Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus,  – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?

Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.

Jurijaus Felštinskio argumentai

Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto

Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.

Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.

Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.

Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.

Vokietijos kanclerio išdavystė

Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.

Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.

Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!

Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.

Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.

Europietiška korupcija

Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.

Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.

Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas

Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.

Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras  pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).

Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.

Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.

Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga.  Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).

Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.

Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.

Švediška kvailystė

Kurdų karinė grupuotė

Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.

Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.

Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.   

Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija? 

Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…

2023.01.24; 09:00

Koranas. Slaptai.lt nuotr.

Ankara, sausio 23 d. (AFP-ELTA). Po protesto prie Ankaros ambasados Stokholme, kai buvo sudegintas koranas, pirmadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas perspėjo Švediją, kad siekdama įstoti į NATO ji nesitikėtų Turkijos paramos.
 
„Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“, – sakė R. T. Erdoganas, pirmą kartą oficialiai reaguodamas į šeštadienio incidentą per protestą, kuriam Švedijos policija pritarė nepaisydama Turkijos prieštaravimų, jį surengė prieš islamą nusistatęs politikas.
 
Pikti  R. T. Erdogano komentarai dar labiau atitolina Švedijos ir Suomijos galimybes prisijungti prie Vakarų gynybos Aljanso prieš gegužę vyksiančius Turkijos prezidento ir parlamento rinkimus.
 
Turkija ir Vengrija yra vienintelės NATO narės, neratifikavusios istorinio Šiaurės šalių sprendimo atsisakyti tradicinės karinio neprisijungimo politikos reaguojant į Rusijos invaziją į Ukrainą.
Po korano deginimo R. T. Erdoganas perspėjo Švediją dėl narystės NATO. EPA-ELTA nuotr.
 
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas žada, kad kitą mėnesį šalies parlamentas pritars dviejų valstybių paraiškoms. Tačiau R. T. Erdoganas stabdo procesą prieš artėjančius rinkimus, per kuriuos mėgins sustiprinti savo nacionalistinių rinkėjų bazę.
 
„Akivaizdu, kad tie, kurie atliko tokį gėdingą veiksmą prie mūsų šalies ambasados, nebegali tikėtis mūsų geranoriškumo dėl jų prašymo įstoti į NATO“, – sakė R. T. Erdoganas.
 
Švedijos lyderiai griežtai pasmerkė kraštutinių dešiniųjų politiko Rasmuso Paludano veiksmus, bet gynė plačią savo šalies žodžio laisvės sampratą.
 
R. T. Erdoganas jau iškėlė daugybę griežtų sąlygų, įskaitant reikalavimą Švedijai išduoti dešimtis įtariamųjų, daugiausia kurdų, Ankaros kaltinamų „terorizmu“ arba dalyvavimu nepavykusiame 2016 m. perversme.
 
Po daugybės Švedijos aukščiausių ministrų kelionių į Ankarą atrodė, kad Švedijai pavyks palenkti Turkiją. Be to, Stokholmas patvirtino Konstitucijos pataisą, leisiančią priimti griežtesnius kovos su terorizmu įstatymus, kurių reikalauja Ankara.
 
Vengrijos vėliava. EPA – ELTA foto

Tačiau viskas pakrypo į bloga, kai anksčiau šį mėnesį nedidelė kurdų grupė prie Stokholmo rotušės pakabino R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Turkija iškvietė Švedijos ambasadorių ir atšaukė kvietimą parlamento pirmininkui apsilankyti Ankaroje. Švedijos policijos sprendimas leisti R. Paludanui surengti protestą sulaukė panašaus atsako. Turkija dar kartą iškvietė Stokholmo ambasadorių ir atšaukė suplanuotą Švedijos gynybos ministro vizitą.
 
R. T. Erdoganas sakė, kad musulmonų šventosios knygos sudeginimas yra neapykantos nusikaltimas, nepateisinamas jokia žodžio laisve. „Niekas neturi teisės įžeidinėti šventųjų“, – sakė jis per nacionalinę televiziją.
 
Viljama Sudikienė (ELTA)
 
2023.01.24; 05:44

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Stokholmas, sausio 16 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano iškamšos pakabinimas už kojų ant virvės Stokholme nesudaro pagrindo kelti baudžiamąją bylą, pirmadienį pareiškė prokurorai.
 
„Priimtas sprendimas nepradėti pirminio tyrimo“, – AFP sakė Švedijos prokuratūros atstovė spaudai, nepateikdama daugiau informacijos.
 
Prokuroras Lucas Erikssonas laikraščiui „Aftonbladet“ sakė, kad gavo skundą dėl „diskreditacijos“, susijusios su iškamša. „Tačiau man nepasirodė, kad tai gali būti laikoma diskreditacija“, – laikraščiui sakė jis.
 
Incidentas dar padidino įtampą tarp Švedijos ir Turkijos, kuri šiuo metu delsia ratifikuoti Švedijos stojimo į NATO sutartį.
Kurdų karinė grupuotė
 
Praėjusią savaitę Turkija iškvietė Švedijos ambasadorių Ankaroje po to, kai Švedijos kurdų Rojavos komitetas palygino R. T. Erdoganą su Italijos diktatoriumi Benitu Mussoliniu.
 
„Istorija rodo, kaip baigia diktatoriai“, – parašė grupė tviteryje šalia vaizdo įrašo, kuriame rodomos 1945 metais įvykdytos B. Mussolinio egzekucijos nuotraukos, o paskui netoli Stokholmo rotušės ant virvės pakabintas į R. T. Erdoganą panašus manekenas.
 
Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas ir užsienio reikalų ministras Tobiasas Billstromas pasmerkė šią akciją ir teigė, kad tai buvo bandymas „sabotuoti“ Švedijos siekį tapti NATO nare.
 
Švedija ir Suomija praėjusiais metais atsisakė dešimtmečius trukusio karinio neprisijungimo politikos, kai, reaguodamos į Rusijos pradėtą karą, pateikė prašymus prisijungti prie Vakarų gynybos aljanso. O Turkija ir Vengrija liko vienintelės NATO narės, kurių parlamentai dar neratifikavo šių paraiškų.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2023.01.17; 09:00

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Stokholmas, sausio 8 d. (AFP-ELTA). Turkija, eilę mėnesių blokuojanti Švedijos ir Suomijos paraiškas dėl narystės NATO, pateikė keletą reikalavimų, kurių Švedija negali įvykdyti, sekmadienį pareiškė Švedijos ministras pirmininkas.
 
„Turkija patvirtino, kad mes padarėme tai, ką žadėjome, tačiau ji taip pat reikalauja tokių dalykų, kurių mes negalime, nenorime jai suteikti“, – sakė Ulfas Kristerssonas per saugumo konferenciją, kurioje dalyvavo ir NATO vadovas Jensas Stoltenbergas.
 
„Mes esame tikri, kad Turkija priims sprendimą, tik nežinome kada“, – sakė jis, pridurdamas, kad tai priklausys nuo Turkijos vidaus politikos, taip pat nuo „Švedijos gebėjimo parodyti savo rimtumą“.
 
Švedija ir Suomija, reaguodamos į vasario mėnesį Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, nutraukė dešimtmečius trukusią karinio neprisijungimo politiką ir pateikė prašymus įstoti į JAV vadovaujamą gynybos aljansą.
 
Tačiau Turkija atsisakė pritarti jų paraiškoms, kol abi šalys neprisijungs prie Turkijos kovos su už įstatymo ribų paskelbtais kurdų kovotojais. Dauguma Turkijos reikalavimų buvo skirti Švedijai, nes šios ryšiai su kurdų diaspora yra tvirtesni.
 
Suomijos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad jo šalis įstos į NATO tuo pačiu metu kaip ir jos kaimynė.
 
„Suomija taip labai neskuba stoti į NATO, kad negalėtų palaukti, kol Švedija gaus žalią šviesą“, – sekmadienį vykusioje konferencijoje žurnalistams sakė Pekka Haavisto.
 
Gruodžio pabaigoje Turkija pagyrė Švediją už tai, kad ši reaguoja į jos saugumo problemas, tačiau pabrėžė, kad reikia dar daugiau padaryti, kad Ankara visiškai paremtų įstrigusį Stokholmo prašymą įstoti į NATO.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2023.01.09; 05:02

Per šaudynes Paryžiaus centre, naujais duomenimis, žuvo 3 žmonės, 4 – sužeisti. EPA-ELTA nuotr.

Paryžius, gruodžio 23 d. (dpa-AFP-ELTA). Paryžiuje per šaudynes žuvo mažiausiai trys žmonės ir keturi buvo sužeisti, vieno jų gyvybei gresia pavojus. Prokuratūra pranešė, kad pradėtas tyrimas dėl tyčinio nužudymo ir sunkaus smurto.
 
Suimtas 69 metų vyras. Tai prancūzas, kuris buvo žinomas pareigūnams dėl dviejų ankstesnių pasikėsinimų nužudyti, pranešė policijos šaltiniai. Jis nėra įtrauktas į žvalgybos pavojingų asmenų sąrašą. Vyras sužalotas ir išvežtas į ligoninę.
 
Žiniasklaida prieš tai paskelbė, kad vyras 10-ajame Paryžiaus rajone paleido šūvius. Užpuolikas šaudė kurdų kultūros centre, taip pat restorane ir kirpykloje. Agentūra AFP citavo liudininkę: „Buvo septyni ar aštuoni šūviai, tvyrojo panika“.
 
Vyro motyvas kol kas nežinomas. Paryžiaus policija incidento kol kas nekomentavo. Ji tviteryje paragino vengti teritorijos, kurioje įvyko incidentas.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.12.25; 07:00

Suomijos vėliava (Finland)

Ankara, gruodžio 8 d. (dpa-ELTA). Suomija svarsto galimybę išduoti tam tikrų ginklų eksporto į Turkiją leidimus, ketvirtadienį Ankaroje vykusiose derybose dėl šalies narystės NATO Suomijos gynybos ministras Anttis Kaikkonenas sakė Turkijos kolegai Hulusiui Akarui.
 
Suomija gali apsvarstyti kai kurias eksporto paraiškas „artimiausiu metu“, Suomijos radijo stotis „Yle“ citavo A. Kaikkoneno žodžius. Tačiau ginklai nebūtų tiekiami be kruopščios kontrolės, pridūrė jis.
 
Turkija yra viena iš dviejų likusių NATO narių, vis dar blokuojančių aljanso plėtrą į Šiaurę įtraukiant Švediją ir Suomiją, dėl tariamos jų paramos grupuotėms, kurias Ankara laiko teroristinėmis.
 
Ankara, be kita ko, reikalauja, kad Stokholmas ir Helsinkis užkirstų kelią tariamai teroristinei veiklai savo teritorijoje ir panaikintų vadinamąjį ginklų embargą.
 
Nors kategoriško embargo nėra, kaip ketvirtadienį pabrėžė A. Kaikkonenas, Suomija ir Švedija nepardavė Turkijai jokių ginklų nuo 2019 metų karinio puolimo prieš kurdų kovotojus Sirijos šiaurėje.
 
Švedija neseniai paskelbė esanti pasirengusi tiekti ginklus Turkijai.
 
Pasak valstybinės naujienų agentūros „Anadolu“, H. Akaras per bendrą spaudos konferenciją su A. Kaikkonenu pabrėžė pagalbą modernizuojant Turkijos ginkluotąsias pajėgas kaip būtiną prisijungimo prie aljanso sąlygą.
 
Turkija atskirai spaudžia Švediją išduoti įtariamuosius, galimai susijusius su JAV gyvenančio islamo dvasininko Fethullah Güleno grupuote ir uždrausta Kurdistano darbininkų partija (PKK). Turkija abi grupuotes laiko teroristinėmis.
 
Pasak dienraščio „Expressen“, Švedijos teismai neseniai atsisakė išduoti Turkijai du įtariamus F. Güleno rėmėjus, motyvuodami tuo, kad pagal Švedijos įstatymus jie nepadarė jokio nusikaltimo.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2022.12.09; 06:47

R. T. Erdoganas oficialiai paskelbė sieksiantis dar vienos kadencijos prezidento poste. EPA-ELTA nuotr.

Ankara, liepos 18 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pirmadienį atnaujino savo grasinimus „įšaldyti“ Švedijos ir Suomijos narystės NATO paraiškas, jei karinis aljansas neįvykdys Ankaros sąlygų.
 
Birželio pabaigoje Madride vykusiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime R. T. Erdoganas paragino abi šalis „atlikti savo darbą“ kovojant su terorizmu ir apkaltino jas suteikus prieglobstį už įstatymo ribų paskelbtiems kurdų kovotojams.
 
Pirmadienį, trišalio viršūnių susitikimo su Rusija ir Iranu išvakarėse, R. T. Erdoganas žurnalistams sakė: „Noriu dar kartą pakartoti, kad įšaldysime procesą, jei šios šalys nesiims reikiamų veiksmų įvykdyti mūsų sąlygas”.
 
„Ypač atkreipiame dėmesį į tai, kad Švedija šiuo klausimu neturi gero įvaizdžio“, – pridūrė Turkijos vadovas.
 
Šio mėnesio pradžioje NATO pradėjo Švedijos ir Suomijos stojimo procedūras, kai pavyko pasiekti susitarimą su Turkija, kuri skelbė neleisianti Šiaurės šalims įstoti į NATO.
 
Pirmadienio vakarą jis turi sėsti į lėktuvą ir skristi į Teheraną, kur antradienį vyks derybos su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir Irano prezidentu Ebrahimu Raissiu, iš kurių jis tikisi gauti leidimą ginkluotai intervencijai Sirijos šiaurės vakaruose.
 
Ankara nuo gegužės pabaigos grasina pradėti operaciją, kurios tikslas – sukurti 30 km „saugumo zoną“ palei savo sieną, kad galėtų susidoroti su kurdų kovotojais, vykdančiais sukilimą prieš Turkijos valstybę. Tiek Teheranas, tiek Maskva jau pareiškė nepritariantys tokiam puolimui.
Rusija, Turkija ir Iranas yra pagrindiniai nuo 2011 metų Siriją niokojančio karo dalyviai: Maskva ir Teheranas remia Bašaro al Assado režimą, o Ankara – sukilėlius.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.07.19; 06:36

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Madridas, birželio 30 d. (ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas ketvirtadienį pareiškė, kad Švedija žadėjo Ankarai išduoti 73 žmones, susijusius su teroristine veikla.
 
„Mes vedame derybas su Švedija dėl 60 teroristų ekstradicijos. Dabar jų skaičius padidintas iki 73. Mes stebėsime, ar jie (Švedija) įvykdys savo pažadą“, – sakė Turkijos valstybės vadovas per spaudos konferenciją, skirtą NATO viršūnių susitikimo Madride rezultatams.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.07.01; 06:00

Turkija. EPA – ELTA nuotr.
NATO būstinė Briuselyje

Briuselis, birželio 20 d. (AFP-ELTA). Suomija ir Švedija pirmadienį Briuselyje aptars su Turkija savo stringančius siekius įstoti į NATO, tačiau viltys, kad jos sugebės išspręsti ginčą iki kitą savaitę vyksiančio Aljanso viršūnių susitikimo, blėsta, teigia ekspertai.
 
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas turi susitikti su trijų šalių atstovais ir mėgins pasiekti pažangos nagrinėjant Šiaurės šalių narystės paraiškas, kurias Ankara blokuoja. „Manau, kad tai įmanoma, bet bus labai sunku“, – naujienų agentūrai AFP sakė Stokholmo universiteto Turkijos studijų instituto direktorius Paulas Levinas. „Tam reikia, kad abi šalys parodytų tikrą norą padaryti kompromisų“, – sakė jis.
 
NATO ir dvi Šiaurės šalys tikėjosi, kad paraiškų teikimo procesas bus greitas. Tačiau paskutinės minutės Ankaros opozicija visus užklupo netikėtai ir tokiu metu, kai NATO siekia sutelkti vieningą frontą prieš Rusiją. Ankara kaltina Suomiją ir Švediją suteikus saugų prieglobstį uždraustai Kurdistano darbininkų partijai (PKK), kurią Turkija ir jos Vakarų sąjungininkės įtraukė į „teroristinių“ grupuočių sąrašą. Ankara taip pat pareikalavo, kad jos panaikintų ginklų embargą Turkijai.
 
Bet kokiam susitarimui dėl narystės NATO turi pritarti visos 30 Aljanso narių, todėl vis labiau baiminamasi, kad Turkija gali neribotam laikui atidėti Šiaurės šalių siekius. Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin neseniai išreiškė nuogąstavimus, kad jei problemos nebus išspręstos „iki Madrido, yra rizika, jog padėtis bus įšaldyta“.
 
Didžiausias keblumas – kurdai
 
Ankaros pyktis pirmiausia nukreiptas į Švediją. „Švedija laiko PKK teroristine organizacija ir tokia jos pozicija yra nuo 1984 m.“, – sakė P. Levinas ir pridūrė, kad ji „neabejotinai buvo pirmoji, be Turkijos, šalis“, tai padariusi. „Taigi ta prasme Švedija nelabai išsiskiria“ iš kitų Europos šalių. Tačiau Švedija palaiko YPG – JAV remiamą Sirijos kurdų grupuotę – ir jos politinę atšaką Demokratinės sąjungos partiją (PYD). Ankara laiko Vakarų remiamą YPG, kovojusią su „Islamo valstybe“ Sirijoje, PKK Sirijos atšaka.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr.
 
Siekdama išsklaidyti Ankaros susirūpinimą, Švedijos ministrė pirmininkė Magdalena Andersson pabrėžė, kad pastaraisiais metais Švedija sugriežtino savo kovos su terorizmu įstatymus, nauji griežtesni teisės aktai įsigalios nuo liepos 1 dienos. Švedija taip pat pareiškė, kad jos nepriklausoma ginklų eksporto agentūra pasirengusi peržiūrėti savo politiką, kai šalis taps NATO nare.
 
P. Levinas pažymėjo, kad viena iš sričių, kurioje Švedija išsiskiria Europoje, yra ta, kad ji „paprastai labiau simpatizuoja platesniam kurdų reikalui“. Skandinavijos šalyje gyvena apie 100 tūkst. kurdų, kuriuos P. Levinas apibūdino kaip „įtakingą“ ir „gebančią mobilizuotis“ bendruomenę. „Šia prasme galbūt Turkija yra teisi, atkreipdama dėmesį į Švediją“, – sakė P. Levinas.
 
Pasak Upsalos universiteto politikos mokslų profesorės Li Bennich-Bjorkman, kurdai yra problemos su Ankara esmė. „Yra tikras konfliktas tarp Švedijos požiūrio į kurdų klausimą ir Turkijos reikalavimų Švedijai“, – sakė ji naujienų agentūrai AFP.
 
Švedijos rankos surištos
 
Tuo metu Švedijos vyriausybė spaudžiama ir namų fronte, jos rankos surištos nepriklausomos kurdų kilmės įstatymų leidėjos. Amineh Kakabaveh yra buvusi Kairiosios partijos Irano kurdų kilmės narė, nuo 2019 m. nepriklausoma parlamentarė. Lapkritį jos balsas buvo lemiamas atvedant į valdžią socialdemokratus, mainais į glaudesnį bendradarbiavimą su PYD. „Ji yra labai stiprioje pozicijoje, nes socialdemokratams reikia jos balso“, – naujienų agentūrai AFP sakė Amerikos įmonių instituto Šiaurės šalių ekspertė Elisabeth Braw.
 
Turkijos kariai
Turkijos žvalgybos būstinė

Šią savaitę A. Kakabaveh pagrasino balsuoti prieš vyriausybės biudžeto pasiūlymą, jei Švedija sutiks parduoti ginklus Turkijai. Švedijos vyriausybės dvejas derybas su A. Kakabaveh ir Ankara „labai sunku suderinti“, pažymėjo P. Levinas. Jei problema iki tol nebus išspręsta, rugsėjį vyksiantys Švedijos įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai gali užbaigti aklavietę su Ankara. A. Kakabaveh greičiausiai nebus perrinkta į parlamentą, o tai leistų vyriausybei laisviau derėtis su Turkija.
 
„Tikrai atrodo, kad Švedijos vyriausybė bando pasitraukti iš šio susitarimo su A. Kakabaveh, kad galėtų diskutuoti su Turkija“, – sakė P. Levinas. Tuo pat metu pirmalaikiai rinkimai Turkijoje taip pat yra galimybė „pakeisti padėtį ir sudaryti sąlygas rasti kokį nors sprendimą“, pažymėjo jis.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2022.06.20; 15:41

Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Stokholmas, birželio 6 d. (ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas pareiškė, kad Švedijos premjerė Magdalena Andersson turi atleisti iš pareigų gynybos ministrą Peterį Hultqvistą.
 
Tai savaitgalį pranešė portalas „Expressen“, remdamasis savo šaltiniais.
 
Leidinio žiniomis, Erdoğanas priminė Švedijos vyriausybei prieš dešimtmetį pasakytą Hultqvisto kalbą, kurioje jis teigiamai atsiliepė apie Kurdistano darbininkų partiją (PKK) ir kalinamą jos lyderį Abdullah`ą Öcalaną.
 
2011 metais Hultqvistas, tuo metu – Socialdemokratų partijai atstovaujantis parlamento narys, apsilankė renginyje Burlengės mieste, skirtame PKK 33-iosioms metinėms. Tada jis teigė dalyvavęs renginyje, kad paremtų kurdus.
 
Švedijos ginkluotųjų pajėgų emblema

„Turkija nori, kad Hultqvistas būtų pašalintas iš gynybos ministro posto“, – sakė „Expressen“ šaltinis. Anot jo, šis klausimas buvo keliamas per Švedijos ir Turkijos vyriausybių atstovų pokalbius.
 
Kaip jau buvo pranešta, Turkija prieštarauja Švedijos ir Suomijos stojimui į NATO. Ankara savo poziciją aiškina palankiu Švedijos požiūriu į kurdus ir Turkijos opoziciją, taip pat jos draudimu parduoti ginklų Turkijai.
 
Turkija taip pat tvirtina esą radusi Švedijoje pagamintų ginklų pas PKK kovotojus, ką Švedija neigia.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.06.06; 13:04

Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Ankara, gegužės 21 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas šeštadienį paragino Švedijos premjerę Magdaleną Andersson imtis „konkrečių žingsnių“ ir nustoti rėmus „teroristų“ grupuotes, informuoja AFP.
 
Pokalbio telefonu metu Turkijos prezidentas sakė premjerei, kad Švedija privalo nutraukti politinę ir finansinę paramą teroristų organizacijoms ir neberemti jų ginklais.
 
Turkija anksčiau grasino blokuoti Švedijos ir Suomijos stojimą į NATO, kaltindama abi valstybes remiant Turkijoje draudžiamas kurdų kovotojų organizacijas.
 
Švedija ir Suomija išreiškė norą stoti į NATO po to, kai Rusija vasario 24 d. užpuolė Ukrainą.
 
Karolis Broga (AFP)
 
2022.05.22; 06:32

R. T. Erdoganas ragina NATO sąjungininkes gerbti susirūpinimą dėl Suomijos ir Švedijos. EPA-ELTA nuotr.

Ankara, gegužės 18 d. (AFP-ELTA). Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, pagrasinęs blokuoti Suomijos ir Švedijos prisijungimą prie NATO, trečiadienį paragino Aljanso nares „gerbti“ Ankaros susirūpinimą dėl dviejų šalių, kurias Turkija kaltina globojant teroristus.
 
„Vienintelis mūsų lūkestis iš NATO sąjungininkių yra (…) pirmiausia suprasti mūsų jautrumą, gerbti jį ir galiausiai palaikyti“, – savo partijos įstatymų leidėjams parlamente sakė R. T. Erdoganas.
 
Suomija ir Švedija trečiadienį pateikė bendrą paraišką stoti į NATO, Rusijos invazijai į Ukrainą privertus iš naujo įvertinti saugumą Europoje. R. T. Erdoganas apkaltino Stokholmą suteikus saugų prieglobstį uždraustos Kurdistano darbininkų partijos (PKK), kurią Ankara ir jos Vakarų sąjungininkės laiko teroristine grupuote, nariams.
 
„Prašėme išduoti 30 teroristų, bet jie atsisakė tai padaryti“, – sakė jis. „Negalite siųsti mums atgal teroristų ir tada prašyti mūsų paramos jūsų narystei NATO (…) Negalime pasakyti „taip“, kad iš šios organizacijos būtų atimtas saugumas“, – pridūrė jis.
 
Švedija nuo 2019 m. taip pat taiko ginklų pardavimo Turkijai embargą dėl Ankaros invazijos į Siriją. „Jautriai reaguojame į savo sienų apsaugą nuo teroristinių organizacijų atakų“, – sakė R. T. Erdoganas, paraginęs NATO sąjungininkes paremti Turkijos „teisėtas“ operacijas Sirijoje arba bent jau nestoti joms skersai kelio.
 
Turkijos lyderis taip pat sakė, kad jam nerūpi Švedijos ar Suomijos delegacijų prašymas atvykti į Ankarą konsultacijoms. „Jie nori atvykti pirmadienį. Nėra reikalo vargintis“, – sakė jis.
 
Viljama Sudikienė (AFP)

Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Briuselis, gegužės 17 d. (dpa-ELTA). Siekiant Turkijos pritarimo Suomijos ir Švedijos narystei NATO, Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas paragino rimtai vertinti Ankaros reikalavimus. „Turkija yra svarbi Aljanso partnerė, būtina atsižvelgti į visus susirūpinimą keliančius saugumo klausimus, – pareiškė J. Stoltenbergas pirmadienio vakarą po pokalbio su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlütu Cavusoglu. – Šiuo istoriniu momentu turime eiti išvien“.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipaas Erdoganas ir užsienio reikalų ministras M. Cavusoglu prieš tai keliskart apkaltino Suomiją ir Švediją remiant kurdų Darbininkų partiją (PKK) ir Kurdų liaudies apsaugos dalinius Sirijoje (YPG) – šias grupuotes Turkija laiko teroristinėmis organizacijomis. Be to, kritikuojama, kad ir NATO šalys dėl turkų veiksmų prieš šias grupuotes apribojo ginkluotės tiekimą Turkijai.
 
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr,

Švedija dėl Ankaros karinės operacijos kaimyninėje Sirijoje nuo 2019 metų netiekia ginklų Turkijai.
 
Negalima pritarti narystei šalių, kurios įveda sankcijas Turkijai, pirmadienį Ankaroje sakė R. T. Erdoganas. Komentuodamas planuojamą Suomijos ir Švedijos delegacijos vizitą į Turkiją, prezidentas sakė, kad joms neverta stengtis.
 
Kaip būtų galima sulaikyti Turkiją nuo veto Švedijos ir Suomijos narystei, neaišku. Diplomatų duomenimis, čia vaidmenį gali suvaidinti abiejų Šiaurės šalių pareiškimas dėl kovos su terorizmu, o taip pat ginklų sandoriai. Vyriausybė Ankaroje, pavyzdžiui, nori JAV įsigyti F-16 naikintuvų – tačiau Vašingtone galimas sandoris kelia politinių prieštaravimų.
 
Suomija ir Švedija nusprendė siekti narystės NATO po to, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. Jos taip pat baiminasi dėl savo saugumo. Abi šalys iki šiol dešimtmečius laikėsi neutralumo politikos.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.05.17; 08:05

Kurdų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Manama, lapkričio 19 d. (dpa-ELTA). Kurdų regioninės vyriausybės Irako šiaurėje vadovas Masrouras Barzani teigia netikįs, kad tiek daug irako kurdų sprendimą išvykti į Baltarusiją lėmė ekonominė krizė ar stabilumo stygius.
 
Vietoj to M. Barzani pareiškė, kad daugeliu iš šalies išvykusių kurdų pasinaudojo prekybos žmonėmis tinklai ir kontrabandininkai. „Jie norėjo pasinaudoti šiais žmonėmis savo pačių tikslais, pasipelnyti“, – teigė M. Barzani.
 
Tokius komentarus M. Barzani išsakė penktadienį, prieš Manamos saugumo dialogo konferenciją Bahreine.
 
Kurdų regionai Irako šiaurėje yra nepriklausomi nuo centrinės vyriausybės Bagdade. Jie laikomi sąlyginai stabiliais, tačiau juos, kaip ir likusią šalį, veikia smarki ekonominė krizė.
 
Daugelis šiuo metu Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje esančių migrantų yra iš autonominių kurdų regionų Šiaurės Irake. Ketvirtadienį Irako vyriausybė užsakomuoju skrydžiu išskraidino kai kuriuos irakiečių migrantus atgal į Bagdadą.
 
M. Barzani taip pat nurodė, kad migrantai neatvyko į Baltarusiją neteisėtai, turėjo vizas, o daugeliu atveju už kelionę paklojo po kelis tūkstančius dolerių. „Jie išleido tūkstančius dolerių. Joks nepasiturintis žmogus neturi tiek pinigų, kad taptų pabėgėliu“, – teigė M. Barzani.
 
Lina Linkevičiūtė (DPA)
 
2021.11.20; 00:30

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto

Rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė priims oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančią Prancūzijos pirmąją porą – Prezidentą Emmanuelį Macroną ir jo sutuoktinę Brigitte Macron.

Lietuvai – didelė garbė. Prancūzija – įtakinga valstybė, priklausanti NATO ir Europos Sąjungai, todėl džiaukimės, jog Prancūzijos lyderis teiksis svečiuotis Vilniuje. Juolab kad Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas su sutuoktine į Lietuvą atvyksta pirmą kartą. Be to, susitikimų Lietuvoje metu bus aptarti, kaip skelbia Lietuvos Prezidento komunikacijos grupė, svarbūs prekybos, ekonomikos, mokslų, inovacijų, kibernetinio saugumo klausimai. Naudodamasis proga prancūzų lyderis taip pat aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Prancūzijos karius.

O ELTA praneša, kad Vilniaus universiteto (VU) senatas nutarė atvyksiančiam Prancūzijos lyderiui net garbės daktaro vardą suteikti.

Visus svečius privalu garbingai sutikti.

Tik ar Prancūzija – nuoširdi mūsų sąjungininkė? Net jei Lietuva trokšte trokštų tapti pačia geriausia Prancūzijos drauge, ar mums pavyktų tai padaryti? Prisiminkime, kaip Prancūzija dar visai neseniai mėgino Rusijai prakišti du karo laivus „Mistral“. Suskaičiuokime, kiek kartų oficialusis Paryžius riejosi su oficialiuoju Vašingtonu? Beje, šią aplinkybę – dešimtmečiais trunkantį prancūzų šnairavimą JAV pusėn – tiesiog privalu įsidėmėti. Jei Prezidentas G.Nausėda labai šiltai glebesčiuosis su E.Macronu, ar tai patiks Vašingtonui? Ir kodėl turėtų patikti?

Kitas svarbus aspektas – kaip prancūzai žvelgia į Baltijos šalims didelį galvos skausmą keliantį dujotiekį „Nord Stream 2“? Argi oficialoji Prancūzija – mūsų pusėje?

Dar vienas ramybės neduodantis galosūkis: kodėl E.Macronas taip pataikauja Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui? Slaptai.lt portale jau buvo pastebėta: „prancūzų apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L`Opinion“ teigia, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bendrauja taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas“.

Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Atidžiai analizuojant Prancūzijos užsienio politiką mums būtina žinoti, su kokiomis NATO ir ES šalimis ši valstybė nesutaria. Žvelgdami būtent per tokią prizmę matysime, jog Prancūzija konfliktuoja ne vien su JAV – pačia įtakingiausia NATO nare. Ji riejasi ir su kita įtakinga NATO nare – Turkija, turinčia vieną iš galingiausių kariuomenių Europos žemyne. Tad jei G.Nausėda labai pataikaus E.Makronui, jis rizikuos atšaldyti santykius ne tik su JAV, bet ir Turkija. O jei žvelgsime dar atidžiau, tai per daug pataikaudami ponui E.Makronui rizikuojame sujaukti santykius net ir su Vokietija.

Kodėl – dar ir su Vokietija? Prancūzijos simpatikai Lietuvai mėgsta įrodinėti, jog Prancūzija tiesiog negalinti labai bičiuliautis su Turkija, nes Paryžiuje, Marselyje, Lione, Grenoblyje, Nicoje gyvena gausios armėnų bendruomenės. Pabandytų E.Makronas ir jį remiančios politinės partijos bent sykį nepaminėti 1915-aisiais nutikusios tragedijos kaip “armėnų tautos genocido“, čia pat prašvilptų rinkimus. Šitaip mąstantys prancūzofilai teisūs. Prancūzijoje išties gausios armėnų bendruomenės, o jų nariai – įtakingi verslininkai, menininkai, bankininkai.

Bet tada nepamirškime, jog Vokietijoje gyvenanti gausi turkų bendruomenė, ir vokiečių politikams, siekiantiems valdžios, taip pat svarbu užsitikrinti kuo platesnių sluoksnių paramą, įskaitant skaitlingas turkų bendruomenes. Vargu ar Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir ją palaikanti valdančioji koalicija drįstų akis labai aršiai draskyti Turkijos prezidentui mosuodama „armėnų tautos genocido“ plakatais. Štai kaip viskas susipynę.

Teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais

Pabandykime bent akimirkai įsivaizduoti, jog, sakykim, Prancūzijoje armėnų diaspora – labai menkutė. Manykime, jog Prancūzijoje – gausi turkų bendruomenė. Ar Prancūzijos prezidentas pultų kiekvieną pavasarį 1915-uosius minėti kaip „armėnų tautos tragediją“? Greičiausiai arba nutylėtų, arba kreiptų politiką į kitą pusę. Štai toks valstybių dviveidiškumas – atgrasus. Solidžios, įtakingos, civilizuotos valstybės pirmiausia turėtų ieškoti tiesos, o ne skaičiuoti, kaip turgavietėje, kokia bendruomenė gausesnė, kokia – mažesnė, todėl ne tokia svarbi.

Juolab kad Prancūzija, jei jau veržte veržiasi atgailauti už praeities nuodėmes, išties turinti už ką galvą barstyti pelenais. Apie tai, kokios bjaurios prancūziškos nuodėmės Alžyre, jūsų leidinyje jau sykį rašė žurnalistai Gintaras Visockas ir Irma Ąžuolė. Štai I.Ąžuolė straipsnyje „Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre“ skelbė: „Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti.“

Nors I.Ąžuolės straipsnyje užsimenama apie Prancūzijos prezidentų, įskaitant ir E.Makroną, pastangas atsiprašyti Alžyro arabų, tačiau tuo pačiu pabrėžiama, kad „Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2  proc. informacijos apie prancūzų kariuomenės nusikaltimus“.

Apart šių niuansų Prancūzija turinti dar vieną nuodėmę, kuri kruoščiai slepiama nuo visuomenės akių. Prancūzijos istorijoje būta laikotarpių, kai oficialusis Paryžius nuolaidžiavo teroristams. Remiantis JAV duomenimis, nuo 1970 iki 1981 metų imtinai nuo teroristų iš ASALA ir Dašnakcutiun rankų Europos sostinėse žuvo 28 turkų diplomatai ir jų šeimų nariai bei 34 visai niekuo dėti europiečiai (apie tris šimtus europiečių – sužeista). Šių organizacijų smogikai siautėjo ir Prancūzijos miestuose. Apie tai 1983 metais išsamiai rašė „The New York Times“.

O kaip tuomet reagavo Prancūzijos valdžia? Nerodė griežtumo. Kodėl pasirinkta nuolaidžiavimo taktika?

Vienareikšmio atsakymo nėra. 1983 metais ASALA (Sekretnaja armija osvoboždenija Armėniji) pagrasino raketomis apšaudysianti Prancūzijos ambasadą Teherane, jei prancūzai nepaleis į laisvę 21 teroristo, siejamo su sprogimu tarptautiniame Prancūzijos Orli oro uoste. Užuot principingai pasielgusi Prancūzija užmezgė flirtą su smogikais. Anuomet Paryžiuje net kilo visuomenės pasitiktinimas. Į protestus išėję prancūzai kėlė klausimą: kas gi dangsto teroristus Prancūzijoje?

Į šį klausimą atsakyti būtų galima tokiais žodžiais – įtarimai krentą Prancūzijos žvalgybai. Tačiau atvirą klausimą, „kur baigiasi prancūzų žvalgyba ir kur prasideda ASALA ir Dašnakcutiun teroristai“, oficialusis Paryžius anuomet nutildė pasirėmęs neva nacionalinio saugumo sumetimais.

ASALA smogikai

Tuomet Prancūzijos žvalgyba greičiausiai ir susibičiuliavo su slaptosiomis Armėnijos organizacijomis. Ieškojo kompromisų, abipusės naudos. ASALA ir Dašnakcutiun smogikai su prancūzų žvalgais dalinosi subtilia informacija apie padėtį Libane, Sirijoje, Irane, Pietų Kaukaze (ten – gausios jų bendruomenės), o prancūzų slaptosios tarnybos užmerkdavo akis, kai pastebėdavo jų suktumus verčiantis, sakykim, ginklų kontrobanda.

O kokia šiandien Prancūzijos užsienio politika? Niekas nesikeičia. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar oficialusis Paryžius vengia ištarti bent vieną piktesnį žodį, adresuotą Kremliaus vadovams, o štai kivirčytis su NATO partnerėmis Amerika ir Turkija – riejasi kiek tik širdis geidžia. Kartais atrodo, jog tikrosios Prancūzijos partnerės –Rusija ir Armėnija.

Ši keista draugystė pavojinga. Nepamirškime, kad tikrasis Armėnijos tikslas – supjūdyti Turkiją su kitomis NATO partnerėmis. Sukiršinti siekiama taip, kad Turkija arba būtų išstumta iš NATO arba, neapsikentusi priekaištų, dvigubų standartų ir užgauliojimų, pati pasitrauktų. Šis Armėnijos tikslas sutampa su Vladimiro Putino tikslais silpninti, ardyti NATO aljansą.

Prancūziškų užkulisinių politinių žaidimų neįmanoma nepastebėti. Tai daroma tarsi Prancūzijos prezidento E.Macrono rankomis. Prisiminkime paskutiniuosius oficialiojo Paryžiaus ir oficialiosios Ankaros susikibimus. Mums, europiečiams, dažniausiai atrodo, kad neteisi musulmoniškoji Turkija, o štai krikščioniškoji Prancūzija – šventa. Bet jei Prancūzija būtų šventa, prancūzai, pavyzdžiui, neskirtų apie 80 milijonų eurų kredito Turkiją ir Azerbaidžaną šantažuojančiai Armėnijai per vieną specialią vystymo agentūrą (apie šį kreditą E.Makronas informavo Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą nusiųstame „palaikymo laiške“ šių metų birželio mėnesį). Argi padoru remti agresyviai besielgiančią valstybę? Jei Prancūzija elgtųsi princpingai, ji per gausią armėnų bendruomenę mėgintų spustelėti Armėniją – tegul Jerevanas liaunasi piktaudžiavęs 1915-ųjų tragedija ir grąžina Azerbaidžanui tai, kas jai nepriklauso – Kalnų Karabachą. Jei Prancūzija būtų principinga, ji klaustų Jerevano – kada gi, po perkūnais, atsisakystite Rusijos karinės bazės Giumri mieste?

Bet kol kas – viskas atvirkščiai.

Prancūzijos žvalgybos kuo aiškiausiai mato, kaip oficialusis Jerevanas slapta organizuoja Sirijos, Libano armėnų bei Sirijos ir Libano kurdų smogikų perdislokavimą į Kalnų Karabachą, kad šie iš ten puldinėtų Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną (taip Azerbaidžaną remiančiai Turkijai sukuriama papildomų problemų). Ne tik stebi, bet gal net slapta talkina…

Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą

Jau net Egipto spauda (pavyzdžiui, leidinys cairo24.com) rašo, kaip aršiausi kurdų smogikai (kurdai – nėra vieningi, esama lojalių Turkijai) integruojami į karines armėnų pajėgas, kurių tikslas – kuo ilgiau neleist Azerbaidžanui atsiimti pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Remiantis Turkijos pranešimais, į šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą jau permesta apie kelis šimtai kovotojų, mokančių rengti diversijas, partizanauti. Kad kurdų smogikai bei Libano ir Sirijos armėnai slapta per Siriją, Iraką ir net Iraną permetami į Kalnų Karabachą, gausiai rašo ir Azerbaidžano spauda. Lietuvai nekenktų karts nuo karto peržiūrėti rusų kalba leidžiamus turkiškus ir azerbaidžanietiškus leidinius. Kad į šį Gordijo mazgą galėtume pažvelgti iš įvairių pusių.

O dabar atkreipkime dėmesį – kodėl Armėnijos ambasadorius Irake ponas Gračje Poladianas daug kartų svečiavosi tuose Irako regionuose, kurie gausiai apgyvendinti kurdais? Kai kurios kurdų grupuotės atsisakė leistis į Armėnijos ambasadoriaus pasiūlytą avatiūrą. Bet Armėnijos ambasadorius rado ir tokių, kurie mielai sutiko ginklu talkinti armėnams kariaujant dėl Kalnų Karabacho.

O čia dar – Kipro ultimatumas. Ekonominės sankcijos Baltarusijos režimui nebus taikomos tol, kol Europos Sąjunga nepaskelbs sankcijų Turkijai, kuri Viduržemio jūros rytuose ieško naftos ir dujų telkinių. Toks su Turkija konfliktuojančio Kipro reikalavimas. Tarsi Turkija Viduržemio jūroje neturėtų nė menkiausių teisių, tarsi jai Viduržemio jūroje niekas nepriklausytų.

Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.

Štai kaip supainiotas šiandieninis pasaulis.

Kaip išlaviruoti Lietuvai – nežinau. Į galvą pirmiausia šauna elementari mintis: jei Turkija – NATO narė, Prancūzijai pirmiausiai turėtų rūpėti ne Rusijos, ne Armėnijos, o JAV ir Turkijos interesai. Prancūzijai taip pat metas įsikalti galvon, kad Lietuva nemėgsta V.Putino ir Nord Stream 2.

O jei Prancūzija mananti kitaip, Lietuvos pareiga ne vien dalinti Universiteto garbės daktaro vardus. Mūsų pareiga priminti Prancūzijos prezidentui pagrindinį NATO principą dėl vienybės. Kas svarbiau – NATO šalių vienybė ar Prancūzijoje gyvenančios armėnų bendruomenės užgaidos?

Tik šitaip ir niekaip kitaip.

Post scriptum

Vaidas Saldžiūnas straipsnyje „Parėmęs Lukašenką Kremlius jau žvangina ginklais: kokie yra tikrieji tikslai?“ (portalas delfi.lt) išsamiai rašo apie Rusijos organizuotas agresyvias karines pratybas „Kaukazas 2020“. Autorius nepamiršta svarstyti, ar šie manevrai kelia grėsmę Baltijos šalims. Tačiau nė žodeliu neužsimena, kad jose aktyviai dalyvauja ir armėnų kariškiai. Kaip teigia „Kavkazkij uzel“, šiose pratybose be rusų, baltarusių, pakistaniečių, kinų kariškių treniruojasi ir apie pusantro tūkstančio armėnų karių tiek savo teritorijoje, tiek Volgogrado srityje. Šiose pratybose nedalyvauja nei Turkijos, nei Azerbaidžano kariškiai (remiantis „Kavkazkij uzel“ duomenimis, Azerbaidžanas į pratybas nusiuntė du karinius stebėtojus).

2020.09.24; 08:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…

Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?

Ieškoma „atpirkimo ožio“…

Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?

Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.

Kipras – nesantaikos akmuo

Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.

Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…

Turkija – amžina kandidatė…

Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.

Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.

Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?

Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.

Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.

Naujos sankcijos Turkijai?

Europos Sąjungos vėliavos

Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.

Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.

Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.

2020.08.01; 07:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkija išlaikys savo karinį buvimą Šiaurės Sirijoje, „kol Sirijos žmonės bus laisvi“, antradienį teigė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ir kartu sukritikavo parlamento rinkimus vyriausybės kontroliuojamuose regionuose karo nusiaubtoje šalyje.
 
Po sukilimo prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą 2011 m. Turkija remia kai kurias sukilėlių grupuotes Sirijoje, siekiančias, kad B. al-Assadas būtų nuverstas.
 
Nuo 2016 m. Turkija tris kartus įsiveržė į Šiaurės Siriją, siekdama kovoti su „Islamo valstybės“ (IS) grupuote ir kurdų kovotojais, kuriuos laiko teroristais.
 
R. T. Erdoganas antradienį, be kita ko, sukritikavo sekmadienį Sirijoje vykusius parlamento rinkimus.
 
„Šiomis dienomis jie rengia rinkimus Sirijoje, vadinamuosius rinkimus. Ar ten gali būti tokie rinkimai?“ – teigė Turkijos vadovas.
 
Per karą Sirijoje, prasidėjusį 2011 metais, žuvo mažiausiai 500 tūkst. žmonių. Sirijos prezidento B. al-Assado režimas dabar vėl kontroliuoja maždaug du trečdalius šalies teritorijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.22

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.

NATO negalės paskelbti Baltijos šalių gynybos plano, kol nebus paskelbtas planas dėl pavojaus, kurį Turkijai kelia Sirijos kurdai. Tai penktadienį pareiškė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu, praneša Anatolijos naujienų agentūra.
 
„Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Jų Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“, – sakė Turkijos URM vadovas.
 
Turkija reikalauja, kad visos NATO šalys sutiktų su tuo, jog Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.07; 02:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – bloga naujiena. BNS ir LRT.lt praneša, kad „Turkija blokuoja NATO gynybos planus Baltijos šalims ir Lenkijai“.

Oficialioji Ankara ėmė trukdyti NATO narėms deramai saugot Lietuvą, Latviją, Estiją ir Lenkiją nuo galimos Rusijos agresijos? Juk be Turkijos paramos NATO vadovybei bus sunku greitai padidinti gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir Lenkijoje, kilus karui, skelbia „Reuters“. Be Turkijos kariuomenės – visas Aljansas ženkliai silpnesnis!

Kas svarbiau – NATO vienybė, Baltijos šalių gynybos planai ar kurdai?

Beje, tai – ne pirmasis nedraugiškas Turkijos žingsnis. Prisiminkime primygtines amerikiečių rekomendacijas turkams nepirkti rusiškų raketų kompleksų S-400, bet, kaip dabar matome, Turkija nepaiso JAV prašymų.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sakė turįs vilčių, kad nesutarimai turėtų būti draugiškai užbaigti: „reikalingi sprendimai bus priimti iki kitą savaitę vyksiančio viršūnių susitikimo“. Bet iki susitikimo liko vos kelios dienos. NATO lyderių diskusija Londone prasideda gruodžio 3 dieną (kai bus minimos 70-osios Aljanso įkūrimo metinės). Ar NATO ras naują draugystės formulę?

Net jei ir suras, tai – tik pusė pergalės. Labai svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, kad sąjungininkai tapo oponentais? Turkai turi paaiškinimą, kodėl jie atsisako paremti gynybos planą Baltijos šalims ir Lenkijai. Jų argumentai: „kol Aljansas neparodys daugiau politinės paramos jų kovai su Kurdų liaudies apsaugos daliniais (YPG) Šiaurės Sirijoje“.

Nesu rimtai studijavęs turkų ir kurdų nesutarimų istorijos, todėl man sunku atsakyti į klausimą, kas kaltas „būtent dėl šios priešpriešos“. Bet būtent kurdiškas Gordijo mazgas nėra itin painus: skaitlinga kurdų tauta iki šiol neturi savo valstybės; pagrindinis kurdų siekis – turėti valstybę, be kita ko, ir Turkijos teritorijų sąskaita. Turkija bijo karingųjų kurdų įsigalėjimo. Štai koks būtų paprasčiausias, primityviausias paaiškinimas.

Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.

Todėl į galvą šauna naivi mintis: kas trukdo NATO vadovybei geranoriškai pažvelgti į turkų prašymą? Nejaugi Turkija privalo kurdams atiduoti gabalą žemių? Nejaugi NATO kalta, kad kurdai niekad neturėjo valstybės? Galų gale – ar NATO vadovybė turi teisę ignoruoti Turkijos prašymą? Klausimų – daug, atsakymų – nė vieno.

Tėra aišku: NATO organizacija galinga tol, kol ji vadovaujasi principu „Vienas – už visus, visi – už vieną“. Jei NATO vadovybė ignoruoja Turkijos pageidavimus, ar turkai neturi bent jau moralinės teisės ignoruoti Briuselio prašymų? Juk Turkija – ne Lietuva. Ji – galinga, įtakinga, skaitlinga valstybė. Blogiausiu atveju išsivers ir be NATO. Pačiu blogiausiu atveju – sudarys karinį aljansą su Vladimiro Putino valdoma Rusija. O ar NATO bus gyvybinga be turkų kariuomenės – sunku pasakyti.

Antiturkiškos intrigos

Be kita ko, nors daug politikos apžvalgininkų (taip pat – ir Lietuvoje) mano, kad NATO ir Turkijos konfliktas įsiplieskė tik dėl kurdų, aš įžvelgčiau daugiau tiesiogiai – netiesiogiai įtakos turėjusių veiksnių. Pirma, Europos Sąjunga viliodama Turkiją į ES kelis dešimtmečius vedžiojo ją už nosies. Tas „priimsime – nepriimsime“ žaidimas nuo pat pirmosios dienos buvo nesąžiningas. Europa niekad nenorėjo priimti Turkijos, todėl nuolat ieškojo priežasčių, kad galėtų pasakyti „NE!“.

Mano supratimu, pagrindinis pretekstas, kodėl Turkija neįleidžiama į Europą, – visai ne europietiškų standartų neatitinkantys turkiški standartai. Paryžius su Berlynu privalo turėt drąsos pripažinti kursčius antiturkiškas intrigas: jie tiesiog bijo turkų galios. Jei Turkija bus priimta į ES kaip pilnavertė šalis, tiek prancūzų, tiek vokiečių įtaką nustelbs turkų įtakos. Štai didžioji paslaptis! Beje, prancūzų ir vokiečių norai – suprantami. Aš taip pat, jei manęs būtų teiraujamasi, nenorėčiau, kad Europoje pirmuoju smuiku griežtų turkai. Bet tokiu atveju nederėjo kvailinti įtakingos, galingos, karingos, NATO aljansui priklausančios valstybės. Su Turkija reikėjo bendrauti sąžiningiau, garbingiau, atviriau sakant karčią tiesą į akis, ir Ankaros elgesys, drįstu manyti, šiandien būtų visai kitoks.

Dabar gi įsižeidę turkai greičiausiai mąsto: „jei mūsų nepriima į ES, kodėl mes turime rūpintis ES narių saugumu (juk NATO daugumą sudaro būtent ES valstybės)“?

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Kai turkai numušė rusų naikintuvą…

Kitas pretekstas turkiškoms nuoskaudoms – NATO vangiai užtarė Turkiją, išdrįsusią numušti jos oro erdvę pažeidusį rusų naikintuvą. Turkus parėmė Briuselis taip atsargiai, taip abstrakčiai, kad Turkija greičiausiai pasijuto išduota. O jei suprato esanti palikta likimo valiai (tvarkykis kaip išmanai), tai Turkija negalėjo neįsižeisti. Man regis, jei NATO būtų rimčiau parėmęs šią pietinę valstybę, dabar turėtume moralinę teisę priekaištauti turkams, kodėl šie susidraugavo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kodėl iš Rusijos perka kompleksus „S-400“. Šiandien mes tokios teisės neturime, nes Turkiją sunkiu jai metu palikome vienui vieną. Ją gynėme vien popierinėmis rezoliucijomis.

Prancūzijos klaida

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, panašiai kaip ir Lietuvos URM vadovas L.Linkevičius, sakė tikįs, kad NATO suras būdų suderinti išsiskyrusias Aljansui priklausančių valstybių pozicijas. Elta perdavė tokius G.Nausėdos žodžius: „Kol kas aš pasitikiu ir tikiuosi, kad sąjungininkai, NATO organizacija, kaip visuma, ieško sprendimų būdų, derasi ir suras tuos sprendimus, kurie patenkintų visas puses. Todėl susilaikysiu nuo kažkokių kategoriškų vertinimų“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Bet aš jau nesu toks tikras. Turkijos kantrybė išseko. Žvelgiant Turkijos akimis, mes ne tik ją apgaudinėjome neva nuoširdžiai kviesdami į ES, ne tik palikome vienui vieną po incidento numušus rusų karinį naikintuvą, ne tik nepasmerkėme jų nemėgstamos kurdų organizacijos. Mes jai nuolat prikaišiojame dėl … armėnų nelaimių 1915 metais, tarsi daugiau nei prieš šimtą metų nutikusi tragedija būtų pati svarbiausia, aktualiausia Europos tema.

Prisiminkime šių metų balandžio mėnesį. Prancūzija nusprendžia balandžio 24-ąją skelbti „nacionaline armėnų genocido atminimo diena“. Be kita ko, Prancūzija jau iki tol žiaurumus armėnų atžvilgiu Osmanų imperijoje buvo oficialiai pripažinusi genocidu. Tačiau Prancūzijos prezidentui  Emanueliui Makronui (Emmanuelis Macronas) kažkodėl prireikė dar gausiau pabarstyti druskos ant žaizdų. Turkijos prezidento Redžepo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) atstovas, žinoma, pasmerkė Paryžiaus iniciatyvą. „Kalbėti apie vadinamąjį genocidą yra politinis melas, neturintis teisinio pagrindo ir prieštaraujantis istoriniams faktams“, – pabrėžė Ankaros atstovas.

Tačiau svarbiausia, kad tokį nutarimą E.Makronas priėmė tikriausiai ne nuoširdžios užuojautos skatinamas – jį atkakliai spaudė gausi Prancūzijos armėnų diaspora, be kita ko, palaikanti tamprius ryšius su nuo Rusijos visiškai priklausoma Armėnija (Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūrusi Rusijos karinė bazė).

Vokietijos klaida

Panašiai kaip Prancūzija, prieš keletą metų pasielgė ir Vokietija. Čia pateikiu tik vieną ištrauką iš tekstų, kurių autoriai – turkų ir azerbaidžaniečių žurnalistai, politologai, istorikai. Turkų ir azerbaidžaniečių argumentus mums taip pat reikia žinoti.

Taigi: Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.

Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena daug turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.

Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščioniška“ ir nepakankamai „balta“…

Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo.

Šis komentaras 2016-aisiais buvo paskelbtas Day.az portale, šių minčių autorius – Zulfugaras Ibrahimovas.

Amerikietiška klaida

Dera prisiminti ir šių metų lapkričio mėnesį kilusią įtarmpą tarp JAV ir Turkijos dėl to paties „armėnų klausimo“. Turėjęs skirsti į Vašingtoną turkų prezidentas R. T. Erdoganas ėmė svarstyti, ar verta, kadangi Atstovų Rūmai, be kita ko, pripažįsta masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje buvus genocidu ir siekia sankcijų Turkijai dėl pradėtos karinės operacijos Sirijoje.

Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.

Susimąstykime: Amerika nė per nago juodymą nepaiso Turkijos interesų, ignoruoja visus turkų prašymus, tad ar tikrai keista, kad Turkija vieną gražią dieną nusprendė atsakyti tuo pačiu, pavyzdžiui, nekreipt dėmesio į amerikietiškus raginimus nepirkti ginklų iš Rusijos?

Lietuviška klaida

Keistai yra pasielgusi ir Lietuva. Pavyzdžiui, kas man galėtų paaiškinti, kodėl 2005 metų pabaigoje, deramai nesusipažinę su pirminiais šaltiniais, t.y. neišklausę Turkijos argumentų, vien tik Armėnijos poziciją, pustuštėje parlamento salėje priėmėme garsiąją rezoliuciją dėl armėnų tautos genocido? Juk nei tuomet, 2005-aisiais, nei dabar, 2019-aisiais, apie tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje mes nieko dorai nežinome. Teturime labai paviršutinišką įsivaizdavimą. Žvelgiame į Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus vien tik Armėnijos akimis. Kodėl – tik Armėnijos akimis?

Seimo rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“ priimta 2005 m. gruodžio 15 dieną, šv. Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarėse, kada šalyje tvyrojo šventinės, ne darbinės, nuotaikos. Posėdyje dalyvavo labai mažai parlamentarų – tik 55 iš 141. Rezoliucija pateikta, apsvarstyta ir priimta per dešimt minučių. Ar ne per greitai, ne per lengvai Lietuvos parlamentarai vieną tautą paskelbė esant auka, o kitą – agresore? Jei tame posėdyje būtų sprendžiamas Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos įvaizdis, – tuomet dar būtų galima pateisinti skubėjimą. Šias valstybes mes pažįstame – su jomis kariavome, nuo jų kentėjome, savo kailiu patyrėme, kas yra rusifikacija, polonizacija, germanizacija… Bet lengva ranka nutarti, kas kaltas dėl 1915-ųjų nelaimių tolimojoje Osmanų imperijoje, – argi atsakinga? Kodėl niekam iš Lietuvos parlamentarų nešovė į galvą mintis į posėdį pakviesti Lietuvoje reziduojančius Turkijos diplomatus – išklausyti jų nuomonės? Dėl šventos ramybės.

Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas nuolat Vilniuje rengia 1915-ųjų įvykių minėjimus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, Seimo narė Dangutė Mikutienė anuomet siūlė neskubėti. Ji ragino įsigilinti į šį sudėtingą, specifinį klausimą. Kvietė bent jau išgirsti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonę. Bet buvo akivaizdžiai skubama, ir į parlamentarės siūlumą elgtis apdairiai – neatsižvelgta. Tuomet nė vienas Lietuvos istorikas nebuvo dirbęs nei Armėnijos, nei Turkijos archyvuose. Jei ką nors apie tuos tolimus įvykius ir žinojome, tai dažniausiai tik iš armėniškųjų šaltinių. Ir vis tik dauguma Lietuvos parlamentarų tąsyk nutarė, jog nieko blogo nenutiks, jei rezoliucija bus palaiminta.

Taigi turime situaciją, dėl kurios kaltinti vien Turkiją – nekorektiška. Jei Lietuvai nusispjauti į Turkijai rūpimus klausimus, kodėl Turkijai turėtų skaudėti galvą dėl Baltijos gynybos planų? Jei Lietuvai pats svarbiausias uždavinys pripažinti „1915-uosius buvus armėnų tautos genocidu”, tai ir karinės pagalbos nuo galimos Rusijos agresijos ieškokime Jerevane… Maždaug taip. Štai Gitanas Nausėda dar tik pradėjo prezidentauti, o jo žmona Diana Nausėdienė jau suspėjo susitikti su taikos planus siūlančia Armėnijos premjero žmona, užuot pirmuosius susitikimus surengusi su taikos planų turinčiomis Turkijos politikų žmonomis.

Dėl ko apgailestavo turkų diplomatas Oguz Ozge?

Baigdamas šiuos svarstymus dar norėčiau prisiminti 1999 metais portale slaptai.lt paskelbtą interviu su tuometiniu Turkijos ambasadoriumi Lietuvoje ponu Oguz Ozge. Diplomatas, be kita ko, apgailestavo:

Oguz Ozge
Turkijos diplomatas Oguz Ozge. Slaptai.lt nuotr.

„Kartais susiduriame su klausimais, kurie neatitinka narystės ES kriterijų. Turkija sutinka, kad jai privalu įvykdyti ES reikalavimus, kad taptų nare. Tačiau mes nesame įpareigoti laikytis bet kurių reikalavimų, kurie nekyla pagal ES kriterijus. Gal ir žinote, kad Turkija yra viena pirmųjų šalių, pripažinusių Armėnijos nepriklausomybę ir suverenumą suirus Sovietų Sąjungai. Tačiau Armėnija vis dar neatsisakė savo teritorinių pretenzijų Turkijai. Nepaisant to mes norėtume normalizuoti savo santykius su Armėnijos valstybe. Siekiant šio tikslo ir buvo naujai pradėtas normalizavimo procesas. Turime vilties, kad čia bus pasiekta patenkinamų rezultatų. Taip pat tikriausiai žinote, jog Armėnija nori, kad Turkija atidarytų tarp mūsų šalių esančią bendrą sieną. Siena buvo uždaryta po to, kai Armėnijos kariuomenė okupavo arzerbaidžaniečių teritorijas (omenyje turimas Kalnų Karabachas – G.Visocko past.). Iki Armėnijos kariuomenės išvedimo iš Azerbaidžano teritorijos sienos atidarymo klausimas nesvarstytinas. Be to, viena didžiausių Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimo kliūčių gali būti armėnų diasporos pozicija. Armėnų diaspora, mesdama nepagrįstus kaltinimus, mano šalimi nori naudotis kaip priemone, kuri padėtų išlaikyti po visą pasaulį išsisklaidžiusių armėnų tapatybę.“

Žodžiu, atidžiai žvelgiant į šiandieninius Turkijos ir NATO nesutarimus kyla įtarimas, jog mus ir vėl kvailina, kiršina, mulkina. Tai – Rusijos darbas. Tiesa, siekdamas paslėpti savo ardomąją veiklą Kremlius sumaniai išnaudoja šiandien visas jo rankose esančias priemones – net ir vadinamąjį „armėnų klausimą buvusioje Osmanų imperijoje“.

Naivi Europa pamiršta, jog Armėnijoje dislokuota galinga rusų karinė bazė. Ji ten dislokuota ne dėl gražumo…

209.11.29; 07:00

Kurdų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Konflikto su Turkija centre atsidūrę kurdai yra ne arabų etninė grupė, kurią sudaro nuo 25 iki 35 mln. gyventojų, išsibarsčiusių po Iraną, Iraką, Siriją ir Turkiją, tačiau neturinčių savo valstybės.
 
Pateikiame trumpą apžvalgą apie kurdus, Kurdistaną ir svarbiausius įvykius, kurie lėmė dabartinį status quo regione.
 
Per keturias šalis
 
Kurdai gyvena daugiausia kalnuotose vietovėse pietryčių Turkijoje, šiaurės Sirijoje ir Irake bei vidurio Irane.
 
Daugiausia kurdų gyvena Turkijoje, kur jie sudaro apie 20 proc. šalies gyventojų. Kurdai taip pat sudaro 10 proc. Irano, 15-20 proc. Irako ir 15 proc. Sirijos populiacijos.
 
Mažesnes kurdų bendruomenes galima rasti Armėnijoje, Azerbaidžane ir Libane. Europoje, ypač Vokietijoje, gausi kurdų diaspora.
 
Tarp arabų šalių įsimaišę kurdai išlaikė savitą kultūrą, kalbą ir gentimis paremtus socialinius santykius.
 
Sudužusi svajonė
 
Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Osmanų imperijai, atsivėrė kelias sukurti kurdų valstybę, kurią sukurti Vakarai pažadėjo 1920-ųjų Sevro taikos sutartimi.
 
Vis dėlto turkų nacionalistai, vedami armijos generolo Mustafos Kemalio Ataturko, pasipriešino taikos sutarties sąlygoms ir pradėjo dar vieną karą prieš Vakarus.
 
Norint nutraukti karą buvo nuspręsta pasirašyti 1923-ųjų Lozanos taikos sutartį, kuria buvo nustatytos dabartinės Turkijos sienos ir iš esmės buvo palaidotos kurdų svajonės turėti savo valstybę – nepriklausomą Kurdistaną.
 
Visgi kurdai išlaikė ambicijas sukurti savo valstybę, kurią keturių kurdų gyvenamų valstybių vadovai mato kaip grėsmę savo šalių suverenitetui.
 
Turkijos grėsmė
 
Turkijoje veikianti Kurdistano darbininkų partija (PKK), 35 metus kariavusi partizaninį karą daugiau kurdų apgyvendintuose šalies rytuose, yra uždrausta kaip teroristinė organizacija.
 
PKK įkūrėjas Abdullah Ocalanas už grotų sėdi jau nuo 1999-ųjų.
 
Sirijoje kurdai daugelį dešimtmečių buvo engiami. Kai 2011 m. prasidėjo Sirijos pilietinis karas, jie pasinaudojo chaosu ir įkūrė autonominį regioną šalies šiaurėje – taip vadinamą Rojavą, prie pat Turkijos pasienio, tuo įsiutindami turkus.
 
Turkija nuo tada įvykdė dvi karines operacijas prieš Sirijoje gyvenančius kurdus, 2016 ir 2018 m. Trečioji turkų operacija prasidėjo trečiadienį, spalio 9 dieną.
 
Nepriklausomybės referendumo fiasko
 
Tuo tarpu Irake kurdai buvo persekiojami sunitų dominuojamo Saddamo Husseinio režimo. Kurdams šalyje pavyko atsitiesti po Irako pralaimėjimo 1991-ųjų Persijos įlankos kare.
 
Jie įkūrė de facto autonominę šalį Irako šiaurėje, kuri buvo įtvirtinta 2005-ųjų Irako Konstitucijoje.
 
2017 m. Irako kurdai su didžiule persvara referendume nubalsavo už nepriklausomybę.
 
Bagdadas įsiuto dėl tokio žingsnio ir, atsakydamas į referendumą, užėmė didelę dalį kurdų gyvenamų teritorijų, įskaitant naftos telkinius, kurie buvo pagrindinis autonominio regiono lėšų šaltinis.
 
Irano, kur 1979-aisiais kurdų sukilimas buvo brutaliai numalšintas, pasienyje kelios kurdų grupuotės ėmėsi puldinėti už sienos esančias Irako karines bazes.
 
Kovos su IS priešakyje
 
Kurdų vedamos Sirijos demokratinės pajėgos (SDF) buvo pagrindinės JAV sąjungininkės kovoje su „Islamo valstybe“ (IS) Sirijoje. IS „kalifatas“ buvo sunaikintas šiemet kovą, kovoje su džihadistais kurdai neteko 11 tūkst. karių.
 
Vakarų šalys rėmė SDF oro antskrydžiais, ginkluote ir pratybomis. Tiesa, sunkiosios Vakarų ginkluotės kurdams išvysti neteko dėl nuolatinio Ankaros spaudimo.
 
Vidiniai nesutarimai
 
Kurdai niekada negyveno vadovaujami vienos centralizuotos valdžios. Ši tauta yra pasidalijusi po daugelį konkuruojančių partijų ir frakcijų.
 
Dalis kurdų grupių palaiko glaudžius santykius. Tuo tarpi kitos yra pasiryžusius gerklę viena kitai perrėžti dėl kontroversiško bendradarbiavimą su valstybėmis, po kurias ir yra išsibarsčiusi kurdų tauta.
 
Pavyzdžiui, pagrindinės dvi Irako kurdų partijos – Kurdistano demokratų partija (KDP) ir Kurdistano patriotų sąjunga (PUK) 1994-1998 m. kovojo tarpusavyje. Vidaus kare žuvo 3 tūkst. žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.13; 06:20