Du kartus palaidotas


Print

Buvo 1941-ųjų pavasaris. Beveik metus Lietuvoje šviečia paleckių, venclovų, cvirkų, salomėjų, girų iš Maskvos atvežta Stalino saulė.

Juodai, tragiškai, siaubingai šviečia. Taip juodai, kad žmonės kaip išganymo laukia artėjančio karo.

Puikiai žino – liesis kraujas, liepsnos ir grius miestai ir kaimai, bet vis tiek laukia, nes baisiau negu yra – nebus. Ne tik pasyviai laukia, bet ir rengiasi kovoti, priešintis.

Okupantai ir kolaborantai supranta: 1940-aisiais tankais pasiekta pergalė dar ne pergalė, tauta dar gyva, todėl Lietuvą reikia palikti be lietuvių. Reikia tremti, reikia žinoti jų mintis ir ketinimus, ir naikinti iš vidaus, pirmiausia karininkus, inteligentiją.

Telšiai. 1941-ųjų pavasarį grupelė “buržuazinių nacionalistų” slaptai tariasi, ką daryti,  bet neįtaria, kad jų tarpe yra judas. Ir aktyviausi atsiduria Telšių kalėjime.

Paskui –  karas. Tas lauktasis, teikiantis vilčių, kad pavyks išsilaisvinti. Okupantai rusai bėga beveik nesipriešindami vokiečių fašistams. Atrodo, kad jiems svarbiausia – kuo daugiau išžudyti beginklių lietuvių, kurie jų taip nekentė, o pasitaikius progai iškart sukilo –  ir vėl trumpam atkūrė savo valdžią. Bėgdami rusų okupantai (ir kolaborantai) Lietuvoje paliko daug baisių savo pėdsakų. Bene ryškiausias ir nežmoniškiausias – Rainiai.

Moteris nešė suimtam savo vyrui į Telšių kalėjimą maisto, drabužių. Ir tik Rainiuose  ant nukankinto kūno, paguldyto šalia kitų kankinių – moksleivių, mokytojų, ūkininkų – ji pamatė prižiūrėtojams perduotą megztinį. Neabejojo – tai jis, jos vyras Stasys Bagdonas, Telšių amatų mokyklos mokytojas. Apraudojo ir paguldė į bendrą kapą.

Tačiau vieną dieną vyras “prisikėlė” ir grįžo namo, pas žmoną Reginą, tik ne iš Rainių, o iš Kauno. Kankintas, bet nenukankintas ne Telšių, o Kauno kalėjime. Jį išgelbėjo karas.

Maždaug  tiek aš žinojau apie mokytoją Stasį Bagdoną, mano žmonos tėvą, sūnaus Gintaro senelį. Dar žinojau, kad 1944-ųjų gruodžio 26 d. Pelaniškiuose jis buvo nušautas ir sudegintas su seserų Elenos ir Bronės vyrais Liubauskais. Dar kartą išduotas. Pirmojo išdaviko (žmona vis minėdavo Rimgailos pavardę) likimo nežinau, o antrasis po kelerių metų pasikorė.

fr_222 

Stasys Bagdonas ir broliai Liubauskai palaidoti ant Pelaniškių piliakalnio. Tebestovi stribų sušaudytas paminklas, primenantis Gedimino stulpus. Prie sodybos, kur įvyko tragedija, jau Atgimimo laikais pastatytas koplytstulpis. Tame mitinge mes visi dalyvavome, kalbėjo Stasio Bagdono dukra Dalia, sesuo Elena Rašimienė, Pakruojo valdžios žmonės.

Iki pat Atgimimo Stasio Bagdono žmona Regina, broliai ir seserys vengė kalbėti apie šią tragediją: nežinau, neprisimenu. Broliai Pranas ir Motiejus patyrė tremtinio dalią, žmona, Jonišky pas tėvus palikusi mažametę dukrelę,  po karo slapstėsi Vilniuje. Sovietų saugumas daug metų netikėjo (gal abejojo?), kad Stasys Bagdonas tada žuvo, nes laidojami kūnai buvo apdegę. Iš žmonos, brolio Motiejaus, iš dukros Dalios karts nuo karto beveik iki Atgimimo laikų okupantai bandydavo iškvosti, ar jis ne užsienyje.

Artimieji, žinoma, žinojo, ką laidoja ant Pelaniškių piliakalnio, bet, pavyzdžiui, žmona apie vyro Stasio Bagdono pogrindinę veiklą prieš karą ir karui baigiantis išties nedaug ką net norėdama galėjo papasakoti. KGB tardytojų užrašyta ir išlikusi apklausa ne ką iškalbingesnė nei atsakymai į dukros, anūko, mano klausimus. Tie vyrai puikiai suprato, koks pavojus gresia ne tik jiems patiems, bet ir jų artimiesiems, tad geriau žinoti kuo mažiau.

fr_333

Šiomis dienomis perskaičiau “Varpą” (Nr. 44, 2012) – Tautos ir Žmogaus laisvei, tautinei kultūrai ir lietuvybei skirtą žurnalą. Ir radau naujų faktų apie Stasį Bagdoną, gal ne tiek apie jį patį, kiek apie tą aplinką, kurioje jis veikė.

Pirmiausia omeny turiu žurnalo redaktorės Audronės Viktorijos Škiudaitės studiją “Rainių žudynės ir 1941 m. sukilimas”. Štai didelio straipsnio kai kurių skyrių pavadinimai: “Luokė 1941-aisiais buvo tik dalis Žemaitijos karo lauko”, “Pogrindis Luokės valsčiuje 1941 m.”, “Luokės valsčiuje sukilėliai buvo suimti du kartus”, “Kaltinimai luokiškiams, kuriais remiantis jie buvo suimti”, “Kokiomis aplinkybėmis minimi Rainiuose nukankintieji luokiškiai”, “Kas tapo žinoma apie Luokės sukilėlių organizaciją”, “Koks buvo sukilimo planas?”

Dar gyvo sukilėlio Adolfo Grušo pasakojimas, Rainių kankinių Česlovo Šalkausko  dukrų Marijos ir Onos Šalkauskaičių, Antano Simučio sūnaus Liudviko Simučio (Nepriklausomybės Akto signataras), Stasio Jocio dukros Birutės Jocytės – Garškienės liudijimai, tardymų medžiaga, kitų Luokės sukilėlių likimai – minėtame “Varpo “ numeryje.

Galima neabejoti, kad Stasys Bagdonas su kai kuriais Rainių kankiniais buvo  pažįstamas. Štai straipsnyje rašoma: “Balandžio 26-29 d. suimta grupė labai operatyviai buvo išvežta  į Kauną. Vienas iš jų buvo Adolfas Grušas iš Jucių kaimo, kuris šiuo metu gyvena Telšiuose”.  Kitoje vietoje: “Kaip rodo Ypatingajame archyve saugoma byla nr. P-18523, užvesta balandžio 25 d., balandžio 26-29 d. Luokės valsčiuje buvo suimti… “  Išsamiame sąraše yra ir man rūpima pavardė: “Telšiuose buvo suimtas buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, majoras Vladas Opulskis, g. 1896 m., Telšių amatų mokyklos mokytojas Stasys Bagdonas, g. 1914 m.”

fr_444

“Į kausimą, kodėl kai kuriuos išveždavo taip greitai, –  savo prisiminimų knygoje “Likimo mozaika” (Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992)  Leonas Vilutis, tuo metu Telšių amatų mokyklos moksleivis, aktyviai dalyvavęs ruošiant 1941 m. sukilimą Telšiuose, atsako taip: “Telšių kalėjime atsargos karininkų ar kitų, jų nuomone, “stambesnių žuvų” nepalikdavo, iš karto išveždavo į Kauną ar dar toliau”. Bet gali būti, kad suėmimų mastai Žemaitijoje buvo tokie dideli, kad Telšių kalėjimas jau buvo nepajėgus sutalpinti visų kalinių”, – L.Vilutį papildo straipsnio autorė.

Perskaičiau “Likimo mozaiką” (gaila, tik dabar, o ne tada, kai knyga buvo išleista, kai su Leonu Vilučiu dar buvo galima susitikti) – labai vertingą knygą, leidžiančią geriau susipažinti su Tėvynės patriotų pogrindine, partizanine veikla Žemaitijoje, Rytų Lietuvoje, Vilniuje pirmaisiais sovietų okupacijos mėnesiais.

Šį kartą aš ketinu išskirti tik tas knygos vietas, kur rašoma apie mano žmonos tėvą, kurio ji iki šiol labai ilgisi, vaikystėje metų metais laukė pareinančio, negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jis, du kartus apraudotas, ilsisi netoli savo gimtinės Pelaniškių piliakalnyje.

Skaitau Stasio Bagdono mokinio Leono Vilučio knygos skyrelį apie Telšių vidurinę amatų mokyklą pirmaisiais sovietinės okupacijos metais, kai buvo naikinamos šaulių, jaunalietuvių, skautų ir kitos mokinių organizacijos, o steigiama komjaunimo organizacija. Jos vadovu buvo paskirtas mokinys Alfonsas Jonutis, kuris “nebuvo visai aklas jam peršamų svetimų idėjų skleidėjas ir vykdytojas”. Netrukus A.Jonutį pakeitė B.Sungaila, buvęs jaunalietuvis, skautas, priklausęs “niekingiausių karjeristų grupei, nesiskaitęs su niekšingiausiomis priemonėmis”.

fr_555

Prasidėjus karui, jis susidėjo su vokiečiais, tapo gestapo agentu. “Turiu nenuginčijamų duomenų, kad nemaža Telšių amatų mokyklos mokinių atsidūrė už grotų ir vėliau buvo sušaudyti Rainiuose tik per jį, – rašo L.Vilutis. – Buvęs pogrindininkas A.Jonutis prasidėjus karui nesislapstė, tad kaip buvęs komjaunimo sekretorius buvo suimtas, bet, tarpininkaujant sugrįžusiam iš Kauno kalėjimo mokytojui S.Bagdonui, A.Jonutis ir instruktorius Andriuška buvo paleisti. A.Jonutis davė tvirtą žodį, kad su komunistais niekad jokių reikalų neturės. Savo žodį išlaikė. Apsigyveno Salantuose.”

Reikšminga detalė Stasio Bagdono chatrakteristikoje.

Skyrelyje “Organizuojame pogrindį” L.Vilutis pasakoja, kaip Telšių amatų mokykloje buvo steigiama labai slapta porgindžio organizacija. Iniciatorius – mokyklos inspektorius ats. ltn. Vrubliauskas. “Vrubliausko nuomone, karas dabar esąs neišvengiamas. Kada jis prasidės, kol kas sunku pasakyti, bet šiuo metu mums esą labai svarbu pasiruošti, susiburti”.

Štai tos slaptos Telšių moksleivių ir mokytojų organizacijos priesaikos tekstas: “Įstodamas į karinę organizaciją, prisiekiu kovoti dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės nesigailėdamas savo sveikatos ir gyvybės. Žinau, kad už pavestų užduočių neįvykdymą ar paslapties išdavimą būsiu nubaustas mirtimi”.

Šiuos žodžius, be abejo, yra ištaręs ir Stasys Bagdonas.

“Ats. ltn. Vrubliauskas žinojo, kad yra sekamas. Lyg nujausdamas, kad mums teks išsiskirti, patarė nutrūkus mūsų kontaktui tuojau susisiekti su gerai informuotu ats. ltn. mokytoju S.Bagdonu”, – rašo L.Vilutis.

Skyrelis “Keičiasi vadas”

Išvykus ats. ltn. Vrubliauskui, ilgai netrukdamas susiradau reikalų nueiti į pagrindinius mokyklos rūmus, kur S.Bagdonas metalistams vedė praktikos darbus. Kai po pertraukos mokiniai suėjo į savo darbo vietas, jis pasigavo mane vestibiulyje ir nurodė, kur ir kada pas jį ateiti. Įsitikinęs, kad gatvė tuščia, įsmukau į mokytojo S.Bagdono namus. Naujasis vadas priėmė mane atskirame nedideliame kambarėlyje. Pokalbis buvo labai rimtas. Aptarėme, kurių mokinių derėtų saugotis (B.Sungailos, A.Jonučio). Reikėjo būti budriems ir saugotis naujų, nežinomų išdavikų. Mat bolševikinė sistema negalėjo laikytis be slaptų pranešinėtojų. Vieni jų buvo saugumo užverbuoti, o kiti įsitraukė į šią veiklą iš žioplumo, iš plepumo.

fr_666

Pas S.Bagdoną lankydavausi bent kartą per savaitę. Reikėjo laikytis ir konspiracijos. Vaizdavau esąs įsimylėjęs greta gyvenančias siuvimo skyriaus mokines Katrytę Girdvainytę ir Oną Piktužytę. Jas palydėjęs, atsisveikindamas ramiai nužvelgdavau S.Bagdono langą. Jeigu prie jo lango stiklo nebūdavo priglausto žurnalo, galėjau ramiai užsukti ir ramiai aptarti reikalus. O reikalų vis daugėjo. Mūsų organizaciją jau reikėjo tobulinti. Veikdami pagal “trejetukų” sistemą, jau buvome įtraukę daugumą patikimų mokyklos mokinių. Atėjo metas juos suburti į skyrius, o visų prma suformuoti patikimą būrį. Vėliau būrys išsiplėstų į kuopą ar didesnį dalinį.

Todėl vienam kovos būriui parinkome skyrininkus ir pavedėme jiems suburti skyrių po 12 organizacijos narių. Skyrininkais numatėme keturis vyrus: jaun. puskarininkius M.Vilutį, V.Karalių, puskarininkį Ramanauską, grandinį Budrecką. Mane S.Bagdonas paskyrė būrininku. Būrys kiekvienu momentu gali tapti kovine kuopa. Ats. ltn. S.Bagdonas patikino mane, kad šiuo metu kuopa yra pakankamai apginkluota, nurodė ir ginklų slėpimo vietą. Kruopsčiai sutepti ginklai gulėjo užmūryti šioje pačioje gatvėje, virš knygyno, specialiai įrengtose slaptavietėse. Iškilus būtinybei, apginklavimu turėjo rūpintis Mikuckas, nes jo žinioje šie ginklai ir buvo .

S.Bagdonas nurodė adresą, kuriuo aplinkybių verčiami turintys pasitraukti į Vokietiją galėtų pasiųsti paštu atviruką su pasveikinimu ar šiaip kokiu tekstu. Datą jie turėtų rašyti metais ar dviem ankstesnę, mėnesį taip pat vienu ankstesnį, o dieną nurodyti tą, kurią ketinama išvažiuoti. Laišką nurodytu adresu dera išsiųsti bent dviem trim savaitėm anksčiau, kad pakaktų laiko ten viską suorganizuoti. Atsakymas gaunamas panašiame atviruke, tik čia atkreipiamas dėmesys į nurodytą dieną ir valandą.

fr_777

Išvykstantis žmogus nurodytu laiku privalėjo būti Plungės geležinkelio stotyje ir laikyti kairėje rankoje laikraštį. Čia prie jo prieis nepažįstamas žmogus ir paprašys laikraščio kam nors susukti. Atsakymas: “Dar ne visą perskaičiau”. Tada reikia sekti paskui nueinantį nepažįstamąjį iki vežimo, kur išvykstantysis bus apkrautas šakomis ar šiaip kuo ir nuvežtas prie sienos. Neilgą kelio tarpą per sieną gali tekti eiti pėsčiomis. Šis “stebuklingas” adresas pas S.Bagdoną buvo užrašytas už radijo aparato ant sienos. Užrašas labai derinosi su sienos spalva, buvo sunkiai įžiūrimas. Atrodo, kad tai būta vienos pasienio bažnytėlės vargonininko adresas. Šias paslaptis sužinojau ne iš karto, o po daugelio mūsų susitikimų ir pokalbių.

Mokytojas S.Bagdonas statybininkams pamokų neturėjo. Jis dėstė teorines pamokas “katakombose”, metalistams praktikos darbus pagrindiniuose rūmuose, taigi mūsų susitikimas ir pokalbis gatvėje negeros akies galėjo būti pastebėtas ir įtartas, nes visa mokykla žinojo jį esant atsargos karininką, jautė, kad jis nesitaikstys su okupacine valdžia. Bet tada dar galiojo mandagumo taisyklė sveikintis su visais mokytojais. Buvome susitarę sveikindamiesi parodyti atitinkamą ženklą ranka ar kepure ir pagal tai suprasdavau, kad mokytojas 17-18 valandą kviečia užeiti. Mūsų sutartinių judesių, atliekamų sveikinantis, niekas nežinojo, o mus jie apsaugojo nuo piktos akies.

S.Bagdonas turėjo savo bendraminčių karininkų, pas jį lankydavosi svečių ir iš užsienio. Gauta informacija per mano skyrininkus greit pasklisdavo tarp organizacijos narių. Daugiau kaip pusę metų aktyvi mūsų veikla niekam nekrito į akis, niekam nepakenkė.

Kai prasidėjo suėmimai mieste ir mokykloje, ats. ltn. S.Bagdonas, lyg nujausdamas kažką negero, per vieną susitikimą man užsiminė, kad, jį suėmus, kreipčiausi į ats. ltn. A.Norkevičių ir su juo palaikyčiau ryšius. O jei tiokia nelaimė ištiktų ir A.Norkevičių, tada reikėtų kreiptis į ltn. Juodikį, kuris tuo metu dirbo ne mūsų mokykloje, o alaus pilstykloje, greta mūsų bendrabučio.

Iš S.Bagdono patyriau, kad apie mano veiklą mokykloje žinojo ir mokytojas A.Norkevičius, ir Juodikis. Vėliau supratau, kad šis karininkas buvo laikomas svarbiausiu pogrindžio organizatoriumi. Dėl to su juo buvo vengiama palaikyti oficialius ryšius.

Skyrelis “Areštai mokykloje”

Tuo metu miesto gatvėse prie stulpų po nakties atsirasdavo priklijuotų lapelių su antitarybiniais šūkiais: “Šalin komunizmą!”, “Šalin bolševizmą!”, “Okupantai, kraustykitės namo!” ir kt. Tai buvo panašu į pikto šuns erzinimą: nutrūkęs jis galėtų apkandžioti ir visai nekaltus žmones. Aš tokiai veiklai nelabai pritariau, Mano supratimu, būta rimtesnių užsiėmimų, negu šuns erzinimas.

Per paskutinį mano susitikimą su mokytoju S.Bagdonu sužinojau aukštesnio lygio veikėjų apsvarstytą būsimojo sukilimo veiklą. Atskiros grupės turi atvykti į iš anksto nurodytą ginklavimosi vietą. Jos kuo skubiau apginkluojamos patikrintais, išvalytais ginklais ir užima ginklavimosi vietoje nurodytas pozicijas. Kas 20-25 minutes apginkluojama vis nauja grupė vyrų. Amatų mokyklos kuopai buvo numatyta perimti pagrindinius to meto valdžios rūmus, paštą, išvaduoti kalinius. Tiesa, jėgų paskirstymas gali keistis priklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių. Sukilimas prasidės kilus karui, mieste kilus sumaisčiai. Pagal turimus duomenis tai gali atsitikti kiekvieną dieną, gal net gegužės mėnesį, bet apie tai turi žinoti tik skyrininkai – vsiems kovotojams šito skelbti nedera. Aš skyrininkus įpareigojau palaikyti ryšius su savo vyrais, kad kiekvienu momentu galėtų juos susišaukti.

fr_888

1941 metų balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje mane einantį į mokyklą pasitiko susirūpinusi S.Bagdono žmona. Iš karto supratau, kad įvyko kažkas negero. Ir tikrai – pasirodo, naktį suėmė ir kažkur išvežė jos vyrą ir P.Čipkų. Kad neatkreiptume į save dėmesio, R.Bagdonienei pažadėjau ateiti 18 val. ir viską aptarti. Dar tą pačią dieną susiradau skyriaus vedėją ats. ltn. A.Norkevičių. Aptarėme tolesnius mūsų ryšius, susitikimus, veiklą.

Pas R.Bagdonienę smulkios kratos nebuvo daryta, bet čekistai dar galėjo papildomai ko ieškoti, tad apžiūrėjau butą, ar nėra čia ko įtartino ar kompromituojančio. Ištryniau anksčiau minėtą adresą už radijo aparato ant sienos, jį gerai įsiminiau. Vėliau su R.Bagdoniene susitikdavome jos darbovietėje, parduotuvėje. Netrukus suimtųjų žmonos sužinojo, kad jų vyrų Telšių kalėjime nėra – jie kažkur išvežti. Mat Telšių kalėjime atsargos karininkų ar kitų, jų nuomone, “stambesnių žuvų” nepalikdavo, iš karto išveždavo į Kauną ar dar toliau.

Eilinį kartą susitikęs su A.Norkevičium supratau, kad jis stokojo ryšių, informacijos. Mat vyr ltn. Juodikis, ant kurio pečių gulė sunkiausioji veiklos našta, čekistų buvo persekiojamas, tad kažkur išvyko, slapstėsi. A.Norkevičius ketino susisiekti su kitais jam žinomais veikėjais ir apie naujienas mane informuoti. Ginklavimosi viršininkas Mikuckis taip pat namie negyveno, taigi ir su juo nesusitikau.

Apie Rainių kankinių laidotuves: “Skaudžiausios minutės išgyventos, kai artimiausi giminės negalėjo atpažinti brangiausių savo giminių. Prisimenu, vienas sudarkytas kūnas buvo apmautas diagonalės audinio kelnėmis. Kadangi gegužės pradžioje ir atsargos karininkai S.Bagdonas su P.Čipkumi iš namų buvo paimti irgi su kariškomis diagonalės kelnėmis, tai dabar čia gulintį nelaimingąjį “savinosi” dvi moterys: Bagdonienė ir Čipkuvienė. Abi jos šitą kūną prausė, rengė, abi kaip savą vyrą apverkė, abi palaidojo bendrame kape…

O tragiškos Bagdonienės ir Čipkuvienės istorijos tęsinys buvo toks. Birželio 28 dienos vakarą abiejų vyrai grįžo į namus. Moterų džiaugsmui nebuvo galo, tai buvo tikras stebuklas. Vėliau paaiškėjo ir visa to “stebuklo” eiga. Kaip atsargos karininkus, čekistai juos laikė itin pavojingus ir tik suėmę iškart išgabeno į Kauno kalėjimą. Čia jų nespėjo sunaikinti, nes sukilę partizanai išvadavo. Tik išvaduotas, S.Bagdonas tuojau ėmėsi vadovauti Kauno partizanų būriui. Aprimus kovos veiksmams Kaune, jis grįžo į Telšius.

fr_999

Karininkų čia nebuvo per daug. Jau kitą dieną jis vadovavo mūsų kuopos trečiam būriui. Man buvo pavestas ketvirtas būrys. Savo būrininką pasilikau, jis kartu buvo mano pavaduotojas, tad ramiai galėjau dirbti ir štabo viršininku – tvarkyti gaunamą dokumentaciją, rengti atsakymus apskrities partizanų vadams.

Iš aplinkinių vietovių į Telšius buvo siunčiami buvę veikėjai komunistai. Juos tardymui laikėme kalėjime, o dokumentus persiųsdavome saugumo tardytojams. Mat jau buvo pradėjęs veikti saugumas, veikė ir kriminalinis skyrius, baigė atsikurti visos ankstesnės įstaigos.

Paskutinį kartą L.Vilutis savo knygoje “Likimo mozaika” Stasį Bagdoną mini skyrelyje “Apsižvalgymas Telšiuose”, kur rašoma apie 1944-ųjų rugpjūčio pabaigą, kai frontas artėjo iš Rytų: “Vieną dieną mieste pasirodė skelbimas: 14 val. meteorologijos stotyje kviečiamas visų Žemaitijos inteligentų susirinkimas – būsiąs paskelbtas labai svarbus pranešimas. Į šį susirinkimą atėjo mokytojas ltn. Bagdonas, atėjau ir aš. Dr. Galvanauskas, be kita ko, pasakė, kad iš Rytų ateina raudonoji orda, kuri 25 procentus gyventojų sušaudo vietoje, 25 ištremia į Sibirą, uždaro į kalėjimus ir tik apie 25 procentus žmonių kol kas palieka; tad ką daryti?

Visi, kas tik gali, esą turi trauktis į Vakarus. Buvo klausimų. Aš irgi paklausiau, kiek procentų mūsų tautos gali fiziškai pasitraukti? Jis atsakė: “Apie dešimt procentų”. Tada paklausiau, ką turėtų daryti tie kiti, negalintys pasitraukti? Atsakymo nesulaukiau. Pranešėjas kvietė apsisprendusius trauktis į Vakarus likti po susirinkimo – jis išduosiąs kažkokius dokumentus, kurių prireiksią kelyje, kad vokiečiai netrukdytų keliauti. Aš į Vakarus trauktis neketinau, tad salę apleidau, susitikau mokytoją S.Bagdoną, kuris man papasakojo, kad Kauno SD viršininkas Janušauskas įtaręs, jog “šitas žaliavarnis” (atseit, aš, nes dėvėjau žalsvos spalvos kostiumą) galįs būti raudonųjų agentas. S.Bagdonas ir kiti drauge buvę mano pažįstami tokią Janušausko nuomonę paneigė.

Miestas tuštėjo. Vieni išvyko į vokiečių apmokymo įstaigas, kiti – į Vakarus, o apsisprendusieji niekur nesitraukti ruošėsi sau laikiną “užuovėją”.  

Apie Stasio Bagdono laidotuves jo žmona mums pasakojo kiek kitaip: ne kelnes ji minėdavo, bet megztinį. Tačiau tai neesminės detalės. Pasak Reginos Bagdonienės, maistą Telšių kalėjimo prižiūrėtojai iš jos priimdavo, nors žinojo, kad jis kalinamas ir tardomas Kaune O tardomas buvo žiauriai, nesinori apie tai net pasakoti. Nesunku įsivaizduoti, mačius Rainių kankinių kūnus. Kai sovietmečiu slaptai vienai nakčiai gavau “Lietuvių archyvą”, nesinorėjo tikėti, kad taip galėjo būti, kad tai ne vokiečių klastotė.

Kai tik pasirodė Petruičio knyga “Kaip jie mus sušaudė”, skaičiau ją turėdamas vilties ką nors sužinoti ir apie mano žmonos tėvą Stasį Bagdoną. Deja. Labai galimas daiktas, kad Kauno kalėjime jie buvo susitikę. Neabejotina tik tai, kad abu patyrė į kokias baisias rankas buvo patekę. Tačiau vienas iš jų ištrūko greičiau, ir, kaip rašo L.Vilutis, iškart nuėjo su sukilėliais, o kitas stebuklingai išsigelbėjo vežamas į mirtį.

Stasio Bagdono pėdsakų ieškojau Vlado Kazlausko knygose “Kovos dvasia” (Lietuvos karo akademija, Vilnius, 1995) ir “Tėvynės apsaugos rinktinė” (Lietuvos šaulių sąjunga, Vilnius, 1997). Su šių knygų autoriumi buvau pažįstamas. “Minties” leidykloje leidau turistinę, sporto literatūrą, o Vladas Kazlauskas buvo ir žymus sportininkas (slidininkas, ilgų nuotolių bėgikas), ir lengvosios atletikos specialistas, dėstęs Vilniaus pedagoginiame ir Vilniaus inžineriniame statybos institutuose, buvo “Žalgirio”, “Nemuno” sporto draugijų treneris.

Atgimimo laikais, gal 1988-aisiais arba 1990-aisiais jis mane nustebino ne sporto pasiekimais. Vieną gražią dieną į “Mintį” atėjo su rankraščiu apie savo dalyvavimą 1941-ųjų Birželio sukilime, P.Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, Sedos kautynėse. Gerai neprisimenu, bet jo knygą “Kovos dvasia” aš, ko gero, skaičiau iš rankraščio. Tematika ta pati, ar tas pats tekstas – tvirtinti negalėčiau, prabėgo daugiau kaip du dešimtmečiai. Prisimenu, tas rankraštis ilgai įvairiuose leidyklos kabinetuose buvo skaitomas, aptariamas, gal net recenzuojamas ir … atmestas. Per daug netikėtas, šokiruojantis, niekaip netilpęs į dar veikusių Partijos istorijos, Partinės statybos redakcijų rėmus.

Neprisimenu kuriais metais, bet po ilgos pertraukos Vladas Kazlauskas pas mane vėl  užėjo, šį kartą šelmiškai šypsodamasis: “O aš ją vis dėlto išleidau”. Garbė ir autoriui, ir leidėjams.

Vlado Kazlausko “Tėvynės apsaugos rinktinėje” Stasio Bagdono pėdsakų aptikau. Jie papildo kai kuriuos L.Vilučio paskelbtus faktus, praplečia šio kario savanorio artimųjų apie jį turimas žinias. Štai Lietuvos Karinių Dalinių Inspekcijai Įsakymas Nr. 3 (57), 1944 m. rugsėjo mėn. 28 d., pasirašytas  kpt., LKD Inspektoriaus I. Jatulio, ir Štabo Viršininko kpt. J.Čėsnos: Atvykus į LKD Inspekciją karininkus: mjr. Narbutą Vacį, kpt. Šližį Elegijų, kpt. Liormaną Medardą, j.ltn. Kremerį Albertą ir j. ltn. Bagdoną Stasį priskirti mitybai nuo rugsėjo mėn 26 d. Pagrindas: jų anketos ir pasižadėjimai”. Tame pačiame įsakyme: “J.ltn. Bagdonas Stasys skiriamas į 2-rą L.Sav. Pulką. Nuo rugsėjo mėn. 27 d. išskirti iš mitybos. Pagrindas: LKDI štabo raštas Nr. 315”

Šioje knygoje pateikiamas Tėvynės Apsaugos Rinktinės ir LKD Inspekcijos karininkų-savanorių sąrašas.Tarp leitenantų yra ir Stasio Bagdono pavardė.

Apie Stasį Bagdoną kaip Birželio sukilimo rengėją, vadovą ir dalyvį Kaune bei Telšiuose, vyresnieji jo artimieji dukrai Daliai niekada nėra pasakoję, nes arba nežinojo, arba bijojo prasitarti, o Lietuvos Nepriklausomybės, kai jau buvo galima kalbėti apie viską,  kai kurie nesulaukė.

Audronės Viktorijos Škiudaitės straipsnyje “Pašvitinio karžygiai prie Sedos”  patalpintas 1941 metų balandžio 26 d. saugumo majoro Gladkovo patvirtintas nutarimas areštuoti Stasį Bagdoną kaip aktyvų kontrevoliucinės-pogrindinės organizacijos, veikiančios Telšių apskrityje, narį. Ši organizacija siekia ginklu nuversti sovietų valdžią Lietuvoje. Palaiko glaudžius ryšius su šios organizacijos nariais: Zabarausku, Opulskiu, taip pat su kitų miestų kontrevoliucionieriais. Kartą Bagdonas pasakojo, kad jis gali įsigyti ginklų ir šaudmenų, kurie, jo žodžiais tariant, paslėpti buvusioje Lietuvos karo komendantūroje. Bagdono bute saugoma  kontrevoliucinė literatūra, kurią jis ketina platinti gyventojų tarpe. Antisovietine veikla susijęs su Čipkum (klaidingai rašoma “Činkus”), Narbutu, Opulskiu. 

Šiame straipsnyje skelbiami kai kurių pašvitiniečių, Sedos karžygių (Jono Algirdo Antanaičio,  Liudo Januševičiaus, Stasio Bagdono, Vlado Kazlausko, Juozo Radžvilos, Igno Morkevičiaus, Leono Grigaliūno, Alekso Norvaišos, Prano Rudio, Broniaus Nainio) portretai, pasakojimai apie jų likimus, Albino Matuzevičiaus tardymo protokolas.

Reikia paminėti žymaus Amerikos lietuvių visuomenės veikėjo, Sedos mūšio dalyvio, pašvitiniečio Broniaus Nainio  knygos “Lietuva – mano širdis ir siela. Prisiminimų puslapiai” ištrauką apie jo dalyvavimą tragiškuose karo pabaigos įvykiuose prie Sedos, kai buvo ginamos paskutinės Lietuvos žemės pėdos nuo raudonųjų “išvaduotojų”. Šioje ištraukoje nėra minimas Stasys Bagdonas, bet mes vis dėlto kreipėmės į Bronių Nainį vildamiesi, kad jų keliai Žemaitijoje, Telšiuose, Sedoje ar kur kitur  tomis dienomis galėjo susikirsti. Taip veikiausiai ir buvo, tačiau jie, kaip byloja laiškas iš Amerikos, nebuvo pažįstami.

Stasio Bagdono žmona su seserimi ir broliais, su vaikais bandė pasitraukti į Vakarus, ilgai važiavo vežimais gal net iš Joniškio, bet nespėjo: paskutiniu momentu buvo susprogdintas tiltas, –  ir vėl kelios varganos savaitės riedant atgal. Koks tiltas, kurioje vietoje jie norėjo patekti į Vokietiją? Niekas niekada mums taip ir negalėjo aiškiau pasakyti. Gal Tilžės per Nemuną? Kada tai buvo? Ar lydėjo juos Stasys Bagdonas, kuris neketino (taip sakydavo jo žmona) išvykti iš Lietuvos? Ar su jo žinia buvo bėgama į Vakarus? Vargu ar kas į šiuos klausimus atsakys.   

Labai norėtųsi žinoti, ką Stasys Bagdonas ketino veikti okupuotoje Lietuvoje. Minėtose knygose yra užuomina, kad jis buvo išvykęs į Vokietiją. Kokiais tikslais? Kokie užsieniečiai, kaip rašo L.Vilutis, lankydavosi jo bute? Gal atsakymai į šiuos klausimus yra kitose knygose, tik jos mums nepateko į rankas?

Birželio sukilimo dalyviai. Tėvynės apsaugos rinktinės kariai. Partizanai. Jie arba vijo iš Lietuvos sovietų okupantus 1941-aisiais, arba liejo savo kraują, kad tie patys okupantai antrą kartą nesugrįžtų. Ir vienu, ir kitu atveju interesai iš dalies sutapo su fašistų interesais. Tačiau bolševikai buvo baisesni, padarė mums daug daugiau žalos nei fašistai. Šiomis dienomis “Lietuvos ryto” televizija parodė dokumentinį filmą “Ar Stalinas grįžta?”

Įsidėmėjau žodžius: Baltijos valstybių atžvilgiu Stalinas vykdė tokią pat politiką, kokią Hitleris – žydų atžvilgiu. Mes tą žinome ne iš filmų, nuo pat 1940-ųjų. O Vakarai tik dabar kartais išdrįsta taip prasitarti. Kai Vladimiras Putinas pamažu panašėja į Josifą Staliną.  

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) ir asmeninio archyvo nuotraukose: 

  1. Stasys Bagdonas.
  2. Stasys Bagdonas su moksleiviais (tikriausiai).
  3. Su mums nežinomais žmonėmis (sėdi pirmas iš kairės).
  4. KGB 1941-ųjų metų balandžio 25 dienos nutarimas suimti Stasį Bagdoną.
  5. Paminklas Pelaniškiuose prie sodybos, kur žuvo Stasys Bagdonas ir broliai Liubauskai.
  6. Pelaniškių piliakalnis.
  7. Ant Pelaniškių piliakalnio. Stasio Bagdono ir brolių Liubauskų amžinojo poilsio vieta.
  8. Antkapinio paminklo Stasiui Bagdonui ir broliams Liubauskams fragmentas.
  9. Knygos, kuriomis pasinaudota rašant šį tekstą.

2012.07.16


Prisijunkite prie diskusijos