Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Premjero spaudžiama atsistatydinti kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonnson teigia savo noru paliekanti ministeriją. Ji po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite prakalbo apie jos pasitraukimą inicijavusio premjero Sauliaus Skvernelio spaudimą. L. Ruokytė-Jonnson teigė, kad toliau dirbti S. Skvernelio vadovaujamoje Vyriausybėje jei neleistų savigarba.

Pasak ministrės, iš premjero buvo didelis spaudimas dėl bendravimo su žiniasklaida, todėl su tokiu ministru nemato galimybės daugiau dirbti.

„Iš premjero aplinkos spaudimas visuomet buvo labai didelis daugeliu klausimų, ypač žiniasklaidos“, – sakė žurnalistams ministrė.

Apie visą spaudimą žiniasklaidai ministrė žadėjo papasakoti viešai, kai faktiškai nebeis savo pareigų ministerijoje.

Ministrė sakė nematanti galimybės toliau dirbti komandoje su dabartiniu premjeru.

„Su tokiu premjeru daugiau nenoriu dirbti, nebeleistų ir mano savigarba daugiau dirbti su tokiu ministru. (…) Buvo ir įtampos, ir nesusikalbėjimo, nemėgstu pažeidinėti žaidimo taisyklių“, – žurnalistams sakė kultūros ministrė.

Ministrė teigė iš prezidentės kritikos nesulaukusi. Taip pat kultūros ministrė paprašė prezidentės šiek tiek laiko baigti tam tikrus projektus ministerijoje.

ELTA primena, kad premjeras Saulius Skvernelis trečiadienį lankėsi Prezidentūroje. S. Skvernelis siekė įtikinti prezidentę, kad poreikis atleisti aplinkos ir kultūros ministrus yra pagrįstas.

Vyriausybės vadovas po užsitęsusio pedagogų streiko pirmadienį netikėtai pranešė, kad, norėdamas duoti naują postūmį reformoms švietimo, kultūros ir aplinkos apsaugos srityse, atleidžia tris ministrus – kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson ir aplinkos ministrą Kęstutį Navicką bei švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę.

Jau anksčiau J. Petrauskienės tinkamumu eiti pareigas abejojusiai prezidentei klausimų dėl švietimo ir mokslo ministrės atstatydinimo nekilo. Tačiau, pabrėžė pirmadienį šalies vadovė, lauksianti S. Skvernelio argumentų, kodėl buvo nuspręsta atleisti kitus du ministrus.

„Vyriausybės pertvarkymas be realių priežasčių kelia daug klausimų“, – pažymėjo D. Grybauskaitė.

Tuo metu S. Skvernelis neabejoja, kad atsakys į visus prezidentės klausimus. Vyriausybės vadovas pirmadienį tvirtino tikįs, kad prezidentė sutiks su jo sprendimu atleisti visus tris ministrus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.06; 06:47

Seimo narys Vytautas Juozapaitis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (ŽEIT) nusprendė, kad Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys prof. Vytautas Juozapaitis, kritikuodamas kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson veiklą, konkrečiai – numatomą kultūros įstaigų pertvarką – nepaskleidė tikrovės neatitinkančių žinių.

ŽEIT konstatavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuluojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad viešasis asmuo (taip pat ir viešasis juridinis asmuo) nesinaudoja tokiu pat dalykinės reputacijos, garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo.

„Viešojo asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina. Tai reiškia, kad viešasis asmuo turėtų būti nuosaikesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, toleruoti neesminius jo atžvilgiu skelbiamos informacijos netikslumus“, – rašoma ŽEIT sprendime.

Tarnyba pažymėjo, kad Seimo narys išreiškė „savo subjektyvų suvokimą“, todėl įvertino, kad minėtu atveju buvo skelbiama jo nuomonė. Be to, niekas nepaneigė, kad toks kultūros įstaigų pertvarkos planas egzistavo. To neneigė ir pati kultūros ministrė. Komisija konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti V. Juozapaičio teiginių neatitikties tikrovei.

„Pažymėtina, kad kai duomenis paskleidęs asmuo veikia sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, tai informacijos netikslumai ar agresyvi kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę“, – rašoma Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atsakyme.

Tarnyba taip pat konstatavo, kad publikacijoje V. Juozapaitis kritikavo kultūros įstaigų planą, kuriame numatytas kai kurių naikinimas, kai kurių – perkėlimas į kitus miestus. Tai turėjo didelę visuomeninę svarbą. Be to, tai būtų susiję su darbuotojų atleidimais, o tai taip pat tenkina viešąjį interesą visuomenei žinoti tokią informaciją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.13; 05:15

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Gruodžio 22 d. Seime įvykusioje Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro dr. Audriaus Rudžio spaudos konferencijoje visuomeninio judėjimo „Talka kalbai ir tautai“  atstovai Seimo nariams ir žiniasklaidai pristatė jų parengtą interpeliaciją kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonson (Jonsson).

„Pirmą kartą Lietuvos istorijoje, pakraupę nuo to, kokia kultūros politika vykdoma Lietuvoje, interpeliacijos tekstą kultūros ministrei parengė visuomeninės organizacijos atstovai. Interpeliacijos tekste glaudžiai išdėstyti šiandienos lietuvių kultūros skauduliai, dėl kurių ignoravimo suformuluoti klausimai ministrei.  Ministrės atsakymai turi parodyti visuomenei ir Seimui tikrąją ministrės kompetenciją ir atskleisti jos vadybinį sugebėjimą“, – pradėdamas spaudos konferenciją sakė Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras A. Rudys, išreikšdamas viltį, kad Seimo nariai, kuriems iš tikrųjų rūpi kultūros būklė ir jos puoselėjimas Lietuvoje, turėtų palaikyti šią visuomenės iniciatyvą.

Spaudos konferencijoje dalyvavo ir interpeliacijos motyvus pristatė asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ atstovai: asociacijos Tarybos pirmininkas Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas, tarybos nariai – Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininkas dr. Romas Pakalnis bei interneto portalo „Alkas“ vyr. redaktorius Jonas Vaiškūnas. 

Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas G. Karosas apie priežastis, paskatinusias visuomenininkus pareikšti interpeliaciją kultūros ministrei, sakė: „Nerimą kelia Kultūros ministerijos veiksmai, rodantys jos vadovybės negebėjimą žvelgti platesniu akiračiu ir vykdyti valstybinio lygmens kultūros politiką. Patys ryškiausi neprofesionalumo pavyzdžiai yra Lukiškių aikštės konkurso organizavimas ir požiūris į lietuvių kalbą. Nors Seimas buvo aiškiai pasisakęs, kad Lukiškių aikštėje turėtų stovėti Laisvės kovotojų su Laisvės kario Vyčio skulptūra monumentas, ši sąlyga visai nebuvo įtraukta į konkurso reikalavimus, o vykdymui pasirinktas netinkamas operatorius, nieko bendra neturintis su valstybinės atminties įprasminimo klausimais. Kultūros ministerija yra pateikusi Vyriausybei siūlymus antikonstitucinėmis nuostatomis taip keisti kalbos įstatymą, kad faktiškai būtų panaikintas valstybinis lietuvių kalbos statusas ir susilpnintas Lietuvos valstybingumas. Tai beprecendentis nekompetencijos ar tyčinio veikimo prieš Lietuvos valstybę atvejis. Kitos pasaulio šalys eina priešinga linkme. Lietuvių kalbos pozicijos valstybės gyvenime turėtų būti tik stiprinamos, nes tai mūsų valstybingumo pamatas“. 

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

G. Karosas priminė, kad š. m. lapkričio 17 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje surengtame  mitinge buvo priimtas nutarimas siūlyti kultūros ministrei atsistatydinti, o jeigu tai nebūtų padaryta – siūlyti Seimui pradėti interpeliaciją šiai pareigūnei. Tačiau nei atsistatydinimo, nei atsiprašymo, nei problemų taisymo dėl Lukiškių aikštės neteisėto konkurso visuomenė nesulaukė iki šiol. 

„Todėl „Talka kalbai ir tautai“ nusprendė talkinti Lietuvos Respublikos Seimui rengiant kultūros ministrės interpeliacijos procedūrą. Toks demokratinis valstybės lygmens problemų sprendimo kelias turėtų padėti Lietuvai tinkamai apginti Konstitucines nuostatas, pažeistą mūsų piliečių orumą bei tinkamai pasitikti Valstybės atkūrimo šimtmetį 2018-aisiais metais“, – sakė G. Karosas.

Visuomenininkų parengtame 10 puslapių interpeliacijos tekste aptariamos 6 Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos veiklos sritys, kuriose kultūros ministrės L. Ruokytės-Jonson veika vertinama nepatenkinamai arba net įvardinama kaip kenkėjiška – nes yra demonstruojanti nepagarbą valstybei, jos nacionalinei kultūrai ir istorinei atminčiai, jos piliečiams ir atstovaujamai demokratijai. Interpeliacijoje pateikiami faktai, leidžiantys kelti klausimą dėl ministrės  neatsakingumo, atsainumo, negebėjimo vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus, įskaitant ir Seimo patvirtintą Vyriausybės programą bei jos įgyvendinimo planą. 

Viena svarbiausių interpeliacijos temų yra Laisvės kovų memorialo pastatymo valstybę reprezentuojančioje Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje klausimas. Taip pat kritiškai vertinami  ir kiti labai svarbūs Valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimui numatyti, bet, kaip teigia interpeliacijos autoriai, iki šiol taip ir nepadaryti darbai. Keliami klausimai dėl ministrės neveiklumo Gedimino kalno avarinės būklės likvidavimo istorijoje, paveldosaugos, profesionaliojo meno finansavimo, viešųjų konkursų organizavimo, ministerijos vadybos ir teisės aktų rengimo, bendradarbiavimo su ministerijos valdymo srityje esančiomis institucijomis ir kituose baruose.

„Pristatydami šį interpeliacijos tekstą žiniasklaidai ir Seimui, nuoširdžiai tikimės, kad būsime ne tik išgirsti, bet ir teisingai suprasti Seimo narių ir jo vadovybės. Tikimės, kad ši mūsų iniciatyva bus priimta ne kaip bandymas kištis į Seimo bei Vyriausybės veiklą, o kaip neabejingų dėl savo tautos ir valstybės padėties ir likimo Lietuvos piliečių talka išrinktiesiems mūsų tautos atstovams, nukreipta ne prieš konkrečius politikus, partijas ar frakcijas, o į bendrą visų mūsų tikslą – darnią Lietuvos kultūros politiką, užtikrinsiančią  Lietuvos kultūros plėtrą ir klestėjimą. Seimui dar niekada nebuvo teikiama tokia nepolitizuota interpeliacija, kurios teiginių ir klausimų esmė yra ne politiniai interesai, o vien tik sąžinės ir pilietinės pareigos šauksmas. Tikėkimės, kad jis bus išgirstas mūsų išrinktųjų Seime,“ – konferencijos pabaigoje išreiškė viltį  asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ narys, portalo „Alkas.lt“ vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas.

Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ tarybą sudaro aštuoniolika plačiai žinomų mokslininkų, kultūros ir meno veikėjų bei dvasininkų: muziejininkas Gintaras Karosas, kalbininkai prof. Laima Kalėdienė, habil. dr. Kazimieras Garšva, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Gintaras Songaila ir Romas Pakalnis, žurnalistas Dalius Stancikas, režisierius Jonas Vaitkus, filosofas Laisvūnas Šopauskas, rezistentai vysk. Jonas Kauneckas, kun. Robertas Grigas, signataras Algirdas Endriukaitis, Jonas Burokas, etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, verslininkas Mindaugas Karalius, aktorius Gediminas Storpirštis, etnologė Nijolė Balčiūnienė, politologas Vytautas Sinica, VU politikos mokslų studentė Monika Morkūnaitė.

XXX

Lietuvos Respublikos Seimo narių

INTERPELIACIJA

Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson

Vilnius

Atsižvelgdami į didelį visuomenės susirūpinimą dėl Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos veiklos neadekvatumo ir suirutės, ypač kiek tai yra susiję su Laisvės kovų memorialo pastatymu valstybę reprezentuojančioje Vilniaus miesto aikštėje bei kitais Valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimo darbais, Gedimino kalno avarinės būklės tvarkymu, paveldosauga, profesionaliojo meno finansavimo tvarkymu, viešųjų konkursų organizavimu, ministerijos vadyba ir teisės aktų rengimu, bendradarbiavimu su ministerijos valdymo srityje esančiomis institucijomis,

ir matydami daug požymių, kad vadovavimas tokiai Kultūros ministerijos veiklai galimai yra susijęs su nepagarba valstybei, jos nacionalinei kultūrai ir istorinei atminčiai, jos piliečiams ir atstovaujamai demokratijai, taip pat su neatsakingu atsainumu ar negebėjimu vykdyti įstatymus bei kitus teisės aktus, įskaitant ir Seimo patvirtintą Vyriausybės programą bei jos įgyvendinimo planą,   

mes, toliau pasirašę Lietuvos Respublikos Seimo nariai, vykdydami savo konstitucinę pareigą vertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jos atskirų narių veiklą bei vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 61 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Seimo statuto 219 straipsnio 1 dalimi, teikiame interpeliaciją Lietuvos Respublikos kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson.

Laisvės kovų memorialas Vilniaus miesto Lukiškių aikštėje ir kiti darbai, pasitinkant Valstybės atkūrimo 100-metį.

Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. vasario 11 d. priėmė nutarimą Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuriame nurodyta, kad Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė (žr. 1 str.) ir kad joje privalo būti pastatytas memorialas Lietuvos laisvės kovoms atminti, atitinkamai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar 1997 m. gegužės 23 d. priėmė nutarimą, kuriame buvo išdėstyta tokia pati koncepcija. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į pernelyg užsitęsusius Lukiškių aikštės tvarkymo bei apsisprendimo dėl pagrindinės monumento idėjos procesus, o tai buvo nepriimtina pasitinkant Valstybės atkūrimo šimtmetį, 2017 m. gegužės 2 d. priėmė specialią rezoliuciją Nr. XIII-341 „DĖL NEATIDĖLIOTINŲ VEIKSMŲ SIEKIANT SUTVARKYTI LUKIŠKIŲ AIKŠTĘ VILNIUJE IR PASTATYTI KOVOTOJŲ UŽ LIETUVOS LAISVĘ ATMINIMO ĮAMŽINIMO MEMORIALĄ LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO ŠIMTMEČIO PROGAI“, kurioje patikslinta, kad Laisvės kovų memoriale Lukiškių aikštėje turi būti išreikšta Vyčio, kaip pagrindinio valstybės simbolio, idėja  irpaprašė Vyriausybės „pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra“.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) I sk., kuriame pagrindžiama ši programa, siekianti atskleisti senosios ir moderniosios Lietuvos ryšį, 7 p. skelbiama: „Šalia svarbiausio Šimtmečio simbolio – tautinės vėliavos – turime Vytį, svarbiausią mūsų valstybės simbolį, parodantį senosios ir moderniosios Lietuvos jungtį“.

Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvių kalbos išdavystė

Tačiau kultūros ministrė vadovavosi kažkokiomis kitomis koncepcijomis bei rekomendacijomis, ir organizavo „kūrybines dirbtuves“, tiksliau, viešą konkursą Lukiškių aikštės sutvarkymui tokiu būdu, kad sąlygose buvo pabrėžiamos ne tiek valstybės reprezentacinės aikštės funkcijos, kiek „rekreacinės funkcijos“,o formuluojant užduotį pareiškėjams buvo atsisakyta Vyčio paminklo kaip pagrindinės memorialo idėjos.

Negana to, nors organizuojant „dirbtuves“ buvo įsipareigota esmingai atsižvelgti į elektroninės piliečių apklausos rezultatus, tačiau, kai vienas iš penkių pirminėje stadijoje atrinktų projektų surinko daugiausia piliečių balsų, į šią apklausą nebuvo atsižvelgta, o „dirbtuvių“ rezultatą nulėmė ministrės vienašališkai sudarytos „ekpertų grupės“ nuomonė. Yra pagrindo manyti, kad ir į piliečių apklausą nebuvo reikiamai atsižvelgta tiktai dėl to, kad piliečių daugumos nuomonė (tą rodo ir reprezentatyvių sociologinių tyrimų duomenys) buvo palankesnė būtent tokiam projektui, kurio pagrindinė idėja ir buvo monumentali Vyčio skulptūra. Organizuojant „dirbtuves“ ministrė viešai tiesioginėje TV laidoje pareiškė:

Pažangiame pasaulyje viešųjų erdvių tvarkymo konkursų modeliai yra patys įvairiausi. Visgi dažniausiai tai vyksta aktyviai įtraukiant visuomenę į diskusijas ir, žinoma, neapsiribojant viena idėja. Dažniausiai vystomos kelios idėjos, konsultuojantis su istorikais, antropologais, urbanistais, architektais ir meno kuratoriais“.

Šaltinis:

https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/a-bumblauskas-apie-paminkla-lukiskiu-aikstei-gal-tai-musu-istorinis-sansas-pagaliau-padaryti-normalu-arkli.d?id=75946721

Iš to darytina prielaida, kad pati ministrė vienašališkai atmetė tiek valstybę reprezentuojančią, pagrindinę aikštės funkciją, tiek Seimo teikiamą pagrindinę idėją, tikriausiai pasikonsultavusi su kažkokiais kuratoriais, o gal net ir su niekuo nepasikonsultavusi, todėl klausiame:    

Ar jums buvo žinoma apie Lietuvos Respublikos Seimo išreikštą valią dėl Lukiškių aikštės paskirties, Laisvės kovų memorialo su Vyčio paminklu? Ar teisingai supratote, kas parašyta Seimo rezoliucijoje Nr. XIII-341? Ar suvokėte, kad ir Vyriausybė Vytį pasirinko kaip vieną iš dviejų svarbiausių Valstybės atkūrimo šimtmečio simbolių, išreiškiančių tęstinį modernios valstybės valstybingumą? 

Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl formuluojant sąlygas „kūrybinėms dirbtuvėms“ dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo jūs atmetėte pagrindinę Lukiškių aikštės paskirtį valstybėje ir pagrindinę paminklo idėją? Kodėl nesivadovavote Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucijoje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime išreikšta valia?

Ar jūs manote, kad Vyčio idėjos neįmanoma kūrybiškai išreikšti, ar kad Lietuvoje nėra tokių kūrėjų, kurie sugebėtų tai padaryti? Gal jūs manote, kad tokiems profesionaliems kūrėjams ir netgi jų „kuratoriams“ valstybės reprezentavimo tikslas nėra priimtinas, ar jis nėra priimtinas būtent jums? Ar prisiimate atsakomybę dėl aiškiai išreikštos Seimo valios ignoravimo?

Ar tiesa, kad jūs negerbiate Lietuvos valstybės simbolių? Jei netiesa, tai kaip ši jūsų pagarba pasireiškė, organizuojant „kūrybines dirbtuves“ dėl Lukiškių aikštės, kuri Seimo ir Vyriausybės valia privalo būti pagrindine reprezentacine valstybės aikšte, sutvarkymo?

Ar tiesa, kad jūs negerbiate Lietuvos Respublikos Seimo – Lietuvos valstybės atstovaujamosios demokratijos institucijos, o tuo pačiu ir pačios atstovaujamosios demokratijos principo? Jei netiesa, tuomet kaip ši jūsų pagarba pasireiškė organizuojant Lukiškių aikštės „kūrybines dirbtuves, kai valstybės reprezentavimo paskirtis nenurodyta kaip pagrindinė ir nurodyta tik šalia „rekreacinės“? Negi šis konkursas buvo organizuotas kažkieno kito, o ne jūsų įsakymu?

Ar pripažįstate, kad Lietuvos Respublikos Seimas atstovauja ir išreiškia suverenias Tautos galias? Jeigu pripažįstate, tai ar manote, kad Seimo priimti nutarimai ir rezoliucijos jūsų, kaip valstybės institucijos vadovės, niekaip neįpareigoja?

Kodėl priimant sprendimą dėl Lukiškių aikštės buvo neatsižvelgta į daugumos apklausoje dalyvavusių piliečių, kurie palaikė Vyčio idėją, nuomonę? Ar įvairūs jūsų pareiškimai ir vieši ministerijos atstovų įsipareigojimai, kad priimant sprendimą dėl Lukiškių aikštės Laisvės kovų memorialo bus vadovaujamasi piliečių nuomone (ir nė kiek ne mažiau, negu jūsų paskirtų vertintojų) tebuvo tiktai tuščios ir apgaulingos deklaracijos? Ar jums buvo žinoma apie viešai skelbtas  reprezentatyvias sociologines apklausas, kurios taip pat rodo, kad dauguma piliečių remia Vyčio paminklo idėją Lukiškių aikštėje?

Pateikiant viešą informaciją apie „kūrybines dirbtuves“ viešai gyrėtės, kad jose dalyvauja garsūs menininkai, tačiau jų darbai, tarp kurių buvo ir tokių, kurie siūlė Vyčio idėją, į galutinę atranką nepateko. Kokie buvo tokio sprendimo motyvai, kas tai nulėmė? Ar ne jūsų išankstinės nuostatos? Kaip užtikrinote jūsų paskirtų ekpertų nepriklausomumą?

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) 1 priede prie pirmo prioriteto yra nurodytas aiškus įpareigojimas Kultūros ministerijai: „Organizuoti kino filmų, skirtų Šimtmečiui, sukūrimą ir pristatymą Lietuvoje ir užsienyje (ne mažiau kaip trijų)“. Tačiau iš ministerijos interneto svetainėje pateiktos informacijos apie prie ministerijos veikiančias tarybas yra aišku, kad Kino politikos taryba prie ministerijos iki šiol net nepradėjo veikti. Ministerijos interneto svetainėje gruodžio 14 d. yra pateikta tokia informacija:

„Kino politikos taryba

Patvirtinta  LR kultūros ministro 2014 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. ĮV-242  

Pakeitimas patvirtintas LR kultūros ministro 2016 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. ĮV-58

Arnas Neverauskas – kultūros viceministras, tarybos pirmininkas (paryškinta mūsų);

Gražina Arlickaitė – Lietuvių kino akademijos tarybos pirmininkė;

Raimundas Bilinskas – Lietuvos Respublikos kino rodytojų asociacijos narys;

Jūratė Černevičiūtė – profesorė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybos verslo ir komunikacijos katedros vedėja;

Kęstutis Drazdauskas – Nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos narys;

Uljana Kim – Asociacijos „Autorinio kino aljansas“ pirmininkė;

Ramojus Kraujelis – Lietuvos vyriausiasis archyvaras;

Inesa Kurklietytė – režisierė, Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdybos narė;

Rolandas Kvietkauskas – Lietuvos kino centro prie Kultūros ministerijos direktorius;

Gytis Lukšas – Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas;

Arūnas Matelis – režisierius, prodiuseris, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys;

Živilė Pipinytė – kino kritikė;

Gintaras Plytnikas – Kino industrijos asociacijos narys;

Vida Ramaškienė – Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ direktorė;

Arūnas Stoškus – uždarosios akcinės bendrovės ,,Lietuvos kinas“ direktorius;

Linas Vildžiūnas – kino kritikas, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys.

Tarybos sekretorė – Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Jolita Bečienė jolita.beciene@lrkm.lt.“

Iš šios informacijos tenka spręsti, kad kultūros ministrė, deja, ir kitus su Valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimu susijusius darbus vykdo taip pat vienasmeniškai, pagal nežinia kokius principus ar net visai jų nevykdo, todėl klausiame:

Kodėl iki šiol nebuvo sudaryta nauja Kino politikos Taryba prie Kultūros ministerijos? Ar gal kultūros ministrė gali pateikti įrodymų, kad ši Taryba iki interpeliacijos paskelbimo vis dėlto buvo sudaryta ir pradėjo veikti?

O galbūt ministrė naudojosi senosios Kino politikos Tarybos patarimais ir prašė jos pirmininko, buvusio Kultūros viceministro, kviesti posėdį ir svarstyti pasiūlymus dėl prioritetinio uždavinio Valstybės atkūrimo šimtmečiui, kurio kulminacija jau po kelių savaičių?  

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 904 „Dėl Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programos patvirtinimo“ (2017 rugpjūčio 10 d. suvestinė redakcija) 1 priede prie antro prioriteto nurodytas dar vienas įpareigojimas Kultūros ministerijai: „Organizuoti Dainų šventę „Vardan tos…“ – ypač akcentuoti Šimtmetį per atidarymo koncertą.“ Tačiau matyti, kad ministrė neskyrė jokio dėmesio ar reikšmės ir šiam prioritetiniam uždaviniui, nes ministerijos interneto svetainėje parašyta:

„Dainų švenčių taryba

Patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. ĮV-635

Pirmininkas: Šarūnas Birutis – kultūros ministras;

Audronė Pitrėnienė – švietimo ir mokslo ministrė (tarybos pirmininko pavaduotoja);

Patricija Poderytė – kultūros viceministrė;

Edmundas Žilevičius – finansų viceministras;

Jadvyga Zinkevičiūtė – sveikatos apsaugos viceministrė;

Žimantas Pacevičius – vidaus reikalų viceministras;

Neris Germanas – užsienio reikalų viceministras;

Vilius Martusevičius – žemės ūkio viceministras;

Virginijus Komskis – Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas;

Audrius Siaurusevičius – viešosios įstaigos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos generalinis direktorius;

Kristina Ulevičiūtė – Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriaus pavaduotoja kultūrai ir sportui;

Petras Bingelis – Dainų švenčių nacionalinės komisijos pirmininkas;

Vilma Griškevičienė – asociacijos „Kultūros savivaldos kolegija“ kanclerė;

Algirdas Kęstutis Rimkus – Lietuvos savivaldybių švietimo padalinių vedėjų asociacijos valdybos pirmininkas;

Saulius Liausa – Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius;

Romualdas Kondrotas – Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos direktorius.“

Todėl klausiame:

Kodėl nebuvo sudaryta ir nepradėjo veikti nauja Dainų švenčių taryba prie Kultūros ministerijos, nors Dainų šventė vyks jau ateinančių metų viduryje, o tokio lygio renginiai, kaip ir kino filmų gamybos atveju, nesukuriami per kelias savaites? Galbūt ministrė gali pateikti Seimui įrodymų, kad ir ši taryba jau buvo sudaryta ir pradėjo veikti dar iki šios interpeliacijos paskelbimo?

Jubiliejinė dainų šventė. Visi į Vingio parką. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal jūs paprašėte buvusio kultūros ministro sukviesti senąją Dainų švenčių tarybą ir svarstyti šio prioritetinio ministerijos uždavinio, susijusio su Valstybės atkūrimo šimtmečiu, reikalus?

Galima būtų manyti, kad minėtosios patariamosios Tarybos prie Kultūros ministerijos p. Lianai Ruokytei-Jonsson yra nereikalingos, nes ji imasi ministerijai pavestų uždavinių įgyvendinimo kažkokiais kitais būdais, o ministerijos interneto svetainėje pateikta informacija yra pasenusi arba nėra tokia reikšminga sprendžiant dėl Kultūros ministerijos veiklos. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ priede (tai yra pačiame plane, kuris patvirtintas šiuo nutarimu), prie antrojo prioriteto yra nurodytas įpareigojimas Kultūros ministerijai per ketvirtąjį šių metų ketvirtį, t. y. iki šių metų pabaigos:

Jubiliejinė dainų šventė tęsiasi. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„2.3.7. Darbas. Kultūros ministerijos valdymo procesų atnaujinimas, institucinės patariamosios-ekspertinės sąrangos optimizavimas, siekiant padidinti veiklos efektyvumą:

Patariamųjų Kultūros ministerijos tarybų ir ekspertų komisijų ir institucijų pertvarka ir optimizavimas, siekiant jų subalansavimo ir procesų savireguliacijos.“ 

Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip matyti iš šio įpareigojimo, kuris yra iš esmės pačios ministerijos įsipareigojimas, iki šių metų pabaigos turėjo būti įgyvendinta visų Tarybų ir ekspertinių komisijų bei institucijų „pertvarka ir optimizavimas“, tačiau ji net nebuvo pradėta, todėl klausiame:

Ar jūs neteikiate jokios reikšmės taip pat ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės programai bei jos įgyvendinimo planui?

Ar „procesų savireguliaciją“ jūs suprantate kaip Kultūros ministerijos nedalyvavimą ir savieigą net tais atvejais, kai ministerijai yra pavesti valstybinės reikšmės uždaviniai?

Kodėl nebuvo įgyvendinta patariamųjų Tarybų ir ekspertinių komisijų pertvarka, o ypač šių, anksčiau nurodytų, kurios yra tiesiogiai susijusios su ministerijai pavestais ypatingos reikšmės artimiausiais uždaviniais?

Gedimino kalno avarinės būklės tvarkymas

Piliečiai labai sunerimę dėl Gedimino kalno būklės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš savo rezervo fondo skyrė lėšų skubiam šio kalno avarinės būklės tvarkymui. Šią ypatingą Gedimino kalno tvarkybos misiją iš visų jėgų vykdo Lietuvos nacionalinis muziejus. Tačiau pati kultūros ministrė per šiuos metus nesurengė nė vieno oficialaus kalno būklės ir jame vykdomų darbų aptarimo, pati nedalyvavo nė viename tokiame posėdyje. Todėl klausiame:

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar jūs ir Gedimino kalno būklei bei jo tvarkymui neteikiate jokios valstybinės reikšmės? Ar iš tiesų 2017 m. neorganizavote nė vieno oficialaus susidariusios būklės aptarimo dalyvaujant Nacionalinio muziejaus atstovams, tvarkybos vykdytojams ir ekspertams?

Kokie kiti, galimai svarbesni darbai jus pačią atitraukė nuo tiesioginio dalyvavimo suvaldant šią kritinę situaciją 2017 metais, jau po aptarimo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitete?

Kitos paveldosaugos problemos

Nerimsta visuomenės protestai dėl statybų Vilniaus Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje. Modernios statybos vyksta ne tik šioje istorinio-urbanistinio paminklo teritorijoje, bet ir vyraujančiame Vilniaus kraštovaizdyje. Keliama grėsmė istoriniam Vilniaus senamiesčiui, jo kultūros vertybėms, jo pasaulinei reikšmei (pirmiausia jo, kaip UNESCO pasaulio paveldo vietovės, statusui). Nors statybų projekto derinimo stadijoje teismo sprendimu yra pripažintas kyšio davimo faktas, nors šioms statyboms ir jų derinimo procedūroms griežtai nepritarė ir Seimui atskaitinga Valstybinė kultūros paveldo komisija, palaikiusi prašymą Generalinei prokuratūrai dėl viešojo intereso gynimo, dėl statybų stabdymo. 2017 m. gegužės mėnesį Kultūros paveldo departamento (KPD) sudaryta Laikinoji komisija konstatavo, kad ansamblio specialusis planas, įteisinęs statybas, neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, tačiau kiti KPD atstovai teigia, kad šios išvados yra niekinės.

Daugiau informacijos:

https://vkpk.lt/naujienos/kulturos-ministerijos-ir-kpd-paprasyta-paaiskinti-del-kpd-vadovybes-viesumoje-reiskiamu-skirtingu-isvadu-del-misionieriu-vienuolyno-specialiojo-planavimo/

Specialistų teigimu, būtent Kultūros ministerijos KPD organizuotas Misionierių vienuolyno statinių ansamblio specialusis paveldosaugos planas ir sudarė sąlygas vystyti prieštaringai vertinamas daugiabučių gyvenamųjų namų statybas šioje itin jautrioje Vilniaus istorinio centro – UNESCO pasaulio paveldo vietovės – teritorijoje. Į Generalinę prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo drauge su Valstybine kultūros paveldo komisija taip pat kreipėsi ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija.  Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra kreipdamasi į teismus prašė pripažinti neteisėtu kultūros ministro įsakymą, kuriuo patvirtintas minėtas specialusis planas, panaikinti  statybas leidžiantį dokumentą ir atstatyti buvusią padėtį.

Dėl Misionierių vienuolyno istorinės aplinkos išsaugojimo viešu laišku kreipėsi prezidentas J. E. Valdas Adamkus (laiškas buvo adresuotas ir kultūros ministrei), viešai protestavo kiti žinomi visuomenės veikėjai (tarp jų ir leidinių apie Vilniaus senamiestį autorius Tomas Venclova), Lietuvos ir užsienio ekspertai. Tačiau statybos vyksta toliau, o apie Kultūros ministerijos poziciją šiuo klausimu viešumoje nieko negirdėti, todėl klausiame:

Ar paveldosauga, įskaitant ir Pasaulio paveldo objektus Lietuvoje, ministrei taip pat neturi jokios prioritetinės reikšmės? Kodėl taip nieko ir nepaaiškinote Lietuvos visuomenei apie susidariusią padėtį, taip ir nesiėmėte jokių aktyvių veiksmų, siekiant išspręsti statybų Misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje problemą, kuri susidarė galimai kaip tik dėl Kultūros ministerijai pavaldžių institucijų kaltės?

Ar tas faktas, jog jūs nesivadovaujate Valstybinės kultūros paveldo komisijos išvadomis, reiškia, kad jūs negerbiate taip pat ir šios valstybės institucijos, o kultūros paveldo apsauga iš viso nėra jūsų bei jūsų vadovaujamos ministerijos dėmesio zonoje?  

Ar sutinkate, kad statybų Misionierių vienuolyno teritorijoje situacija susidarė dėl KPD kaltės? Jei taip, tai kokių priemonių ėmėtės, kad susidariusą padėtį ištaisytumėte ir kad būtų panaikintos  prielaidos panašių atvejų pasikartojimui, tarptautinių konvencijų nesilaikymui, įskaitant ir atvejus, kai tinkamai neorganizuojami projektų vieši aptarimai su visuomene, ar į juos neatsižvelgiama?

Bendroji kultūros politika, profesionalaus nacionalinio meno finansavimas

  1. Pagal anksčiau minėto LR Vyriausybės 2017 m. kovo 13d. nutarimą Nr. 167 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos įgyvendinimo plano patvirtinimo“ 2017 m. ketvirtame ketvirtyje ši Vyriausybė Seimui turėjo pateikti Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymą (2.3.6. Darbas. Strateginio Lietuvos kultūros vaidmens valstybės politikoje įtvirtinimas ir tvaraus finansavimo modelio įgyvendinimo sąlygų užtikrinimas, 1 p.). Jis buvo įrašytas ir į LR Seimo rudens sesijos darbų programą. Tokį projektą buvo įpareigota parengti pirmiausia LR kultūros ministerija, tačiau jis iki šiol net nėra pateiktas Vyriausybei.

Pagal tą patį planą ir prie tos pačios Vyriausybės programos įgyvendinimo darbo (3 p.) iki 2018 m. pabaigos numatyta parengti „Nacionalinės kultūros programą“. Tačiau nieko negirdėti apie tokios programos rengimo pradžią, nesudaryta darbo grupė, nevyksta darbas patariamosiose tarybose, šiuo klausimu neįvyko nei vienas susitikimas su kultūros įstaigomis ir organizacijomis.

Seimo priimti Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo pakeitimai įpareigojo kultūros ministrą iki 2016 m. gruodžio 31 d. priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Įstatyme nurodyta, kad Profesionaliojo scenos meno veiklos nacionalinės programos, užtikrinančios nacionalinių ir valstybinių teatrų bei koncertinių įstaigų kūrybinės veiklos finansavimą, nuostatas tvirtina kultūros ministras, programa įgyvendinama finansuojamų projektų forma, programą administruoja Kultūros ministerija. Tačiau tokių nuostatų Kultūros ministerija taip ir nepatvirtino iki pat 2017 m. pabaigos, sukeldama finansines grėsmes profesionalaus scenos meno įstaigų veiklai. Kultūros ministerija taip ir nepaaiškino nei Seimo Kultūros komitetui, nei kultūros įstaigoms, nei visuomenei, kokios gi objektyvios priežastys nulėmė, kad nei programa, nei projektinio finansavimo nuostatos nebuvo parengtos, vėluojant visus metus.

Atsižvelgdami į visas šias aplinybes klausiame:

Kas rengia ir ar iš viso yra rengiamas „Lietuvos kultūros pagrindų įstatymas“, jeigu apie tai nieko nėra žinoma nei kūrybinėse organizacijose, nei kultūros įstaigose, nei plačiajai visuomenei?

Kodėl minėto „Lietuvos kultūros pagrindų įstatymo“ projektas iki šiol nėra parengtas ir nėra pateiktas Vyriausybei svarstyti, kad jis galėtų būti svarstomas pagal Seimo Rudens sesijos darbų programą, kaip siūlė Vyriausybė?

Ar tiesa, kad nieko nepradėjote daryti ir dėl „Nacionalinės kultūros programos“ rengimo? Kaip galvojate parengti tokią programą, nesitardama su socialiniais partneriais nacionalinės kultūros lauke, neprašydama jokios talkos iš patariamųjų institucijų?

Gal galite pateikti Seimui įrodymų, kad buvo pradėti bent kažkokie darbai dėl anksčiau nurodytų Kultūros ministerijos įsipareigojimų iki šios interpeliacijos paskelbimo?

Ar jau pradėta rengti Vyriausybės programos įgyvendinimo plane numatyta Lietuvos kultūros 2017–2030 m. strategija? Gal galite pateikti Seimui įrodymų, kad iki šios interpeliacijos paskelbimo buvo pradėti konkretūs darbai ir rengiant šį strateginės reikšmės dokumentą (juk 2017 metai jau beveik praėjo)?

Ar jums galioja Vyriausybės programa, konkrečiai jos 153 str.:

„153. Stiprinsime kultūros politikos savireguliacijos mechanizmus. Kartu su nacionalinėmis kultūros ir meno asociacijomis Kultūros ministerija atnaujins ir plėtos Lietuvos nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos, sritinių kultūros ir meno įstaigų asociacijų (muziejų, bibliotekų, kultūros centrų ir kt.), meno kūrėjų sąjungų (teatrų, koncertinių organizacijų, meno kūrėjų organizacijų – rašytojų, kompozitorių, architektų, kino kūrėjų ir kt.) ir kitų nevyriausybinių organizacijų asociacijų bendradarbiavimo mechanizmus, kurių tikslu taps pagrindinių kultūros politikos analizių, tyrimų, rekomendacijų, strateginių pasiūlymų pateikimo, koncepcijų ekspertinis vertinimas ir gerosios patirties sklaida. Teisiškai įtvirtinsime nuostatą, jog be aptarimo šioje struktūroje ir jos išsamios viešos rekomendacijos nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai.“?

Kodėl nebuvo laiku parengta Profesionalaus scenos meno veiklos nacionalinė programa, kodėl nepatvirtinote jos finansavimo nuostatų, kaip nustato įstatymas?

Kalbos politikos iniciatyvos

Nors yra požymių, kad Kultūros ministerija nesusitvarko su pagrindinėmis funkcijomis ir įsipareigojimais, kurie yra jai numatyti pagal Vyriausybės programą, ministrė vis dėlto rado laiko organizuoti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pakeitimo projekto (žr. informaciją apie 2017-12-01 Vyriausybės posėdį) parengimą, nors toks darbas net nėra numatytas jau minėtame Vyriausybės programos įgyvendinimo plane. Be to, nors rengiant projektą buvo motyvuojama tikslu stiprinti valstybinės kalbos statusą ir gerinti lietuvių kalbos vartojimą, tačiau iš parengto projekto teksto matyti, kad siekiama kaip tik silpninti šį statusą, o valstybinės kalbos vartojimą siaurinti, numatant „pagalbinių kalbų“ įvedimą raštvedyboje, teismų procesuose, nors tai jau buvo reglamentuota per teisės į vertimą įgyvendinimą (žr. ir  Konstitucijos 117 straipsnį: „[…] Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.“).

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Negana to, nors Lietuvos valstybėje sparčiai kuriamos tiek valstybinės, tiek ir privačios e-dokumentų tvarkybos sistemos, nebeįsivaizduojamos be telekomunikacijos įrenginių ir kompiuterinės įrangos, todėl  yra būtina, neatsiliekant nuo kaimynų, kurti arba adaptuoti ir diegti lietuvybę palaikančias programas bei priemones (kompiuterinio vertimo, lietuviško teksto koregavimo ir redagavimo, lietuviškų šriftų „Palemonas“ ir „Aistika“ diegimo „Microsoft“ lygiu, klaviatūrų su lietuviška abėcėle ir daugelio kitų), bet Kultūros ministerija pasiūlė „atsisakyti nuostatų, kurios sukeltų nepagrįstai didelę reguliacinę naštą telekomunikacijų įrenginių tiekėjams, kompiuterinės įrangos pardavėjams“. Atsižvelgiant į tai, kad Kultūros ministerija aktyviai įsikišo į sudėtingą kalbos politikos sritį, galimai neturėdama tam reikiamų įgaliojimų bei ekspertinių pajėgumų, klausiame:

Ar rengiant Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pakeitimo projektą ir teikiant jį Vyriausybei svarstyti konsultavotės su Valstybine lietuvių kalbos komisija, ar prašėte šios komisijos išvados konkrečiai ir dėl  aukščiau nurodytų siūlomų pakeitimų?

Kodėl ir kokiu pagrindu siūlote silpninti valstybinės kalbos statusą ir siaurinti jos vartojimą, galimai pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir joje nustatytą valstybinės kalbos statusą?

Atsižvelgiant į didėjančią naujausių technologijų reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje, ar nemanote, jog sąmoningai kėsinatės į lietuvių kalbos gyvybingumą viešojoje erdvėje?

Gal galėtumėte Seimą informuoti, kokios kompanijos jūsų paprašė „mažinti naštą“ dėl lietuvybės diegimo? Kokie konkretūs tyrimai, kokie jūsų atliktos analizės duomenys, motyvai ar pageidavimai jus paskatino imtis šios iniciatyvos?

Viešųjų konkursų organizavimas, viešoji vadyba ir kompetencija

Nepasitikėjimą kelia ir Kultūros ministrės veiksmai organizuojant įvairius kitus viešus konkursus, susijusius su Kultūros ministerijos valdymo sritimi. Kaip buvo viešai paskelbta, kultūros ministrė savo iniciatyva, atsižvelgdama į viešai išaiškėjusius faktus, laikinai sustabdė lėšų skyrimą pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei Kūrybinės veiklos programas (dėl galimo interesų konflikto, kai vienas iš konkurso vertintojų buvo tiesiogiai susijęs su projektais, kurie gavo finansavimą pagal šią ministerijos programą). Toks sprendimas buvo priimtas, gavus papildomų duomenų dėl galimų viešųjų ir privačių interesų konfliktų skirstant šių dviejų Kultūros ministerijos administruojamų programų lėšas, rašoma pranešime spaudai. Kultūros ministrės įsakymu (ar nurodymu?) sudarytai komisijai esą buvo pavesta išnagrinėti ir įvertinti šių programų lėšomis finansuojamų projektų atitiktį viešųjų ir privačių interesų derinimo reikalavimams. Komisija savo išvadas turėjo pateikti iki spalio 20 dienos.

Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kulturos-ministre-stabdo-finansavima-pagal-dvi-programas.d?id=76072055

Tačiau nei apie ministrės sudarytos komisijos išvadas, nei apie tai, kad abi programos vėl pradėtos įgyvendinti (tai yra, kad jų sustabdymas buvo nutrauktas), visuomenė nebuvo informuota, kaip nebuvo viešos informacijos ir apie argumentus, kodėl ministrės paskirta komisija galiausiai jokių neskaidrumų, atrodo, neįžiūrėjo.

Ministrė iki šiol nei LR Seimui, nei visuomenei taip ir nepateikė tikslesnių paaiškinimų dėl laikinojo Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus S. Žutauto paskyrimo aplinkybių, kai ji viešai kalbėjo, jog šį finansų specialistą be konkurso paskyrė jam nepažįstamos profesionalaus meno įstaigos vadovu, atsižvelgdama į kažkokių verslo struktūrų rekomendacijas, o vėliau Seimui teigė, kad nebeprisimena, kokios tai buvo verslo struktūros ir kieno tai buvo rekomendacijos, dar vėliau teigė, kad kandidatūrą esą pasirinkusi pati.

Šaltinis:

https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2017/10/13/news/desinieji-vel-spaude-kulturos-ministre-2998404/

Kultūros ministrė gan paslaptingomis aplinkybėmis ir galimai pažeisdama teisės aktus bei Kultūros ministerijos darbuotojų teises vykdo ministerijos reorganizaciją (struktūros pakeitimą), dėl kurios visiems ministerijos darbuotojams buvo pateikti įspėjimai apie galimą atleidimą iš darbo. 2017 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. ĮV-910 dėl struktūros pakeitimo net nebuvo viešai paskelbtas, o įsakymas dėl struktūrinių pakeitimų įgyvendinimo priemonių plano buvo patvirtintas tik lapkričio 10 d. (Nr. ĮV-1065), tai yra, tik kai jau praėjo daugiau kaip du mėnesiai po „struktūrinių pertvarkymų“ paskelbimo, reikalaujant ministerijos profsąjungai.

Ministerijos atstovai galimai suklaidino LR Seimo Kultūros komitetą, šio komiteto posėdyje teigę, kad buvo atlikta naujų ministerijos padalinių funkcijų analizė. Nors ministrė ministerijos profsąjungai įsipareigojo iki lapkričio 15 d. visiems darbuotojams, kuriuos numatyta atleisti ar palikti darbe, pranešti asmeniškai, tačiau informavimo terminai nuolatos buvo atidedami ir tas nebuvo padaryta iki šiol, nors LR Valstybės tarnybos įstatymo 43 str. 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai naikinama valstybės tarnautojo pareigybė, jam apie tai turi būti pranešta ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki atleidimo (o ministerijos struktūriniai pakeitimai pagal įsakymą įsigalioja jau 2018 metų sausio 15 d.).

Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kulturos-ministerijoje-naikinami-departamentai-atsisakoma-dalies-vadovu.d?id=75816701

Ministrė, atsakydama į Seimo narių klausimus, nepateikė aiškių ir patenkinamų atsakymų, kokiu būdu, dirbdama užsienyje, ji baigė aukštojo mokslo studijas LMA Teatro fakultete Klaipėdoje, kuriame įgijo renginių režisūros specialybę. Liko neaišku, ar iš tiesų ji šias savo studijas baigė nebedirbdama Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Švedijos karalystėje.

Įvertinę visas  anksčiauminėtas aplinkybes, klausiame:

Kokiu būdu sudarėte komisiją dėl galimai neskaidrių veiksmų organizuojant viešus konkursus pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos bei Kūrybinės veiklos programas įvertinimo, kas buvo šios komisijos nariai?

Kokios buvo šios komisijos išvados ir kodėl jos nebuvo viešai paskelbtos? Kokie buvo argumentai, leidžiantys skirti lėšas pagal šias programas, nerengiant naujo konkurso?

Kodėl laikinuoju NOBT vadovu paskyrėte asmenį, neturintį kompetencijos profesionalaus meno įstaigų vadyboje, o tuo labiau – tarptautinės patirties, kuri reikalinga tokios įstaigos, kaip NOBT vadovavimui?

Gal jau prisiminėte, kokia verslo struktūra į laikinuosius NOBT vadovus jums rekomendavo šį asmenį (S. Žutautą)? Ar tiesa, kad tai buvo tada, kai jį, dar prieš šį paskyrimą, vežėtės į komandiruotę Kinijon? Gal galėtumėte Seimui atskleisti, ką ten drauge nuveikėte? Ar buvo kitų komandiruočių, kuriose jūs drauge keliavote iki šio paskyrimo?

Kodėl viešai neskelbėte savo rugpjūčio 31 d. įsakymo dėl ministerijos struktūrinių pertvarkymų?

Gal galite Seimui pateikti įrodymų, kad priimant šį jūsų įsakymą ar gal vėliau buvo atlikta naujų numatomų padalinių funkcijų analizė? Jei tai buvo atlikta, tai kada ir kas tą atliko?

Kodėl numatomų ministerijos pertvarkymų įgyvendinimo priemonių planas buvo patvirtintas tik lapkričio 10 dieną?

Kodėl darbuotojams, kurių pareigos bus naikinamos, apie numatomą atleidimą nebuvo pranešta prieš du mėnesius, kaip numatyta įstatyme, ir nėra pranešta net ir iki šiol, nors struktūriniai pertvarkymai įsigalioja jau sausio 15 d., nors tai buvote pažadėję ministerijos profsąjungai?

Gal galite Seimui pateikti įrodymų, kada gi iš tiesų pabaigėte darbą Lietuvos atstovybėje Švedijoje ir kada, kokiu būdu baigėte studijas LMA Teatro fakultete? Kaip įsivėlė klaida (jei tai buvo klaida) jūsų biografijoje nurodant studijų baigimo datą?

Ramybė. Apie tokią ramybę mes kol kas galime tik svajoti. Slaptai.lt nuotr.

Negerkite, vaikai! Nutinka po to taip, kad išgėrus litrą alkoholio, ryte apima panika, nes sunkiai prisimenama, kas vyko prieš tai ir tik po 5 metų, paaugę staiga suvokiate, kad galite paklausti facebook draugų – gal jie prisimena?

Politikai priekabiauja prie vienas kito ir visi drauge – prie ne politikų Lietuvos piliečių, tačiau prabėga laikas ir pasimiršta, lieka tik pasekmės, kurias pamatome vieną rytą prablaivėję, prabudę 27-aisiais Nepriklausomybės metais. Vaizdai, įspūdžiai, padėtis, pasaulis aplink ne koks ir visai ne toks, kokį palikome užmigdami, naiviai tikėdamiesi, kad lyg per sapną nubėgę kiekvienam skirtą intervalą, finale matysime šiek tiek šviesesnius reiškinius nei regėjome starte.

Elito ir minios estafetė

Politinis elitas startinėse pozicijose užsiėmęs patogesnes, pelnytas ir nepelnytas, ar atsitiktinai pakliuvusias geresnes vietas, visą laiką bėgo priekyje užsiėmęs savo reikalais ir reikaliukais, kas 4 metus, rečiau ar dažniau, patikindamas iš paskos skuodžiančią piliečių minią, kad „jau netrukus!“ Tik įstosime į Europos Sąjungą, į NATO, įsivesime eurą, gal dar 5 ar 10 metelių teks pasistengti, dar pakils Bendrasis vidaus produktas (BVP), dar nusipirksime modernesnės medicininės įrangos ir pagerės jūsų, mieli piliečiai, sveikata, renovuosime mokyklas ir jūsų vaikai įgis geresnį išsilavinimą, surengsime dar keliems tūkstančiams valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo kursų ir dar padidės jų darbo našumas – visi būsime, o ypač jūs mieli rinkėjai, labiau pilietiški, darbštesni ir, galiausiai, turtingesni.

Politinė vilties aksioma

Pagrindinė žinia, kurią politinis elitas turėjo ir turi perduoti miniai – nepraraskite vilties, juk nusipelnėte gyventi geriau, gražiau, darbiau, saugiau, turtingiau ir ilgiau. Šiuo atžvilgiu, visų Vakarų politinių jėgų ideologijos gali būti gretinamos su religija, tikėjimu, kad anapus, kai šis beprotiškas, o kartais ir beprasmiškas intervalas žemėje baigsis, ten pagaliau būsite laimingi. Skirtumas tik toks, kad religija laimės būseną perkelia ten, iš kur, bent jau tradicinių pažiūrų čiabuviai, skambučių nesulaukia – nėra kaip patvirtinti, bet nėra kaip ir paneigti, tad žmonės dažniausiai renkasi geriau viltį, nei neviltį.

Politikų pažadai apie gerovę dažniausiai būna konkretesni. Naivesnės arba į atvirą populizmą linkusios politinės jėgos geresnes permainas žada jau po 4 metų, o labiau patyrę ir blaiviau į pasaulį žiūrintys politikos vilkai kalba apie ilgesnius – dešimtmečius siekiančius periodus, žinodami, kad vilties reikia ir riekės ilgam. Žmonėms – tai tinka. Svarbiausia – juk yra vilties. Vieni patiki tais, kurie žada netrukus, kiti – tais, kure žada vėliau, tačiau iš esmės toks modelis galioja.

Atimti viltį rizikinga

Jei politikas šią schemą pažeidžia, net ir labai galingas, stiprus, pats oligarchų oligarchas bebūtų – baigia karjerą blogai. Pavyzdžių apstu. Geriausias jų, mūsų pamiltos šalies Ukrainos atvejis. Viktoras Janukovičiaus pasižadėjimai savo šalies piliečiams, kad stosime į ES ir pagaliau gyvensime geriau, buvo ta viltis, kuri leido nuskurdusiai, nualintai, žemiausius visų parametrų gyvenimo kokybės rodiklius susirinkusiai bendruomenei kentėti ir, su atkakliu tikėjimu ateitimi, vegetuoti. Kai viltis buvo atimta – sprogimas tapo neišvengiamu. Kai iš žmonių viltis atimama, jų nebesulaikysi nei kulkomis, nei greit įtikinsi naujais pažadais – pakyla, eina ir šluoja, ką ir matėme Kijeve. Visos revoliucijos taip prasidėdavo ir baigdavosi, kai atsirasdavo naujas pranašas, pasiūlydamas miniai naują, arba tą pačią, kuri iš jų buvo atimta, viltį.

Šiuo atžvilgiu politiką vėl galima gretinti su religija ir tikėjimu. Labai maža dalis piliečių, dėl visiškai objektyvių priežasčių, gali realiai įvertinti vilties apie gerovę šioje žemėje nešėjų galimybes, kompetenciją ir sugebėjimus, o didžiąją dalį žmonių tereikia tik įtikinti. Nesvarbu ar pažadai realūs, pagrįsti, įgyvendintini ir, apskritai, – nesvarbu ar darbai apie kuriuos kalbama iš viso reikalingi ir duos naudos. Svarbiausia, kad minia jais patikėtų bent jau tiek, kad rinkimų dieną nueitų prie balsadėžių ir už savo tikėjimą, į kurį viltis sudėjusi, balsuotų.

Nėra ko, o pasiūlyti reikia

Dabartinį Lietuvos valdantįjį elitą ištiko tokia bėda, kad nėra ateityje jokių objektyvių šviesulių, kuriuos galėtume išvysti, vilties, kuria galėtume tikėti, organizacijos, į kurią galėtume įstoti. Į ES jau įstojome, tad galima tik išstoti, bet dėl to vargu ar taps geriau, juolab išstojus iš NATO – saugumo nepadaugės. Kaip apie galimą „šviesulio – vilties“ instituciją buvo pasamprotauta stojant į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), kuri diktavo tam tikras stojimo sąlygas. Tačiau, kad siekiamybė priklausyti dar vienai globaliai struktūrai sudomintų piliečius tiek, kad jie su EBPO susietų savo viltis, buvo naivu tikėtis.

Bemaž apie religinę viltį žinią yra ištransliavęs valdančiųjų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, pareiškęs tam tikras savo preferencijos lietuviškosios pagonybės tradicijų atžvilgiu. Tačiau paaiškėjo, kad jo pasaulėžiūra apsiribojo tautiniais kostiumais vaikams ir pėsčiųjų žygiais Lietuvos gamtoje suaugusiems, tad potenciali viltis tapti unikaliais savo tikra ar rekonstruota religija, neišsipildė.

Tėvynės meilės dilemos

Kai visuomenei nepasiūlomas įtikinamas vilties ateityje variantas, prasideda nemalonūs dalykai, kurie daugiau ar mažiau sietini su nevilties apraiškomis. Tarkim, kad ir gerokai išaugęs emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius reiškia tai, kad žmonės savo šalyje perspektyvos arba vilties nebemato ir išvyksta ten, kur, jų nuomone, vilties dar yra. Visaip nutinka. Kartais viltį suranda, kartais neranda, bet atgal ketina grįžti dažniausiai tik numirti. Nors irgi ilgainiui integruojasi į bendruomenes, suranda naujus draugus, tad ir tas paskutinis noras lieka neišpildytas. Galų gale mirusiųjų niekas ir neklausia, jie patys irgi, prieš iškeliaudami, nebenori apsunkinti artimųjų sakralinių reikšmių rūpesčiais.

Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kas gi lieka daryti pasilikusiems, gyviems, neprisidėjusiems prie Lietuvos rekordo pagal savižudybių skaičių, neemigravusiems, kurių, nepaisant kryptingų naujosios vyriausybės pastangų – išguiti kuo daugiau rimtos socialinės atspirties po kojomis neturinčių žmonių iš Lietuvos – vis dar yra bemaž 3 milijonai (2016 m. dar buvo 2 888 558, bemaž tiek pat, kiek 1962–1963 m.).

Galbūt, „Misija Sibiras“ pavyzdžiu jau laikas planuoti naujus pilietinius judėjimus – „Misija Europa“ ir „Misija Amerika“, kurių tikslas būtų mirusiųjų emigracijoje lietuvių palaikų parsigabenimas ar bent jau jų kapų aplankymas? Ar tokios misijos būtų šventvagystė? O gal kaip tik atvirkščiai – tautos dalis pabėgo juk ne nuo Lietuvos, tik išvyko ieškoti Eldorado, kuriame jie būtų reikalingi. Labai dažnai išvyko kaip tik dėl Lietuvos – ne abstrakčios, bet konkrečios, kad jų gimtinėje pasilikę artimieji turėtų kuo maitintis, už ką mokytis ir gydytis.

Jei vilties nėra – pasiūlykime neviltį!

Be abejo, dabartinė vyriausybė yra suskaičiavusi, kiek dar iš šalies žmonių turi iki 2020 m. išvykti, kad ateityje, svarstant biudžetą, nebūtų padarytą lemtingų klaidų. Įvertinus tendencijas, šalyje po 3 metų dar turėtų likti virš 2,7 mln. piliečių. Kadangi, pagal biudžeto planus, ko gero, – daugoka, o premjeras mėgsta visada pridurti, kad „darėme ir darysime“, tad sieks dar daugiau ir jau imasi konkrečių veiksmų procesams paspartinti. Tenka pripažinti, kad jam sekasi. Bent jau šiais metais, vidutiniškai 50 tūkst. emigravusiųjų per metus vidurkis bus viršytas.

Ko gero, S. Skverneliui į galvą yra atėjusi išganinga mintis, kad jei nėra pozityvių dalykų, kurie piliečiams galėtų suteikti vilties, juos galima pakeisti negatyviais. Svarbu suformuluoti, kad jų sieksime ir kryptingai tai daryti.

Vytį – į miškus pas urėdus

Niekaip negalima paneigti, kad šiuo atžvilgiu S. Skvernelio vyriausybės nariai lenktyniauja išradingumu. Vienas iš tokių kūrybiškumo pareikalavusių būdų – jei vyriausybės ir Seimo nariams nėra kuo užsiimti, nesuprantama ką ir dėl ko daryti – reikia prie ko nors priekabiauti. Gražiai su šia intencija startavo Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, nusprendęs kibti urėdams į atlapus. Miško žmonės labai ir nesipriešino – iš pradžių nustebo, po to padūsavo, pabandė pasikalbėti, bet nebuvo su kuo, tad pasigalando kirvius ir išėjo į miškus malkomis pardavimui ir bilietais į anapus rūpintis.

Plakatas skelbia, kad Kultūros ministrei dar derėtų pasimokyti vidurinėje mokykloje. Slaptai.lt nuotr.

Įdomų priekabiavimo prie kultūros precedentą pateikė Liana RuokytėJonsson. Kultūros ministrė nusprendė, kad keistai ji atrodys plačiai besišypsanti monumentalaus raitelio ant žirgo papėdėje Lukiškių aikštėje. Galbūt įžvelgė tam tikrų pavojingų aliuzijų su tais laikais, kai raiteliai buvo tikri ir užsiėmė, anot istorikų, plėšikavimu ir prievartavimu kaimyniniuose kraštuose. Netgi, anot legendos, dabartinės valdančiosios tautos Europoje riterį ant laužo dievų garbei yra ne vieną suspirginę. Jei būtų ant nedidelio žemaituko pasodinę kokį mikimauzą, pakemoną ar teletabį, niekam tas monumentas nebūtų užkliuvęs. O dabar buvo ir neramu, ir negerai, nes Vyties vizija, apie kurią visuomenė kalba, akivaizdžiai susijusi su priekabiavimo atvejais prie svetimų, tuo metu silpnesnių aplinkinių tautelių.

Lietuva nori didingo Laisvės paminklo. Slaptai.lt nuotr.

Kad nebūtų visuomeninis projektas realizuotas – sumegzta sumani intriga. Monumentalus paminklo projektas atmestas, paskelbtas naujas konkursas, laimės jį, ko gero, tas pat raitelis ant žirgo, tik jis nebebus panašus ir tautos sąmonėje įsitvirtinusį Vyties įvaizdį. Jei istoriniais šaltiniais nesiremiama, kur valdovų anspauduose išlikęs Vyties simbolis visada išreiškia veržlumą, – tai galima kurti kokius tik norima naujus įvaizdžius. Ilgainiui piliečiai priprastų, tačiau šiuo metu, ko gero, – tai ir svarbiausia intrigos idėja – siekiama tik supriešinti visuomenę.

„Kam to reikia?“ – retorinis klausimas. Ko gero, reikia tam, kad žmonės būtų piktesni, galbūt pradės pykti nebe ant kultūros ministrės, bet ant skulptorių, architektų, vienas ant kito, kaimynų, tolimų ir artimų draugų bei priešų, bus užsiėmę pykčiais ir kultūros ministrei nebekvaršins galvos.

Pyktis ir sveikata medicinoje

Priekabiavimo prie įvairų piliečių grupių rekordininku šioje vyriausybėje visgi yra Aurelijus Veryga. Paskutinis jo sumanymas pribloškė ligotus žmones, kurie nuo šiol bus priversti dėl elementarių vaistų nuo slogos ar galvos skausmo laiką leisti eilėse prie gydytojų kabinetų. Šio sumanymo tikslas toks pat, kaip ir minėtųjų, – žmonės turi būti pikti. Pykti ant vaistininkų, ant savęs, kodėl susirgo, ant kaimynų eilėje prie gydytojo kabineto. Gydytojai taip pat turi labiau pykti ant pacientų, kurie be reikalo juos trukdo su savo bėdomis. Problemų pas juos žymiai daugiau, nei kažkas galėtų jas vienu mostu išspręsti pakeldamas atlygį už sąžiningą darbą.

Iš tiesų bėdos medicinos srityje brendo jau nuo pat euro įvedimo. Pirmiausia, pabrango padėka už gydytojų parodytą dėmesį. Nors skaičius ant banknoto ir tas pats, tačiau jo nešėjui pensija 3,45 karto nepadidėjo – štai ir turėjo žmonės apsispręsti, ar nusipirkti vaistų, ar padėkoti gydytojui. Pasikeitė ir jaunesnės kartos požiūris, kuris pilietiniais ar kokiais kitais sumetimais, vis dažniau linkęs medicinos darbuotojams padėkoti tik žodžiu ir šypsena, o ne konkrečiu nominalu, už kurį gavėjas galėtų sumokėti viduriniajai visuomenės klasei derančius mokesčius prekybininkams.

Naujo chaoso įnešimas į medikų ir pacientų terpę – sumanus ministro žingsnis. Piliečiai pajus, kad gydytojai jiems reikalingi, gydytojai pradės dar labiau skųstis, kad pacientų pas juos per daug ir t.t. Jeigu tikslas buvo, kad būtų ne geriau, o blogiau – jis pasiektas.

Fantasmagorijos, tačiau jos realios

LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sveikatos ministras, po vaistinėse ir prie šeimos gydytojų kabinetų kilusio chaoso, pripažino, jog nesitikėjo, kad padėtis tokia bloga. Anot jo, vaistus, kurie nuo šiol tapo receptiniais, galima pakeisti kitais vaistais su ta pačia veikliąja medžiaga. „Nė vienas medicinos studentas nesimoko nei vieno firminio pavadinimo. Visi vaistai yra išrašomi veikliąja medžiaga. Sutinku, kad yra psichologiniai (pacientų – aut.) nusiteikimai, reakcijos į tablečių spalvą ar pakuočių grožį“, – tikino ministras.

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis“ – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors, anot A. Verygos, reformų tikslas buvo, kad pacientai mokėtų už vaistus mažiau bei paaiškino, kad problemų šaknys yra pacientų neapsisprendimas, ko jie nori: „Lietuva yra labiausiai (už vaistus – aut.) primokanti šalis, o pacientai labiausiai skundžiasi. Man labai įdomu, kai pacientai vienoje apklausoje skundžiasi, kad tenka daug primokėti, o kitąkart skundžiasi, kad neturi teisės rinktis. EBPO yra įvardijusi Lietuvą kaip šalį, kur priemokos yra vienos didžiausių. Mūsų pareiga šitą problemą spręsti.“

Tad ministras ir išsprendė problemą priversdamas susirgusius piliečius paįvairinti savo gyvenimą vaistų pakuočių nauju dizainu, kitokios formos ir spalvų tablečių įvairove, laukiant eilėse prie šeimos gydytojų kabinetų.

Sunku spręsti, ar ministras pats taip sumanė, ar jam liepė premjeras, ar patarė, tarkim, buvęs Vaistų gamintojų asociacijai vadovas ir amžinasis gydytojų profsąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas.

Jei bus sugriauta, bus ką statyti

Iš esmės, šios „profesionalų vyriausybės“ ir valdančiosios partijos išskirtinis bruožas tas, kad jie linkę inicijuoti chaosą netgi ten, kur kokių nors įtampų visuomenėję iki tol nebuvo galima net įtarti esant.

Vykdomų reformų tikslas, ko gero, ir yra tik sugriauti, dažnai motyvuojant poreikiu sunaikinti prieš 27 metus išnykusios sovietinės sistemos reliktus ir visiškai neimant į galvą, kaip ir kas bus sukurta. Panašūs precedentai matomi bemaž visose veiklos srityse, eilinį kartą reformuojamose švietimo, socialinės apsaugos, mokesčių sistemose. Galbūt į valdžią netikėtai pakliuvusiems avantiūristams kas nors patarė, kad pirmųjų kadencijos metų sugriovimus bus galima pavadinti „nepopuliariais sprendimais“, kurie visada priimami kadencijų pradžioje, ir paskutiniais kadencijos metais, kai taps aišku, kas iš šių avantiūrų išėjo, bus galima leisti žmonėms apsiraminti ir nieko nebedaryti, šiek tiek pataisant tai, kas iš chaoso bus užgimę.

Galbūt nevilties, kaip alternatyvios siekiamybės piliečiams pasiūlymas tėra laikinas reiškinys? Premjeras apie žmonėms būdingą vilties poreikį tikrai nepamiršo, nes kiekviena proga patikina piliečius, kad tos problemos, kuriomis jie nepatenkinti šiais metais, bus išspręstos kitais. Taigi, apie gerąją naujieną, žmogus, pagalvoja ir viltį piliečiams bando suteikti ir pozityvią, ne tik negatyvią.

Reformos, kaip valstybės pažinimo būdas

Vis dėlto į priešingas puses tempiamo valdžios garvežio veiksmai neturėtų artimiausiu metu keistis. Dar vienas šią valdžią iš kitų išskiriantis bruožas – kompetencijos ir mokslo vertės ignoravimas. Elgsena gana natūrali, kadangi į Seimą susirinko, tegu ir aukštojo, tačiau gana siauro agronominio – agrarinio išsilavinimo žmonės, todėl visi kiti mokslai, kurių jie nesupranta, kelia baimę ir natūralų atmetimą. Galima žmogiškai suprasti tuos politinius lyderius, kurių pasaulėžiūra formavosi svajojant apie derybas dėl baudos dydžio su greitį viršijusiais vairuotojais ar salietra užpiltų runkelių matmenų padidėjimo stebuklą. Pakliuvus į politinių intrigų, kompromisų ir galimybių terpę, šalia to, patiriant atsakomybės už šalies dabartį ir ateitį naštą, – galva ir susisuka. Tokiu atveju, jei įtampa smegenų pusrutuliuose nebepagimdo konstruktyvių sprendimų, ji pradeda gimdyti destruktyvius, kurie galiausiai (nes kitokių nėra) ir tampa siekiamybe.

Valstybės valdymo mechanizmai sudėtingesni nei laikrodžio sraitelių veikimo principai

Kiekvieno smalsaus žmogaus vaikystės prisiminimuose rasime panašių pavyzdžių, kai, tarkim, apimdavo įgeidis sutaisyti laikrodį. Žinoma, iš pradžių jį tekdavo išardyti, kad taptų suprantama, kaip laikrodis veikia. Neretai būdavo išardomas veikiantis laikrodis, nes tik pagal jį galima pataisyti neveikiantįjį.

Panašiai ir su valstybės reikalais dabar klostosi. Nors dauguma reformų keistos ir bereikalingos, jų tikslai mirtingiesiems nesuvokiami, tačiau pačios reformos yra geras būdas pažinti ir suprasti, kaip viena ar kita valstybės struktūra veikia. Kai bus suprasta, galbūt kažkas ir bus sukurta ar „sutaisyta“, o jei sutaisyti nepavyks, beliks išmesti.

Visuomenės baiminamasi, nes ji turi iniciatyvų

Dar vienas svarbus momentas vykdant dabartines reformas – detalės. Kuo jų mažiau, tuo geriau, nes tuomet surinkti mechanizmą paprasčiau. Bene visais atvejais kalbant apie šios vyriausybės veiklos metodus – nereikalingiausia detalė yra bendruomenės ir jų iniciatyvos. Kaip ir svetimo, nepažinaus mokslo atveju, visuomeninės iniciatyvos valdantiesiems kelia pasidygėjimą. Nepasitikima visuomene ne atsitiktinai, o fundamentaliai. Tai pasakytina ir apie nepasitikėjimą regioninėmis miškininkų organizacijomis, jas sunaikinant ir kuriant vieną valstybinį monstrą, nepasitikėjimas patriotiškai nusiteikusiais piliečiais, inicijavusiais nacionalinio simbolio atsiradimą Lukiškių aikštėje, nepasitikėjimas žmonėmis, kurie be gydytojų pagalbos sugeba nuspręsti, ar vaistai nuo slogos jiems padeda ar nepadeda, reikalingi ar nereikalingi.

Kai optimistinių scenarijų nėra, vilties, kad bus geriau taip pat nėra iš kur paimti ir ką žmonėms pasiūlyti, tuomet tiesiog sėjamas chaosas tikintis, kad nuo jo pavargę žmonės patikės savo likimą buvusiam statutiniam pareigūnui, generolui, ir tas įgyvendins policinės valstybės modelį. Jeigu ir be didelio noro – tai bent jau todėl, kad kitokios visuomeninių, socialių ir pareiginių santykių konstrukcijos sukurti jis ir nemoka.

Tiesa, kiekvienos ES šalies premjeras žino, kad vargiai tai bus įmanoma. Europos centre mažiausia bėda, be vis dėlto bėda – kilęs kitų europiečių nepasitenkinimas. Tačiau žino ir tai, kad įgyvendinti nieko ir nereikės. Svarbu, kad piliečiai tikėtų, kad jis įgyvendinti gali ir įtikėtų, kad policinė valstybė jiems reikalinga, o kas gi kitas gali ją sukurti geriau, jei ne policininkas. Panašu, kad pagoniškos Lietuvos vizija R. Karbauskio galvoje jau patyrė pralaimėjimą ir išsisklaidė, užleidusi vietą viską reguliuojančios, tvarkančios ir sprendžiančios „tvirtos rankos“ idėjai.

Valdžia be alternatyvos

Tad piliečiams belieka tik priekabiauti: moterims prie vyrų, vyrams prie moterų, viršininkams prie pavaldinių, o tiems, kurie neturi prie ko, tenkintis svetimais priekabiavimais socialiniuose tinkluose ir kt. media kanaluose.

Kadangi šią valdžią ištiko dar vienas išbandymas – Seime nėra net ko nors panašaus į opoziciją, valdžia iš neturėjimo ką veikti priekabiauja prie visų iš eilės. Beveik nėra abejonių, kad nereikės nei 5 metų, užteks ir 3, kai šio priekabiavimo aukos pradės skųstis, bandydamos viena kitą ir tuos, kurie priekabiavimo nepatyrė, įtikinti, kad buvo iki sąmonės netekimo apgirtę ir tik dabar išblaivėjo, subrendo ir nusprendė, kad gali pasakyti „tiesą į akis“ viešai, bet kaip jau tapo įprasta – tik savo socialinių tinklų paskyroje.

Asmeninio ir valstybinio priekabiavimo panašumai

Kino režisieriaus Šarūno Barto ir aktorės Julijos Steponaitytės istorija, visą savaitę sprogdinusi žiniasklaidos kanalų reitingus, išties atvėrė visuomenės piktžaizdę, kuriai vaistų galima būtų rasti sveikoje, bet vargu ar jų atsiras su A. Verygos receptais ar be jų pasiligojusioje visuomenėje. Viskas aišku tapo tik buvusiam teisingumo ministrui ir dabartiniam Vilniaus merui Remigijui Šimašiui. Suskaičiavo liberalas sąskrydžiuose išgertus liber-alaus butelius ir konstatavo: „Kaltas! Lydekai paliepus, man panorėjus – dink Bartai iš Vilniaus savivaldybės patalpų, kad ir į Kauną pas Visvaldą Matijošaitį. Tiesa, ten gali būti dar blogiau. V. Matijošaitis irgi buvęs policininkas, tad gali iš Vilniaus nelegaliai emigravusi įtariamąjį menininką sulaikyti 2 mėn. belangėje, kol išgirs „nuoširdų prisipažinimą“.

Kadangi logiškai suvokiamais sprendimais šioje istorijoje net nekvepia, derėtų J. Steponaitytei rašyti pareiškimą policijai dėl patirto pažeminimo, pateikti priekabiavimo įrodymus ir pasitikrinti blaivumą. Absurdas, tačiau, o kaip kitaip?

O į ką kreiptis piliečiams, kurie patiria valdžios žmonių įkyrias priekabias? Rašyti pareiškimus policijai, bet ten, anot R. Karbauskio, buvęs policininkų vadovas, o dabar premjeras, yra išsaugojęs geranoriškų santykių kanalus ir, kaip visi esame pratę, santykiai su viršininku bus policininkams svarbesni už santykius su eiliniu pareiškėju, bent jau todėl, kad viršininkas nepradėtų priekabiauti.

Lieka tik viltis, kuria galime pasikliauti. Tačiau šįkart ir jos vietoje pateikiama beviltiškos ateities prognozė. Visa tai tik tam, kad būtų sukurtas chaosas, pažintos jo sudėtinės dalys, tuomet galbūt kažkas sukurta, o jei nepasiseks, teks viską išmesti – galbūt ir savaime išbyrės tos detalės –„visuomenės atomai“ po platųjį pasaulį.

2017.11.19; 06:30

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje tema karšta buvo ir išlieka karšta ne pirmus metus. Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį.

Kultūros ministerijos ir konkrečiai L. Ruokytės-Jonsson, galima sakyti,  tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir įgauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu.

Valia aiški

Pavasarį monumentalaus Vyčio paminklo statymas Lukiškių buvo nuspręstas Seime ir atsakymas buvo aiškus. Seimas vienbalsiai pritarė visuomeninės iniciatyvos („Vyčio paramos fondo“) pasiūlytam projektui. Priimtoje rezoliucijoje Seimas prašo Vyriausybę skirti reikiamas lėšas, pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai ir kartu su savivaldybe operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus. Rezoliucijai pritarė 91 Seimo narys, susilaikė vienintelis Simonas Gentvilas.

Tačiau Kultūros ministrei ir postmodernistinei šiuolaikinio meno bendruomenei toks sprendimas neatrodo priimtinas. Taigi pasielgta visiškai priešingai Seimo nutarimui. Kultūros ministerija surengė dar vienas perteklines kūrybines dirbtuves – iš tiesų dar vieną, “ntąjį” konkursą, kurio jau nebedrįso ir konkursu pavadinti. Į vertinimo komisiją prisikviesta modernistų, monumentalios skulptūros žanrą laikančių XIX a. atgyvena. Rezultatas buvo aiškus iš anksto – tarp atrinktų penkių finalistų neliko nė vienos monumentalios Vyčio skulptūros. Būtent nei vienos, nes vienintelis Vyčio motyvą išsaugojęs projektas jokia prasme negali vadintis monumentu, o yra viso labo mažas dekoratyvinis elementas mišrioje kompozicijoje, praradęs būtiną centrinę poziciją.

Ministerija savo „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pamynė ne tik Seimo, bet ir tautos valią. Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. Piliečių klausta: „Ar sutinkate, kad 2018 metų vasario 16 dienai, minint valstybės atkūrimo 100-metį, Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę įamžinti – Tautos simbolis Vytis?“ Vyčio paminklui pritarė 76 proc. respondentų. Priešingai populiariems mitams, palaikymas Vyčiui buvo dar didesnis tarp jaunimo (atitinkamai 82 ir 85 proc. amžiaus grupėse iki 29 ir iki 39 metų), mažiausias – tarp pensininkų („tik“ 69 proc. palaikymas tarp vyresnių nei 70 metų).

Kitas populiarus mitas, kad tai tamsios liaudies užgaida. Tačiau turintys aukštąjį išsilavinimą (82 proc.) taip pat rodė išskirtinį palaikymą. Galbūt kaimai nori Vyčio, o Vilnius ne? Irgi ne – Vyčio projektą palaikė 75 proc. vilniečių. Nors gyvenantiems liberaliame socialinių tinklų burbule gali atrodyti kitaip, ir Seimo, ir Tautos nuomonė Vyčio monumento klausimu yra aiški.

Pagaliau aiški yra ir išskirtinės grupės – laisvės kovotojų – nuomonė. Dar 1999 metais nuspręsta, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tikriausiai galima sutikti, kad laisvės kovotojų organizacijoms tai suteikia nors ir ne lemiama, tačiau atskirą balsą sprendžiant aikštės likimą. Deja, jie iki šiol negirdimi.

Dar 2015 metais dešimtys nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į Premjerą ir Kultūros ministrą, prašydamos konkurso sąlygose nurodyti Vyčio motyvą ir paminklą statyti ant centrinės Aukų gatvės ašies, kas yra būtina monumentinės skulptūros sąlyga. Tarp jų buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Studentų ateitininkų sąjunga, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, studentų korporacija Neo-Lithuania, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, vilniečių ainių klubas, Vilniaus seniūnaičių asociacija ir kitos. Tuo metu dar nebuvo susikūręs visuomeninis „Vyčio paramos fondas“. Jį įkūrus Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas aktyviai įsitraukė į fondo veiklą.

Ministrė uber alles

Nors Vyčio paminklo klausimas dėl išvardytų faktų yra daugiau nei aiškus, o tautos valia žinoma, Kultūros ministrės nenoras statyti „Vyčio paramos fondo“ pasiūlytą Vyčio projektą verčia ignoruoti kertinius demokratijos principus. Slepiantis po ekspertinės komisijos išvadomis „stumiama“ modernistinė šiuolaikinio „prasmėms talpaus“ meno koncepcija. Siūlomų projektų kokybe ir pakraipa iš esmės grįžtama į gūdžius laikus, kai Lukiškių aikštei grėsė taip pat „talpi prasmėms“ Tautos dvasia – jokio išskirtinio ryšio su Lietuvos laisvės kovotojais neturintis paukštis. Tai nekeista, nes naujasis konkurso organizavimas patikėtas šiuolaikinio meno centrui. Tai reikšminga aplinkybė – viešojoje erdvėje, pagrindinėje valstybės aikštėje, statomas paminklas yra atrenkamas pagal eskpertų meninį supratimą, o ne visuomenės nuomonę. Tarsi kalbėtume apie parodoms skirtą meno kūrinį, o ne nuolatinei valstybės reprezentacijai projektuojamą monumentą, kuris gali ir turi būti suprantamas, priimtinas ir savas absoliučiai gyventojų daugumai.

Kol kas ministrė toliau bėga nuo akivaizdžių rezultatų. Vietoje esamos reprezentatyvios apklausos bandoma iš naujo išradinėti dviratį, žadant balsavimą per e-piliečio sistemą, renkantis iš jos komisijos palaimintų projektų. Kam reikalingas lengvai manipuliuojamas ir „geriau pasiorganizavus“ nusveriamas elektroninis balsavimas, kai padaryta visuomenės apklausa, lieka neaišku. Į vertinimą žadama įtraukti ir užsienio ekspertus. Verta įsiklausyti: užsienio specialistai paaiškins, koks paminklas geriausiai įamžina už lietuvių tautos laisvę žuvusių didvyrių atminimą.

Neaiškus ir pats ministrės pastangų tikslas. Jos pačios žodžiais, „svarbiausia, kad įamžinimas jaudintų žmones, kad sukeltų emocijas ir jie norėtų ateiti į tą aikštę, kad norėtų prisiminti tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę“. Galima neabejoti, kad visuomenei nesuprantama „talpi prasmėms“ išmonė visuomenę tikrai sujaudins. Panašu, kad ministrė eina būtent šiuo keliu.

Klausimas tad lieka šis: ar Seimas pasyviai stebės, kaip yra trypiama jo vienbalsiai išreikšta valia ir demokratijos principai? Valstybingumo šimtmetį pasitinkame būdami rimtoje nacionalinės savigarbos krizėje. 

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.10.06; 07:30

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ir narys prof. Vytautas Juozapaitis, reaguodami į kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson žodžius, pasakytus „Žinių radijo“ laidoje, kuriuos rubaltic.ru cituoja, kad „Per 26 nepriklausomybės metus kultūra šalyje buvo sunaikinta“, kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, prašydami įvertinti ministrės žodžius, kurie išprovokavo tokią Lietuvos valstybę menkinančią Kremliui tarnaujančio žiniasklaidos ruporo reakciją.

„Negailestingai pliekdama Nepriklausomybės laikotarpio kultūros politiką, ministrė savo lūpomis Kremliaus ruporu vadinamai žiniasklaidai įdėjo citatą, menkinančią Lietuvos kultūros politiką ir visą jos Nepriklausomybės laikotarpį. Ar nemanote, kad tokie ministrės, būtent Nepriklausomybės laikotarpiu dirbusios kultūros atašė Švedijoje ir turėjusios prisidėti prie šalies kultūros kūrimo, o ne naikinimo, žodžiai tarnauja kaip Rusijos propagandos įrankis. Ar tai ministrės nenuovokumo pasekmė ar priešingai – sąmoningas ir prieš Lietuvos valstybę nukreiptas veiksmas?“ – kreipimesi Ministrui Pirmininkui rašo G. Landsbergis.

TS-LKD frakcijos seniūnas reikalauja pasiaiškinti dėl tokių Vyriausybės atstovės pasisakymų arba juos nedelsiant paneigti, jei jie buvo suprasti neteisingai.

Prof. Vytautas Juozapaitis tokį ministrės pasisakymą vadina visiškai neatsakingu. Seimo narys stebisi, kaip kultūros atašė dirbusi L. Ruokytė-Jonsson drąsiai ima paneigti visus Nepriklausomybės laikotarpio pasiekimus kultūros srityje. Dar daugiau – kultūros ministrė tapo vieno iš svarbiausių pagrindinių antivalstybinių propagandinių portalų informacijos šaltiniu!

„Prieš kelias dienas ministrė „Žinių radijo“ tiesioginiame eteryje pareiškė, kad Lietuvoje per 26 nepriklausomybės metus kultūra buvo taip nuniokota, kad dabar viską tenką pradėti nuo nulio… Suprask, visa Lietuvos kultūra buvo sukurta iki Nepriklausomybės atkūrimo, o jau po to visi valdžioje buvę ir tame kultūros lauke dirbę asmenys taip niokojo, kad iki ministrės atėjimo į šias pareigas nieko nebeliko. Taigi kultūrą niokojo ir a. a. Prezidentas Algirdas Brazauskas, ir Prezidentas Valdas Adamkus, ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri savo pareigose dirba 8 metus iš paminėtų 26, ir iki šiol buvę visi kultūros ministrai, įskaitant ir rašytoją Saulių Šaltenį, Nacionalinės premijos laureatą prof. Vladimirą Prudnikovą, ir dr. Darių Kuolį, ir visus kitus daugiau mažiau iškilius kultūros ir meno darbininkus, menininkus, kūrėjus, kurių dėka apskritai ši sritis valstybę kėlė į aukščiausią tarptautinį lygmenį“, – pažymėjo V. Juozapaitis.

Pasak parlamentarų, visiškos politinės patirties neturinti ministrė tarptautiniu mastu padarė tokią meškos paslaugą, kad už ją teks mokėti visai Lietuvai, kurią sėkmingai dergia šis ir panašūs portalai, kurių svarbiausias tikslas – įpiršti žmonėms nuomonę, kad Lietuvos valstybė nesugebėjo per tuos metus nieko gera padaryti ir yra nevykėlė, kuri išsirenka nevykusius politikus ir vadovus.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt

2017.07.13; 06:02

Lietuvos spaudos puslapiuose – apie politikos įvykius per savaitę (2017 m. birželio 12-17 d.)

Seimo virtuvėlėje ir toliau kai kurie blynai panašūs į prisvilusius. Štai praeitą savaitę Seimo nariai panorėjo, kad jiems talkintų ne tik padėjėjai–sekretoriai, bet ir kur kas geriau mokami patarėjai. Ko gero, būrius bičiulių ir giminių patarėjais įdarbinę Seimo nariai susirūpino, kad be kvalifikuotos paramos negalės tinkamai atlikti pareigų, – spėjo „Lietuvos žinios“. 

Politinės korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tęsėsi manevrai kare dėl Vyriausios rinkimų komisijos (VRK) pirmininko posto: pasak „Lietuvos žinių“, Seimo valdančiųjų iniciatyva išplėsti asmenų, kurių pareigos nesuderinamos su VRK pirmininko ir narių pareigomis, sąrašą gali paspęsti spąstus į rinkimų prievaizdus pretenduojančiam konservatoriui Viliui Semeškai. Esą Druskininkų savivaldybės tarybos nariui, aktyviam kurorto opozicijos lyderiui gali iškilti dilema dėl karjeros. Pataisoje siūloma papildyti asmenų, kurių pareigos nesuderinamos su VRK pirmininko ir narių pareigomis, sąrašą. Pataisą priėmus, į VRK negalėtų pretenduoti savivaldybių tarybų nariai. Neoficialiai užsimenama, kad nuostata taikoma specialiai Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) pasirinktam kandidatui V. Semeškai, rašė dienraštis.

Įvyko naujienų ir „valstiečių“ kovoje su opozicija dėl Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko posto. Netikėtas manevras – viltį šį postą gauti praradusi Dovilė Šakalienė nusprendė perbėgti pas liberalus. Pasak „Lietuvos ryto“, taip įvyko, kai Seimas nepritarė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderių sumanytai Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pertvarkai, kurios tikslas buvo pakeisti dabartinį jos vadovą konservatorių Mykolą Majauską. Vis dėlto dienraštis turi įtarimų, kad M. Majauską turėjo pakeisti ne D. Šakalienė, bet šioje komisijoje esantis Robertas Šarknickas arba Asta Kubilienė. Apmaudu.

Dar vienas daugiau graudus nei juokingas Seimo sumanymas: penki parlamentarai siūlo uždrausti mobiliaisiais šnekantiems ar net juos iš kišenės išsiėmusiems žmonėms žengti į pėsčiųjų perėją, jei telefonas neprijungtas prie laisvų rankų įrangos. Esą telefonas blaško pėsčiųjų dėmesį lygiai taip pat, kaip vairuotojų. Vienas iš pataisos rengėjų konservatorius Algis Strelčiūnas „Vakaro žinioms“ tvirtino, kad policijos pajėgų užteks ir pėsčiųjų kontroliavimui.

Alkoholis. Vis dar nerimo aistros dėl alkoholio įstatymo pataisų – „Vakaro žinios“ ir toliau prikišinėjo neteisingus Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis apie lietuvių išgeriamą alkoholio kiekį. Juos pataisius per metus vienas 15 metų ir vyresnis mūsų šalies gyventojas išgeria nebe 18,2 litro gryno alkoholio, o 16,3 litro. Paskelbta PSO statistika mūsų iš pirmosios gėrikų vietos neišstūmė, tačiau skaičiai vis tiek rodo, kad alkoholio suvartojimas Lietuvoje pastaruosius metus akivaizdžiai mažėja, teigė „Vakaro žinios“.

Labdara. Seimo Audito komitetas pateikė projektą, kuriam įsigaliojus nebeliktų labdaros ir paramos fondų su politikų pavardėmis, rašė „Vakaro žinios“. Tokie fondai yra politinė reklama už ne reklamai suaukotus pinigus, bei landa verslui neskaidriai remti įvairius veikėjus ir paskui reikalauti balsuoti taip, kaip reikia rėmėjams. Dienraščio teigimu, komiteto nariai ir neslėpė pataisas pasiūlę, kad nebevyktų, kas vyksta parlamentaro Gintaro Steponavičiaus labdaros fonde.

Kėvišiada. Radusi kaip, Kultūros ministrė Liana Ruokytė–Jonsson galų gale atleido iš pareigų ilgametį Nacionalinio operos ir baleto direktorių Gintautą Kėvišą. Tuo pasipiktino „Lietuvos rytas“, o „Vakaro žinios“ gana logiškai pasvarstė, kad ministrė jau ir nebeturėjo kur trauktis, nes situacija galų gale peraugo į įsižeidusios moters ir įsižeidusio vyro mūšį.

Vyriausybės žygiai. Mūsų vyriausybė visai ne prieš Europos Tarybos planą, kuriame  siūloma ES mastu priimti sprendimą, kad keturis mėnesius kūdikiu turėtų rūpintis vienas iš tėvų, o kitus keturis priežiūrą privalomai turėtų perimti kitas, rašė „Vakaro žinios“. Tiesa, Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pripažino, kad tai būtų priverstinės abiejų tėvų vaiko priežiūros atostogos. Tarsi tos prievartos mūsuose būtų dar per mažai.

Ministerijos taško pinigus – kiekvienam viceministrui ir ministerijos kancleriui kas mėnesį suteikiama po daugiau nei 400 eurų nuosavo automobilio, naudojamo tarnybinėms reikmėms, išlaikymui neatsiskaitytinai. Gali būti, kad jie tuos pinigus įsideda į kišenę, spėjo „Vakaro žinios“. Dienraščio teigimu, kompensacijos mokamos už tarnybinio automobilio panaudojimo faktą, bet ne pagal realų transporto priemonės panaudojimą, todėl užtenka nors kartą automobilį panaudoti tarnybos reikmėms, ir jau galima kreiptis dėl kompensacijos.

Prezidentės pranešimas. Ar tikrai Prezidentė taip jau barė Seimą ir „valstiečius“? „Vakaro žinios“ pasiūlė atkreipti dėmesį į metinio pranešimo toną: nepiktą, labiau pamokantį, be konkrečių pavardžių. Tai juk gana palanku valdantiesiems – pasak dienraščio, jų veiduose baimė dingo, tik kvailoki pasiaiškinimai rodė, kad šio vis dar nesuprantą valdantys Lietuvą.

Sąjūdis. Nostalgiškame Dovilo Petkaus straisnyje, kurį spausdino „Vakaro žinios“, teigta: tada, kai pasibaigs Sąjūdis, baigsis ir Lietuvos egzistavimas. Nes Sąjūdis esąs būklė, kai mes atidėję savo vidinius vaidus ir pilvo gerovės klausimus, galime drąsiai pasakyti: kad ir kas nutiktų, visų pirma – Lietuva. Tačiau didelių vidinių pralaimėjimų jau yra ne vienas. Pirmiausia – kad nesugebėjome užauginti naujos patriotų kartos, o antra – kad oligarchinė sistema jau ketvirtį amžiaus sėkmingai laikosi: neleidžia nei įvesti progresinių mokesčių, nei kaip nors kitaip save apmokestinti.

Centukai. Vietoj to, kad apribotų atsiskaitymus grynaisiais pinigais, verčiau valdžia panaikintų smulkiausių nominalų centus, kaip kad jau beveik padarė olandai, suomiai, airiai, – svarstė „Vakaro žinios“. Bet greičiausiai politikų palaikymo sulaukia ne tai, kas žmonėms naudinga. Daug žmonių mėgsta taupyti grynaisiais, tad kam jiems drausti atsiskaityti sutaupytomis sumomis už vertingesnius pirkinius? „Vakaro žinios“ spėjo – tam, kad dalis pelno už sandorį atitektų bankams, kuriems politikai nuolat pataikauja. Matyt, yra priklausomi nuo jų – galbūt turi indėlių, tikisi paskolų lengvatinėmis sąlygomis ir pan.

Šeima. Tolerancija atidedama mažiausiai pusmečiui – „Lietuvos žinios“ paskelbė, kad ketinimai įteisinti vyro ir moters, taip pat homoseksualių asmenų partnerystę atidedami. Po pusės metų Seimo atmesto projekto autorės Liberalų sąjūdžio atstovės Viktorija Čmilytė–Nielsen ir Aušrinė Armonaitė galės jį teikti iš naujo. Pasak dienraščio, už partnerystę įteisinančias Civilinio kodekso pataisas vakar balsavo 29 parlamentarai, prieš buvo 59, susilaikė 20 politikų. Beje, Seimas net nesutiko, kad projektas būtų tobulinamas.

Siena. „Respublika“ pastebėjo, kad Lietuvos savo lėšomis pradėta stiprinti Europos Sąjungos išorinė siena – 2 m aukščio tvora su Rusijos Kaliningrado sritimi – mūsų valstybės biudžetui kainuos 3,6 mln. eurų. O kur kitų ES valstybių finansinis indėlis? – klausė „Respublika“. Negi Lietuva, būdama ES pasienio valstybe, tik savo pinigais turi užtikrinti ES išorinės sienos tvirtybę? Kadangi nelegalai į ES veržiasi ne Baltijos, bet Viduržemio jūra, vadinasi, ES pietinė siena vis dar kiaura. „Respublika svarstė, gal romioji Lietuva, norėdama įsiteikti ES vadovybei, galėtų kilniaširdiškai padovanoti 3,6 mln. eurų Graikijai ar Italijai.

Rolandas Paksas „Vakaro žiniose“ stebėjosi, kaip Europos Komisijos pirmininkui Žanui Klodui Junkeriui (Jean–Claude Juncker) ir jo komisarams į galvas šovė mintis, kad už kiekvieną nepriimtą pabėgėlį šalis turės sumokėti po 250 tūkst. eurų į Bendrijos iždą. Kodėl Europos Sąjungos vyriausiasis komisaras leidžia sau grasinamuoju tonu kalbėti apie suverenias valstybes? – klausė R. Paksas. Jo ironiškas pasiūlymas: gal Lietuva taip pat turėtų įvardinti sumas ir pateikti sąskaitas pagrindiniam globalistų štabui už šimtus tūkstančių emigravusių Tautos sūnų ir dukterų, kurie buvo priversti palikti savo Tėvynę dėl nedarbo, didžiulės pajamų nelygybės ir socialinės atskirties?

Ryšys. Galų gale Seime ir Vyriausybėje atsiras bent jau geresnis keitimasis informacija. „Lietuvos žinios“ rašė, kad parlamento valdyba paprašė Vyriausybės apsvarstyti galimybę skirti ministrų kabineto atstovą ryšiams su Seimu. Dienraštis primena, kad ankstesnių kadencijų metu savo patikėtinius į Seimą siųsdavo ir premjeras, ir prezidentas. Parlamento vadovų prašymas Vyriausybei skirti atstovą ryšiams su Seimu išgirstas: Premjeras Saulius Skvernelis dalyvauti Seimo valdybos, Seniūnų sueigos, komitetų posėdžiuose, kituose svarbiuose pasitarimuose siųs vieną savo patarėjų.

Atostogos. Atostogų nuotaikos pasiekė ir politiką – „Lietuvos žinios“ pasidomėjo, kaip šią vasarą ruošiasi ilsėtis Parlamentinių partijų lyderiai. Kaip jau įprasta, dauguma didžiųjų partijų vadovų žada atostogauti rugpjūtį, kai šalies politinis gyvenimas apmiršta. Jie džiaugiasi galėsiantys daugiau laiko skirti šeimai, tačiau per atostogas visiškai atitrūkti nuo aktualijų neketina. Dienraštis priminė, kad trys partiniai lyderiai, Seimo nariai, oficialių atostogų iš tiesų neturi, todėl poilsį derina su darbais, o norėdami kuriam laikui išvykti už Lietuvos ribų, apie savo planus privalo informuoti Seimo valdybą.

2017.06.19; 10:35