Kubos sostinė Havana. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinės Valstijos įvedė sankcijas Londone įsikūrusiam Kubos bankui „Havin Bank“, dar žinomam kaip „Havana International Bank“.
Iždo departamentas įtraukė banką į Užsienio turto kontrolės biuro juodąjį sąrašą.
Bankas veikia nuo 1973 m. rugpjūčio, tai yra vienintelis kubietiško kapitalo bankas už Kubos ribų. Pagrindinis banko akcininkas yra Kubos centrinis bankas.
Londone įsikūręs bankas valdo 400 korespondentų tinklą visame pasaulyje, kurie teikia bankininkystės paslaugas Kubos rinkai.
Sankcijos įvestos netrukus po to, kai Kubos komunistinė valdžia leido šalyje laisvai cirkuliuoti JAV doleriui. Neseniai Kubos Vyriausybė panaikino 10 proc. mokestį mokėjimams doleriais.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas atšaukė buvusio prezidento Baracko Obamos inicijuotą santykių su Kuba gerinimą. D. Trumpas taip pat sugriežtino nuo 1962 m. galiojantį prekybos embargą.
Griežtindamas embargą D. Trumpas teigė, kad Kuba pažeidinėja žmogaus teises ir remia Venesuelos prezidento Nicolo Maduro režimą.
Seimo nariai bei JAV ir Kubos disidentai prašo neratifikuoti Lietuvos ir Kubos bendradarbiavimo sutarties. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai – Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis ir Emanuelis Zingeris kartu su JAV ir Kubos žmogaus teisių aktyvistais kreipėsi į Seimo narius ir Vyriausybę, prašydami neratifikuoti Lietuvos ir Kubos politinio dialogo ir bendradarbiavimo sutarties.
A. Ažubalio teigimu, ES šalys nepasimoko, kad nereikia palaikyti diktatūrinių režimų.
„2016 m. ta sutartis buvo pasirašyta, kur, jeigu bus ratifikuota, atvers ES pinigus diktatūrai palaikyti. Tą pripažino ir Europos Parlamentas savo dviejose 2018-2019 m. rezoliucijose. Tačiau tai neveikia – europiečiai nori toliau daryti biznį su velniu“, – pirmadienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje sakė A. Ažubalis.
Tuo metu Ž. Pavilionis pastebėjo, kad Lietuva neturi bendradarbiavimo sutarties su Baltarusija. Siekis ratifikuoti politinio dialogo sutartį su Kuba, pasak politiko, gali būti užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus politinis interesas.
„Tokio susitarimo su Baltarusija mes neturime būtent dėl to, kad Baltarusijoje nėra demokratijos. Nežinoma, kodėl ponas Linkevičius sugalvojo, kad tokį susitarimą reikia būtinai prastumti Seime. Aš įtariu, kad tai – partiniais interesais. Jo partiniai kolegos su Kubos režimu ne vieną kartą bendradarbiavo, aš tą mačiau pats būdamas Amerikoje. (…) Aš manau, kad mūsų valstybės interesai yra pažeidžiami“, – sakė parlamentaras.
Spaudos konferencijoje pasisakė ir JAV bei Kubos disidentai: Žmogaus teisių fondo Kuboje prezidentas Tonis Kosta, fondo tyrimų direktorius Hugo Ača, Kubos gydytoja Ramona Matos ir žmogaus teisių aktyvistė Roza Marija Paja. Jų teigimu, sutarties dėl bendradarbiavimo su ES Kuboje siekia būtent diktatūrinio režimo atstovai.
Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje (JTGA) Kuba pasmerkė JAV sprendimą buvusiam šalies prezidentui, dabartiniam Kubos komunistų partijos vadovui Rauliui Castro ir jo šeimai įvesti kelionių sankcijas.
Vašingtonas pranešė apie kelionių sankcijas, taikysimas R. Castro ir jo artimiausiems šeimos nariams, – jie nebegalės keliauti į JAV.
„Šis veiksmas neturi jokio praktinio poveikio, yra siekiama pažeisti Kubos orumą ir užgauti mūsų žmonių jausmus“, – JTGA kalbėjo šalies užsienio reikalų ministras Bruno Rodriguezas.
JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo teigė, kad toks sprendimas priimtas dėl to, jog R. Castro remia Venesuelos socialistą prezidentą Nicolasą Maduro. M. Pompeo Kubos komunistų partijos lyderį kaltina žmogaus teisių pažeidimais ir savo einamų pareigų tęsimu.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas yra prisiekęs Lotynų Ameriką išlaisvinti nuo socializmo – tokį požiūrį vertina į politiškai svarbią Floridos valstiją pabėgę Kubos ir Venesuelos žmonės. B. Rodriguezas apkaltino JAV lyderį pataikavimu Kubos-Amerikos kraštutiniams dešiniesiems, kadangi D. Trumpas ruošiasi 2020-ųjų rinkimams.
Toks D. Trumpo žingsnis prieštarauja veiksmams, kurių ėmėsi buvęs prezidentas Barakas Obama, – jis 2016-aisiais istorinio vizito į Kubą metu susitiko su R. Castro, kadangi norėta sumažinti šalių priešiškumą.
Kubos policijos pajėgos išvaikė nesankcionuotas LGBT eitynes Havanoje. EPA-ELTA nuotr.
Kubos policija šeštadienį išvaikė nesankcionuotas eitynes už LGBT teises sostinėje Havanoje. Eitynės buvo surengtos kaip alternatyva vyriausybės sankcionuotam gėjų teisių paradui, kurį miesto valdžia vis dėlto atšaukė anksčiau šią savaitę.
Eitynių dalyviai, šaukdami „Taip, mes galime!“, mojuodami vaivorykštės spalvos vėliavomis ir laikydami plakatus su užrašais „Įvairi Kuba“, pražygiavo vos 400 m viena pagrindinių Havanos gatvių iki tol, kol policija išvaikė susirinkusiuosius.
Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių teisių aktyvistai, kurių buvo apie 100, protestavo dėl parado prieš homofobiją atšaukimo. Paradą pastaruosius 10 metų organizavo Nacionalinis lytinio švietimo centras, pavaldus Sveikatos apsaugos ministerijai.
Spalvingas paradas padėdavo pradėti švietimo veiklą, mokant žmones apie homofobiją ir transfobiją, kurios vyksta nepriklausomai nuo jokių mitingų.
Pasak naujienų agentūros AFP žurnalistų, mažiausiai trys eitynių dalyviai, nepaklausę policijos pareigūnų reikalavimų išeiti, buvo sulaikyti.
Laydelis Alfonso, 31 m. amžiaus padavėjas, žygiavęs su sidabrine veido kauke ir nešinas vaivorykštės spalvos vėliava, buvo nuliūdęs dėl to, kad policija išvaikė eitynių dalyvius.
„Nemanau, kad tai teisinga, nes mes nedarėme nieko blogo“, – AFP sakė vyras.
Pirmą kartą Kuboje, kur valdžia griežtai kontroliuoja daugelį gyvenimo sričių, eitynės buvo suorganizuotos pasitelkus socialinius tinklus.
Nacionaliniam lytinio švietimo centrui vadovauja parlamentarė Mariela Castro, buvusio prezidento Raulio Castro duktė, kuris, net ir būdamas 87 m. amžiaus, vis dar yra pirmasis valdančiosios komunistų partijos sekretorius.
Anksčiau šią savaitę centras paskelbė, kad planuotos oficialios eitynės yra atšaukiamos dėl neatskleistų „naujų įtampų tarptautiniame ir regioniniame kontekste“. Centras paragino žmones gerbti valdininkų raginimus laikytis taisyklių.
Nusižudė vyriausias Kubos revoliucijos lyderio F. Castro sūnus. EPA-ELTA nuotr.
Ketvirtadienį nusižudė Kubos revoliucijos lyderio Fidelio Castro vyriausias sūnus Fidelis Angelas Castro Diazas Balartas, pranešė partijos laikraštis „Granma“.
68-erių vyras kelis mėnesius sirgo sunkia depresija ir buvo gydomas medikų. Pradžioje jis buvo prižiūrimas ligoninėje, tačiau pastaruoju metu pagalba jam teikta ambulatoriškai.
Laidotuvės numatytos artimame šeimos rate. Žinia apie F. Castro sūnaus savižudybę Kuboje sukėlė nuostabą: paprastai Kubos vyriausybė neskelbia detalių apie funkcionierių mirties aplinkybes, ypač – jei tai savižudybė.
„Fidelito“, kuris taip buvo vadinamas dėl panašumo su savo tėvu, buvo vienintelis sūnus iš F. Castro santuokos su Diaz-Balart. Jis tuometinėje Sovietų Sąjungoje studijavo branduolinę fiziką ir nuo 1980 iki 1992 metų vadovavo Kubos branduolinei programai. F. A. Castro Diazas Balartas atstovavo Kubai Tarptautinėje atominės energijos organizacijoje ir buvo atsakingas už niekuomet nebaigtą Jaragua branduolinio reaktoriaus statybą. Pastaruoju metu jis buvo vyriausybės patarėjas mokslo klausimais ir Mokslų akademijos viceprezidentas, tačiau į politines temas nesikišo.
F.A. Castro Diazas Balartas buvo susituokęs su ruse Nataša Smirnova, su kuria tyrėjo tris vaikus, tačiau pora išsiskyrė ir jis vedė antrą kartą.
F.Castro mirė 2016-aisiais. Jis 47 metus vadovavo šaliai, o 2006-aisiais pasitraukė iš aktyvios politikos. Be „Fidelito“ jis turėjo dar mažiausiai šešis vaikus, tačiau savo šeiminį gyvenimą visada slėpė.
Po pranešimų apie galimą „akustinį išpuolį“ prieš JAV ambasados darbuotojus Kuboje apie panašų atvejį pranešė ir Kanada. Mažiausiai vienas Kanados diplomatas dėl „neįprastų simptomų“ gydomas ligoninėje, informavo vyriausybė Otavoje, kuria remiasi agentūra dpa.
Minėti simptomai esą, be kita ko, yra galvos svaigulys ir klausos praradimas. Nukentėjo ir diplomato šeima.
Stotis CNN trečiadienį paskelbė, kad keli JAV ambasados Kuboje darbuotojai patyrė kažkokių akustinių prietaisų poveikį, dėl to jiems kilo rimtų sveikatos problemų.
Pasak CNN šaltinių Valstybės departamente, mažiausiai du diplomatinės misijos darbuotojai turėjo grįžti į JAV gydytis. Neatmetama, kad jie apkurs. CNN vadina šį incidentą „akustine ataka“.
JAV ir Kuba normalizavo savo santykius 2015 metų vasarą.
Keli JAV ambasados Kuboje darbuotojai patyrė kažkokių akustinių prietaisų poveikį, dėl to jiems kilo rimtų sveikatos problemų, pranešė trečiadienį televizijos kanalas CNN.
Pasak jo šaltinių Valstybės departamente, mažiausiai du diplomatinės misijos darbuotojai turėjo grįžti į JAV gydytis. Neatmetama, kad jie apkurs. CNN vadina šį incidentą „akustine ataka“. Ką konkrečiai amerikiečiai laiko atsakingais už ją, nepatikslinama.
Kaip teigia televizijos kanalas, šiems ambasados darbuotojams nuo 2016 metų pabaigos ėmė reikštis simptomai, panašūs į tuos, kurie būna smegenų sukrėtimo atveju. Valstybės departamentas kelis mėnesius ragino Kubos valdžią atkreipti dėmesį į šią situaciją ir nusiuntė į Havaną gydytoją, bet jis neįstengė nustatyti negalavimo priežasčių.
„Tai gali būti gana rimta, – cituoja CNN vieną iš šaltinių. – Mes bendradarbiavome su kubiečiais, kad išsiaiškintume, kas vyksta. Jie tikina nežiną, bet visa tai verčia būgštauti ir nerimauti“. Į tyrimą jau įsijungė FTB.
JAV ir Kuba normalizavo savo santykius 2015 metų vasarą.
„Po prezidento Džono F. Kenedžio nužudymo 1993 metų lapkritį, atrodė, kad CŽV ryžtingai nori priimti FTB, prezidento asmeninės sargybos ir kitų vyriausybės padalinių pasiūlytą įvykių versiją, – rašo Filipas Šenonas ir Laris Dž. Sabatas leidinyje Politico. – Oficiali istorija tokia, kad pamišėlis atskalūnas ir marksistu apsiskelbęs Li Harvi Osvaldas Dalase nušovė prezidentą iš savo šautuvo, užsisakyto paštu už 21 dolerį, ir čia nebuvo jokių – užsieninio ar tėvyninio – sąmokslo įrodymų.
JAV prezidentas Džonas Kenedis su savo žmona. Reuters/Scanpix nuotr.
Žinoma CŽV vadovybė sakė Voreno komisijai – žmogžudystę tyrusiai nepriklausomai komisijai, – kad nebuvo jokių sąmokslo patvirtinimų, kurie galėtų nukreipti žvalgybą nuo pėdsakų“.
„Tačiau tūkstančiai puslapių nuo seno įslaptintų dokumentų, susijusių su žmogžudyste ir Nacionalinių archyvų paviešintų praeitą savaitę, rodo, kad praėjus keleriems metams po Kenedžio nužudymo kai kurie CŽV bendradarbiai pradėjo abejoti, ar oficiali istorija teisinga. Agentūra niekada nepaviešino to nerimo“, – sakoma straipsnyje. Antai, CŽV karininkams kėlė nerimą tai, kad FTB, prezidento asmeninė apsauga ir Voreno komisija netyrė Osvaldo sąveikos su užsienio agentais, įskaitant ir diplomatus bei šnipus iš Kubos ir SSSR.
„CŽV dokumentuose tai pat esama įdomių liudijimų apie grandinę įvykių 1963 metų pabaigoje, paaiškinančių Kenedžio nužudymo motyvus, kurie anksčiau nebuvo tvirtai nustatyti, – o būtent, kad jis galėjo supykti, rugsėjy perskaitęs savo miesto – Nju Orleano – laikraštyje detalų straipsnį, jog Kenedžio administracija numačiusi nužudyti jo herojų Kastro. Pagal tą teoriją, Osvaldas, apmokytas šaudyti iš šautuvo jūrų pėstininkų korpuse, pabandė atkeršyti už Kastro – nužudyti Kenedį anksčiau, negu Amerikos prezidentas nužudys Kubos lyderį“, – sakoma straipsnyje.
„Jeigu tai pasitvirtintų, iškiltų baisus klausimas CŽV: ar įmanoma, kad Kenedžio nužudymas buvo tiesioginis ar netiesioginis tos specialiosios tarnybos sąmokslo dėl Kastro nužudymo padarinys? Galų gale, būtų pripažinta, kad CŽV (kartais susimokiusi su mafija) per visą Kenedžio prezidentavimą ne kartą bandė nužudyti Kastro. CŽV sukurtų ginklų Kastro nužudymo arsenale – grybeliu užkrėstas povandeninio plaukiojimo kostiumas, rašiklyje paslėpta apnuodyta adata poodinėms injekcijoms ir net sprogstantis cigaras. Voreno komisija, kuriai niekada nebūdavo pranešama apie CŽV sąmokslus, dažniausiai apeidavo klausimus apie Osvaldo motyvus, neskaitant to, jog savo galutinėje ataskaitoje nurodė, kad jis „reiškė neapykantą Amerikos visuomenei“, – sakoma toliau.
„Nė vienas praeitą savaitę paskelbtas failas neginčija Voreno komisijos išvados, kad Osvaldas nušovė Kenedį iš savo priedangos Techaso mokyklos knygų saugyklos šeštojo aukšto Dili-Plazo rajone Dalase – išvados, patvirtintos kriminologų analizės XXI amžiuje, – o taip pat, kad nebuvo patikimų liudijimų apie antrą šaulį, – nurodo autoriai. – Tačiau nauji dokumentai vėl kelia klausimą, kodėl CŽV, taip skeptiškai nusiteikusi kitų komisijos išvadų apie aštuntąjį dešimtmetį atžvilgiu, taip ir neprisipažino vėlesniems vyriausybiniams tyrėjams ar publikai, kad ji abejojanti. Iš dokumentų, publikuotų prieš dešimtmečius, matyti, kad CŽV ir FTB tarnautojai ne kartą klaidino – o kartais atvirai apgaudinėjo – Aukščiausiojo teismo pirmininką Voreną ir jo komisiją, gal tam, kad paslėptų liudijimus, jog tos agentūros nesiėmė Osvaldo stebėjimo iki prezidento nužudymo. Be to, yra ženklų, kad CŽV stengėsi neleisti komisijai aptikti liudijimų, kurie galėtų atskleisti agentūros suokalbius dėl Kastro ir kitų užsienio lyderių nužudymų.
Li Harvis Osvaldas
„Pagal praėjusią savaitę paskelbtus dokumentus, CŽV aštuntajame dešimtmetyje nerimavo, suvokusi, kad niekas prideramai neišnagrinėjo paslaptingiausio Osvaldo gyvenimo laikotarpio aplinkybių – šešių dienų kelionės į Machiko miestą tikriausiai už savo pinigus 1963 metų rugsėjo pabaigoje, prieš porą mėnesių iki žmogžudystės. Tos kelionės tikslas taip ir nebuvo patikimai išaiškintas, nors jis savo žmonai Marinai sakė, kad nori gauti vizą, kuri jam leis perbėgti į Kubą. Prieš tai jis bandė perbėgti į Sovietų Sąjungą“, – sakoma straipsnyje.
Tarp paskelbtų dokumentų – 75 puslapių CŽV memorandumas, kuriame „pateikiama detali įvykių grandinės versija, nuvedusi Osvaldą iki Kenedžio nužudymo, o būtent, pasakojama, kad Osvaldą, gyvenusį gimtajame Nju Orleano mieste didžiąją dalį 1963 metais, galėjo įkvėpti nužudyti prezidentą tokia aplinkybė, – o ji atrodo įmanoma, – kad pirmadienį, rugsėjo 9 dieną, jis perskaitė vietiniame laikraštyje straipsnį, kuriame sakoma, kad Jungtinės Valstijos nusitaikė nužudyti Kastro“, rašo autoriai.
Aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs videoreportažų bei straipsnių, pasakojančių apie 2016-ųjų rugsėjo mėnesio kelionę į Azerbaidžaną. Tačiau prie šios temos norėtųsi dar ne sykį sugrįžti (netrukus bus paskelbti dar trys straipsniai).
Kodėl toks dėmesys būtent šiai kelionei? Ši išvyka į buvo ypatingai turininga. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu turėjome galimybę ne tik dalyvauti Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo renginiuose, bet ir aplankyti du Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą (kelionėse į Terterą ir Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovai Ramilas Azizovas ir Ajazas Mirzojevas).
Viešėdami Tertere išvydome, kaip gyvena armėnų kariškių nuolat apšaudomi Maragos, Kapanly, Gasan Gaja gyvenviečių žmonės. Matėme jų apgriautus arba visiškai sugriautus namus. Kalbėjomės su apšaudymų košmarą patyrusiais vaikais. Sužinojome, kaip azerbaidžaniečiai mokosi saugotis žemėje paslėptų minų. Išgirdome daug įsimintinų istorijų – ir graudžių, ir linksmų, ir pamokančių, viltingų. Bet labiausiai mus žavėjo Tertero žmonių ryžtas neatiduoti priešui nė pėdos gimtosios savo žemės…
O štai Kubos regione aplankėme „Memorialinį genocido kompleksą“. Muziejaus eksponatai byloja apie 1918-ųjų metų azerbaidžaniečius ištikusią tragediją. Tos tragedijos kaltininkai – ir bolševikai, ir armėnų teroristinių organizacijų smogikai.
Taip pat turėjome galimybę pasišnekėti su Kubos regione gyvenančių trijų tūkstančių žydų bendruomenės vadovybe, kuri didžiavosi draugiškai sugyvenanti su broliais azerbaidžaniečiais.
Sugrįžus į Azerbaidžano sostinę Baku mus pasitiko International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Jis išsamiai papasakojo apie savo jau senokai veikiančios organizacijos tikslus. Uždavinių – daug. Jie visi – prasmingi, taurūs, humanistiniai. Vienas iš pačių svarbiausiųjų – susigrąžinti armėnų bei rusų kariškių okupuotą Kalnų Karabachą bei septynetą gretimų rajonų. Tada maždaug milijonas priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių galėtų grįžti į gimtuosius namus. Bet kad tarptautinė bendruomenė, pasak U.Mirzojevo, vis dar abejinga Azerbaidžano skausmui…
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – per 40 unikalių Gintaro Visocko nuotraukų.
1918-ieji metai įsimintini daugeliui valstybių bei tautų. Ši data labai svarbi ir Lietuvai – tąsyk atkūrėme valstybę bei ją sėkmingai apgynėme nuo visų užpuolikų – lenkų, rusų, vokiečių…
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
O kuo 1918-ieji reikšmingi Azerbaidžanui? Tais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.
Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga bei pavojinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane. Žodis „siautėjo“ reiškia, kad azerbaidžaniečiai buvo ne vien vejami iš gimtųjų namų, bet ir žudomi. Nužudytųjų turtas atitekdavo užpuolikams.
Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus.
Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…
Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.
Suvokti, ko siekė porgromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.
Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.
1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubo regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.
Informaciją apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose bolševikai ir „Dašnakcutiun“ pateikdavo iškraipytą, suklastotą. Taigi to meto azerbaidžaniečiams priešintis okupantams teko ne tik ginklu, bet ir informuojant Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė liudininkų pasakojimus, juos vertė į Europos tautų kalbas, stengėsi kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda kardinaliai priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.
Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė: „Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiniun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.
Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę. Iki tol ši informacija buvo slepiama.
2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto postūmio į priekį. Būtent tada Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie žiaurius 1918-ųjų etninius valdymus.
Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas per dvejis metus: 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…
Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštyrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek prasiverš į paviršių. Nes tiesos paslėpti neįmanoma.
Muziejus neturi puošybos elementų, todėl santūrumas dar labiau išryškina azerbaidžaniečių širdyse susikaupusį skausmą dėl tragedijos.
Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir Slaptai.lt redaktoriui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.
Slaptai.lt skelbia videoreportažą, kuriame – Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorės Saidos Abasovos ir istoriko Algimanto Liekio pokalbis.
Sensacingi dokumentai iš Vokietijos ir Rusijos archyvų, paskelbti prieš Karibų krizės 50-ąsias metines, liudija, kad padėtis aplink Laisvės saloje dislokuotas sovietų raketas buvo žymiai pavojingesnė, negu priimta manyti, rašo Svenas Feliksas Kelerhofas laikraštyje „Die Welt“.
„Nors 1962 metų spalį visas pasaulis stovėjo ant branduolinio karo slenksčio, – rašo autorius, – Fidelis Kastro žaidė savo žaidimą, kuris galų gale galėjo privesti prie dar didesnės eskalacijos tarp JAV ir Sovietų Sąjungos“.
1962 m. spalio 3 d. iš Havanos pakilo sovietų gamybos laineris. Lėktuvą palydėjo grupelė Kubos vyriausybės valdininkų ir šeši rusai, tame tarpe ir Aleksejus Aleksejevas, SSRS užsienio reikalų ministerijos Lotynų Amerikos skyriaus viršininkas.
Lėktuvas skrido į Niujorką. Su 30 keleivių, vadovaujamų marionetinio Kubos prezidento Osvaldo Dortikoso. Lėktuve sėdėjo Robertas Lazaras Santestebanas Kasanova – diversantas, išmuštruotas rusų instruktorių teroristų mokykloje, neseniai įsteigtoje Havanos priemiestyje. Nuo šio vyro daug kas priklausė. Mat buvo rengiamas sąmokslas, siekiant padaryti rimtos žalos JAV rytų pakrantei.
