Rusijos šarvuotoji technika. EPA – ELTA nuotr.
Minskas, rugpjūčio 29 d. (dpa-ELTA). Kariniai stebėtojai praneša, kad antradienį į Brestą Baltarusijos vakaruose atvyko dar viena Rusijos karių grupė.
Opozicinės Baltarusijos karinių stebėjimų platformos „Belaruski hajun“ duomenimis, kariai dalyvaus bendrose Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) šalių pratybose. Pranešama, kad pirmieji kariai į Baltarusijos miestą netoli Lenkijos sienos atvyko jau rugpjūčio 18 dieną.
Bendros Rusijos dominuojamo karinio aljanso pratybos turėtų prasidėti rugsėjo 1 dieną. Pasak Baltarusijos valstybinės žiniasklaidos, jose dalyvaus apie 2 500 karių iš Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikistano. Maskva atsiųs apie 300 karių.
Atskirai nuo artėjančių pratybų, dar 2 000 Rusijos karių yra dislokuoti keturiose skirtingose šalies bazėse, mano „Belaruski hajun“.
Kita vertus, už sienos su Baltarusija apsaugą atsakingas Ukrainos generolas Serhijus Najevas teigia, kad Maskva išvedė visas sausumos pajėgas iš Baltarusijos, kad įtrauktų jas į Kupjansko ir Lymano puolimus Rytų Ukrainoje. Šios informacijos neįmanoma nepriklausomai patikrinti.
Kyjivas Minską laiko kariaujančia šalimi. Rusija neseniai Baltarusijoje dislokavo raketų „Iskander“ su branduolinėmis galvutėmis.
Su Baltarusija besiribojančiose NATO šalyse didėja susirūpinimas. Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija pagrasino visiškai uždaryti savo sienas su Baltarusija, jei kiltų karinių incidentų.
Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto
Maskva, gegužės 14 d. (ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šaukia Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) šalių lyderius į susitikimą Maskvoje gegužės 16 d.
Tai šeštadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos administracijos tinklalapiu.
Jame sakoma, kad gegužės 16 d. Maskvoje įvyks KSSO šalių lyderių susitikimas, skirtas Kolektyvinio saugumo sutarties pasirašymo 30-osioms metinėms ir organizacijos įkūrimo 20-osioms metinėms.
„Be jubiliejinės tematikos, šalių lyderiai keisis nuomonėmis aktualiais dabartinės padėties regione ir pasaulyje klausimais, aptars bendro reagavimo į įvairius iššūkius ir grėsmes priemones“, – pažymima pranešime.
Taip pat pranešama, kad planuojamos dvišalės V. Putino ir A. Lukašenkos derybos.
KSSO priklauso Rusija, Baltarusija, Armėnija, Kazachstanas, Kirgizija ir Tadžikistanas. Pastaroji bendra šios organizacijos operacija vyko šių metų pradžioje Kazachstane.
Anksčiau Ukrainos žvalgyba pranešė, kad KSSO šalys atsisakė dalyvauti Rusijos invazijoje į Ukrainą.
Vėliau Kazachstano gynybos ministerija patvirtino nesiųsianti savo kariuomenės į Ukrainą.
Rusijos vadovaujamos KSSO pajėgos ėmė trauktis iš Kazachstano. EPA-ELTA nuotr.
Nur Sultanas, sausio 13 d. (AFP-ELTA). Daugiau nei 2 000 Rusijos vadovaujamų karių pradėjo trauktis iš Kazachstano. Jie buvo dislokuoti po to, kai taikūs protestai dėl energijos kainų kilimo virto beprecedenčiu smurtu, pareikalavusiu dešimčių gyvybių.
Sprendimas pasiųsti taikdarius buvo pirmasis Maskvos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kurią Rusija dažnai vadino NATO atitikmeniu, bet anksčiau nenorėjusiai kištis į neramumus Vidurio Azijoje – regione, turinčiame ilgus istorinius ryšius su Rusija.
Ceremonijoje, skirtoje KSSO misijos pabaigai, prieš prasidedant oficialioms kalboms, išrikiuoti kariai išklausė kiekvienos iš šešių KSSO šalių narių himnus.
„Taikos palaikymo operacija baigėsi… užduotys įvykdytos“, – sakė Rusijos generolas Andrejus Serdiukovas, KSSO kontingento vadas. Kontingentą, sausio 6 dieną pasiųstą į Kazachstaną, sudarė Rusijos, Baltarusijos, Armėnijos, Tadžikistano ir Kirgizijos kariai. Rusijos gynybos ministerija pranešė, kad „kolektyvinės taikos palaikymo pajėgos pradeda ruošti įrangą ir techniką pakrauti į Rusijos aviacijos ir kosmoso pajėgų karinio transporto lėktuvus ir grįžti į nuolatinio dislokavimo vietas“.
Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas trečiadienį, per pirmąjį savo vizitą pagrindiniame šalies mieste Almatoje, pareiškė, kad Rusijos ir sąjungininkų pajėgos „suvaidino labai svarbų vaidmenį stabilizuojant padėtį šalyje“.
1,8 mln. gyventojų turintis šalies finansų centras buvo nuniokotas per saugumo pajėgų ir vyriausybės oponentų susirėmimus, kuriais pasinaudojo ir parduotuvių plėšikai.
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija į Kazachstaną nusiuntė desantininkų. EPA-ELTA nuotr.
Almata, sausio 8 d. (dpa-ELTA). Remiantis oficialiais duomenimis, kuriuos šeštadienį pateikė Kazachstano valstybinė žiniasklaida, per antivyriausybinius protestus šalyje jau sulaikyta daugiau nei 4 400 gyventojų, o dar daugiau nei 40 žmonių žuvo. Į žuvusiųjų skaičių įtraukti ir saugumo pajėgų nariai.
Baiminamasi, kad tikrasis aukų skaičius gali būti daug didesnis, nei skelbia pareigūnai.
Rusijos vadovaujamas buvusių sovietinių respublikų karinis aljansas – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija (KSSO) – „taikai“ palaikyti į Kazachstaną nusiuntė desantininkų. Skaičiuojama, kad iš viso į šią centrinės Azijos šalį atvyks maždaug 2 500 karių iš užsienio.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šeštadienį per pokalbį su Kazachstano prezidentu Kasymu Žormatu Tokajevu pritarė pastarojo pasiūlymui artimiausiomis dienomis surengti aukščiausio lygio KSSO susitikimą neramumams aptarti.
Šeštadienį su K. Ž. Tokajevu taip pat kalbėjosi Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka, kuris irgi savo šalyje yra pratęs malšinti antivyriausybinius protestus.
Penktadienį Kazachstano lyderis paskelbė įsakymą kariams šaudyti į protestuotojus, keliančius grėsmę jo autoritarinei valdžiai.
Armėnijos premjero žmona mokosi šaudyti. Socialinių tinklų nuotr.
Slaptai.lt skaitytojams priminsime: praėjusių metų lapkričio mėnesį stebėjomės Vilniuje surengtu Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimu. Omenyje turime susitikimą su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian (Ana Akopian”).
Mūsų portalas kėlė klausimą: ar tokie tarsi nekalti pasišnekėjimai dera Lietuvai, nuoširdžiai gerbiančiai užsienio valstybių teritorinio vientisumo principus? Juk Armėnijos karinės pajėgos vis dar neteisėtai įsitvirtinusios azerbaidžanietiškame Kalnų Karabache! Oficiali tiek Lietuvos, tiek kitų Europos Sąjungos ir NATO šalių nuostata kategoriška: Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, karinės armėnų pajėgos šiame regione – neteisėtos! Iš Kalnų Karabacho brutaliai išvyti visi alei vieno azerbaidžaniečiai! Armėnija vis dar grubiai pažeidžia azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus!
Į ką nusitaikiusi Armėnijos premjero žmona. Socalinių tinklų foto
Jau vien šių aplinkybių užtenka, kad Lietuvos Prezidentūra būtų atsargesnė, rodydama prielankumą oficialiojo Jerevano politikams. Juolab mums pasirodė keisti karts nuo karto pasigirstantys lietuviški pareiškimai dėl Rytų partnerystės programos svarbos – esą Armėnija, kaip ir kai kurios kitos šio regiono valstybės, sakykim, Azerbaidžanas, Sakartvelas (Gruzija), nuoširdžiai raginami judėti Vakarų pusėn. Tik kaip įmanoma Armėnijai pritaikyti Rytų partnersystės taisykles, jei ši valstybė vis dar priklauso kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) organizacijai, kurioje – Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas? Gal Lietuvos užsienio reikalų ministerija linkusi temti į Vakarus Armėniją drauge su Giumri mieste dislokuota karine Rusijos baze? Gal vis tik protingiau palaukti, kol Armėnija išstos iš KSSO, išprašys rusų kariškius iš Giumri, ir tik tada ją kviesti į Vakarus?
Ypač mus nustebino oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje 2019-ųjų lapkričio mėnesį paskelbtas sakinys, neva paaiškinantis, kodėl buvo būtinas Lietuvos Pirmosios Ponios ir Armėnijos premjero žmonos draugiškas pokalbis Vilniuje: „Ji, t.y. Nikolos Pašiniano sutuoktinė, taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.“
Slaptai.lt tuomet perspėjo: nederėtų aklai pasitikėti kiekvienu oficialiojo Jerevano žodžiu. Šitaip prieš metus nerimaudami mes buvome teisūs. Neprabėgo nė vieneri metai, o vienoje socialinių tinklų paskyroje šiandien išdidžiai pasakojama, kaip „Nikolos Pašiniano žmona Ana Akopian kartu su 15-a kitų moterų praėjo savaitę trukusio karinio parengimo kursą“. Pasirodo, moterys gyveno kariniame dalinyje, susipažino su kario buitimi, treniravosi, sportavo, sprendžiant iš paskelbtų nuotraukų – mokėsi šaudyti iš pačių įvairiausių ginklų.
Tikrasis Anos Akopian veidas. Socialiniai tinklai
Bet svarbiausia, kad šios pratybos buvo surengtos ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache, dėl kurio iki šiol nesureguliuotas karinis Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas. Man regis, tarptautinė teisė draudžia svetimą regioną okupavusiai jėgai šeimininkauti užimtose žemėse kaip savo nuosavoje teritorijoje.
Tad ko verti 2019-ųjų lapkričio mėnesį Lietuvos Prezidentūros skelbti tvirtinimai, supask, susitikimas buvo būtinas, mat Nikolos Pašiniano sutuoktinė pradėjusi kampaniją „Moterys už taiką“, neva skirtą skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą?“ Nejaugi taika pasiekiama mokantis šaudyti iš sunkiųjų kulkosvaidžių?
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Lietuvai nederėtų pamiršti ir dar vienos aplinkybės. Šių metų rugpjūčio pabaigoje niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos (armėnai ją vadina Arcachu) delegacija, vadovaujama Arturo Tovmasiano, viešėjo tokioje pat niekur pasaulyje nepripažintoje Padniestrės respublikoje, švenčiančioje 30-ies metų atsiskyrimo nuo Moldovos jubiliejų (kaip ir Kalnų Karabacho atplėšimą nuo Azerbaidžano, taip ir Padniestrės atskyrimą nuo Moldovos Lietuva laiko neteisėtomis agresijomis). Armėnų ir moldavų separatistai vieni kitiems dovanojo Draugystės ordinus, džiaugėsi savo „nepriklausomybėmis“, žadėjo atidaryti prekybos centrus…
Tad kai Lietuva svarsto, ką priimti oficialių, iškilmingų pietų, nederėtų užmiršti patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu pats esi“…
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka nusipelnė pikčiausių priekaištų. Taip, kaip jis šeimininkauja savo šalyje, – netoleruotina, neleistina. Griežčiausių pasmerkimų vertas ir Vladimiras Putinas, kam, naudodamasis įtampa, prievartauja Baltarusiją tapti Rusijos Federacijos provincija.
Kodėl pamiršta KSSO?
Tačiau nesuprantu, kodėl žiniasklaidoje vengiama net užsiminti, jog, žvelgiant biurokratiškai, Rusija turi teisę kištis į Baltarusijos vidaus reikalus. Mūsų politikai bei politikos apžvalgininkai nenori nė minėti svarbios aplinkybės: tiek Baltarusija, tiek Rusija priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). O tai – kažkas panašaus į NATO aljansą, tik – iš kitos pusės. KSSO gretose dar – Armėnija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas (kadaise prisijungęs buvo ir Azerbaidžanas, bet oficialusis Baku 1999-aisiais pasitraukė). Žvelgiant teoriškai, formaliai, reguliuoti Baltarusijos reikalus galėtų net ir armėnai, kazachai, kirgizai, tadžikai. Juk Minskas – jų partneris. Jei partneris prašo pagalbos – kodėl nepasistengus, kodėl neįsiteikus?
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos
Žinoma, pirmuoju smuiku Kolektyvinio saugumo organizacijoje griežia Rusija. Be jos palaiminimo niekas nežengs žingsnio nei pirmyn, nei atgal. Tačiau kai prie Lietuvos sienos A.Lukašenka rengia bendras su Rusija karines pratybas, negalime atmesti teorinės grėsmės, jog žvanginti ginklais prie mūsų sienų gali būti kviečiami ir kiti KSSO atstovai. Kad paslėptų rusiškąjį pėdsaką. Siekdamas sumėtyti pėdas V.Putinas galįs ne visur siųsti savo kareivius. Įsivaizduokime, jog trokšdamas supainioti Vakarus, Baltarusijon prie Lietuvos sienos Kremlius slapta permeta kazachų ar kirgizų karius. Manote, jog Kazachstanas ir Kirgistanas pasipriešintų tokiam sumanymui, jei Kremlius vis tik rimtai spustelėtų? Tada Lietuva teoriškai būtų priversta piktai ginčytis ir su labai toli nuo mūsų esančiomis šalimis, ne vien su šiandienine Baltarusijos valdžia.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Toks scenarijus – mažai tikėtinas. Tačiau ar galime atmesti jį kaip visiškai neįmanomą? Juolab kad A.Lukašenka grasina: „Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduosiu“.
KSSO gretose nėra absoliučios vienybės. Prisiminkime, kaip Armėnija dar visai neseniai priekaištavo Baltarusijai, kodėl ši nepalaiko oficialiojo Jerevano pastangų įteisinti Kalnų Karabacho okupaciją. A.Lukašenka tąsyk tvirtai laikėsi tarptautinių nuostatų, jog Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Tačiau dėl tokio požiūrį A.Lukašenka iš Jerevano sulaukė grasinimų, girdi, Baltarusija privalanti teritoriniuose ginčuose visuomet palaikyti Armėniją. Taip elgtis Baltarusiją neva įpareigoja KSSO nuostatos.
Kur dėti prorusišką Prancūzijos prezidentą?
Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Tik tai, jog KSSO nėra vieninga, – maža paguoda. Mat ir Europos Sąjunga bei NATO nėra itin vieningos organizacijos. Štai Rytų Europos ir karinis ekspertas, analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ vyresnysis mokslinis bendradarbis Gustavas C. Gresselis portalui delfi.lt yra pareiškęs, jog Prancūzijos, vienos didžiausių ir galingiausių valstybių tiek ES, tiek NATO struktūrose, prezidentas Emanuelis Macronas yra … labai prorusiškas. O tai reiškia, kad Prancūzija priekaištaus valdžioje dar penketą metų išsilaikyti siekiančiam A.Lukašenkai tik tuo atveju, jei A.Lukašenką nuversti pageidaus ir Kremlius. O jei A.Lukašenka sutiks Baltarusiją prijungti prie Rusijos, tiksliau tariant, jei Kremlių tenkins sukalbamesniu tapęs A.Lukašenka, Paryžius taip pat elgsis santūriai.
Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
Analizuodamas lietuviškoje spaudoje pasirodančius komentarus pasigendu aiškesnių pasakojimų, kaip Rusija kišosi ir į Armėnijos vidaus reikalus, kai neva korupcijoje iki kaklo paskendusį Seržą Sargsianą keitė neva sąžiningas demokratas Nikolas Pašinianas. Skirtumas tarp to, kaip V.Putinas reguliavo įvykius Armėnijoje ir Baltarusijoje, – tik vienas. Įtariama, jog valdžios pasikeitimus Jerevane ponas V.Putinas laimino todėl, kad buvo užsitikrinęs N.Pašiniano lojalumą. Arba žinojo turįs svertų naująjį premjerą išlaikyti savo įtakos zonoje. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas rinkimus Armėnijoje laimėjo tik todėl, kad taip norėjo V.Putinas.
Baltarusijoje bent šiuo metu kiek kitaip – V.Putinas nenorįs mainyti A.Lukašenkos. Nors V.Putinui, žinoma, nusispjauti, kokia Baltarusijos prezidento pavardė, – svarbiausia, kad šis besąlygiškai klausytų jo komandų. Svarbiausia, kad sutiktų prie Rusijos prišlieti Baltarusiją.
Tad pačiu blogiausiu atveju, žvelgiant teoriškai, prie Lietuvos sienų Baltarusijoje gali sušmėžuoti ne tik rusų, bet ir armėnų, kirgizų, tadžikų, kazachų specialiųjų pajėgų kariai. Sužaidęs šią rokiruotę V.Putinas bent jau sumažintų jam svaidomus priekaištus. Kam visą atsakomybę versti rusų kariams, jei išskaidyti ją galima į keletą skirtingų segmentų?! Rimto politinio – karinio incidento atveju demokratines permainas Baltarusijoje palaikančioms jėgoms tektų bylinėtis su visa KSSO.
Karinis konfliktas – įmanomas
Mes visi norime tikėti, jog karinis konfliktas dėl Baltarusijos – mažai tikėtinas. Bet štai dienraštis „Washington Post“, vienas iš įtakingiausių Amerikos dienraščių, paskelbė Leono Arono straipsnį, kuriame sovietologas įrodinėja, esą Kremlius galįs pasinaudoti baltarusiška krize. Tai reiškia, kad V.Putinas savo karius galįs mesti ne tik Baltarusijai okupuoti „skersai – išilgai“, bet ir į Lietuvą, siekiant sukelti rimtą sumaištį. Be abejo, karinė intervencija tebūtų lokali, rusų tankai tikrai nežlegėtų Vilniaus link. Jie okupuotų vos kelių kilometrų ilgio Lietuvos teritorijos ruožą. Įsiveržimas būtų simbolinis. Tačiau Maskva isteriškai meluotų, esą tokiu kariniu žygiu siekta apsiginti – užkirsti kelią NATO agresijai.
Kam Kremliui reikalinga tokia avantiūra? V.Putinas dar sykį patikrintų, kokia tikroji NATO vienybė.
Todėl L. Aronas siūlo rengti skubų NATO aukščiausio lygio susitikimą. Labai protingas sumanymas, jeigu tame posėdyje dar kartą bus pareikšta absoliuti parama, jei bus nuspręsta kuo greičiau Lietuvos sienos su Baltarusija dislokuoti rimtas NATO karines pajėgas.
Tvirtas NATO kumštis pasienyje su Baltarusija reikalingas dar ir dėl to, kad galimoms Kremliaus provokacijoms nepritartų V.Putino sąjungininkai iš KSSO.
Na, Armėnijos mes neturėtume bijoti. Kalbant ironiškai, Lietuva pildo visas Jerevano užgaidas. Nesusipažinusi su istoriniais archyvais, Seime pripažino 1905-uosius buvus „armėnų tautos genocidu“. Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose leido pastatyti „armėnų tautos genocidą“ neva menančius chačkarus.
Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė Vilniuje buvo priėmusi Kremliui pavaldaus N.Pašiniano žmoną.
Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai skrido oficialaus vizito į Armėniją. Vienintelis šio skrydžio tikslas buvo įduoti Jerevanui į rankas pretekstą tvirtinti, esą Lietuva labiau palaikanti Armėniją nei Azerbaidžaną.
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.
Kai nuo Kremliaus užgaidų visiškai priklausomas N.Pašinianas (Armėnijoje dislokuota Rusijos kartinė bazė) susirgo COVID-19 virusu, Lietuvos prezidentas G.Nausėda twiterio pagalba jam siuntė „linkėjimus kuo greičiau pasveikti“.
Į Armėniją neseniai skrido Lietuvos karo medikai – kad padėtų šiai valstybei kovoti su siautėjančiu koronavirusu; Lietuvos pirmoji ponia dar į lėktuvą įdėjo vaikiškų žaisliukų.
Kai Lietuvos Mokslų akademijoje diskutuoti dėl 1905-ųjų įvykių panoro Armėnijos ir Turkijos diplomatai, šios mokslo įstaigos vadovybė įsileido tik Armėnijos ambasadorių.
Lietuvos spaudoje apie armėniškąją mafiją, korupciją, nelegalią prekybą ginklais nerasite rimtų analitinių straipsnių. Viską, na, beveik viską, kas negero nutinka Armėijoje, didžioji Lietuvos žiniasklaida nutyli. O štai jei kas nors nederamo nutiks Turkijoje arba Azerbaidžane, bus rašoma išsamiai, plačiai, ne vieną sykį.
Žodžiu, Armėnija mums turėti jausti dėkingumą…
Garbės žodis
Tačiau ar protinga pasitikėti kiekvienu Armėnijos premjero N.Pašiniano garbės žodžiu? Štai prieš dešimt metų žiniasklaidoje jis koneveikė Baltarusijos prezideną A.Lukašenką, vadindamas jį diktatoriumi, baltarusių tautos engėju. Tai nutiko vos prieš keletą metų, kai N.Pašinianas dar dirbo opoziciniame leidinyje, o A.Lukašenka siekė būti perrinktas prezidentu. Dabar, 2020-aisiais, N.Pašinianas buvo vienas iš pirmųjų, kurie sveikino A.Lukašenką su pergale rinkimuose…
Karo stovykloje. Vytauto Visocko nuotr.
Tad ar mes tikri, jog, ilgiems dešimtmečiams į savo teritoriją įsileidęs rusišką karinę bazę ir tvirtai įsitvirtinęs prorusiškoje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje oficialusis Jerevanas sugebės atsispirti Kremliaus politinams – kariniams įsakymams?
Galų gale ką mes žinome apie tikruosius Kazachstano, Kirgistano, Tadžikistano vadovų nusiteikimus?
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis susitiko su JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoju Stephenu Biegunu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Aliaksandro Lukašenkos režimo kuriama situacija yra neeilinė, tačiau grėsmių Lietuvos suverenitetui kol kas nėra, teigia krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
„Kai eskaluojama tokiu mastu, tai nėra eilinė situacija“, – po susitikimo su JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoju Stephenu Biegunu žurnalistams kalbėjo R. Karoblis, komentuodamas šalia Lietuvos sienos Baltarusijoje vykstančias karines pratybas bei A. Lukašenkos sprendimą skelbti aukščiausią kovinę parengtį.
„Retorika, kuri ateina iš pono Lukašenkos – galbūt būtų normalu, tačiau yra ir kiti pajėgumai, kurie yra pasitelkti ir yra neįprasti tokioje vietoje. Situacija yra neeilinė. Kita vertus, mūsų vertinimu, rimtų grėsmių Lietuvos suverenitetui ir teritoriniam integralumui nėra“, – akcentavo ministras.
R. Karoblis, vertindamas A. Lukašenkos režimo užimtą laikyseną, teigė, kad šiuo metu tiesiog yra ieškoma kaltų dėl kilusios politinės krizės Baltarusijoje.
„Nedemokratiniams režimams tai, matyt, yra būdinga. Praktiškai tą matome visur (…) Tai yra bandymas nukreipti visuomenės dėmesį nuo tikrųjų valstybės problemų. Tai daroma surandant išorinį priešą. Taigi išorinis priešas tapo Vakarai, kurie, kaip melagingai teigiama, yra pasiruošę atkirsti Gardiną ir jo sritį. Dėl to vyksta ir neplanuotos pratybos su papildomais veiksniais, dėl to yra paskelbta visiška karinė padėtis – o tai yra visiškai neadekvatu“, – pridūrė ministras ir pabrėžė, kad Lietuva turi ir toliau nepasiduoti provokacijoms.
„Turime tokią situaciją, kokia yra. O mūsų pozicija yra vertinti ir analizuoti grėsmes. Tačiau kiek galime, turime išlikti ramūs ir nepasiduoti provokacijoms – nes to yra ir laukiama“, – apibendrino R. Karoblis.
Baltarusijai įteikta nota dėl valstybinės sienos pažeidimo
Pirmadienį į Užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Baranovskis, kuriam įteikta protesto nota dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienos pažeidimo.
Baltarusijos sraigtasparnis Mi-24 rugpjūčio 23 dieną, 18.50 val., ties Medininkais kirto Lietuvos valstybės sieną. Tuo metu, kai valstybinę sieną kirto sraigtasparnis, nuo Vilniaus Katedros aikštės iki Baltarusijos pasienyje esančių Medininkų buvo nusidriekusi žmonių grandinė. Į 32 kilometrų „Laisvės kelią“ sustoję žmonės pareiškė solidarumą ir paramą protestuojantiems baltarusiams, kurie po suklastotų prezidento rinkimų susidūrė su A. Lukašenkos režimo agresija ir brutalumu.
A. Lukašenka pasirodė su neužtaisytu automatu rankoje
Sekmadienį Minsko centre susirinko dešimtys tūkstančių prieš A. Lukašenkos režimą protestuojančių baltarusių. Tuo metu virš Minsko, kur vyko didžiulės demonstracijos, pastebėtas sraigtasparnis. Žiniasklaida paskelbė, kad juo skrido prezidentas Aliaksandras Lukašenka.
Viešojoje erdvėje taip pat paplito įrašas, kuriame matyti, kaip iš jo išlipa ginkluoti vyrai, o vienas jų – A. Lukašenka su automatu „Kalašnikov“ rankose.
A. Lukašenka kaltina Vilnių ir Varšuvą dėl neramumų kurstymo
Lankydamasis Gardine surengtame šalininkų mitinge, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad „neramumus“ šalyje kursto užsienio valstybės, o kurstytojos neva yra Lietuva ir Lenkija.
A. Lukašenka taip pat perspėjo kaimynines šalis, įskaitant Lietuvą, kad jos gali sulaukti „atitinkamo atsako“ iš Baltarusijos ir Rusijos valstybės. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis susitinka su JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoju Stephenu Biegunu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduos“, – teigė A. Lukašenka.
Paskelbė aukščiausią kovinę parengtį
Tariamas Baltarusijos vadovas savaitgalį taip pat pareiškė, kad prie šalies sienų yra užfiksuotas NATO pajėgų „rimtas judėjimas“, todėl, pasak jo, Baltarusijoje įvedama aukščiausio lygio kovinė parengtis.
Jis nurodė imtis „pačių griežčiausių priemonių“ ir užkirsti kelią bandymams nuversti jo režimą.
„Akivaizdu, kad vidaus politinė situacija mūsų šalyje yra kurstoma planuojant spalvotąją revoliuciją“, – A. Lukašenką cituoja valstybinė naujienų agentūra „BelTA“.
A. Lukašenkos teigimu, Baltarusijos kariuomenė turi „imtis pačių griežčiausių priemonių, kad apsaugotų mūsų šalies teritorinį vientisumą“.
ELTA primena, kad demonstracijos Baltarusijoje prasidėjo po rugpjūčio 9 d. vykusių prezidento rinkimų, kuriuose neva 80,1 proc. balsų atiteko 26 metus šalį valdančiam A. Lukašenkai. Oficialiais duomenimis, opozicijos atstovė Sviatlana Cichanouskaja buvo antra su 10,12 proc. balsų, tačiau ji rezultatų nepripažino. Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją dėl savo saugumo išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Suklastoti rinkimai šalyje sukėlė protestų bangą, kuri tęsiasi iki šiol. Kilusius protestus valdžia malšino smurtu, kurių metu keli žmonės žuvo ir buvo sulaikyti tūkstančiai, pranešama apie kankinimus sulaikymo įstaigose.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Lankydamasis Gardine surengtame šalininkų mitinge, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka pareiškė, kad „neramumus“ šalyje kursto užsienio valstybės, o kurstytojos neva yra Lietuva ir Lenkija.
A. Lukašenka taip pat perspėjo kaimynines šalis, įskaitant Lietuvą, kad jos gali sulaukti „atitinkamo atsako“ iš sąjunginės Baltarusijos ir Rusijos valstybės.
„Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduos“, – teigė A. Lukašenka.
KSSO yra karinis aljansas, įkurtas žlugus SSRS. Jį sudaro Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija ir Armėnija.
„Kurstytojai – ne gardiniečiai, ne baltarusiai. Jie sėdi ten – Varšuvoje, Vilniuje. Ir matome, kur pabėgo tie alternatyvieji, juk jų niekas neengė ir nevarė iš Baltarusijos“, – pareiškė A. Lukašenka.
Pagrindinė Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja prasidėjus krizei išvyko iš Baltarusijos į Lietuvą.
Tiesa, netrukus A. Lukašenka padėkojo šalims, kurios „remia Baltarusijos pastangas užtikrinti saugumą“, ir pareiškė, kad šalis su „užsienio grėsmėmis“ susitvarkys pati.
„Esu dėkingas vadovams tų šalių, kurios remia Baltarusiją, tačiau esu tikras, kad mes patys susitvarkysime“, – Gardine sakė A. Lukašenka.
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai, kurių rezultatai laikomi suklastotais. Oficialiais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas A. Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė S. Cichanouskaja – 10,12 proc.
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
Pati S. Cichanouskaja naktį į rugpjūčio 11-ąją išvažiavo iš Baltarusijos ir šiuo metu yra Lietuvoje.
Būdama IV Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso suvažiavimo dalyvė iš anksto dėkoju už dėmesį ir noriu labai apgailestaudama jums pateikti informaciją, kaip dėl agresijos prieš Azerbaidžaną vykdančios Armėnijos politikos eilinį kartą žuvo nekalti žmonės. 2020 metų naktį iš liepos 12-os į 13-ą Armėnijos ginkluotosios pajėgos pažeidė nutrauktos ugnies režimą ir artilerijos pabūklais apšaudė Tovūzo rajone esančias Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų pozicijas. Tuomet žuvo 12 ir buvo sunkiai sužeista daug Azerbaidžano karių. Taip pat stipriai apšaudžius mūsų gyvenvietes ir kaimus žuvo Tovūzo rajono Agdamo kaimo gyventojas, 1944 metais gimęs Azizovas Azizas ogluIzatas.
Tai nepriimtina, todėl pasaulio visuomenė ir tarptautinės organizacijos turi pasakyti „stop“ Armėnijos vykdomai agresinei politikai, palaikyti teisingą Azerbaidžano balsą ir įvesti sunkiausią, agresoriaus vertą sankciją. Sunkiąja technika apšaudydama taikius gyventojus Armėnija parodo tikrąjį savo veidą. Daugeliui atveju ji elgiasi kaip teroristinė organizacija. Nepaisydama taikių derybų, vykdomų sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą, agresyvi Armėnija grubiai pažeidžia derybų nuostatus ir vykdo tikslingą įtemptumo politiką. Kartu ji grubiai pažeidžia derybų procesą. Tokiomis provokacijomis ji siekia nukreipti dėmesį nuo sunkios socialinės ir ekonominės situacijos bei įtraukti į šį procesą karines ir politines organizacijas, kurioms ji priklauso.
Nepaisant to, kad Azerbaidžano užsienio reikalų ir gynybos ministerijos pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės valstybėms-bendrapirmininkėms, Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai ir kitoms organizacijoms informaciją apie tai, kad grubiai pažeistas ugnies nutraukimo režimas, kad taikūs gyventojai apšaudomi sunkiąja ginkluote, Armėnijai joks spaudimas nevykdomas. Minėtos organizacijos turi priversti Armėniją nedelsiant laikytis ugnies nutraukimo režimo, reaguoti į tai, kad Armėnijos karinės pajėgos apšaudo taikius Azerbaidžano gyventojus ir kategoriškai tai pasmerkti. Žinoma, kad visos tarptautinės organizacijos Kalnų Karabachą ir šalia esančius okupuotus rajonus pripažįsta neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Todėl Armėnija, norėdama įtraukti į konfliktą Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (KSSO), ugnies nutraukimo režimą pažeidžia ne Kalnų Karabacho teritorijoje, o Tovūzo rajono, esančio šalia Azerbaidžano ir Armėnijos sienos, kryptimi.
Beveik 30 metų Armėnija vykdo agresorės politiką, daugiau nei milijonas Azerbaidžano piliečių neteko teisės gyventi savo gimtojoje žemėje. Taip vadinamieji rinkimai ir pastaruosius mėnesius Šušoje vykę inauguracijos šou, paskutiniai įvykiai, vykę Tovūzo rajone, yra provokacinio pobūdžio, stipriai kenkia derybų procesui ir dėl to azerbaidžaniečiai netenka kantrybės.
Manau, kad ESBO Minsko grupės bendrapirmininkai, tarpininkaujantys taikaus konflikto sprendimo procesui, turi pademonstruoti objektyvią poziciją ir savo veikla užtikrinti, kad būtų vykdomos tarptautinės teisės normos ir atitinkamos Jungtinių Tautų priimtos rezoliucijos. Vadovaujantis 822, 853, 874 ir 884 Jungtinių Tautų rezoliucijomis, visos Armėnijos ginkluotosios pajėgos besąlygiškai turi būti išvestos iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Priešingu atveju Azerbaidžanas pasilieka teisę jėga išlaisvinti savo žemes. Azerbaidžano žmonės labai nepatenkinti ESBO Minsko grupės bendrapirmininkų veikla, ir jeigu taip tęsis ir toliau, neliks pasitikėjimo Minsko grupės efektyvumu. Armėnija, grubiai pažeisdama Jungtinių Tautų Chartiją ir kitus tarptautinius teisės įsipareigojimus ir vykdydama karinę agresiją prieš Azerbaidžaną, iki šiol yra okupavusi Azerbaidžano Kalnų Karabacho regioną ir septynis šalia esančius rajonus.
Aš, Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė, raginu tarptautinę visuomenę kategoriškai pasmerkti agresinę Armėnijos politiką prieš Azerbaidžaną, jos provokacinius veiksmus, vykdomus palei minėtų valstybių sieną.
Pagarbiai – Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė Fatma Yıldırım
Įtampa tarp Armėnijos ir Azerbaidžano tebetvyro. Dar nežinia, kuo baigsis kilęs nedidelis konfliktas Tovuzo regione – taika ar dideliu karu? Slaptai.lt pateikia naujausias žinias, susijusias su įtampa Armėnijos – Azerbaidžano pasienyje.
XXX
Kaip informuoja ELTA, Azerbaidžanas ir Armėnija nesiliaujančio pasienio konflikto fone ketvirtadienį apsikeitė griežtais pareiškimais dėl galimų smūgių svarbiausiems dviejų šalių infrastruktūros objektams.
Azerbaidžano gynybos ministerija įspėjo, jog jei bus atakuojama Mingačevyro vandens telkinio užtvanka ir ten esanti hidroelektrinė, tai Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos gali smogtų atsakomąjį smūgį Mecamoro atominei elektrinei Armėnijoje. „Jerevanas neturi pamiršti, kad mūsų armijos turimos naujos raketų sistemos leidžia paleisti labai tikslius smūgius Mecamoro AE, kas būtų didelė katastrofa Armėnijai“, – pareiškė žurnalistams ministerijos spaudos tarnybos atstovas.
Azerbaidžano tankai
Pasak kai kurių ekspertų, sugriovus Mingačevyro vandens telkinio užtvanką, būtų apsemta didelė Azerbaidžano teritorijos dalis.
Situacija dviejų šalių pasienyje susikomplikavo liepos 12 d. Azerbaidžanas pareiškė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos mėgina atakuoti jo armijos pozicijas, naudodamos artileriją, o Jerevanas tvirtino, kad padėtis paaštrėjo dėl azerbaidžaniečių veiksmų.
XXX
Pastarosiomis dienomis šio konflikto atgarsiai pasiekė ir kitas šalis. Štai Armėnijoje buvo užpulta Ukrainos ambasada. Jerevane vandalai apmėtė „ukrainietiškais barščiais” Ukrainos diplomatų būstinę tik todėl, kad oficialusis Kijevas, kaip ir NATO bei Europos Sąjungos šalys, tvirtina Kalnų Karabachą esdant Azerbaidžano teritorija ir ragina Armėniją išvesti visas savo karines pajėgas iš šio regiono. Armėnų vanadalų išpuolis prieš Jerevane reziduojančius ukrainiečių diplomatus užfiksuotas vaizdo kamerų (lenta.ru)
Incidentų būta ir Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Lenkijos sostinėje gyvenantys azerbaidžaniečiai surengė legalų taikų mitingą, kurio metu reiškė paramą savo Tėvynei. Tačiau provokatoriai (manoma, kad tai – Varšuvoje gyvenantys armėnai) mėgino išprovokuoti muštynes. Raminant aistras įsikišo teko Lenkijos policija (youtube.com).
XXX
Armėnijos spauda, neva remdamasi oficialiuoju Jerevanu, gyrėsi, esą jų šalies karinėms pajėgoms pasisekė numušti bepilotį Azerbaidžano orlaivį. Publikavo net sugadinto karinio bepiločio orlaivio nuotraukas.
Azerbaidžaniečių karinis bepilotis orlaivis
Azerbaidžano gynybos ministerija paneigė šią informaciją. Visi azerbaidžanietiški bepiločiai orlaiviai – rikiuotėje. Neprarasta nė viena skraidyklė. Tokia buvo oficiali Baku reakcija.
Beje, Azerbaidžano ekspertams atlikus analizę paaiškėjo, jog Armėnijos išplatintoje fotografijoje užfiksuotas 2014-aisiais metais Afganistane numuštas bepilotis orlaivis.
XXX
Dėmesio verta publikacija, paskelbta armėniškame leidinyje Armenian Report. Omenyje turime Tevos Aršakiano straipsnį, kuriame jis kritikuoja Rusijos Dūmos deputatą Konstantiną Zatuliną.
Teksto autorius pripažįsta, kad Armėnija metų metais kvietė į svečius rusų politikus, politologus, deputatus ir žurnalistus. Posakis „kvietė pasisvečiuoti“ – per švelnus. Teksto autorius neslėpė, kad į Armėniją iš Rusijos pakviesti svečiai buvo ne tik vaišinami, girdomi. Jiems į kišenes buvo kišami ir pinigai. Jiems teiktos brangios dovanos. Visa tai daryta tam, kad jie taptų Armėnijos draugais ir visur visada kritikuotų Azerbaidžaną. Kol Armėnija buvo dosni, jie palaikė oficialųjį Jerevaną.
ArmenianReport publikacija
Bet štai po vadinamosios aksominės revoliucijos į valdžią atėjus Nikolai Pašinianui Jerevanas liovėsi būti dosnus. Naujoji valdžia nusprendė, kad už draugystę nereikia mokėti.
Štai tada ir paaiškėjo, kad Armėnija neturi daug draugų. Tie, kurie ją iki šiol rėmė, perbėgo Azerbaidžano pusėn. Vienas iš tokių neva yra Rusijos deputatas Konstantinas Zatulinas.
Publikacijos autorius teigia, kad Armėnija apmokėjo šio politiko rinkiminę kampaniją į Rusijos valstybės Dūmą. Pabrėžtina, kad K.Zatulinas balotiravosi Sočyje, kur stipri armėnų diaspora.
Tačiau vos tik šį Rusijos politiką Jerevanas liovėsi remti, jis, pasak T.Aršakiano, „parodė savo tikrąjį veidą“. vaizdžiai tariant, pradėjo kritikuoti ne Azerbaidžaną, bet „vargšę Armėniją”. Straipsnio autorius mano, kad Armėnijai derėtų vengti „tokių draugų“.
XXX
Maksimas Ševčenko
Norint perprasti tikrąsias incidento Tovuzo regione priežastis vertėtų susirasti jau senokai objektyviai įvykius Kaukazo regione komentuojančio rusų žurnalisto, politologo Maksimo Ševčenkos komenatrus. Viename iš paskutiniųjų savo videointerviu (facebook) jis neatmeta galimybės, jog dabar Pietų Kaukaze tikrai gali kilti rimtas karas. Tačiau didelis karinis konfliktas reikalingas ne Azerbaidžanui, o būtent Armėnijai.
M.Ševčenko ragina atkreipti dėmesį, kad šį sykį Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė ne su Kalnų Karabachu susijusias teritorijas, o būtent Tovuzo rajoną, kuris tarptautinės bendruomenės pripažįstamas oficialia Armėnijos – Azerbaidžano siena. Šis oficialiojo Jerevano žingsnis leidžia įtarti, jog Armėnija į konfliktą bando įvelti Kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) nares. Juk Armėnija oficialiai priklauso šiai organizacijai. Jos narės įsipareigojusios viena kitą remti, iškilus pavojui. Panašiai – kaip NATO narės. Į KSSO įeina Baltarusija, Armėnija, Rusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas. vadinasi, jei konfliktas įsipliekstų Kalnų Karabacho regione, KSSO neturėtų teisės niekaip paremti Armėnijos, nes tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą traktuoja kaip neginčijamą Azerbaidžano regioną. O jei konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano įsipliekstų būtent Tovuze (tarptautinės bendruomenės neginčijama Armėnijos – Azeraidžano siena), KSSO būtų priversta reaguoti.
Štai ši detalė, pasak M.Ševčenkos, labai svarbi.
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos
Rusijos žurnalistas M.Ševčenka taip pat manąs, kad liepos 12-13-dienomis prasidėję šaudymai naudingi Armėnijai dar ir dėl to, kad netoliese driekiasi Azerbaidžano dujų tranzitai į Europą. Šie dujotiekiai Azerbaidžanui gyvybiškai svarbūs. Be to, šie susišaudymai kenkia daug problemų turinčiai Turkijai – ji priversta laikyti gausias karines pajėgas netoli Azerbaidžano, kad bet kada galėtų ateiti azerbaidžaniečiams į pagalbą, nors Ankarai su Stambulu reikia kariuomenės ir pasieniuose su Sirija, Libija, Kipru.
Be to, M.Ševčenka tvirtina, kad Armėnijoje nėra grynai armėniškos kariuomenės. Ten greičiau dislokuota bendra, mišri armėnų – rusų kariuomenė. Niekas šito oficialiai nepatvirtina, bet sprendžiant iš šalutinių detalių akivaizdu, kad Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms greičiausiai vadovaujama iš armėniškame Giumri mieste dislokuotos Rusijos karinės bazės.
M.Ševčenka įsitikinęs, kad į incidentą Tovuze reikia žiūrėti per Turkijos ir Rusijos konfliktų prizmę.
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos
Po liepos 12-13-osios karinio incidento Armėnijos – Azerbaidžano pasienyje Tovuzo regione savo susirūpinimą pareiškė daug užsienio valstybių ir įtakingų tarptautinių organizacijų. Apie būtinybę išvengti karinės eskalacijos kalbėjo Jungtinių Tautų organizacijos vadovai, JAV Baltųjų rūmų atstovai, Rusijos vadovybė, Europos Sąjungos lyderiai…
Liepos 13-ąją turėjo būti sušauktas ir neeilinis Kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) posėdis. Slaptai.lt skaitytojams priminsime, kad KSSO šiuo metu priklauso šešios valstybės – Armėnija, Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas. Iki 1999-ųjų šiai kolektyinio saugumo organizacijai priklausė ir Azerbaidžanas. Bet po 1999-ųjų ofcialusis Baku pasitraukė iš KSSO.
Šiuo metu KSSO vadovauja Stanislavas Zasas – Baltarusijos atsargos generolas. Būtent jis pareiškė būtinybę sušaukti skubų visų organizacijos atstovų pasitarimą. Bet pokalbiai dėl paskutiniųjų įvykių Tovuzo regione, kurį iš liepos 12-osios į liepos 13-ąją apšaudė armėnų kariškiai iš stambiojo kalibro ginklų, buvo atidėtas „neapibrėžtam laikotarpiui“.
Nors oficialios priežastys neišvardinamos, tačiau galima spręsti, jog tai – oficialiojo Jerevano intrigos. Būtent Armėnija siekia, kad partneriai iš KSSO palaikytų agresyvius jos išpuolius prieš Azerbaidžaną. Bet KSSO negali remti Armėnijos vien dėl to, kad Azerbaidžano – Armėnijos konflikte oficialusis Jerevanas yra agresorius. Tarptautinė bendruomenė traktuoja Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, o šiuo metu šį regioną administruojančią armėnų valdžią – okupante. Net labai norėdama KSSO negali palaikyti Armėnijos, nes tokiu atveju ji prieštarauti tarptautinei teisei, reglamentuojančiai, ką reiškia valstybės teisė į teritorinį savo žemių vientisumą.
KSSO emblema
Šioje organizacijoje Armėnija stengiasi pasirodyti esanti viena iš svarbiausių, padoriausių valstybių. Ji nuolat priekaištauja visoms iš eilės KSSO atstovėms, kad šios per mažai remia Armėniją.
Šiuo konkrečiu atveju oficialusis Jerevanas, matyt, tikėjosi bent minimalaus KSSO palaikymo. Bet neoficialių konsultacijų metu patyrė, kad palaikymo nesulauks, todėl nusprendė pasitarimą nukelti vėlesniam laikui. Kad netektų pripažinti pralaimėjimo. Arba galimas priešingas atvejis: KSSO vadovybė norėjo sušaukti skubų pasitarimą, kuriame Armėnijos kariniai veiksmai būtų pasmerkti, todėl premjeras Nikolas Pašinianas dėjo milžiniškas pastangas, kad tokio posėdžio iš viso nebūtų.
Be kita ko, Armėnija labai baiminasi, kad Azerbaidžanas gali sumanyt grįžti į KSSO. Todėl imasi politinių priemonių nuteikiant šios organizacijos atstovus prieš Azerbaidžaną.
Liepos 12-13-osios karinio incidento metu Azerbaidžanas neteko šių karių: seržanto Vugaro Sadygovo ir eilinių Elšado Mamedovo bei Chaijamo Dašdemirovo. Kiek Armėnija neteko karių, oficialusis Jerevanas nutyli. Armėnijos gynybos ministerija neigia, kad turėjo aukų. Azerbaidžano karinė žvalgyba mano, kad konflikte dėl Tovuzo žuvo mažiausiai 13 armėnų karių ir dar kelios dešimtys gali būti sužeistų.
Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tai – nenuginčijama tiesa. Taip pat žinoma, kad vienas iš paskutiniųjų šios organizacijos vadovų buvo Armėnijos atstovas – tūlas Jurijus Chačaturovas. Bet šiandien J.Chačaturovas jau nebevadovauja KSSO. Jis buvo priverstas trauktis iš generalinio sekretoriaus posto.
Taigi šiuo metu iškilęs galvosūkis – kas taps naujuoju KSSO generaliniu sekretoriumi? Į šį postą Armėnija norėtų ir vėl įtaisyti saviškį. Bet kiti KSSO nariai, sakykim, Baltarusija ir Kazachstanas, nesutinka. Tiek Minskas, tiek Astana vadovaujasi logika: kadangi Armėnijos atstovas buvo priverstas pasitraukti dėl pačių armėnų užkulisinių žaidimų (ne dėl ligos ar mirties), dabar į šį postą turi būti skiriamas kitos valstybės, sakykim, Baltarusijos ar Kazachstano, narys. Minskas ir Astana siūlo vadovautis rotacijos principu.
Armėnijai toks sąjungininkų pasiūlymas nepatiko. Ji supyko, įsižeidė.
Kad skaitytojams būtų aiškiau, kas teisus dėl šio konflikto, būtina prisiminti, kas gi tas J.Chačaturovas? Į valdžią Armėnijoje taikios revoliucijos būdu atėjus Nikolui Pašinianui, J.Chačaturovui buvo pareikšti kaltinimai dėl pažeistos šalies Konstitucijos. Mat eidamas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų Jerevano garnizono vado pareigas J.Chačaturovas leido 2008 metų kovo pirmosiomis dienomis prieš protestuotojus panaudoti karinę jėgą (tąsyk Jerevane žuvo dešimt protestuotojų).
Kas teisus – protestuotojai, manę, kad 2008-ųjų rinkimai Armėnijoje buvo suklastoti, ar valdžia, tvirtinusi, kad mitingai pavirto į nevaldomas riaušes, – šiuo atveju ne tiek aktualu. Svarbiausia, kad valdžią Armėnijoje taikiu būdu iškovojus N.Pašinianui, ponas J.Chačaturovas buvo suimtas – teismo laukė sėdėdamas tardymo izoliatoriuje Jerevane. Tokia kardomoji priemonė jam pritaikyta, kad nepabėgtų iš šalies ir nedarytų poveikio liudytojams. Tačiau jis vis tik buvo išleistas į laisvę sumokėjus piniginį užstatą.
Štai tada ir prasidėjo: daugelis prieš jį liudijusių asmenų pakeitė parodymus iš neigiamų į teigiamus, o kiti visai atsisakė liudyti teisme. J.Chačaturovui kilo viltis išbristi iš balos sausam.
Bet įdomiausia, kad socialiniuose tinkluose tuo metu buvo pasirodęs sensacingas įrašas – Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos direktoriaus Arturo Vaneciano ir Specialiosios tyrimo tarnybos direktoriaus Sasuno Chačatriano pokalbis.
Nikolos Pašiniano karikatūra
Pokalbis tetruko vos aštuonetą minučių, tačiau jį išklausius lengva susidaryti nuomonę, kokios rimtos politinės intrigos verda šiandieninėje Armėnijoje. Pasirodo, konfidencialaus pokalbio metu (vėliau jis tapo viešu, kas jį užrašė ir kodėl išplatino socialiniuose tinkluose – nežinoma), du aukšto rango Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovai aptaria kai kurias svarbias bylas. Tarp jų – ir kaltinimus Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (KSSO) generaliniam sekretoriui J. Chačaturovui. Atidžiai išanalizavus įrašą tampa aišku: dėl J.Chačaturovo duodami aiškūs nurodymai – šio žmogaus negalima uždaryti į belangę, nes priešingu atveju „sulauksime Rusijos pykčio“ (Armėnijai, Rusijos pagalba užgrobusiai azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą, Kremliaus nuomonė labai svarbi).
Taigi J.Chačaturovas vos vienerius metus vadovavo KSSO struktūroms. Pašalinti J.Chačaturovą iš KSSO generalinio sekretoriaus posto panoro pati Armėnija, kai premjeru tapo N.Pašinianas. Revoliuciją Armėnijoje sukėlusio N.Pašiniano poziciją galima suprasti – jis iš strategiškai svarbių postų siekia kuo greičiau išstumti visus nuverstojo prezidento Seržo Sargsiano žmones – visą vadinamąjį „Karabacho klaną“.
Ypač N.Pašinianas skubėjo susodinti į kalėjimus tuos, kurie 2008-aisiais prieš protestuotojus įsakė panaudoti jėgą. Tarp jų – ir Jerevano karinio garnizono vadą J.Chačaturovą. Bet J.Chačaturovas – pavojingas konkurentas, nes turi „rimtų ryšių Kremliuje“.
Kad ir kaip N.Pašinianas bandė laviruoti, Kremliaus susierzinimo neišvengė. Nors oficialusis Jerevanas vis tik leido J.Chačaturovui išvažiuoti į Maskvą, KSSO reputacija liko sutepta. Juk Armėnijos teisėsauga persekiojo ne bet ką, o patį KSSO generalinį sekretorių. Taigi sušlubavo ne tik KSSO, bet ir jai teoriškai bei praktiškai vadovaujančios Rusijos įvaizdis. Šios organizacijos istorijoje pirmą sykį generaliniam sekretoriui pateikiami sunkūs kriminaliniai nusikaltimai!
Ir vis dėlto J.Chačaturovo likimas – jau nebesvarbu. Jis tikriausiai Maskvoje ramiai sulauks pensijos. Naujoji politinė intriga – kas pakeis susikompromitavusį sekretorių? Painiavą kelia tai, kad KSSO organizacijos įstatuose aiškiai nenurodyta, kaip privalu elgtis, kai vadovas nušalinamas nuo pareigų. Įstatuose teparašyta, kad sekretoriui mirus arba sunkiai susirgus į postą naują kandidatą skiria toji pati šalis, kurios atstovas mirė arba susirgo. Tačiau J.Chačaturovo atveju – visai kitaip. Tad Armėnija, nors labai nori į šį postą vėl prastumti savąjį, šios teisės, vadovaujantis sveiku protu, – nebeturi. Naująjį kandidatą turėtų siūlyti Kazachstanas, Baltarusija, Rusija, tik ne Armėnija. Bet N.Pašinianas deda visas pastangas, kad į šią įtakingą karinę – politinę organizaciją vadovauti būtų paskiras jos žmogus.
Į KSSO viršūnių susitikimą Kazachstano sostinėje Astanoje premjeras N.Pašinianas atvyko turėdamas pasiūlymą – naujuoju organizacijos lyderiu skirti dabartinį Armėnijos gynybos ministrą Mikaelį Aratiunianą (N.Pašinianas pareiškė, kad J.Chačaturovo atsistatydinimas neva prilyginamas nenumatytoms aplinkybėms, todėl Armėnija tarsi išsaugoja teisę skirti savo kandidatą).
Tačiau kai kurie KSSO organizacijos dalyviai neseniai surengtame viršūnių susitikime Astanoje turėjo kardinaliai kitą nuomonę. Jie mano, kad naujasis vadovas į šį postą dabar turėtų būti skiriamas rotacijos keliu. O tai reiškia, kad naująjį vadovą skirs ne Armėnija, bet Baltarusija arba Kazachstanas.
Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.
Diskusijos dėl naujojo vadovo truko net trejetą valandų. Posėdis buvo uždaras. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas pranešė, kad naująjį vadovą nūnai deleguos Baltarusija. Tiesa, galutinis žodis bus tartas šių metų gruodžio 6-ąją dieną Sankt Peterburge įvyksiančiame KSSO viršūnių susitikime (beje, po šito kazachų lyderio pareiškimo tiek N.Nazarbajevas, tiek pats Kazachstanas tapo mirtinu Armėnijos priešu (remiantis armėniškoje spaudoje pasirodžiusiomis pulikacijomis-http://armenianreport.com/pubs/202068/).
Remiantis rusų spaudos pranešimais, prieš Armėnijos pasiūlymą į KSSO postą skirti vėl armėnų atstovą prieštaravo Baltarusija, Kazachstanas ir „keletas kitų valstybių“. O tai reiškia, kad net Armėnijai palankaus Rusijos prezidento Vladimiro Putino įtaka nepadėjo. KSSO narėms greičiausiai nusibodo nuolatinės armėnų intrigos (Armėnija nepasitarė su KSSO narėmis versdama iš posto J.Chačaturovą, tad kodėl trokšta, kad KSSO narės su ja tartųsi dėl naujo vadovo?).
Belieka paklausti, kodėl N.Pašinianui toks svarbus KSSO generalinio sekretoriaus postas? N.Pašinianas bijo, jog į KSSO posėdį Sankt Peterburge stebėtojo teisėmis gruodžio mėnesį nebūtų pakviestas Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas (Azerbaidžanas nėra šios organizacijos narys).
Armėnija kategoriškai nesutinkanti, jog į KSSO posėdį stebėtojo teisėmis būtų priimtas Azerbaidžanas (ši idėja svarstyta politiniuose užkulisiuose visą 2018-ųjų vasarą). Bet Azerbaidžanas greičiausiai bus pakviestas į Sankt Peterburgo posėdžius (be teisės balsuoti). Juk musulmoniškas Azerbaidžanas sugeba palaikyti draugiškus, dalykiškus santykius su visomis KSSO šalimis, išskyrus Armėniją. Azerbaidžanas nesipyksta nei su Baltarusija, nei su Kirgistanu, nei su Kazachstanu… O ir su Rusija oficialiojo Baku santykiai nėra blogi.
Armėnija lieka vienui viena net tarp sąjungininkių – KSSO narių.
Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, jog Armėnija prašosi priimama į NATO? Ar įtikinamas pasirodytų teiginys, esą Armėnijos premjero pareigas einantį Nikolą Pašinianą karinių NATO pratybų stebėti buvo pakvietęs pats Aljanso generalinis sekretorius? O jei portalas slaptai.lt parašytų, jog Armėnijos ministras pirmininkas N. Pašinianas tikrai svečiavosi Norvegijoje asmeniškai pakviestas Aljanso vadovo Jenseno Stoltenbergo – ar nepasirodytų ši žinia įtartina, labiau panaši į melą, propagandinę „antį“, nei į neginčijamą tiesą?
Be abejo, Armėnijos premjero niekas nekvietė į Norvegijos Karalystę, niekas jam neleido stebėti NATO karinių pratybų. Juolab NATO vadovybė nesiuntė ponui N. Pašinianui asmeninių pakvietimų.
Būtų didžiausia kvailystė, neapdairumas, beprotybė, jei NATO vadovai šiandien prašytų Armėniją prisijungti prie Aljanso pajėgų. Taip nėra ir negali būti. Šito oficialusis Briuselis negali padaryti dėl kelių svarių, rimtų priežasčių. Pirma, Armėnijoje dislokuota gausi Rusijos karinė bazė (Giumri miestas). Antra, Armėnija iki šiol okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (įskaitant ir septynetą su KK nesusijusių rajonų). Todėl Vakarai šią valstybę tebelaiko agresore, nevykdančia Jungtinių Tautų rezoliucijų, įpareigojančių trauktis iš užgrobtų teritorijų. Ir, galų gale, visi puikiai žino, jog Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tas KSSO – tai visiška priešingybė NATO aljansui. Tai – akivaizdžiai antieuroatlantinė organizacija. Kad ir kaip norėtų oficialusis Jerevanas, jis negali siekti draugystės su NATO ir tuo pačiu tampriai bendradarbiauti su KSSO. Sėdėti ant dviejų skirtingų kėdžių neįmanoma, kad ir koks gudrus, lankstus bebūtum.
Ir vis dėlto internetinėje erdvėje pasirodė pranešimų, girdi, ponas N. Pašinianas svečiuojasi Norvegijoje, dalyvauja derybose su NATO generaliniu sekretoriumi, iš garbingų užsienio svečių ložės stebi, kaip gintis mokosi NATO kariai. Kad tokių „ančių“ buvo paleista internetinėje erdvėje, apgailestauja internetinis leidinys Armenianreport.com. Šis armėniškas portalas mano, kad primityvią dezinformaciją dėl neva Armėnijos noro jungtis į NATO struktūras skleidžia Kremliaus remiami ir apmokami troliai. Būtent jie neva paskleidė melagingų žinių, esą N. Pašinianas, vaizdžiai tariant, staiga Rusijai atsuko užpakalį, o Vakarams – veidą.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Niekas nesiginčija: pranešimai apie Armėnijos siekį bičiuliautis su NATO tėra primityvus, pigus melas. N. Pašinianas nevažiavo į Norvegiją, nesusitiko su NATO vadovybe ir nematė karinių NATO pratybų. Tuo metu, kai internetiniai troliai įrodinėjo, esą N. Pašinianas šnekučiuojasi su J. Stoltenbergu, Armėnijos premjeras iš tikrųjų buvo nuvykęs į iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą, kur susitiko su šią azerbaidžanietišką teritoriją dabar valdančiais saviškiais – armėnais. Remiantis Armenianreport.com pranešimais, N. Pašinianui rūpėjo sužinoti, ar užtektinai rimtai jie, armėnai, saugo okupuotą teritoriją. Žodžiu, skirtumas tarp to, kas buvo rašyta, ir to, kaip nutiko iš tikrųjų, – akivaizdus: ne Norvegija, ne NATO, ne Briuselis, o Kalnų Karabachas.
Minėtas armėnų leidinys armenianreport.com klausia, kodėl Kremliaus troliai atkakliai skleidžia primityvų melą apie dabartinę Armėnijos vadovybę? Juk teiginiais, esą armėnai jau klastingai suvarė peilį Rusijai į nugarą arba ketina artimiausiu metu Rusiją išduoti, iškeisdami Maskvos politinę, ekonominę ir karinę paramą į draugystę su Vakarais, – niekas netiki. Nebent vienas kitas primityvus kvailys, nesusigaudantis užsienio politikoje. Tokios minėto leidinio versijos. Suprask, Armėnija nė neketina nusisukti nuo Kalnų Karabachą okupuoti padėjusios Rusijos.
J. Stoltenbergas stebėjo Norvegijoje vykstančias NATO pratybas. EPA-ELTA nuotr.
Ir vis dėlto dezinformacija, jog Armėnija išduoda Rusiją ir beldžiasi į Vakarus, – tebeplatinama.
Kodėl rusų troliams prireikė vaizduoti Armėniją kaip NATO sąjungininkę? O gal šį melą platina visai ne Kremliaus propagandistai? Gal esama jėgų, kurios suinteresuotos sužinoti, kokia būtų tiek Briuselio, tiek Maskvos reakcija į neva provakarietiškas Jerevano nuotaikas? Galų gale gal šias „antis“ platina pats Jerevanas, siekiantis suminkštinti griežtą Vakarų požiūrį dėl Kalnų Karabacho – kol šių žemių negrąžins tikriesiems šeimininkams, tol Armėniją laikys agresore?
Rusija reikalauja, kad būtų peržiūrėtas prieš maždaug trejus metus pasirašytas susitarimas su Kirgizija dėl šioje respublikoje esančios torpedų gamyklos „Dastan” akcijų įsigijimo. Šitaip teigia Rusijos dienraštis „Kommersant”.
Susitarime aiškiai numatyta, kad už 48 proc. “Dastan” akcijų Maskva nurašys Biškekui net 180 mln. USD skolos. “Nuo 2009 metų “Dastan” vertė sumažėjo dėl įrangos nusidėvėjimo, todėl Rusija nepasiruošusi nurašyti Kirgizijai 180 mln. USD skolos. Biškekui dabar siūloma už tą patį akcijų paketą nurašyti mažesnę skolos dalį arba padidinti Rusijai perduodamų akcijų dalį”, – praneša laikraščio šaltinis Rusijos Federacijos vyriausybėje.
