kriminaliniai nusikaltėliai

Gordijo mazgas

Armianskaja mafija

Saulius Kizelavičius

Vokiečių leidinys „Der Spiegel“ praneša, kad šalies slaptosios tarnybos beveik trejetą metų intensyviai persekiojo organizuoto nusikalstamumo atstovus iš Kaukazo regiono. Bet ištisus trejetą metų operacijos prieš mafiją, kurios lyderiai į Vokietiją atvyko iš Kaukazo, – nebuvo itin sėkmingos. Jų tikrai nepavadinsi pergalingomis, mat kai jos pradėtos, išeiviai iš Kaukazo jau buvo tvirtai įkėlę koją Vokietijoje – įgiję finansų, patirties, papirkę pareigūnų.

Tik šiomis dienomis Vokietijos teisėsaugos atakos prieš nusikaltėlius iš Kaukazo regiono tapo sėkmingesnėmis. Minėtas leidinys praneša, kad Vokietijos kriminalinė policija neseniai surengė ypač slaptą operaciją kodiniu pavadinimu – „Kova su įteisintais vagimis“.

Ši operacija, primenanti tikrus kovinius veiksmus, – viena iš stambausių Vokietijoje persekiojant nusikaltėlius iš organizuoto nusikalstamumo gaujų pastaraisiais metais.

Apie mafijos atstovus, sulaikytus Vokietijoje, skelbia ne tik „Der Spiegel“, bet ir šios šalies televizijos ir radijo kompanija MDR. Žodžiu, Rusijos – Euroazijos organizuoto nusikalstamumo grupuotei, beje, kontroliuojančiai ir iš armėnų tautybės vyrų sudarytas gaujas, – suduotas stiprus smūgis. Už tai turime būti dėkingi ir Vokietijos slaptosioms tarnyboms, pavyzdžiui, BND, ir Interpolui.

Vokietijos teisėsauga rimtai susirūpino dėl mafijos keliamų pavojų dar 2014-aisiais, kai tais metais liepos mėnesį tarp dviejų konkuruojančių gaujų Erfurte kilo konfliktas – nuaidėjo šūviai. Tąsyk buvo iškelta 14 baudžiamųjų bylų net 42 asmenims. Jie daugiausia kaltinti finansinėmis machinacijomis.

„Der Spiegel“ tvirtina, kad šiuo metu Vokietijoje jau niekas neabejoja – šalyje tikrai veikia mafijos grupuotės, taip pat – ir armėnų mafija. Vokietijos slaptosioms tarnyboms žinoma, kad armėnų mafija – seniai veikianti, turtinga, įtakinga, todėl kelianti grėsmę valstybės saugumui. Be to, asmenų priklausymą mafijinėms struktūroms įrodyti labai sunku, jeigu tyrimas atliekamas demokratinėje šalyje demokratinėmis priemonėmis. Štai kodėl armėnų mafija Vokietijoje iki šiol jautėsi komfortiškai – ilgokai niekas ja per daug atidžiai nesidomėjo, netyrė jos ryšių, nestebėjo finansinių machinacijų. Todėl ji sutvirtėjo, o dabar ją pažaboti – labai sunku.

Įdomiausia, kad Vokietijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius ponas Ašotas Smbatianas iš karto pasiūlė vokiečių tyrėjams savo pagalbą tramdant armėnų mafijos lyderius. Bet Vokietijos teisėsauga atsisakė šių paslaugų, nes neatmetama versija, jog armėnų mafija gali turėti slaptų ryšių oficialiose Armėnijos valdžios struktūrose.

Svarbu priminti ir tai, kad prieš ketvertą mėnesių, o būtent birželio 26-ąją dieną Ispanijos teisėsauga pranešė apie savo operacijas prieš armėnų mafijos lyderius, dirbančius visoje Europoje – ne tik Ispanijos karalystėje. Beje, 70-ies operacijų metu dalyvavo tūkstančiai ispanų policininkų ir slaptųjų tarnybų agentų, buvo sulaikyta per 140 įtariamųjų. Visiems jiems inkriminuojami rimti nusikaltimai: arba nelegali prekyba narkotikais, tabako gaminiais, ginklais, arba finansinės aferos, nelegalūs azartiniai žaidimai.

2018.11.06; 03:00

AktualijosSkaitomiausios

Europos policijos pajėgos siunčia seriją šelmiškų atvirukų, taip tikėdamosi susekti 21 labiausiai ieškomą Senojo žemyno nusikaltėlį, praneša naujienų agentūra AFP. 

Interpolas

„Mielas Arturai, belgiškos bulvytės – pačios skaniausios, ir mes žinome, kad tu jų pasiilgai. Grįžk jomis pasimėgauti – tavęs laukia maloni staigmena“, – rašoma viename Belgijos policijos siunčiamame atviruke.

Briuselio simboliu – Besišlapinančiu berniuku (Manneken Pis), bulvytėmis ir bokalu alaus iliustruotas atvirukas adresuotas Arturui Navrockiui (Artur Nawrocki). Vyras slapstosi nuo 2014 metų, kuomet Briuselio teismo buvo pripažintas kaltu dėl prekybos narkotikais.

Šią vasariškų atvirukų seriją penktadienį pristatė Europos policijos agentūra Europolas.

Humoristinės kampanijos tikslas – rimtas: paskatinti žmones apsilankyti Europolo interneto svetainėje ir galbūt padėti atpažinti sunkiais, smurtiniais ir seksualiniais nusikaltimais kaltinamus asmenis.

Tarp atvirukų adresatų yra ir mažiausiai vienas lietuvis: nužudymu ir sunkiu kūno sužalojimu kaltinamas Paulius Tamoševičius. Jam skirtame atviruke rašoma: „Labas, Pauliau, kalėjime trūksta žmogaus – grįžk ir ištaisyk šią padėtį. Iki susitikimo! Lietuvos policija“ (dalis originalaus atviruko teksto yra anglų kalba, – ELTA). Jame pavaizduoti į krepšį dedantys Lietuvos vėliavos spalvų krepšininkai, o dešiniajame kampe matyti Gedimino pilies kalno piešinys.

Nuo labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąrašo paskelbimo interneto svetainėje eumostwanted.eu 2016-ųjų sausį pareigūnams jau pasisekė rasti iš viso 36 asmenis. 11 iš jų sulaikyti gavus tiesioginės informacijos iš piliečių.

Per anksčiau vykusią panašaus pobūdžio advento kalendoriaus akciją pavyko sulaikyti tris asmenis. Vienas jų buvo Amsterdamo bare padavėju įsidarbinęs britas. Jį atpažino ir įdavė baro lankytojai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.05; 05:05

Žvalgyba

Leonas JURŠA

Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado

Geležinis medkirtys prisišnekėjo

Šių metų kovo pabaigoje Ispanijos teismas leido suimti Rusijos federalinės narkotikų apyvartos kontrolės (FSKN) direktoriaus pavaduotoją Nikolajų Aulovą ir paskelbti jo tarptautinę paiešką.

Ispanijos prokurorai generolą pulkininką Aulovą kaltina bendrininkavimu su Peterburgo autoritetų Genadijaus Petrovo ir Aleksandro Malyševo vadovaujama tarptautine nusikalstama bendrija, veikusia Ispanijoje nuo 1996 metų.

Vadinamosios rusų mafijos Ispanijoje vadeivos ir jų parankiniai buvo suimti 2008-ųjų vasaros pradžioje. Rusų mafija kaltinama pinigų plovimu, užsakomaisiais nužudymais, prekyba ginklais ir narkotikais, turto prievartavimu, dokumentų klastojimu, kobalto ir tabako kontrabanda. Anot prokurorų, su rusų mafija bendrininkavo keliolika Rusijos aukštų valdininkų, pareigūnų, verslininkų.

Paskelbus FSKN direktoriaus pavaduotojo Aulovo tarptautinę paiešką, kai kurie Rusijos naujienų agentūros suskubo aiškinti, esą jis kaltinamas prisidėjęs prie narkotikų kontrabandos („Viktoras Ivanovas priglobė narkotikų prekeivį“).

Atrodo, pirmasis apie tai prabilo Rusijos visuomeninių organizacijų sąjungos „Rusija be narkotikų“ prezidentas Sergejus Ivanovas. Pareiškęs, jog prieš 5-6 metus Rusijoje narkotinių medžiagų vartojimas buvo gerokai sumažėjęs, o dabar padėtis smarkiai pablogėjo, šis medicinos daktaras užsipuolė savo bendrapavardį FSKN vadovą Viktorą Ivanovą. Girdi, Ivanovas – dantis praėdęs kadrų parinkimo specialistas (кадровик): kaip jis galėjo leisti prekybą narkotikais per savo pavaduotoją? Suprask, neapsižiūrėjo Ivanovas, apsiriko, ir priėmė pavaduotoju generolą, kuris viena ranka atiminėja narkotikus, o kita pardavinėja.

Tiesą sakant, Ispanijos prokurorai, nors kaltinamojoje išvadoje ir kalba apie prekybą narkotikais, konkrečiai Aulovui to neprikiša. Juo labiau kad FSKN direktoriaus Viktoro Ivanovo pavaduotoju jis buvo paskirtas tų pačių 2008-ųjų vasaros pradžioje, kai Ispanijos civilinės gvardijos kovotojai suėmė rusų mafiją, o iki tol vadovavo Rusijos vidaus reikalų ministerijos Centrinės federalinės apygardos vyriausiajai valdybai (nuo 2006 metų lapkričio).

Kaip tik 2006-ųjų pabaigoje ispanai ir pradėjo įrašinėti mafijos vadeivų ir jų bendrininkų Rusijoje telefoninius pokalbius. Generolas Aulovas autoritetui Petrovui skambino net 74 kartus, pats sulaukė 4 vadeivos skambučių. Gangsteriai generolą vadino „Kolia“ (Leningrade jis buvo gavęs „Geležinio medkirčio“ pravardę). Jie nepamiršo pasveikinti Centrinės apygardos (Maskva ir apie 20 sričių) milicijos viršininko su paaukštinimu į generolus leitenantus…

Nenustatytas aukštas valdininkas Maskvoje

Be kitų dalykų, anot Ispanijos prokurorų, Aulovas per nenustatytą aukštą valdininką Maskvoje padėdavo suimti Petrovo nurodytus asmenis; taip 2007 metų rugsėjį buvo suimtas ir Vladimiras Kumarinas (vėliau Barsukovas), Peterburge 10 dešimtmetyje vienų vadintas naktiniu, kitų – juoduoju gubernatoriumi.

Dėl Kumarino, tai buvęs Rusijos dūmos deputatas Michailas Gluščenka pasakė Petrovui, jog tuo reikalu reikia susitikti su „Kolia“ (Gluščenka 2009 buvo suimtas ir 2015 nuteistas 17 m. kalėti dėl deputatės Galinos Starovoitovos nužudymo organizavimo). Netrukus gangsteriai dalijosi gera naujiena: Kumarinas suimtas „Caro“ nurodymu.

Ispanijos prokurorai nusprendė, jog „Caru“ gangsteriai vadino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Žinoma, „Caras“ negalėjo skambinti „Koliai“. Prezidentui užtekdavo pasakyti žodį savo padėjėjui Viktorui Ivanovui. O šis su „Geležiniu medkirčiu“ buvo pažįstamas dar iš Leningrado laikų. Taip pat ne paslaptis, jog prezidento patarėjas buvo numatęs Aulovui vidaus reikalų ministro postą (žinoma net už kokias paslaugas). Todėl galima numanyti, kas yra tas nenustatytas aukštas valdininkas Maskvoje, padėdavęs milicijos generolui leitenantui Aulovui vykdyti rusų mafijos Ispanijoje vadeivos nurodymus.

Štai kaip gali būti – o tai patyręs gydytojas psichiatras, sąjungos „Rusija be narkotikų“ prezidentas, pats 13 metų išdirbęs SSRS ir Rusijos vidaus reikalų organuose, stebisi: kaip Viktoras Ivanovas galėjo savo pavaduotoju pasirinkti narkotikų prekeivį! (Suskato kritikuoti praėjus kelioms dienoms po to, kai prezidentas Putinas savo įsakais panaikino Federalinę narkotikų apyvartos kontrolės tarnybą ir Federalinę migracijos tarnybą).

Beje, jau 2009 metais Ispanijos žiniasklaida paskelbė Genadijaus Petrovo ir Nikolajaus Aulovo telefoninius pokalbius, rašė apie tai ir kai kurie rusų internetiniai leidiniai, bet FSKN direktorius Viktoras Ivanovas nė piršto nepajudino. 2010 metais ispanų prokurorai siūlėsi atvykti į Maskvą ir apklausti įtariamąjį, tačiau rusai atsisakė bendradarbiauti.

2011 metais „Geležinis medkirtys“ tapo policijos generolu pulkininku (reikėjo prezidento Dmitrijaus Medvedevo įsako, kad šis aukštas laipsnis būtų suteikiamas FSKN vadovams). Žiniasklaida vėl pagyvėjo nuo 2015 metų vidurio, kai prokurorai nusiuntė rusų mafijos suėmimo bylą į teismą. Viktoras Ivanovas užsistojo savo pavaduotoją, britų nacionaliniam dienraščiui „The Guardian“ pareiškęs, kad Aulovas nuolat bendravo su Petrovu kaip su savo informatoriumi – tas esą jam teikė naudingą informaciją kai kuriais klausimais…

Esama įtarimų, kad generolas Aulovas galėjo turėti ir daugiau šeimininkų, kuriems ištikimai tarnavo. Slapta įrašytame telefono pokalbyje Borisas Berezovskis iš Londono klausia savo maskviškio pašnekovo: O kaip tas? Na kaip jį… Pavardės neatsimenu. Na… Na mentas mūsų. Atsiprašau, informatorius… Chi-chi-chi. Pašnekovas primena pavardę ir prašo, kaip tartasi, apie tai nekalbėti telefonu. 

Jau po to, kai panaikinus FSKN baigėsi ir generolo Aulovo karjera, FSB generolas majoras ir policijos generolas leitenantas atsargoje, profesorius, knygų autorius Aleksandras Michailovas pareiškė, jog vidaus reikalų sistemoje Aulovas buvo pripažintas kaip visiškai netinkamas. Ar tik nesumenkina dvigubas generolas, 2008 metais atsistatydinęs iš FSKN pavaduotojo pareigų, savo įpėdinio nuopelnų?

Aulovo biografijoje nurodoma, kad 1988 metais jis buvo paskirtas Šiaurės Vakarų krašto kovos su organizuotu nusikalstamumu valdybos viršininko pavaduotoju. Jam vadovaujant operatyviniai darbuotojai nukenksmino (обезвредили) Sankt Peterburgo įstatymų leidimo susirinkimo nario Jurijaus Šutovo vadovaujamą gaują.

Gyvas užmūrytas

Šutovo gaujos narius apkaltino padarius daugiau kaip 20 sunkių ir ypatingai sunkių nusikaltimų, tarp jų buvo 8 užsakomieji nužudymai ir keturi pasikėsinimai nužudyti. Tyrimas vyko dvejus metus. Teismas truko penkerius metus (beje, 2002 metais tardymo izoliatoriuje laikomą Jurijų Šutovą perrinko į miesto susirinkimą). 2006 metais Peterburgo miesto teismas pripažino gaujos narius kaltais. Šutovą nuteisė kalėti iki gyvos galvos.

Nuteistojo advokatai parašė skundą Europos žmogaus teisių teismui dėl daugybės proceso pažeidimų: jau vien to, kad posėdžiai vykdavo iš viso nedalyvaujant teisiamajam ir jo gynybai, pakanka pripažinti teismą buvus neteisingą. Bet Strasbūro sprendimo jis nesulaukė – 2014 metais mirė kolonijoje eidamas 69-tuosius, kaip tvirtinama, tris paras nesulaukęs medicinos pagalbos.

Vienas iš Šutovo pasekėjais vadinamų Peterburgo laikraščio „Novyj Peterburg“ (Naujasis Peterburgas) žurnalistų, Antrejus Andriuščenka, teigia: Jeigu Šutovą būtų teisęs prisiekusiųjų teismas, jis būtų buvęs išteisintas. Šutovo byloje nėra nei vieno juridiškai įrodyto epizodo. Tai buvo valdžios provokacija, arba, teisingiau, Vladimiro Putino.

Kai kurie leidiniai dar prieš prasidedant teismui Šutovą vadino banditu. Antai utro.ru žurnalistė klausė, kaip apsispręs Sankt Peterburgo deputatai: ar išleis, ar neišleis į laisvę Galinos Starovoitovos nužudymo organizatorių, leisdama skaitytojams suprasti susidorojimą su Rusijos valstybės dūmos nare (1998 metų rudenį) buvus neabejotinai Šutovo užsakytą. Ir toliau aiškino, kad dėl šito didelį triukšmą sukėlusio nužudymo Šutovo komanda ir sudegė (vėliau išaiškino kitą Starovoitovos žudiką ir kitus užsakovus).

Dar utro.ru priminė, kad Šutovas buvo suimtas 1992 metų pavasarį, bet byla iširo liudytojams atsisakius savo parodymų, ir 1996 metais Vyborgo teismas jį išteisino. Vėlgi reikia suprasti, jog liudytojams neišsigandus Šutovas tikrai būtų buvęs nuteistas už jam inkriminuojamus nusikaltimus, tarp kurių buvo ir…Lietuvos pasieniečių ir muitininkų sušaudymo Medininkuose, pasikėsinimo į Azerbaidžano prezidentą Elčibėjų organizavimas.

Tai, kas atsitiko Sankt Peterburgo Kalinino rajono teisme 1999 metų rudenį, Rusijos teisėjų tarybos prezidiumas pripažino buvus šiurkščiausią teismo įstaigoje nustatytos tvarkos pažeidimą. Ir vėl viskas dėl Jurijaus Šutovo. Tų metų pradžioje jį, neseniai išrinktą Peterburgo įstatymų leidimo susirinkimo nariu, suėmė antrą kartą, bet rudenį teismas pakeitė kardymo priemonę ir salėje paleido į laisvę. Po 4,5 minučių (viską nufilmavo televizija) į salę įsiveržė juodomis kaukėmis dėvintys OMON (milicijos ypatingosios paskirties dalinys) kovotojai, aptalžė kas papuolė po ranka (automatu), o labiausiai Šutovą, surakino jį antrankiais ir išvežė nežinoma kryptimi. Vėliau paaiškėjo, kad tai padaryta nurodžius miesto prokurorams, kurie inkriminavo Šutovui dar 11 nusikalstamų epizodų. Tas pats teisėjų prezidiumas OMOM veiksmus pavadino nepagarba teismui. Bet Šutovas laisvės daugiau jau neišvydo.

Rašytojui plaktuku per galvą

Taip susidėjo, kad antrą kartą Šutovą suėmė praėjus dviem savaitėms po to, kai populiariame „Naujojo Peterburgo“ laikraštyje pasirodė naujajam FSB direktoriui nemalonus straipsnis: esą KGB vadovybė Vladimirą Putiną iš misijos Vokietijos Demokratinėje Respublikoje turėjo atšaukti, nes jis buvo pastebėtas bendraujant su priešininko agentūrinio tinklo atstovu; straipsnio niekas nepasirašė, bet visi suprato, jog tai Šutovo darbas.

Kiek anksčiau tas pats laikraštis parašė apie Peterburgo vyriausybės vadovo Anatolijaus Sobčiako ir jo pavaduotojo Vladimiro Putino  finansines aferas: apie 10 mln. dolerių buvo išvežta į užsienį ir investuota į nekilnojamąjį turtą Prancūzijoje. Jau po Šutovo suėmimo laikraštis aprašė istoriją, kaip Putinų šeima užėmė butą viename iš geriausių Peterburgo rajonų. 

Kadangi 1999 metų pavasarį Šutovą jau laikė tardymo izoliatoriuje, išeitų, ten jis ir parašė „Reportažą su kilpa ant kaklo“, pasirodžiusį vėlgi „Naujajame Peterburge“. Šutovas rašo, jog nuolat junta ant savo nugaros rusvą lazerinio taikiklio tašką: Putinas jį medžiojo todėl, kad jis, Šutovas, daug žinąs apie buvusį Smolnio valdininką. Lazerinis taikiklis – metafora. Tik Šutovas ir savo advokatei Karinai Moskalenko pasakojo, jog keletas kalinių, įkurdintų jo kameroje, prisipažino buvę įkalbinėjami, bet atsisakę jį pašalinti.

Šutovas mėgo rodyti savo narsų maištingumą ir svarbą, bendravo su visais Piterio sluoksniais, todėl iš tiesų daug žinojo. Pasak populiarios televizijos laidos „600 sekundžių“ vedėjo Aleksandro Nevzorovo, buvo apdovanotas literatūriniais gabumais. Ir pats sakėsi esąs koks ne koks, bet rašytojas. Parašė septynias knygas ir apie 300 straipsnių-pamfletų.

Pirmą knygą sėdo rašyti tuoj po to, kai pasitraukė (ar buvo paprašytas išeiti) iš Leningrado tarybos pirmininko Anatolijaus Sobčiako komandos, kurioje buvo Vladimiras Putinas, Igoris Sečinas, Aleksejus Kudrinas, Dmitrijus Medvedevas ir nemažai kitų, tada nežinomų, bet vėliau išgarsėsiančių veikėjų. Knygos herojumi turėjo tapti buvęs jo patronas Sobčiakas, aiškiai jį nuvylęs. Kaip ir kiti demokratai. Šutovo užmojams Smolnyje buvo ankšta.

1991 metų rudenį Šutovą užpuolė įeinantį į butą ir praskėlė šeimininkui galvą po ranka papuolusiu jo paties plaktuku. Milicija nustatė, kad tai buvo kėsinimasis apiplėšti butą. Paties Šutovo tvirtinimu, įsibrovėliai spėjo pagrobti dalį rankraščių, kai kuriuos dokumentus ir madingą odinę striukę. Šutovui kiaušą užtaisė titano plokštele. Vieną užpuolikų jis atpažino vėliau, kai milicijos pareigūnai atėjo daryti oficialios kratos.

Netrukus dienos šviesą išvydusi knyga vadinosi „Собчачье сердце“ (Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ parafrazė), bet versti „Sobčiako širdis“ būtų netikslu, nes autorius knygą pradėjo tokiu sakiniu: Čiukčiai sobčiaku vadina išbrokuotą šunį, netinkamą net kinkiniui, iš kurio nėra jokios naudos, tik išlaidos šėrimui. Tai buvo pirma knyga iš jo sumanytos serijos „Vagys“ (Ворье). Knygoje teko visiems, kas griauna Tėvynės galybę – autorius juos pavadino pasiutusių šunų gauja, apvogusia savo motiną ir spekuliuojančia jos kūno dalimis turguje arba, kaip dabar madinga, rinkoje. Stipriai pasakyta.

Antrą serijos knygą Šutovas rašė jau už grotų. Joje pasakoja, kas per veikėjai yra Anatolijus Čiubaisas ir kiti Sobčiako bendražygiai ir kaip visus apvogė. Šutovą jau tą kartą turėjo nuteisti, bet teismai tada dar nebuvo tokie paklusnūs.

1996 metais Šutovui buvo patikėta vadovauti regioninei komisijai privatizavimo rezultatams tirti. Komisija išaiškino milžiniškus grobstymus, o jis parašė apie tai knygą sunkiai išverčiamu pavadinimu („Какзакаляласьшваль”) ir įgijo dar daugiau priešų.

Jeigu reikia, nuteis ir velionį

Igoriui Izmestjevui – 50 metų. Jis buvęs: politikas ir verslininkas, pretendentas į Baškirijos prezidento postą (2003), Rusijos parlamento Federacijos tarybos narys (2001-2006). 2010 metais nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir leidžia likusias gyvenimo dienas ypatingojoje kolonijoje „Baltoji gulbė“.

2006 metais Maskvos teismas pagal Federalinė saugos tarnybos (FSO) ieškinį pripažino, kad Rusijos federacijos tarybos narys Igoris Izmestjevas neteisėtai įsigijo 2 ha žemės sklypą Pamaskvėje. Teismas įpareigojo Izmestjevą nugriauti ten pastatytą 40 mln. eurų vertės namą, nes statyba nebuvo suderinta su FSO.

Pats verslininkas aiškino, jog jo nelaimės prasidėjo po to, kai jis atsisakė Prezidento reikalų valdybai pusvelčiui parduoti savo prabangų namą, stovintį priešais Rusijos prezidento rezidenciją „Novo Ogariovo“, tik kitame Maskvos upės krante. 2007 metų pradžioje jį suėmė. Prokurorai apkaltino vadovavus nusikalstamai gaujai, organizavus 14 nužudymų ir penkis kėsinimusi nužudyti, du padegimus. Paaiškėjus, kad prisiekusieji linksta išteisinti buvusį senatorių, kolegija buvo išvaikyta. Izmestjevą apkaltino terorizmu, o Rusijos valstybinė dūma priėmė įstatymą, jog terorizmo bylas nagrinėja ne prisiekusiųjų, o profesionalieji teismai.

Izmestjevo kaltinimą prokurorai grindė dviejų liudytojų, padariusių sunkius nusikaltimus, parodymais. Vėliau jie prisipažino parodę, jog Ismestjevas yra nusikaltimų organizatorius ir vadovas, bendradarbių (tyrėjų) spaudžiami ir grasinami. Už tai jiems žadėjo sušvelninti bausmes. Bet buvusio senatoriaus likimo tai dar nepakeitė.

Ne kitaip ir Šutovo gaujos byloje. Vienam liudytojui užteko pasakyti, kad pažinojo Šutovą ir kad tas kažin kokiam reikalui rinko žmones; šis 10 žmogžudysčių, plėšimais, pagrobimais kaltinamas liudytojas gavo 10 metų kalėjimo. Kitas liudytojas zonoje kažin kokiu būdu iš reklaminio laikraščio sužinojo apie nužudytą teisininką ir suprato, kad tai tas pats žmogus, kurį matė kadaise laisvėje, kai bičiulis siūlė dėl uždarbio jį šnipinėti ir minėjo mieste žinomo deputato Šutovo pavardę…

Pasak kai kurių sąmokslo teorijų narpliotojų, daugelio nužudymų užsakovė yra pati Kremliaus čekistų gauja, kuri viešai skelbia apie savo nusikaltimus, bet šias piktadarystes primeta kitiems žmonėms, o save vaizduoja svarbiausiais kovotojais su blogiu. Taip jie  gauna trejopą naudą. Pirmiausia, jiems yra naudingas pats nusikaltimas. Antra, galima pašalinti tuos, kurie trukdo, suvertus jiems kaltę. Trečia, kaip sakyta, jie pagarsėja kaip nusikaltimų, kurių visas aplinkybes žino, aiškintojai.

Tiesa, tam reikia turėti įtaką teismams ir kontroliuoti žiniasklaidą. Tada žmogų padaryti nusikaltėliu nesunku: reikia jį apšmeižti žiniasklaidoje, o vėliau nuteisti kišeniniame teisme.

Taip atsitiko su Sergejumi Magnitskiu. 2008 metais advokatas išaiškino valstybės pareigūnus pavogus 200 mln. dolerių, bet pats buvo apkaltintas, patupdytas už grotų ir ten numarintas. 2013 metais Maskvos teismas Magnitskį pripažino kaltu dėl vengimo mokėti mokesčius – kaip supratote, velionį…

Tas pats buvo su Šutovu.

O ko galima buvo tikėtis, kai Kremliaus kontroliuojama televizija (ORT) ištisą laidą skyrė supliekti kažin kokiam regiono deputatui, baigtam banditui (отморозок), kuris užsimanė papasakoti, kas yra Vovikas Putinas? Žinoma, laidos vedėjas Michailas Leontjevas negalėjo to imtis be šeimininko, Boriso Berezovskio, nurodymo, o šis…

Tuo metu  Vladimiras Putinas jau vadovavo vyriausybei ir Boriso Jelcino buvo paskirtas įpėdiniu.  

(Pabaiga)

2016.06.08; 06:31

Žvalgyba

LEONAS JURŠA

Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado

Ne šiaip dešinioji ranka, o kumštis

Čekistų klano Kremliuje patriarchas ir vienas galingiausių žmonių Rusijoje – taip Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendražygį Viktorą Ivanovą apibūdino naujosios rusų publicistų kartos atstovas Konstantinas Gazė.

Čekistai – tai sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnai, po SSRS žlugimo perėję tarnauti į Rusijos slaptąsias tarnybas. Viktoras Ivanovas – vienas iš didelio būrio buvusių Leningrado čekistų, iš to garsiojo ešelono, kuris praėjusio amžiaus pabaigoje atbildėjo į Maskvą įkandin Putino ir įsigalėjo Kremliuje, slaptosiose tarnybose bei kitose svarbiose valstybės žinybose.

1994 metų pavasarį Putinas tapo Peterburgo vyriausybės pirmininko Anatolijaus Sobčiako pirmuoju pavaduoju. Jis ir pasiūlė į vyriausybės administracinių organų valdybos viršininko pareigas priimti Viktorą Ivanovą, atsargon išėjusį FSB pulkininką. 1998 metų vasarą Putinas tapo  FSB direktoriumi, atsikvietė Ivanovą į Maskvą  ir patikėjo jam vidinio saugumo valdybos viršininko pareigas.

1999-ųjų pabaigoje Borisas Jelcinas paskyrė Putiną laikinai einančiu prezidento pareigas, o Ivanovas netrukus užėmė Prezidento administracijos vadovo pavaduotojo kėdę. Nuo 2004 iki 2008 metų, tai yra iki prezidento antrosios kadencijos pabaigos, Ivanovas buvo Putino padėjėjas. 2008 metais išrinktasis Rusijos prezidentas Anatolijus Medvedevas jį paskyrė Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi.

Jeigu ne Putinas, Ivanovas taip ir būtų likęs atsargos pulkininku, o dabar išsitarnavo iki generolo pulkininko.

Kremliuje Ivanovą už akių vadino ne tik pilkuoju kardinolu (daug kam ir įvairiuose sluoksniuose taikomas epitetas), bet ir „Bormanu“ – norėdami pasakyti, kad Putinui Ivanovas yra toks pat artimas ir reikalingas kaip kadaise Hitleriui buvo reikalingas jo asmeninis sekretorius Martinas Bormanas. Nuo Ivanovo priklausė, ką ir į kokias pareigas Putinas paskirs (taip pat ir teismuose), ką apdovanos ir kam suteiks malonę. Taikiai derėtis Putinas siųsdavo savo kairiąją ranką – padėjėją Igorį Šuvalovą, o kai reikėdavo paspausti, pagrasinti, reikalo imdavosi dešinioji ranka – Ivanovas.

Ivanovas kartu su Putino patarėju Igoriu Sečinu (irgi iš buvusio Leningrado, bet siejamas su GRU – karine žvalgyba) įstengė reikiamai sustyguoti JUKOS bylą: šerį pradėjęs statyti Michailas Chodorkovskis ilgam atsidūrė už grotų, kompanija žlugo. Ivanovas sutramdė iš valstybės gniaužtų sprūstančius ginklininkus: įsteigė du Kremliaus kontroliuojamus ginkluotės gamybos („Алмаз-Антей“) ir prekybos ginklais („Рособоронэкспорт“) koncernus.

Spausti, grasinti, šantažuoti

Be kitų dalykų, Viktorui Ivanovui ankstyvosios jo veiklos Kremliuje metais priklauso vadinamosios Baškirijos rinkiminės technologijos bendraautorystė: jeigu galimas rinkimų į srities ar respublikos vadovus nugalėtojas Kremliui nepatinka, tai įvairiomis dingstimis jo kandidatūra neįregistruojama arba vėliau registracija panaikinama. Šitaip iš rinkimų buvo pašalinta apie 20 pretendentų, tarp jų į Sočio miesto, Čečėnijos Respublikos vadovų postus.

2002 metais Leningrado apskrities deputatai išrinko Federacijos tarybos (Rusijos parlamento aukštųjų rūmų) nariu Alfredą Kochą – Piterio berniuką, vieną iš valstybės turto privatizavimo programos sumanytojų ir vykdytojų. Bet netrukus Kochas pareiškė atsisakąs senatoriaus kėdės. Kai žurnalistai ėmė klausinėti kodėl, gal staiga praėjęs noras, miglotai atsakė: Noras būti Federacijos tarybos nariu nepraėjo. Praėjo noras kovoti dėl šitos vietos.

Tikrąją priežastį Kochas atskleidė 2015 metų pavasarį, kai Londone vykstančiame viešajame tyrime dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymo imta linksniuoti Viktoro Ivanovo pavardę. Pasirodė, ir jis nukentėjęs nuo Ivanovo. Tuometis prezidento patarėjas grasino patupdysiąs už grotų Kocho buhalterę (kūdikį auginančią jauną moterį) pagal mokesčių policijos sufabrikuotą bylą, jeigu jis, Kochas, neatsisakysiąs senatoriaus vietos. Kai tik parašiau pareiškimą – bylą tą pačią dieną nutraukė. Priežastis, kodėl jis vertė mane rašyti pareiškimą paprasta kaip agurkas: jie į šitą vietą buvo numatę Valerijaus Golubevo, KGB atsargos pulkininko, kandidatūrą.

Golubevas nenutyli tarnavęs kartu su Vladimiru Putinu KGB Leningrado valdyboje ir Sankt Peterburgo merijos sekretoriato vadovu tapęs merijos užsienio ryšių pirmininko Putino iniciatyva. Tačiau neigia 1993 metais padėjęs Putinui užimti erdvų butą kapitališkai suremontuotame name, miesto centre (kaip ir savo uošvei bei dar vienam valdininkui); šiuos butus eilės tvarka turėjusiems gauti piliečiams teko apsigyventi priemiestyje.

Nuo 2006 metų buvęs Federacijos tarybos narys Golubevas darbuojasi kompanijos „Gazprom“ valdybos pirmininko Aleksejaus Milerio pavaduotoju. Mileris buvo Putino pavaduotoju Peterburgo vyriausybėje, tai dar vienas į Maskvą atkeliavęs Piterio berniukas, bet skystokas (gyveno kaip šešėlis ir tarnavo kaip šešėlis), gal todėl „Gazprome“ prireikė Leningrado čekistų.

Griaučiai generolo pulkininko spintoje

Kocho kaltinimai Ivanovui dėl šantažo ar TV lakštingalos Vladimiro Solovjovo įtartinai drąsūs priekaištai (2007), kad Ivanovo referentai šmirinėja po teismus ir redaguoja teisėjų sprendimus, – tik nekalti išdykavimai palyginti su tuo, kas buvo pasakyta 2015 metais Londone vykusiame viešajame Aleksandro Litvinenkos žūties tyrime.

Didžiosios Britanijos pilietis Aleksandras Litvinenka, buvęs SSRS ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkas, Rusijos prezidento Putino kritikas, buvo nunuodytas radioaktyviojo izotopo polonio-210 preparatu Londone 2006 metų rudenį.

Teisėjui leidus, žiniasklaida pagarsino analitinę pažymą apie tuometį prezidento patarėją Viktorą Ivanovą. Ją surašė JAV gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas būtent Aleksandro Litvinenkos prašymu; pačiam Litvinenkai ją buvo užsakiusi firma „Titon International“, tirianti verslo rizikas. Tą kartą firma konsultavo vieną Vakarų kompaniją, kuri ketino sudaryti stambų sandorį su Ivanovui artima Rusijos valstybine bendrove. Sandoriui pavykus, Ivanovui būtų tekę 10-15 mln. dolerių komisinių.  

Štai kas sakoma Šveco dosjė apie Ivanovo veiklą Peterburge 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Būdamas FSB kovos su kontrabanda valdybos vadovu, bendrininkavo su Tambovo organizuota nusikalstama grupe ir padėjo jai užvaldyti Peterburgo jūros uostą. Per šį uostą banditai gabeno iš Kolumbijos gaunamus narkotikus į Vakarų Europą. Kolumbijos narkotikų kartelių pinigai buvo plaunami per Vokietijos-Rusijos kompaniją SPAG, kurios vienas iš keturių steigėjų buvo Peterburgo merijos užsienio reikalų komiteto pirmininkas Vladimiras Putinas. Ivanovas gavo dalį Peterburgo jūros uoste ir turi ją iki šiol (rašyta 2006 metais).

Susipažinę su „Titon“ pateikta pažyma, kompanijos vadovai atsisakė sandorio su rusais. 

Švecas teismui pareiškė, jog Litvinenka galėjo būti nužudytas dėl šioje pažymoje Ivanovui reiškiamų kaltinimų. Pasak jo, Litvinenka pasielgė labai neapdairiai: atidavė pažymos kopiją jį šnipinėjusiam Andrejui Lugovojui. Maskvoje kopija pateko į agento šeimininkų rankas ir pasiekė Ivanovą…

Londono teisme Litvinenkos šeimos advokatas paklausė „Titon“ firmos direktoriaus Dino Etju, ar iš pažymos galima spręsti, kad Ivanovas priklausė organizuotai nusikalstamai grupei ir kad jis, pajutęs pavojų, galėtų nužudyti? Liudytojas atsakė: Taip.

Nieko sau sodininkų bendrijos pirmininkas!

Londone paminėtos kompanijos SPAG veikla nutrūko 2000 metais, kai Vokietijos federalinė žvalgybos tarnyba (BND) susekė vieną Lichtenšteino advokatą, plovusį Kolumbijos narkotikų prekeivių pinigus ofšoriniuose bankuose; šis aferistas buvo dar vienas SPAG steigėjas. Trečias steigėjas – Putino bičiulis Vladimiras Smirnovas, jis vadovavo Peterburge vienai iš SPAG dukterinių bendrovių, kur į pavaduotojus buvo pasikvietęs Tambovo nusikalstamos grupuotės autoritetą Vladimirą Barsukovą (Kumariną).

2000 metais pirmą kartą išrinktas prezidentu Putinas paskyrė Smirnovą Prezidento reikalų valdyboje produkcijos tiekimo bendrovės generaliniu direktoriumi, trumpiau, Kremliaus pagrindiniu tiekėju. Į aukštas viešas pareigas bičiulis netiko dėl SPAG skandalo; Peterburge nepamiršo ir Smirnovo aferų vykdant badaujančio miesto merijos sumanytą programą „Žaliavos į maisto produktus“, dėl ko Putinas vos neišlėkė iš pareigų.

Nuo 2002 metų Smirnovas vadovavo bendrovei „Techsnabeksport“. Šis pavadinimas tūlam nieko nesako, tuo tarpu tai – kompanija, aprūpinanti mažai sodrintu uranu beveik visas branduolines jėgaines pasaulyje ir apskritai valdanti 35-50 proc. pasaulinės branduolinių medžiagų rinkos. Atrodo, Smirnovas ypač mėgsta mainus: tais pačiais 2002-aisiais vėl pradėjo veikti bendra Rusijos ir JAV sodrinto urano perdirbimo programa „Megatonos į megavatus“. Ir žmonos nepalieka: paskyrė kompanijoje vyriausiąja buhaltere. Bet tai – tarp kitko.

Visiems laužant galvą, kaip į Aleksandro Litvinenkos žudikų rankas galėjo patekti retas ir ypač akylai saugomas cheminis elementas, įžvalgiausieji pastebėjo: vienintelis radioaktyviojo izotopo polonio-210 oficialus pardavėjas yra kompanija „Techsnabeksport“ (Tenex), kuriai 2002-2007 metais vadovavo labiau kaip Peterburgo sodininkų kooperatyvo „Ozero“ steigėjas ir pirmasis pirmininkas žinomas Vladimiras Smirnovas.

Kokainas atsirūgo po ketvirčio amžiaus

Kaip žinome, seras Robertas Ovenas 2016-ųjų sausio pabaigoje paskelbė išvadą, kad Aleksandras Litvinenka buvo nužudytas FSB nurodymu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pritarus.

Šių metų kovo 11 d. Rusijos naujienų agentūra TASS paskelbė ilgą interviu su Federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos (FSKN) direktoriumi Viktoru Ivanovu. Pokalbiui slenkant prie pabaigos (priešpaskutinis iš tuzino klausimų) žurnalistė pakeitė pokalbio temą:Negaliu nepaklausti apie daug triukšmo sukėlusį procesą dėl Aleksandro Litvinenkos žūties Didžiojoje Britanijoje, kur jūs kaltintas prisidėjimu prie šito nusikaltimo, taip pat ryšiais su Tambovo nusikaltėlių grupuote, kuri 10-ame dešimtmetyje vertėsi narkotikų prekyba ir vieno iš Kolumbijos narkotikų kartelio pinigų plovimu (rodos, visas šis interviu atsirado tik dėl to, kad aukštesnio už Ivanovą žmogaus buvo jam pasakyta: rask kokį netiesmuką būdą ir išsklaidyk įtarimus).

Ivanovas atsakė, jog tai – farsas Rusijos Federacijai, valstybės pareigūnams ir šalies vadovui apšmeižti, viskas nuo pradžios iki pabaigos yra prasimanymas ir melas. Vienintelis tikras dalykas ten yra tai, kad aš iš tikrųjų 1993-1994 metais vadovavau Federalinės kontržvalgybos tarnybai (taip tada vadinta FSB) kovos su kontrabanda skyriui. Būtent tuo metu buvo užkirstas mėginimas įvežti į Rusiją vieną toną kolumbietiško kokaino. (…) Mes tai išaiškinome, atlikome tyrimą, beje, kartu su Europos specialiosiomis tarnybomis.

Visa tona kokaino – retas laimikis! Bet Peterburgo kovotojų su kontrabanda sau priskiriami nuopelnai čia labai abejotini. Rusai žinojo šią didžiulę narkotikų siuntą būsiant gabenamą per Vyborgo uostą toliau į Europą ir turėjo ją … praleisti. Pasak šią istoriją narpliojusio rusų žurnalisto Vladimiro Ivanidzės („Soveršeno sekretno“, 2000), tokiu būdu bendrą operaciją vykdančios Europos specialiosios tarnybos tikėjosi atskleisti siuntos gavėjus. 1993 metų vasarį kroviniui atplaukus į Vyborgą, muitininkams staiga į galvą šovė mintis, kad skardinėse mėsos konservai gali būti perpus su kokainu…

O daugiau Ivanovas neturi kuo pasigirti. 10-ojo dešimtmečio viduryje, žurnalisto Dmitrijaus Zapolskio liudijimu, kokainas Piteryje buvo kaip dantų milteliai; vienu metu Peterburgo naktinių klubų savininkai dengė stalus stiklu ir lankytojai arė takelius nesislapstydami. Belgų žurnalistas Alenas Lalemanas savo knygoje „Organizacija: rusų mafija nuo Antverpeno iki Bruklino“ pasakoja apie savo tėvynainį, įkūrusį Peterburge didžiulį muitinės terminalą, per kurį galėjai gabenti ką nori ir kiek nori. Belgų verslininko partneriai buvo ne kokie banditai (kaip daug kur), o vidaus reikalų valdybos apsaugos tarnybų susivienijimas ir karinio jūrų laivyno bazės ypatingasis skyrius…

Praėjus dviems savaitėms nuo Viktoro Ivanovo interviu pasirodymo, apie toną kokaino prabilo daug įdomesnis pašnekovas – Vladimiras Barsukovas: Aš gerai pažįstu Aulovą iš tų laikų, kai jis buvo kapitonas, ir kai per Vyborgą buvo pervežta pirma tona kokaino skardinėse su konservais. Buvome susitikę 1992-1993 metais, ir jis (kaip supratau) man užsiminė, kad galėčiau imtis kontroliuoti narkotikus. Kas tai kontroliuos, aiškino, tas gaus didelius pinigus. Kas gaus didelius pinigus, tas bus galingas ir mus pašalins arba susodins. Taip ir atsitiko galiausiai, viskas išsipildė.

Barsukovas į žurnalistės rašytinius klausimus atsakinėjo irgi raštu iš garsiojo Maskvos izoliatoriaus „Matroskaja tišina“, kur leidžia dienas nuo 2007 metų. 60-metis Barsukovas kaltinamas nužudymu ir pasikėsinimu nužudyti. Jis jau pripažintas kaltu dviejose bylose ir nuteistas kalėti 14 ir 15 metų. 

Nepraėjo ir savaitė po viešų Barsukovo atviravimų, kai Aulovo pavardė suskambo visoje Europoje. Naujienų agentūros pranešė: Ispanijos nacionalinis teismas nusprendė suimti Rusijos federalinės narkotikų apyvartos kontrolės tarnybos direktoriaus pavaduotoją generolą pulkininką Nikolajų Aulovą ir paskelbė jo tarptautinę paiešką.

Tai – Viktoro Ivanovo pavaduotojas, kurį jis pirmiausia pasikvietė tapęs FSKN direktoriumi 2008 metais.

Tai tas pats Aulovas, kuris 1983 metais atėjo dirbti į Leningrado miliciją ir kurį dar kapitonu pažinojo Peterburgo naktinis gubernatorius Vladimiras Barsukovas.

Nuotraukoje: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

(Bus tęsinys)

2016.06.06; 04:48

Žvalgyba

Leonas JURŠA

Ir apskritai jie yra ne iš Sankt Peterburgo, o iš Leningrado

Pareigos už lagaminą dolerių

Pulkininką Zolotovas atsiuntė iš Maskvos saugoti (ar šnipinėti) mero Sobčiako, o Cepovo bendrovės „Baltik-Ekskort“ apsaugos darbuotojai saugojo mero žmoną ir dukrą.

Dar šiai bendrovei Zolotovas patikėjo saugoti mero pavaduotoją Vladimirą Putiną, tiksliau – viešąją tvarką jo buvojimo vietose, nes asmens sargybiniai dar nebuvo įteisinti. Kai 1996 metais Sobčiako neišrinko gubernatoriumi, Zolotovas neteko tarnybos Maskvoje ir nepasididžiavo įsidarbinti „Baltik-Ekskort“ (kalbėta, pats kadaise pasiūlė sovietinės vidaus kariuomenės kapitonui, zonos sargybinių politiniam vadovui įkurti privačią apsaugos biurą ir buvo slaptas jo bendrasavininkis).

Bet ne tik tai siejo Zolotovą ir Cepovą net ir po to, kai pulkininkas išvyko į Maskvą tarnauti naujam Rusijos premjerui ir senam pažįstamam Putinui.

Cepovas pats įkyriai nelindo į laikraščių puslapius ir televizijos ekranus, bet bičiuliavosi su žurnalistais, minėtaisiais Nevzorovu ir Konstantinovu (ir saugojo juos), taip pat Dmitrijumi Zapolskiu, daug rašiusiu ir kalbėjusiu apie audringą 10 dešimtmečio Peterburgo gyvenimą. 2012 metais Zapolskis persikėlė gyventi į Tailandą (kaip pats sakė, kad slaptosioms tarnyboms nereikėtų eikvoti polonio). Neseniai jis kolegoms Rusijoje papasakojo, ką žino apie tų laikų įvykius ir Cepovo vaidmenį juose.

Pasak žurnalisto, Cepovas buvo miesto valdininkų ir kriminalinio pasaulio vadeivų, banditų ir su jais turinčių kariauti pareigūnų tarpininku. Kriminalitetas iš Romano sužinodavo, ko nori valdžia, o autoritetai siuntė per jį pinigus ir savo pageidavimus į Smolnį. Nusikalstamo pasaulio autoritetai kreipdavosi į jį, pilkąjį kardinolą, kai patys neįstengdavo susitarti.

Maža to – Cepovas su Zolotovu sukūrė prekybos visos Šiaurės Vakarų krašto milicijos pareigybėmis, nuo eilinio kelių inspektoriaus iki miesto vidaus reikalų valdybos viršininko, sistemą. Pretendentai jam gabendavo dolerių pritutintus lagaminus ir kiekvienas asmeniškai, nuo rajono lygio ir aukščiau, atvykdavo į darbo pokalbį. Jis spręsdavo: arba taip, ar ne, – tvirtina Zapolskis. – Toliau kandidatūra buvo derinama Viktoro Zolotovo lygiu. Savo ruožtu banditai pirkdavo iš Cepovo jo palaimintų viršininkų palankumą ir globą.

Manoma, kad būtent Cepovas ištraukė iš belangės Malyševą, kuriam grėsė 10 metų už banditizmą, bet jam pavyko atsipirkti gerokai trumpesne bausme tik už neteisėtą ginklo laikymą. Tam pačiam Zapolskiui Cepovas sakė, kad teisėjas gavo iš jo 200 tūkst. dolerių, atliko kas prašoma ir atsistatydino. 1996 metais į laisvę ištrūkęs Malyševas pasipustė padus į Ispaniją – tai tas pats Malyševas, rusų mafijos vadeiva, kurį su bendrais ispanų gvardiečiai areštavo 2008 metais. Jeigu Cepovas būtų likęs gyvas, tikriausiai telefono pokalbių įrašuose išgirstume ir jo balsą.

Pasakojama, Cepovas neįsileido į restoraną įtakingo, bet prieštaringos reputacijos verslininko Barsukovo (daugelis jį tebelaikė Tambovo gaujos vadeiva), atėjusio jo pasveikinti su gimimo dieną – švęsti susirinkę svečiai buvo ne šio autoriteto nosiai. O vidurnaktį jau namuose, kur toliau šventė tik artimiausieji, Cepovą pasveikino ir įteikė laikrodį (Romanas kolekcionavo laikrodžius) nuosavu lėktuvu į Peterburgą atskridęs milijarderius Olegas Deripaska. Neabejotina, kad  šeimininkas buvo daug pasitarnavęs svečiui, po kelerių metų, kai Cepovo jau nebus, tapsiančiam turtingiausiu Rusijos žmogumi.

Tvirtinama, Cepovas su savo žmonėmis buvo ta jėga, kurį padėjo Deripaskai sutramdyti kai kuriuos užsispyrusius korporacijų vadovus Šiaurės Vakarų krašte.

Dingęs žurnalistas

2004 metų birželio pabaigoje Peterburge dingo jaunas žurnalistas Maksimas Maksimovas, bendradarbiavęs su Andrejaus Konstantinovo vadovaujama Žurnalistinių tyrimų agentūra. Kaip greitai išaiškėjo, jį pakvietė susitikti kolega (policijos informatorius) – neva turįs pranešti svarbų dalyką, ir šitaip įviliojo į kažin kokį namo pusrūsį. Banditams priklausančioje pirtyje žurnalisto laukė trys milicijos karininkai – pulkininkas ir du majorai. Kaip paskui parodė liudytojai, milicininkai pasmaugė Maksimą, kūną įvyniojo į atsineštą (šitai ypač akcentavo žiniasklaida) polietileno plėvelę ir išvežė už miesto.

Taigi nusikaltimo tyrėjams įtariamųjų net nereikėjo ieškoti; daugmaž buvo žinoma ir vieta, kur jie galimai užkasė auką. Bet kriminalistai nerado reikalo kasinėti po mišką ir bylos tyrimas buvo numarintas.

Dar paaiškėjo, kad Maksimas buvo pradėjęs tyrimą dėl Viktoro Zolotovo, Romano Cepovo ir Šiaurės Vakarų federalinės apygardos vidaus reikalų valdybos viršininko generolo Andrejaus Novikovo bendrininkavimo su milijardieriumi Olegu Deripaska šio kompanijai užgrobiant Archangelsko celiuliozės ir popieriaus kombinatą.

Generolas Novikovas buvo Cepovo statytinis (kaip minėjome, dalyvavo savo geradario laidotuvėse). Kai 1998 metais jį paskyrė vadovauti vieno iš Piterio rajonų milicijos skyriui, reikalai rajone kaip mat pagerėjo: nusikaltimų buvo atskleista net penktadaliu daugiau. Tačiau netrukus išlindo yla iš maišo: 811 neišaiškintų nusikaltimų buvo sujungti į vieną tyrimą ir visa byla nukišta į archyvą. Tačiau kiaurai kriminalinis žmogus ir toliau globojo gėdingai apsimelavusį mentą (kaip jau vėliau, 2005 metais, rašė vienas laikraštis, rajono skyriaus viršininką, dėl kurio tinkamumo mieste kilo abejonių, Cepovas iškėlė į svarbų postą VRM centriniame aparate, dabar jis vienas iš ministro pavaduotoju; beje, aukštose pareigose teužsibuvo pusantrų metų – pasirodė esąs per skystas).

Esama liudijimų, jog Cepovas skambindavo šiam ministro pavaduotojui iš paprasto telefono ir įsakmiai reikalaudavo spręsti vienokią ar kitokią oligarcho Deripaskos problemą (kalbėta Cepovą gerai sutariantį ir su ministru Rašidu Nurgalijevu). Spėjama, ir šį kartą milijardierius paprašė paslaugos: pastatyti į vietą žurnalistą. Šiam išvilkus į dienos šviesą kokį kompromatą, nukentėtų ne tik magnato reputacija, akcijų vertė kokioje Londono biržoje, bet atsirūgtų ir jo bendrams.

Klok ant stalo du šimtus milijonų!

Sklando kaip legenda. 2004 metų pavasarį į kompanijos „Rusneft“ prezidento  Michailo Gucerijevo kabinetą užėjo keistas lankytojas. Atsisėdo priešais direktorių, sukėlė kojas ant stalo ir pareikalavo 200 mln. dolerių. Prezidento paklaustas, kodėl turįs mokėti, pareiškė: Tu turi problemų, padedi teroristams. Gucerijevas pinigų nedavė. O po kelių dienų į biurą įsiveržė vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties būrio kovotojai, kompanijoje pradėtos kratos.

Tuo kartu viskas šiaip taip susitvarkė, bet atakos vis pasikartodavo. 2007 metų vasarą Gucerijevas viešai pareiškė, kad patiria precedento neturintį Rusijos valstybės spaudimą ir kad parduoda naftos kompaniją Kremliui lojalaus verslininko, Olego Deripaskos, holdingui „Bazovyj element“. Gucerijevas paliko verslą ir persikėlė gyventi į Angliją, Rusija paskelbė tarptautinę jo paiešką. Vis dėlto 2010 metais jis atpirko iš Deripaskos kompaniją „Rusneft“ už 600 mln. dolerių, įsipareigojęs sumokėti valstybei 6 mlrd. dolerių skolą (Deripaskai buvo pardavęs kompaniją už 3 mlrd. dolerių).

Tas keistas žmogus, kuris susikėlęs kojas ant „Rusneft“ prezidento stalo pareikalavo 200 milijonų dolerių, buvo Romanas Cepovas.

Tais pačiais 2004-aisais laikraštis „Moskovskije novosti“ pranešė, jog radosi entuziastųtarpininkauti milijardieriaus Michailo Chodorkovskio ir valstybės grumtynėse dėl jam su akcininkais priklausančios naftos kompanijos JUKOS. Tada ir nuskambėjo Cepovo pavardė per visą Rusiją, nes jis buvo vienas iš tų entuziastų. Spauda rašė jį prisistačius jėgos struktūrų atstovu iš Piterio (силовик из Питера), kuris esąs artimas prezidento apsaugos viršininkui Viktorui Zolotovui ir prezidento administracijos vadovo pavaduotojui Igoriui Sečinui. Tikino, kad juo pasitiki ir pats Rusijos prezidentas.

Neaišku, ar Kremlius vėl buvo patikėjęs jam delikatų pavedimą, bet žinoma, kad veikė ne vienas, o su Degtinės karaliumi vadinamu Aleksandru Sabadažu. Šis tuo metu buvo valstybės veikėjas – Nencų autonominės apygardos atstovas Federacijos taryboje (aukštųjų parlamento rūmų vadovas Sergejus Mironovas pareiškė per visą Federacijos tarybos veiklos laiką nesutikęs šito įstatymų leidėjo posėdžiuose ir tik neseniai pamatęs jo nuotrauką viename centrinių laikraščių; tyrėjai neįstengė, o gal ir nenorėjo įrodyti, kad jis į senatorius pateko vietinio deputatų susirinkimo pirmininkui pakišęs 2 mln. dolerių).

Tarpininkai žarstė pažadus kuo geriausia sutvarkysią šį reikalą, o mainais prašė 30 proc. akcijų ir kad didžioji dalis atlygio būtų sumokėta iš anksto. Vasarą apie tai ištrimitavo daugelis laikraštis. Bet reikalas neišdegė (tarp kitko, 2014 metais Sabodažą nuteisė 6 metams nelaisvės dėl pasikėsinimo sukčiavimo būdu pasisavinti  7 mlrd. rublių).

Pasirodo, jis pats – generolas!

Bet neskubėkime Romanui Cepovui klijuoti avantiūristo ar panašios etiketės. Tikra tiesa, kad jį matė prezidento Putino inauguracijoje Kremliuje, kur jis netgi tvarkė kažin kokius reikalus; pirmas sutiktas į tokias iškilmes nekviečiamas. 2004 metų rugsėjo pradžioje pilkasis kardinolas dingo iš Piterio. Neatsakinėjo į telefono skambučius ir pasirodė mieste prie Nevos tik po geros savaitės, labai išvargęs. Su juo susitikusiam žurnalistui Kirilui Metelevui paaiškino skridęs į Beslaną (šio Šiaurės Osetijos miesto mokykloje ekstremistai įkaitais paėmė ir tris paras laikė daugiau kaip 1 200 žmonių, 334 asmenys, tarp kurių buvo 180 vaikų, žuvo, didžioji dalis – Rusijos specialiesiems padaliniams pradėjus šturmuoti pastatą).

O ką tu ten veikei? – nustebo žurnalistas. Na, mane pakvietė, kad aš ten nuvažiuočiau ir užsiimčiau tam tikrais klausimais. Mes turime valstybės vadovą ir jis mane pakvietė.

Tomis dienomis Beslane įkaitų išlaisvinimu buvo užimtas ir ingušas Gucerijevas, tas pats kompanijos prezidentas, iš kurio Cepovas reikalavo 200 milijonų.

Piteryje dažnam Cepovo pažįstamui kildavo įtarimų jį turint kažin kokį slaptą statusą, sergstintį nuo didelių nemalonių. Antai Piterio gatvėmis jis važinėjo kaip norėjo ir milicija neturėjo teisės jo stabdyti, tikrinti. Inspektoriai ir visi kiti stebėjosi: žinome, kad nusipirko pulkininko laipsnį, bet kas jam išdavė tokį leidimą?

Dar kelerius metus po Romano mirties net artimieji nežinojo, kad prezidento Putino įsaku jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis, kai gyventi buvo likę keturios dienos. Tas pats Putinas, kurio žmonai Cepovas beveik prieš dešimt metų padovanojo, kalbama, kortomis išloštą smaragdą, pavogtą ar ne Pietų Korėjoje ir ieškomą po visą pasaulį.

Taip pat nedaugelis žinojo, jog jis turi valstybinių apdovanojimų, tarp jų ir ordiną „Už drąsą“, kuris įteikiamas už karinės, pilietinės ar tarnybinės pareigos vykdymą rizikuojant gyvybe.

Serafimo kapinėse jį palaidojo netoli prezidento Putino tėvų.

Vaidino seriale „Banditiškasis Peterburgas”

Cepovas prisidėjo Konstantinovui rašant kai kurias „Banditiškojo Peterburgo“ dalis, rėmė TV serialo pagal šias knygas kūrimą ir net pats vaidino. Tik ar save? Dar daug yra ką papasakoti apie jo paslaptingus žygius nežinia kokio šeimininko labui.

Smulkiai žinomos paskutinės jo gyvenimo dienos. Rugsėjo 11 d.  jis pabuvojo tik dviejose įtaigose: FSB valdyboje, kur gėrė arbatą, ir vidaus reikalų valdyboje, kur jį irgi pavaišino; žinomi pareigūnai, su kuriais kalbėjosi. Po pietų sunegalavo. Rugsėjo 24 d. mirė ligoninėje. Gydytojai nustatė, kad organizmas buvo apnuodytas mirtina doze vaistų nuo leukemijos – kraujo vėžio.

Paaiškėjus, kad Aleksandras Litvinenka 2006 metais Londone buvo nunuodytas radioaktyviuoju izotopu poloniu-210, tą patį imta įtarti ir Cepovo atveju. Slaptųjų tarnybų istorikas Borisas Volodarskis sako, kad jis buvo numarintas neabejotinai radioaktyviais nuodais.

2003 metų liepos 3 d. kankinamai mirė laikraščio „Novaja gazeta“ redaktoriaus pavaduotojas, Rusijos valstybinės dūmos narys, dūmos saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas, kovos su korupcija komisijos narys Jurijus Ščekočichinas. Jo laidotuvėse dalyvavęs buvęs VRM pareigūnas prasitarė: Jurijus buvo nunuodytas labai toksiško metalo, talio, preparatu.

Kriminaliniai nusikaltėliai visai negeidžia būti sučiupti, bet, nušovę ar susproginę auką, nori visiems pranešti: tai buvo kerštas, tai buvo perspėjimas ir pan. Sučiupti juos įmanoma. O šit tuos, kurie tyliai nuodija, pagriebti už rankos labai sunku.

(Bus tęsinys)

2016.06.03; 06:02

Žvalgyba

Ukrainos žiniasklaida praneša, jog šalyje sulaikyti trys Rusijos GRU karininkai. Ukrainos slaptosios tarnybos mano, jog šalyje veikia ne mažiau šimto Rusijos karinės žvalgybos specialistų, kurstančių neramumus Rytų Ukrainoje.

Tokie Ukrainos slaptosios tarnybos SBU vadovo Valentino Nalivaičenkos duomenys.

Šis pranešimas pasirodė viešumoje po to, kai pranešta, jog Rytų Ukrainoje buvo apšaudytas Ukrainos karinis lėktuvas, o Amerikos žurnalistą Saimoną Ostrovskį sulaikė Donecko separatistai.

Continue reading „Sulaikyti trys Rusijos karinės žvalgybos karininkai” →

vilutis_portretas
Lietuvos partizanai

Dar viena ištrauka iš rezistento, partizano Leono Vilučio atsiminimų knygos “Likimo mozaika”

Vieną dieną su didoku etapu iš Vilniaus atvežta nemažai jaunų, energingų vyrų.

Didelė jų dalis – buvusių Vilniaus universiteto studentų, vėliau pasitraukusių į miškus.

Kai kurie jų kovoję miškuose po trejetą metų. Visi nubausti 25 metams. Kai juos uždarė paruoštuose barakuose, nuėjau susipažinti, naujienų susižinoti iš Lietuvos.

Čia pataikiau ateiti barake kilus sąmyšiui dėl dingusios vienam lietuviui duonos porcijos. Kaliniai duoną paėmus įtarė stambų ukrainietį, dirbusį milicijos viršininku ir nežinia už ką čia patekusį. Kalėjime už maisto normos pasisavinimą pačių kalinių žiauriai baudžiama. Priešingoje barako pusėje po gultais buvo įsitaisęs Klajūnas – B.Kemeklys, man pažįstamas dar iš mokymosi Vilniuje vokiečių okupacijos metais.

Continue reading „“Duosim lietuviams perauklėti…”” →