Man vis tik atrodė, jog Švedija užtektinai rimta valstybė. Šiandien – iš nuostabos svyra rankos. Civilizuotos, brandžios valstybės rašo knygas, jas platina, reklamuoja, rengia jų parodas, aptarimus, verčia į užsienio kalbas, tobulina knygų leidybos procesus, knygas pagarbiai saugo bibliotekų archyvuose, knygynuose. Civilizuotos, brandžios valstybės niekad niekam neleidžia niekinti jokių knygų.
Deja, Švedija pastaruoju metu elgiasi priešingai! Ji neprieštarauja, kad jos miestuose būtų deginamos knygos tarsi pačiais tamsiausiais inkvizicijos ar cenzūros laikais. Beje, Švedija leido tyčiotis iš ypatingai svarbios musulmonams knygos – šventojo Korano. Niekinimo vieta – prie pat Stokholmo mečetės. Data taip pat parinkta vadovaujantis pačiu niekšiškiausiu cinizmu – musulmonų šventės Eid al-Adha išvakarėse.
Dar pridėkime aplinkybę, jog Švedija šiandien trokšta tapti NATO nare, o Turkija šiam švediškam siekiui priešinasi, mat oficialusis Stokholmas bent jau iki šiol globojo turkams priešiškas kurdų grupuotes bei lengva ranka leisdavo Švedijos teritorijoje pleškinti Koraną, – ir turėsime užtektinai ryškų paveikslą. Saviraiškos laisvė – čia niekuo dėta. Visa tai, ką padarė 37 metų Salwanas Momika, prieš kelerius metus pabėgęs iš Irako į Švediją, labiau panašu į provokaciją nei į žodžio ir nuomonės laisvę.
Be kita ko, kaip praneša ELTA, S. Momika trypė Koraną, po to įvyniojo į jį lašinių gabalėlių ir padegė knygos lapus. Vyras taip pat mojavo Švedijos vėliavomis. Šitaip jis neva išreiškė savo nuomonę apie Koraną, šitaip jis neva pabrėžė žodžio laisvės svarbą.
Prie Švedijos ambasados Vilniuje. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Nesąmonė, demagogija. Kam šis drastiškas išpuolis naudingas? Mano žvilgsnis krypsta į Kremlių. Tai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui naudinga, jog Švedija nebūtų priimta į NATO, jog Turkija, svarbi Aljanso narė, prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis mirtinai susipyktų su kandidate į NATO nares Švedija. Gal tas pabėgėlis iš Irako ir nesupranta, ką iš tiesų padarė, gal jį panaudojo jam pačiam nesuvokiant visų pasekmių. Bet Švedijos parlamentaras, Švedijos premjeras, Švedijos teisėjai ir Švedijos slaptosios bei specialiosios tarnybos, man regis, turėjo susigaudyti, kas, kodėl ir kaip juos mausto tarsi aklus kačiukus. O jei nesuvokia, nesupranta, nesusigaudo, tai kokia nauda iš aklos ir kučios Švedijos mūsų Aljansui?
Sprendžiant iš Turkijos užsienio reikalų ministro Hakano Fidano pasipiktinimų, Ankara rimtai supyko. „Aš prakeikiu niekšišką veiksmą, įvykdytą prieš mūsų Šventąją Knygą, Šventąjį Koraną, pirmąją Eid al Adha dieną“, – pareiškė tviteryje Turkijos užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas. „Nepriimtina leisti imtis šių antiislamiškų veiksmų saviraiškos laisvės dingstimi. Užmerkti akis į tokius siaubingus poelgius reiškia būti bendrininku“, – pridūrė jis.
Mano supratimu, Švediją už idiotiškus laužus prie mečečių turėtų pasmerkti ne tik Turkija. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis vos prieš keletą dienų skambino Turkijos kolegai ponui H. Fidanui ir įrodinėjo, kaip svarbu palaiminti Švedijos narystę NATO struktūrose. Teisinga, kad skambino Turkijos užsienio reikalų ministrui, pagirtina, jog užtarė Švediją. Bet jei Lietuva – rimta valstybė, Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis privalėjo skambinti ir į Stokholmą. Jis privalėjo spausti švedus atsikvošėti. Bet, sprendžiant iš susirūpinimų bei pranešimų viešojoje erdvėje, niekas iš Lietuvos vadovų viešai ir atvirai nepasmerkė Švedijos kvailiojimų.
O juk Švedija šiandien nusipelnė pačių pikčiausių pasmerkimų. Jei Švediją į itin kvailą padėtį įstumti pajėgus vienui vienas pabėgėlis iš Irako, jei Švedija jau nebe pirmą sykį leidžia, kad ją maustytų nežinia iš kur atsidanginę žmonės, demagogiškai prisidengdami žodžio ar saviraiškos laisve, tokia valstybė tiek ir teverta pagarbos. Švedijos žvalgybos veltui valgo duoną.
Švedijos žemėlapis
Stokholmas, birželio 12 d. (AFP-ELTA). Pirmadienį Švedija sutiko išduoti Turkijai už prekybą narkotikais nuteistą vyrą, Kurdistano Darbo Partijos (PKK) rėmėją. Tai pirmas toks Stokholmo sprendimas nuo tada, kai Ankara blokuoja Švedijos priėmimą į NATO.
Turkija kaltina Švediją teikiant prieglobstį „teroristams“, ypač PKK nariams, ir prašo Stokholmo išduoti dešimtis žmonių.
Švedijos vyriausybė nusprendė išduoti 35 metų Turkijos pilietį, naujienų agentūrai AFP sakė Teisingumo ministerijos pareigūnas Ashrafas Ahmedas ir pridūrė, kad Turkija nori, jog jis atliktų bausmę dėl prekybos narkotikais.
NATO vadovas J. Stoltenbergas ir Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA – ELTA fotografija
Ankara, birželio 4 d. (AFP-ELTA). NATO vadovas Jensas Stoltenbergas sekmadienį paragino Ankarą nesipriešinti Švedijos siekiui prisijungti prie gynybos aljanso, pabrėždamas, kad Stokholmas atsižvelgė į Turkijos susirūpinimą dėl saugumo.
„Švedija ėmėsi svarbių konkrečių veiksmų, kad išspręstų Turkijos susirūpinimą keliančius klausimus, – žurnalistams po susitikimo su prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu teigė J. Stoltenbergas. – Švedija įvykdė savo įsipareigojimus.“
J. Stoltenbergas šeštadienį dalyvavo R. T. Erdogano, kuris buvo perrinktas dar penkeriems metams, prašmatniose inauguracijos iškilmėse sostinėje Ankaroje, prie kurių prisijungė dešimtys pasaulio lyderių.
Švedija ir Suomija daugiau nei prieš metus pateikė prašymus stoti į NATO. Suomija į aljansą oficialiai buvo priimta šių metų balandį. Tačiau Vengrija ir Turkija, vienintelės dvi valstybės narės, atsisako ratifikuoti Švedijos narystę kariniame aljanse.
R. T. Erdoganas kaltina Švediją suteikiant prieglobstį „teroristams“, ypač Kurdistano darbininkų partijos (PKK), kurią Turkija ir jos Vakarų sąjungininkės įtraukė į juodąjį sąrašą, nariams.
Informacinės agentūros AFP ir ELTA pranešė, kad vasario 8-ąją Švedijos policija nesuteikė leidimo rengti protestus, kurių metu ketinta viešai deginti Koraną – musulmonams šventą knygą.
Tai – džiugi žinia. Civilizuota, demokratinė Švedija jau seniai turėjo suvokti, jog demonstratyvus, viešas knygų metimas į laužą nėra priimtinas. Ypač nepriimtinas viešas naikinimas knygų, kurios brangios religinėms bendruomenėms. Nejaugi civilizuotoms, išsilavinusioms, demokratinėms valstybėms sunku suprasti, jog viešas Korano pleškinimas liepsnose – tai bjaurus, barbariškas, niekšiškas žingsnis?
Tačiau Korano deginimas miestų aikštėse ir gatvėse turi daugiau nei vieną – padorumo – aspektą. Tai – dar ir gyvybiškai svarbi saugumo tema. Degindami musulmonams šventas knygas mes juos tarsi specialiai erziname, kiršiname, audriname? Kam visa tai? Norime musulmonams parodyti, kad jų nebijome, kad mes – pranašesni, kad giliau suprantame šį pasaulį? Šių eilučių autoriui atrodo priešingai – aikštėse prie ambasadų degindami musulmoniškus šventraščius mes demonstruojame, kad nesame tokie išsilavinę ir civilizuoti, kaip dedamės. Pleškindami Koraną mes tarsi rodome, kokie esame primityvūs, kvaili, barbariški. Išlepinti gero gyvenimo, vaikydamiesi dirbtino originalumo, ieškodami stiprių dirgiklių, jau nebežinome, kaip dar begalėtume kvailioti.
Taigi šiandien džiaugiuosi: švedai prisipažino, jog Korano deginimas galįs išprovokuoti teroro išpuolius Švedijoje arba išpuolius prieš Švedijos interesus. Galų gale švedai viešai praregėjo: „Korano deginimas prie Turkijos ambasados 2023 m. sausio mėnesį padidino grėsmes ne tik Švedijos visuomenei, bet ir pačiai Švedijai, jos interesams užsienyje ir švedams užsienyje. Švedija tapo prioritetiniu išpuolių taikiniu.“
Švedijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Teisinga švediška išvada. Seniai derėjo Stokholmui susigaudyti, kuo teisė protestuoti skiriasi nuo sąmoningo bendruomenių kiršinimo. Kažkoks absurdas: ankstesniais kartais Rasmusas Paludanas degindamas Koraną puikavosi prieš kameras, o jį saugojo policijos pareigūnai, kad, gink Dieve, jam niekas nesutrukdytų pleškinti musulmonams šventos knygos, kad niekas jo neužpultų, nesuturėtų jo už degtuką laikančios rankos.
Taigi nutiko tai, kas privalėjo nutikti. Įsižeidė musulmoniškoji Turkija. Prisiminkime: Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prašė, kad Švedija nustotų remti „kurdų teroristus“. Oficialusis Stokhomas iš pradžių atkirto – čia ne jūsų reikalas. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prašė, kad švedai niekam neleistų savo šalyje viešai deginti Korano. Oficialusis Stokholmas vėl atkirto: „tokie štai švediški įstatymai, todėl nesikiškite į mūsų vidaus reikalus“.
Koranas. Slaptai.lt foto
O paskui švedai, koks paradoksas, oficialiai kreipiasi į Turkijos valdžią prašydami, kad turkai nedelsdami ratifikuotų Švedijos stojimo į NATO aljansą dokumentus. Turkija teisingai atšovė: jums nerūpi mūsų bėdos, mums nerūpi jūsų vargai. Mano supratimu, turkiškas atkirtis buvo kur kas teisingesnis, suprantamesnis nei švedų mikčiojimai, esą kurdai ir Koranas … neturi nieko bendro su kolektyvine gynybos sistema. Oficialiai – nesusiję. Bet ir Korano deginimas, pripažinkime, nė kiek nepanašus į žodžio laisvę, į saviraiškos laisvę.
Švedijos slaptoji tarnyba SAPO jau perspėjusi savo visuomenę apie padidėjusią terorizmo grėsmę tiek Švedijai, tiek Švedijos interesams. Bet ar SAPO žino, kas toji menkai žinoma maža Švedijos asociacija „Apallarkerna“ ir su ja susidraugavęs ponas R. Paludanas, aikštėse deginantis Koraną?
Tikiuosi, kad Turkija ir Švedija ilgainiui ras „bendrąjį vardiklį“. Tačiau paskutinieji įvykiai tegul bus rimta turkiška pamoka ne tik švedams, norvegams ir suomiams, bet visam NATO aljansui: „draugystė privalo būti abipusė“. Atsikvošėkime. Liaukimės kvailioję. Juk dar nežinia, kada ir kaip baigsis Rusijos pradėta agresija prieš Ukrainą. Jei mums svarbiau laužo liepsnose supleškinti keletą musulmoniškų šventraščių nei draugystė su įtakinga musulmoniška Turkijos valstybe, mes – didžiuliame pavojuje.
Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus, – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?
Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.
Jurijaus Felštinskio argumentai
Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto
Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.
Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.
Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.
Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.
Vokietijos kanclerio išdavystė
Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!
Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.
Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.
Europietiška korupcija
Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.
Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.
Švediška kvailystė
Kurdų karinė grupuotė
Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.
Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.
Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.
Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija?
Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…
Koranas. Slaptai.lt nuotr.
Ankara, sausio 23 d. (AFP-ELTA). Po protesto prie Ankaros ambasados Stokholme, kai buvo sudegintas koranas, pirmadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas perspėjo Švediją, kad siekdama įstoti į NATO ji nesitikėtų Turkijos paramos.
„Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“, – sakė R. T. Erdoganas, pirmą kartą oficialiai reaguodamas į šeštadienio incidentą per protestą, kuriam Švedijos policija pritarė nepaisydama Turkijos prieštaravimų, jį surengė prieš islamą nusistatęs politikas.
Pikti R. T. Erdogano komentarai dar labiau atitolina Švedijos ir Suomijos galimybes prisijungti prie Vakarų gynybos Aljanso prieš gegužę vyksiančius Turkijos prezidento ir parlamento rinkimus.
Turkija ir Vengrija yra vienintelės NATO narės, neratifikavusios istorinio Šiaurės šalių sprendimo atsisakyti tradicinės karinio neprisijungimo politikos reaguojant į Rusijos invaziją į Ukrainą. Po korano deginimo R. T. Erdoganas perspėjo Švediją dėl narystės NATO. EPA-ELTA nuotr.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas žada, kad kitą mėnesį šalies parlamentas pritars dviejų valstybių paraiškoms. Tačiau R. T. Erdoganas stabdo procesą prieš artėjančius rinkimus, per kuriuos mėgins sustiprinti savo nacionalistinių rinkėjų bazę.
„Akivaizdu, kad tie, kurie atliko tokį gėdingą veiksmą prie mūsų šalies ambasados, nebegali tikėtis mūsų geranoriškumo dėl jų prašymo įstoti į NATO“, – sakė R. T. Erdoganas.
Švedijos lyderiai griežtai pasmerkė kraštutinių dešiniųjų politiko Rasmuso Paludano veiksmus, bet gynė plačią savo šalies žodžio laisvės sampratą.
R. T. Erdoganas jau iškėlė daugybę griežtų sąlygų, įskaitant reikalavimą Švedijai išduoti dešimtis įtariamųjų, daugiausia kurdų, Ankaros kaltinamų „terorizmu“ arba dalyvavimu nepavykusiame 2016 m. perversme.
Po daugybės Švedijos aukščiausių ministrų kelionių į Ankarą atrodė, kad Švedijai pavyks palenkti Turkiją. Be to, Stokholmas patvirtino Konstitucijos pataisą, leisiančią priimti griežtesnius kovos su terorizmu įstatymus, kurių reikalauja Ankara.
Vengrijos vėliava. EPA – ELTA foto
Tačiau viskas pakrypo į bloga, kai anksčiau šį mėnesį nedidelė kurdų grupė prie Stokholmo rotušės pakabino R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Turkija iškvietė Švedijos ambasadorių ir atšaukė kvietimą parlamento pirmininkui apsilankyti Ankaroje. Švedijos policijos sprendimas leisti R. Paludanui surengti protestą sulaukė panašaus atsako. Turkija dar kartą iškvietė Stokholmo ambasadorių ir atšaukė suplanuotą Švedijos gynybos ministro vizitą.
R. T. Erdoganas sakė, kad musulmonų šventosios knygos sudeginimas yra neapykantos nusikaltimas, nepateisinamas jokia žodžio laisve. „Niekas neturi teisės įžeidinėti šventųjų“, – sakė jis per nacionalinę televiziją.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Stokholmas, sausio 16 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano iškamšos pakabinimas už kojų ant virvės Stokholme nesudaro pagrindo kelti baudžiamąją bylą, pirmadienį pareiškė prokurorai.
„Priimtas sprendimas nepradėti pirminio tyrimo“, – AFP sakė Švedijos prokuratūros atstovė spaudai, nepateikdama daugiau informacijos.
Prokuroras Lucas Erikssonas laikraščiui „Aftonbladet“ sakė, kad gavo skundą dėl „diskreditacijos“, susijusios su iškamša. „Tačiau man nepasirodė, kad tai gali būti laikoma diskreditacija“, – laikraščiui sakė jis.
Incidentas dar padidino įtampą tarp Švedijos ir Turkijos, kuri šiuo metu delsia ratifikuoti Švedijos stojimo į NATO sutartį. Kurdų karinė grupuotė
Praėjusią savaitę Turkija iškvietė Švedijos ambasadorių Ankaroje po to, kai Švedijos kurdų Rojavos komitetas palygino R. T. Erdoganą su Italijos diktatoriumi Benitu Mussoliniu.
„Istorija rodo, kaip baigia diktatoriai“, – parašė grupė tviteryje šalia vaizdo įrašo, kuriame rodomos 1945 metais įvykdytos B. Mussolinio egzekucijos nuotraukos, o paskui netoli Stokholmo rotušės ant virvės pakabintas į R. T. Erdoganą panašus manekenas.
Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas ir užsienio reikalų ministras Tobiasas Billstromas pasmerkė šią akciją ir teigė, kad tai buvo bandymas „sabotuoti“ Švedijos siekį tapti NATO nare.
Švedija ir Suomija praėjusiais metais atsisakė dešimtmečius trukusio karinio neprisijungimo politikos, kai, reaguodamos į Rusijos pradėtą karą, pateikė prašymus prisijungti prie Vakarų gynybos aljanso. O Turkija ir Vengrija liko vienintelės NATO narės, kurių parlamentai dar neratifikavo šių paraiškų.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Stokholmas, sausio 8 d. (AFP-ELTA). Turkija, eilę mėnesių blokuojanti Švedijos ir Suomijos paraiškas dėl narystės NATO, pateikė keletą reikalavimų, kurių Švedija negali įvykdyti, sekmadienį pareiškė Švedijos ministras pirmininkas.
„Turkija patvirtino, kad mes padarėme tai, ką žadėjome, tačiau ji taip pat reikalauja tokių dalykų, kurių mes negalime, nenorime jai suteikti“, – sakė Ulfas Kristerssonas per saugumo konferenciją, kurioje dalyvavo ir NATO vadovas Jensas Stoltenbergas.
„Mes esame tikri, kad Turkija priims sprendimą, tik nežinome kada“, – sakė jis, pridurdamas, kad tai priklausys nuo Turkijos vidaus politikos, taip pat nuo „Švedijos gebėjimo parodyti savo rimtumą“.
Švedija ir Suomija, reaguodamos į vasario mėnesį Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, nutraukė dešimtmečius trukusią karinio neprisijungimo politiką ir pateikė prašymus įstoti į JAV vadovaujamą gynybos aljansą.
Tačiau Turkija atsisakė pritarti jų paraiškoms, kol abi šalys neprisijungs prie Turkijos kovos su už įstatymo ribų paskelbtais kurdų kovotojais. Dauguma Turkijos reikalavimų buvo skirti Švedijai, nes šios ryšiai su kurdų diaspora yra tvirtesni.
Suomijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad jo šalis įstos į NATO tuo pačiu metu kaip ir jos kaimynė.
„Suomija taip labai neskuba stoti į NATO, kad negalėtų palaukti, kol Švedija gaus žalią šviesą“, – sekmadienį vykusioje konferencijoje žurnalistams sakė Pekka Haavisto.
Gruodžio pabaigoje Turkija pagyrė Švediją už tai, kad ši reaguoja į jos saugumo problemas, tačiau pabrėžė, kad reikia dar daugiau padaryti, kad Ankara visiškai paremtų įstrigusį Stokholmo prašymą įstoti į NATO.
Per šaudynes Paryžiaus centre, naujais duomenimis, žuvo 3 žmonės, 4 – sužeisti. EPA-ELTA nuotr.
Paryžius, gruodžio 23 d. (dpa-AFP-ELTA). Paryžiuje per šaudynes žuvo mažiausiai trys žmonės ir keturi buvo sužeisti, vieno jų gyvybei gresia pavojus. Prokuratūra pranešė, kad pradėtas tyrimas dėl tyčinio nužudymo ir sunkaus smurto.
Suimtas 69 metų vyras. Tai prancūzas, kuris buvo žinomas pareigūnams dėl dviejų ankstesnių pasikėsinimų nužudyti, pranešė policijos šaltiniai. Jis nėra įtrauktas į žvalgybos pavojingų asmenų sąrašą. Vyras sužalotas ir išvežtas į ligoninę.
Žiniasklaida prieš tai paskelbė, kad vyras 10-ajame Paryžiaus rajone paleido šūvius. Užpuolikas šaudė kurdų kultūros centre, taip pat restorane ir kirpykloje. Agentūra AFP citavo liudininkę: „Buvo septyni ar aštuoni šūviai, tvyrojo panika“.
Vyro motyvas kol kas nežinomas. Paryžiaus policija incidento kol kas nekomentavo. Ji tviteryje paragino vengti teritorijos, kurioje įvyko incidentas.
Suomijos vėliava (Finland)
Ankara, gruodžio 8 d. (dpa-ELTA). Suomija svarsto galimybę išduoti tam tikrų ginklų eksporto į Turkiją leidimus, ketvirtadienį Ankaroje vykusiose derybose dėl šalies narystės NATO Suomijos gynybos ministras Anttis Kaikkonenas sakė Turkijos kolegai Hulusiui Akarui.
Suomija gali apsvarstyti kai kurias eksporto paraiškas „artimiausiu metu“, Suomijos radijo stotis „Yle“ citavo A. Kaikkoneno žodžius. Tačiau ginklai nebūtų tiekiami be kruopščios kontrolės, pridūrė jis.
Turkija yra viena iš dviejų likusių NATO narių, vis dar blokuojančių aljanso plėtrą į Šiaurę įtraukiant Švediją ir Suomiją, dėl tariamos jų paramos grupuotėms, kurias Ankara laiko teroristinėmis.
Ankara, be kita ko, reikalauja, kad Stokholmas ir Helsinkis užkirstų kelią tariamai teroristinei veiklai savo teritorijoje ir panaikintų vadinamąjį ginklų embargą.
Nors kategoriško embargo nėra, kaip ketvirtadienį pabrėžė A. Kaikkonenas, Suomija ir Švedija nepardavė Turkijai jokių ginklų nuo 2019 metų karinio puolimo prieš kurdų kovotojus Sirijos šiaurėje.
Švedija neseniai paskelbė esanti pasirengusi tiekti ginklus Turkijai.
Pasak valstybinės naujienų agentūros „Anadolu“, H. Akaras per bendrą spaudos konferenciją su A. Kaikkonenu pabrėžė pagalbą modernizuojant Turkijos ginkluotąsias pajėgas kaip būtiną prisijungimo prie aljanso sąlygą.
Turkija atskirai spaudžia Švediją išduoti įtariamuosius, galimai susijusius su JAV gyvenančio islamo dvasininko Fethullah Güleno grupuote ir uždrausta Kurdistano darbininkų partija (PKK). Turkija abi grupuotes laiko teroristinėmis.
Pasak dienraščio „Expressen“, Švedijos teismai neseniai atsisakė išduoti Turkijai du įtariamus F. Güleno rėmėjus, motyvuodami tuo, kad pagal Švedijos įstatymus jie nepadarė jokio nusikaltimo.
R. T. Erdoganas oficialiai paskelbė sieksiantis dar vienos kadencijos prezidento poste. EPA-ELTA nuotr.
Ankara, liepos 18 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pirmadienį atnaujino savo grasinimus „įšaldyti“ Švedijos ir Suomijos narystės NATO paraiškas, jei karinis aljansas neįvykdys Ankaros sąlygų.
Birželio pabaigoje Madride vykusiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime R. T. Erdoganas paragino abi šalis „atlikti savo darbą“ kovojant su terorizmu ir apkaltino jas suteikus prieglobstį už įstatymo ribų paskelbtiems kurdų kovotojams.
Pirmadienį, trišalio viršūnių susitikimo su Rusija ir Iranu išvakarėse, R. T. Erdoganas žurnalistams sakė: „Noriu dar kartą pakartoti, kad įšaldysime procesą, jei šios šalys nesiims reikiamų veiksmų įvykdyti mūsų sąlygas”.
„Ypač atkreipiame dėmesį į tai, kad Švedija šiuo klausimu neturi gero įvaizdžio“, – pridūrė Turkijos vadovas.
Šio mėnesio pradžioje NATO pradėjo Švedijos ir Suomijos stojimo procedūras, kai pavyko pasiekti susitarimą su Turkija, kuri skelbė neleisianti Šiaurės šalims įstoti į NATO.
Pirmadienio vakarą jis turi sėsti į lėktuvą ir skristi į Teheraną, kur antradienį vyks derybos su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir Irano prezidentu Ebrahimu Raissiu, iš kurių jis tikisi gauti leidimą ginkluotai intervencijai Sirijos šiaurės vakaruose.
Ankara nuo gegužės pabaigos grasina pradėti operaciją, kurios tikslas – sukurti 30 km „saugumo zoną“ palei savo sieną, kad galėtų susidoroti su kurdų kovotojais, vykdančiais sukilimą prieš Turkijos valstybę. Tiek Teheranas, tiek Maskva jau pareiškė nepritariantys tokiam puolimui.
Rusija, Turkija ir Iranas yra pagrindiniai nuo 2011 metų Siriją niokojančio karo dalyviai: Maskva ir Teheranas remia Bašaro al Assado režimą, o Ankara – sukilėlius.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Madridas, birželio 30 d. (ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas ketvirtadienį pareiškė, kad Švedija žadėjo Ankarai išduoti 73 žmones, susijusius su teroristine veikla.
„Mes vedame derybas su Švedija dėl 60 teroristų ekstradicijos. Dabar jų skaičius padidintas iki 73. Mes stebėsime, ar jie (Švedija) įvykdys savo pažadą“, – sakė Turkijos valstybės vadovas per spaudos konferenciją, skirtą NATO viršūnių susitikimo Madride rezultatams.
Turkija. EPA – ELTA nuotr.NATO būstinė Briuselyje
Briuselis, birželio 20 d. (AFP-ELTA). Suomija ir Švedija pirmadienį Briuselyje aptars su Turkija savo stringančius siekius įstoti į NATO, tačiau viltys, kad jos sugebės išspręsti ginčą iki kitą savaitę vyksiančio Aljanso viršūnių susitikimo, blėsta, teigia ekspertai.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas turi susitikti su trijų šalių atstovais ir mėgins pasiekti pažangos nagrinėjant Šiaurės šalių narystės paraiškas, kurias Ankara blokuoja. „Manau, kad tai įmanoma, bet bus labai sunku“, – naujienų agentūrai AFP sakė Stokholmo universiteto Turkijos studijų instituto direktorius Paulas Levinas. „Tam reikia, kad abi šalys parodytų tikrą norą padaryti kompromisų“, – sakė jis.
NATO ir dvi Šiaurės šalys tikėjosi, kad paraiškų teikimo procesas bus greitas. Tačiau paskutinės minutės Ankaros opozicija visus užklupo netikėtai ir tokiu metu, kai NATO siekia sutelkti vieningą frontą prieš Rusiją. Ankara kaltina Suomiją ir Švediją suteikus saugų prieglobstį uždraustai Kurdistano darbininkų partijai (PKK), kurią Turkija ir jos Vakarų sąjungininkės įtraukė į „teroristinių“ grupuočių sąrašą. Ankara taip pat pareikalavo, kad jos panaikintų ginklų embargą Turkijai.
Bet kokiam susitarimui dėl narystės NATO turi pritarti visos 30 Aljanso narių, todėl vis labiau baiminamasi, kad Turkija gali neribotam laikui atidėti Šiaurės šalių siekius. Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin neseniai išreiškė nuogąstavimus, kad jei problemos nebus išspręstos „iki Madrido, yra rizika, jog padėtis bus įšaldyta“.
Didžiausias keblumas – kurdai
Ankaros pyktis pirmiausia nukreiptas į Švediją. „Švedija laiko PKK teroristine organizacija ir tokia jos pozicija yra nuo 1984 m.“, – sakė P. Levinas ir pridūrė, kad ji „neabejotinai buvo pirmoji, be Turkijos, šalis“, tai padariusi. „Taigi ta prasme Švedija nelabai išsiskiria“ iš kitų Europos šalių. Tačiau Švedija palaiko YPG – JAV remiamą Sirijos kurdų grupuotę – ir jos politinę atšaką Demokratinės sąjungos partiją (PYD). Ankara laiko Vakarų remiamą YPG, kovojusią su „Islamo valstybe“ Sirijoje, PKK Sirijos atšaka. R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr.
Siekdama išsklaidyti Ankaros susirūpinimą, Švedijos ministrė pirmininkė Magdalena Andersson pabrėžė, kad pastaraisiais metais Švedija sugriežtino savo kovos su terorizmu įstatymus, nauji griežtesni teisės aktai įsigalios nuo liepos 1 dienos. Švedija taip pat pareiškė, kad jos nepriklausoma ginklų eksporto agentūra pasirengusi peržiūrėti savo politiką, kai šalis taps NATO nare.
P. Levinas pažymėjo, kad viena iš sričių, kurioje Švedija išsiskiria Europoje, yra ta, kad ji „paprastai labiau simpatizuoja platesniam kurdų reikalui“. Skandinavijos šalyje gyvena apie 100 tūkst. kurdų, kuriuos P. Levinas apibūdino kaip „įtakingą“ ir „gebančią mobilizuotis“ bendruomenę. „Šia prasme galbūt Turkija yra teisi, atkreipdama dėmesį į Švediją“, – sakė P. Levinas.
Pasak Upsalos universiteto politikos mokslų profesorės Li Bennich-Bjorkman, kurdai yra problemos su Ankara esmė. „Yra tikras konfliktas tarp Švedijos požiūrio į kurdų klausimą ir Turkijos reikalavimų Švedijai“, – sakė ji naujienų agentūrai AFP.
Švedijos rankos surištos
Tuo metu Švedijos vyriausybė spaudžiama ir namų fronte, jos rankos surištos nepriklausomos kurdų kilmės įstatymų leidėjos. Amineh Kakabaveh yra buvusi Kairiosios partijos Irano kurdų kilmės narė, nuo 2019 m. nepriklausoma parlamentarė. Lapkritį jos balsas buvo lemiamas atvedant į valdžią socialdemokratus, mainais į glaudesnį bendradarbiavimą su PYD. „Ji yra labai stiprioje pozicijoje, nes socialdemokratams reikia jos balso“, – naujienų agentūrai AFP sakė Amerikos įmonių instituto Šiaurės šalių ekspertė Elisabeth Braw.
Turkijos kariaiTurkijos žvalgybos būstinė
Šią savaitę A. Kakabaveh pagrasino balsuoti prieš vyriausybės biudžeto pasiūlymą, jei Švedija sutiks parduoti ginklus Turkijai. Švedijos vyriausybės dvejas derybas su A. Kakabaveh ir Ankara „labai sunku suderinti“, pažymėjo P. Levinas. Jei problema iki tol nebus išspręsta, rugsėjį vyksiantys Švedijos įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai gali užbaigti aklavietę su Ankara. A. Kakabaveh greičiausiai nebus perrinkta į parlamentą, o tai leistų vyriausybei laisviau derėtis su Turkija.
„Tikrai atrodo, kad Švedijos vyriausybė bando pasitraukti iš šio susitarimo su A. Kakabaveh, kad galėtų diskutuoti su Turkija“, – sakė P. Levinas. Tuo pat metu pirmalaikiai rinkimai Turkijoje taip pat yra galimybė „pakeisti padėtį ir sudaryti sąlygas rasti kokį nors sprendimą“, pažymėjo jis.
Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Stokholmas, birželio 6 d. (ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas pareiškė, kad Švedijos premjerė Magdalena Andersson turi atleisti iš pareigų gynybos ministrą Peterį Hultqvistą.
Tai savaitgalį pranešė portalas „Expressen“, remdamasis savo šaltiniais.
Leidinio žiniomis, Erdoğanas priminė Švedijos vyriausybei prieš dešimtmetį pasakytą Hultqvisto kalbą, kurioje jis teigiamai atsiliepė apie Kurdistano darbininkų partiją (PKK) ir kalinamą jos lyderį Abdullah`ą Öcalaną.
2011 metais Hultqvistas, tuo metu – Socialdemokratų partijai atstovaujantis parlamento narys, apsilankė renginyje Burlengės mieste, skirtame PKK 33-iosioms metinėms. Tada jis teigė dalyvavęs renginyje, kad paremtų kurdus.
Švedijos ginkluotųjų pajėgų emblema
„Turkija nori, kad Hultqvistas būtų pašalintas iš gynybos ministro posto“, – sakė „Expressen“ šaltinis. Anot jo, šis klausimas buvo keliamas per Švedijos ir Turkijos vyriausybių atstovų pokalbius.
Kaip jau buvo pranešta, Turkija prieštarauja Švedijos ir Suomijos stojimui į NATO. Ankara savo poziciją aiškina palankiu Švedijos požiūriu į kurdus ir Turkijos opoziciją, taip pat jos draudimu parduoti ginklų Turkijai.
Turkija taip pat tvirtina esą radusi Švedijoje pagamintų ginklų pas PKK kovotojus, ką Švedija neigia.
Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, gegužės 21 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas šeštadienį paragino Švedijos premjerę Magdaleną Andersson imtis „konkrečių žingsnių“ ir nustoti rėmus „teroristų“ grupuotes, informuoja AFP.
Pokalbio telefonu metu Turkijos prezidentas sakė premjerei, kad Švedija privalo nutraukti politinę ir finansinę paramą teroristų organizacijoms ir neberemti jų ginklais.
Turkija anksčiau grasino blokuoti Švedijos ir Suomijos stojimą į NATO, kaltindama abi valstybes remiant Turkijoje draudžiamas kurdų kovotojų organizacijas.
Švedija ir Suomija išreiškė norą stoti į NATO po to, kai Rusija vasario 24 d. užpuolė Ukrainą.
R. T. Erdoganas ragina NATO sąjungininkes gerbti susirūpinimą dėl Suomijos ir Švedijos. EPA-ELTA nuotr.
Ankara, gegužės 18 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, pagrasinęs blokuoti Suomijos ir Švedijos prisijungimą prie NATO, trečiadienį paragino Aljanso nares „gerbti“ Ankaros susirūpinimą dėl dviejų šalių, kurias Turkija kaltina globojant teroristus.
„Vienintelis mūsų lūkestis iš NATO sąjungininkių yra (…) pirmiausia suprasti mūsų jautrumą, gerbti jį ir galiausiai palaikyti“, – savo partijos įstatymų leidėjams parlamente sakė R. T. Erdoganas.
Suomija ir Švedija trečiadienį pateikė bendrą paraišką stoti į NATO, Rusijos invazijai į Ukrainą privertus iš naujo įvertinti saugumą Europoje. R. T. Erdoganas apkaltino Stokholmą suteikus saugų prieglobstį uždraustos Kurdistano darbininkų partijos (PKK), kurią Ankara ir jos Vakarų sąjungininkės laiko teroristine grupuote, nariams.
„Prašėme išduoti 30 teroristų, bet jie atsisakė tai padaryti“, – sakė jis. „Negalite siųsti mums atgal teroristų ir tada prašyti mūsų paramos jūsų narystei NATO (…) Negalime pasakyti „taip“, kad iš šios organizacijos būtų atimtas saugumas“, – pridūrė jis.
Švedija nuo 2019 m. taip pat taiko ginklų pardavimo Turkijai embargą dėl Ankaros invazijos į Siriją. „Jautriai reaguojame į savo sienų apsaugą nuo teroristinių organizacijų atakų“, – sakė R. T. Erdoganas, paraginęs NATO sąjungininkes paremti Turkijos „teisėtas“ operacijas Sirijoje arba bent jau nestoti joms skersai kelio.
Turkijos lyderis taip pat sakė, kad jam nerūpi Švedijos ar Suomijos delegacijų prašymas atvykti į Ankarą konsultacijoms. „Jie nori atvykti pirmadienį. Nėra reikalo vargintis“, – sakė jis.
Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, gegužės 17 d. (dpa-ELTA). Siekiant Turkijos pritarimo Suomijos ir Švedijos narystei NATO, Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paragino rimtai vertinti Ankaros reikalavimus. „Turkija yra svarbi Aljanso partnerė, būtina atsižvelgti į visus susirūpinimą keliančius saugumo klausimus, – pareiškė J. Stoltenbergas pirmadienio vakarą po pokalbio su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlütu Cavusoglu. – Šiuo istoriniu momentu turime eiti išvien“.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipaas Erdoganas ir užsienio reikalų ministras M. Cavusoglu prieš tai keliskart apkaltino Suomiją ir Švediją remiant kurdų Darbininkų partiją (PKK) ir Kurdų liaudies apsaugos dalinius Sirijoje (YPG) – šias grupuotes Turkija laiko teroristinėmis organizacijomis. Be to, kritikuojama, kad ir NATO šalys dėl turkų veiksmų prieš šias grupuotes apribojo ginkluotės tiekimą Turkijai.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr,
Švedija dėl Ankaros karinės operacijos kaimyninėje Sirijoje nuo 2019 metų netiekia ginklų Turkijai.
Negalima pritarti narystei šalių, kurios įveda sankcijas Turkijai, pirmadienį Ankaroje sakė R. T. Erdoganas. Komentuodamas planuojamą Suomijos ir Švedijos delegacijos vizitą į Turkiją, prezidentas sakė, kad joms neverta stengtis.
Kaip būtų galima sulaikyti Turkiją nuo veto Švedijos ir Suomijos narystei, neaišku. Diplomatų duomenimis, čia vaidmenį gali suvaidinti abiejų Šiaurės šalių pareiškimas dėl kovos su terorizmu, o taip pat ginklų sandoriai. Vyriausybė Ankaroje, pavyzdžiui, nori JAV įsigyti F-16 naikintuvų – tačiau Vašingtone galimas sandoris kelia politinių prieštaravimų.
Suomija ir Švedija nusprendė siekti narystės NATO po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. Jos taip pat baiminasi dėl savo saugumo. Abi šalys iki šiol dešimtmečius laikėsi neutralumo politikos.
Kurdų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Manama, lapkričio 19 d. (dpa-ELTA). Kurdų regioninės vyriausybės Irako šiaurėje vadovas Masrouras Barzani teigia netikįs, kad tiek daug irako kurdų sprendimą išvykti į Baltarusiją lėmė ekonominė krizė ar stabilumo stygius.
Vietoj to M. Barzani pareiškė, kad daugeliu iš šalies išvykusių kurdų pasinaudojo prekybos žmonėmis tinklai ir kontrabandininkai. „Jie norėjo pasinaudoti šiais žmonėmis savo pačių tikslais, pasipelnyti“, – teigė M. Barzani.
Tokius komentarus M. Barzani išsakė penktadienį, prieš Manamos saugumo dialogo konferenciją Bahreine.
Kurdų regionai Irako šiaurėje yra nepriklausomi nuo centrinės vyriausybės Bagdade. Jie laikomi sąlyginai stabiliais, tačiau juos, kaip ir likusią šalį, veikia smarki ekonominė krizė.
Daugelis šiuo metu Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje esančių migrantų yra iš autonominių kurdų regionų Šiaurės Irake. Ketvirtadienį Irako vyriausybė užsakomuoju skrydžiu išskraidino kai kuriuos irakiečių migrantus atgal į Bagdadą.
M. Barzani taip pat nurodė, kad migrantai neatvyko į Baltarusiją neteisėtai, turėjo vizas, o daugeliu atveju už kelionę paklojo po kelis tūkstančius dolerių. „Jie išleido tūkstančius dolerių. Joks nepasiturintis žmogus neturi tiek pinigų, kad taptų pabėgėliu“, – teigė M. Barzani.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto
Rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė priims oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančią Prancūzijos pirmąją porą – Prezidentą Emmanuelį Macroną ir jo sutuoktinę Brigitte Macron.
Lietuvai – didelė garbė. Prancūzija – įtakinga valstybė, priklausanti NATO ir Europos Sąjungai, todėl džiaukimės, jog Prancūzijos lyderis teiksis svečiuotis Vilniuje. Juolab kad Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas su sutuoktine į Lietuvą atvyksta pirmą kartą. Be to, susitikimų Lietuvoje metu bus aptarti, kaip skelbia Lietuvos Prezidento komunikacijos grupė, svarbūs prekybos, ekonomikos, mokslų, inovacijų, kibernetinio saugumo klausimai. Naudodamasis proga prancūzų lyderis taip pat aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Prancūzijos karius.
O ELTA praneša, kad Vilniaus universiteto (VU) senatas nutarė atvyksiančiam Prancūzijos lyderiui net garbės daktaro vardą suteikti.
Visus svečius privalu garbingai sutikti.
Tik ar Prancūzija – nuoširdi mūsų sąjungininkė? Net jei Lietuva trokšte trokštų tapti pačia geriausia Prancūzijos drauge, ar mums pavyktų tai padaryti? Prisiminkime, kaip Prancūzija dar visai neseniai mėgino Rusijai prakišti du karo laivus „Mistral“. Suskaičiuokime, kiek kartų oficialusis Paryžius riejosi su oficialiuoju Vašingtonu? Beje, šią aplinkybę – dešimtmečiais trunkantį prancūzų šnairavimą JAV pusėn – tiesiog privalu įsidėmėti. Jei Prezidentas G.Nausėda labai šiltai glebesčiuosis su E.Macronu, ar tai patiks Vašingtonui? Ir kodėl turėtų patikti?
Kitas svarbus aspektas – kaip prancūzai žvelgia į Baltijos šalims didelį galvos skausmą keliantį dujotiekį „Nord Stream 2“? Argi oficialoji Prancūzija – mūsų pusėje?
Dar vienas ramybės neduodantis galosūkis: kodėl E.Macronas taip pataikauja Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui? Slaptai.lt portale jau buvo pastebėta: „prancūzų apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L`Opinion“ teigia, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bendrauja taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas“.
Atidžiai analizuojant Prancūzijos užsienio politiką mums būtina žinoti, su kokiomis NATO ir ES šalimis ši valstybė nesutaria. Žvelgdami būtent per tokią prizmę matysime, jog Prancūzija konfliktuoja ne vien su JAV – pačia įtakingiausia NATO nare. Ji riejasi ir su kita įtakinga NATO nare – Turkija, turinčia vieną iš galingiausių kariuomenių Europos žemyne. Tad jei G.Nausėda labai pataikaus E.Makronui, jis rizikuos atšaldyti santykius ne tik su JAV, bet ir Turkija. O jei žvelgsime dar atidžiau, tai per daug pataikaudami ponui E.Makronui rizikuojame sujaukti santykius net ir su Vokietija.
Kodėl – dar ir su Vokietija? Prancūzijos simpatikai Lietuvai mėgsta įrodinėti, jog Prancūzija tiesiog negalinti labai bičiuliautis su Turkija, nes Paryžiuje, Marselyje, Lione, Grenoblyje, Nicoje gyvena gausios armėnų bendruomenės. Pabandytų E.Makronas ir jį remiančios politinės partijos bent sykį nepaminėti 1915-aisiais nutikusios tragedijos kaip “armėnų tautos genocido“, čia pat prašvilptų rinkimus. Šitaip mąstantys prancūzofilai teisūs. Prancūzijoje išties gausios armėnų bendruomenės, o jų nariai – įtakingi verslininkai, menininkai, bankininkai.
Bet tada nepamirškime, jog Vokietijoje gyvenanti gausi turkų bendruomenė, ir vokiečių politikams, siekiantiems valdžios, taip pat svarbu užsitikrinti kuo platesnių sluoksnių paramą, įskaitant skaitlingas turkų bendruomenes. Vargu ar Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir ją palaikanti valdančioji koalicija drįstų akis labai aršiai draskyti Turkijos prezidentui mosuodama „armėnų tautos genocido“ plakatais. Štai kaip viskas susipynę.
Teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais
Pabandykime bent akimirkai įsivaizduoti, jog, sakykim, Prancūzijoje armėnų diaspora – labai menkutė. Manykime, jog Prancūzijoje – gausi turkų bendruomenė. Ar Prancūzijos prezidentas pultų kiekvieną pavasarį 1915-uosius minėti kaip „armėnų tautos tragediją“? Greičiausiai arba nutylėtų, arba kreiptų politiką į kitą pusę. Štai toks valstybių dviveidiškumas – atgrasus. Solidžios, įtakingos, civilizuotos valstybės pirmiausia turėtų ieškoti tiesos, o ne skaičiuoti, kaip turgavietėje, kokia bendruomenė gausesnė, kokia – mažesnė, todėl ne tokia svarbi.
Juolab kad Prancūzija, jei jau veržte veržiasi atgailauti už praeities nuodėmes, išties turinti už ką galvą barstyti pelenais. Apie tai, kokios bjaurios prancūziškos nuodėmės Alžyre, jūsų leidinyje jau sykį rašė žurnalistai Gintaras Visockas ir Irma Ąžuolė. Štai I.Ąžuolė straipsnyje „Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre“ skelbė: „Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti.“
Nors I.Ąžuolės straipsnyje užsimenama apie Prancūzijos prezidentų, įskaitant ir E.Makroną, pastangas atsiprašyti Alžyro arabų, tačiau tuo pačiu pabrėžiama, kad „Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2 proc. informacijos apie prancūzų kariuomenės nusikaltimus“.
Apart šių niuansų Prancūzija turinti dar vieną nuodėmę, kuri kruoščiai slepiama nuo visuomenės akių. Prancūzijos istorijoje būta laikotarpių, kai oficialusis Paryžius nuolaidžiavo teroristams. Remiantis JAV duomenimis, nuo 1970 iki 1981 metų imtinai nuo teroristų iš ASALA ir Dašnakcutiun rankų Europos sostinėse žuvo 28 turkų diplomatai ir jų šeimų nariai bei 34 visai niekuo dėti europiečiai (apie tris šimtus europiečių – sužeista). Šių organizacijų smogikai siautėjo ir Prancūzijos miestuose. Apie tai 1983 metais išsamiai rašė „The New York Times“.
O kaip tuomet reagavo Prancūzijos valdžia? Nerodė griežtumo. Kodėl pasirinkta nuolaidžiavimo taktika?
Vienareikšmio atsakymo nėra. 1983 metais ASALA (Sekretnaja armija osvoboždenija Armėniji) pagrasino raketomis apšaudysianti Prancūzijos ambasadą Teherane, jei prancūzai nepaleis į laisvę 21 teroristo, siejamo su sprogimu tarptautiniame Prancūzijos Orli oro uoste. Užuot principingai pasielgusi Prancūzija užmezgė flirtą su smogikais. Anuomet Paryžiuje net kilo visuomenės pasitiktinimas. Į protestus išėję prancūzai kėlė klausimą: kas gi dangsto teroristus Prancūzijoje?
Į šį klausimą atsakyti būtų galima tokiais žodžiais – įtarimai krentą Prancūzijos žvalgybai. Tačiau atvirą klausimą, „kur baigiasi prancūzų žvalgyba ir kur prasideda ASALA ir Dašnakcutiun teroristai“, oficialusis Paryžius anuomet nutildė pasirėmęs neva nacionalinio saugumo sumetimais.
ASALA smogikai
Tuomet Prancūzijos žvalgyba greičiausiai ir susibičiuliavo su slaptosiomis Armėnijos organizacijomis. Ieškojo kompromisų, abipusės naudos. ASALA ir Dašnakcutiun smogikai su prancūzų žvalgais dalinosi subtilia informacija apie padėtį Libane, Sirijoje, Irane, Pietų Kaukaze (ten – gausios jų bendruomenės), o prancūzų slaptosios tarnybos užmerkdavo akis, kai pastebėdavo jų suktumus verčiantis, sakykim, ginklų kontrobanda.
O kokia šiandien Prancūzijos užsienio politika? Niekas nesikeičia. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar oficialusis Paryžius vengia ištarti bent vieną piktesnį žodį, adresuotą Kremliaus vadovams, o štai kivirčytis su NATO partnerėmis Amerika ir Turkija – riejasi kiek tik širdis geidžia. Kartais atrodo, jog tikrosios Prancūzijos partnerės –Rusija ir Armėnija.
Ši keista draugystė pavojinga. Nepamirškime, kad tikrasis Armėnijos tikslas – supjūdyti Turkiją su kitomis NATO partnerėmis. Sukiršinti siekiama taip, kad Turkija arba būtų išstumta iš NATO arba, neapsikentusi priekaištų, dvigubų standartų ir užgauliojimų, pati pasitrauktų. Šis Armėnijos tikslas sutampa su Vladimiro Putino tikslais silpninti, ardyti NATO aljansą.
Prancūziškų užkulisinių politinių žaidimų neįmanoma nepastebėti. Tai daroma tarsi Prancūzijos prezidento E.Macrono rankomis. Prisiminkime paskutiniuosius oficialiojo Paryžiaus ir oficialiosios Ankaros susikibimus. Mums, europiečiams, dažniausiai atrodo, kad neteisi musulmoniškoji Turkija, o štai krikščioniškoji Prancūzija – šventa. Bet jei Prancūzija būtų šventa, prancūzai, pavyzdžiui, neskirtų apie 80 milijonų eurų kredito Turkiją ir Azerbaidžaną šantažuojančiai Armėnijai per vieną specialią vystymo agentūrą (apie šį kreditą E.Makronas informavo Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą nusiųstame „palaikymo laiške“ šių metų birželio mėnesį). Argi padoru remti agresyviai besielgiančią valstybę? Jei Prancūzija elgtųsi princpingai, ji per gausią armėnų bendruomenę mėgintų spustelėti Armėniją – tegul Jerevanas liaunasi piktaudžiavęs 1915-ųjų tragedija ir grąžina Azerbaidžanui tai, kas jai nepriklauso – Kalnų Karabachą. Jei Prancūzija būtų principinga, ji klaustų Jerevano – kada gi, po perkūnais, atsisakystite Rusijos karinės bazės Giumri mieste?
Bet kol kas – viskas atvirkščiai.
Prancūzijos žvalgybos kuo aiškiausiai mato, kaip oficialusis Jerevanas slapta organizuoja Sirijos, Libano armėnų bei Sirijos ir Libano kurdų smogikų perdislokavimą į Kalnų Karabachą, kad šie iš ten puldinėtų Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną (taip Azerbaidžaną remiančiai Turkijai sukuriama papildomų problemų). Ne tik stebi, bet gal net slapta talkina…
Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą
Jau net Egipto spauda (pavyzdžiui, leidinys cairo24.com) rašo, kaip aršiausi kurdų smogikai (kurdai – nėra vieningi, esama lojalių Turkijai) integruojami į karines armėnų pajėgas, kurių tikslas – kuo ilgiau neleist Azerbaidžanui atsiimti pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Remiantis Turkijos pranešimais, į šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą jau permesta apie kelis šimtai kovotojų, mokančių rengti diversijas, partizanauti. Kad kurdų smogikai bei Libano ir Sirijos armėnai slapta per Siriją, Iraką ir net Iraną permetami į Kalnų Karabachą, gausiai rašo ir Azerbaidžano spauda. Lietuvai nekenktų karts nuo karto peržiūrėti rusų kalba leidžiamus turkiškus ir azerbaidžanietiškus leidinius. Kad į šį Gordijo mazgą galėtume pažvelgti iš įvairių pusių.
O dabar atkreipkime dėmesį – kodėl Armėnijos ambasadorius Irake ponas Gračje Poladianas daug kartų svečiavosi tuose Irako regionuose, kurie gausiai apgyvendinti kurdais? Kai kurios kurdų grupuotės atsisakė leistis į Armėnijos ambasadoriaus pasiūlytą avatiūrą. Bet Armėnijos ambasadorius rado ir tokių, kurie mielai sutiko ginklu talkinti armėnams kariaujant dėl Kalnų Karabacho.
O čia dar – Kipro ultimatumas. Ekonominės sankcijos Baltarusijos režimui nebus taikomos tol, kol Europos Sąjunga nepaskelbs sankcijų Turkijai, kuri Viduržemio jūros rytuose ieško naftos ir dujų telkinių. Toks su Turkija konfliktuojančio Kipro reikalavimas. Tarsi Turkija Viduržemio jūroje neturėtų nė menkiausių teisių, tarsi jai Viduržemio jūroje niekas nepriklausytų.
Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.
Štai kaip supainiotas šiandieninis pasaulis.
Kaip išlaviruoti Lietuvai – nežinau. Į galvą pirmiausia šauna elementari mintis: jei Turkija – NATO narė, Prancūzijai pirmiausiai turėtų rūpėti ne Rusijos, ne Armėnijos, o JAV ir Turkijos interesai. Prancūzijai taip pat metas įsikalti galvon, kad Lietuva nemėgsta V.Putino ir Nord Stream 2.
O jei Prancūzija mananti kitaip, Lietuvos pareiga ne vien dalinti Universiteto garbės daktaro vardus. Mūsų pareiga priminti Prancūzijos prezidentui pagrindinį NATO principą dėl vienybės. Kas svarbiau – NATO šalių vienybė ar Prancūzijoje gyvenančios armėnų bendruomenės užgaidos?
Tik šitaip ir niekaip kitaip.
Post scriptum
Vaidas Saldžiūnas straipsnyje „Parėmęs Lukašenką Kremlius jau žvangina ginklais: kokie yra tikrieji tikslai?“ (portalas delfi.lt) išsamiai rašo apie Rusijos organizuotas agresyvias karines pratybas „Kaukazas 2020“. Autorius nepamiršta svarstyti, ar šie manevrai kelia grėsmę Baltijos šalims. Tačiau nė žodeliu neužsimena, kad jose aktyviai dalyvauja ir armėnų kariškiai. Kaip teigia „Kavkazkij uzel“, šiose pratybose be rusų, baltarusių, pakistaniečių, kinų kariškių treniruojasi ir apie pusantro tūkstančio armėnų karių tiek savo teritorijoje, tiek Volgogrado srityje. Šiose pratybose nedalyvauja nei Turkijos, nei Azerbaidžano kariškiai (remiantis „Kavkazkij uzel“ duomenimis, Azerbaidžanas į pratybas nusiuntė du karinius stebėtojus).
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…
Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?
Ieškoma „atpirkimo ožio“…
Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?
Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.
Turkija. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.
Kipras – nesantaikos akmuo
Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.
Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…
Turkija – amžina kandidatė…
Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.
Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.
Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.
Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.
Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?
Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.
Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.
Naujos sankcijos Turkijai?
Europos Sąjungos vėliavos
Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.
Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.
Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.
