Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų girdėjome bolševikinę mantrą: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“. Kas galėjo pagalvoti, kad beveik po trisdešimties Nepriklausomos Lietuvos metų šią mantrą ir vėl išgirsime buldozerio griausmu. Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson nerimsta ir siekia įgyvendinti savo 2017 m. odiozinę griovimo kultūros programą: tarsi Lietuvoje per 26 nepriklausomybės metus kultūra buvo taip nuniokota, kad dabar viską tenką pradėti nuo nulio… Reikia suprasti, kad atėjo naujieji kultūros „gelbėtojai“. Kažkur girdėta: „Mes jus išgelbėsim“.

Kultūros paveldo sistemą Lietuvoje tikrai kūrėme nuo nulio. Šiandien šį kultūros paveldą ir vėl nori išnulinti naujieji „gelbėtojai“. Kaip sovietmečio pradžioje.

Nekompetentingais ir slapta rengiamais dokumentais sukėlusi valstybės kultūros įstaigų tinklo chaosą ir, kaip pabrėžia Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija, pasirinkusi civilizuotoje visuomenėje nepriimtiną antidemokratinį kultūros įstaigų tinklo pertvarkos variantų parengimo kelią, „profesionalų – gelbėtojų“ Kultūros ministerijos politinė komanda griebėsi dar vienos srities – kultūros paveldo.

Kultūros „gelbėtojai“ ėmėsi viešųjų konsultacijų dėl kultūros paveldo sistemos reformos ir, kaip ir reikėjo tikėtis, patyrė fiasko. Vadinamasis reformos projektas parengtas itin neprofesionaliai: neįvardinant reformos reikalingumo, tikslų, nesiremiant jokiomis analizėmis ir tyrimais. Skubama. Nes kažkam labai jau prispyrė.

Numanau, kad čia tik laikinas „fiasko“. Nes archeologo kastuvą į buldozerį išmainęs bei nuo valdžios apsvaigęs buldozerininkas nesustos. Nepaisant viešai išreikšto nesutikimo su šia „reforma“ iš Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos restauratorių sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos Sąjūdžio, Kultūros paveldo departamento (KPD) ir kitų institucijų bei organizacijų, kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius, tarsi koks patyręs propagandininkas, trimituoja apie „didelę reformos metmenų svarstymo sėkmę“. Užmojis sugriauti paveldosaugos sistemą dabar bus aprengtas kitu rūbu – sudaroma darbo grupė, kurios paskirtis vis dar neaiški, kuri vadovaujasi nežinia kokiais kriterijais. Provokacija tęsis.

Tačiau beprotiški dalykai yra netvarūs. Verta ramiai pažvelgti į tai, kas nuveikta ir kas padarytina, atsiremiant į geriausias savas ir europines praktikas.

Šie metai paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Europa, o ir Lietuva kaip neatsiejama Europos dalis, siekia ne griauti, o integruoti savo paveldą vardan Europos piliečių tapatybės stiprinimo, vardan savivertės, vienybės ir tvarios gerovės. Kultūros paveldas – iš visų pusių geopolitinių priešų daužomos Europos aktualumas.

Pažvelkime į nuveiktą darbą. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Aukščiausioji Taryba suteikė ypatingas galias Kultūros paveldo inspekcijai, kuri turėjo pakelti virsmo iš sovietinės sistemos iššūkį (restitucija, privatizavimas ir t.t.). 1995 m. įvykusi reforma sukūrė vieningą kultūros paveldo sistemą, kurios centre – Kultūros paveldo departamentas (KPD), jungiantis visas sistemos komponentes. Sklandžiai evoliucionuojanti sistema sėmėsi Vakarų šalių patirties, pradžioje daugiausia Baltijos jūros šalių regione, o įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrė naujų galimybių.

Per dvidešimt metų buvo pasiekti monumentalūs rezultatai. Sukurtas Kultūros vertybių registras, kuriame aprašytos, įvertintos ir įregistruotos apie 70 proc. (per 22 tūkst. nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir jų kompleksinių dalių). Atgaivinti istoriniai objektai – dvarai, pilys, rūmai, piliakalniai, reikšmingiausi etnografiniai kaimai, restauruoti maldos namai skaičiuojami ne dešimtimis, o šimtais. Vien dvarų sodybų kone pusantro šimto. Jau tapo įprasta, kad didžiąsias metų šventes, svarbiausias Valstybės sukaktis (Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, Valstybės – Mindaugo karūnavimo – dieną) švenčiame išpuoselėtose kultūros paveldo vietose. Turistiniai maršrutai sujungė atskirus regionus (kaip antai Panemunių maršrutas), istorinius parkus, žymių LDK giminių vietas ir t.t. Prisijungėme prie Europos kultūros kelių tinklo, aktualizuodami Šv. Jokūbo kelio ir Lietuvos žydų kultūros paveldą. Išgyvename meno festivalių, organizuojamų ant kultūros paveldo pagrindo (Pažaislio festivalis, Mykolo Oginskio festivalis, Kristupo festivalis), tradicinių amatų, unikalių gyvosios istorijos bei meno projektų sklaidos žydėjimo metą.

Atgimimo darbo ėmėsi valstybės ir savivaldybių, įvairių bendruomenių ir privataus sektoriaus jungtinės pastangos. Galiu tvirtinti, kad Tautos savasties monumentą – kultūros paveldą – atgaivina visa Tauta. KPD atlieka šios pastangos koordinatoriaus ir metraštininko pareigą.

Mūsų kelio teisingumą patvirtina visos Europos Sąjungos, kuri vis labiau telkiasi apie savo europinę savastį, strateginės pastangos. Europos paveldo strategija XXI amžiui ir tarptautinės Lietuvos jau ratifikuotos konvencijos akcentuoja paveldo svarbą ir skatina plėtoti integruotą paveldo modelį, kurio tikslas – užtikrinti kuo efektyvesnį paveldo išsaugojimą. Tiesiog privalu įtvirtinti integruotą europietišką požiūrį, kad kultūros paveldas būtų kryptingai puoselėjamas kaip nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas visose valstybės srityse.

Kultūros ministerija gi kviečia eiti visiškai priešingu nei KPD geroji, o kartu ir europinė praktika – dezintegruoti atiduodant šių išteklių valdymą savivaldybėms, kurios neturi nei profesionalių, nei finansinių galimybių.

KPD kryptinga veikla ir geroji praktika yra paremta viešo intereso įtraukimu į kultūros paveldo objektus, sujungiant viešo ir privataus sektorių pastangas. Tai yra šiuolaikinė europinė praktika, kurios dėka šiandien yra jau atkurtas ne vienas brangus Lietuvos kultūros perlas.

Sėkmės atvejis – bendradarbiavimas su Vilniaus miesto savivaldybe, rengiant Bendrąjį miesto planą. Diskusija su Vilniaus meru ir savivaldybės atstovais parodė, kad mūsų tikslai tie patys – išsaugoti kultūros paveldo vertes ir kurti naują tvarią vertę, derinant Vilniaus miesto tapatybę suformavusį palikimą ir šiuolaikinę kokybišką architektūrą.

Šie principai atsispindės Vilniaus Bendrojo plano sprendiniuose.

Kyla klausimas: kodėl Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos – KPD – sėkmingos gerosios praktikos (beje, ir vykdant 2015 m. Vyriausybės kanceliarijos užsakymu parengtas rekomendacijas) yra atmestinos kartu su visa institucija?

Sutarimo kelias, t.y. vietos bendruomenių, savivaldos, verslo ir nacionalinių institucijų bendro darbo integravimo kelias, yra vienintelis teisingas kelias, kuris pasiteisina ir kuriuo šiandien eina solidžios Europos valstybės.

Štai evoliucinis ir civilizuotas sistemos tobulinimo kelias. KPD siūlo Kultūros ministro įsakymu sudaryti Nacionalinę kultūros paveldo komisiją, proporcingai atstovaujamą valstybės deleguotų paveldo ekspertų, savivaldos institucijų ir visuomeninių organizacijų. Savivaldos institucijų atstovų delegavimas turėtų būti rotuojamas, priklausomai nuo to, kurios paveldo vietovės ar objekto verčių ir veiksmų planai aptariami. Šios komisijos darbo rezultatas – konkrečios darnaus kultūros paveldo vystymo gairės. Šios gairės taptų pagrindu suinteresuotų šalių sutarimui ir konkretiems paveldo autentiškumą kaip viešą interesą tvirtinantiems sprendiniams.

Deja, šiandien Kultūros ministerijos paskelbti kultūros paveldo reformos metmenys bloškia paveldosaugą į posovietinius laikus; ne sutarimo, o viešojo intereso dezintegracijos ir … chaoso link. Kodėl naikinama institucionalizuota geroji patirtis, kodėl griaunamos sutelktos partnerystės? Ir vis garsiau skamba: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“? Kodėl į XXI a. nepriklausomą Lietuvą grįžo bolševikai?

Nepaisant 27 metų darbo paveldosaugoje, esu Kultūros ministerijos politikų ignoruojama ir, drįstu pasakyti, niekinama ne tik kaip valstybės tarnautoja, bet kaip ir asmuo. Visgi nieko kito iš kultūringais apsimetusių „gelbėtojų“ negaliu tikėtis… Tokia bolševikinio užkrato esmė. Rytų Mordoro dvasia šmėkščioja po Kultūros ministeriją. Nors visi kartu padėjome pamatus nuosekliam evoliuciniam kultūros paveldo puoselėjimui, iškilo šios sistemos sunaikinimo grėsmė. Kultūros užvaldymo nuojauta pasėta visame kultūros lauke.

Kad ir kas būtų ir kad kas atsitiktų, išlieku optimistė ir tikiu, kad sveikas protas nugalės, o aš pati iš tos kovos niekur nesitrauksiu. Valstybė yra viena; ir gyvenimas yra vienas. Valstybės puoselėjimas yra mano gyvenimo misija. Pradėsime iš naujo.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2018.06.30; 06:30

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Edvardas Čiuldė

Kreipiuosi į Jus, maloningoji ponia, maldaudamas atsistatydinti iš ministro posto nieko nelaukus, jau dabar, neatidėliojant daugumos žmonių pageidavimo neapibrėžtai ateičiai. Toks kreipimasis yra truputėlį provakatyvus ir grindžiamas viltimi, kad vis tik sukils Jūsų žmogiško orumo likučių, o tokiu pagrindu visi panašių iniciatyvų autoriai bus išgirsti šiandien, o ne po šimto metų.

Jūsų buvimo ministro poste kiekviena minutė užtraukia negarbę šaliai, o tai ypač sunku pernešti pasitinkant Nepriklausomybės akto šimtmečio minėjimą. Jūsų buvimas Kultūros ministre yra dar didesnė nelaimė nei andai tokios A Pitrėnienės vadovavimas Švietimo ir mokslo ministerijai. Jūsų vadovavimą Kultūros ministerijai, naikinant šalies kultūros substancionalumą, galimą prilyginti nebent G. Orwello antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerijos veiklos aprašui, bylojančiam apie fantasmagorinį tiesos užkardinimą visais pavidalais.

Gerai įsivaizduoju, kad karybos ar kultūros ministrais gali tapti nebūtinai karingi ir kultūringi žmonės. Taip pat suprantu, kad nevalia viešai tyčiotis iš žmonių intelektinio nususimo. Tačiau net ir tai negali prilygti pasityčiojimo iš Lietuvos žmonių begėdiškumui, kai  šiandien Kultūros ministro poste vartosi žmogus, kuris save, regis, laiko kultūros terminatoriumi.

Tikriausiai nesuklysiu pastebėdamas, kad į vadinamosios kultūros reikalus žiūrite pro „Fluxus“ rankdarbių akinius. Tačiau fluksininkų garbei reikia pastebėti, kad anie savęs nelaikė menininkais, juolab kultūrininkais. Greičiau buvo taip, jog „Fluxus“ įkūrėjai kėlė uždavinį nuvainikuoti meną, siekė išsityčioti iš talento sureikšminimo, stengėsi sumenkinti kultūrinio užsiangažavimo vertę. 

Džordžo Orvelo romanas „1984“

Taigi jeigu ir būčiau pajėgus suprasti tai, kodėl už „Fluxus“ įkūrėjo menkaverčių rankdarbių krūvą mūsų benderiai iš valstybės iždo sumokėjo milijonus (tiesą sakant, tai yra greičiau teisėsaugos institucijų, o ne meninės refleksijos reikalas), nė iš tolo negaliu perprasti to paradokso, jog Kultūros ministerijai ryžtasi vadelioti žmogus, besivadovaujantis antikultūriniais lozungais.

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, kadangi „Fluxus“ reiškinio aptarimas leidžia suprasti ir dabartinės Kultūros ministerijos veiklos tikrąsias paskatas, prie to, kas pasakyta, pridurkime dar keletą žodžių. Didžiausias nešvankumas prasideda vis tik tada, kai siekiant iškišti už gryną pinigą dvasios nuosmukį, pradedama sapalioti apie „Fluxus“ kaip apie naują žodį mene, neva nesuprantamą retrogradams.

Tačiau „Fluxus“ nėra meno raidos įvykis, kurį būtų galima vertinti, tarkime, meninės pažangos ar atžangos požiūriais. Kaip jau buvo sakyta, „Fluxus“ yra antikultūrinių manifestacijų paūmėjimo pavyzdys, geriausiu atveju vadintinas paramenu. Tai nepilnavertiškumo kompleksų apsėstų, žmonių be talento sambrūzdis, dar kitaip tariant, meninio neįgalumo paraolimpiada. Todėl nieko gero iš to, kad, sekant šiuo pavyzdžiu, Lietuvoje atsiranda kažkokia Parakultūros pseudoministerija. 

Jeigu norite, aukščiausiu „Fluxus“ instaliacijų įkvėpimo (nevirsta liežuvis sakyti – meninės išmonės) tašku būtų pabezdėjimas keleivių kupiname troleibuse.

Kita vertus, Jūsų būvimas Kultūros ministro poste lemia, kad oras pagadinamas visoje Lietuvoje ir kaskart darosi vis troškiau.  Laikas būtų atidaryti langus ir įsileisti skersvėjį, kad orą prapūstų, o Jus išpūstų iš ministrės posto.

2017.12.18; 03:00

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Lapkričio 30 d. Visuomeninė taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo Laivės kovų komisijos memorandumu kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Premjerą dėl neatidėliotinų veiksmų pastatant memorialą kovotojams už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu kitų metų vasario 16 dienai.

Seimas 1999 m. vasario 11 d. nutarė Lukiškių aikštę Vilniuje formuoti kaip pagrindinę reprezentacinę Lietuvos valstybės aikštę su laisvės kovų memorialiniais akcentais, o 2017 m. gegužės 2 d. Seimas balsų dauguma priimtoje rezoliucijoje priminė, kad atkurtos Lietuvos valstybinės institucijos turi prisiimti moralinę atsakomybę dėl iki šiol nepastatyto memorialo kovotojams už Lietuvos laisvę Lukiškių aikštėje, Vilniuje.

Visuomeninė taryba pažymi, kad Kultūros ministerijos ir ŠMC ekspertų išrinktas geriausiu Andriaus Labašausko projektas neatitinka kovotojus už Lietuvos laisvę atstovaujančių organizacijų lūkesčių, neatspindi už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę kovotojų pagerbimo idėjos.

Taryba reikalauja, kad Vyriausybė konkurso laimėtoju patvirtintų daugiausiai Lietuvos piliečių apklausoje balsų surinkusį projektą „Atminti ir Pagerbti“. Visuomeninė taryba taip pat prašo Seimą sukurti darbo grupę, kuri koordinuotų veiksmus, kad Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas memorialas kovotojams už Lietuvos laisvę atminti, o iki 2018 m. liepos 6 d. vėliausia iki 2019-02-16 pastatyta „Vyčio“ skulptūra.

Memorandume įspėjama, kad jeigu į Tarybos reikalavimus nebus atsižvelgta ir bus pradėtas statyti Andriaus Labašausko „bunkeris“, kuris laikomas cinišku pasityčiojimu iš partizanų ir visų laisvės kovų dalyvių atminimo, tuomet bus paskelbta pilietinio nepaklusnumo akcija.

Kas tai būtų per akcija? „Užimsime Lukiškių aikštę, pastatysime palapinių miestelį, patys visuomenės suaukotomis lėšomis statysime visuomenės ir visų pasipriešinimo dalyvių pasirinktą memorialą. Tokią praktiką turime. Primename, kad 1994-1997 m. politiniai kaliniai ir tremtiniai pusketvirtų metų laikė užėmę KGB pastatą ir neleido išvogti KGB archyvų. Tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas nedrįso jėga mūsų išvaryti iš užimto pastato. Nejaugi jūs išdrįsite stumdyti laisvės kovų dalyvius, Seimo ir TV bokšto gynėjus? Protestuodami, nedalyvausime jokiose valdžios organizuojamuose oficialiuose renginiuose. Vasario 16-osios 100-metį sutiksime Lukiškių aikštėje. Ten atlaikysime šv. Mišias, kviesime su mumis solidarizuotis visas patriotines Lietuvos organizacijas, piliečius, Seimo narius, balsavusius už Vyčio memorialo idėjos rezoliuciją“.

Taip skelbiama memorandume.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.12.02; 04:00

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Pavilionis ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Seimo Valstybinės istorinės atminties komisiją ir Seimo Kultūros komitetą, prašydami, kad būtų imtasi veiksmų, „siekiant piliečių ir Seimo valia Lukiškių aikštėje įamžinti valstybinei aikštei tinkamą Vyčio monumentą“.

L. Kasčiūno teigimu, organizuojant Lukiškių aikštės paminklo konkursą buvo paminta Seimo valia ir daugumos piliečių pareikšta nuomonė dėl jiems priimtino monumento: tiek visuomenė reprezentatyviose apklausose, tiek išrinkti tautos atstovai Seimo balsavimu jau yra aiškiai pasisakę už Vyčio monumentą Lukiškių aikštėje.

„Kadangi konkursas buvo imtas organizuoti jau po to, kai Seimas priėmė sprendimą Lukiškių aikštėje vykdyti Vyčio monumento statybas, organizuodama konkursą Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) savavališkai perėmė suverenias tautos galias. Gegužės 2 d. Seimas beveik vienbalsiai pritarė Vyčio paramos fondo organizuoto konkurso nugalėtojui, o kiek anksčiau atlikta reprezentatyvi visuomenės apklausa parodė, kad už Vyčio paminklą pasisakė net 76 proc. apklaustųjų“, – sako Seimo narys L. Kasčiūnas. 

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.

A. Ažubalis tvirtina, kad Kultūros ministerijos, Vilniaus m. savivaldybės ir ŠMC surengtas konkursas iš pat pradžių vyko nedemokratiškai, kadangi surengtas ignoruojant Seimo ir visuomenės išreikštą valią ir neskaidriai, nes balsavimo procedūra organizuota nepašalinus galimybių abejoti piliečių valia. Jo teigimu, konkursą laimėjęs projektas neatitinka ypatingą memorialinį ir reprezentacinį statusą turinčios aikštės paminklo funkcijų. Atsižvelgiant į Lukiškių aikštės istoriją ir planuojamo memorialo paskirtį pagerbti kovotojus už Lietuvos laisvę, memorialas, kreipimosi iniciatorių nuomone, turėtų būti ne abstrakčią meninę idėją, o politiškai suverenios tautos ir nacionalinės valstybės idėją įkūnijantis simbolis.

„Negana to, paaiškėjo, kad konkursą laimėjęs memorialas neatitinka paveldosauginių reikalavimų: dar 2010 metais Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė sprendimą, jog Lukiškių aikštės paviršius turi būti lygus. Atsižvelgiant į tai, kad kultūros paveldo apsauga patenka į Kultūros ministerijos kompetencijų sritį, ši informacija Kultūros ministerijai yra lengvai prieinama ir turėjo būti žinoma prieš pradedant organizuoti konkursą ir į jį įtraukiant reikalavimų neatitinkančius projektus“, – pabrėžia Ž. Pavilionis.

Kaip ELTA jau skelbė, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis sako, kad konkursą laimėjęs projektas, pagal kurį Lukiškių aikštėje būtų suformuota kalva, pažeidžia paveldosaugos reikalavimus, todėl, jei nebus koreguojamas, jo nebus galima įgyvendinti.

Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jo teigimu, pagal paveldosaugos reikalavimus, šitos aikštės reljefas turi būti lygus. „Kalbėjome Kultūros komitete, kad tas projektas, kuris yra paskelbtas laimėtoju, šito reikalavimo neatitiktų. Dėl to, matyt, darbo grupė susės kartu su autoriumi ir su paveldosaugos specialistais ir tarsis, kaip šitą reikalavimą įvykdyti, nes iš tikrųjų kalvos ten būti negali“, – žurnalistams yra sakęs R. Karbauskis.

Jo teigimu, Seimo komitetas prašė, kad tai būtų padaryta labai greitai, kad kuo greičiau visuomenė gautų paaiškinimus ir būtų rasti sprendimai.

Konkursą laimėjo skulptoriaus ir dizainerio Andriaus Labašausko memorialas laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais. Autorius siūlo aikštėje suformuoti kalvą, kurios pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas, šlaitas būtų užbaigtas vertikaliu, griežtos formos, skulptūrinės plastikos memorialiniu reljefu. Likusi kalvos dalis susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį.

Ornamentiškoje skulptūrinėje formoje būtų įrašyti laisvės kovų dalyvių slapyvardžiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.01; 00:30

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narius stebina Kultūros ministerijoje gimstantis projektas, kuris įpareigotų privačias žiniasklaidos priemones deklaruoti duomenis.

Apie tai buvo kalbama ir antradienį Liberalų sąjūdžio frakcijos susitikime su kultūros ministre Liana Ruokytė-Jonsson.

„Ar jums atrodo teisinga, kad už mūsų pinigus išlaikoma LRT atsisako viešinti informaciją apie save, o tuo metu Kultūros ministerijoje gimsta projektas, verčiantis privačias žiniasklaidos priemones viešinti informaciją nuo reklamos davėjų iki redaktorių?“ – klausė Seimo narys Gintaras Vaičekauskas.

Kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson šį Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą įvertino kaip labai reikalingą Lietuvai ir prašė frakcijos narių palaikyti jį. Pasak jos, šis projektas yra teikiamas siekiant įgyvendinti skaidrumo programą: sukurti vieną informacinę sistemą ir duomenų bazę, kurioje būtų kaupiami duomenys iš visuomenės informacijos rengėjų. Iki šiol duomenis deklaravo tik subjektai, turintys daugiau nei 10 proc. žiniasklaidos priemonės akcijų, o ministerijos siekiamybė – įvesti prievolę, kad duomenis deklaruoti tektų visiems be išimties. Toks duomenų pateikimas, ministrės nuomone, turėtų padėti užkirsti kelią korupcijai.

„Keista, kad viešaisiais pinigais išlaikomam nacionaliniam transliuotojui nesiūlomas joks instrumentas, leidžiantis parodyti, kur nueina mokesčių mokėtojų pinigai, tačiau, kad ir prisidengdami šventais tikslais, lendame į privatininkų kišenę“, – tokiais pasiūlymais stebėjosi parlamentaras Eugenijus Gentvilas.

Kaip ELTA jau skelbė, siekdama padidinti visuomenės informavimo priemonių veiklos viešumą ir skaidrumą, Vyriausybė teikia Seimui Visuomenės informavimo įstatymo pataisas.

Siūloma sukurti bendrą viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinę sistemą (VIRSIS), kurioje būtų visi duomenys apie šią veiklą.

Siūloma nustatyti pareigą deklaruoti duomenis visiems viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) dalyviams, nepriklausomai nuo jų turimo turto dalies ar akcijų skaičiaus. Dabar duomenys pateikiami, jei turima daugiau kaip 10 proc. viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) akcijų ar turto.

VIRSIS būtų skelbiami už visuomenės informavimo priemonės turinį atsakingo asmens vardas ir pavardė, jei už turinį atsako ne juridinio asmens vadovas. Taip pat būtų viešinamas akcininkų, narių, dalininkų ir kitų dalyvių sąrašas, kuriame būtų nurodyta nuosavybės teise turima ar valdoma juridinio asmens turto dalis procentais arba akcijų skaičius ir balsų dalis procentais. Bus būtina pateikti informaciją apie padarytą rimtą profesinį pažeidimą ir už jį skirtą sankciją, nurodyti iš politinės reklamos, iš biudžeto už šią veiklą gautas lėšas ir kitus šiuo metu neviešinamus duomenis.

Numatoma, kad VIRSIS galėtų pradėti veikti 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį. Šios sistemos steigimas kainuotų apie 420 tūkst. eurų, o jos palaikymui metams reikėtų apie 35 tūkst. eurų.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.11.29; 02:30

Lapkričio 17 dieną 12 valandą Vilniuje, Lukiškių aikštėje, TALKA kalbai ir tautai kviečia į mitingą, kuriame priminsime Kultūros ministerijai gerbti Seimo ir tautos valią ir pareikalausime pagaliau vykdyti Vyčio monument statybas, nebekuriant tam dirbtinių kliūčių „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ ir kitais būdais.

Vykstant vis įžūlesniam puolimui prieš lietuvių tautos didvyrius, žuvusius už Lietuvos laisvę, privalome ne tik apginti istorinę atmintį nuo šmeižto, bet ir užtikrinti, kad svarbiausioje valstybės aikštėje iškiltų nedviprasmiškai Lietuvos valstybingumą ir dėl jo sudėtas aukas skelbiantis, o ne „talpus prasmėms“ monumentas. Lietuva nebeturi prabangos ir toliau kosmopolitine dvasia gėdytis savo tapatybės ir valstybingumo.

Dar 1999 metais Seimas nutarė, kad Lukiškių aikštė yra reprezentacinė valstybės aikštė, o joje turi būti įrengtas memorialas žuvusiems už Lietuvos laisvę pagerbti. Per beveik 20 metų įvyko daug konkursų, atšaukta daug sprendimų, tačiau paminklo laisvės kovotojams vis dar nėra. Po paskutinės valstybės institucijų nesėkmės susibūręs visuomeninis Vyčio paramos fondas šiemet surengė konkursą, kurį laimėjo A. Sakalausko, L. Bogušo ir A. Vyšniūno projektas. Šiam projektui beveik vienbalsiai pritarė Seimas, o pavasarį atlikta visuomenės apklausa parodė, kad Vyčio monumentui Lukiškių aikštėje pritaria net 76 proc. Lietuvos ir 75 proc. Vilniaus gyventojų, ypač jaunimas. Per 18 metų niekada nebuvo platesnio sutarimo dėl Lukiškių aikštės likimo.

Tačiau nepaisydama Seimo ir tautos valios skandalingais sprendimais jau pagarsėjusi Kultūros ministerija nutarė sabotuoti projektą – Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) surengė dar vieną konkursą, „kūrybines dirbtuves“, kuriose Vyčio paramos fondo projektas priimtas kaip vienas iš dalyvių. ŠMC atrinkus 5 finalininkus, sudaryta „ekspertų komisija“, o visuomenė pakviesta balsuoti ir taip dar vieną kartą išrinkti eilinį nugalėtoją.

Šios patyčios iš tautos ir demokratijos principų turi liautis. Esame tikri, kad nugalėtojas aiškus jau pusę metų, o Kultūros ministerijos ir ŠMC vykdomas konkursas tėra Seimo sprendimo sabotažas ir tautos valios niekinimas. Siūlomas „pasirinkimas“, kuriame nėra nei vieno monumentalaus, centrinę aikštės vietą užimančio Vyčio projekto. Už mus jau pasirinko. Todėl:

– šio konkurso rezultatai privalo būti laikomi niekiniais, nes pats konkursas yra tautos daugumos ir Seimo valios paneigimas; 
– jo organizatoriai turi būti nušalinti nuo tolesnio su Lukiškių aikštės memorialu susijusių sprendimų priėmimo; 
– tolesnis memorialo įrengimas turi būti organizuojamas monumentalios skulptūros žanrą gerbiančios ir suprantančios visuomeninės komisijos, geriausio meninio sprendimo ieškant A. Sakalausko projekto pagrindu;
– Kultūros ministrė privalo atsistatydinti – ne tik dėl pastangų sužlugdyti Vyčio monumento statybas, tačiau ir dėl besibaigiančių korupcijos skandalų bei atvirai kosmopolinių nuostatų, nesuderinamų su pareiga užtikrinti nacionalinės kultūros plėtrą ir gyvybingumą.

Ateikime ir parodykime, kad neleisime tyčiotis iš laisvės kovotojų atminimo ir demokratijos principų. Lietuvoje neturi likti vietos savivalei, tačiau privalo atsirasti vietos Vyčiui – tautos vienybės, pasiaukojimo ir valstybingumo simboliui.

2017.11.16; 05:16

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su Lietuvos Kulrūros kongreso Tarybos delegatais praėjusių metų gruodžio 21 d. teko dalyvauti susitikime su Seimo kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu. Po kelių dienų filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė straipsnį “Nerimo apimtas, bet…viltingas susitikimas“ (Slaptai.lt).

Viltingas susitikimas, nes dar nebuvo aišku, kaip bus tvarkomasi kultūros baruose. Šiek tiek tikėtasi, kad bus paisoma demokratinių kultūros formavimo ir įgyvendinimo principų, visuomeninių organizacijų nuomonės ir rekomendacijų, vyks forumai-konferencijos, projektų pristatymai. Ne mažiau svarbus naujosios valdžios pažadas reikalauti iš Kultūros ministerijos, kad ji imtųsi tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema.

Kultūros kongreso Tarybos delegatai buvo labai nepatenkinti kai kuriais paskyrimais. Kas turėta omenyje? Be kita ko, ir Lianos Ruokytės-Jonsson paskyrimu Kultūros ministre. Ir susitikime, ir ypač jam pasibaigus, Seimo koridoriuose, dar ilgai abejota jos – „kažkokios niekam nežinomos vadybininkės“ – kompetencijomis, pajėgumu formuoti kultūros politiką.

Netruko paaiškėti, kad abejonės buvo pranašiškos. Į kultūros ministrę skrieja kritikos strėlės. Tadas Ignatavičius „Lietuvos ryte“ rugsėjo mėn. paskelbė taip pavadintą straipsnį („Į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson skrieja kritikos strėlės“). Autorius rašo, kad ji turėtų sunerimti dėl savo kėdės. Ministrė kritikuota Seimo Kultūros komitete. Ministerijos veikla labai nepatenkinti jai pavaldžių kultūros ir meno įstaigų vadovai. Ji „nuožmiai ir sistemingai vengia su jais susitikti prie vieno stalo“, – piktinosi Seimo Kultūros komiteto narys konservatorius Vytautas Juozapaitis.

„Chaoso jau yra per daug, o pagarbos kultūros įstaigoms – per mažai“, – sakė Nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos pirmininkė Rūta Prusevičienė.

Negerai, tačiau gal net dar blogiau, kad kultūros ministre piktinasi didžioji visuomenės dalis. Iškilo labai rimtas pavojus, kad Lukiškių aikštėje nebus pastatytas Laisvės paminklas, ji bus tik sutvarkyta, apželdinta. Ir dėl to didele dalimi kalta Kultūros ministerija ir kultūros ministrė.

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį. Kultūros ministerijos ir konkrečiai Lianos Ruokytės-Jonson (Jonsson), galima sakyti, tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir gauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu, – rašo Vytautas Sinica straipsnyje „Lukiškių Vytis tampa demokratijos egzaminu“ (propatria.lt).

Seimas vienbalsiai pritarė visuomenės iniciatyvos („Vyčio paramos fondas“) pasiūlytam projektui, tačiau ministerija pamynė tautos valią. Straipsnio autorius išsamiai supažindina su įvairių sluoksnių gyventojų apklausos rezultatais, visai nepalankiais postmodernistinės šiuolaikinio meno bendruomenės ketinimams.

Vyriausybę, Kultūros ministeriją ir ministrę pagrįstai kritikuoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Liudvikas Narcizas Rasimavičius straipsnyje „Lukiškių aikštė ir Lietuva“ („Lietuvos žinios“).

„Neabejoju, kad didžiulę įtaką trukdant Vilniaus kaip sostinės įtvirtinimui meninėmis priemonėmis turi kaimyninei valstybei būti lojaliais įsipareigojusių ir valdininkų kėdes užsėdusių asmenų veikla, atvirai remiant anos valstybės poziciją, kad 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos sostine Vilnius niekad nebuvo ir Lenkija Vilniaus niekad neokupavo, o patys gyventojai referendumu pasirašė būti prijungti prie Lenkijos ir jos Seimas tą prašymą patenkino. Tai ir yra tikroji Lukiškių aikštės pavertimo centrine visos Lietuvos aikšte priešininkai. Jie už virvučių tampo ir visus kitus“, – rašo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Seniai plačioji visuomenė įrodė, kokio paminklo reikia Vilniui ir Lietuvai Lukiškių aikštėje, bet jos balso, jos norų atkakliai, ciniškai nepaisoma. Laidoje „Dėmesio centre“ buvo nemalonu klausytis bejėgiškų samprotavimų, kad lietuviai nemoka nulipdyti arklio. Daugiausia tam dėmesio skyrė prolenkiškas istorikas Alfredas Bumblauskas, neseniai įžeidęs Nepriklausomybės Akto originalo suradėją Liudą Mažylį, Valdovų rūmų atstatymo priešininkas, nuolatinis, nepakeičiamas, viską išmanantis nacionalinio transliuotojo laidų herojus. Jam, atrodo, svetimas čia cituotų straipsnių autorių susirūpinimas.

Nemalonu buvo matyti beidėjiškus, išdavikiškus Lukiškių aikštės įprasminimo projektus. Keista, kad Seimo kultūros komiteto pirmininkas ponas Karbauskis, ketinęs visus vaikus aprengti tautiniais drabužiais (taigi, postmodernistų akimis – beviltiškai senamadiškas), leidžia kultūros  ministrei postmodernistiškai tyčiotis iš tautos. Gal elgtis patriotiškai jam trukdo kitos kaimyninės valstybės nenoras, kad Lukiškių aikštėje Leniną pakeistų Vytis, išvijęs ir vienus, ir kitus okupantus? Keistai tyli daug Nepriklausomybės Akto signatarų, Seimo politikų, kurių patriotiškumu neabejojome.

Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko. Gal jau gana įrodinėti, kad mūsų išrinktiesiems vis dėlto privalu bent šį kartą paisyti plačiosios visuomenės, tautos balso. Už virvučių tampomiems politikams ir „menininkams“ tas balsas nedaro įspūdžio: nepaisant nieko, skubama paneigti Vilniaus kaip sostinės ir lietuvių tautos kovos už savo laisvę idėją.

Gana pagaliau tik kalbėti, reikia veikti Atgimimo laikų priemonėmis. Būtina sustabdyti šią išdavystę. O „kažkokią niekam nežinomą vadybininkę“ pastatyti į jai tinkamą vietą.

2017.10.08; 15:15

Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Vytautas Juozapaitis kreipėsi į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson siūlydami jai imtis asmeninės politinės iniciatyvos ir paskatinti ministerijos darbuotojus vykdyti įstatymą – Žaliojo tilto skulptūrų teisinės apsaugos naikinimo procedūrą užbaigti dar šiemet.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise bjaurojusi Žaliąjį tiltą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš pusantrų metų Kultūros paveldo departamento 1-oji Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė ilgai lauktą sprendimą ir paskelbė, kad Vilniaus Žaliajam tiltui su skulptūromis teisinė apsauga nereikalinga. Taigi valstybė neturi saugoti nuo Žaliojo tilto nukeltų „balvonų“ ir tam eikvoti lėšų. Juos rekomenduota perduoti kokiam nors muziejui.

Parlamentarai pabrėžia, kad po šio sprendimo Kultūros ministerija turėjo pradėti procedūras dėl skulptūrų, kaip valstybės saugomo objekto, statuso panaikinimo, tačiau tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis, išbraukęs sovietinę simboliką iš kriterijų, pagal kuriuos nustatomas kultūros vertybės reikšmingumas, atsisakė tęsti šią procedūrą.

Pradėtas vykdyti beprasmis Kultūros ministerijos atsirašinėjimas, argumentuojant, kad sovietmečio paveldas „turi būti išsaugotas ateities kartoms moksliniam pažinimui bei visuomeniniam naudojimui“.

„Deja, ir dabartinės Kultūros ministerijos pozicija nesikeičia – Žaliojo tilto „balvonai“ paliekami kaip valstybės saugomas objektas. Toks savotiškas įstatymų interpretavimas ir visuomenės intereso ignoravimas rodo, kad nei ministerijos darbuotojai, nei politinė vadovybė nėra nusiteikę principingai spręsti šį klausimą“, – sakoma kreipimesi į kultūros ministrę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.18; 00:30

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas“ (režisierius Marionas Giedrys)

Kas atsitiks, jei Lukiškių aikštėje vis tik nebus pastatytas didingas Lietuvos laisvės kovų simbolis – Vytis? Žvelgiant paviršutiniškai – nieko tragiško.

Beveik penkiasdešimt metų šioje vietoje stypsojo atgrasusis Leninas. Toji baidyklė žeidė mūsų savigarbą, jautėmės išprievartauti, buvo skaudu, apmaudu. Bet gyvenome. Svetimkūnį išgabenus į istorijos šiukšlyną, – beveik tris dešimtmečius aikštė neturėjo jokio paminklo. Ir vis dėlto mes, lietuviai, kaip ir gūdžiu sovietmečiu, taip ir nūnai, – tebegyvename.

Tad gal ir ateityje nepasigesime Lietuvos kario? Ne, pasigendame. Tokio paminklo seniai laukiame. Lukiškių aikštė be rankose kalaviją su skydu tvirtai laikančio realistiško raitelio – tik beprasmė erdvė, kurioje leidžiama pasėdėti ant suoliuko, bet draudžiama pasijusti garbingą istoriją menančios tautos atstovu. Šiai istorinei sostinės aikštei verkiant reikia ne neva gilią mintį simbolizuojančių „vamzdžių“, „stulpų“, o būtent kovas už nepriklausomybę įamžinančio lietuviško akcento. Konkretaus, realistiško akcento. Kad žirgo nesupainiotume su kitu gyvūnu, o kalavijas nebūtų panašus į šluotą arba lazdą. Kiekvienas į Lukiškių aikštę užsukęs turistas privalo be didesnių galvos laužymų suvokti – taip lietuviai pagerbia savo sudėtingą, didingą ir tuo pačiu tragišką istoriją. 

Prūsijos žemėlapis

Žinoma, Lukiškių aikštę galėtų įprasminti ne tik Vytis. Įmanomi ir kiti variantai. Bet vis tik tai privalo būti aiškūs, akivaizdūs lietuviški simboliai, bylojantys mūsų pergales.

Kiek lietuvių pasigenda būtent tokio paminklo? „Vilmorus“ atlikta apklausa skelbia, kad – dauguma. Realistiško, didingo paminklo Laisvę gynusiam kariui trokšta ir jaunimas, ir senimas, ir kairieji, ir dešinieji, ir uiversitetinį išsilavinimą turintys, ir vos vidurinę mokyklą tebaigusieji. Žodžiu, dauguma.

Tai kodėl iki šiol Lukiškių aikštė – tuščia? Šiai daugumos svajonei išsipildyti iškilo rimta grėsmė. Atsirado lietuvių, kuriems viskas, kas primena Lietuvos didybę, – atgrasu, vulgaru, primityvu. Jie tarsi remia mums priešiškų valstybių (Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos?) užmačias – neleiskime lietuviams didžiuotis savo paeitimi. Nes savo istorija besididžiuojantys lietuviai – nenugalimi, neįveikiami…

Iš kur atsirardo lietuviškumo besigėdijantys lietuviai? Per pastaruosius tris dešimtmečius mūsų mokyklose ir universitetuose moksleiviams bei studentams buvo kryptingai brukamos svetimos idėjos. Todėl šiandien ir turime lietuvių, kuriems nereikia nei lietuviškų paminklų, nei lietuvių kalbos, nei lietuviškų tradicijų. Jų gyvenimo tikslas – kuo greičiau ištirpti kitose tautose.

Kas juos taip išauklėjo, – rimta tema moksliniam tyrimui. Solidi valstybė privalo žinoti jaunąsias kartas šunkeliais nuvedusių „didvyrių“ pavardes. Taip pat nekenktų išsiaiškinti, kodėl tie „mokytojai“ mums piršte piršo nepilnavertiškumo jausmą. Jei dėl žioplumo, nesusigaudymo, – gal galima atleisti, jei sąmoningai, – jau būtų nuodėmė.

Tačiau šiandien tokio pobūdžio tyrimai – ne pats didžiausias rūpestis. Didžiausią galvos skausmą kelia akivaizdi aplinkybė: mūsų tautiečiai, kuriems nesvarbu, kur gyventi, kokia kalba šnekėti, kokius vaikus auginti, – užima aukštas pareigas valstybinėse įstaigose. Jų esama visur – savivaldybėse, ministerijose, Parlamente, Vyriausybėje. Laikydami savo rankose realias valdžios vadeles jie perėjo į puolimą – gviešiasi sustabdyti visuomeninių organizacijų sumanymą Lukiškių aikštėje pastatyti didingą raitelį, primenantį Vytį.

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kosmopolitai ir liberalai, kuriems tiktų apibendrinantis mankurtų epitetas, griebiasi įvairiausių klastų – kad tik Lukiškių aikštė netaptų lietuviško tvirtumo simboliu. Pavyzdžiui, demagogiškai tvirtinama, esą skubėjimas statant valstybinės svarbos paminklus nepateisinamas. Esą tie, kurie skuba, dažniausiai tik apsijuokia. Skubėjimo priešininkai sąmoningai pamiršta, kad Lukiškių aikštę įprasminantį Laisvės paminklą jau buvo galima mintyse pradėt braižyt vėlyvą 1990-ųjų kovo 11-osios vakarą, vos tik prof. Vytautas Landsbergis perskaitė nepriklausomybės Aktą. Žodžiu, visus mus – skulptorius, architektus, menininkus, dailininkus, rašytojus, visuomenininkus, valdžios atstovus, žurnalistus – derėtų barti ne dėl skubėjimo, o dėl nusikalstamo neveiklumo, vilkinimo.

Siekdami, kad Lukiškių aikštėje būtų tuščia arba bereikšmė, mūsų oponentai karštligiškai ieško priekabių – tai žirgo uodega ne taip pakreipta, tai kardas ne taip iškeltas, per daug agresyvumo… Kur svyra svarstyklės, kitaip tariant, daugėja ar mažėja lietuviškųjų mankurtų, – štai kas turėtų rūpėti, neraminti.

Prieš keletą dienų svečiavausi pas Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatą, Vydūno draugijos garbės pirmininką, humanitarinių mokslų daktarą Vacį Bagdonavičių. 

Vacys Bagdonavičius, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, Vydūno draugijos garbės pirmininkas, humanitarinių mokslų daktaras. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Svarstėme, ar lietuvių neištiks prūsų likimas. Mažosios Lietuvos žinovas, populiarintojas, enciklopedinių leidinių apie dabar Kaliningrado sritimi vadinamo krašto praeitį sudarytojas, gausybės straipsnių apie filosofą Vilhelmą Storostą – Vydūną autorius apgailestauja, kad, nepaisant didelių Lietuvos pasiekimų ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje, kultūroje, per paskutiniuosius kelis dešimtmečius mūsų žemėje išauginta karta, kuriai vis mažiau bereikia, vaizdžiai tariant, ir Didžiosios, ir Mažosios Lietuvos. Būtent taip išauklėto jaunimo apstu visose valstybinėse įstaigose.

Dr. V. Bagdonavičius papasakojo šokiruojantį atvejį, susidūrus su abejingais Lietuvos Kultūros ministerijos darbuotojais, kuriems nė kiek nerūpėjo, ar Vokietijoje bus įamžintas apie vokiečių – lietuvių satykius įspūdingą traktatą kadaise parašiusio Vydūno atminimas. Reikalas toks: Lietuvoje reziduojantys Vokietijos diplomatai, vos tik išgirdę apie Vydūno asmenybę, nedelsiant puolė tarpininkauti Vokietijoje statant filosofo biustą ir paminklinę lentą. Nors vokiečiams, prisiminkime, Vydūno veikla neparanki – mūsų filosofas kritikavo vokiečius dėl to, kam šie šimtmečiais engė – puldinėjo, išnaudojo, germanizavo – lietuvių tautą. O Lietuvos Kultūros ministerijos klerkams lietuvius nuo germanizacijos gynusio, vokiečius dėl germanizacijos gėdinusio Vydūno atminimas – nerūpi.

Dr. V. Bagdonavičius baiminasi blogiausiojo – kosmopolitiškai pastaraisiais dešimtmečiais išauklėta karta augins dar mažiau lietuviškumu besidominčius vaikus. Dar viena kita tokia karta, ir lietuvius ištiko toks pat tragiškas likimas kaip kadaise – prūsus. Gal tik Lietuvos pavadinimas išliks. Prūsijos – neišliko.

Lukiškių aikštės sutvarkymas taps lakmuso popierėliu, bylojančiu, kokios jėgos Lietuvoje šiandien stipresnės.

Amerikos lietuvių laikraštis www.draugas.org

2017.08.11; 09:15

Kultūros ministerija ir Šiuolaikinis meno centras (ŠMC) surengė „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pavadintą konkursą – karštligiškai ieško Lukiškių aikštei tinkamo paminklo. O į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatino pareiškimą.

Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis. Slaptai.lt nuotr.O į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatino pareiškimą.

Kodėl derėtų paremti Vyčio paramos fondą?

Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ agentūra savo iniciatyva atliko apklausą, kaip visuomenė vertintų Vyčio paminklo pastatymą sostinės Lukiškių aikštėje. Reprezentatyvios apklausos rezultatai (apklausta 1,002 asmenys) sugriovė „modernistų“ mitą – esą simboliai reikalingi tik nueinančiai kartai, senukams. Pasirodo, už Vytį pasisako 86,4 procento moksleivių ir studentų, 81,4 proc. asmenų su aukštuoju išsilavinimu.

Taip pat sugriautas dar vienas mitas – esą Vytis reikalingas tik kurios nors politinės pakraipos rėmėjams: gegužės 2 dieną atitinkamą rezoliuciją už Vytį Lukiškių aikštėje priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Už paminklą, kurį inicijavo Vyčio paramos fondas, balsavo 91 Seimo narys (esant vos vienam susilaikiusiam).

Galima buvo tik stebėtis, kad net susiklosčius tokiomis sąlygomis atsirado pareigūnų (ne politikų, ne prisiekusių valstybei), kurie metė iššūkį žmonėms ir Seimui. Esą, Vytis nėra prioritetas, o dėl paminklo nuspręs ir jį realizuos ne kas kitas, kaip nebent „vamzdžiu“ pagarsėjęs Šiuolaikinio meno centras (ŠMC).

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“. Slaptai.lt nuotr.

Mūsų Fondas – ne prieš meno paieškas. Norint galima surasti laiką ir vietą tiems eksperimentams atlikti. Tačiau dabar „meno provokacijomis“ norima sutikti Atkurtos valstybės 100-metį.

Valstybės ir tautos sukaktis žymima metu, kai plaunamas valstybinis identitetas ir istorinė atmintis, kai nuvertinami autoritetai, kai kaip niekad reikia susimąstyti dėl visų mūsų ateities. O juk paminklai – tai ne tik meno kūriniai, tai ir nepaprastai svarbūs simboliai.

Valstybės simboliai reikalingi visuomenės vienijimui, žmonių sutelkimui krašto gynybai ir turtinimui. Pagrindinė šalies aikštė nėra parodų sale ar eksperimentų erdvė. Tai valstybės širdis. Ten turime matyti orientyrus sau ir ateities darbams.

Lukiškių aikštė – vis dar be didingo paminklo Lietuvos laisvės paminklo. Vytauto visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politiniam elitui nuskendus rinkiminiuose pažaduose ir diskusijose, mes pakėlėme pirštinę. Grupė visuomenininkų, kultūros atstovų pakvietė žmones įprasminti valstybės sukaktį dovana – už suaukotas lėšas 100-mečiui pastatyti Lietuvos laisvės kovotojus pagerbiantį memorialą. Kartu mes pakvietėme iškiliausius Lietuvos skulptorius skirti sukakčiai geriausius kūrinius. Autoritetinga komisija balsuodama iš 13 pasiūlytų atrinko Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko „Laisvės karį“.

Mes pasistengėme, kad diskusijose dėl paminklo dalyvautų kuo platesnė visuomenės dalis. Visą laiką save tikrinome – ar visuomenė mus remia. Šimtai žmonių, tiesiogiai pervedę į Fondo sąskaitą aukas, užrašę savo mokesčių procentus, jau dalyvavo savotiškoje apklausoje, kurią tik apibendrino „Vilmorus“.

Liepos 17 dieną Fondo atstovai drauge su Seimo rezoliuciją inicijavusiais skirtingų partijų politikais apsilankė Kultūros ministerijoje. Mums nėra tas pats, kad simbolių nemylinti mažuma primeta visuomenei savo nuomonę. Mes nesutinkame, kad vilkinamas laikas, ignoruojama valstybės sukaktis, nuvertinami pripažinti autoritetai, ŠMC eksperimento kaštus norima užmesti ant mokesčių mokėtojų pečių. 

Lukiškių aikštėje iki šiol nėra Lietuvos valstybingumą ir kovas už laisvę menančio didingo paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes pateikėme Kultūros ministerijai (tai perduota ir šalies politinei vadovybei) pasiūlymą, kaip KM paskirti ekspertai galėtų įvertinti viešame konkurse jau atrinktą ir visuomenės pripažintą darbą. Nepretenduojame į vienintelę tiesą ar žinojimą. Autorius A. Sakalauskas yra pasirengęs išklausyti visas nuomones bei pastabas, bus dėkingas už vertingiausias, kurios leis patobulinti modelį.

Tačiau Fondas pakartotinai teigia, kad neatsisakome pagrindinio principo – kad aukštos meninės vertės paminklas būtų dovana savo valstybei, kad šis drauge su valdžios institucijomis sukurtas paminklas iškiltų per svarbią visiems mums datą – Atkurtos valstybės 100-metį.

Tik toks paminklas, toks simbolis, prie kurio darbais bei lėšomis prisidės tūkstančių tūkstančiai, atliks savo užduotį – telks ir ves į priekį Lietuvos žmones.“

Informacijos šaltinis – Vyčio paramos fondas.

2017.07.29; 10:22

Vyriausybė patvirtino Gedimino kalno avarinės situacijos ir neatidėliotinų veiksmų projektą, kuriame aiškiai įvardyti veiksmų terminai, o už tvarkymo darbų įgyvendinimą atsakomybė priskirta Kultūros ministerijai. 

Gedimino pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šių veiksmų Ministrų Kabinetas ėmėsi, atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu Gedimino kalno pietrytinio šlaito ir Aukštutinės pilies rūmų liekanų būklė yra itin sudėtinga.

Vyriausybė pavedė Kultūros ministerijai kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Finansų ministerija iki 2017 m. liepos 24 d. inicijuoti kreipimąsi dėl ekstremalios situacijos paskelbimo, kai dėl gamtinio pavojaus nekilnojamajai kultūros vertybei kyla jos praradimo grėsmė.

Premjeras Saulius Skvernelis teigė, kad pirmadienį susitarta dėl terminų ir atsakingų institucijų, taip pat nutarta sistemingai įvertinti viso kalno būklę.

„Siekdami, kad ateityje Gedimino kalno šlaitai būtų tvarkomi ir prižiūrimi iš esmės, o ne fragmentiškai, kas vyko iki šiol, Vyriausybė ėmėsi lyderystės, kad būtų užtikrintas Gedimino kalno vientisumas. Turime aiškiai įvardinti, kas už ką ir kada yra atsakingi, kitu atveju, po kiek laiko ir vėl galėsime ieškoti kaltų, o atsakingų nebus“, – teigė S. Skvernelis.

Premjeras patikino, kad Gedimino kalno tvarkymo darbams bus stengiamasi rasti tiek lėšų, kiek prireiks.

„Apie konkrečias sumas kalbėsime, kada bus jau projektiniai dokumentai, bet faktas toks, kad koks poreikis bus sustabdyti šitą nenormalią situaciją, tiek turėsime ir skirti. Skirsime iš valstybės biudžeto. Jeigu tai bus ekstremali situacija, tai iš specialaus fondo. Bus vyriausybinis sprendimas“, – pirmadienį žurnalistams Vyriausybėje sakė Premjeras.

Aplinkos ministras Kęstutis Navickas teigia, kad kalno būklė kelia rimtą nerimą ir būtina veikti operatyviai.

„Ekstremali situacija yra ne gąsdinimas, o priemonė greitai reaguoti į situaciją, konsoliduoti per trumpą laiką pajėgas ir priimti tinkamus sprendimus trumpuoju laikotarpiu. Aš manau, kad to reikia. Situacija gali keistis labai greitai. Didžiausia grėsmė ne paviršiuje, o gilumoje. O tokiu atveju reikia ruoštis suvaldymui“, – sakė K. Navickas.

Kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius teigia, kad tvarkant kalną veikiausiai bus laikinai apribotas arba sustabdytas jo lankymas.

Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.

„Ekstremalios situacijos paskelbimas reiškia, kad atsidaro Vyriausybės rezervas finansuoti kalno tvarkybos darbus. Dėl lankymo spręsime: gal įmanoma suderinti ir lankymą, ir ekstremalią situaciją, bet tai mažai tikėtina. Jeigu lankytojų srautai nesikerta su pavojaus židiniu, pavyzdžiui, vakarinio bokšto padėtis pakankamai stabili, galime lankytojus nukreipti į jį, o kitur apriboti“, – sakė viceministras R. Augustinavičius.

Vyriausybės pasitarime pavesta Lietuvos nacionaliniam muziejui kartu su Lietuvos geologijos tarnyba kasdien stebėti Gedimino kalno pietrytinio šlaito būklės pasikeitimus ir nedelsiant imtis visų įmanomų priemonių galimai Gedimino kalno pietryčių šlaito nuošliaužai suvaldyti.

Planuojama, kad iki 2017 m. liepos 26 d. Lietuvos geologijos tarnyba kartu su Lenkijos geologijos tarnybos ekspertais turėtų atlikti geofizinius tyrimus ir jais remiantis parengti ir pateikti Vyriausybei, Kultūros ministerijai ir Aplinkos ministerijai bei Lietuvos nacionaliniam muziejui rekomendacijas dėl tolesnių Gedimino kalno pietrytinio šlaito tvarkymo veiksmų.

Kultūros ministerijai kartu su Aplinkos ministerija pavesta iki 2018 m. rugsėjo 1 d. parengti Ilgalaikę Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies statinių liekanų sutvarkymo strategiją ir ją pateikti tvirtinti Vyriausybei. Už Gedimino kalno ir Aukštutinės pilies statinių liekanų tvarkymo darbų įgyvendinimą bus atsakinga Kultūros ministerija, kuri kartą per mėnesį (iki 2018 m. gruodžio 31 d.) privalės informuoti Vyriausybę apie istorinių objektų būklę ir atliktų darbų eigą.

Lietuvos nacionaliniam muziejui kartu su Kultūros ministerija, bendradarbiaujant su Lietuvos geologijos tarnyba ir kitų organizacijų ekspertais, pavesta per 2018 metus pabaigti būtinus Gedimino kalno šiaurės vakarinio ir pietryčių šlaito sutvirtinimo darbus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.27; 05:19

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba savo pareiškimais stengėsi atkreipti dėmesį, kad 2016 metais nebuvo numatyta jokio valstybės lygio renginio tinkamai ir garbingai paminėti Lietuvos Karaliaus Gedimino valdymo pradžios 1316-aisiais metais 700 metų Jubiliejų.

Iš kai kurių valstybės institucijų (Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų, Lietuvos kultūros ministerijos, Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto) gauti atsakymai yra tipiški atsirašinėjimai, bet ne atsakymai į keliamus konkrečius klausimus ir teikiamus pasiūlymus. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karalius Gediminas. Paminklo Vilniuje autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar kartą pažymime, kad LR Seimas 2016 metus paskelbė Prezidento Kazio Griniaus atminimo metais,  Bibliotekų metais,  Vietos bendruomenių metais, Kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno metais, Saulės mūšio metais.

Pastebime, kad daugelio renginių globėjais 2016 metais buvo LR Prezidentė, LR Seimo Pirmininkė ir LR Ministras Pirmininkas.

Tačiau neatsirado iniciatyvų 2016 metus paskelbti GEDIMINO METAIS ir valstybiniu mastu garbingai paminėti Lietuvos Karaliaus Gedimino valdymo pradžios (1316-1341 m.) 700 metų Jubiliejų.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba įdėjo daug pastangų, kad būtų iškilmingai paminėtas Gedimino valdymo pradžios 700 metų Jubiliejus, tačiau dabar yra priversta ateities kartoms palikti tik tokio  turinio laišką: „2016 metais, kai Lietuvos Respublikos Prezidentė buvo Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė – Loreta Graužinienė, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas – Algirdas Butkevičius, buvo ignoruotas  Lietuvos Karaliaus Gedimino valdymo pradžios 700 metų Jubiliejus. Šiai datai paminėti nebuvo skirta jokio valstybės  lygio renginio.“

Kodėl Lietuva TURĖTŲ švęsti Lietuvos Karaliaus Gedimino 700 metų Jubiliejų?

Popiežius Jonas XXII pripažino Gediminą lietuvių ir daugelio rusų žemių Karaliumi. Taip save titulavo ir pats Gediminas. Gediminas Lietuvos valdovu tapo 1316 metų kovo 10 dieną. Norėdamas sustiprinti valstybę, Gediminas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėtoti, miestams augti, amatams ir prekybai plėstis.

Sostinę iš Kernavės perkėlė į Trakus, o vėliau – į Vilnių (pagal padavimą – Gediminas įkūrė Vilnių). Buvo tolerantiškas įvairioms religijoms. Užsienio politikoje – atrėmė kryžiuočių ir jų talkininkų agresiją. 1320 m. liepos 27 dieną laimėjo svarbias kautynes prie Medininkų.

Varžydamasis su vis stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste, plėtė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) ribas į Rytus. Gediminui valdant prie LDK buvo prijungtas Vitebskas (1320 m.) ir Volynė (1340 m.), į vasalinę priklausomybę pateko Pskovas (1320 m.), Černigovas (~ 1333 m.), Severno Naugardas (~ 1323 m.), Smolenskas (~ 1325 m.), Kijevas (iki 1330 m.), Perejeslavlis (iki 1330 m.) ir kitos sritys.

Valdant Gediminui atremti dideli Kryžiuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta nemažai atsakomųjų žygių. Pasinaudojęs popiežiaus ir Kryžiuočių ordino prieštaravimais, plėtė ryšius su Ryga, 1323-10-02 Rygos Vyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu Taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius Jonas XXII.

Pagoniška Lietuva buvo pripažinta tarptautiniu mastu. 1325 m. prieš kryžiuočius buvo sudaryta Gedimino ir Lenkijos karaliaus Vladislovo I Lokietkos sutartis. Sumanios diplomatijos dėka išvengė didesnių mūšių su Aukso Orda. Lietuvai priklausiusios Rusų žemės išvengė Aukso Ordos jungo. 

Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo Vilniuje autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad lengviau būtų kovoti su kryžiuočiais, Gediminas stengėsi palaikyti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, 1316 metais už Mozovijos kunigaikščio Vaclovo  išleido savo dukterį Danutę  Elžbietą (1302–1364). Laiške popiežiui Jonui XXII išreiškė norą krikštytis ir Lietuvoje įvesti krikščionybę, tačiau su sąlyga, kad Ordinas nutrauktų agresiją ir oficialiai būtų pripažinta Lietuvos valstybė. 1324 metų lapkritį, atvykus popiežiaus pasiuntiniams,  krikštytis atsisakė, nes buvo įsitikinęs, jog Ordinas siekia pavergti Lietuvą.

Gediminaičių dinastijos atstovai – Algirdas, Kęstutis, Karijotas, Liubartas, Mantvydas, Narimantas (Gedimino sūnūs), Andrius, Dmitrijus, Kaributas, Karigaila, Konstantinas, Lengvenis, Skirgaila, Teodoras, Vladimiras (Algirdo sūnūs) ir jų palikuonys stiprino Lietuvą savo valdomose teritorijose.

Gediminas stengėsi palaikyti gerus santykius su Lenkiją valdžiusiais Piastais, su Riūrikaičiais – Rusijos valstybėje. Aldona Gediminaitė 1325 metais buvo išleista už būsimojo Lenkijos karaliaus Kazimiero III, kurių palikuonys (per moteriškąją liniją) titulavosi šventosios Romos imperatoriais ir Anglijos karaliais (Anglijos karaliaus Ričardo II žmona Anna buvo Gedimino proproanūkė). Kęstučio dukra Ringailė 1392 metais ištekėjo už Mozovijos kunigaikščio Henriko Mozoviečio, o šiam mirus, 1393 metais – už būsimojo Moldovos kunigaikščio Aleksandro Gerojo. Sofija Vytautaitė 1391-aisiais ištekėjo už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I. Gediminas turėjo 7 sūnus. Garsiausi – Algirdas ir Kęstutis, kurių broliškas Lietuvos valdymas po Gedimino mirties neturi analogo Europos ir pasaulio istorijoje.

Gedimino anūkas Vytautas  Didysis aukso raidėmis įrašytas į Lietuvos istoriją. Tai buvo. Tai Lietuvos istorija. Visur kartojame – nepažinęs savo tautos istorijos, visada lieka vaikas.

Šiandien turime (išsaugojome) Lietuvos Karaliaus Gedimino sukurtą Lietuvos valstybės sostinę Vilnių, Vilniuje – Gedimino pilį, Gedimino prospektą, Gedimino aikštę, Gedimino paminklą, Gedimino vardo universitetą, svarbiausius Lietuvos valstybės apdovanojimus – Vytauto didžiojo ir Gedimino vardo ordinus, Gedimino stulpus, Gedimino ir jo dinastijos palikuonių miestų, gatvių, aikščių, mokymo įstaigų, karinių dalinių, įvairių organizacijų vardus ir pavadinimus…

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybai ir visiems Vilniaus ir Lietuvos žmonėms kyla klausimas: kodėl Gedimino valdymo pradžios 1316 m. – 700 metų Jubiliejus valstybėje sutinkamas visiška tyla? Kalbose (ypač priešrinkiminėse) daug kalbama apie patriotiškumą, apie istorinės atminties puoselėjimą, o praktikoje… valstybė tarsi ir atsiriboja nuo savo garbingos istorijos. Kokia priežastis?

Teisingumo vardan turime pasidžiaugti, kad 2016 m. sausio 25 d. Vilniaus įgulos karininkų Ramovėje vyko „Vilniaus pagarsinimo šventė bei 700 m. karaliaus Gedimino (~1275–1341) atėjimo į valdžią jubiliejaus paminėjimas“. Tai labai įspūdingai paruoštas ir pravestas Vilniaus įgulos karininkų Ramovės (viršininkas Gaudentas Aukštikalnis) ir draugijos „Pilis“ (valdybos pirmininkas – Tomas Baranauskas) visuomeninis renginys.

Reiškiame padėką šio renginio rengėjams, Ramovės folkloro ansambliui „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė), XIV amžiaus apranga pasipuošusiems kariams, pranešėjams bei dalyviams ir pripažįstame, kad tai tik vienas perlas karališkoje renginių karūnoje. O kur pati renginių karūna?  Kur valstybės institucijos?

Renginio metu buvo paminėti keli jubiliejai – 1323-01-25 Gedimino laiške pirmą kartą paminėtas Vilniaus vardas – Vilniaus įkūrimo diena. Tai ir buvo pagrindinis renginio akcentas. Dėl to ir renginys – sausio 25 dieną. Pranešėjas G. Aukštikalnis priminė, kad toks renginys rengiamas jau 7 kartą.

Priminta, kad 1923-01-25 d. Kaune buvo įsteigta Lietuvos karo mokykla.

Prof. dr. Valdo Rakučio pranešimas „Lietuvos karyba–Vytenio–Gedimino laikotarpis“, istoriko Tomo Baranausko pranešimas „Gedimino reikšmė Lietuvos istorijoje“, prof. habil. dr. Romualdo Grigo pranešimas „Gediminas ir lietuvių tapatybė“ galėjo papuošti ir valstybinio lygio renginį, deja… tokių renginių nebuvo net numatyta.

Kodėl? Kodėl šiais Jubiliejiniais Gedimino metais šis įvykis ignoruotas aukščiausiu lygiu? Kas užblokavo šią neeilinę istorinę datą? Juk yra universitetai, institutai, katedros, patarėjai ir t. t., kuri grandis nesuveikė ar suveikė atvirkščiai, geriau neminėti?!

Istorikas T. Baranauskas savo pranešime akcentavo … „Nors Seimas ir nepaskelbė, bet šiuos metus mes galime vadinti Gedimino metais“. Susirinkusieji plojimais pritarė šiai minčiai. Manytume, kad šiai minčiai pritartų visa Lietuva. 

Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Karalius Gediminas. Vilnius. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar lieka tik stebėtis, kad šie metai ne tik nepaskelbti Gedimino metais, bet neorganizuota jokia tarptautinė konferencija, joks iškilmingas viešas renginys dalyvaujant užsienio valstybių diplomatiniam korpusui, jokių valstybinių iškilmingų minėjimų, skirtų visuomenei, miestų ir savivaldybių aikštėse, jokių eitynių Gedimino vardo gatvėmis, jokio Seimo ar Vyriausybės posėdžio, neišleistas joks jubiliejinis lankstinukas, net pašto ženklas šio jubiliejaus proga?

Analogiška situacija susiklostė, kai Lietuva turėjo švęsti pirmojo istorinio Lietuvos Trispalvės pakėlimo Gedimino pilies bokšte 90 metų Jubiliejų. Numatytas iškilmingas Seimo posėdis buvo paskutiniu momentu atšauktas, jokio valstybinio lygio šios datos paminėjimo neliko ir nebuvo.

Prisiminkime, kad rengiantis 2009 metais švęsti  Lietuvos  tūkstantmečio paminėjimo datą, nebuvo numatyta iškilmingų valstybinių – visuomeninių renginių; net nebuvo  nutarta, kurią dieną – vasario 14, 22, 23 ar kovo 9-ą reikėtų švęsti Tūkstantmečio jubiliejų.

Ypatingu lėšų švaistymu pasižymėjo Lietuvos 1000-mečio ir Lietuvos valstybės atkūrimo 90-mečio renginiai. Renginiai buvo išbarstyti tiek laiko, tiek vietos požiūriu. Ministerijų lygmenyje vyko pompastiški pobūviai, jų poreikiams buvo užsakyti visi geriausi teatrai, koncertų salės ir restoranai. Lietuvos biudžetas buvo tiesiog nusiaubtas.

Atrodytų, kad Lietuvos valstybė nesugeba arba nenori minėti iškilių istorinių datų.

Tačiau … Minint Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 120 gimimo metines, 1995 metai buvo paskelbti Čiurlionio metais. Ta proga Operos ir baleto teatre Vilniuje vyko iškilmingas minėjimas, buvo atliekama M. K. Čiurlionio uvertiūra „Kęstutis“ (Gedimino sūnaus Kęstučio garbei), iškilmėse dalyvavo LR Prezidentas, LR Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvoje reziduojantys užsienio valstybių diplomatai, organizuoti renginiai kituose Lietuvos miestuose. 

2015 m. rugsėjo 29 d. LR Seimas priėmė Nutarimą „Paskelbti 2016 metus Juliaus Juzeliūno metais“.

Apgailestaujame, kad iki šiol atsakingiausios valstybės institucijos ir valstybės švenčių dienų organizavimo komisija bei politikai nesprendė 1941 m. Birželio 22–28 d. SUKILIMO 75 metų Jubiliejaus minėjimo klausimų.

Pasirašė: Tarybos pirmininkas L. Kerosierius, Istorinės grupės vadovas G. Adomaitis, Atsakingasis sekretorius A. Budriūnas.

XXX

 

Tiesiog neįtikėtina, kad taip Lietuvoje užmirštas vienas iš garsiausių Lietuvos valdovų.

Gauta visa eilė valstybės institucijų paaiškinimų šiuo klausimu. Istorijos institutas išsako nuomonę, kad „… Gedimino ar kito įžymaus valdovo sukaktys gali ir turėtų būti minimos nebūtinai valstybės … nesuteikiant tam bendranacionalinio lygmens …“ Jeigu Karaliaus Gedimino 700 m. valdymo pradžios jubiliejus nenusipelno bendranacionalinio lygmens, kyla klausimas – o kas gi valstybėje nusipelno to bendranacionalinio lygmens? Kas nustato ir kokiais kriterijais vadovaujantis nustatomas tas lygmuo?

Kyla klausimas kuo išvardintų penkių 2016 metų įvykių lygmuo aukštesnis už Karaliaus Gedimino. Įdomu ir tai, kad Istorijos institutui nėra aišku ką švęsti – ar valdovo gimimo,  ar  valdymo pradžios metus? Matomai suprasdami, kad Gedimino valdymo pradžios (1316 m) data sukompromituota, todėl siūlo švęsti ne jo valdymo pradžios, o Gedimino gimimo metus. 2025 metais Gediminui sukaktų 650 metų nuo gimimo (Gediminas gimė apie 1275 metus).

Atrodytų, kad valstybei ir istorijai svarbiausia yra valdymo pradžios metai. Valdymo pradžia įprasmina dinastijų pasikeitimus, o taip pat pasikeitimus valstybių gyvenime. Gimimo ir mirties datos yra asmeninės, bet garbingos ir minėtinos.

Turėtų būti suprantama, kad 10, 20, 25, 50, 75, 100 metų grandinėje svarbiausi yra 100 metų. Tolstant metų grandinei mažesnieji jubiliejai tampa mažiau reikšmingi.

Istorijos institutas siūlo švęsti 50 – metinius jubiliejus. Galima sutikti. Tada Karaliaus Gedimino jubiliejai būtų švenčiami štai taip:

Jubiliejinės datos

Gimimo metai

Atėjimo į valdžią

metai

Mirties metai

650

2025

1966

1991

700

2075

2016

2041

750

2125

2066

2091

Per šį šimtmetį šešios jubiliejinės datos! Čia iškyla klausimas – ar moralu, ar etiška kelti klausimą – “ką švęsti” ar “kada švęsti”.

Panagrinėkime šios sekos istoriją. 1966 – jubiliejus ignoruotas. Sovietmetis. 1991 – jubiliejus paminėtas plačiau. Lietuvos Ryšių ministerija išleido vokus su Gedimino portretu ir 3 pašto ženklus – Gediminas, Trakų pilis, Vilniaus pilis. 1991- 09-28 vokai su pašto ženklais buvo antspaudojami specialiu jubiliejiniu štampu. Visur užrašai “Gediminas. 650. Mirties metinės. 1991”.

2016 – jubiliejus ignoruotas. Nepriklausoma Lietuva.

2025 – Lietuvos Istorijos institutas rekomenduoja švęsti. Kultūros ministerija, nieko nenuveikusi, kad būtų švenčiamas 700 metų jubiliejus 2016 metais, pritarė Istorijos institutui, kad būtų švenčiamas 650 metų jubiliejus 2025 metais.

Istorijos institutas išaiškino, kad nebūtina šventes sieti su tikslia data, ją galima pasirinkti tinkamesniu laiku, kaip kad šiais laikais Jungtinėjė karalystėje pasirinkta birželio mėnesį švęsti balandį gimusios Karalienės Elžbietos II gimimo sukaktį.

Tenka pastebėti, kad Karalienė Elžbieta II švenčia visus jubiliejus. Prisiminkime, kaip 2013 metais buvo švenčiamas karūnavimo 60-metis! Gimtadienis švenčiamas du kartus. Tikroji data balandžio 21 – kukliai, šeimos rate, o oficiali šventė vyksta vasaros pradžioje, kad permainingas Anglijos oras nekliudytų paradui ir iškilmingiems renginiams. Karališkieji rūmai labai rūpinasi, kad šventiniai renginiai vyktų geriausiomis sąlygomis ir juose dalyvautų kuo daugiau žmonių. Karalienė gerbia žmones – žmonės gerbia Karalienę.

O pas mus? Vyriausybės kancleris įpareigojo LDK Valdovų Rūmus organizuoti Gedimino 700 metų jubiliejų. Valdovų Rūmai informavo, kad jie jau yra numatę 2016-11-23 dieną (?!) surengti plačiai visuomenei skirtą kultūros vakarą – LDK istorijos autoritetingų tyrinėtojų Gediminaičių ir kitų Europos monarchų dinastijų geneologinių ryšių žinovų, archeologų, heraldikos specialistų, kultūros istorijos tyrinėtojų, publicistų ir kultūrininkų bendruomenės atstovų viešą diskusiją apie Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimą Lietuvos valdyme.

Matome tipišką mūsuose akademinį renginį, kuriame bus daug ir apie daug ką kalbama, tačiau tai ne šventinis renginys visuomenei. Buvo ir šiais metais jaunimo renginiai (dainų, šokių dienos), tačiau juose nei vienu žodžiu nebuvo užsiminta apie šį, neeilinį Lietuvos istorijos įvykį – Karaliaus Gedimino atėjimo į valdžią 700 metų jubiliejų. LSVST supranta ir aiškina, kad tokios šventės turi būti Lietuvos žmonėms, plačiajai visuomenei, su įdomiais renginiais, paradais, skrydžiais … Tai turi būti valstybės renginiai žmonėms, organizuojami vasaros mėnesiais.

Pasirašė: Tarybos pirmininkas L. Kerosierius, Istorinės grupės vadovas G. Adomaitis.     

2016.11.03; 07:29

Praėjusią savaitę viso pasaulio akys ir dėmesys buvo nukreiptas į įvykius Graikijoje, kuri, nusispjovusi į Europos bendrapiliečius pareiškė, kad veržtis diržus ir taupyti jiems neleidžia… orumas! Į ką bėdon patekusios valstybės socialistų vyriausybės simpatikas V.Putinas atsakė pagalbos pasiūlymu ir moraliniu palaikymu.

Tiesa, surengę protu nesuvokiamą referendumą, į kurio klausimą negalėtų atsakyti net ekonominį išsilavinimą turintys specialistai, graikų vyriausybės vadai padarė tai, ko negalėjo prognozuoti netgi patys save geriausiais laikantys politologai: po tautos pareikšto griežto „ne“ pasiūlytoms taupymo sankcijoms graikų premjeras pasirašo sutartį, kurios sąlygos yra žymiai blogesnės nei buvo pirminiame Europos Komisijos pasiūlyme. Tiesa, nepamiršęs savo rinkėjams pranešti, kad pats netiki tuo pasirašytu planu, tačiau tai yra vienintelė išeitis neleisti valstybei numirti…

Continue reading „Sosnovskio barščiai ir pramogų ministerija“

Liaudies išmintis sako: geriau žvirblis rankoj negu briedis girioj… Šis posakis juo labiau tinka, kai vis dar girioje esantį miško karalių ketinama padalyti šimtams išalkusių ir nusilpusių lauko gyventojų, naiviai besitikinčių, kad išsvajoti žvėrienos gabalėliai pavers jų apgailėtinus gyvenimus sultinga ir riebia pasaka.

Gal taip ir galėtų nutikti vienoje iš socialiai jautrių brolių Grimų pasakų, pagal kurių moralės ir teisingumo pamokas užaugome. Tik ar realiame gyvenime tokia šviesi pabaiga apskritai įmanoma? Ar galima teisingai padalyti briedį, kurio net sumedžioti laiku nesugebama, ir yra didelė tikimybė, kad tas taip ilgai ir kantriai lauktas grobis teliks mūsų svajonėse?

Continue reading „Apie žvirblį, briedį ir raguotą kultūrą“

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Seime narys, Šešėlinis švietimo ir mokslo ministras Valentinas Stundys teigia, kad antikonstitucinis Tautinių mažumų įstatymo projektas, parengtas Kultūros ministerijos, skinasi kelią Vyriausybės koridoriuose.

„Panašu, kad Lenkijos premjero raginimas pateikti „gerų žinių“ apie tautinių mažumų reikalus vyriausybių vadovų susitikimui yra reikšmingas mūsų valdžiai. Būtų jau ne apmaudu, bet nesuprantama, jei į Seimą patektų toks projektas, kuris įteisintų dvikalbystę, paneigdamas konstitucinį lietuvių kalbos statusą“, – sako V. Stundys.

Anot jo, TS-LKD atstovai yra įregistravę alternatyvų Tautinėms bendrijoms ir mažumoms save priskiriančių asmenų apsaugos įstatymo projektą. 

Continue reading „Antikonstitucinis Tautinių mažumų įstatymo projektas skinasi kelią Vyriausybės koridoriuose“

Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. vasario 11d. priėmė nutarimą Nr. VII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuris įteisino Lukiškių aikštę pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su laisvės kovų memorialiniais akcentais, kaip vientisą urbanistinę erdvę, turinčią atlikti valstybinę, reprezentacinę, o kartu ir visuomeninę funkciją.

Kultūros ministerija 2012 m. pabaigoje organizavo konkursą paminklui „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ sukurti. Tačiau ministerijos sudarytos komisijos projektams vertinti atrinktas projektas-abstrakcija „Tautos dvasia“ prilygo pasityčiojimui iš kilnios idėjos.

Karališkos kilmės valstybės, kokia yra ir Lietuva, turi savo herbą, vėliavą, himną. Šiuos simbolius turi Lietuva. Valstybės sostinėje Vilniuje Gedimino pilies bokšte plevėsuoja valstybinė, virš Prezidentūros istorinė vėliavos, himnas eksponuojamas Kudirkos aikštėje, o herbui vietos vis dar nėra.

Continue reading „Nuleisti rankų nevalia“

Ne taip seniai dalyvavau konkursinių maketų, skirtų Lukiškių aikštės paminklui, pristatyme.  Man nepažįstami menininkai ar menotyrininkai  ir kultūros biurokratai, vadovavę renginiui Kultūros ministerijoje, tada neatskleidė  paslapties: tai kuris gi iš keliolikos darbų bus pripažintas geriausiu, kuris įamžins Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, kels pasididžiavimą savo tauta?

Ne vienas tada kalbėjo, kad vengiama viešumo, diskusijų, paskubom stengiamasi prastumti  plačiajai visuomenei nepriimtinus "šedevrus".

Dabar jau žinome tą geriausią iš geriausių. Pasirodo,  tai tas "kūrinys", į kurį aš neatkreipiau jokio dėmesio, jo net nefotografavau. Plieninis ilgas žvilgantis sulankstytas strypas, gal juokais atgabentas į Kultūros ministeriją, dėl įvairumo, dėl intrigos – ir tiek. 

Continue reading „Įžeidimas laisvės kovotojams“

Istorijos baimė, menkas išmanymas, fantazijos ir talento stoka, blogai surašyti konkurso reikalavimai, abejotina komisija? Kur slypi priežastis, kad paminklas Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje bus, švelniai tariant, nelabai tinkamas?

Jei kas nežinote, tai Kultūros ministerija neseniai paskelbė: Lukiškių aikštėje bus statoma „Tautos dvasia“.

Visiškai abstraktus kūrinys: lyg paukštis, lyg palaužtas diegas, lyg šiaip kreivė. Toks abstraktus kūrinys gali tikti ir jaunavedžiams, ir žemdirbiams, ir sovietiniam darbo didvyriui pagerbti.

Continue reading „Kam skirtas paminklas Lukiškėse? Tik jau ne kovojusiems už Lietuvos laisvę“

{sigplus}fotoreportazai/laki{/sigplus}

Kai buvau studentas, Vilniuje lankėsi mano dėdienė su mažamete dukrele, mano pussesere. Mergaitę ji atvežė pas daktarą. Kai iš Žvėryno prospektu važiavome pro Lenino aikštę, pusseserė, sėdėjusi prie lango kairėje pusėje, staiga garsiai sušuko: "Mamyte, va dievulis!"

Visi keleiviai garsiai nusikvatojo. Vaikai kartais taip pasako, kad geriau nesugalvosi.  Tas "dievulis" nuo 1953 m. ilgai ranka rodė į aukščiausią ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje pastatą, "nuo kurio net Sibiras matėsi". 1990-aisiais tas "dievulis" minios akivaizdoje pakilo į dangų, palikdamas tvirtai į Lietuvos žemę įaugusius batus.

Nuo to laiko Lenino aikštė jau ne Lenino, o Lukiškių. Tais laikais Lukiškėmis buvo vadinamas pastatas, kurio ne kiekvienas galime išvengti (Juk sakoma: niekas neapdraustas nuo tiurmos, ligos ir ubago lazdos). Nuo to laiko Lukiškių aikštė tuščia. Kartais atsiranda koks paminklas "dievukui" iš smėlio, kartais – Gedimino stulpai iš šiaudų… Bet smėlis byra, o šiaudai dega. Ši dykvietė Vilniaus centre vis dažniau vadinama ne Lukiškių aikšte, o Lietuvos gėda. Jau trečias dešimtmetis ją rekonstruojame, puošiame pažadais ir ketinimais, nevaisingais konkursais, o ji tebestovi dar vis – apleista, paniekinta…

Continue reading „Ilgai laukę – dar palaukim…“

Išreikšdamas nepasitenkinimą dėl Kultūros ministerijos netinkamai organizuoto konkurso skulptūrai Lukiškių aikštėje Vilniuje, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos valdybos pirmininkas Jonas Burokas 2013 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką, prašydamas panaudoti Valstybės vadovų galioje esantį poveikį Kultūros ministerijai, kad pastaroji pakeistų požiūriui į valstybinės reikšmės konkursą ir imtųsi atitinkamų priemonių padėčiai taisyti. Rašto tekstą pateikiame.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę patriotiškai nusiteikusi Lietuvos visuomenė – partizanai, politiniai kaliniai, tremtiniai, didžiuma įžymių istorikų, skulptorių, architektų, dailininkų puoselėjo viltį, kad Vilniuje bus sukurta valstybinė aikštė ir pastatytas paminklas „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“.

Continue reading „Dėl netinkamai organizuoto konkurso skulptūrai Lukiškių aikštėje Vilniuje“