Valius Aleksa. Kodėl politikai priekabiauja prie žmonių?


Print
Ramybė. Apie tokią ramybę mes kol kas galime tik svajoti. Slaptai.lt nuotr.

Negerkite, vaikai! Nutinka po to taip, kad išgėrus litrą alkoholio, ryte apima panika, nes sunkiai prisimenama, kas vyko prieš tai ir tik po 5 metų, paaugę staiga suvokiate, kad galite paklausti facebook draugų – gal jie prisimena?

Politikai priekabiauja prie vienas kito ir visi drauge – prie ne politikų Lietuvos piliečių, tačiau prabėga laikas ir pasimiršta, lieka tik pasekmės, kurias pamatome vieną rytą prablaivėję, prabudę 27-aisiais Nepriklausomybės metais. Vaizdai, įspūdžiai, padėtis, pasaulis aplink ne koks ir visai ne toks, kokį palikome užmigdami, naiviai tikėdamiesi, kad lyg per sapną nubėgę kiekvienam skirtą intervalą, finale matysime šiek tiek šviesesnius reiškinius nei regėjome starte.

Elito ir minios estafetė

Politinis elitas startinėse pozicijose užsiėmęs patogesnes, pelnytas ir nepelnytas, ar atsitiktinai pakliuvusias geresnes vietas, visą laiką bėgo priekyje užsiėmęs savo reikalais ir reikaliukais, kas 4 metus, rečiau ar dažniau, patikindamas iš paskos skuodžiančią piliečių minią, kad „jau netrukus!“ Tik įstosime į Europos Sąjungą, į NATO, įsivesime eurą, gal dar 5 ar 10 metelių teks pasistengti, dar pakils Bendrasis vidaus produktas (BVP), dar nusipirksime modernesnės medicininės įrangos ir pagerės jūsų, mieli piliečiai, sveikata, renovuosime mokyklas ir jūsų vaikai įgis geresnį išsilavinimą, surengsime dar keliems tūkstančiams valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo kursų ir dar padidės jų darbo našumas – visi būsime, o ypač jūs mieli rinkėjai, labiau pilietiški, darbštesni ir, galiausiai, turtingesni.

Politinė vilties aksioma

Pagrindinė žinia, kurią politinis elitas turėjo ir turi perduoti miniai – nepraraskite vilties, juk nusipelnėte gyventi geriau, gražiau, darbiau, saugiau, turtingiau ir ilgiau. Šiuo atžvilgiu, visų Vakarų politinių jėgų ideologijos gali būti gretinamos su religija, tikėjimu, kad anapus, kai šis beprotiškas, o kartais ir beprasmiškas intervalas žemėje baigsis, ten pagaliau būsite laimingi. Skirtumas tik toks, kad religija laimės būseną perkelia ten, iš kur, bent jau tradicinių pažiūrų čiabuviai, skambučių nesulaukia – nėra kaip patvirtinti, bet nėra kaip ir paneigti, tad žmonės dažniausiai renkasi geriau viltį, nei neviltį.

Politikų pažadai apie gerovę dažniausiai būna konkretesni. Naivesnės arba į atvirą populizmą linkusios politinės jėgos geresnes permainas žada jau po 4 metų, o labiau patyrę ir blaiviau į pasaulį žiūrintys politikos vilkai kalba apie ilgesnius – dešimtmečius siekiančius periodus, žinodami, kad vilties reikia ir riekės ilgam. Žmonėms – tai tinka. Svarbiausia – juk yra vilties. Vieni patiki tais, kurie žada netrukus, kiti – tais, kure žada vėliau, tačiau iš esmės toks modelis galioja.

Atimti viltį rizikinga

Jei politikas šią schemą pažeidžia, net ir labai galingas, stiprus, pats oligarchų oligarchas bebūtų – baigia karjerą blogai. Pavyzdžių apstu. Geriausias jų, mūsų pamiltos šalies Ukrainos atvejis. Viktoras Janukovičiaus pasižadėjimai savo šalies piliečiams, kad stosime į ES ir pagaliau gyvensime geriau, buvo ta viltis, kuri leido nuskurdusiai, nualintai, žemiausius visų parametrų gyvenimo kokybės rodiklius susirinkusiai bendruomenei kentėti ir, su atkakliu tikėjimu ateitimi, vegetuoti. Kai viltis buvo atimta – sprogimas tapo neišvengiamu. Kai iš žmonių viltis atimama, jų nebesulaikysi nei kulkomis, nei greit įtikinsi naujais pažadais – pakyla, eina ir šluoja, ką ir matėme Kijeve. Visos revoliucijos taip prasidėdavo ir baigdavosi, kai atsirasdavo naujas pranašas, pasiūlydamas miniai naują, arba tą pačią, kuri iš jų buvo atimta, viltį.

Šiuo atžvilgiu politiką vėl galima gretinti su religija ir tikėjimu. Labai maža dalis piliečių, dėl visiškai objektyvių priežasčių, gali realiai įvertinti vilties apie gerovę šioje žemėje nešėjų galimybes, kompetenciją ir sugebėjimus, o didžiąją dalį žmonių tereikia tik įtikinti. Nesvarbu ar pažadai realūs, pagrįsti, įgyvendintini ir, apskritai, – nesvarbu ar darbai apie kuriuos kalbama iš viso reikalingi ir duos naudos. Svarbiausia, kad minia jais patikėtų bent jau tiek, kad rinkimų dieną nueitų prie balsadėžių ir už savo tikėjimą, į kurį viltis sudėjusi, balsuotų.

Nėra ko, o pasiūlyti reikia

Dabartinį Lietuvos valdantįjį elitą ištiko tokia bėda, kad nėra ateityje jokių objektyvių šviesulių, kuriuos galėtume išvysti, vilties, kuria galėtume tikėti, organizacijos, į kurią galėtume įstoti. Į ES jau įstojome, tad galima tik išstoti, bet dėl to vargu ar taps geriau, juolab išstojus iš NATO – saugumo nepadaugės. Kaip apie galimą „šviesulio – vilties“ instituciją buvo pasamprotauta stojant į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), kuri diktavo tam tikras stojimo sąlygas. Tačiau, kad siekiamybė priklausyti dar vienai globaliai struktūrai sudomintų piliečius tiek, kad jie su EBPO susietų savo viltis, buvo naivu tikėtis.

Bemaž apie religinę viltį žinią yra ištransliavęs valdančiųjų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, pareiškęs tam tikras savo preferencijos lietuviškosios pagonybės tradicijų atžvilgiu. Tačiau paaiškėjo, kad jo pasaulėžiūra apsiribojo tautiniais kostiumais vaikams ir pėsčiųjų žygiais Lietuvos gamtoje suaugusiems, tad potenciali viltis tapti unikaliais savo tikra ar rekonstruota religija, neišsipildė.

Tėvynės meilės dilemos

Kai visuomenei nepasiūlomas įtikinamas vilties ateityje variantas, prasideda nemalonūs dalykai, kurie daugiau ar mažiau sietini su nevilties apraiškomis. Tarkim, kad ir gerokai išaugęs emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius reiškia tai, kad žmonės savo šalyje perspektyvos arba vilties nebemato ir išvyksta ten, kur, jų nuomone, vilties dar yra. Visaip nutinka. Kartais viltį suranda, kartais neranda, bet atgal ketina grįžti dažniausiai tik numirti. Nors irgi ilgainiui integruojasi į bendruomenes, suranda naujus draugus, tad ir tas paskutinis noras lieka neišpildytas. Galų gale mirusiųjų niekas ir neklausia, jie patys irgi, prieš iškeliaudami, nebenori apsunkinti artimųjų sakralinių reikšmių rūpesčiais.

Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kas gi lieka daryti pasilikusiems, gyviems, neprisidėjusiems prie Lietuvos rekordo pagal savižudybių skaičių, neemigravusiems, kurių, nepaisant kryptingų naujosios vyriausybės pastangų – išguiti kuo daugiau rimtos socialinės atspirties po kojomis neturinčių žmonių iš Lietuvos – vis dar yra bemaž 3 milijonai (2016 m. dar buvo 2 888 558, bemaž tiek pat, kiek 1962–1963 m.).

Galbūt, „Misija Sibiras“ pavyzdžiu jau laikas planuoti naujus pilietinius judėjimus – „Misija Europa“ ir „Misija Amerika“, kurių tikslas būtų mirusiųjų emigracijoje lietuvių palaikų parsigabenimas ar bent jau jų kapų aplankymas? Ar tokios misijos būtų šventvagystė? O gal kaip tik atvirkščiai – tautos dalis pabėgo juk ne nuo Lietuvos, tik išvyko ieškoti Eldorado, kuriame jie būtų reikalingi. Labai dažnai išvyko kaip tik dėl Lietuvos – ne abstrakčios, bet konkrečios, kad jų gimtinėje pasilikę artimieji turėtų kuo maitintis, už ką mokytis ir gydytis.

Jei vilties nėra – pasiūlykime neviltį!

Be abejo, dabartinė vyriausybė yra suskaičiavusi, kiek dar iš šalies žmonių turi iki 2020 m. išvykti, kad ateityje, svarstant biudžetą, nebūtų padarytą lemtingų klaidų. Įvertinus tendencijas, šalyje po 3 metų dar turėtų likti virš 2,7 mln. piliečių. Kadangi, pagal biudžeto planus, ko gero, – daugoka, o premjeras mėgsta visada pridurti, kad „darėme ir darysime“, tad sieks dar daugiau ir jau imasi konkrečių veiksmų procesams paspartinti. Tenka pripažinti, kad jam sekasi. Bent jau šiais metais, vidutiniškai 50 tūkst. emigravusiųjų per metus vidurkis bus viršytas.

Ko gero, S. Skverneliui į galvą yra atėjusi išganinga mintis, kad jei nėra pozityvių dalykų, kurie piliečiams galėtų suteikti vilties, juos galima pakeisti negatyviais. Svarbu suformuluoti, kad jų sieksime ir kryptingai tai daryti.

Vytį – į miškus pas urėdus

Niekaip negalima paneigti, kad šiuo atžvilgiu S. Skvernelio vyriausybės nariai lenktyniauja išradingumu. Vienas iš tokių kūrybiškumo pareikalavusių būdų – jei vyriausybės ir Seimo nariams nėra kuo užsiimti, nesuprantama ką ir dėl ko daryti – reikia prie ko nors priekabiauti. Gražiai su šia intencija startavo Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, nusprendęs kibti urėdams į atlapus. Miško žmonės labai ir nesipriešino – iš pradžių nustebo, po to padūsavo, pabandė pasikalbėti, bet nebuvo su kuo, tad pasigalando kirvius ir išėjo į miškus malkomis pardavimui ir bilietais į anapus rūpintis.

Plakatas skelbia, kad Kultūros ministrei dar derėtų pasimokyti vidurinėje mokykloje. Slaptai.lt nuotr.

Įdomų priekabiavimo prie kultūros precedentą pateikė Liana RuokytėJonsson. Kultūros ministrė nusprendė, kad keistai ji atrodys plačiai besišypsanti monumentalaus raitelio ant žirgo papėdėje Lukiškių aikštėje. Galbūt įžvelgė tam tikrų pavojingų aliuzijų su tais laikais, kai raiteliai buvo tikri ir užsiėmė, anot istorikų, plėšikavimu ir prievartavimu kaimyniniuose kraštuose. Netgi, anot legendos, dabartinės valdančiosios tautos Europoje riterį ant laužo dievų garbei yra ne vieną suspirginę. Jei būtų ant nedidelio žemaituko pasodinę kokį mikimauzą, pakemoną ar teletabį, niekam tas monumentas nebūtų užkliuvęs. O dabar buvo ir neramu, ir negerai, nes Vyties vizija, apie kurią visuomenė kalba, akivaizdžiai susijusi su priekabiavimo atvejais prie svetimų, tuo metu silpnesnių aplinkinių tautelių.

Lietuva nori didingo Laisvės paminklo. Slaptai.lt nuotr.

Kad nebūtų visuomeninis projektas realizuotas – sumegzta sumani intriga. Monumentalus paminklo projektas atmestas, paskelbtas naujas konkursas, laimės jį, ko gero, tas pat raitelis ant žirgo, tik jis nebebus panašus ir tautos sąmonėje įsitvirtinusį Vyties įvaizdį. Jei istoriniais šaltiniais nesiremiama, kur valdovų anspauduose išlikęs Vyties simbolis visada išreiškia veržlumą, – tai galima kurti kokius tik norima naujus įvaizdžius. Ilgainiui piliečiai priprastų, tačiau šiuo metu, ko gero, – tai ir svarbiausia intrigos idėja – siekiama tik supriešinti visuomenę.

„Kam to reikia?“ – retorinis klausimas. Ko gero, reikia tam, kad žmonės būtų piktesni, galbūt pradės pykti nebe ant kultūros ministrės, bet ant skulptorių, architektų, vienas ant kito, kaimynų, tolimų ir artimų draugų bei priešų, bus užsiėmę pykčiais ir kultūros ministrei nebekvaršins galvos.

Pyktis ir sveikata medicinoje

Priekabiavimo prie įvairų piliečių grupių rekordininku šioje vyriausybėje visgi yra Aurelijus Veryga. Paskutinis jo sumanymas pribloškė ligotus žmones, kurie nuo šiol bus priversti dėl elementarių vaistų nuo slogos ar galvos skausmo laiką leisti eilėse prie gydytojų kabinetų. Šio sumanymo tikslas toks pat, kaip ir minėtųjų, – žmonės turi būti pikti. Pykti ant vaistininkų, ant savęs, kodėl susirgo, ant kaimynų eilėje prie gydytojo kabineto. Gydytojai taip pat turi labiau pykti ant pacientų, kurie be reikalo juos trukdo su savo bėdomis. Problemų pas juos žymiai daugiau, nei kažkas galėtų jas vienu mostu išspręsti pakeldamas atlygį už sąžiningą darbą.

Iš tiesų bėdos medicinos srityje brendo jau nuo pat euro įvedimo. Pirmiausia, pabrango padėka už gydytojų parodytą dėmesį. Nors skaičius ant banknoto ir tas pats, tačiau jo nešėjui pensija 3,45 karto nepadidėjo – štai ir turėjo žmonės apsispręsti, ar nusipirkti vaistų, ar padėkoti gydytojui. Pasikeitė ir jaunesnės kartos požiūris, kuris pilietiniais ar kokiais kitais sumetimais, vis dažniau linkęs medicinos darbuotojams padėkoti tik žodžiu ir šypsena, o ne konkrečiu nominalu, už kurį gavėjas galėtų sumokėti viduriniajai visuomenės klasei derančius mokesčius prekybininkams.

Naujo chaoso įnešimas į medikų ir pacientų terpę – sumanus ministro žingsnis. Piliečiai pajus, kad gydytojai jiems reikalingi, gydytojai pradės dar labiau skųstis, kad pacientų pas juos per daug ir t.t. Jeigu tikslas buvo, kad būtų ne geriau, o blogiau – jis pasiektas.

Fantasmagorijos, tačiau jos realios

LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sveikatos ministras, po vaistinėse ir prie šeimos gydytojų kabinetų kilusio chaoso, pripažino, jog nesitikėjo, kad padėtis tokia bloga. Anot jo, vaistus, kurie nuo šiol tapo receptiniais, galima pakeisti kitais vaistais su ta pačia veikliąja medžiaga. „Nė vienas medicinos studentas nesimoko nei vieno firminio pavadinimo. Visi vaistai yra išrašomi veikliąja medžiaga. Sutinku, kad yra psichologiniai (pacientų – aut.) nusiteikimai, reakcijos į tablečių spalvą ar pakuočių grožį“, – tikino ministras.

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis“ – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors, anot A. Verygos, reformų tikslas buvo, kad pacientai mokėtų už vaistus mažiau bei paaiškino, kad problemų šaknys yra pacientų neapsisprendimas, ko jie nori: „Lietuva yra labiausiai (už vaistus – aut.) primokanti šalis, o pacientai labiausiai skundžiasi. Man labai įdomu, kai pacientai vienoje apklausoje skundžiasi, kad tenka daug primokėti, o kitąkart skundžiasi, kad neturi teisės rinktis. EBPO yra įvardijusi Lietuvą kaip šalį, kur priemokos yra vienos didžiausių. Mūsų pareiga šitą problemą spręsti.“

Tad ministras ir išsprendė problemą priversdamas susirgusius piliečius paįvairinti savo gyvenimą vaistų pakuočių nauju dizainu, kitokios formos ir spalvų tablečių įvairove, laukiant eilėse prie šeimos gydytojų kabinetų.

Sunku spręsti, ar ministras pats taip sumanė, ar jam liepė premjeras, ar patarė, tarkim, buvęs Vaistų gamintojų asociacijai vadovas ir amžinasis gydytojų profsąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas.

Jei bus sugriauta, bus ką statyti

Iš esmės, šios „profesionalų vyriausybės“ ir valdančiosios partijos išskirtinis bruožas tas, kad jie linkę inicijuoti chaosą netgi ten, kur kokių nors įtampų visuomenėję iki tol nebuvo galima net įtarti esant.

Vykdomų reformų tikslas, ko gero, ir yra tik sugriauti, dažnai motyvuojant poreikiu sunaikinti prieš 27 metus išnykusios sovietinės sistemos reliktus ir visiškai neimant į galvą, kaip ir kas bus sukurta. Panašūs precedentai matomi bemaž visose veiklos srityse, eilinį kartą reformuojamose švietimo, socialinės apsaugos, mokesčių sistemose. Galbūt į valdžią netikėtai pakliuvusiems avantiūristams kas nors patarė, kad pirmųjų kadencijos metų sugriovimus bus galima pavadinti „nepopuliariais sprendimais“, kurie visada priimami kadencijų pradžioje, ir paskutiniais kadencijos metais, kai taps aišku, kas iš šių avantiūrų išėjo, bus galima leisti žmonėms apsiraminti ir nieko nebedaryti, šiek tiek pataisant tai, kas iš chaoso bus užgimę.

Galbūt nevilties, kaip alternatyvios siekiamybės piliečiams pasiūlymas tėra laikinas reiškinys? Premjeras apie žmonėms būdingą vilties poreikį tikrai nepamiršo, nes kiekviena proga patikina piliečius, kad tos problemos, kuriomis jie nepatenkinti šiais metais, bus išspręstos kitais. Taigi, apie gerąją naujieną, žmogus, pagalvoja ir viltį piliečiams bando suteikti ir pozityvią, ne tik negatyvią.

Reformos, kaip valstybės pažinimo būdas

Vis dėlto į priešingas puses tempiamo valdžios garvežio veiksmai neturėtų artimiausiu metu keistis. Dar vienas šią valdžią iš kitų išskiriantis bruožas – kompetencijos ir mokslo vertės ignoravimas. Elgsena gana natūrali, kadangi į Seimą susirinko, tegu ir aukštojo, tačiau gana siauro agronominio – agrarinio išsilavinimo žmonės, todėl visi kiti mokslai, kurių jie nesupranta, kelia baimę ir natūralų atmetimą. Galima žmogiškai suprasti tuos politinius lyderius, kurių pasaulėžiūra formavosi svajojant apie derybas dėl baudos dydžio su greitį viršijusiais vairuotojais ar salietra užpiltų runkelių matmenų padidėjimo stebuklą. Pakliuvus į politinių intrigų, kompromisų ir galimybių terpę, šalia to, patiriant atsakomybės už šalies dabartį ir ateitį naštą, – galva ir susisuka. Tokiu atveju, jei įtampa smegenų pusrutuliuose nebepagimdo konstruktyvių sprendimų, ji pradeda gimdyti destruktyvius, kurie galiausiai (nes kitokių nėra) ir tampa siekiamybe.

Valstybės valdymo mechanizmai sudėtingesni nei laikrodžio sraitelių veikimo principai

Kiekvieno smalsaus žmogaus vaikystės prisiminimuose rasime panašių pavyzdžių, kai, tarkim, apimdavo įgeidis sutaisyti laikrodį. Žinoma, iš pradžių jį tekdavo išardyti, kad taptų suprantama, kaip laikrodis veikia. Neretai būdavo išardomas veikiantis laikrodis, nes tik pagal jį galima pataisyti neveikiantįjį.

Panašiai ir su valstybės reikalais dabar klostosi. Nors dauguma reformų keistos ir bereikalingos, jų tikslai mirtingiesiems nesuvokiami, tačiau pačios reformos yra geras būdas pažinti ir suprasti, kaip viena ar kita valstybės struktūra veikia. Kai bus suprasta, galbūt kažkas ir bus sukurta ar „sutaisyta“, o jei sutaisyti nepavyks, beliks išmesti.

Visuomenės baiminamasi, nes ji turi iniciatyvų

Dar vienas svarbus momentas vykdant dabartines reformas – detalės. Kuo jų mažiau, tuo geriau, nes tuomet surinkti mechanizmą paprasčiau. Bene visais atvejais kalbant apie šios vyriausybės veiklos metodus – nereikalingiausia detalė yra bendruomenės ir jų iniciatyvos. Kaip ir svetimo, nepažinaus mokslo atveju, visuomeninės iniciatyvos valdantiesiems kelia pasidygėjimą. Nepasitikima visuomene ne atsitiktinai, o fundamentaliai. Tai pasakytina ir apie nepasitikėjimą regioninėmis miškininkų organizacijomis, jas sunaikinant ir kuriant vieną valstybinį monstrą, nepasitikėjimas patriotiškai nusiteikusiais piliečiais, inicijavusiais nacionalinio simbolio atsiradimą Lukiškių aikštėje, nepasitikėjimas žmonėmis, kurie be gydytojų pagalbos sugeba nuspręsti, ar vaistai nuo slogos jiems padeda ar nepadeda, reikalingi ar nereikalingi.

Kai optimistinių scenarijų nėra, vilties, kad bus geriau taip pat nėra iš kur paimti ir ką žmonėms pasiūlyti, tuomet tiesiog sėjamas chaosas tikintis, kad nuo jo pavargę žmonės patikės savo likimą buvusiam statutiniam pareigūnui, generolui, ir tas įgyvendins policinės valstybės modelį. Jeigu ir be didelio noro – tai bent jau todėl, kad kitokios visuomeninių, socialių ir pareiginių santykių konstrukcijos sukurti jis ir nemoka.

Tiesa, kiekvienos ES šalies premjeras žino, kad vargiai tai bus įmanoma. Europos centre mažiausia bėda, be vis dėlto bėda – kilęs kitų europiečių nepasitenkinimas. Tačiau žino ir tai, kad įgyvendinti nieko ir nereikės. Svarbu, kad piliečiai tikėtų, kad jis įgyvendinti gali ir įtikėtų, kad policinė valstybė jiems reikalinga, o kas gi kitas gali ją sukurti geriau, jei ne policininkas. Panašu, kad pagoniškos Lietuvos vizija R. Karbauskio galvoje jau patyrė pralaimėjimą ir išsisklaidė, užleidusi vietą viską reguliuojančios, tvarkančios ir sprendžiančios „tvirtos rankos“ idėjai.

Valdžia be alternatyvos

Tad piliečiams belieka tik priekabiauti: moterims prie vyrų, vyrams prie moterų, viršininkams prie pavaldinių, o tiems, kurie neturi prie ko, tenkintis svetimais priekabiavimais socialiniuose tinkluose ir kt. media kanaluose.

Kadangi šią valdžią ištiko dar vienas išbandymas – Seime nėra net ko nors panašaus į opoziciją, valdžia iš neturėjimo ką veikti priekabiauja prie visų iš eilės. Beveik nėra abejonių, kad nereikės nei 5 metų, užteks ir 3, kai šio priekabiavimo aukos pradės skųstis, bandydamos viena kitą ir tuos, kurie priekabiavimo nepatyrė, įtikinti, kad buvo iki sąmonės netekimo apgirtę ir tik dabar išblaivėjo, subrendo ir nusprendė, kad gali pasakyti „tiesą į akis“ viešai, bet kaip jau tapo įprasta – tik savo socialinių tinklų paskyroje.

Asmeninio ir valstybinio priekabiavimo panašumai

Kino režisieriaus Šarūno Barto ir aktorės Julijos Steponaitytės istorija, visą savaitę sprogdinusi žiniasklaidos kanalų reitingus, išties atvėrė visuomenės piktžaizdę, kuriai vaistų galima būtų rasti sveikoje, bet vargu ar jų atsiras su A. Verygos receptais ar be jų pasiligojusioje visuomenėje. Viskas aišku tapo tik buvusiam teisingumo ministrui ir dabartiniam Vilniaus merui Remigijui Šimašiui. Suskaičiavo liberalas sąskrydžiuose išgertus liber-alaus butelius ir konstatavo: „Kaltas! Lydekai paliepus, man panorėjus – dink Bartai iš Vilniaus savivaldybės patalpų, kad ir į Kauną pas Visvaldą Matijošaitį. Tiesa, ten gali būti dar blogiau. V. Matijošaitis irgi buvęs policininkas, tad gali iš Vilniaus nelegaliai emigravusi įtariamąjį menininką sulaikyti 2 mėn. belangėje, kol išgirs „nuoširdų prisipažinimą“.

Kadangi logiškai suvokiamais sprendimais šioje istorijoje net nekvepia, derėtų J. Steponaitytei rašyti pareiškimą policijai dėl patirto pažeminimo, pateikti priekabiavimo įrodymus ir pasitikrinti blaivumą. Absurdas, tačiau, o kaip kitaip?

O į ką kreiptis piliečiams, kurie patiria valdžios žmonių įkyrias priekabias? Rašyti pareiškimus policijai, bet ten, anot R. Karbauskio, buvęs policininkų vadovas, o dabar premjeras, yra išsaugojęs geranoriškų santykių kanalus ir, kaip visi esame pratę, santykiai su viršininku bus policininkams svarbesni už santykius su eiliniu pareiškėju, bent jau todėl, kad viršininkas nepradėtų priekabiauti.

Lieka tik viltis, kuria galime pasikliauti. Tačiau šįkart ir jos vietoje pateikiama beviltiškos ateities prognozė. Visa tai tik tam, kad būtų sukurtas chaosas, pažintos jo sudėtinės dalys, tuomet galbūt kažkas sukurta, o jei nepasiseks, teks viską išmesti – galbūt ir savaime išbyrės tos detalės –„visuomenės atomai“ po platųjį pasaulį.

2017.11.19; 06:30