Filipas Kirkorovas. EPA-ELTA nuotr.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) pirmadienį rašytine tvarka išnagrinėjo Rusijos atlikėjo Filipo Kirkorovo skundą dėl draudimo jam atvykti į Lietuvą. Sprendimą šioje byloje teismas skelbs birželio 14 d., sakoma pranešime.
ELTA primena, kad sausio 19 dieną Migracijos departamentas Užsienio reikalų ministerijos prašymu įtraukė Rusijos atlikėją F. Kirkorovą į nepageidaujamų asmenų sąrašą Lietuvoje. Draudimas atlikėjui atvykti į Lietuvą galioja penkerius metus.
Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pasirašytame teikime Migracijos departamentui buvo rašoma, kad žinomas atlikėjas savo daugkartiniais apsilankymais neteisėtai aneksuotame Krymo pusiasalyje sąmoningai neigė Ukrainos teritorinį integralumą ir suverenitetą bei tokiu būdu netiesiogiai pateisino agresyvius Rusijos Federacijos veiksmus.
Kovo 25 dieną Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti Rusijos piliečio F. Kirkorovo skundą, kuriame prašoma panaikinti Migracijos departamento sprendimą.
Krymo pusiasalis – tai Ukraina
Didžioji dauguma rusų pritaria Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijai ir nemano, kad Rusija pažeidė tarptautinius susitarimus, kai ėmėsi veiksmų 2014 metais, rodo nepriklausomos apklausos rezultatai, kuriuos paskelbė „The Moscow Times“.
Agentūros „Levada Center“ apklausos duomenimis, 86 proc. respondentų pritaria aneksijai, 71 proc. respondentų nemano, kad veiksmai buvo neteisėti, ir tik 9 proc. atsakė, kad tai neteisėta.
Rusija 2014 metais aneksavo Krymą, o netrukus Rytų Ukrainoje prasidėjo karas tarp Ukrainos kariuomenės ir Rusijos remiamų separatistų.
Valdemaras Rupšys – generolas leitenantas, Lietuvos kariuomenės vadas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšyssako, kad situacija Ukrainos – Rusijos pasienyje Lietuvai tiesioginės grėsmės nekelia, nors, pažymi jis, Maskvos telkiamos karinės pajėgos ir eskaluojama įtampa turi įtakos NATO šalių saugumui.
„(Rusijos – ELTA) pajėgų telkimas rytinėje Ukrainos dalyje arba prie rytinės Ukrainos sienos yra grėsmė saugumui bendrai: NATO saugumui ir mūsų, kaip NATO narės, saugumui“, – žurnalistams sakė Lietuvos kariuomenės vadas po ketvirtadienį vykusio susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda.
Pasak jo, kaip klostysis saugumo situacija toliau, labai priklausys nuo tolesnių Ukrainos pasienyje sutelktų Rusijos karinių vienetų veiksmų.
Kita vertus, pažymėjo V. Rupšys, negalima sakyti, kad dėl agresyvių Kremliaus veiksmų Ukrainos pasienyje Lietuvai kyla tiesioginė grėsmė. „Tiesioginės grėsmės Lietuvai turbūt ir geografiškai mes negalime sakyti, kad matome“, – žurnalistams sakė kariuomenės vadas.
Tačiau, pažymėjo jis, įsiplieskus kariniams veiksmams, Lietuvos ir NATO saugumo situacija keistųsi. Tai, tikino kariuomenės vadas, turėtų įtakos ir Aljanso narių veiksmams užsitikrinant saugumą.
„Kilus bet kokiam kariniam konfliktui, tai paveiktų tiek mūsų, tiek NATO saugumą ir veiksmus“, – sakė jis, pažymėdamas, kad apie pasiruošimą situacijai buvo informuotas ir prezidentas Gitanas Nausėda. Valdemaras Rupšys. Mjr. Tomo Balkaus nuotr.
Tai, kad Rusijos eskaluojamą situaciją atidžiai stebi Aljansas, patvirtino ir susitikime dalyvavęs NATO pajėgų integravimo vieneto Lietuvoje vadas pulkininkas Jacobas S. Larsenas.
„NATO labai atidžiai stebi situaciją, ir Rusijos karinių pajėgų telkimas kelia labai didelį nerimą. Tai nėra paaiškinama. Niekas nepripažins Rusijos neteisėtos Krymo aneksijos. NATO pajėgos Lietuvoje yra susitelkusios atgrasymui, kad būtų galima užtikrinti žmonių laisvę“, – Prezidentūroje surengtoje spaudos konferencijoje sakė jis.
„NATO yra visuomet pasiruošusi ginti šalis. Mes esame gynybinė organizacija, stebime situaciją Ukrainoje labai atidžiai“, – pridūrė Jacobas S. Larsenas.
Lietuvos prezidentas G. Nausėda ketvirtadienį susitiko su kariuomenės vadu gen. ltn. Valdemaru Rupšiu bei NATO ir JAV karinių vienetų vadais. Susitikimas skirtas apžvelgti NATO misijų tikslus ir rezultatus, sąveiką su Lietuvos kariuomene, civiliais ir kitomis užsienio misijų grupėmis Baltijos šalių regione.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis antradienį pakvietė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną susitikti derybų karo draskomoje Rytų Ukrainoje, pabrėždamas, kad čia atsinaujinusios kovos kelia pavojų milijonų žmonių gyvybėms. Valdemaras Rupšys. Vyr. eil. Michailo Lysenko nuotr.
Pasiūlymas susitikti derybų pateiktas, kai pastarosiomis savaitėmis suintensyvėjo susirėmimai tarp Ukrainos kariuomenės ir prorusiškų separatistų, kontroliuojančių du regionus šalies rytuose. Kilo susirūpinimas dėl galimo šio ilgalaikio konflikto paaštrėjimo.
Ukraina, Europos Sąjunga (ES) ir JAV neseniai pareiškė susirūpinimą dėl atsinaujinusios įtampos tarp Rusijos ir Ukrainos ir apkaltino Rusiją telkiant tūkstančius karių prie šiaurinės ir rytinės Ukrainos sienų. Teigiama, kad prie Ukrainos sienos yra sutelkta per 100 tūkst. Rusijos karių.
V. Zelenskis teigia, kad Ukraina nori užbaigti konfliktą diplomatinėmis priemonėmis, bet yra pasiruošusi gintis, jei bus užpulta.
Ukrainiečių internetinis portalas gordonua.com atliko apklausą, ar Rusija išties ketina šiais metais pulti Ukrainą? O jei neketina, tai dėl kokių priežasčių pasienyje su Ukraina telkia skaitlingą karinę grupuotę?
Keletas atsakymų įsiminė. Pavyzdžiui, buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas nėra itin tikras, kad, telkdamas karinę armadą prie Ukrainos sienų, Kremlius tikrai ruošiasi pulti. Garsaus šachmatininko prognozės:50 ir 50 proc. Jis neatmeta versijos, jog žvangindamas ginklais Vladimiras Putinas teturi vieną tikslą – Vakarų dėmesį atitraukti nuo įkalinimo įstaigoje netoli Maskvos badaujančio opozicionieriaus Aleksejaus Navalno. V.Putinas nebijo kraujo, aukų. Jam nusispjauti, kiek žūtų rusų karių. Tačiau jis puikiai supranta, kad kiekviena karinė operacija – tai galimybė ne tik laimėti, bet ir prarasti valdžią. Valdžios prarasti jis tikrai nenorįs.
Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, ilgokai dirbęs ir politikavęs Ukrainoje, tvirtina, kad kol kas tegirdi daug propagandinio triukšmo. Tačiau realybė tokia, kad realių žingsnių karo link bent kol kas nemato. Tiesiog V.Putinas labai supyko, kad naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) pavadino jį žudiku. Taip pat mirtinai įsižeidė, kai Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis išdrįso taikyti sankcijas jo numylėtiniui Viktorui Medvedčukui, Ukrainos parlamentinės partijos „Opozicinė platforma“ nariui. O jei kalbant dar konkrečiau, V.Putinas dar nežino, kaip pasielgs. V.Putinas įsitikinęs, kad tai Vašingtonas liepė V.Zelenskiui nubausti ir pažeminti V.Medvedčuką, kurio iki šiol niekas nedrįso skriausti, nes laikė artimu Kremliaus valdžiai žmogumi.
Rusijos pupblicistas, rašytojas Viktoras Čenderovičius mano, kad rusiškos kariaunos telkimas prie Ukrainos sienų – tai provokacija ir šantažas. V.Šenderovičius pabrėžia: jei Kremlius pradeda karą, tai tyliai ir visiems netikėtai. Jokio triukšmo, jokio žvanginimo ginklais. Užpuola taip, kad visi iš netikėtumo net amą praranda. Dabartinis triukšmingas kariškių permetimas prie Ukrainos greičiau byloja, jog karo nebūsią. V.Putinas tik aštrina situaciją, tenorėdamas išsiaiškinti, kokia būsianti Vakarų, įskaitant naująjį JAV prezidentą, reakcija. V.Šenderovičius tvirtina nežinąs, bus ar nebus 2021-aisiais didelis Rusijos – Ukrainos susidūrimas. Jis vis tik viliasi, kad karo pavyks išvengti. Telkiant ginklus prie Ukrainos dar, be kita ko, bandoma nustumti į antrąjį planą badaujančo A.Navalno temą.
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Ukrainos žuralistas Sergejus Garmašas mano, kad V.Putinas pirmasis nesivels į muštynes. Nebent pirmoji pradėtų Ukraina. Taip, V.Putinas norėjęs į Donbasą įvesti savo karius pridengdamas juos „taikdarių“ vėliava. Neva jie reikalingi, kad nuo neva sužvėrėjusių ukrainiečių apsaugotų rusus. Tačiau šio triuko atlikt nepavyko. Dabar, po stiprios NATO reakcijos, V.Putnui dar sunkiau veltis į tikrą karinę konfrontaciją. Jis puikiai supanta, kad dabar – ne 2008-ieji, kai buvo teriojama Gruzija (Sakartvelas).
Rusijos politologė, istorijos mokslų daktarė Lidija Ševcova mano, kad konfrontacija, kokio masto ji bebūtų, – neišvengiama. Rusija reikalauja, kad Ukraina atsisakytų valstybingumo. Ukraina valstybingumo tikrai neatsisakys.
Ukrainos analitinio portalo „Chvilias“ žurnalistas ir blogeris Juris Romanenko įsitikinęs, jog Rusija tikrai puls, o Ukraina palikta vienui viena. Vakarai jai nepadės.
Rusijos analitikas ir publicistas Andrėjus Piontkovskis svarsto, jog agresyviais veiksmais V.Putinas tikrina, kuri pusė – silpnesnė, kas pirmas išsigąs. Silpnesnis turįs atsitraukti. Situacija labai panaši, kai vienas prieš kitą kaktomuša švilpia du automobiliai: žiūrovai stebi, kuris vairuotojas išsigąs pirmasis ir pasuks vairą šonan. V.Putinas turi aiškų tikslą: oficialusis Kijevas privalo žaisti pagal Donbaso ir Luhansko separatistų užsakytą muziką. Beje, V.Putinas puikiai supranta jam asmeniškai kilsiančius pavojus, jei pradėtų didelį puolimą prieš Ukrainą. Rusijos intervencijos atveju amerikiečiai tikrai nesiųs savo karių į Ukrainos – Rusijos frontą. Tačiau Vašingtonas prieš Maskvą pradėtų rimtą ekonominį karą.
Iš Rusijos į JAV prieš 40 metų pasitraukęs istorikas Jurijus Felštinskis viliasi, jog karinės galios demonstravimas – noras pažiūrėti, kaip elgsis naujoji JAV administracija. Naujasis JAV prezidentas Dž. Baidenas (Joe Biden) labai pakenkė V.Putinui: pavadino jį žudiku, į Rusiją konsultacijoms sugrįžo JAV rezidavęs Rusijos ambasadorius, JAV įveda naujų ekonominių sankcijų Rusijai. V.Putinui nelieka nieko kito, kaip parodyti, esą jis nepabūgo, neišsigando. J.Felštinskis mano, kad V.Putinas nedrįs plataus mąsto karinei kampanijai, nes suvokia, jog ukrainiečiai aršiai priešinsis, nes supranta, kad pradėjęs rimtą karą gali pats netekti valdžios.
Tačau įdomiausiai apie galimą Rusijos – Ukrainos santykių scenarijų papasakojo ekonomistas, buvęs Rusijos prezidento V.Putino patarėjas Andrėjus Ilarionovas, gyvenantis JAV. Tik jo komentarą šia tema paskelbė ne gordonua.com (šis leidinys kažkodėl liovėsi jį publikavęs; A.Ilarionovas Amerikoje atleistas iš Katono instituto dėl prie Kapitolijaus neramumus sukėlusių Donaldo Trampo šalininkų teisinimo ir Joe Bideno pergale prezidento rinkimuose suabejojimo), o „Ukraina 24 televizijos“ laida „Vremia Golovanova“.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Taigi šis analitikas lygina Baideno ir Putino administracijų pranešimus. Jis susidaręs spūdį, jog naujasis Amerikos prezidentas Dž.Baidenas tiesiog skatina Kremlių elgtis dar įžūliau. Pavyzdžiui, Dž.Baidenas pasiūlė V.Putinui bendradarbiauti nereikšmingose, su agresija prieš Ukrainą niekaip nesusijusiose 5-iose sferose. Viena iš tų sferų – klimato kaita. V.Putinas mielai sutikęs, nes jam į tas temas – nusispjauti. Jam tos temos nė kiek nerūpi. V.Putinui svarbiausia, kad nėra Ukrainos temos.
Dž.Baideno susitikimas su V.Putinu panašus į Vakarų kapituliaciją, panašią į tas, kaip Europos lyderiai kadaise išsigandę pataikavo Adolfui Hitleriui, manydami patrauksią jį savo pusėn nuolaidomis.
Žodžiu, A.Ilarionovas įsitikinęs, jog dabar JAV silpnina Ukrainą. V.Zelenskis asmeniškai maldavo Dž Baideno pagalbos. Realios pagalbos. Vašingtonas nepadėjo. Ne tik nepažadėjo dislokuoti savų galingų raketų, ne tik nepermetė į Ukrainą savo karių, ne tik kad nepasiūlė Ukrainai tapti strategine JAV partnere, bet net 3,5 karto sumažino finasinę paramą. A.Ilarionovas manąs, jog Ukrainą įmanoma apsaugoti nuo rusiškos agresijos. Tereikai skubiai ten dilsokuoti skaitlingus amerikiečių dalinius. Jei to Vašingtonas nepadarysiąs, Rusija tikrai puls Ukrainą.
Kada prasidės puolimas? Iki gegužės 9-osios, iki karinio parado Maskvoje – tikrai ne. V.Putinas taip pat kantriai lauks, kol NATO baigs savo karines pratybas birželio mėnesį. O birželio antrojoje pusėje – jau galėtų pulti.
Dar viena Vakarų išdavystė, kurią regi A.Ilarionovas. Šių metų vasaros pabaigoje bus baigtas tiesti dujotiekis Nord Stream 2. Beje, JAV prezidentas D.Trampas jį buvo sustabdęs sankcijomis, o Dž.Baidenas atšaukė sankcijas, ir tokiu būdu sudarė galimybę Rusijai sėkmingai užbaigti darbus. Nutiesus Nord Stream 2 visos dujos, patenkančios į Europą, keliaus šiuo dujotiekiu apeidamos Ukainą. O jei per Ukrainą į Vakarus netekės dujos, Ukraina taps Vakarams nereikalinga. Vakarai ją tiesiog pamirš.
Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.Vladimiras Putinas rodo kumštį
Įdomi dar ir tokia apskaita: kol JAV preizidentu buvo D.Trampas, per mėnesį žūdavo vidutiniškai vienas ukrainiečių karys, prezidentauti pradėjus Dž.Baidenui – fronto linijoje kas mėnesį vidutiniškai žūsta dešimt ukrainiečių karių. Žūčių padaugėjo dešimčia kartų.
A.Ilarionovas mano, kad dabar V.Putino apetitas tik auga, V.Putinas perprato, jog Vašingtonas nesiruošia rimtai saugoti Ukrainos, todėl karas – neišvengiamas.
A.Ilarionovas įsitikinęs, jog Rusija pirmiausia skubės okupuoti tas teritorijas, kurias užėmus būtų galima aprūpinti Krymą vandeniu. Omenyje turimas Šiaurės Krymo kanalas, kuriuo iš Ukrainos į Krymą galėtų tekėti vanduo, bet Ukraina jį šiuo metu uždariusi. Beje, tos teritorijas ukainiečiams bus sunku apginti.
Parengta pagal gordonua.com ir „Ukraina 24 televizijos“ pranešimus
Rusijai verkiant reikia vandens Kryme, kuris yra ant ekologinės katastrofos slenksčio. Vandens reikia ne tik augalijai, bet ir kariuomenei, pramonei ir naujakuriams, kurie aktyviai vyksta iš Rusijos gyventi okupuotame pusiasalyje vietoj išvarytų totorių ir ukrainiečių. Ir visos šios provokacijos ir žaidimas raumenimis yra Rusijos spaudimas atidaryti Krymo kanalą ir duoti vandens įsibrovėliams (galite pasižvalgyti google vaizduose, kaip Vandens kanalas atrodė anksčiau ir kaip dabar atrodo).
Visiškai tikėtina, kad Putinas gali bandyti užimti vandens į Krymą kanalą, kuris ima vandenį iš Dniepro ir dabar yra uždarytas. Tam tikslui tereikia užimti maždaug 50 km pločio pajūrio juostą.
Taip mano ne vienas Ukrainos ekspertas. Anatolijus Oktisukas straipsnyje “Glavredas (Ukraina): neišvengiamas naujas didelis karas su Rusija, bet ne Donbasui” ( https://inosmi.ru/) taip teigia.
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Ir iš tikrųjų, Putino kariuomenė, pagal žiniasklaidos duomenis, kaupiama būtent prie pietrytinės Ukrainos sienos, neseniai įvyko jo kariuomenės manevrai pačiame Kryme.
Ar NATO, JAV reaguos? Putinas ims klykti, kad jis neokupuoja Ukrainos teritorijos, o tik humanitariniais tikslais priverstas kontroliuoti vandens padavimą į Krymą.
Panašu, kad NATO, JAV supranta tokį galimą Putino įžūlumą. Tai rodo pastarieji jų pareiškimai ir veiksmai. Tikėkimės geriausio.
G. Landsbergis dalyvavo Estijos organizuotame JT Saugumo Tarybos neformaliame susitikime. URM nuotr.
Lietuvos pozicija dėl Rusijos Federacijos neteisėtų veiksmų Autonominėje Krymo Respublikoje ir Sevastopolio mieste nesikeičia – mes niekada nepripažinsime neteisėtos aneksijos ir kelsime šį klausimą tarptautinėje bendruomenėje, sakė užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, dalyvaudamas Estijos organizuotame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JT ST) neformaliame susitikime, skirtame pažymėti septintąsias Rusijos bandymo aneksuoti Autonominę Krymo Respubliką ir Sevastopolio miestą metines.
„Rusija, kaip okupuojanti valdžia, privalo prisiimti atsakomybę už tarptautinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimus Kryme”, – pabrėžė Lietuvos užsienio reikalų ministras.
Lietuvos diplomatijos vadovas kvietė tarptautinę bendruomenę toliau didinti politinį spaudimą, Rusijai taikant sankcijas, reikalaujant visapusiško tarptautinės teisės ir žmogaus teisių standartų laikymosi, smerkti konkrečius Rusijos veiksmus dėl priverstinės pusiasalio integracijos ir vykstančio militarizavimo.
Kaip praneša Užsienio reikalų ministerija, susitikimo metu JT Generalinio sekretoriaus padėjėja žmogaus teisių klausimais ir vyriausiojo žmogaus teisių komisaro (OHCHR) biuro vadovė Niujorke Ilze Brands Kehris pristatė OHCHR misijos ataskaitą, kurioje pabrėžiama blogėjanti žmogaus teisių padėtis Kryme, sistemingi religijos ir įsitikinimų, žodžio, taikių susirinkimų ir susivienijimų laisvės apribojimai.
Susitikime akcentuota, kad Rusija įtvirtina savo nuolatinį karinį buvimą pusiasalyje, toliau vykdo politiką, kuria siekiama pakeisti Krymo demografinę struktūrą. Tebevyksta savavališki sulaikymai, priverstiniai šaukimai, etninių ukrainiečių ir Krymo totorių, Krymo gyventojų perkėlimai ir deportacijos.
Šio susitikimo organizavimą taip pat rėmė Lietuva, Australija, Belgija, Kanada, Kosta Rika, Čekija, Sakartvelas, Vokietija, Graikija, Hondūras, Lenkija, Turkija ir Ukraina.
JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad Jungtinės Valstijos niekada nepripažins prieš septynerius metus Rusijos įvykdytos Ukrainos dalies – Krymo – aneksijos.
„Jungtinės Valstijos nepripažįsta ir niekada nepripažins Rusijos įvykdytos tariamos pusiasalio aneksijos, mes padėsime Ukrainai priešintis Rusijos agresyviems veiksmams“, – pranešime, skirtame paminėti Rusijos įsiveržimo į Krymą metines, teigia J. Bidenas.
„Jungtinės Valstijos ir toliau palaiko Ukrainą ir jos sąjungininkus bei partnerius taip pat, kaip šio konflikto pradžioje. Šios niūrios sukakties proga, mes dar kartą patvirtiname paprastą tiesą: Krymas yra Ukraina“, – tvirtina J. Bidenas.
Rusijos kariai okupavo Ukrainos Krymo pusiasalį 2014 m., o vėliau pusiasalis buvo neteisėtai įtrauktas į Rusijos Federacijos sudėtį.
Tuo pat metu Kremlius suorganizavo ginkluotų separatistų veiksmus Rytų Ukrainoje, kur prasidėjo karas, o dalis Ukrainos teritorijų vis dar yra kontroliuojamos Rusijos remiamų separatistų.
Trečiadienį Kijevas skelbė apie per susirėmimus Rytų Ukrainoje žuvusius du žmones ir dar du sužeistuosius.
Ukraina kaltina Maskvą ir separatistus naudojant sunkiąją ginkluotę ir rengiant atakas bei taip pažeidžiant pernai liepą pasiektą paliaubų susitarimą.
Tikriausiai prisimename dar visai neseniai Lietuvoje bujojusias aštrias politines aistras, ar iš Sovietų Sąjungos išsirutuliojusi Rusijos Federacija privalanti mums išmokėti solidžią kompensaciją už pusę amžių trukusią okupaciją.
Kai Lietuvoje buvo keliamas toks klausimas, šių eilučių autorius viešai palaikė politines jėgas, įrodinėjusias, jog Maskva mums neabejotinai skolinga už 50 metų trukusį „sovietinį rojų“. Ir tuomet, ir dabar manau, jog tokios skolos dovanoti – negalima. Nusispjaut, jog Maskva net apsiputojusi neigia egzistuojant „okupacijos metais patirtos žalos“ klausimą. Nusišivilpt, kad ji greičiausiai niekad neatlygins 1940 – 1990 metais patirtų nuostolių. Velniop lietuviškus skeptikus, kurie šaukė, esą ši tema Lietuvai neva trukdanti su Rusija palaikyti draugiškus, pragmatiškus santykius.
Tiesa – svarbiau. Tiesa – pats svarbiausias dalykas. Lietuva privalanti žinoti, kiek daug neteko. Jei sąskaitos niekad nebus apmokėtos, tegul konkrečiais skaičiais įvardinta skola bent jau bus įrašyta į istorijos vadovėlius. Sutikite, tai – taip pat gyvybiškai svarbu. Nė kiek ne mažiau svarbus ir tramdomasis efektas. Tegul tie, kurie be leidimo įsiveržia į svetimas žemes, žino, jog virš jų galvų kaip Damoklo kardas dar ilgai kabės „skolų klausimas“.
Tiesa, tuomet, kai konservatoriai bandė skaičiuoti dėl Rusijos patirtas žalas, aš stebėjausi, kodėl nereikalaujame atlyginti nuostolių už Vilniaus krašto okupaciją? Be abejo, tai subtilus klausimas. Lenkija – mūsų partnerė tiek NATO, tiek Europos Sąjungos gretose. Nepatogu sąjungininką griebti už atlapų. Juolab kad Pietryčių Lietuva buvo užgrobta kiek anksčiau nei Antrasis pasaulinis karas. Tad tai, kas buvo iki Antrojo pasaulinio karo, gal ir protinga nurašyti į nuostolius. Lietuva neturėtų būti panaši į Armėinją, kuri tarsi sugedęs patefonas turkams nuolat primena tragiškus 1915-ųjų įvykius, be kita ko, tematydama tik vienos pusės kaltes. Reikalauti piniginių atlyginimų už tai, kas nutiko prieš kelis dešimtmečius – prasminga, bet jei finansines žalas skaičiuosime už tai, kas dėjosi prieš šimtą metų, – būsime juokingi.
Kremlius naktį. EPA – ELTA nuotr.
Kodėl iškėliau primirštą skolų klausimą šiandien? Praėjusių metų pabaigoje Turkijos remiamas Azerbaidžanas susigrąžino nemažai prieš kelis dešimtmečius prarastų Kalnų Karabacho teritorijų. Rusijos padedamos Armėnijos pajėgos azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir gretimus septynetą Azerbaidžano rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) okupavo 1992 – 1994 metais ir aneksuotus išlaikė iki pat 2020-ųjų rudens. Beveik 26-erius metus. Nepaisant aplinkybių, kad 1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą, kad JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.
Tad Armėnija per 26-erius metus Azerbaidžanui neabejotinai pridarė ekonominės – finansinės žalos. Štai Armėnijos politikas Gračas Berberianas („Armėnijos valstietiškos sąjungos“ vienas iš vadovų) leidinyje „Novosti Armėniji“ yra pareiškęs, kad nūnai, netekusi Kalnų Karabacho, Armėnija kasmet patirs nuostolių po mažų mažiausiai 100 milijonų JAV dolerių vien už negalėjimą naudotis kašto žemės ūkiu.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Šis politikas įsitikinęs, jog Karabachas – tai Armėnija, todėl jam vaidenasi, jog tai Azerbaidžanas lenda į skolas. O juk viskas – atvirkščiai. Tai Armėnija įsiskolinusi Azerbaidžanui.
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, pripažįstančios, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, negali nesutikti, jog Armėnija visus pastaruosius 26-erius neteisėtai naudojosi visais Kalnų Karabacho ir septynerių gretimų rajonų ištekliais, pradedant sodais, miškais ir baigiant naudingomis iškasenomis. Beje, Azerbaidžanui susigrąžinus daugumą teritorijų, akivaizdūs tampa būtent barbariški Kalnų Karabacho ir septynių minėtų rajonų eksplotavimo metodai. Jie kirto miškus, teršė vandens telkinius, grobstė naudingas iškasenas visai nesirūpindami, kas bus rytoj. Puikiai suprato (tik viešai nepripažįsta), jog šios žemės – ne jų, ir aksčiau ar vėliau iš jų teks pasitraukti. Tad naudojosi ištekliais ne kaip rūpestingi šeimininkai, kuriems rūpi, kad žemė nebūtų nualinta, netaptų bevaise dykra.
Į sąskaitas, be abejo, privalu įtraukti ir nuostolius, kurie buvo padaryti 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis okupuojant azerbaidžanietiškąjį Hodžaly miestą (žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios) ir 2020-ųjų pabaigoje apšaudytus Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų pabaigoje
Tarptautinę teisę dėl šalių teritorinio vientisumo gerbianti Lietuva privalo palaikyti Azerbaidžaną, skaičiuojantį, kokios žalos jam atnešusi Kalnų Karabacho okupacija. Priešingu atveju Lietuva prarastų moralinę teisę Maskvai priminti sovietmečiu patirtas žalas, taip pat pavestų Moldovą, Sakartvelą (Gruziją) ir Ukrainą, be abejo, skaičiuojančias žalą dėl prarastų teritorijų.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Šiuo atveju visai nesvarbu, ar Azerbaidžanas turtingas, o Armėnija – skurdi valstybė. Svarbus nuoseklumas. Jei reiškiame priekaištus svetimas žemes okupavusiai Maskvai, tokie pat priekaištai turi būti taikomi ir Jerevanui.
Mums visiems svarbu žinoti, kokių nuostolių Armėnijos separatistai pridarė Azerbaidžanui. Svarbu ir tai, kad Jerevanui adresuojamos sąskaitos už okupacijų metais patirtas žalas kuo greičiau pasiektų tarptautinius teismus, tarptautines organizacijas.
Tada bus lengviau ne tik Lietuvai, bet ir Moldovai, Sakartvelui, Ukrainai. Galbūt tuomet būsimi okupantai, kokiam Žemės gale jie bebūtų, susimąstys prieš pradėdami puolimą – ar verta veržtis į svetimas žemes, jei nuo pat pirmojo šūvio pradedama skaičiuoti žala, ir nuo šių sąskaitų lengvai neišsisuksi?
Benas Chodžesas: JAV atsargos generolas – leitenantas, 2014-2017-aisiais metais vadovavęs Amerikos karinėms pajėgoms Europoje. Štai šis JAV aukšto rango karininkas baiminasi, kad dar rugsėjo mėnesį Rusija vėl bandys pulti Ukrainą. Būtent taip: generolas B.Chodžesas įtaria, kad dar šių metų rudenį Kremlius gali atnaujinti karinius išpuolius prieš Ukrainą.
Remiantis generolo B.Chodžeso prognozėmis, jei Rusija pultų, tai puolimas apimtų Juodosios jūros pakrantę nuo Odesos iki Keržės. Dar tiksliau tariant, dabar Rusijos taikinys būtų Chersono sritis.
Įsiveržimą pridengtų Rusijos karinės pratybos „Kaukazas – 2020“, kurias Kremlius ruošiasi surengti šių metų rudenį Pietinėje karinėje apygardoje. Taigi šių pratybų metu prie Ukrainos sienų oficialiai ir viešai bus sutelkta skaitlinga rusų kariuomenė.
Oficialus pretekstas įsiveržti taptų neva humanitarinis poreikis aprūpinti Krymą vandeniu. Iki Krymo okupacijos vanduo į šį pusiasalį buvo tiekiamas iš Dniepro upės. Iš Ukrainos į Krymą Šiaurės-Krymo kanalu atkeliaudavo iki 85 proc. reikiamo vandens. 2014-aisiais metais okupavus Krymą, Ukraina šį kanalą užblokavo. Ir nuo tol Krymui nuolat trūksta vandens. Nors oficialusis Kremlius tvirtina, kad Krymo pusiasalio nebekamuoja, vaizdžiai tariant, troškulys, nes Rusijos Vyriausybė surado alternatyvų, tačiau tai nėra tiesa. Krymas neturi tiek vandens, kiek jam reikėtų.
Žodžiu, Rusija turi formalų pretekstą puolimui – siekdami išvengti humanitarinės katastrofos Kryme buvome priversti atakuoti…
Pratybos „Kaukazas“ – rimta karinė operacija. Pratybos „Kaukazas“ apima Adygėją, Dagestaną, Ingušetiją, Kabardino-Balkariją, Karačajevo-Čerkesiją, Čečėniją, Armėniją, Krasnodaro ir Stavropolio kraštus, o taip pat – Sevastopolį. Šių pratybų štabas dažniausiai įsikurdavo Rostove prie Dono.
Tokio pobūdžio pratybos buvo surengtos du sykius – 2012 ir 2016 metais. Paskutinį kartą jose dalyvavo 12,5 tūkst. Rusijos armijos kariškių.
Pasak B.Chodžeso, Vladimiras Putinas, šį rudenį puldamas Ukrainą, siektų trijų jam svarbių uždavinių. Pirma – aprūpinti Krymą vandeniu. Antra – Rusija norėtų Ukrainą visiškai atkirsti nuo Juodosios jūros. Trečias uždavinys – destabilizuoti Ukrainą ir Europą iš vidaus.
Generolas B.Chodžesas pabrėžia, kad Ameriką Ukrainos reikalai nūnai mažai bedomina. Iki JAV prezidento rinkimų oficialusis Vašingtonas nieko rimto nedarytų, jei Rusijos kariauna įsiveržtų į Ukrainą.
Būtų primityvu iš politikos reikalauti absoliutaus padorumo, sąžiningumo, tikslumo. Mūsų būtis – lyg susipainioję žvejo tinklai. Surask, kur pradžia, kur – pabaiga. Susigaudyk, kada matome priežastį, o kada – pasekmę.
Kada bus įkurta Palestinos valstybė?
Tačiau norėtųsi, kad mes prisilaikytume bent minimalių lygybės principų: jei aniems taikau griežtus reikalavimus, tai ir su šiais ponais privalau žaisti pagal panašias žaidimo taisykles. Kuo mažiau dvigubų, trigubų, keturgubų standartų! Dabar retsykiais (laimė – ne visada) turime mišrainę, kuri ant šeimininkės stalo atrodo kaip puikiausias kulinarijos stebuklas, bet jei paragautume – nedelsdami išspjautume.
Kai kritikuojame Krymą okupavusią Rusiją, kodėl nepriekaištaujame Vakarų kranto gyvenvietes aneksuojančiam Izraeliui? Suprantama, Lietuva negali drąskyti akių Izraeliui, nes jis yra labai svarbus mūsų strateginės partnerės JAV sąjungininkas ir bičiulis. Kibti į atlapus Izraeliui – tai plėšyti JAV vadovų švarkus.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Tačiau gal Lietuva pajėgtų bent truputėlį santūriau pataikauti Tel Avivui, gal mums privalu domėtis ne vien žydų naujakurių, bet ir palestiniečių vargais? Retsykiais susimąstykime, kodėl Izraelio valstybė senų seniausiai įkurta, pripažinta, o palestiniečiai iki šiol negali pasigirti turį valstybingumą? Sakote, palestiniečiai – blogieji, o žydai – šventieji? Esate įsitikinę, kad jei radikalus islamo judėjimas „Hamas“ sudėtų ginklus, Izraelis nebeblokuotų Palestinos valstybės įteisinimo procesų, liautųsi plėtęs savo įtaką palestiniečių žemių sąskaita? Surastų naujų priežasčių…
Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
Štai Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu grasina aneksuosiąs likusias Vakarų Kranto teritorijas, reikalauja, kad didžiosios Pasaulio valstybės pripažintų Golano aukštumas esant Izraelio teritorija. Palyginkime šiuos Izraelio Ministro Pirmininko ketinimus su tuo, kaip elgiasi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ką regime – panašumus ar skirtumus? Nors Jungtinės Tautos – organizacija, kur daug kalbama ir dažniausiai nieko rimto nenuveikiama, bet vis tik pravartu prisiminti, kaip jos vertina Izraelio agresyvumą: „rimtas tarptautinės teisės pažeidimas“.
Kas aprašys dušanskių ir raslanų nusikaltimus?
Dabar – kita sudėtinga tema. Vos tik Seimo narys istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė mūsų parlamentui priimti oficialią rezoliuciją, jog lietuvių tauta dėl Holokausto niekuo dėta, tuoj atsirado prieštarautojų, kam gi to reikia? Esą ”joks Izraelio premjeras ar prezidentas, joks aukštas valstybės atstovas nėra kaltinęs Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos, kaip kolektyvo, vykdžius Holokaustą. To niekada nėra dariusi ir Lietuvos žydų bendruomenė“. Omenyje turiu kad ir istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus straipsnį „Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo…“ Kas tuo abejoja? (LRT.lt).
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojasPetras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
Taip, Izraelio prezidentai ir premjerai viešai niekur niekad mums neprikergė hitlerinės Vokietijos nuodėmių. Vienas Izraelio ambasadorius savo vizitu net pagerbė iškilaus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą. Bet ar to užtenka? Leiskite pastebėti, kad Izraelio valdžia niekad niekur niekada viešai, oficialiai nepasmerkė akiplėšiškai lietuvius terorizuojančių zurofų, vyzentalių. Ši aplinkybė – neverta dėmesio? Manote, kad čia neįmanoma klastinga intriga: jūs – lokite, o mes apsimesime, kad nieko nežinome, nieko negirdime…
Nejaugi aplinkybė, jog Lietuvos žydų bendruomenė iki šiol neišleido knygų, kuriose būtų skrupulingai analizuojami dušanskių ir raslanų nusikaltimai Lietuvos valstybei, – nežeidžia mūsų savigabos? Mes, lietuviai, net suplukę fiksuojame kiekvieną žydams padarytą skriaudą. Visuomet atsiprašome, visuomet atgaulaujame. Ir tai – teisinga, sąžininga, gražu, padoru. Bet galų gale kada Lietuvos knygynų lentynose pasirodys dušanskių ir raslanų žiaurumus atskleidžiantys veikalai lietuvių, rusų, anglų kalbomis? Kas tai, jei ne dvigubi standartai: jie negali pamiršti skriaudų, mes – mes privalome pamiršti viską?
Lenkiška Konstitucija
Štai Seimui siūloma 2021 metus paskelbti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.
Gal ir gražu. Juk 2021-aisiais sukaks Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osios metinės. Be to, kaip skelbia ELTA, „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.
Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Tikiu, jog toji Konstitucija – labai puikus dokumentas vertinant ją teisiniu požiūriu ar ieškant pažangių demokratinių nuostatų. Tačiau negaliu pamiršti kadaise daryto interviu su šviesios atminties politiku, filosofu Romualdu Ozolu. Jis jau senų seniausiai piktinosi Lietuvos Seimu, besiruošiančiu liaupsinti Konstituciją, iš kurios buvo ištrintas … Lietuvos valstybės vardas! Tuomet R.Ozolas nuoširdžiai stebėjosi, kodėl Lietuva pratinama dievinti Konstituciją, kurią prisimindami mes privalėtume raudonuoti iš gėdos? Juk Lietuva tapo Lenkijos provincija, lietuvius apgavo, paniekino, nugalėjo. Mes tapome jaunesniaisiais Lenkijos broliais…
Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl viešai teiraujuosi šią idėją parlamente stumiančio Seimo nario Eugenijaus Jovaišos – ar tai ta pati Konstitucija, kurią kritikavo R.Ozolas? Gal kažin ką painioju? Bet jei 2021-aisiais bus liaupsinama būtent R.Ozolo išpeikta Konstitucija, tada aš nieko nebesuprantu. Lietuva džiaugsis dokumentu, kuriame nebeliko jos vardo? Lenkai tąsyk pasirodė esą atkaklesni, gudresni, stipresni. Mus nustūmė į šalį. Tad dabar tegul vieni mėgaujasi pergalės šampano purslais. O jei Varšuvai vis tik negalime pasakyti itin griežto „ne“ (strateginis partneris, Suvalkų koridorius, bendros karinės pratybos ir t.t.), tai bent jau tą gėdingą dokumentų minėkime kiek įmanoma santūriau, kukliau.
Taivanietiškas galvosūkis
Filosofas Vytautas Radžvilas ragina Lietuvos valdžią, kad ši pripažintų Taivano nepriklausomybę. Suprask, šitaip pasielgdamas Vilnius būtų labai panašus į 1990-aisiais Lietuvą nepriklausoma valstybe pripažinusią Islandiją. Puikiai suprantu, kad demokratiškas Taivanas gražiau tvarkosi nei žemyninė komunistinė Kinija. Demokratija, žmogaus, spaudos, žodžio laisvė – visa tai pažangiau nei komunizmas, griežta piliečių priežiūra, karinė jėga.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet juk Taivane įsikūrę tie patys kinai, kaip ir anie, gyvenantys žemyninėje Kinijoje. Skirtumas tik toks: vienur – demokratija, kitur – komunizmas. Ar ši aplinkybė suteikia teisę Taivanui atsiskirti nuo Kinijos? Ar šiuo konkrečiu atveju jau nebegalioja šalių teritorinio vientisumo taisyklės? Perskaitykite V.Radžvilo tekstą „Apie padlaižystę, drakono erzinimą ir moralinę skolą“, kuriame aiškiai išdėliotos priežastys, kodėl galima pripažinti Kinijos Respublikos Taivaną esant nuo Pekino visiškai nepriklausoma šalimi. V.Radžvilas prirašė daug svarbių argumentų, tik apie valstybės teisę į teritorinį vientisumą, – nė menkiausios užuominos.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Jei Krymas tvarkysis kur kas demokratiškiau nei Ukraina, jei šis pusiasalis sugebės pažaboti korupciją, kyšininkavimą, taps demokratiškas, labai gerbiantis žmogaus, spaudos, žodžio laisves, o oficialusis Kijevas – ne, remiantis V.Radžvilo logika, Krymo valdžia taip pat turės teisę atsiskirti nuo Ukrainos? Jei Klaipėdos meras ir Klaipėdos savivaldybė tvarkysis pažangiau nei likusi Lietuva, uostamiesčiui leisime atsiskirti nuo Lietuvos?
Žinoma, jei Kinija pultų Taivaną, tada Lietuva neturėtų moralinės teisės tylėti. Bet ar dabar mes turime teisę itin drastiškai kištis į Kinijos vidaus reikalus? Ar tikrai tarp iš Sovietų Sąjungos išsiveržusios Lietuvos ir į griežtą Kinijos politinį glėbį sugrįžti nenorinčio Taivano – lygybės ženklas? Ko iš tiesų siekia Kiniją erzinti sumanęs filosofas? Prieš artėjančius Seimo rinkimus prireikė populiarumo, žinomumo?
Lietuvos viešojoje erdvėje pastebiu daug keistų nenuoseklumų.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?
Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.
Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.
Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.
Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.
Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje
Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai?
Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?
O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.
Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.
Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.
Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.
Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.
Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.
Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?
Karabachas vis dar okupuotas
Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…
Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – du neatskiriami draugai. EPA – ELTA nuotr.
Naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis su oficialiu vizitu viešėjo Azerbaidžane. Oficiali Ukrainos vadovo išvyka į Azerbaidžaną laikytina sėkminga.
Beje, lankydamasis kankinių alėjoje Baku V.Zelenskis pagerbė visus, kurie krito už Azerbaidžano nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Taigi pagerbė ir tuos, kurie žuvo nuo Armėnijos – Rusijos agresijos ginant Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą. Tarp tokių asmenų – Ukrainos sūnus Viktoras Sereginas, kurio kapas yra Kankinių alėjoje. Po mirties jam suteiktas Azerbaidžano nacionalinio didvyrio vardas. Azerbaidžano nacionalinio didvyrio vardas, be kita ko, suteiktas ir dar vienam Ukrainos sūnų – Ruslanui Polovinkai. Jie abu atidavė savo gyvybes gindami Azerbaidžaną.
O kokia buvo Armėnijos reakcija? Oficialusis Jerevanas ir vėl pademonstravo, kad jam labiau miela Kremliaus politika, kad jam – nusispjauti į Ukrainos lūkesčius susigrąžinti ne tik Krymo pusiasalio, bet ir rytinių Ukrainos teritorijų kontrolę. Pavyzdžiui, po Ukrainos prezidento V.Zelenskio vizito Azerbaidžane pasirodė pikta Armėnijos politologų, komentatorių, žurnalistų reakcija. Armėnijos žiniasklaida nurodinėjo, ką Ukrainos prezidentas, susitikęs su Azerbaidžano valdžia, privalėjo šnekėti. Suprask, Ukraina turėtų palaikyti ne azerbaidžaniečių, o armėnų teisę į Kalnų Karabachą. Nors NATO ir Europos Sąjunga kategoriška: Kalnų Karabachas nėra Armėnijos žemė, tai – Azerbaidžano teritorija. Tad jei gerbi tarptautinius šalių teritorino vientisumo principus, privalai gerbti ir Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą.
Bet būtent tokia oficialiojo Kijevo laikysena dėl Kalnų Karabacho Armėnijos valdžiai labai nepatinka.
Kai kurių armėnų politologų ir žurnalistų pyktis dėl principingos V.Zelenskio pozicijos remiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą ciniškas dar ir dėl to, kad premjero Nikolos Pašiniano vadovaujama Armėnija demonstratyviai negerbia … Ukrainos teritorinio vientisumo. Štai tik vienas iš paskutiniųjų pavyzdžių: šių metų liepos mėnesį ESBO Parlamentinės Asamblėjos Politinių reikalų ir saugumo komiteto posėdyje Armėnija atsisakė balsuoti dėl rezoliucijos, raginančios gerbti Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą jos istorinėse sienose, įskaitant Krymą. Žodžiu, Armėnija dabar ignoruoja ne tik JT Saugumo tarybos rezoliucijas dėl Kalnų Karabacho konflikto, bet ir niekina rezoliucijas, liepiančias Rusiją traukti iš Krymo ir rytinių Ukrainos žemių.
Įsidėmėtina ir dar viena aplinkybė: tuoj po V. Zelenskio vizito Baku Armėnija leido Rusijos aviacijos kompanijai „Ikar“ skraidyti tiesiogiai iš Krymo į Jerevaną bei atgal. Tokiu savo žingsniu oficialusis Jerevanas dar sykį nusispjovė į civilizuoto, demokratinio pasaulio nuostatą, jog Krymą galinti teisėtai kontroliuoti tik Ukraina. Juk visiems aišku, kad tiesioginiai skrydžiai Krymas – Jerevanas yra neteisėti. Leidimą tokiems skrydžiams duoti gali tik Ukainos valdžia.
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos sostinėje Paryžiuje prasidėjo vadinamojo „Normandijos ketverto“ viršūnių susitikimas dėl konflikto Rytų Ukrainoje.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas susitiko Eliziejaus rūmuose. Kaip skelbia „Deutsche Welle“, tai pirmas per trejus metus susitikimas Normandijos formatu dėl konflikto Rytų Ukrainoje.
Ukrainos prezidentas V. Zelenskis, kuris pirmą kartą asmeniškai susitiks su V. Putinu, pagrindine savo prezidentavimo užduotimi laiko karinio konflikto Donbase užbaigimą. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per 5,5 metų trunkantį konfliktą žuvo 13 tūkst. žmonių, maždaug du mln. ukrainiečių buvo priversti persikelti. Konfliktas tarp prorusiškų separatistų ir Ukrainos karių kilo 2014 metais.
Derybos Normandijos formatu prasidėjo 2014 metais, jomis buvo siekiama rasti konflikto Rytų Ukrainoje sprendimą, tačiau vėliau derybos nutrūko ir nebuvo rengiamos daugiau nei trejus metus. Šių metų gegužę Ukrainos prezidentu tapęs V. Zelenskis išreiškė norą atnaujinti derybas Normandijos formatu.
Ankstesnės politinės patirties neturėjęs V. Zelenskis teigė, kad taikos derybos su Rusija – svarbiausia jo užduotis ir liepą pakvietė V. Putiną į tiesiogines derybas dėl konflikto.
„Aptarkime, kam priklauso Krymas, ir ko nėra Donbaso regione“, – tuo metu sakė V. Zelenskis, kreipdamasis į Rusijos prezidentą.
A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Kiek vėliau po to buvo imtasi veiksmų, padėjusių sumažinti dvišalę įtampą ir atvedusių iki „Normandijos ketverto“ susitikimo. Rugsėjį Rusija ir Ukraina apsikeitė belaisviais, o praėjusį mėnesį Rusija grąžino Ukrainai tris prieš metus užgrobtus jos laivus.
Rusija Krymą aneksavo 2014 metais. Netrukus po Rusijos įvykdytos aneksijos Rytų Ukrainoje kilo karinis konfliktas. Ukrainos vyriausybės pajėgos nuo 2014 metų balandžio kovoja su Rusijos remiamais separatistais. NATO ir Vakarų šalių žvalgybos ekspertai kaltina Rusiją padedant separatistams Rytų Ukrainoje ir siunčiant jiems sunkiąją ginkluotę ir karius. V.Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Pirmadienį susitikę Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Ukrainos lyderiai bandys rasti užsitęsusio konflikto Rytų Ukrainoje sprendimą. Pirmiausiai rengiami atskiri dvišaliai V. Zelenskio ir V. Putino susitikimai su A. Merkel ir E. Macronu. Po to įvyks bendras visų keturių lyderių susitikimas, po jo bus surengta spaudos konferencija, o galiausiai įvyks pirmasis akis į akį V. Zelenskio ir V. Putino susitikimas.
Vokietija ir Prancūzija laikomos šalimis tarpininkėmis.
Prancūzijos sostinėje gruodžio 9 dieną vyks keturšalis viršūnių susitikimas, kuriuo siekiama užbaigti konfliktą Ukrainos rytuose, penktadienį pranešė prancūzų prezidentūra. Paryžiuje įvyks pirmas tiesioginis Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir Rusijos vadovo Vladimiro Putino susitikimas, kuriame taip pat dalyvaus Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pranešė Eliziejaus rūmai.
Žinomas Vokietijos politikos ekspertas Bonos universiteto prof. dr. Andreas Heinemann-Grüder įspėja, kad A. Merkel, E. Macronas ir V. Putinas susitikimo metu gali pasiūlyti V. Zelenskiui pasvarstyti variantą, įteisinantį Krymo aneksiją mainais už ramybę ir Ukrainos teritorinį vientisumą jo Rytuose. Jo nuomone, vargu ar A. Merkel ir E. Macronas vyktų į susitikimą, jei neturėtų jau tarpusavyje aptartų galimų kompromisų variantų.
„Aš manau, kad susitikimas – tik proceso pradžia. Viena vertus, nereikia per daug tikėtis iš jo. Kita vertus, nemanau, kad A. Merkel ir E. Macronas sutiko susitikti be preliminarinio susitarimo įveikiant aklavietę“, – įsitikinęs politologas. Jo nuomone, kertiniu derybų klausimu taps rinkimai okupuotame Donbase. Pasak jo, V. Zelenskis, E. Macronas ir A. Merkel pasisakys už rinkimus ne su Kalašnikovo automatais, t.y., po Rusijos kariuomenės pasitraukimo ir „sukilėlių“ nuginklavimo.
„Prancūzija ir Vokietija, galbūt, pažadėjo sušvelninti sankcijas mainais už kompromisus iš Rusijos pusės. Bet ir Rusija jau pati supranta, kad Europos Sąjungoje vienybės sankcijų atžvilgiu nebėra ir nėra reikalo leistis į per didelius kompromisus. Gali būti, kad Kremlius mano taip – „o kuo jūs aplamai galite mums grasinti?“ – sakė politologas.
Kartu jis neatmetė varianto, kad A. Merkel, E. Macronas ir V. Putinas susitikimo metu gali pasiūlyti V. Zelenskiui sąlygą – „užmiršti Krymą“. „Taip gali būti. Nes visi supranta, kad niekam negali pavykti pakeisti Krymo status-quo, o visi nori nutraukti karinius susidūrimus. Rusija taip pat puikiai supranta, kad laikas bėga ne Ukrainos naudai todėl, kad kuo ilgiau žmonės Donbase gyvena ne Ukrainos jurisdikcijoje, tuo sunkiau bus sugrąžinti okupuotą regiono dalį Ukrainai“, – pabrėžė jis.
Ukrainos simboliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sunku bus Volodymyrui Zelenskiui artimiausiu metu, kai ir be teritorinių problemų daugelis ukrainiečių nepatenkinti tragiška situacija šalyje, kai oligarchai toliau kovoja dėl valdžios.
V. Zelenskio susitikimo su V. Putinu išvakarėse šalyje anonsuojamos Maidano tipo protesto įspėjamosios akcijos prieš bet kokias nuolaidas Rusijai. Žinomas tarptautinis apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis mano, kad V. Zelenskis kapituliuos, o gruodžio 10 d. Kijevas vėl gaus „Maidaną“, gal net kruviną ne be Kremliaus agentų pagalbos, reikalaujantį Prezidento atsistatydinimo. https://www.obozrevatel.com/politics/priglashenie-na-kazn.htm
Kam priklausys žemė
“Situacija Ukrainos viduje yra tragiška”, – komentuoja Lietuvos politologas Vadimas Volovojus. “Jeigu vertintume Ukrainą pagal kriterijus, kurie akademinėje literatūroje taikomi vadinamosioms „žlugusioms“ valstybėms, didelių skirtumų nerastume. Kitaip tariant – politinis chaosas ir netvarka, absoliutus teisinis nihilizmas (kas stipresnis, tas ir teisus), milžiniška korupcija, labai sunki ekonominė padėtis ir pan.”, – sako jis. https://m.respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/pasaulio_politika/vzelenskiui_siunciami_pavojingi_signalai/. Įdėmiai sekdamas įvykius Ukrainoje negaliu su juo nesutikti.
Šiuo metu vienas aštriausių klausimų Ukrainoje – vyriausybės siūlomas moratoriumo žemės ūkio paskirties žemės pardavimui nutraukimas.
2000 metais 28 milijonų pajų buvo išdalinta buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių nariams, nuo dviejų iki penkių hektarų kiekvienam iš septynių milijonų būsimų fermerių. 2001 metų spalį buvo patvirtintas Žemės kodeksas, pagal kurį visi pajai buvo paversti privatine nuosavybe, tačiau 2002 metų sausį žemės pardavimui buvo paskelbtas moratoriumas. Šiuo metu ukrainiečių nuosavybėje yra 30 mln. ha žemės, 83,5 procento – ariamos.
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Vyriausybės teikiamame įstatymo projekte žemės pirkimo ir pardavimo moratoriumas nutraukiamas 2020 m. spalio 1 d.
Didžioji dauguma fermerių baiminasi, kad jų eksploatuojamas žemes pusvelčiui supirks neaiškios tautybės ir pilietybės oligarchai.
Ilgametė kovotoja prieš oligarchų įsigalėjimą Ukrainoje, partijos “Batkivščina” (“Tėvynė”) ir parlamentinės frakcijos Parlamente lyderė Julija Tymošenko pareiškė, kad neleis “Zelenskiui ir Co” (suprantama, kokį “Co” ji turi omeny) įvykdyti nusikaltimą prieš Ukrainą. “Ir kas galėtų pagalvoti, kad praėjus 28 metams po referendumo už Nepriklausomybės paskelbimą (gruodžio 1 d.) mūsų pačių valdžia planuos atimti iš savo piliečių žemę! Atiduoti „rinkos“ sudraskymui paskutinį strateginį neliečiamą Ukrainos resursą. To negalima leisti! Tai būtų nusikaltimas prieš istoriją, prieš valstybę, prieš ateinančias kartas! Ir mes to neleisime! Bet kuri valdžia ateina ir išeina. O Ukraina išliks”, – parašė ji feisbuke.
Nors numatomose žemės pirkimo ir pardavimo sąlygose numatyta nemažai saugiklių, kad ji nepatektų tiems, kuriems neturėtų patekti, teisininkai įžvelgia juose daug spragų, leidžiančių juos apeiti, jau nekalbant apie tai, kad šalyje šiuo metu vyrauja teisinis nihilizmas.
„Apple“ pareiškė „atidžiai“ išnagrinėsianti prieštaringai įvertintą sprendimą savo programėlėse priskirti Krymą Rusijai. Toks „Apple“ žingsnis sukėlė didžiulį pasipiktinimą Ukrainoje.
Rusijos parlamentarai trečiadienį paskelbė, kad „Apple“ sutiko su Maskvos reikalavimu „Apple“ žemėlapiuose ir orų programėlėse Krymą įvardyti Rusijos teritorijos dalimi.
„Ginčijamų sienų priskyrimo mūsų programėlėse klausimą išnagrinėsime atidžiau“, – komentare raštu naujienų agentūrai AFP teigė „Apple“, pridurdama apie galimybę „pakeisti savo požiūrį“.
Maskva ne kartą spaudė užsienio bendrovės pripažinti pusiasalį šalies dalimi.
Nuo trečiadienio Krymo pusiasalis ir didžiausi jo miestai Sevastopolis ir Simferopolis „Apple“ programėlėse, jas naudojant iš Rusijos teritorijos, buvo pažymėti kaip Rusijos dalis. Kitose šalyse naudojant „Apple“ programėles, Krymas nepriskiriamas nei vienai šaliai.
Komentare „Apple“ taip pat pabrėžė nedariusi jokių pakeitimų dėl Krymo už Rusijos ribų. Vis dėlto Rusijos įstatymai įpareigojo bendrovę „atnaujinti žemėlapį Rusijos vartotojams“.
„Prieš spręsdami dėl galimų pokyčių programėlėse įvertiname tarptautinės teisės normas ir atitinkamus JAV ir vietos įstatymus. Jei tokie pokyčiai bus būtini, mes juos darysime“, – tvirtino „Apple“.
Rusija aneksavo Krymą 2014 m. Tokį žingsnį pasmerkė tarptautinė bendruomenė. Po to sekė Rusijos remiamų separatistų karas Rytų Ukrainoje, pasiglemžęs 13 tūkst. žmonių gyvybes.
Ukraina savo ruožtu griežtai sukritikavo „Apple“ dėl sprendimo aneksuotą Krymo pusiasalį įvardyti Rusijos dalimi. Pasak Ukrainos užsienio reikalų ministro Vadymo Prystaiko, JAV technologijų milžinei „nė trupučio nerūpi“ Ukrainos žmonių skausmas.
„Apple“, prašau, pasilikite aukštųjų technologijų ir pramogų srityje. Tarptautinė politika nėra jūsų stiprioji pusė“, – pareiškė V. Prystaiko.
Ketvirtadienį kelios Rusijos žiniasklaidos priemonės paskelbė straipsnius su antraštėmis, esą „Apple“ pripažįsta, kad Krymas yra rusų“.
Kita JAV interneto milžinė „Google“ savo žemėlapiuose Krymo nepriskiria nei Rusijai, nei Ukrainai.
Ukrainos kino kūrėjas Olegas Sencovas mano, kad Krymas galėtų būti grąžintas Ukrainai tik tada, kai valdžioje nebeliks Rusijos prezidento Vladimiro Putino.
„Tik tada bus įmanomas procesas, kuris baigtųsi Krymo ir Donbaso sugrąžinimu. Ir tai tik spaudžiant pasaulio bendruomenei“, – sakė O. Sencovas antradienį Strasbūre agentūrai „dpa“. Apie tai kalbėti su V. Putinu esą nėra prasmės. Tik jei V. Putinas savo noru pasitrauks arba bus nuverstas, arba „tiesiog mirs, nes jis nėra jaunas“, būtų galimybė, kad tai padarys jo įpėdinis, svarstė O. Sencovas.
43-erių aktyvistui antradienį Strasbūre buvo įteikta 2018 metų A. Sacharovo premija – praėjus metams po jos skyrimo. Režisierius penkerius metus kalėjo Rusijoje dėl tariamų teroro planų, todėl atsiimti apdovanojimo negalėjo.
Apdovanojimas yra didelė garbė jam ir kartu didelis įpareigojimas, savo kalboje Europos Parlamente sakė O. Sencovas. Premija esą yra ženklas visiems Ukrainos politiniams kaliniams, sėdintiems Rusijos kalėjimuose.
O. Sencovas laisvę atgavo rugsėjo pradžioje per kalinių pasikeitimą tarp Maskvos ir Kijevo. Nuo tada jis gyvena Kijeve ir kuria naujus kino projektus.
Po Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos O. Sencovas ginčytiname procese Rusijoje buvo nuteistas 20 metų laisvės atėmimo bausme.
Šiandien visi bijo Trečiojo pasaulinio karo. O pagrįsti šiai baimei yra kelios priežastys – vis labiau įsibėgėjantis visuotinis ginklavimasis ir sparčiai augantis tarptautinis terorizmas.
Lapkričio 9-ąją minėsime Berlyno sienos griuvimo 30-ąsias metines. Jų išvakarėse buvęs blogio imperijos (cit. R. Reiganas, JAV prezidentas) pirmasis ir paskutinis prezidentas Michailas Gorbačiovas davė interviu vokiečių leidiniui Die Welt. Pasak jo, dabartinis Rusijos prezidentas Putinas, kaip ir jis kadaise, yra linkęs išsaugoti taiką.
„Putino populiarumas, jo didelis autoritetas tarp Rusijos gyventojų yra nenuginčijamas. Tai susiję su jo asmeninėmis savybėmis, jo intelektu ir sugebėjimu atstovėti savo (…). Iš principo Putinas nusiteikęs išsaugoti taiką, remdamasis bendradarbiavimu. Bet aš matau daug ką, kas jam sukelia nerimą. Prie mūsų vakarinių sienų staiga telkiamos NATO pajėgos. Ką jos ten pamiršo? Ko ten reikia amerikiečiams?“, – klausia Gorbačiovas.
Pravartu būtų paklausti paskutiniojo SSRS genseko, ką pastaruoju metu Baltarusijos miškuose veikė rusų šarvuočiai; arba kodėl metai iš metų vis labiau militarizuojamas Karaliaučiaus kraštas, ir taip jau apsmaigstytas rusiškomis vidutinio nuotolio raketomis?
Vokiečių žurnalisto paklaustas, kaip vertina Krymo prijungimą prie Rusijos, M Gorbačiovas atsako: „Kalbant apie Krymo prijungimą prie Rusijos, aš buvau laimingas, kai Krymas sugrįžo, aš ne kartą apie tai kalbėjau. Krymas – istorinė mūsų žemė, dėl kurios Rusija įdėjo daug jėgų ir patyrė daug aukų“.
Į šiuos naivius, nusenusio genseko sapaliojimus galima būtų nekreipti dėmesio. Tačiau realybė visiškai kitokia.
Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą
Po sovietų sąjungos griūties Vakarai dėjo daug pastangų, kad griuvusios imperijos teisių ir pareigų perėmėja Rusija įsilietų į civilizuotą Vakarų pasaulį. O ir sąlygos, keliamos Rusijai, nebuvo neįgyvendinamos: pagarba žmonių teisėms, tarptautinių susitarimų ir tarptautinės teisės laikymasis, laisva rinka. Štai bene ir viskas. Būta minčių, jog Rusija galėtų net įsijungti į NATO aljansą.
Deja, Rusija pasuko kitu keliu. „Mus parklupdė ant kelių, mus pažemino, sunaikino mūsų armiją, sužlugdė mūsų ekonomiką…“ – virkauja revanšistinėmis nuotaikomis degantys, komunizmą, bolševizmą ir kitokį –izmą iš pelenų bandantys kelti kai kurie Rusijos politikai.
Ir jie jau nemažai pasiekė. 2008-aisiais Rusija įsivežė į Gruziją. Savaitės trukmės karo rezultatas – nuo Gruzijos atplėštos Abchazijos ir Osetijos teritorijos.
Šis kėlimosi nuo kelių modelis pakartotas ir 2014-aisiais. Ukrainai pasukus Vakarų vertybių link, Donbaso šachtininkai bei kolūkiečiai griebėsi ginklo ir išvijo ukrus iš savo žemių…
2015-aisiais stojo ginti budelio Bašaro al-Asado Sirijoje. Dabar dairosi į Afriką.
O kur dar anksčiau vykę karai Čečėnijoje, okupacinės rusų kariuomenės bazės nuolankioje Armėnijoje…
Rusijos Federacija tikrai nebuvo ne prie ko…
Šiemet Ukrainos prezidentu tapęs V. Zelenskis rodo visus įmanomus ženklus sustabdyti karą Ukrainos Rytuose. Tačiau Kremliaus samdomi ir itin dosniai apmokami propagandistai iš valstybės valdomų televizijos kanalų diena iš dienos lieja purvą ant Ukrainos tautos ir jos prezidento: šoumenas, nevykėlis… O ir pati Ukraina, kaip nepriklausoma valstybė, yra neįvykusi, negalima, neįmanoma be glaudžios sąjungos su vyresniuoju broliu…
Vladimiras Putinas Sibire. EPA – ELTA nuotr.
Ar šis paveikslas jums neprimena praėjusio amžiaus 1938-ųjų, 1939-ųjų, kuomet Adolfas Hitleris, atvirai tyčiodamasis iš naivių, baldakimuose užstrigusių Europos hedonistų, ėmė vieną teritoriją po kitos?
Ir tuomet apetitą pajuto ir pats Stalinas: kodėl Hitleriui galima, o man ne?
Ai, kaip pyksta Rusijos propagandistai, kuomet į vieną gretą pastatomi du baisiausi 20-ojo amžiaus budeliai – Hitleris ir Stalinas!
Ir imasi atstatinėti paminklus savo vadui visoje bekraštėje, neapžiojamoje Rusijoje.
Šiandieniniai Rusijos propagandistai, diriguojami Kremliaus vyriausiojo ceremonmeisterio lazdele, jau atvirai kalba apie Rusijos imperijos teritorijų susigrąžinimą. Nebūtinai tai turėtų vadintis, pasak jų, Sovietų sąjunga, galimas ir kitas pavadinimas…
Hitlerio ir Stalino „vestuvės”. 1939-ųjų metų karikatūra
Susitaikyti su pralaimėjimu, – toks turėtų būti orios imperinės valstybės credo. Senovės romėnai buvo pratę prie pralaimėjimų. Anot Oksfordo universiteto mokslų daktaro Yuval Noah Harari, kaip ir daugelis kitų didžiųjų imperijų įkūrėjų, jie galėdavo pralaimėti mūšį po mūšio, tačiau laimėdavo karą. Imperija, kuri subyra po pirmo smūgio, išties nėra imperija.
Partijos „Tautos tarnas“ deputatas Marjanas Zablockis
Ukrainos Užsienio reikalų ministerija šiomis dienomis išplatino oficialų pareiškimą, kuriame dar sykį aptartos taisyklės, kas ir kaip gali aplankyti okupuotas Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ir Azerbaidžano žemes.
Ukrainos URM spaudos sekretorė Jekaterina Zelenko pabrėžė, kad šalies įstatymai numato tiek administracinę, tiek baudžiamąją atsakomybę tiems asmenims, kurie neteisėtai atvyks į šiuo metu okupuotas Ukrainos, Gruzijos, Moldovos ir Azerbaidžano teritorijas. Omenyje turima Padniestrė, Kalnų Karabachas, Abchazija, Pietų Osetija ir Krymas.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Ukrainos URM atstovė priminė, kad, norint aplankyti Kalnų Karabachą, privalu gauti oficialų Azerbaidžano valdžios leidimą, jei norima patekti į Padniestrę, reikalingas Moldovos leidimas, jei siekiama patekti į Abchaziją ir Pietų Osetiją, be Gruzijos leidimo šito negalima padaryti, o tie, kurie nori, sakykim, poilsiauti Kryme, privalo sulaukti Ukrainos palaiminimo. Nesilaikantys šios tvarkos bus traktuojami kaip asmenys, kurie negerbia Moldovos, Gruzijos, Ukrainos ir Azerbaidžano teritorinio vientisumo.
Taip pat svarbu, ką pasakė Ukrainos prezidento V.Zelenskio partijos „Tautos tarnas“ deputatas Marjanas Zablockis. Jis pareiškė, kad Ukraina remia tiek Azerbaidžano, tiek Moldovos, tiek Gruzijos teritorinį vientisumą. Taigi ukrainiečiai Kalnų Karabachą traktuoja kaip Azerbaidžano teritoriją, Padniestrę laiko neatskiriama Moldovos teritorija, o Abchaziją ir Pietų Osetiją priskiria Gruzijai. Ukrainos deputatas tikisi, kad Moldova, Gruzija ir Azerbaidžanas elgsis analogiškai – gerbs Ukrainos teritorinį vientisumą. Tiksliau sakant, – nepripažins Krymo okupacijos.
Krymo žemėlapis
Ukrainos parlametaras taip pat akcentavo, jog šiuo metu ukrainiečiai drauge su Azeraidžano, Gruzijos ir Moldovos kolegomis kuria planą, kaip dėl agresijos teritorijas praradusios šalys galėtų veiksmingiau koordinuoti veiksmus siekiant atkurti teritorinį vientisumą. Jis mano, kad ilgainiui Ukraina, Azerbaidžanas, Gruzija ir Moldova turės bendrą politinį darinį, besirūpinantį, kaip greičiau atgauti žemes, kurias okupavo Rusijos ir Armėnijos karinės pajėgos.
Vėl, kaip ir XX amžiuje, matome tuos pačius susisiekiančius su Kremliumi, anaiptol ne trokštančiu kaimynių demokratijos ir nepriklausomybės, indus visoje postsovietinėje erdvėje. Visų pirma, kurstant žydų aistras Holokausto tema.
Visi nepriklausomi, demokratiški žmonės, taip pat ir Lietuvoje, smerkia Holokaustą. Tai – vienareikšmiška. Atrodytų, visos abejonės seniai išsklaidytos. Aš esu daug perskaitęs komentarų po straipsniais, bet man nė karto neteko skaityti nors užuominos, kad žydai dėl kažkokių tai priežasčių nusipelnė Holokausto (ko nepasakyčiau apie gausybę komentarų, teisinančių sovietų nusikaltimus).
Žydai, kaip tauta, tikrai nenusipelnė Holokausto. Bet tai, kad viena stambi žydų grupuotė kartu su naciais sukėlė II Pasaulinį karą ir tuo prisidėjo prie Holokausto ne Vokietijos teritorijoje, yra faktas.
Vladimiro Putino pastebėjimas
Kaip pranešė BNS, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas š.m. rugsėjo 17 d. pareiškė laikąs Izraelį rusakalbe valstybe ir pridūrė, kad rusai ir izraeliečiai yra bendros istorijos apjungti vienos šeimos nariai. Rusijos ir Izraelio piliečiai susieti šeimų, giminystės ir draugystės ryšiais, – per Izraelio interesus užsienyje remiančio fondo „Keren Hayesod“ kongresą sakė V. Putinas. Jis pabrėžė, kad „mūsų tautas jungia bendri ir dažnai tragiški istorijos puslapiai“.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Jis pridūrė, kad „Rusijos ir Izraelio, mūsų šalių žmonių nusiteikimas vieningas: laikome visiškai neleistinais bet kokius mėginimus peržiūrėti [Antrojo pasaulinio] karo rezultatus, iškreipti tiesą, teisinant fašizmą ir jo parankinius“.
Įdomus, bet ne išbaigtas V. Putino pastebėjimas. Jis nepaminėjo karo sukėlėjų. Bet už jį š.m. rugsėjo 22 d. tai padarė Rusijos URM, kaip gerais Stalino laikais, pareiškusi https://vk.com/wall-70034991_369753:
„SSSR niekada nebuvo hitlerinės Vokietijos sąjungininku.
Sutarties su Vokietija apie Nepuolimą pasirašymas 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo neišvengiamas žingsnis, kuris leido Sovietų Sąjungai beveik dviems metams nukelti karo pradžią ir sustiprinti šalies gynybinę galią kovai su agresoriumi.
Sovietų-vokiečių Sutarties apie Nepuolimą dėka karas prasidėjo strategiškai palankesnėse SSSR ribose, ir šių teritorijų gyventojai patyrė nacistinį terorą dviem metais vėliau. Tuo pačiu buvo išgelbėti šimtai tūkstančių gyvybių.“
Lygiai taip Sutartis oficialiai buvo vertinama pokariniais Stalino laikais.
Apie slaptuosius protokolus – nė žodžio. Nebuvo jų. Nors gorbačiovinis SSSR deputatų Suvažiavimas Kremliuje, ne be Lietuvos SSR delegatų spaudimo, viešai juos pasmerkė.
II Pasaulinį karą Hitleris pradėjo aiškindamas, kad vokiečiams trūksta gyvybinės erdvės. Pralaimėtas I Pasaulinis iš tiesų apkarpė kaizerinės Vokietijos teritoriją.
Stalinas tos erdvės vienam gyventojui turėjo šimtus kartų daugiau, bet ir jam norėjosi jos dar daugiau. Ypač palankiose žmogaus gyvenimui klimatinėse juostose.
Hitleris, plėsdamas gyvybinę erdvę, kartu „valė“ ją nuo žydų. Tas „valymo“ šepetys vėliau buvo pavadintas Holokaustu.
Stalinas, plėsdamas gyvybinę erdvę, dar iki karo kartu „valė“ ją nuo kitų. Žinomiausias ikikarinis jo „valymo“ šepetys vėliau buvo pavadintas Holodomoru. Tai, galima sakyti, įžanga į Kremliaus sutikimą pasirašyti Molotovo ir Ribbentropo slaptuosius protokolus.
Holodomoras
Pagal kai kurių šiuolaikinių ukrainiečių istorikų versiją žydams Pažadėtoji žemė tuo metu atrodė utopinė svajonė, o derlingos Ukrainos žemės plytėjo ir masino juos būti arčiau tos Pažadėtos žemės.
Lazaris Kaganovičius ir Josifas Stalinas, Holodomoro autoriai. Iš Wkipedijos
Tik prieš tai tą teritoriją reikėjo „išvalyti“. Šaudymai, dujų kameros, praktikuoti Holokauste, to meto stalininei Rusijai būtų buvusi per didelė prabanga, ji užtruktų, o tie, nuo kurių reikėjo „išsivalyti“, ko gero, dar spėtų saugiai išsislapstyti ar net pasipriešinti.
O bado mirtis be didelių sąnaudų garantuota po 3-5 savaičių. Ir jai vienodai rodo, vaikai ar moterys. Genetinis „išvalymas“ buvo garantuotas. Apie 10 milijonų ukrainiečių 1932-1933 metais mirė lėta bado mirtimi.
Tai kas buvo tie Holodomoro vykdytojai? O pagal vykdytojus galima spręsti ir apie organizatorius. Štai jie, su tipiškomis pavardėmis:
Parašas po nuotrauka: Ukraina privalo žinoti paraidžiui žudikus! Tai Holodomoro Ukrainos teritorijoje vykdytojai.
Dar iki šiol Kremliaus „istorikai“ niekaip nesugeba įtikinamai paaiškinti, kokį tikslą turėjo Kremlius, nužudydamas milijonus savo piliečių, kurie maitino pusę, o gal ir daugiau, SSSR gyventojų.
Na, būtų nors, kaip Lietuvoje, išbuožinę juos, dalį ištrėmę, likusius į „kolchozus“ suvarę.
Krymo totorių genocidas
Dar arčiau Pažadėtosios žemės buvo Krymas.
Iš Vikipedijos: „Krymo kolektyvizacija sukėlė badą 1921 m. Maistas buvo konfiskuojamas ir vežamas į Centrinę Rusiją, tad nuo bado mirė 100 tūkst. totorių, o dešimtys tūkstančių bėgo į Turkiją ar Rumuniją. Dar tūkstančiai nužudyta ar deportuota per 1928–1929 m. kolektyvizaciją. 1931–1933 m. vėl kilo badas. 1917–1933 m. Kryme žuvo ar buvo deportuota pusė totorių. […] sovietai visus totorius apkaltino kolaboravimu ir deportavo kaip Krymo armėnus, graikus, bulgarus ir kitus nerusiškos kilmės žmones iš pasienio sričių.
Krymo totoriai buvo masiškai tremiami į Uzbekiją ir kitas tarybines sritis 1944 m. gegužės 18 d. 46,3% tremtinių mirė nuo bado ir ligų. Nors 1967 m. kaltinimai totoriams buvo panaikinti, jie nebuvo grąžinti į Krymą, nuosavybės teisės nebuvo atstatytos. Krymo totoriams nebuvo leista grįžti į Krymą iki Perestroikos. [Prasidėjus Perestroikai] daugiau nei 250 tūkst. totorių grįžo į Krymą
Bet Krymas dabar vėl „patikimose“ rankose.
Pasaka, kad Stalinas buvo diktatoriumi
Pasaka yra tai, kad Stalinas buvo diktatoriumi, kurio klausė ir prieš jį drebėjo visa jo aplinka. Ne jis priiminėjo lemtingus sprendimus, o jis kartu su aplinka. Ir ne uzurpavo jis valdžią, o valdžia jį pasirinko mirus Leninui. Jis buvo paklusnus jos valios vykdytojas. Dideliu protu ir žiniomis jis neblizgėjo. Mitą apie jo vienasmenius sprendimus sukūrė tie, kurie pelnytai baiminosi atsakomybės, tą mitą jų palikuonys platina ir toliau.
Jo asmenį saugojusieji, o greičiau prižiūrėjusieji, svarbiausius postus užimantys beveik išimtinai buvo panašūs į aukščiau pateiktą Holodomoro vykdytojų paletę. Lenino palikimas. Kitas pasakys, juk buvo ir Stalino represuotų žydų, tas pats Levas Trockis, pora NKVD viršininkų. Tai tiesa. Tik bet kurioje mafijoje neišvengiamai statistiškai atsiranda nepaklusnūs ar plepūs, kurių mafija atsikrato, nežiūrėdama į tautinį bendrumą. Pavyzdys – klasikinė italų mafija, apie kurios „atsikratymus” dokumentuotai žinoma labai daug. Ta Kremliaus mafija, vos pajutusi pavojų, atsikratė ir paties Stalino.
Molotovo – Ribbentropo protokolus nutarė pasirašyti Stalinas kartu su aplinka
Tad ne vienas Stalinas, o jis ir jo aplinka priėmė lemtingą sprendimą – Molotovo-Ribbentropo Nepuolimo pakto slaptųjų protokolų pasirašymą, sukėlusį II Pasaulinį karą ir Holokaustą bent jau Hitleriui iki karo nepavaldžiose teritorijose. Apgavo Hitleris Stalino aplinką, turėjusią vilčių nebaudžiamai „valyti“ pagal protokolą naujai gautas teritorijas, tarp jų ir Baltijos valstybes, nuo „priešiškų elementų“.
Molotovo – Ribentropo paktas
Ar galėjo Stalino aplinka nujausti, kas gali atsitikti su jos tautiečiais Hitleriui pripažintoje ateičiai teritorijoje, kai Hitleris pareikalavo, kad Nepuolimo paktą ir slaptuosius protokolus pasirašytų ne žydas (tuo metu Stalino užsienio reikalų ministras buvo žydas Maksimas Litvinovas, tikroji pavardė Meir Henoch Mojszewicz Wallach-Finkelstein, Vikipedija)? Nežinau, bet Hitlerio reikalavimui ji pakluso. Signataru tapo Viačeslavas Molotovas.
Žinoma, galutinėje sąskaitoje apsigavo Hitleris, bet kiek žmonių aukų, sugriautų miestų kainavo STALINO IR JO APLINKOS sprendimas pasirašyti su Hitleriu slaptuosius protokolus.
Reikėtų visgi kai ką patikslinti. Stalinas bandė tapti diktatoriumi. Tol, kol jis ir jo žydiška mafija pasirašė slaptuosius Molotovo-Ribbentropo pakto protokolus, jis buvo tik vienas iš tos mafijos, nors ir oficialus bosas. Bet kai prasidėjo karo veiksmai, NKVD, KGB nuėjo į antrą planą, į pirmą gi atėjo karo vadai, kurie be Vyriausiojo vado negalėjo apsieiti. Štai tada ir pradėjo augti jo karinė vienvaldystė, o paskui ją – ir politinė. Kai jis jau taikos metu bandė ir toliau diktuoti savo sąlygas, su kuriomis mafija nesutiko, pastaroji surado būdą, kaip jo atsikratyti.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl aš visa tai surašiau? O todėl, kad esu prieš liguistą reagavimą į istorijos, susijusios su holokaustais, holodomorais, genocidais, vertinimą. Neieškokim Lietuvoje menkiausių progų sukelti aistras taip, kaip tai atsitiko Jono Noreikos ir Kazio Škirpos biografijų „revizijos“, padiktuotos vieno ir poros dešimčių teisingumą ir teisę pamynusių žmonių Vilniuje, atveju. Juk jie buvo pagerbti už nuopelnus Lietuvos tautai (ne vien lietuvių), kuri ne be jų indėlio dabar jaučiasi daugmaž saugi.
Priešingu atveju toli galima nueiti susipriešinimo keliu, kapstantis, kas šalia nacių yra tie II Pasaulinio karo, Holokausto, Lietuvos okupacijų tiesioginiai ir netiesioginiai kaltininkai, kuriuos Vladimiras Putinas laiko „bendros istorijos apjungtais vienos [su rusais, ar su Rusijos žydais?] šeimos nariais, susietais šeimų, giminystės ir draugystės ryšiais“.
Rusija, anot žiniasklaidos, nusprendė Kryme dislokuoti branduolinius bombonešius. „Tupulev Tu-22M3“ tipo bombonešiai turėtų būti įkurdinti Gvardejskojės karinių oro pajėgų bazėje, pirmadienį pranešė agentūra RIA, remdamasi Rusijos parlamentaru Viktoru Bondarevu, kuris yra Federacijos Tarybos Gynybos komiteto pirmininkas.
Atitinkamas sprendimas esą yra reakcija į JAV priešraketinės gynybos sistemos dislokavimą Rumunijoje.
Sutarties su Vokietija apie Nepuolimą pasirašymas 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo neišvengiamas žingsnis, kuris leido Sovietų Sąjungai beveik dviems metams nukelti karo pradžią ir sustiprinti šalies gynybinę galią kovai su agresoriumi.
