“Duosim lietuviams perauklėti…”


Print

Dar viena ištrauka iš rezistento, partizano Leono Vilučio atsiminimų knygos “Likimo mozaika”

Vieną dieną su didoku etapu iš Vilniaus atvežta nemažai jaunų, energingų vyrų.

Didelė jų dalis – buvusių Vilniaus universiteto studentų, vėliau pasitraukusių į miškus.

Kai kurie jų kovoję miškuose po trejetą metų. Visi nubausti 25 metams. Kai juos uždarė paruoštuose barakuose, nuėjau susipažinti, naujienų susižinoti iš Lietuvos.

Čia pataikiau ateiti barake kilus sąmyšiui dėl dingusios vienam lietuviui duonos porcijos. Kaliniai duoną paėmus įtarė stambų ukrainietį, dirbusį milicijos viršininku ir nežinia už ką čia patekusį. Kalėjime už maisto normos pasisavinimą pačių kalinių žiauriai baudžiama. Priešingoje barako pusėje po gultais buvo įsitaisęs Klajūnas – B.Kemeklys, man pažįstamas dar iš mokymosi Vilniuje vokiečių okupacijos metais.

Šią vagystę Klajūnas matė, tad išlindo iš po gultų ir, priėjęs prie ukrainiečio, liepė grąžinti paimtą duoną. Ukrainietis vis tiek neprisipažino ją paėmęs.

Tada Kemeklys skersa plaštaka kirto jam per sprandą. Ukrainietis pasruvęs krauju sudribo. Tuojau iš savo kabinos prisistatęs prižiūrėtojas liepė kirtusiajam išeiti į priekį. Paprastai mušikai slėpdavosi, net ir kiti jų neišduodavo. Bet Klajūnas pareiškė: “Aš jam kirtau! Jei vogs duoną, kirsiu dar!” Parkritusį ukrainietį keturi vyrai nunešė į sanitarinę dalį, o Klajūną prižiūrėtojas nuvedė į komendantūrą nubausti. Sužinojus, už ką ukrainietis gavo smūgį, Klajūnas tuojau buvo paleistas

Tuomet Kemeklį vyrai išrinko brigadininku. Jo brigadą sudarė vien tuo pačiu etapu atvykę lietuviai. Kitą dieną atvyko gydytojų komisija, o dar kitą visi buvo išsiųsti etapu į darbinius “olpus”. Klajūno brigadą paskyrė į medžio apdirbimo cechą. Gyvenamajame barake Klajūnas laikė chromo batus (nenunešė jų į sandėliuką, iš kurio leidžiama pasiimti tik keliantis į kitą lagerį).

Grįžęs iš darbo kartą batų nerado. Tvarkdarys nenorėjo išduoti vagies, bet, Klajūno pasikviestas į džiovyklą, pasakė, kuriame barake batai paslėpti. Visų nuostabai pas vagis atėjęs vienas, Klajūnas įsakė vagiui per pusę valandos batus nunešti ten, iš kur paėmė – antraip teksią skirtis su galva. Po tokio griežto Klajūno reikalavimo batai netrukus buvo grąžinti.

Vagys paprastai turėdavo platų žvalgybos tinklą ir žinojo, su kokiu žmogum privalu skaitytis. Jie, matyt, buvo girdėję, kad Klajūnas Vilniaus paskirstymo punkte vienas koridoriuje surišo rankšluosčiais septynis prižiūrėtojus, paėmė jų raktus ir atrakino visas kameras. Masinį kalinių pabėgimą tada sutrukdė apsauga, kulkosvaidžiais ginkluota kariuomenė. Už šį poelgį Klajūnas nuteistas vėl 25 metams.

O štai dar vienas “nuotykis”: jo brigados “specialistai” doke užtaisė visus agregatus, t.y. sugadino juos… Už tai brigada buvo išskirstyta, o Klajūnas susirado draugą latvį, kuris laisvėje buvo boksininkas, ir abu gyveno pagal stipriųjų įstatymą – nieko nedirbo. Darbų skirstytojas dokumentuose buvo priverstas įrašyti kokį sugalvotą etatą, kad jie galėtų prasimaitinti.

Klajūnas Aukščiausiojo buvo dosniai apdovanotas nepaprasta jėga, drąsa, šviesiu protu, žmogiškumu. Lageryje nemaža lietuvių gaudavo siuntinių, kuriuos vietiniai vagiūkščiai jėga ir grasinimais atimdavo. Klajūnas tokius “veikėjus” taip apkuldavo, kad šie jo ėmė labiau bijoti negu lagerio administracinės valdžios – prižiūrėtojų. Jis užkirto kelią vagių savivalei visame lageryje. Apgintieji Klajūnui būdavo be galo dėkingi.

Prisimenu, kaip vyskupas P.Ramanauskas džiaugėsi Klajūno didvyriškumu: “Dievas tikrai jam atlygins už tai, kiek jis gero padaro, apgindamas savo tautiečius”. Jis tapo vagių pabaisa. Vagys negalėjo privogti maisto ir kitų gėrybių net savo vadeivai Bagdanovui, kuriam pakluso kokių 30-ies vagių grupė. Klajūnas jautė, kad Bagdanovo gauja seka kiekvieną jo žingsnį. Užtai Klajūnas miegodavo daugiausia dienomis ir vis kitame barake, o po zoną vaikščiodavo su savo draugu boksininku latviu Hariu.

Vieną dieną gyvenamojoje zonoje padaryta nuodugni krata – surankiota iš po čiužinių įvairiausių gelžgalių, peilių ir kt. Po kratos pro miegus Haris pajuto, kad į baraką suvirto gauja vagių. Kai vienas jų jau lipo ant viršutinių gultų su kinžalu rankoje, Haris Klajūnui sušuko: “Broniau, vagys!” Pramerkęs akis Klajūnas tikrai pamatė į jį sėlinantį vagį su durklu rankoje. O Klajūnas guldamas buvo pasidėjęs po ranka gelžgalį, tad juo smogė lipančiam plėšikui į galvą. Galva persiskyrė pusiau…

Kopė antras. Ir šiam atsitiko tas pats. Ant grindų gulėjo jau du negyvi vagys (O jų buvo čia atėję apie penkiolika.) Tada Bagdanovas, stovėjęs prie durų, pasakė: “Mes pas tave atėjome į svečius, o tu mušiesi, jau poros mano vyrų dūšias pasiuntei pas Dievą”. Kemeklis atsakė, kad į svečius su ginkluota ir gausia kariuomene neinama. “Jei nori su manimi pasikalbėti, išvesk už durų savo gaują, likime dviese, sėskim už stalo – tada kalbėsimės”.

Bagdanovas sutiko kitus išvesti. Jiems liepė išnešti ir užmuštuosius. Išsiderėjo likti trise. Klajūnas sutiko. Susėdo už stalo. Bagdanovas iškart pasiūlė Klajūnui pereiti į jo vadovaujamą gaują, o Klajūnas siūlė Bagdanovui pereiti į savo. Tada šis paprašė paaiškinti savo gaujos įstatymus. Klajūnas pirmiausia reikalavo neliesti nė vieno lietuvio, latvio, esto, gruzino. Bagdanovas sutiko, bet pasiliko savo gaujos įtakoje visą kitą gyvenamąją zoną, visus kitus žmones, apsaugos personalą, laisvuosius tarnautojus. Klajūnas neprieštaravo, tik pabrėžė, kad už narių nesilaikymą šio susitarimo gaujos atamanas atsako savo galva. Paspaudė vienas antram ranką. Išsiskyrė… 

Perkeltas į kitą “olpą”, susitikau kaunietį Dulkę, čia dirbusį brigadininko pavaduotoju, ir Klajūną, kuris buvo pervestas taip pat į šią zoną. Čia, pasak Klajūno, perkelta ir apie 15 vagių iš Bagdanovo gaujos. Iš pradžių mane paliko dirbti sanitaru. Taigi susitikdavau nemaža lietuvių, net pažįstamų.

Mechaninėje remonto gamykloje normuotoju dirbo geras mano pažįstamas iš Vilniaus laikų – švenčioniškis A.Bielinis, iš Ripaičių kaimo J.Maceika, iš Kolitiškės kaimo B.Žilėnas.

Vieną kartą iš darbo zonos grįžau šalia Klajūno. Šnekučiavomės. Prieš mus toje pat rikiuotėje ėjo lietuvis, paprastas žmogelis, o prie jo prikibęs vagiūkštis reikalavo atiduoti tabaką. Šiam atsisakius, vagiūkštis ėmė grasinti išdursiąs akis. (Tai išmėgintas čekistų metodas.) Aš jau tam vagiūkščiui rengiausi smogti, bet Klajūnas mane sulaikė: “Šis banditas priklauso Bagdanovo gaujai, tai pagal susitarimą už tai turi atsakyti pats vadeiva”.

Man liepė zonoje parūpinti tris gelžgalius, vieną įduoti Dulkei, antrą Klajūnui ir trečią pasiimti pačiam. Sutarėm kito ryto 5 valandą, per duonos dalijimą, kai Dulkė parneš duoną, man užimti poziciją prie durų ir pasiruošti atremti netikėtą užpuolimą iš lauko ar iš užnugario. (Mat 17-ame barake laikėsi apie 15 vagių.) Klajūnas ketino veikti vienas, o mes su Dulke turėjome būti tik apsauga. Nustatytu laiku užėmiau Klajūno nurodytą poziciją.

Reikiamus ginklus visiems buvau įdavęs iš vakaro. Kai Klajūnas, atėjęs prie vagies gultų, jį pažadino, šis pašoko su durklu rankoje. Klajūnas žaibiškai “nuleido” ant jo dvi taburetes (šios subyrėjo į šipulius), pasiguldė jį ant grindų ir viena koja prispaudęs paklausė: “Ar galioja tau Bagdanovo susitarimas su manimi?” Tas sukriokė: “Galioja”.

Tada Klajūnas liepė kuo greičiausiai jam prisistatyti savo vadeivai ir paprašyti save nubausti. Jei Bagdanovas jo nenubaustų, Klajūnas ketino nubausti patį Bagdanovą už susitarimo nesilaikymą. Kiti vagys, visa tai girdėdami ir matydami, iš baimės apmirę nejudėjo, nes žinojo, kad Klajūnas – neįveikiamas. Klajūno draugai sekė, ar vagis prisistatys savo vadeivai ir prisipažins pažeidęs susitarimą. Bet  apie tai vėliau…

Iš pirmo “olpo” į šią ligoninę atsiųsti keli lietuviai pasakojo apie tolesnius Klajūno ir Bagdanovo žygius. Kartą Bagdanovas su tvirta apsauga atėjo į šachtų kontorą, į vyriausiosios buhalterės kabinetą; tarnautojus išsivedė jo sargyba, o jis pats, grasindamas peiliu, buhalterę išprievartavo ir dar įsakė nepamiršti kiekvieną mėnesį jiems perdavinėti po 500 rublių.

Apie tai, kas čia įvyko, liepė niekam nepasakoti – net ir savo vyrui, šachtos viršininkui. Antraip abu būsią nužudyti bet kurioje Sąjungos vietoje. Kadangi mirties bausmė buvo panaikinta, o Bagdanovas jau buvo nuteistas 25 metams, daugiau net ir administracija nieko jam negalėjo padaryti. Vaikščiodavo jis su gerais chromo batais, kokių net lagerio viršininkas neturėjo. Administracija su juo taikstėsi – mat bijojo jo draugų laisvėje.

Kartą užėjęs į vieną baraką Klajūnas pamatė, kaip Bagdanovas, eidamas prie gruzinų, su kuriais ketino už kažką atsiskaityti, su geležine štanga į šipulius skaldė žmonių guolius. Gruzinai, labai geri Klajūno draugai, gynėsi peiliais, durklais. Į pagalbą užpultiesiems gruzinams žaibiškai stojo Klajūnas. Bagdanovo jėgos blėso. Gavęs 64 peilio smūgius, jis dar bandė bėgti į lauką, bet, perbėgęs per visą baraką, apie 300 metrų, ir peržengęs barako slenkstį, suklupo amžiams.

Lagerio administracija tokia peštynių baigtimi buvo nepaprastai patenkinta. Bagdanovo kūną išvilko už sargybos posto, paguldė ant dirvono, kad matytų visi praeinantys darbininkai, net moterų brigados. Paaiškėjo, kad vienoje brigadoje dirbo laisvėje buvusi jo sugyventinė. Pamačiusi taip išniekintą ir nužudytą savo numylėtinį, ji klykė, staugė kaip vilkė, prisiekė dangumi ir žeme už jį atkeršyti.

Administracija net neieškojo Bagdanovo žudikų. Priešingai – tvarkos pažeidėjams grasindavo: “Duosim lietuviams perauklėti, jie išmokys, kaip dera tvarkos laikytis”. O be vado likusi gauja visai aptyko. Lagerio gyvenimą savotiškai paįvairino čia atvežtas austrų profesorius Polokas. Jis irgi buvo nuteistas 25 metams kalėjimo. Profesorius gyveno gydytojų barake, kur ir daktaras S.Molis. Mokslų daktaras Polokas Vienos universitete buvo grafologijos ir psichologijos katedros vedėjas. Šis mokslų daktaras buvo nuostabus tuo, kad, pamatęs bet kuria kalba parašytą laišką, pasakydavo laiško autoriaus išsilavinimą, jo amžių, praeitį ir ateitį.

Tai labai visus sudomino. Nors daktaras Polokas savo išminties neskleidė, pranašystėmis neužsiėmė, bet mes per daktarą S.Molį perdavėme tris laiškus: vieną gautą iš mergaitės, esančios lageryje, antrą davė ūkininkas nuo Vabalninko Juodelė, trečią buvo parašęs studentas J.Verseckas. Daktaro S.Molio paprašytas, Polokas, peržiūrėjęs visus laiškus, nuostabai tiksliai apibūdino kiekvieno laiško autorių. Amžiaus paklaida – ne didesnė kaip 1 – 1,5 metų. Socialinė padėtis įspėta tiksli, išsilavinimas – taip pat.

Vyskupas P.Ramanauskas man paaiškino, kad Vakarų Europoje tokių mokslų esama bent keli fakultetai, o Tarybų Sąjungoje nėra nė vieno, ir apskritai ir šioje srityje, ir visose kitose mokslo srityse čia atsiliekama gal ištisu šimtmečiu, o gal ir dar daugiau.

Nuotraukoje: Leonas Vilutis ir jo knygos “Likimo mozaika” (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992-ieji, Kaunas) viršelis.

2012.07.04


Prisijunkite prie diskusijos