Palionį ir apklausti jį, taip pat galimai kitus koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija sutartį pasirašiusius Seimo narius. A. Maldeikienė ir B. Matelis siūlo išsiaiškinti, ar šis Seimo narys (ar nariai) šių metų rugsėjo mėnesį vykusiose derybose dėl koalicijos su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija nepradėjo šiuo metu vykdomo Mindaugo Basčio apkaltos proceso ir tyrimo dėl Artūro Skardžiaus veiklos vilkinimo ir galimo nutraukimo kaip išankstinės sąlygos Socialdemokratų partijos frakcijos prisijungimui prie „valstiečių“ koalicijos.
„Šie klausimai yra esminiai Seimo, kaip institucijos, prestižui. Prašome įvertinti, ar šie politikų veiksmai yra priimtini Valstybės politikų elgesio kodekso visa imtimi, konkrečiai, ar jie dera su jame išdėstytais teisingumo, sąžiningumo, skaidrumo ir viešumo, padorumo, nesavanaudiškumo ir nešališkumo principais“, – sako A. Maldeikienė ir B. Matelis.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Korupcija yra ta budinti tema, ypač dažnai aktualizuojama globalizacijai naikinant sienas, Šaltojo karo metais saugojusias laisvąjį pasaulį nuo autoritarizmo „puoselėtų“ įpročių.
Dabar vis dažnesnis leitmotyvas – išgyventi bet kuria kaina. Ir lietuviškoje žiniasklaidoje cituotas britų „The Guardian“, rugsėjo 18-ąją atskleidęs Kipre veikiančią vadinamųjų „auksinių vizų“ suteikimo schemą, pagal kurią Nikozija parduoda Europos Sąjungos (ES) pilietybę turčiams (taip pat esantiems po sankcijomis dėl Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos), korupcija įtariamiems posovietinės valdininkijos elito atstovams ir ne tik jiems.
Kipro vidaus reikalų ministerijos tinklalapyje skelbiama, kad pilietybę norintys gauti asmenys gali tai padaryti investuodami 2 milijonus eurų į šalies nekilnojamąjį turtą arba 2,5 milijono į Kipro kompanijas ar vyriausybės obligacijas. Naujai iškeptas pilietis neprivalo laikyti jokių kalbos testų nei pastoviai gyventi saloje, pakanka pasirodyti Kipre kartą per 7-eris metus.
Kipro vyriausybė tokiu būdu nuo 2013-ųjų uždirbo virš 4 milijardų dolerių, vien pernai išduota daugiau nei 400 pasų. „The Guardian“ juos gavusiųjų pavardžių nemini, nebent užuominas – pavyzdžiui, buvęs Rusijos dūmos narys arba iš azartinių turtų susikrovęs milijardierius.
Tiesa, viena pavardė į viešąją erdvę prasismelkė – Sirijos prezidento Basharo al Assado pusbrolio, įtakingo sirų verslininko Rami Makhloufo, kuris JAV diplomatinėje korespondencijoje pavadintas „korupcijos įsikūnijimu“. Iki 2013-ųjų Kipro pilietybė buvo suteikiama vyriausybės sprendimu, beje, tokiu būdu ją gavo to paties B. Al Assado brolis, kuriam nuo 2008 metų taikomos Junginių Tautų (JT) sankcijos. Primintina, kad Kipro pasas vienas gerbiamiausių planetoje – pasaulio pasų reitinge „Passport index“ jis yra 12 pozicijoje, nes jo turėtojui suteikia galimybę be vizos lankytis 146 valstybėse, įskaitant ES bei Šengeno zoną.
Užrašas skelbia, jog užeiti – leidžiama
Be abejo, tai ne vien Kipro taikoma praktika. Mūsų kaimynė Latvija yra viena populiariausių tarp nekilnojamąjį turtą joje geidžiančių įsigyti rusų, svarus argumentas yra galimybė investavus gauti leidimą pastoviai gyventi. 2010-aisiais pradėjusi tokius leidimus dalinti mainais už 70 tūkstančių eurų nekilnojamojo turto pirkinį provincijoje bei 140 tūkstančių sostinėje, Ryga spėriai išdalino jų 17 tūkstančių, iš kurių 12 tūkstančių gavo Rusijos piliečiai – Jūrmala bei Ryga labai populiarios tarp pasiturinčių rusų, nors daugelis jų čia pastoviai ir negyvena.
Ispanija nuo 2013-ųjų spalio suteikia leidimą porą metų gyventi ir be kliūčių keliauti visoje ES užsieniečiams, kurie perka nekilnojamąjį turtą, kainuojantį nuo 500 tūkstančių eurų. Tokį pat leidimą gauna įsigiję Ispanijos vyriausybės obligacijų už porą milijonų eurų arba investavę milijoną į privačią kompaniją ar investicinį fondą. Praėjus dvejiems metams, galima pateikti prašymą pratęsti terminą tokiam pačiam laikui.
Portugalijoje pastovaus gyvenimo leidimo kaina irgi siekia ne mažiau 500 tūkstančių eurų už nekilnojamojo turto pirkinį, kurio negalima parduoti mažiausiai 5-eris metus, priešingu atveju rezidento statusas bus prarastas. Po 6-erių metų pastovaus gyvenimo galima teikti prašymą pilietybei gauti. Beje, atsisakyti tėvyninės pilietybės nereikalaujama.
Bulgarijoje minimalus slenkstis leidimui pastoviai gyventi siekia nuo 300 tūkstančius eurų už nekilnojamojo turto pirkinį. Kadangi Bulgarija yra ES narė, bet nepriklauso Šengeno zonai, rezidavimas šioje šalyje suteikia galimybę judėti Europoje su tam tikrais apribojimais.
Maltoje rezidento statusas suteikiamas užsieniečiams, įsigijusiems nekilnojamojo turto už ne mažiau 220–275 tūkstančių eurų arba nuomojantiems patalpas už 8,7– 9,6 tūkstančio eurų per metus.
Užtat Turkija suteikia leidimą metus pastoviai gyventi pirkusiems nekilnojamąjį turtą už bet kokią kainą, tiesa, jis nesuteikia galimybės laisvai keliauti po ES.
Lotynų Amerikos šalyje Panamoje pirkinys už ne mažiau kaip 300 tūkstančių dolerių suteikia užsieniečiui galimybę gyventi šioje šalyje 5-enkeris metus be teisės įsidarbinti. Pasibaigus šiam terminui galima pretenduoti į pilietybę su sąlyga, jei nekilnojamasis turtas neparduotas.
Nors Panama toli nuo Europos ir neatrodo ypač aktuali, šios šalies piliečiai be vizų keliauja ne tik po beveik visą Lotynų Ameriką, bet ir Šengeno zonoje.
„Auksinių vizų“ praktika veikiausiai neviliotų, jei nebūtų pelninga. Pasak Ispanijos ekonomikos, pramonės bei konkurencingumo ministerijos šių metų balandžio 25-ąją paskelbtos atsakaitos, tarp per pastaruosius porą metų „auksines vizas“ gavusių ne ES šalių atstovų pirmauja Rusijos piliečiai, 685 rusai už jas paklojo maždaug milijardą eurų. Portugalija vien 2016-ųjų gegužę iš „auksinių vizų“ uždirbo 96 milijonus eurų (išduoti 157 leidimai gyventi), 16,6 proc. daugiau nei balandį (išduota 130 leidimų).
Vokiečių verslo dienraštis „Handelsblat“ šių metų birželio 14-ąją nurodė, jog būtent išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos piniginių įplaukų dėka Kipro bankų sistema demonstravo įspūdingą augimą (galų gale jų lėšos devynis kartus viršijo šalies bendrąjį vidaus produktą) iki pat jos žlugimo 2012 metais. 2013-aisiais gelbėjant bankus (su Tarptautinio valiutos fondo ir ES institucijų pagalba) daug rusų prarado milžiniškas (nuo 47,5 proc.) neapdraustų sąskaitų sumas, vis dėlto dauguma liko ištikimi salai. Tiesa, praradusiems virš 3 milijjonų eurų kaip kompensacija išduotas Kirpo respublikos pasas be jokių papildomų sąlygų. Sala su sunkumais susidorojo greičiau nei daugelis tikėjosi (2016-aisiais ekonomika augo 2,8 proc., investicijos – net 26 proc.), veikiausiai ne be „auksinių vizų“ programos.
Nekilnojamojo turto sandorių Kipre praėjusiais metais lyginant su 2015-aisiais išaugo 43 proc., šiemet nuo sausio iki rugsėjo nekilnojamojno turto pirkėjų „priaugo“ dar 63 proc. Kipro universiteto ekonomikos profesorius Sofronis Clerides sunerimęs net prabilo apie nekilnojamojo turto „burbulo“ grėsmę.
„The Guardian“ paviešinta schema iki šiol bene akivaizdžiausiai, bet tik šiek tiek atskleidė, kaip veikia ši nuo publikos slepiama labai pelninga industrija. Be abejo, kyla klausimas, ar ir kiek ji kėsinasi ardyti ES pilietybės suteikimo tradiciją, nors Kipro respublikos finansų ministerija tvirtina, jog programa orientuota į tikrus investuotojus, kurie kloja Kipro verslo pamatus.
Bet kuriuo atveju „auksinių vizų“ prekyba apnuogina bent porą aplinkybių – viena vertus, laisvasis pasaulis yra labai geidžiamas, kas ką bekalbėtų, bet šalies nesitvardymas siekiant „greitų pinigų“ tą pačią šalį gali ir korumpuoti.
Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.
Vis garsiau ginčijamasi dėl „auksinių vizų“ teikimo schemos teisėtumo. Pasak studiją apie galimus piktnaudžiavimus (pavyzdžiui, pinigų plovimą) vykdant pilietybės suteikimą mainais už investicijas į vyriausybės obligacijas Vengrijoje paskelbusios „Transparency International Hungary“ teisės direktoriaus Miklos Ligeti, tai vis viena yra „juodasis kanalas“ gauti pilietybę. Irgi „business asusual“ naudai liudijanti aplinkybė, kad Europos parlamento narė nuo Portugalijos Ana Gomes kelis kartus iš vyriausybės mėgino gauti „auksinės vizos“ pelnytojų pavardes, galų gale nieko nepešusi padarė išvadą, jog viskas šioje schemoje net labai įtartina.
Dar šiemet Europos Parlamente ketinama diskutuoti dėl A. Gomes siūlomos pataisos, numatančios ypač kruopščias saugumo patikros procedūras, kurios visose šalyse turėtų būti atliekamos kiekvienu „auksinės vizos“ suteikimo atveju. Jau po Kipro istorijos antikorpucionė grupė „Global Witness“ pareikalavo griežtesnės „auksinių vizų“ politikos taikymo patikros.
2014-aisiais Europos parlamentas priėmė neįpareigojančią rezoliuciją, jog ES pilietybė negali tapti preke, nes leidimo gyventi suteikimas tik dėl disponuojamo turto prieštarauja lygių galimybių principui. Tada Strasbūre vykusiuose debatuose europarlamentaras nuo Rumunijos Sebastianas Bodu pareiškė, kad bet koks solidesne sąskaita banke disponuojantis gangsteris taip gali pelnyti teisę be kliūčių judėti visoje ES.
Kita vertus, kaip nurodo rusų investicijas ofšorinėse zonose nagrinėjanti Suomijos Ааlto universiteto ekonomikos docentė Svetlana Lediajeva, svarbiausia priežastis, dėl ko pasiturintys rusai renkasi Kiprą ar kitas „ofšorines vieteles“, ta, kad jie bijo prarasti savo pinigus, mat laiko tėvynę politiškai nestabilia ir nepatikima valstybe, kur nutikti gali bet kas.
Tiesa, jei ES vis dėlto ims aktyviau reaguoti ir spausti Nikoziją sunorminti pilietybės gavimą pagal europietiškus standartus, savo turtų saugumą siekiantiems užtikrinti rusams gali tekti ieškoti naujos šalies, kad įsigytų naują pilietybę.
Latvijos sostinė kartu su Berlynu, Londonu, Niujorku imta vis dažniau minėti kaip miestas, į kurį dažniausiai vyksta nusivylę Kremliaus vykdoma politika rusai. Po Krymo aneksijos 2014-ųjų pradžioje atvykstančiųjų skaičius išaugo tiek, kad leidimo gyventi suteikimą vien už būsto įsigijimą Latvijos valdžia pradėjo laikyti grėsme nacionaliniam saugumui ir nuo tų metų rugsėjo 1-osios įsigyjamo nekilnojamojo turto vertės slenkstį siekiant gauti leidimą gyventi pakėlė iki 250 tūkstančių eurų. Investuotojas gali pirkti tik vieną nekilnojamojo turto vienetą ir dar sumokėti 5 proc. mokestį nuo jo vertės.
Bet kuriuo atveju tai labai miglota, „paslaptinga“ praktika, nes su pinigais atkeliauja ir atitinkami įpročiai. Tikriausiai dauguma siekiančiųjų bet kuria kaina „įsipilietinti“ Europoje yra ne tik respektabilūs, bet ir padorūs, vis dėlto atvykę iš šalies su tam tikrais papročiais bei korupciniu „paveldu“, jie yra pažeidžiami, o tai savo ruožtu daro pažeidžiama juos priėmusią šalį.
Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Liberalų sąjūdžiui sulaukus STT įtarimų, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Vitalijus Gailius traukiasi iš Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigų.
„Liberalų sąjūdžio sekretoriatas informavo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba ketina pareikšti įtarimus partijai kaip juridiniam asmeniui dėl buvusių partijos vadovų galimai neteisėtų veiksmų. Nors ir nebuvau partijos vadovybės nariu tuo metu, kai vyko dabar teisėsaugos tiriami įvykiai (Liberalų sąjūdžio partijos nariu tapau tik 2015 metų rudenį), o ir visi įtariami asmenys šiuo metu nebėra partijos nariai, penktadienį kreipiausi į Seimo Antikorupcijos komisijos narius prašydamas spręsti klausimą dėl komisijos pirmininko perrinkimo“, – pranešė V. Gailius.
Parlamentaras taip pat prašo sušaukti neeilinį Liberalų sąjūdžio tarybos posėdį.
„Taip pat inicijavau, kad būtų nedelsiant sušauktas neeilinis Liberalų sąjūdžio tarybos posėdis, kuriame būtų atsakingai išanalizuota susidariusi situacija ir sprendžiamas klausimas dėl partijos tolimesnės veiklos“, – sako V. Gailius.
Seimo Antikorupcijos komisija turės spręsti, ar perrinkti pirmininką.
Liberalų sąjūdis gavo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pranešimą apie partijai teikiamus įtariamus dėl juridinio asmens padarytų nusikalstamų veikų, pranešė Liberalų sąjūdžio pirmininko pirmasis pavaduotojas Eugenijus Gentvilas.
Jo teigimu, partijos paskirtas atstovas vyks į STT atstovauti partijos procesiniams interesams ikiteisminiame tyrime.
„Kaip ir anksčiau, bendradarbiausime su teisėsauga. Susipažinę su informacija galėsime komentuoti daugiau. Jei reikės, partijos garbę ginsime teisme, ir esu tikras, kad įrodysime tiesą”, – sako E. Gentvilas.
Penktadienį Seime vyksiančioje spaudos konferencijoje Liberalų sąjūdžio pirmininko pirmasis pavaduotojas E. Gentvilas pakomentuos partijai mestus kaltinimus ir susidariusią situaciją.
Informacijos šaltinis – ELTA
XXX
Slaptai.lt redakcija.
Šia proga pridedame žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį – atvirą laišką, adresuotą ponui Vitalijui Gailiui.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė penktadienį lakoniškai pakomentavo teisėsaugos pranešimus, kad Liberalų sąjūdžiui ir Darbo partijai pareikšti įtarimai didelio masto politinės korupcijos byloje.
„Tai nuoseklaus ir principingo pastarųjų kelerių metų teisėsaugos darbo rezultatas. Kovojant su korupcija jokių kompromisų būti negali“, – teigia D. Grybauskaitė, Prezidentūros atsiųstame komentare.
Kaip ELTA jau skelbė, Liberalų sąjūdžiui pareikštame pranešime apie įtarimą nurodyta, kad šis juridinis asmuo, veikdamas per partijos pirmininką, buvusį Seimo narį Eligijų Masiulį ir buvusį Seimo narį Šarūną Gustainį, padarė sunkius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso straipsniuose, t.y. stambaus masto kyšininkavimas ir stambaus masto prekyba poveikiu.
Darbo partijai pareikštame pranešime apie įtarimą nurodyta, kad šis juridinis asmuo, veikdamas per partijos pirmininko pirmąjį pavaduotoją, buvusį Seimo narį Vytautą Gapšį, padarė sunkius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso straipsniuose, t.y. stambaus masto kyšininkavimas ir stambaus masto prekyba poveikiu.
Ikiteisminis tyrimas politinės korupcijos byloje jau einą į pabaigą. Įtarimai jau yra pareikšti penkiems fiziniams asmenims, iš kurių keturi yra buvę ar esami Seimo nariai, taip pat trims juridiniams asmenims.
Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) nuomone, kai kurie Seimo nario Artūro Skardžiaus teikti pasiūlymai Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymui galėjo būti naudingi tam tikriems verslams.
„STT atliko A. Skardžiaus pasiūlymų vertinimą, vertinimas buvo atliktas naudojant antikorupcinio vertinimo metodiką. Prieita prie kelių nuomonių, kad atskiri pasiūlymai tam tikrais momentais galėjo būti naudingi tam tikriems verslams, kurie buvo tam tikroje verslo vystymosi stadijoje – buvo gavę leidimą vystyti tam tikrą veiklą ar planavo tą leidimą gauti ir panašiai. Kita medalio pusė: jeigu kažkuriai verslo grupei yra naudinga, tuo pačiu galima buvo pasipelnyti valstybės sąskaita“, – trečiadienį žurnalistams sakė STT Korupcijos prevencijos valdybos viršininkas Romualdas Gylys.
STT išvadas jis pristatė parlamentinį tyrimą atliekančiai Seimo Antikorupcijos komisijai, kuri trečiadienį domėjosi Seimo nario Artūro Skardžiaus įstatymų iniciatyvomis dėl atsinaujinančios energetikos.
Žurnalistų paklaustas, ar galėjo būti kažkokios finansinės naudos, R. Gylys sakė, kad antikorupcinio vertinimo tikslas nėra nustatyti konkrečias žalas arba konkrečias naudas. „Tikslas yra nustatyti galimus korupcijos rizikos veiksnius tam tikrame pasiūlyme, tam tikrame teisės aktų projekte ar tam tikrame teisiniame reguliavime“, – sakė R. Gylys.
Antikorupcijos komisijos posėdis buvo atviras, jame dalyvavo ir pats A. Skardžius. Jis kategoriškai nesutiko su STT nuomone. „Aš šiandien teigiu, kad ta nuomonė grįsta melagingais nekompetentingais teiginiais ir yra neteisinga, melaginga ir šmeižiama“, – žurnalistams sakė A. Skardžius.
Jis žadėjo prašyti, kad būtų įvertinta šių pareigūnų kompetencija atlikti savo pareigas. „Tai yra politinis šmeižtas, ir man gaila, kad teisėsaugos institucijos, kurios turėtų elgtis teisėtai, elgiasi neteisėtai, greičiausiai, kaip aš įtariu, būdamas politikas, dirba pagal politinį užsakymą“ ,- sakė A. Skardžius.
Jo vertinimu, tai yra teisinio nihilizmo, teisinės nekompetencijos pavyzdys ir galbūt yra politinis šou.
„Skardžius neteikė jokių pataisų, prie kurių galėtų „prisikabinti“ kažkuri tarnyba, bet kažkam tai naudinga interpretuoti, kad tai Skardžiaus pataisos“, – piktinosi politikas.
Seimo narys Artūras Skardžius
Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius teigė, kad „STT pateikė savo nuomonę, kad galėjo sudaryti sąlygas ir galima buvo pelnytis iš valstybės biudžeto atskiriems asmenims“.
„Tokios yra jų pateiktos išvados. Posėdžio metu kilus diskusijai nuspręsta prašyti STT pateikti informaciją, kiek leis prokuroras, atliekantis ikiteisminio tyrimo kontrolę, ar šitos išvados tvirtinasi atliekamame ikiteisminiame tyrime“, – žurnalistams sakė V. Gailius.
Politikas nesiėmė kalbėti apie galimą A. Skardžiaus suinteresuotumą tam tikromis įstatymo pataisomis, teigdamas, kad šiuo klausimu negalįs teikti jokios išankstinės nuomonės.
Šių metų birželio 22 d. Seimas pavedė Seimo Antikorupcijos komisijai ištirti Seimo nario A. Skardžiaus veiklą.
Parlamentarai suteikė šiai komisijai laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus ir pavedė atlikti parlamentinį tyrimą dėl žiniasklaidoje paskelbtos informacijos, kad Seimo narys A. Skardžius galimai gavo asmeninės naudos, darydamas poveikį Seimo, Vyriausybės ir kitų institucijų sprendimams.
Seimo Antikorupcijos komisija iki šių metų lapkričio 10 d. turės atlikti parlamentinį tyrimą ir pateikti Seimui išvadas.
Seimas antradienį pritarė siūlymui įteisinti prokuroro, kuriam suteiktas specialus statusas, pareigybę. Tokią Prokuratūros įstatymo pataisą Seimo posėdyje pateikė teisingumo ministrė Milda Vainiutė.
„Įgyvendindami septynioliktosios Vyriausybės programoje numatytą teisinės sistemos pertvarką, siūlome įtvirtinti ypatingojo prokuroro statusą politinėms ir teisėjų korupcijos byloms tirti. Korupcija – labai pavojingas socialinis reiškinys, keliantis nacionalinę grėsmę mūsų valstybės saugumui “, – sako ministrė M. Vainiutė.
Prokurorui, tiriančiam korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, kurių padarymu įtariami valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų ar organizacijų vadovai ar asmenys, turintys imunitetą nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, generalinis prokuroras galėtų suteikti specialų statusą. Pasak Teisingumo ministerijos pranešimo, vykdant proceso įstatymus, jis būtų pavaldus tik generaliniam prokurorui arba jo pavaduotojui.
Specialaus statuso prokurorui būtų taikomos papildomos garantijos. Jam neatliekamas prokuroro tarnybos vertinimas, jo negalima perkelti į kitas pareigas ar prokuratūrą, taip pat negalima patraukti tarnybinėn atsakomybėn, tačiau jam gali būti taikomi ir tam tikri apribojimai.
Siūlomos garantijos nėra absoliučios. Generalinis prokuroras galėtų priimti sprendimą panaikinti prokurorui suteiktą specialų statusą, jeigu paaiškėtų aplinkybių, dėl kurių jis nebegali eiti šių atsakingų pareigų.
Projektui po pateikimo 75 pritarė, prieš balsavo vienas, susilaikė 11 Seimo narių. Pagrindiniu šio klausimo svarstyme paskirtas Teisės ir teisėtvarkos komitetas, projektą plenariniame posėdyje numatoma svarstyti lapkričio 14 dieną.
Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis jėga bando sugrįžti į Ukrainą. EPA – ELTA nuotr.
Ukrainos pilietybės netekęs buvęs Gruzijos prezidentas ir Odesos srities gubernatorius Ukrainoje Michailas Saakašvilis, padedamas kelių šimtų šalininkų, kirto Ukrainos sieną, informuoja BBC.
Ukrainos pareigūnai teigia, kad į šalį M. Saakašvilis pateko neteisėtai. Pasienyje tarp M. Saakašvilio šalininkų ir pasienio pareigūnų kilo muštynės, sužeista 16 pasienio pareigūnų ir gvardiečių.
Iš pradžių Gruzijos, o vėliau Ukrainos piliečiu buvęs M. Saakašvilis šiuo metu neturi jokios pilietybės. Liepos 26 d. Ukrainos migracijos tarnybos tinklalapyje pasirodė pranešimas, kad prezidento Petro Porošenkos įsaku M. Saakašviliui atimama Ukrainos pilietybė.
Jis dėl baudžiamųjų kaltinimų taip pat laukiamas Gruzijoje. Kaltinimus politikas vadina politiškai motyvuotais.
M. Saakašvilis, du kartus – nuo 2004 iki 2007-ųjų ir nuo 2008 iki 2014-ųjų metų – ėjęs Gruzijos prezidento pareigas, gruodį neteko ir savo gimtosios šalies pilietybės. Gruzijos pareigūnai politiką kaltino viršijus savo įgaliojimus ir netinkamai naudojus valstybės lėšas.
P. Porošenka buvusiam savo sąjungininkui Ukrainos pilietybę suteikė 2015-ųjų gegužę ir paskyrė jį Odesos gubernatoriumi. Tačiau 2016-ųjų lapkritį, apkaltinęs P. Porošenką „asmeniškai remiant“ korupciją, M. Saakašvilis iš posto atsistatydino.
Tuomet politikas įkūrė naują opozicinę partiją – „Naujų jėgų judėjimą“. Ji kritikavo Ukrainos valdžią ir žadėjo į šalies „politikos elitą atvesti naują kartą“.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė ragina griežčiau bausti už neteisėtą praturtėjimą, nes šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas ir teismų skiriamos minimalios mokestinės baudos neužtikrinančios adekvačios atsakomybės už disponavimą neaiškios kilmės pajamomis.
Šalies vadovė teikia Seimui Mokesčių administravimo įstatymo pataisas, numatančias didesnes baudas asmenims, negalintiems pagrįsti turimų pajamų kilmės, ir tiems, kurie mokesčių pažeidimus daro pakartotinai. Tuo atveju, jei asmuo negali pagrįsti savo pajamų, Prezidentė siūlo taikyti baudą nuo 50 iki 100 proc. priskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos. Už pakartotinai padarytus mokestinius pažeidimus taip pat būtų skiriamos dvigubai didesnės baudos.
D. Grybauskaitė trečiadienį su generaliniu prokuroru Evaldu Pašiliu, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) direktoriumi Sauliumi Urbanavičiumi, Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) viršininke Edita Janušiene ir laikinai einančiu pareigas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) direktoriumi Šarūnu Rameikiu aptarė kovos su korupcija situaciją.
Prezidentės vyriausioji patarėja Rasa Svetikaitė teigė, kad įžūlūs neteisėto praturtėjimo, nebaudžiamumo atvejai mažina visuomenės pasitikėjimą teisingumu ir sąžiningumu ir didina socialinę atskirtį.
„Tarptautiniai ekspertai priskiria Lietuvą prie valstybių, kurios kontroliuoja korupciją, tačiau negalima šiandien taikstytis su korupcijos daroma žala, kuri nemažą ekonomikos dalį stumia į šešėlį. Net 75 proc. emigrantų kaip svarbią priežastį, sulaikančią nuo grįžimo į Lietuvą, įvardija aukštą korupcijos lygį“, – Prezidentės poziciją perdavė patarėja R. Svetikaitė, atkreipusi dėmesį, kad didesnių baudų už sunkiausius mokesčių pažeidimus praktika taikoma ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse.
Prezidentė pažymi, kad Konstitucinis Teismas šių metų kovo mėnesį galutinai išsklaidė abejones, konstatuodamas, jog baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą atitinka Konstituciją. Prezidentė domėjosi, kokių dar papildomų teisinių priemonių reikėtų, kad kova su neteisėtu praturtėjimu būtų efektyvesnė, kodėl praktiškai neišnaudojamos išplėstinio turto konfiskavimo galimybės.
Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis teigė, kad stiprinti turto susigrąžinimą yra vienas iš numatytų prokuratūros prioritetų.
„Prokuratūra šiemet vieną iš prioritetinių vieną krypčių yra numačiusi būtent turto susigrąžinimo stiprinimą, t. y. išplėstinis turto konfiskavimas ir, be abejo, neteisėtas praturtėjimas. Tad po KT kovo 15 d. nutarimo nuolaidžiavimų iš prokurorų šioje srityje tikrai nebus“, – kalbėjo generalinis prokuroras E. Pašilis.
Šalies vadovės iniciatyva baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą numatyta prieš septynerius metus. Per tą laiką, Generalinės prokuratūros duomenimis, pradėti 357 ikiteisminiai tyrimai, o kaltinamųjų galimai įgyto neteisėto turto vertė siekė beveik 53 mln. eurų. Tačiau didesnė dalis ikiteisminių tyrimų buvo nutraukti.
Teismą pasiekė vos pusšimtis bylų, o nuteisti buvo tik keli asmenys. Šiuo metu prokuratūra organizuoja 61 ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto praturtėjimo.
VMI duomenimis, atliekant patikrinimus nustatomos milijonais eurų skaičiuojamos neaiškios kilmės pajamos. Praėjusiais metais ši suma siekė 23 mln. eurų, o per pirmą šių metų pusmetį – 12 mln. eurų.
Tokios pajamos apmokestinamos tik standartiniu gyventojų pajamų mokesčiu (15 proc.), o teismai dažniausiai skiria minimalias, vos 10 proc. baudas nuo priskaičiuotų mokesčių sumos.
VMI viršininkė Edita Janušienė pritaria Prezidentės iniciatyvai didinti bausmes už neteisėtą praturtėjimą.
„Teismų praktika mums yra palanki. (…) Didesnį didinimą baudų Mokesčių administravimo įstatyme tikrai mes palaikome, nes manome, kad už tokius atitinkamus pažeidimus sankcijos tikrai turi būti adekvačios – sankcijos mokesčių mokėtojams turi atitikti jų pažeidimo mastą, pobūdį ir pakartotinumą“, – trečiadienį kalbėjo E. Janušienė.
Prezidentės nuomone, neteisėto praturtėjimo bylos turėtų būti priskiriamos prie prioritetinių, o ikiteisminiams tyrimams keliami griežti reikalavimai. FNTT, kuriai tenka apie 70 proc. tyrimų dėl neteisėto praturtėjimo, turėtų ypatingą dėmesį skirti tyrėjų kvalifikacijai, taip pat užtikrinti, kad įtariamieji nespėtų perleisti turto ir išvengti jo konfiskavimo. Mokesčių patikrinimų metu turėtų būti atidžiau vertinami turto ir pajamų neatitikimai.
Stiprinant kovą su korupcija ir neteisėtu praturtėjimu, 2010 m. Prezidentės iniciatyva buvo įteisintas išplėstinio turto konfiskavimas, suteikiantis galimybę konfiskuoti visą nusikalstamais būdais įgytą turtą, neproporcingą kaltininko teisėtoms pajamoms.
Daugiau kaip dvejus metus, nuo 2015 m., galioja Prezidentės inicijuotos įstatymų pataisos, užkirtusios kelią piktnaudžiavimui fiktyviais skolos rašteliais, vekseliais bei akcijų pirkimo ir pardavimo sutartimis.
Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius ragina finansų ministrą Vilių Šapoką ir teisingumo ministrę Mildą Vainiutę nedelsiant atlikti nuodugnius ir visa apimančius patikrinimus „Lietuvos energijos“ įmonių grupėje bei „Registrų centre“ dėl ten vykdytų viešųjų pirkimų ir juos laimėjusių įmonių ryšių su šių valstybės valdymo įmonių valdymo organų nariais.
„Informacija dėl to, kad „Lietuvos energijos“ stebėtojų tarybai penkerius metus vadovavęs ir antrai kadencijai pateiktas Šarūnas Kliokys, kuris taip pat yra ir „Registrų centro“ valdybos narys, neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, kelia didelį nerimą. Atitinkamų sričių ministrai privalo nedelsdami informuoti Seimą ir visuomenę, ar šiose valstybės valdomose įmonėse buvo organizuoti tokie viešieji pirkimai, kuriuos būtų laimėję įmonės, susijusios su Š. Kliokiu“, – pranešime spaudai sako Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas V. Gailius.
Komisijos pirmininko nuomone, iki bus gauta visa reikalinga informacija tiek iš Vyriausybės, tiek kompetentingų institucijų, finansų ministras privalo nedelsdamas stabdyti visas procedūras, susijusias su „Lietuvos energijos“ valdymo organų tolesniu formavimu.
„Kai vieną dieną finansų ministras su patosu paskelbia, kad paskirta nauja stebėtojų taryba, kuri neva tęs buvusios „skaidrumo praktiką“, o už kelių valandų ministerijoje vykdomi poėmiai, tai kompromituoja ne tik įmonės valdymo organų skyrimo procedūrą, bet ir kelia abejones ministro kompetencija“, – sako Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas V.Gailius.
Korupcija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip jau skelbta, teisingumo ministrė Milda Vainiutė kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą dėl viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos apie Š. Kliokį, kuris yra Vį Registrų centro valdybos narys. Žiniasklaida skelbia, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos pateikta informacija užkirto kelią Š. Kliokiui tapti valstybės valdomos energetikos grupės „Lietuvos energija“ naujos stebėtojų tarybos nariu.
Kaip ELTA jau skelbė, nustatyta, kad Finansų ministerijai pateikta įslaptinta informacija apie vieną iš kandidatų į UAB „Lietuvos energijos“ Stebėtojų tarybą galimai buvo neteisėtai atskleista asmenims, kurie neturėjo teisės su tokia informacija susipažinti.
Ikiteisminį tyrimą atlieka Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos pareigūnai, jį kontroliuoja ir jam vadovauja Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras.
Armėnija, oficialiai Armėnijos respublika, tai – šalis, neturinti išėjimo į jūrą valstybė. Armėnija ribojasi su Turkija vakaruose, Gruzija – šiaurėje, Azerbaidžanu – rytuose ir Iranu pietuose. Tačiau šiandien labiausiai mums turėtų rūpėti, ar ši šalis – patikima.
Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas
Armėnijos tikriausiai negalima vadinti patikima. Korupcija, žmogaus teisių pažeidinėjimai, jėgos struktūrų smurtas, aktyvistų areštai – tokia Armėnijos piliečių kasdienybė. Ir visa tai dar gali tęstis labai ilgai. Kiekvienas iš trijų buvusių ir esamas šios respublikos prezidentų atėję į valdžią stengdavosi tik praturtėti, o paprastų žmonių likimai jų niekada nedomino. Oficialusis Jerevanas yra garsus tuo, kad savo aplinką formuoja vadovaudamasis giminystės ryšiais. O tie giminaičiai, savo ruožtu, galvoja tik apie tai, kaip papildyti savo šeimų ir giminių biudžetą.
Be kita ko, Armėnija akivaizdžiai yra Rusijos įtakos sferoje. Silpna ekonominė ir socialinė padėtis Armėnijos Respublikoje yra dėl valdžios ir kriminalo suartėjimo. Šioks toks stabilumas išlieka tik dėl Rusijos piniginių injekcijų. Armėnijos nepriklausomybę užtikrina ir Kremliaus karinių pajėgų buvimas šioje šalyje. Visa tai liūdina, nes Armėnijoje tikriausiai yra daug žmonių, kurie norėtų savas problemas spręsti be Rusijos.
Nepaisant to, oficialus Jerevanas neatsižvelgia į savo piliečių nuomonę. Prezidentas Seržas Sargsianas yra labai susirūpinęs tik dėl stabilumo jo neteisėtos valdžios atžvilgiu, todėl Armėnijos gyventojai priversti tyliai stebėti korumpuoto elito savivalę savo šalyje. Silpnos Armėnijos pozicijos regione ir pasaulyje, susierzinę žmonės, okupacinė politika – visa tai veda prie vidinių protestų ir mitingų, kurie per pastaruosius metus paženklino šią respubliką.
Laukti geresnio gyvenimo armėnai jau pavargo – valdžia nė kiek nevykdo savo priešrinkiminių pažadų. Stagnacija ekonomikoje, siaučianti korupcija ir monopolizacija, didelis nedarbo lygis, kylančios maisto produktų kainos ir nuolatinis tarifų didinimas komunalinėms paslaugoms tapo armėnų visuomenei nepamatuotai didelės emigracijos pretekstu.
Šešėlinė ekonomika siekia apie 40 proc. Tik per pirmuosius 2017 metų šešis mėnesius jau apie 20 tūkstančių žmonių negrįžtamai išvyko iš Armėnijos. Taigi azerbaidžaniečių, rusų, žydų ir kitų tautų, grubiai išvytų iš šios šalies praėjusio amžiaus pabaigoje, likimas kartojamas pačiai armėnų tautai. Atsižvelgiant į politines intrigas Jerevanas slepia išvykstančių žmonių srautus. Ši krizė dabar pastebima visose Armėnijos srityse. Šalies plėtra ir pažanga priklauso nuo jos vidaus ir tarptautinės politikos. Armėnija ne tik nepagerino savo padėties regione per pastaruosius metus, bet ir toliau ritasi į žemyn. Susidaro įspūdis, kad respublikos prezidentas Seržas Sargsianas visiškai dėl to nepergyvena – nė kiek nesirūpina savo tautiečių likimu. Šis prezidentas žaidžia pavojingą politinį žaidimą manydamas, kad neva tariama kova dėl Kalnų Karabacho jis pridengs savo egoizmą.
Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.
Pasaulinė bendruomenė palaiko Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir tai neginčijamas faktas, kurį prezidentas S. Sargsjanas atsisako pripažinti. Konflikto Kalnų Karabache metu Armėnijos vadovas iš to asmeniškai praturtėjo, toliau iškraipo derybų proceso esmę. Kalbėdamas apie Armėnijos poziciją, prezidentas atsižvelgia tik į savo asmeninius interesus – į teisybę jam nusišvilpti.
Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui surengtame Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų susitikime Seržas Sargsjanas akivaizdžiai susinervino, kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas objektyviai išreiškė savo poziciją į Kalnų Karabacho konfliktą ir pasiūlė nuosekliai spręsti šią problemą.
„Gruzijos vadovybė turėtų nutraukti diplomatinius santykius su Armėnija, kitaip Tbilisis dar kartą patirtų Jerevano išdavystę“, – taip pareiškė garsus gruzinų istorikas Guramas Marhulija, remdamasis armėnų kvietimu į taip vadinamąją „Karabacho“ ir Abchazijos separatistų šventę. Tokiais veiksmais Seržas Sargsjanas dar kartą parodė veidmainišką požiūrį ne tik į azerbaidžaniečių, bet ir į gruzinų tautą.
Armėnijos valdžios institucijos ieško finansavimo visur, bet ne ten, kur jis yra iš tiesų. Tai reiškia, kad Armėnijos Vyriausybė ieško lėšų visur, išskyrus savo paties kišenę. Arba, kaip išmintingas žmogus kartą pasakė: „Sėdi ant pinigų, bet nori pinigų“.Šiuo atveju tuos žodžius galima pritaikyti visai šalies valdžios sistemai. O tą sistemą sudaro tie patys Seržas Sargsianas, Robertas Kocharjanas, Hovikas Abrahamjanas, Gagikas Tsarukjanas, Gagikas Beglarjanas, Sašikas Sargsjanas, Samvelas Aleksanjanas, Rubenas Hairapetjanas, Mgeras Sedrakjanas, Manvelas Grigorianas ir kiti dabartiniai bei buvę aukšti valdžios pareigūnai, kurie turi ir turėjo galią Armėnijoje, taip pat milžiniškas pajamas iš verslo.
Juk nė vienas iš jų neslepia, kad valdo didžiulį turtą Armėnijoje. Jie teisinasi, kad įstatymas nedraudžia užimti pareigas valstybės tarnyboje ir tuo pačiu metu užsiimti verslu. Armėnijos ir užsienio bankuose guli jų milijoninės, o galimas daiktas – milijardinės sąskaitos. Neseniai buvo paskelbtas vienos užsienio organizacijos tyrimas, kuris atskleidė, kad per pastaruosius 10-12 metų iš Armėnijos neteisėtai buvo išvežta 7,5 mlrd. dolerių. Kiek iš 7,5 mlrd. gauta pelno – nėra žinoma. Bet galima tik įsivaizduoti, kad net menkas banko palūkanas gavus iš tokio dydžio indėlių kaip padidėjo šis kapitalas? Tai žino tik tie, kurie tuos pinigus išvežė.
AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis
Vienas iš svarbiausių šiandieninės Armėnijos kriminalinių veikėjų yra ne kas kitas, o prezidento Seržo Sargsjano brolis – Aleksandras Sargsjanas. Armėnijoje ir už jos ribų jis žinomas slapyvardžiu „Sašikas 50 proc.” Ši pravardė prie jo prilipo neatsitiktinai. Visi žino, kad Sašikas nepraleis savo kąsnio ir kad bet kokioje situacijoje jis nustato savo kursą – 50 proc.. Tarkim, patiko jam Jerevane ar kur nors kitur koks nors restoranas ir panorėjo jį pagriebti į savo rankas. Tuoj pat restorano savininkui siunčia pasiuntinį su pasiūlymu, kurio negalima atsisakyti. Kadangi Sašikas daug neima, o tik 50%, tai, beveik geležinė taisyklė, restorano savininkas sutinka ir pusę savo verslo atiduoda į neoficialaus šalies šeimininko rankas.
Šiandienos Armėnijoje nėra nė vienos perspektyvios verslo rūšies, kur Sašikas nebūtų įkišęs savo nosies. Ir vargas tiems, kurie atsisako siūlymo bendradarbiauti su nekenčiamu prezidento broliu. O kiek žmonių nukentėjo dėl savo užsispyrimo – kažkas buvo žiauriai sumuštas, kažkam teko bėgti iš šalies, kažkas, kaip Jerevano restorano „Vanadur” savininkas Ardonas Handjanomas, buvo nužudytas, siekiant atgrasinti visus kitus, jei ateityje bandytų atsisakyti Sašiko „palaugų“.
Žinoma, Sašikas nepamiršta legalizuoti nusikalstamu būdu gautas savo pajamas. Didesnę dalį šių pinigų jis išveža į užsienį, kur perka nekilnojamą turtą – namus, restoranus, viešbučius, naktinius klubus, biurus. Pasak kai kurių pranešimų, vien į JAV Sašikas išvežė apie 200 mln. dolerių. Taip 2005 metais jis už 2,8 milijono dolerių Kalifornijoje Tarsanoje įsigijo apartamentus, kurių kaina šiuo metu yra maždaug 3,5 mln JAV dolerių. Tiesa, JAV kartais Sašikui kildavo problemų. Kaip pažymėjo internetinis leidinys georgiatimes.info straipsnyje „Vienas Sargsjanas, du Sargsjanas, trys Sargsjanas“ 2005-aisiais metais Sašikas, kalbėdamas su žurnalistu, atviravo skųsdamasis amerikiečių pareigūnais, kurie neįsileido jo į JAV dėl to, kad neteisingai užpildė muitinės deklaraciją. Sašikas, skrisdamas į Jungtines Amerikos Valstijas su savimi turėjo 30 mln. nedeklaruotų „žaliųjų”. „Amerikiečiai išsiuntė mane atgal”, – skundėsi jis.
Sašikas taip pat turi verslą Rusijoje, Ispanijoje, Čekijoje ir Bulgarijoje. Jis taip pat žinomas kaip avių į Iraną ir Jungtinus Arabų Emyratus eksporto monopolininkas. Yra žinoma, kad anksčiau Armėnijoje avininkystė buvo tradicinis kurdų jazidų verslas. Tačiau Sašikui, matyt, pasirodė įžeidu, kad kažkokia „tautinė mažuma“ naudojasi tokia pelninga žemės ūkio šaka ir netrukus kurdai susidūrė su tokiu milžinišku spaudimu, kad turėjo perleisti savo verslą į prezidento brolio atstovų rankas.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
Vaisių importas į Armėniją taip pat yra kontroliuojamas Sašiko įmonių. Armėnijos keliuose yra įdiegti fotoaparatai ir radarai greičiui matuoti, o iš tikrųjų tie įrenginiai priklauso Sašikui. Tik 30 proc. iš jų surinktų baudų atitenka valstybei, o 70 proc. eina į prezidento brolio kišenę. Prieš tapdamas deputatu ir oligarchu, Sašikas buvo autobuso vairuotojas ir dujų technikas – įrengdavo skaitiklius Kalnų Karabache. Pinigai ir valdžia susuko jam galvą. Armėnijos laikraščiai beveik kiekvieną savaitę rašydavo apie jo laukines orgijas geriausiuose Jerevano restoranuose. Parlamento posėdžiuose kolegos Sašiką regėdavo retai, bet ir tuomet jis po „naktinių žygių“ atrodydavo pagiringas ir pavargęs.
Verslininkams, kuriems iškyla problemų su mokesčių inspekcija ar teisėsaugos institucijomis, visų pirma pagalbos prašo Sašiko Sargsjano, kuris už tam tikrą užmokestį yra pasirengęs išspręsti bet kokius nesklandumus. Jis taip pat yra įgaliotas rūpintis žmogiškųjų išteklių politika, t.y. sprendžia, ką paskirti į visas pelningas pareigybes Armėnijoje ir Kalnų Karabache nuo policijos nuovados viršininko iki administracinio vieneto vadovo.
Sašikas abipusiai naudingai bendradarbiauja su kriminaliniu pasauliu. Jo sūnus, Narekas, kuris taip pat dar yra ir narkomanas, nuolat sukinėjasi tarp kriminalinio pasaulio šulų, su kuriais aptaria ir sprendžia iškilusias problemas, žinoma, pasitelkdamas į pagalbą tėvą. Apie šituos santykius buvo žinoma ir amerikiečių teisėsaugai, kurie tyrė stambaus armėnų nusikalstamo sindikato JAV „Armėnų jėga“, kurio vadeiva Armenas Kazarianas, pravarde Pzo, veiklą. Pastarasis buvo suimtas ir nuteistas. Kaip rašė spaudoje, Sašikas turėjo bendrą verslą su Pzo.
Be to, tas Pzo padėjo Sašikui užmegzti ryšius su Rusijos kriminalinio pasaulio šulais, kurie savo reikalus „tvarkė“ Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau gal todėl, kad Sašikas yra Armėnijos prezidento brolis, būtent todėl nebuvo jo bylai „uždegta žalia šviesa“. Bet tai, matyt, tik laiko klausimas – anksčiau ar vėliau amerikiečių teisėsauga jį prigriebs.
Sašikas yra „arčiau“ žmonių, negu jo brolis prezidentas Seržas Sargsjanas, nes yra „sąžiningesnis“ ir „nuoširdesnis“. Jis bando žaisti provakarietiškai, proturkiškai ir prorusiškai – pagal iškilusias aplinkybes. Jis – paprastas, intuityvus žmogus, jūs netgi galite pasakyti, kad tam tikru mastu – pilietinės visuomenės aktyvistas. Kai prezidentas Seržas Sargsianas kalba apie ekonominę laisvę, demokratiją, žmogaus teises ir kuklų gyvenimo būdą, Sašikas, jo manieros ir elgesys siunčia Armėnijos žmonės pranešimą, kad visa tai yra netiesa – netikėkite tuo.
Kitas prezidento brolis – Levonas Sargsianas, kuris yra Jerevano valstybinio universiteto teologijos fakulteto dekanas, prižiūri svarbius statybos projektus. Žinomas dėl savo sukčiavimo schemų, kai, pritraukęs užsienio investuotojus į Armėniją, kurie investuoja savo pinigus į stambių objektų statybą, laiduojant prezidento broliui, bet paskui juos palieka be nieko. Šiuo metu Armėnijos teismuose yra nagrinėjami penki ieškiniai, kuriuos pateikė nuskriausti investuotojai, tačiau, akivaizdu, kad laimingos baigties jie negali tikėtis.
Stanislovas Guščius, šio komentaro autorius
Svarbų vaidmenį valdančioje šeimoje iš valstybės pavogtų pinigų plovime vaidina Seržo Sargsjano žentas Mikaelis Minasianas, dar žinomas kaip Mišikas. Maždaug prieš trejus metus jis buvo paskirtas Armėnijos ambasadoriumi Vatikane. Iš tikrųjų jo misija buvo užtikrinti saugų šeimos pinigų srautų paskirstymą Europos bankuose. Pagalbą Mišikui šiame atsakingame bare teikia prezidento brolio sūnus, Armėnijos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Armenas Sargsianas. Be to, Mišikas kontroliuoja apie 80 proc. Armėnijos žiniasklaidos pramonių, įskaitant grupę „Pan ARMENIAN”, Armėnijos TV, HAY TV, ATV, internetinių leidinių portalus, tert.am, news.am, blognews.am, asekose.am ir kita. Be to, jo vardas susijęs su Coffee house „Jazvee“ tinklu, tabako pramone.
Analizuojant vykstančius procesus Armėnijoje peršasi išvada, kad valstybės institucijų susiliejimas su nusikalstamumu pasiekė tokį mastą, kad atėjo laikas paskelbti šitą šalį grėsme pasaulio tvarkai. Kai armėnų diasporos plačiajame pasaulyje bando pateikti Armėniją kaip pasaulio civilizacijos ir kultūros centrą, mums nereikėtų pamiršti realios padėties. Ypač fakto, kad Armėnija, ne kita ko, su Rusijos pagalba dar puldinėja kaimynines šalis – iš Azerbaidžano atplėšė Kalnų Karabachą.
