Nuaidėjo moksleivių dainų šventės „TU MUMS- VIENA“ paskutiniai akordai. Į šią nuostabią šventę teko eiti ir grįžti iš Vingio parko pėsčiųjų tiltu, kuriuo ėjo įvairiaspalve apranga apsirengusių gausybė šventės dalyvių ir žiūrovų.

Seime surengta paroda "Karas po karo". Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo sunkaus svorio metaliniu garsu virpėjo tilto tvirtinimo atotampos lyg pritardamos į šventę einantiems savo keistais muzikos garsais.

Moksleivių ir žiūrovų neišgąsdino ir oro prognozės. Į šventę rinkomės šiek tiek anksčiau. Kas minutę dalyvių, žiūrovų gausėjo, kol visa estrada pasipuošė įvairių aprangų spalvomis, kepuraitėmis ir gėlių vainikėliais. Dainų šventė prasidėjo, iškilo šventinė vėliava, aukštai suliepsnojo ugnis. Nepaisant blogo oro ir pradėjusio krapnoti lietaus, visi buvome pasiryžę išklausyti dainų šventės repertuaro ir kartu su visais pasaulio lietuviais 21 valandą sugiedoti Lietuvos himną.

Šventės repertuaras prasidėjo lietuvio širdžiai miela „Lietuviais esame mes gimę“ daina. Vėliau aidėjo Lietuvos tarmiškos dainos ir šventės prologas baigėsi antruoju Lietuvos himnu „Lietuva brangi“.

Antroje dalyje – Mus mažus užauginai – gražiomis dainomis sužavėjo jaunučių chorai. Jų buvo penkios ir visos buvo lydimos žiūrovų plojimais.

Žiūrovai taip pat plojo profesionaliai atliktai Kosto Kubilinsko žodžiais dainai „Tau, mano mamyte“. Čia ir buvo deguto šaukštas, nepagarbos kovotojams, Tėvynei paaukojusiems savo gyvybes už jos laisvę, atspindys.

Kodėl į tokios didelės jaunimo, visos Lietuvos šventę buvo parinkta šio poeto daina? Nemanau, kad dainų repertuaro sudarytojai, Švietimo ir Kultūros ministerijų atsakingi pareigūnai nežinojo apie minimo poeto „nuopelnus“. Kostas Kubilinskas sovietinio saugumo buvo užverbuotas, jam į pagalbą saugumas pasitelkė taip pat poetinės sielos iš to paties krašto kilusį Algirdą Skinkį, kurie įgijo partizanų pasitikėjimą ir tapo jų ryšininkais, gavo slapyvardžius.

Pagal sovietinio saugumo pulkininko Iljos Pučkajaus užduotį jie turėjo ištyrinėti partizanų buveines, nustatyti juose esančius partizanus, turint tikslą juos sunaikinti. Tai abu ir atliko. 1949 m. kovo 7 dieną, kai visi partizanai buvo gavę užduotis ir išvyko į kitus objektus, o bunkeryje liko su jais tik Dainavos apygardos vadas karininkas, literatas Benediktas Labėnas-Kariūnas, niekšai ėmėsi  išdavystės. Kai vadas užmigo, Kubilinskas nelaukė, šaltakraujiškai nušovė miegantį Kariūną, Skinkys paleido, pagal duotą instruktažą, dar kontrolinį šūvį.

Po šio kruvino darbo abu nuskubėjo, pasiekė saugumo būstinę ir atvedė gausų būrį sovietinių karių ir stribų prie partizanų slėptuvių. Netikėtai užklupti  15 partizanų  žuvo. Žuvo rusų karinio garnizono ir stribų siaubas, laimėjęs daugelį mūšių Kazimieraičio apygardos vadas tapęs legenda narsusis Vaclovas Voveris-Žaibas. Kaip rašė partizanų spauda, tokios niekšybės ir velniškos išdavystės dar nebuvo partizanų istorijoje.

Judas, išdavęs Kristų, šiuo atveju buvo smarkiai pralenktas. Beje, Kubilinskas buvo pamalonintas žadėtais Judo pinigais – 7300 rublių. Jų abiejų kaip ir Judo likimas liūdnas: Skinkys nusižudė, o K.Kubilinskas išsiųstas saugumo į sanatoriją, prasigėręs mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

Keista, kad praslinkus 67 metams po tragiško įvykio moksleivių dainų šventėje suskamba Lietuvos Judo-poeto daina, kurią dainuoja 8000 jaunų širdžių. K. Kubilinskas nenusipelnė, kad jo eilės būtų mokyklų vadovėliuose, nes jis buvo išdavikas ir laisvės duobkasys, pats asmeniškai nušaudamas savo kolegą literatą ir išduodamas mirčiai 15 partizanų.

Nejaugi nebuvo tarp visų organizavusių šią gražią šventę nė vieno asmens, paprotinusio neįtraukti į šventės repertuarą minimo vargšo poeto, pardavusio savo Tėvynę, eilių. Deja, dar kai kurie mano, kad Kubilinsko kaip žmogaus tragiška istorija moko mąstyti ir atleisti. Bet tai jokiu būdu nepriimtina ypač tokios didelės moksleivių šventės repertuaro programoje. Moksleiviai ir žiūrovai, nežinantys šios tragiškos istorijos, buvo apgauti.

Laikas visiems organizuojantiems tokias šventes gerai apmąstyti ir grąžinti Lietuvai, ypač jaunimui, istorinę atmintį. Pagrindinis moksleivių šventės šūkis TU MUMS VIENA, suprantu, – tai LIETUVA, negali būti dar kita – LTSR ar SSSR.

Tikimės, kad ateityje bus išvengta tokių klaidų, suskambės tokiose šventėse talentingų poetų – partizanų Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės ir kitų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, dainos.

Straipsnio autorius Jonas Burokas yra Laisvės kovų dalyvis.

2016.07.10; 12:19

« 2 3 »

Liepos 6-ąją  – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – portalo Slaptai.lt žurnalistai dalyvavo pėsčiųjų žygyje „Dzūkų kovų keliais”. Tai – antrasis kasmetinis pėsčiųjų žygis, skirtas Lietuvos valstybės dienai paminėti.

Politiko Gedimino Jakavonio organizuoti 20-ies ir 40-ies km ilgio pėsčiųjų žygiai prasidėjo Senojoje Varėnoje prie Nepriklausomybės paminklo. Jų maršrutas driekėsi nuo Senosios Varėnos link Dainavos girios ir vaikų poeto Anzelmo Matučio drėvės (Pauosupės kaimas). Žodžiu, eita vietomis, kurios mena daug mums svarbių, brangių, įsimintinų vietų.

XXX

Istorikai mano, kad Varėnos žemėje XV amžiuje buvo įkurtas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaras ir pilis, kur Vytautas Didysis su savo dvariškiais paraleisdavo daug laiko ne tik medžiodamas, bet ir rūpindamasis kariuomenės stiprinimo reikalais. Varėnos dvare Vytautas Didysis parašė daug laiškų įvairių valstybių vadovams. Pirmasis laiškas parašytas1413 metų sausio 13-ąją, taigi jau po Žalgirio mūšio. Ordino magistrui adresuotame laiške pažymima, kad laiškas rašytas būtent „naujajame medžioklės dvare, vadinamame Varėna, greta Merkio upės”.

XXX

Senojoje Varėnoje gimė kompozitorius ir dailininkas M.K.Čiurlionis (1875 – 1911). Jo namo vietoje šiuo metu stovi tik paminklinis akmuo.

2013 metų balandžio 10 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu patvirtintas Senosios Varėnos herbas.

Varėnos miestelis įsikūrė dėl geležinkelio „Vilnius – Gardinas” atšakos, nutiestos 1862 metais. Didžiausia miesto šventė – „Grybų šventė”, organizuojama nuo 1996-ųjų paskutinįjį rugsėjo šeštadienį.

XXX

Per aštuonerius kovų metus su sovietiniais okupantais dzūkų partizanai patyrė daug pergalių, o kartu patyrė ir skaudžių netekčių. Didžiausia tragedija čia įvyko 1949 metų sausio 24 – 25 dienomis, kada buvo išduota DLK Vytauto grupės vadavietė.

XXX

Pauosupės kaimas garsus vaikų poeto A.Matučio drėve – muziejumi. Drėvė buvo A.Matučio darbo kabinetas.

Pauosupėje yra gyvenęs ir žymus grafikas Algimantas Švažas su šeima. Čia jis išdrožė senųjų dievų stabų – šventu puslankiu išrikiavo Perkūną, Žemyną, Velnią…

XXX

Lynežeris – miškų kaimas. Jo mokykloje dirbo žinomi poetai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys. Į Lynažerio pradžios mokyklą K.Kubilinskas atvyko dirbti 1947-aisiais. Nors jis buvo puikus vaikų poetas, tačiau jis talkino sovietų saugumo struktūroms persekiojant mūsų partizanus.

Lynažerio kaimas įsikūręs prie ežero, miško apsuptyje. Kaimo pavadinimas susijęs su ežero vardu. Čia stovi 13 sodybų, turinčių architektūros paminklo statusą. Pasak vietinių gyventojų, tos kaimo trobos statytos labai seniai.

XXX

Kriokšlio ( arba Šumas) – kaimas Varėnos rajone. Kaimą upė Ūla dalina į dvi dalis – Kriokšlį ir Šumą. Šumo pusėje auga du ąžuolai, pasodinti 1933-aisiais, S.Dariaus ir S.Girėno žūties dieną (sodino Kazimieraičių draugija).

Karaviškės kaimas. Pagal lenkų valdžios 1921-aisiais atliktą surašymą kaime gyveno 11 žmonių, iš kurių visi užsirašė lietuviais.

XXX

Dudičiuose stovi paminklas 1863 metų sukilimui atminti (vienam iš sukilėlių vadų – Liudvikui Narbutui ir jo bendražygiams). Dubičiai – pats lietuviškiausias kaimas Baltarusijos pasienyje.

Ūlos ir jos aukštupio Pelesos pakrantėse žmonių gyventa jau ankstyvajame akmens amžiuje.

Liudvikas Narbutas, istoriko Teodoro Narbuto sūnus, buvo vienas pirmųjų sukilimo organizatorių Vilniaus gubernijoje. Jis gimė 1831 metais Šaurų dvare, Lydos apskrityje. Liudvikas, iš mažens prisiklausęs tėvo pasakojimų apie didvyriškas lietuvių kovas su vokiečių ordinais, visa širdimi pamilo savo kraštą. Už dalyvavimą slaptoje jaunimo organizacijoje ir rastus nelegalius raštus 18-metis Liudvikas buvo suimtas, nuplaktas rykštėmis ir atiduotas į kariuomenę. Tarnavo Kaukaze. Už pasižymėjimą jam buvo suteiktas karininko laipsnis.

Po Nikolajaus I mirties buvo amnestuotas, tad 1859-aisiais grįžo į tėvynę ir apsigyveno Vilniuje. Lietuvos komiteto paskirtas Lydos apskrities kariniu viršininku, Liudvikas turėjo organizuoti ginkluotą sukilimą apskrityje ir vadovauti vienam iš būrių. Sunkiausia buvo apsirūpinti ginklais.

Vasario 13-ąją Liudvikas su savo broliu Boleslovu ir keliais savanoriais išvyko į mišką. Persikėlus L.Narbuto būriui arčiau Vilniaus, prie jo prisidėjo dailininko Mykolo E.Andriolio vadovaujamas Vilniaus jaunimo būrelis. L.Narbutui artėjant prie Vilniaus, generalgubernatorius V.Nazimovas susirūpino, kad sukilėliai neužpultų miesto, todėl buvo sustiprinta miesto apsauga.

Pirmą kartą L.Narbuto būrys kovėsi su baudžiamąja rusų kariuomene kovo 9 dieną prie Rūdninkų. Atakavo sukilėlius pulkininkas Vinbergas su trimis kuopomis pėstininkų ir kazokų šimtine.

Sukilėliai atrėmė puolimą. Po sėkmingų kautynių L.Narbuto būrys atvyko į Nočios girią. Norėdamas suklaidinti priešą, būrio vadas dažnai keitė vietą, sunaikino tiltą per Katros upę. Tuo tarpu štabo kapitono Timofejevo pėstininkų ir kazokų daliniai išskubėjo ieškoti L.Narbuto vadovaujamų sukilėlių.

Balandžio 11-ąją prie Dubičių įvyko kautynės. L.Narbutas, turėdamas 150 žmonių ir nežinodamas priešo jėgų, pasitraukė.

Iš Gardino pasiųstas pulkininkas Verneris su trimis kuopomis pėstininkų ir eskadronu dragūnų aptiko L.Narbuto būrį prie Laukštutėnų dvaro, netoli Kalvių kaimo. Nors padėtis buvo nepatogi, L.Narbutas balandžio 20-ąją buvo priverstas stoti į kautynes. Priešo gretose buvo 42 nukauti ir daug sužeistų, o sukilėlių gretose – keliolika sužeistų ir 7 nušauti. Žuvo ir L.Narbuto adjutantas Vladislovas Novickis, inžinerijos karininkas.

L.Narbuto būrys vėl susirinko prie Dubičių. Žinodamas apie gausias priešo jėgas, kurios jį persekiojo, L.Narbutas, keisdamas vietą ir visaip klaidindamas priešą, parinko būriui nuošalią vietą miškuose tarp balų. Savo brolį Boleslovą jis pasiuntė į Trakų apskritį pas sukilėlių vadą Feliksą Vislouchą, prašydamas pagalbos.

Be to, jis tikėjosi pagalbos ir iš Lydos. L.Narbutas su savo būriu lūkuriavo prie Dubičių. Čia jo būrį buvo aplankiusi sesuo Teodora Mančiunskienė, kuri atvežė sukilėkliams maisto, pinigų, laiškų.

Už L.Narbuto galvą Vilniaus generalgubernatorius V.Nazimovas buvo pažadėjęs 1000 rublių. Tokiais pinigais susigundė miško sargas Bazilis Karpovičius ir pasisiūlė Timofėjevui parodyti sukilėlių stovyklą. Timofėjevas, tiksliai sužinojęs, kur slapstosi sukilėliai, persikėlė per Katrą. L.Narbuto būrys buvo užpultas krūmingose balose gegužės 4-ąją.

Per kautynes L.Narbutas buvo pašautas į koją. Nešamas draugų iš mūšio lauko Liudvikas antrą kartą sužeidžiamas. Šį kartą – į kaklą. Mirdamas pasakė: „Mirštu už Tėvynę”. Dalis būrio išsiblaškė po mišką. Kautynėse kartu su vadu žuvo trylika sukilėlių. Jie palaidoti bendrame kape Dubičiuose. Čia 1933 -aisiais pastatytas paminklas su užrašu „Už jūsų ir mūsų laisvę”. Vėliau įrengtas ir skulptūrų skveras.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.07.07