Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto

Rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė priims oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančią Prancūzijos pirmąją porą – Prezidentą Emmanuelį Macroną ir jo sutuoktinę Brigitte Macron.

Lietuvai – didelė garbė. Prancūzija – įtakinga valstybė, priklausanti NATO ir Europos Sąjungai, todėl džiaukimės, jog Prancūzijos lyderis teiksis svečiuotis Vilniuje. Juolab kad Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas su sutuoktine į Lietuvą atvyksta pirmą kartą. Be to, susitikimų Lietuvoje metu bus aptarti, kaip skelbia Lietuvos Prezidento komunikacijos grupė, svarbūs prekybos, ekonomikos, mokslų, inovacijų, kibernetinio saugumo klausimai. Naudodamasis proga prancūzų lyderis taip pat aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Prancūzijos karius.

O ELTA praneša, kad Vilniaus universiteto (VU) senatas nutarė atvyksiančiam Prancūzijos lyderiui net garbės daktaro vardą suteikti.

Visus svečius privalu garbingai sutikti.

Tik ar Prancūzija – nuoširdi mūsų sąjungininkė? Net jei Lietuva trokšte trokštų tapti pačia geriausia Prancūzijos drauge, ar mums pavyktų tai padaryti? Prisiminkime, kaip Prancūzija dar visai neseniai mėgino Rusijai prakišti du karo laivus „Mistral“. Suskaičiuokime, kiek kartų oficialusis Paryžius riejosi su oficialiuoju Vašingtonu? Beje, šią aplinkybę – dešimtmečiais trunkantį prancūzų šnairavimą JAV pusėn – tiesiog privalu įsidėmėti. Jei Prezidentas G.Nausėda labai šiltai glebesčiuosis su E.Macronu, ar tai patiks Vašingtonui? Ir kodėl turėtų patikti?

Kitas svarbus aspektas – kaip prancūzai žvelgia į Baltijos šalims didelį galvos skausmą keliantį dujotiekį „Nord Stream 2“? Argi oficialoji Prancūzija – mūsų pusėje?

Dar vienas ramybės neduodantis galosūkis: kodėl E.Macronas taip pataikauja Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui? Slaptai.lt portale jau buvo pastebėta: „prancūzų apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L`Opinion“ teigia, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bendrauja taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas“.

Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Atidžiai analizuojant Prancūzijos užsienio politiką mums būtina žinoti, su kokiomis NATO ir ES šalimis ši valstybė nesutaria. Žvelgdami būtent per tokią prizmę matysime, jog Prancūzija konfliktuoja ne vien su JAV – pačia įtakingiausia NATO nare. Ji riejasi ir su kita įtakinga NATO nare – Turkija, turinčia vieną iš galingiausių kariuomenių Europos žemyne. Tad jei G.Nausėda labai pataikaus E.Makronui, jis rizikuos atšaldyti santykius ne tik su JAV, bet ir Turkija. O jei žvelgsime dar atidžiau, tai per daug pataikaudami ponui E.Makronui rizikuojame sujaukti santykius net ir su Vokietija.

Kodėl – dar ir su Vokietija? Prancūzijos simpatikai Lietuvai mėgsta įrodinėti, jog Prancūzija tiesiog negalinti labai bičiuliautis su Turkija, nes Paryžiuje, Marselyje, Lione, Grenoblyje, Nicoje gyvena gausios armėnų bendruomenės. Pabandytų E.Makronas ir jį remiančios politinės partijos bent sykį nepaminėti 1915-aisiais nutikusios tragedijos kaip “armėnų tautos genocido“, čia pat prašvilptų rinkimus. Šitaip mąstantys prancūzofilai teisūs. Prancūzijoje išties gausios armėnų bendruomenės, o jų nariai – įtakingi verslininkai, menininkai, bankininkai.

Bet tada nepamirškime, jog Vokietijoje gyvenanti gausi turkų bendruomenė, ir vokiečių politikams, siekiantiems valdžios, taip pat svarbu užsitikrinti kuo platesnių sluoksnių paramą, įskaitant skaitlingas turkų bendruomenes. Vargu ar Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir ją palaikanti valdančioji koalicija drįstų akis labai aršiai draskyti Turkijos prezidentui mosuodama „armėnų tautos genocido“ plakatais. Štai kaip viskas susipynę.

Teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais

Pabandykime bent akimirkai įsivaizduoti, jog, sakykim, Prancūzijoje armėnų diaspora – labai menkutė. Manykime, jog Prancūzijoje – gausi turkų bendruomenė. Ar Prancūzijos prezidentas pultų kiekvieną pavasarį 1915-uosius minėti kaip „armėnų tautos tragediją“? Greičiausiai arba nutylėtų, arba kreiptų politiką į kitą pusę. Štai toks valstybių dviveidiškumas – atgrasus. Solidžios, įtakingos, civilizuotos valstybės pirmiausia turėtų ieškoti tiesos, o ne skaičiuoti, kaip turgavietėje, kokia bendruomenė gausesnė, kokia – mažesnė, todėl ne tokia svarbi.

Juolab kad Prancūzija, jei jau veržte veržiasi atgailauti už praeities nuodėmes, išties turinti už ką galvą barstyti pelenais. Apie tai, kokios bjaurios prancūziškos nuodėmės Alžyre, jūsų leidinyje jau sykį rašė žurnalistai Gintaras Visockas ir Irma Ąžuolė. Štai I.Ąžuolė straipsnyje „Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre“ skelbė: „Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti.“

Nors I.Ąžuolės straipsnyje užsimenama apie Prancūzijos prezidentų, įskaitant ir E.Makroną, pastangas atsiprašyti Alžyro arabų, tačiau tuo pačiu pabrėžiama, kad „Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2  proc. informacijos apie prancūzų kariuomenės nusikaltimus“.

Apart šių niuansų Prancūzija turinti dar vieną nuodėmę, kuri kruoščiai slepiama nuo visuomenės akių. Prancūzijos istorijoje būta laikotarpių, kai oficialusis Paryžius nuolaidžiavo teroristams. Remiantis JAV duomenimis, nuo 1970 iki 1981 metų imtinai nuo teroristų iš ASALA ir Dašnakcutiun rankų Europos sostinėse žuvo 28 turkų diplomatai ir jų šeimų nariai bei 34 visai niekuo dėti europiečiai (apie tris šimtus europiečių – sužeista). Šių organizacijų smogikai siautėjo ir Prancūzijos miestuose. Apie tai 1983 metais išsamiai rašė „The New York Times“.

O kaip tuomet reagavo Prancūzijos valdžia? Nerodė griežtumo. Kodėl pasirinkta nuolaidžiavimo taktika?

Vienareikšmio atsakymo nėra. 1983 metais ASALA (Sekretnaja armija osvoboždenija Armėniji) pagrasino raketomis apšaudysianti Prancūzijos ambasadą Teherane, jei prancūzai nepaleis į laisvę 21 teroristo, siejamo su sprogimu tarptautiniame Prancūzijos Orli oro uoste. Užuot principingai pasielgusi Prancūzija užmezgė flirtą su smogikais. Anuomet Paryžiuje net kilo visuomenės pasitiktinimas. Į protestus išėję prancūzai kėlė klausimą: kas gi dangsto teroristus Prancūzijoje?

Į šį klausimą atsakyti būtų galima tokiais žodžiais – įtarimai krentą Prancūzijos žvalgybai. Tačiau atvirą klausimą, „kur baigiasi prancūzų žvalgyba ir kur prasideda ASALA ir Dašnakcutiun teroristai“, oficialusis Paryžius anuomet nutildė pasirėmęs neva nacionalinio saugumo sumetimais.

ASALA smogikai

Tuomet Prancūzijos žvalgyba greičiausiai ir susibičiuliavo su slaptosiomis Armėnijos organizacijomis. Ieškojo kompromisų, abipusės naudos. ASALA ir Dašnakcutiun smogikai su prancūzų žvalgais dalinosi subtilia informacija apie padėtį Libane, Sirijoje, Irane, Pietų Kaukaze (ten – gausios jų bendruomenės), o prancūzų slaptosios tarnybos užmerkdavo akis, kai pastebėdavo jų suktumus verčiantis, sakykim, ginklų kontrobanda.

O kokia šiandien Prancūzijos užsienio politika? Niekas nesikeičia. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar oficialusis Paryžius vengia ištarti bent vieną piktesnį žodį, adresuotą Kremliaus vadovams, o štai kivirčytis su NATO partnerėmis Amerika ir Turkija – riejasi kiek tik širdis geidžia. Kartais atrodo, jog tikrosios Prancūzijos partnerės –Rusija ir Armėnija.

Ši keista draugystė pavojinga. Nepamirškime, kad tikrasis Armėnijos tikslas – supjūdyti Turkiją su kitomis NATO partnerėmis. Sukiršinti siekiama taip, kad Turkija arba būtų išstumta iš NATO arba, neapsikentusi priekaištų, dvigubų standartų ir užgauliojimų, pati pasitrauktų. Šis Armėnijos tikslas sutampa su Vladimiro Putino tikslais silpninti, ardyti NATO aljansą.

Prancūziškų užkulisinių politinių žaidimų neįmanoma nepastebėti. Tai daroma tarsi Prancūzijos prezidento E.Macrono rankomis. Prisiminkime paskutiniuosius oficialiojo Paryžiaus ir oficialiosios Ankaros susikibimus. Mums, europiečiams, dažniausiai atrodo, kad neteisi musulmoniškoji Turkija, o štai krikščioniškoji Prancūzija – šventa. Bet jei Prancūzija būtų šventa, prancūzai, pavyzdžiui, neskirtų apie 80 milijonų eurų kredito Turkiją ir Azerbaidžaną šantažuojančiai Armėnijai per vieną specialią vystymo agentūrą (apie šį kreditą E.Makronas informavo Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą nusiųstame „palaikymo laiške“ šių metų birželio mėnesį). Argi padoru remti agresyviai besielgiančią valstybę? Jei Prancūzija elgtųsi princpingai, ji per gausią armėnų bendruomenę mėgintų spustelėti Armėniją – tegul Jerevanas liaunasi piktaudžiavęs 1915-ųjų tragedija ir grąžina Azerbaidžanui tai, kas jai nepriklauso – Kalnų Karabachą. Jei Prancūzija būtų principinga, ji klaustų Jerevano – kada gi, po perkūnais, atsisakystite Rusijos karinės bazės Giumri mieste?

Bet kol kas – viskas atvirkščiai.

Prancūzijos žvalgybos kuo aiškiausiai mato, kaip oficialusis Jerevanas slapta organizuoja Sirijos, Libano armėnų bei Sirijos ir Libano kurdų smogikų perdislokavimą į Kalnų Karabachą, kad šie iš ten puldinėtų Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną (taip Azerbaidžaną remiančiai Turkijai sukuriama papildomų problemų). Ne tik stebi, bet gal net slapta talkina…

Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą

Jau net Egipto spauda (pavyzdžiui, leidinys cairo24.com) rašo, kaip aršiausi kurdų smogikai (kurdai – nėra vieningi, esama lojalių Turkijai) integruojami į karines armėnų pajėgas, kurių tikslas – kuo ilgiau neleist Azerbaidžanui atsiimti pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Remiantis Turkijos pranešimais, į šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą jau permesta apie kelis šimtai kovotojų, mokančių rengti diversijas, partizanauti. Kad kurdų smogikai bei Libano ir Sirijos armėnai slapta per Siriją, Iraką ir net Iraną permetami į Kalnų Karabachą, gausiai rašo ir Azerbaidžano spauda. Lietuvai nekenktų karts nuo karto peržiūrėti rusų kalba leidžiamus turkiškus ir azerbaidžanietiškus leidinius. Kad į šį Gordijo mazgą galėtume pažvelgti iš įvairių pusių.

O dabar atkreipkime dėmesį – kodėl Armėnijos ambasadorius Irake ponas Gračje Poladianas daug kartų svečiavosi tuose Irako regionuose, kurie gausiai apgyvendinti kurdais? Kai kurios kurdų grupuotės atsisakė leistis į Armėnijos ambasadoriaus pasiūlytą avatiūrą. Bet Armėnijos ambasadorius rado ir tokių, kurie mielai sutiko ginklu talkinti armėnams kariaujant dėl Kalnų Karabacho.

O čia dar – Kipro ultimatumas. Ekonominės sankcijos Baltarusijos režimui nebus taikomos tol, kol Europos Sąjunga nepaskelbs sankcijų Turkijai, kuri Viduržemio jūros rytuose ieško naftos ir dujų telkinių. Toks su Turkija konfliktuojančio Kipro reikalavimas. Tarsi Turkija Viduržemio jūroje neturėtų nė menkiausių teisių, tarsi jai Viduržemio jūroje niekas nepriklausytų.

Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.

Štai kaip supainiotas šiandieninis pasaulis.

Kaip išlaviruoti Lietuvai – nežinau. Į galvą pirmiausia šauna elementari mintis: jei Turkija – NATO narė, Prancūzijai pirmiausiai turėtų rūpėti ne Rusijos, ne Armėnijos, o JAV ir Turkijos interesai. Prancūzijai taip pat metas įsikalti galvon, kad Lietuva nemėgsta V.Putino ir Nord Stream 2.

O jei Prancūzija mananti kitaip, Lietuvos pareiga ne vien dalinti Universiteto garbės daktaro vardus. Mūsų pareiga priminti Prancūzijos prezidentui pagrindinį NATO principą dėl vienybės. Kas svarbiau – NATO šalių vienybė ar Prancūzijoje gyvenančios armėnų bendruomenės užgaidos?

Tik šitaip ir niekaip kitaip.

Post scriptum

Vaidas Saldžiūnas straipsnyje „Parėmęs Lukašenką Kremlius jau žvangina ginklais: kokie yra tikrieji tikslai?“ (portalas delfi.lt) išsamiai rašo apie Rusijos organizuotas agresyvias karines pratybas „Kaukazas 2020“. Autorius nepamiršta svarstyti, ar šie manevrai kelia grėsmę Baltijos šalims. Tačiau nė žodeliu neužsimena, kad jose aktyviai dalyvauja ir armėnų kariškiai. Kaip teigia „Kavkazkij uzel“, šiose pratybose be rusų, baltarusių, pakistaniečių, kinų kariškių treniruojasi ir apie pusantro tūkstančio armėnų karių tiek savo teritorijoje, tiek Volgogrado srityje. Šiose pratybose nedalyvauja nei Turkijos, nei Azerbaidžano kariškiai (remiantis „Kavkazkij uzel“ duomenimis, Azerbaidžanas į pratybas nusiuntė du karinius stebėtojus).

2020.09.24; 08:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…

Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?

Ieškoma „atpirkimo ožio“…

Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?

Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.

Kipras – nesantaikos akmuo

Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.

Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…

Turkija – amžina kandidatė…

Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.

Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.

Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?

Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.

Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.

Naujos sankcijos Turkijai?

Europos Sąjungos vėliavos

Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.

Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.

Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.

2020.08.01; 07:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkija išlaikys savo karinį buvimą Šiaurės Sirijoje, „kol Sirijos žmonės bus laisvi“, antradienį teigė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ir kartu sukritikavo parlamento rinkimus vyriausybės kontroliuojamuose regionuose karo nusiaubtoje šalyje.
 
Po sukilimo prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą 2011 m. Turkija remia kai kurias sukilėlių grupuotes Sirijoje, siekiančias, kad B. al-Assadas būtų nuverstas.
 
Nuo 2016 m. Turkija tris kartus įsiveržė į Šiaurės Siriją, siekdama kovoti su „Islamo valstybės“ (IS) grupuote ir kurdų kovotojais, kuriuos laiko teroristais.
 
R. T. Erdoganas antradienį, be kita ko, sukritikavo sekmadienį Sirijoje vykusius parlamento rinkimus.
 
„Šiomis dienomis jie rengia rinkimus Sirijoje, vadinamuosius rinkimus. Ar ten gali būti tokie rinkimai?“ – teigė Turkijos vadovas.
 
Per karą Sirijoje, prasidėjusį 2011 metais, žuvo mažiausiai 500 tūkst. žmonių. Sirijos prezidento B. al-Assado režimas dabar vėl kontroliuoja maždaug du trečdalius šalies teritorijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.22

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.

NATO negalės paskelbti Baltijos šalių gynybos plano, kol nebus paskelbtas planas dėl pavojaus, kurį Turkijai kelia Sirijos kurdai. Tai penktadienį pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu, praneša Anatolijos naujienų agentūra.
 
„Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Jų Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“, – sakė Turkijos URM vadovas.
 
Turkija reikalauja, kad visos NATO šalys sutiktų su tuo, jog Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.07; 02:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.

Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!

Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?

Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?

Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.

Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.

Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.

Antiturkiškos intrigos

Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.

Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.

Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Kai turkai numušė rusų naikintuvą…

Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.

Prancūzijos klaida

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.

Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui  Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.

Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).

Vokietijos klaida

Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.

Taigi: Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.

Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.

Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…

Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.

Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.

Amerikietiška klaida

Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.

Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?

Lietuviška klaida

Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?

Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.

Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.

Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu“, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.

Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?

Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:

Oguz Ozge
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.

„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“

Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.

Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…

209.11.29; 07:00

Kurdų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Konflikto su Turkija centre atsidūrę kurdai yra ne arabų etninė grupė, kurią sudaro nuo 25 iki 35 mln. gyventojų, išsibarsčiusių po Iraną, Iraką, Siriją ir Turkiją, tačiau neturinčių savo valstybės.
 
Pateikiame trumpą apžvalgą apie kurdus, Kurdistaną ir svarbiausius įvykius, kurie lėmė dabartinį status quo regione.
 
Per keturias šalis
 
Kurdai gyvena daugiausia kalnuotose vietovėse pietryčių Turkijoje, šiaurės Sirijoje ir Irake bei vidurio Irane.
 
Daugiausia kurdų gyvena Turkijoje, kur jie sudaro apie 20 proc. šalies gyventojų. Kurdai taip pat sudaro 10 proc. Irano, 15-20 proc. Irako ir 15 proc. Sirijos populiacijos.
 
Mažesnes kurdų bendruomenes galima rasti Armėnijoje, Azerbaidžane ir Libane. Europoje, ypač Vokietijoje, gausi kurdų diaspora.
 
Tarp arabų šalių įsimaišę kurdai išlaikė savitą kultūrą, kalbą ir gentimis paremtus socialinius santykius.
 
Sudužusi svajonė
 
Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Osmanų imperijai, atsivėrė kelias sukurti kurdų valstybę, kurią sukurti Vakarai pažadėjo 1920-ųjų Sevro taikos sutartimi.
 
Vis dėlto turkų nacionalistai, vedami armijos generolo Mustafos Kemalio Ataturko, pasipriešino taikos sutarties sąlygoms ir pradėjo dar vieną karą prieš Vakarus.
 
Norint nutraukti karą buvo nuspręsta pasirašyti 1923-ųjų Lozanos taikos sutartį, kuria buvo nustatytos dabartinės Turkijos sienos ir iš esmės buvo palaidotos kurdų svajonės turėti savo valstybę – nepriklausomą Kurdistaną.
 
Visgi kurdai išlaikė ambicijas sukurti savo valstybę, kurią keturių kurdų gyvenamų valstybių vadovai mato kaip grėsmę savo šalių suverenitetui.
 
Turkijos grėsmė
 
Turkijoje veikianti Kurdistano darbininkų partija (PKK), 35 metus kariavusi partizaninį karą daugiau kurdų apgyvendintuose šalies rytuose, yra uždrausta kaip teroristinė organizacija.
 
PKK įkūrėjas Abdullah Ocalanas už grotų sėdi jau nuo 1999-ųjų.
 
Sirijoje kurdai daugelį dešimtmečių buvo engiami. Kai 2011 m. prasidėjo Sirijos pilietinis karas, jie pasinaudojo chaosu ir įkūrė autonominį regioną šalies šiaurėje – taip vadinamą Rojavą, prie pat Turkijos pasienio, tuo įsiutindami turkus.
 
Turkija nuo tada įvykdė dvi karines operacijas prieš Sirijoje gyvenančius kurdus, 2016 ir 2018 m. Trečioji turkų operacija prasidėjo trečiadienį, spalio 9 dieną.
 
Nepriklausomybės referendumo fiasko
 
Tuo tarpu Irake kurdai buvo persekiojami sunitų dominuojamo Saddamo Husseinio režimo. Kurdams šalyje pavyko atsitiesti po Irako pralaimėjimo 1991-ųjų Persijos įlankos kare.
 
Jie įkūrė de facto autonominę šalį Irako šiaurėje, kuri buvo įtvirtinta 2005-ųjų Irako Konstitucijoje.
 
2017 m. Irako kurdai su didžiule persvara referendume nubalsavo už nepriklausomybę.
 
Bagdadas įsiuto dėl tokio žingsnio ir, atsakydamas į referendumą, užėmė didelę dalį kurdų gyvenamų teritorijų, įskaitant naftos telkinius, kurie buvo pagrindinis autonominio regiono lėšų šaltinis.
 
Irano, kur 1979-aisiais kurdų sukilimas buvo brutaliai numalšintas, pasienyje kelios kurdų grupuotės ėmėsi puldinėti už sienos esančias Irako karines bazes.
 
Kovos su IS priešakyje
 
Kurdų vedamos Sirijos demokratinės pajėgos (SDF) buvo pagrindinės JAV sąjungininkės kovoje su „Islamo valstybe“ (IS) Sirijoje. IS „kalifatas“ buvo sunaikintas šiemet kovą, kovoje su džihadistais kurdai neteko 11 tūkst. karių.
 
Vakarų šalys rėmė SDF oro antskrydžiais, ginkluote ir pratybomis. Tiesa, sunkiosios Vakarų ginkluotės kurdams išvysti neteko dėl nuolatinio Ankaros spaudimo.
 
Vidiniai nesutarimai
 
Kurdai niekada negyveno vadovaujami vienos centralizuotos valdžios. Ši tauta yra pasidalijusi po daugelį konkuruojančių partijų ir frakcijų.
 
Dalis kurdų grupių palaiko glaudžius santykius. Tuo tarpi kitos yra pasiryžusius gerklę viena kitai perrėžti dėl kontroversiško bendradarbiavimą su valstybėmis, po kurias ir yra išsibarsčiusi kurdų tauta.
 
Pavyzdžiui, pagrindinės dvi Irako kurdų partijos – Kurdistano demokratų partija (KDP) ir Kurdistano patriotų sąjunga (PUK) 1994-1998 m. kovojo tarpusavyje. Vidaus kare žuvo 3 tūkst. žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.13; 06:20

Pakistano premjeras Imranas Khanas. EPA – ELTA nuotr.
Prieš vėliau spalį planuojamą Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano vizitą Islamabade, Pakistanas parėmė Turkijos karinę operaciją prieš kurdus Sirijoje.
 
Turkija trečiadienį pradėjo karinę operaciją šiaurės Sirijoje prieš kurdų Sirijos demokratines pajėgas (SDF) – pagrindinę JAV sąjungininke penkerius metus trukusioje kampanijoje prieš „Islamo valstybės“ (IS) teroristus. SDF kampanijoje prieš IS neteko iš viso 11 tūkst. karių.
 
Tai jau trečia tokia Turkijos karinė operacija nuo Sirijos pilietinio karo pradžios. Ją pasmerkė didžioji dalis tarptautinės bendruomenės.
 
Vis dėlto Pakistano premjeras Imranas Khanas paskambino R. T. Erdoganui, kad „išreikštų Pakistano paramą ir solidarumą“, pranešė I. Khano spaudos biuras.
 
„Premjeras sakė jam (R. T. Erdoganui), kad Pakistanas visiškai supranta Turkijos nerimą dėl terorizmo. Pakistanas supranta Turkijai, dėl terorizmo netekusiai 40 tūkst. žmonių, kylančias grėsmes ir iššūkius“, – teigiama pranešime.
 
I. Khanas taip pat pareiškė, kad „Pakistanas visiškai remia ir solidarizuojasi su Turkija“.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
 
„Meldžiame, kad Turkijos bandymai sustiprinti saugumą, regiono stabilumą ir užtikrinti taikų Sirijos situacijos sprendimą būtų visiškai sėkmingi“, – pokalbio metu sakė I. Khanas.
 
I. Khano biuras, be kita ko, pranešė, kad R. T. Erdoganas į Pakistaną atvyks vėliau šį mėnesį.
 
 
JAV prezidentas Donaldas Trumpas susidūrė su kritikos lavina, kai, regis, uždegė žalią šviesą Turkijos intervencijai į šiaurės rytų Siriją, prasidėjusią iškart po to, kai D. Trumpas nurodė daliai JAV pajėgų pasitraukti nuo Sirijos ir Turkijos pasienio.
 
Anksčiau penktadienį JAV iždo sekretorius Stevenas Mnuchinas pranešė, kad D. Trumpas patvirtino „labai reikšmingas naujas sankcijas“, tačiau jų dar neįvedė, kurios bus skirtos atgrasyti Turkiją nuo tolesnių karinių veiksmų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.13; 06:39

Washington Times, 2018 gruodžio 21 d.

Izraelis ketvirtadienį ėmėsi sparčių žingsnių, stengdamasis užpildyti gresiantį jėgos vakuumą po to, kai prezidentas Trumpas pasakė, kad JAV karinės pajėgos bus išvedamos iš Sirijos. Izraelis prisiekė, jog kels savo karinę kampaniją prieš Irano remiamas įgaliotinių grupes šalyje – aiškus ženklas, kad karas tarp Jeruzalės ir Teherano vyks toliau, be JAV įsikišimo ar su juo.

Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Mes labai agresyviai veiksime prieš Irano pastangas įsitvirtinti Sirijoje“, – pasakė Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ketvirtadienį per TV rodytoje kalboje. „Mes nesirengiame mažinti pastangų. Mes jas padidinsime, ir mes žinome, kad tai darome su visa Jungtinių Valstijų pagalba ir parama.“

Ponas Netanyahu padarė pareiškimą pačiam nepalankios JAV įstatymdavių iš abiejų partijų reakcijos įkaršty, kurie sako, kad ponas Trumpas Izraelį, stipriausią sąjungininką regione, stato į didžiulį pavojų, šaliai vis labiau atsidengiant „Hezbollah“ ir kitoms ekstremistų grupuotėms, bendradarbiaujančioms su Iranu ir Sirijos prezidentu Basharu Assadu. Izraeliui ši pasekmė buvo tik vienas iš netikėtų padarinių globaliu mastu aspektų, trečiadienio rytą ponui Trumpui padarius stulbinantį pareiškimą, jog jo įsitikinimu karas su Islamo Valstybe yra laimėtas, ir Amerikos karinėms pajėgoms atėjo laikas grįžti namo.

Pentagonas pateikė mažai detalių apie numatomą pasitraukimą – kaip greitai jis bus įgyvendintas, ir kaip Amerikos vadovaujama misija sutriuškinti Islamo Valstybę atrodys po to, kai maždaug 2000 amerikiečių būrys paliks Siriją.

M. Pompeo. EPA-ELTA nuotr.

Valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo suabejojo pranešimais, pasak kurių prezidento paskelbta žinia nemaloniai nustebino jo karo ir užsienio politikos patarėjus. Jis pasakė, kad ponas Trumpas veikė, nuodugniai aptaręs klausimą su nacionalinio saugumo komanda. Atitardamas Pentagono oficialiems asmenims, Pompeo taip pat pasakė, kad išėjimas iš Sirijos nereiškia, kad Trumpo administracija baigia karą su Islamo Valstybe, kuri, kaip apskaičiuota, turi daugiau nei 30 000 kovotojų Viduriniuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

„Tai buvo sprendimas, priimtas prezidentui pasitarus su daugeliu aukštesniojo rango oficialių asmenų, įskaitant ir mane“, – pasakė ponas Pompeo konservatyvių pažiūrų komentatorei Laurai Ingraham ketvirtadienį.

Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Ketvirtadienį ponas Trumpas pasiūlė kai kuriuos logiškus pasitraukimo paaiškinimus. Pirmiausia jis paaiškino, kad Islamo Valstybė Sirijoje nugalėta, ir kad JAV nebėra jokios priežasties ten likti. Iš to sekė platesnis argumentas, esą JAV negali saugoti viso pasaulio, ar vienos būti atsakingos už teroristinių organizacijų įveikimą.

„Pasitraukimas iš Sirijos nebuvo joks netikėtumas“, – patvitino jis ketvirtadienio ryte. „Aš dėl to vedžiau kampaniją metų metais, ir prieš šešis mėnesius, kada labai viešai norėjau tai padaryti, sutikau pabūti ilgiau. Rusija, Iranas, Sirija ir kiti yra vietiniai ISIS priešai. Mes dirbome [jų] darbą.

Ar JAV nori būti Viduriniųjų Rytų policininku, negaudamos NIEKO, vien prarasdamos brangias gyvybes ir trilijonus dolerių gindamos kitus, kurie beveik visais atvejais neįvertina to, ką mes darome?“ – tęsė jis. „Ar mes norime likti ten amžinai?“

Kad ir kokia būtų priežastis, ponas Trumpas susiduria su kilusia priešiška atoveika visoje Europoje ir Viduriniuosiuose Rytuose, ir beveik visuotiniu pasipiktinimu Kongrese.

Prancūzų ir anglų oficialieji asmenys įrodinėjo, kad Islamo Valstybė tebėra rimta grėsmė regione, ir kad JAV neturi išleisti pavojaus iš akių.

Ketvirtadienį amerikiečių sąjungininkai kurdai pareiškė, jog, praradę tiesioginį JAV karinį užnugarį, svarsto galimybę paleisti 3200 Islamo Valstybės kalinių, nes ruošiasi nuolatiniams susidūrimams su teroristų grupuote ir galimiems kariniams išpuoliams iš Turkijos.

Kritikai pareiškė, kad Sirijos kurdai buvo vertingas sąjungininkas ilgus metus trunkančioje kovoje su Islamo Valstybe, o dabar juos ūmai apleidžia.

„Jei mes taip elgiamės su kurdais, kas mus apgins ateityje?“ – iškėlė klausimą per CNN senatorius Lidsey‘is Grahamas, respublikonas iš Pietų Karolinos.

Kiti įstatymų leidėjai atskaitos tašku laiko grėsmę Izraeliui, kurie įsijungė į kovą kaip Irano patarėjai, o Teherano remiama „Hezbollah“ kovoja su Sirijos sukilėliais strategiškai ir gyvybiškai svarbioje Golano Aukštumų vietovėje, taip pat palei Izraelio-Sirijos sieną.

Izraelio vėliava. EPA-ELTA nuotr.

„Karas su  ISIS dar nelaimėtas“, – MSNBC teigė senatorius Christopheris A. Coonsas, demokratas iš Delavaro.

Izraelio valdininkai neslėpė nuomonės, kad pono Trumpo sprendimas stato šalį į didelį pavojų.

„Suprantama, Amerikos sprendimas nėra mums geras“, – sakė finansų ministras Moshe Kahlonas Izraelio Armijos Radijui, – „bet mes žinome, kad Amerika taip pat yra suinteresuota garantuoti Izraelio saugumą regione“.

Iš anglų k. vertė Aaronas Rozenbaumas

Versta iš http://www.gopusa.com/benjamin-netanyahu-says-israel-will-fill-u-s-void-in-syria/

Sirijos sostinė Damaskas. EPA – ELTA nuotr.

Aukšta JAV delegacija, anot žiniasklaidos, birželio gale Damaske susitiko su Sirijos žvalgybos vadu, kad aptartų šalies ateitį. Libano laikraštis „Al-Achbar“ rašo, kad paskutinę birželio savaitę keli JAV žvalgybos ir saugumo tarnybų darbuotojai Emyratų lėktuvu atvyko į Sirijos sostinę. Čia jie susitiko su įtakingu Sirijos slaptosios tarnybos vadu Ali Mamluku.

Susitikimas Meseho kvartale, kuriam tarpininkavo Rusija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, truko keturias valandas, rašo „Hezbollah“ artimas laikraštis. Sirijos pusėje pokalbiuose dar dalyvavo slaptųjų tarnybų generalinis direktorius Dibas Seitunas bei generalinio štabo vado pavaduotojas Mowafakas Assaadas. Oficialiai ši informacija nepatvirtinta. Jei toks susitikimas iš tikrųjų vyko, tai būtų sensacija.

Anot „Al Achbar“, JAV atstovai pasiūlė atitraukti iš Sirijos visas amerikiečių pajėgas su sąlyga, kad mainais Pietų Siriją paliks Irano daliniai, JAV galės naudotis naftos ištekliais Rytų Sirijoje ir gaus informaciją apie „teroristinių grupuočių“ užsienio kovotojus. Sirija tokius žingsnius atmetė kaip per ankstyvus, tačiau pažadėjo tolesnius pokalbius.

JAV nutraukė savo santykius su Sirija, kai prezidentas Basharas al Assadas 2011 metais ėmėsi smurto prieš taikius demonstrantus. Vėlesniais metais Vašingtonas rėmė įvairias sukilėlių grupuotes kovoje su B. al Assadu, tačiau vėliau karinę paramą nutraukė. Nuo 2014 metų JAV pajėgos susitelkusios į kovą su „Islamo valstybės“ (IS) džihadistais.

Dėl to Rytų Sirijoje dislokuota šimtai JAV specialiųjų pajėgų karių, kurie remia kurdų arabų aljansą SDF. Kovos su IS operacija koordinuojama su B. al Assado sąjungininke Rusija, tačiau oficialių JAV kontaktų su Sirijos vyriausybe nėra. Žvalgybos vadams A. Mamlukui ir D. Seitunui JAV vyriausybė taiko sankcijas dėl jų vaidmens pažeidinėjant žmogaus teises.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.30; 07:30

Lietuvos politinė partija, pasivadinusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), skelbiasi atstovaujanti tautinių mažumų interesams, todėl pretenzingai kišasi į LR Tautinių mažumų įstatymo pakeitimą.

Tokią galimybę jai suteikia įstatymo leidėjo klaidingai ir klaidinamai traktuojamos sąvokos ir toliau su Lenkija pasirašomi įvairūs dvišaliai susitarimai tautinių mažumų klausimu.

Paskelbtame Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (Žin., 1989, Nr. 34-485; 1991, Nr. 4-117) vartojamos sąvokos:

  1. Tautinė (etninė) mažuma – grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje bei laisva valia pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautai ar kuriai nors etninei grupei.
  2. Asmuo, priklausantis tautinei (etninei) mažumai – asmuo, laisva valia pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai ar etninei grupei ir siekiantis išsaugoti savo tautos ar etninės grupės kultūrą – kalbą, tradicijas, papročius, tautinę ar etninę savimonę.

Deja, projekto rengėjai neatsižvelgė į tai, jog taip manipuliuojama sąvokų ir visiškai skirtingų jų sampratų bei taikymo sričių painiava (t. y., kai šalies piliečių tautinės, religinės ar kt. sudėties statistinio tyrimo rezultatai nepagrįstai peršami ten, kur turi būti remiamasi tik mažųjų tautų samprata, kokia ji taikoma Žmogaus teisių bei įvairiose mokslų, o taip pat žmonijos ir jos tautų raidos kultūrinio paveldo apsaugos srityse, visų pirma, kai kalbama apie jau nykstančias ar prie to artėjančias tautas). 

Lietuvių niekas negali apkaltinti tolerancijos stoka. VI-oji Tautų mugė – 2014. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagal Europos Konvenciją bei Chartiją tautinė mažuma valstybėje yra tautinė-etninė grupė, neturinti pasaulyje savo tautinės valstybės (Lietuvoje – totoriai, karaimai ir kt.), arba dėl įvairių istorinių priežasčių su savo etnine[1] teritorija prijungtos prie kitos valstybės. Tad tautinės-etninės grupės, turinčios savo tautinę valstybę  už valstybės ribų, kitose valstybėse gali būti laikomos nebent tautinėmis bendrijomis (Lietuvoje – rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai ir kt.).

Todėl šių tautybių piliečiams taikytini nebent Tautinių bendrijų įstatai, o ne Tautinių mažumų įstatymas. Taigi čia nereikia painioti sąvokų „tautinė mažuma“ ir „tautinė bendrija“, nes jos skirtingos, reiškiančios du skirtingos istorinės kilmės bei priežasties tautinius darinius. Juolab, kad toks lengvabūdiškas žaidimas jomis gultų dideliais, bet nepagrįstais įsipareigojimais ir per sunkia našta mažos tautos ir mažos valstybės biudžetui. Kita vertus, toks jokiomis įpareigojančiomis tarptautinėmis sutartimis ar deklaracijomis nepagrįstas privilegijos pripažinimas automatiškai reikštų absurdišką, istorinės tiesos neatitinkantį nesamos kaltės prisiėmimą, jog Lietuva yra dalies esamų teritorijų okupantė, prijungusi svetimas etnines žemes.

Mūsų LR Konstitucija teisingai mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas. Labai gaila, kad šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai su žiniasklaida, klaidingai teigdami, jog Lietuvoje gyvena „tautinės mažumos“, kurioms neva nėra užtikrinamos tam tikros, „pasauliniu mastu pripažintos“ teisės. Jie klysta, (sąmoningai?) klaidina ir ignoruoja Konstituciją! Tačiau Lietuvoje to net negali būti, nes čia ne Ispanija (katalonai, baskai) ar Turkija (kurdai), kur nuo seno gyvena tautinės mažumos, savo laiku nesukūrusios savo valstybių ir šiandien įeinančios į kitų valstybių teritorinę sudėtį.

Taigi, patys klaidingai vartodami terminiją, klaidiname savo ir kitus ES valstybių piliečius, tokiu būdu lyg norėdami sumenkinti lietuvių valstybinės kalbos statusą, iškraipyti Lietuvos istoriją, Konstituciją bei užsitraukti nepagrįstus įsipareigojimus, ir ne tik įteisinti jau dabar patiriamas niekuo nepagrįstas didžiules išlaidas, bet atverti vartus vis didesniems reikalavimams ir šantažui. Tuo naudojasi priešiškos Lietuvai jėgos, primesdamos ES rekomendacijas(!), taikomas, siekiant išsaugoti tautines mažumas, bet ne kitataučių bendrijas, ne jų diasporas (kad ir kokiais keliais šalyje atsidūrusias). 

Paradoksas: LR Konstitucijoje tautinių mažumų nėra, o tautinių mažumų įstatymas buvo sukurptas, siekiama svarstyti jo pakeitimus. Trumpai tariant, LLRA veikėjai vis dar vedžioja aplink pirštą, kurio nėra, žiniasklaidą, Seimą, Vyriausybę, prezidentus.

Maža to, mes įsteigėme ne Tautinių bendrijų, bet Tautinių mažumų departamentą, tuo tiesiog prašydindamiesi, kad LLRA mus ir toliau terorizuotų, atitraukdama dėmesį ir lėšas nuo realių, skubiai spręstinų šalies problemų, ir tuo savo elektoratui įrodinėdama savo veiklos žūtbūtinumą. 

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Civilizuotas pasaulis, vertindamas mažąsias, nykstančias tautas bei saugodamas jas, kaip unikalios tautinės kultūros reliktą nuo išnykimo, joms taiko tautinių mažumų įstatymus. Tautinėms bendrijoms toks įstatymas netaikomas, jų kultūrinio paveldo (pvz., kalbos) išnykimui joks pavojus negresia, nes yra to paveldo saugotojos – tautinės valstybės už tos valstybės, kurioje gyvena ši diaspora, ribų.

Tiek tautinių mažumų, tiek tautinių bendrijų nariai, jei jie yra Lietuvos piliečiai, yra lietuviai (lietuvių pilietinės tautos atstovai), nors ir yra kitokios tautinės kilmės, todėl jie privalo laikytis Lietuvos įstatymų, neturėtų naudotis jokiomis privilegijomis, tuo ne tik skurdindami šalies biudžetą, bet ir mažindami valstybės galimybę atlikti šios šalies kamieninės tautos kultūrinio paveldo saugotojos ir puosėlėtojos pareigą (vengti to įpareigoja ir Chartija, ir Konvencija!). 

Lietuvos lenkų pretenzijos sau taikyti Tautinių mažumų įstatymą ir tuo pelnyti išskirtines privilegijas yra absurdiškas nesusipratimas. Šiandien Lietuva kitataučiams visos šalies sąskaita daro tokias išimtis švietimo ir ugdymo srityje, kokių sau neleidžia didžiulio biudžeto valstybės. Senos demokratijos šalyse tautinės mokyklos tik savaitgalinės ir tik privačios. Darbo dienomis visi moksleiviai lanko mokyklas valstybine kalba, kadangi jie turi lygias su kitais piliečiais teises būti informuoti, t. y., valstybės pareiga juos taip edukuoti, kad jie nesijaustų atskirti, diskriminuojami, kad suprastų visą valstybėje cirkuliuojančią informaciją, būtų lygiomis teisėmis integruoti į šalies gyvenimą. Tai turėtų suvokti ir įsisąmoninti įstatymų leidėjai ir vykdytojai. Deja, tebėra kitaip.

Tautinės bendrijos nori įstatymo, kuris įtvirtintų jiems mažumų teises, tautinių bendrijų kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Tautinių mažumų įstatymo projektas Seimui pateiktas praėjusią kadenciją, tačiau jis nepasiekė priėmimo stadijos. Parlamente ne kartą registruoti ir skirtingi įstatymų projektai, įteisinantys nelietuviškų pavardžių rašybą asmens dokumentuose. LLR akcijos skatinama lenkų tautinė bendrija, save neteisėtai įsivardijanti tautine mažuma, tarsi smaugiama kelia šurmulį Lietuvoje ir Lenkijoje. Tam rimtų motyvų ji neturi, todėl panašu, kad siekia autonomijos Rusijos ar Lenkijos sudėtyje.

Lenkų bendruomenė Lietuvoje sudaro vieną procentą visos pasaulinės lenkų diasporos. Beveik dvidešimt procentų visų už Lenkijos ribų esančių lenkiškų mokyklų yra Lietuvoje, ir visos jos čia yra valstybinės! JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje – 2 milijonai, Brazilijoje – 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po apie 300 tūkst. lenkų. Lenkų ugdomąja kalba Lietuvoje yra 121 mokykla, Čekijoje – 36 mokyklos, Latvijoje – 5 mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje po 2 mokyklas. Visose kitose valstybėse lenkai lanko arba sekmadienines lenkų mokyklas arba mokosi lenkų kalbos kaip dalyko.

Taigi, Lietuva, kurioje gyvena 40 kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai, tinklą. JAV ar Vokietijos mokesčių mokėtojai tokios prabangos sau neleidžia. Mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba nėra ir pačioje Lenkijoje. Reikia pabrėžti, kad visose (taip pat ir privačiose) Lenkijos mokyklose istorija ir geografija dėstoma tik lenkiškai ir tik pagal Lenkijos aprobuotą programą.

Lietuvoje lenkų ugdomąja kalba šiuo metu mokosi 15 tūkst. moksleivių. Valstybės biudžeto projekte buvo skelbiama, kad 2010 metams mokinio krepšelio lėšos (iš to mokamos algos mokytojams, keliama kvalifikacija ir t.t.) vienam mokiniui – 3310 litų. Lenkakalbėms mokykloms šis krepšelis yra 15 proc. didesnis. Taigi, vienam lenkų mokyklos mokiniui jis bus lygus 3806 litų.  Dar Lietuva skiria vadinamas aplinkos lėšas, tai yra mokyklos išlaikymui, apšildymui, valymui. Vienam mokiniui vidutiniškai sunaudojama 1500 litų aplinkos lėšų. Taigi, viso vienam mokiniui lenkų ugdomąja kalba reikėtų 5306 litų metams. Visiems 15 tūkst. moksleiviams lenkų ugdomąja kalba lenkiškų mokyklų išlaikymui Lietuva per metus sumoka 80 milijonų litų. Taigi, ko negali sau leisti Vokietija, JAV ar Lenkija, tai sugeba atlikti Lietuva. Bet ar nenukenčia dėl to mokyklos su dėstomąja valstybine (lietuvių) kalba? Beje, Lietuva dar finansuoja ir lietuviškas mokyklas Lenkijoje. Taigi – privilegijos, prabanga lenkams – lietuviškų mokyklų sąskaita (beje, nusižengiant Konvencijai ir Chartijai, perspėjančioms, kad visos privilegijos mažumoms tik tada skiriamos, jei tuo nebus daroma žala kamieninei tautai).

Gal Lietuva kaip nors pažeidžia lenkų tautinės bendrijos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją? Žinotina, kad ne visos valstybės apsiėmė vykdyti Chartijoje išvardytas rekomendacinio pobūdžio priemones (jos net nėra privalomos!). Kai kurios apsiribojo tik tuo, kad dokumente pripažino kažką esant tautine mažuma, tačiau nieko jų atžvilgiu neįsipareigojo. Lietuva iki šiol iš ES priekaištų dėl tautinių bendrijų ar mažumų teisių ribojimo neturėjo.

Tautinių mažumų sąvoka atsirado ne kaip pramoga iš dyko buvimo, ne kad būtų proga atsirasti papildomoms privilegijoms ar politiniams postams, kurie iš idėjų trūkumo, neišsilavinimo, asocialumo gali net ir separatizmo kryptimi pakreipti kitatautės bendruomenės raidą, o tam, kad

  1. a) gelbėtų nykstančias tautas bei kalbas (visų pirma senąsias, nemutavusias);
  2. b) būtų sumažinta priežasčių nacionaliniams konfliktams dėl po II pasaulinio karo perbraižytų valstybių sienų ir dėl to ne vienoje vietoje dalis tautos ir dalis jos etninės teritorijos „prisiūta” prie kaimynų teritorijos. Lietuvoje tautinės mažumos (karaimai, totoriai ir kt.) yra globojami, iš jų pusės pretenzijų Lietuvos valstybei negirdėti.

Jei jau Lenkija save mums pristato pavyzdžiu, tai ir daryti reikia taip, kaip Lenkijoje bei kt. Vakarų šalyse: įstatyme išvardijama, kas konkrečiai laikomas tautine mažuma ir turi teisę į valstybės biudžetui pakeliamas privilegijas (išvardijama, kokias konkrečiai). Dabar tas lėšas 25 metus eikvojo ne tie kam priklausė, nors už tuos pinigus ir totoriai, ir karaimai galėjo jau daug dėl savęs padaryti!

2017.03.19; 06:44

[1] Teritorija laikoma tautos etnine teritorija, kai mokslo įrodyta, jog ši tauta yra joje čiabuvė, pirmtakė, šeimininkė, kurią rado vėliau čia atklydusios tautos.  Jog ji pirmoji čia įsikūrė kaip etnosas su savo unikalia (t. y., nuo kitų skirtinga) kalba, kultūra, tradicijomis, pasaulio samprata. Visos kitos tautos čia atsirado vėliau, dėl pačių įvairiausių priežasčių, taip pat ir dėl kolonizacijos bei okupacijų.   

2017..03.19; 07:41